Sabatos Biblijos mokykla

Archive for Vasario, 2012

Vasario 25 – kovo 2 d.

Šią savaitę skaitykite: Ps 104, 1–9; Apr 1, 1–3; 2 Pt 1, 21; Dan 2; Apr 12, 7–17; Rom 16, 20; 2 Kor 5, 17–19.

Įsimintina eilutė: „‘Aš esu Alfa ir Omega‘,–­ sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis‘“ (Apr 1, 8).

Pagrindinė mintis: Mūsų Dievas veikia per istoriją, taip sustiprindamas mūsų tikėjimą.

Ar žmonijos istorija – tai beprasmiai įvykiai, ar yra kryptis link apibrėžto tikslo? Raštas aiškiai sako, kad yra tikslas. Abiejuose Testamentuose primygtinai teigiama, kad Dievas valdo istoriją ir per ją apreiškia Save.

Vis dėlto ne visa istorija atskleidžia Dievo valią. Žmonės gali priimti blogus sprendimus, kurie daro įtaką istorijai. Tai, kad Dievas veikia per istoriją, nereiškia, jog Jis sukelia viską, kas nutinka. Nepaisant pikto, Dievas įgyvendina Savo valią. Žmonijos istorija pasibaigs taip, kaip Jo nulemta.

Biblija grindžiantys tikėjimą krikščionys tiki, kad Šventasis Raštas buvo parašytas Dievo įkvėptų žmonių, kad pastarieji užrašė tai, ką apreiškė Aukščiausiasis ir kad Jis įkvėpė juos užrašyti reikšmingiausius žmonijos istorijos įvykius. Dievas dažnai net paaiškindavo įvykius, kad galėtume suprasti jų reikšmę.

Šią savaitę truputį tyrinėsime, kaip Dievas veikė per istoriją.

I. Praeitis ir ateitis

Pasaulinė istorija paprastai yra dėstoma kaip civilizacijos istorija. Reikšmingais laikomi tie faktai, kurie turėjo įtakos civilizacijos vystymosi atžvilgiu. Kai kas teigia, kad žmonijos veikla yra panaši į gamtą, t.y. ciklinio pobūdžio: gimimas, vystymasis, branda, nykimas ir mirtis. Tvirtinama, kad šis ciklas neturi pradžios ar prasmingos pabaigos.

Laikrodžio ciferblatas gali būti apgaulingas. Rodyklių sukimasis aplink gali sukurti iliuziją, kad laikas grįžta į pradinį tašką, bet tai netiesa. Žmogaus gyvenimas – tarsi linija, ne ratas. Laikas, anot Biblijos, teka viena kryptim.

1. Ką rašiusieji Bibliją tvirtino apie žmonijos istorijos pradžią ir pabaigą? Pr 1, 1; Job 38, 1–7; Ps 104, 1–9; Apr 1, 1–3. 19; 21, 1–6.

Žmonijos istorija nėra nesibaigiantis ciklas. Ji turėjo pradžią. Jos laukia puiki ateitis. Žmonijos istorija nėra betikslė. Paprastai istorijos esmė nežinoma, kol nežinoma pabaiga. Pastaroji gali visada nustebinti. Kaip tada galime žinoti istorijos esmę, jei dar nežinoma istorijos pabaiga? Mūsų atveju žinome istorijos pabaigą todėl, kad Dievas per Savo pranašus apreiškė ją mums.

Mūsų Viešpats žino ateitį, Jam žinomi visi galimi žmonių, turinčių laisvę rinktis, sprendimai ir pasirinkimai, ir Jis apreiškė mums pabaigą, kad ir ką pasirinktume.

2. Kaip šis apreiškimas yra paaiškintas Naujajame Testamente? 2 Pt 1, 21.

Tikintys Dievo Žodžiu supranta, kad Viešpats žino pabaigą ir Jis apreiškė ją mums. Jis nėra tiktai praeities ir dabarties Dievas, bet ir ateities Viešpats. Taigi galime pasitikėti, kad ateitis bus būtent tokia, kokią Jis apreiškė.

Ar lengva numatyti ateitį? Ar dažnai klysdavote, mėgindami nuspėti tai, kas įvyks? Gera žinia yra tai, kad Dievas tikrai žino ateitį, žino viską, kas nutiks. Kokią paguodą teikia tikėjimas, kad meilės Dievas žino viską, kas įvyks?

II. Pranašai kaip istorikai

Visoje Biblijoje pranašai vartoja posakį – „Viešpaties žodis“ (arba jo atitikmenį – „Taip sako Viešpats“). Tai reiškia, kad ne jie patys sakė šias tiesas, bet Dievas, kalbantis per pranašą, todėl reiktų jo klausyti.

3. Kaip ši mintis yra atskleista kitose eilutėse? Jer 1, 14–19.

Skaitytojui parodyti skausmingi istoriniai įvykiai. Sostinė Jeruzalė turi būti perduota Babilonui, įvykdant Izraelio Dievo pranašystes.

Karaliai retai tiki, kad istorija klostosi būtent taip. Jie mano, kad jų sprendimai formuoja visuomenės gyvenimą. Jie mano, kad viską valdo jie. Bet Jeremijas (ir kiti pranašai) teigia kita. Izraelio vadovai suprato, kad istorija veda tautą link sunaikinimo ir tremties. Jeremijo knyga stulbinančiai primena Dievo Žodžio galią. Viskas, ką Dievas sakė, buvo įvykdyta.

4. Kaip Izaijas ir Nahumas apie tai liudijo? Iz 14, 24–27; Nah 1, 5–10.

Ši begalinė Dievo galia, pastebima žmonijos istorijoje, taip pat pastebima ir gamtoje. Pavyzdžiui, Ps 104 gamtiniai procesai nėra apibūdinti kaip savaiminiai arba autonomiški, bet greičiau kaip tokie, kuriuose Dievas veikia kiekvieną akimirką. Biblijoje Dievas neapibūdinamas kaip sukūręs pasaulį ir paskui palikęs jį gamtos dėsniams. Pastarieji iš tikrųjų yra dalis to, kaip Dievas išlaiko pasaulį, ir visi šitie dėsniai egzistuoja tik todėl, kad Jis sukūrė ir palaiko juos.

Daug mokslininkų teigia, kad pasaulis prasidėjo atsitiktinai ir kad jis taip užsibaigs. Vadinasi visa tai, kas vyksta, nėra itin reikšminga? Kodėl giliai širdyje žinome, kad tokia pasaulio samprata yra klaidinga?

III. Danieliaus 2 sksk. ir Dievo apvaizda istorijoje

Jei tikėtume, kad žmonės neturi laisvės rinktis, Dievui nebūtų sudėtinga numatyti ateitį, nes elgesys būtų iš anksto nulemtas. 1700-aisiais prancūzas ateistas spėliojo: jei visa visata, įskaitant žmogaus elgesį, buvo iš anksto nulemta visatos dėsnių, tuomet žinant visus juos ir visų dalelių padėtį visatoje tam tikru laiku, būtų galima žinoti viską, kas įvyks.

Aišku, žmonės turi laisvą valią, pasirinkimo laisvę. Dievas sukūrė mus tokius. Kaip galintiems mylėti kūriniams, mums turėjo būti duota pasirinkimo laisvė, nes priversti mylėti neįmanoma. Kad sugebėtume mylėti, Dievas turėjo padaryti mus laisvus. Vis dėlto Dievas yra toks galingas, kad net žmogui turint laisvą valią, Jis žino ateitį, nepaisant mūsų laisva valia daromų sprendimų.

5. Apžvelkite pranašystę Dan 2 sk. Kaip šis skyrius galingai įrodo, kad Dievas žino ateitį, net tolimą ateitį?

Šis skyrius buvo parašytas prieš daugiau kaip du tūkstančius šešis šimtus metų. Pažiūrėkite, istorija susiklostė būtent taip, kaip numatė Dievas. Viena vertus, ši pranašystė turi būti reikšmingesnė mums šiandien negu tiems, kas gyveno prieš kelis tūkstantmečius. Todėl šiandien, žvelgiant į praeitį, galime aiškiai pamatyti, kaip šios imperijos susikūrė ir žlugo, kaip buvo numatyta. Jei būtumėte perskaitę šią pranašystę Medo–Persijos laikais, nebūtumėte pamatę, kaip iškilo ir žlugo vėlesnės imperijos. Šiandien, žvelgiant atgal, galima pamatyti daug daugiau, negu kažkas gyvenęs senovėje. Taigi pranašystėje mums apreikšta ta galia, kurios negalėjo patirti senovės gyventojai.

Nuostabu ir tai, kad nepaisant milijonų žmonių, turėjusių laisvą valią bei gyvenusių ilgas epochas, apibūdintas Dan 2 sk., Viešpats tiksliai žinojo, kas įvyks, kokios karalystės iškils ir žlugs.

Pranašas Danielius neklydo dėl visų šių karalysčių susiformavimo ir žlugimo: Babilono, Medo–Persijos, Graikijos ir Romos, įskaitant pastarosios susiskaldymą į mažesnes karalystes, kurios vis dar egzistuoja šiandien. Mums beliko sulaukti vienintelės ir paskutinės, t.y. Dievo amžinos karalystės (Dan 2, 44). Jei Jis buvo teisus dėl visko ligi šiol, kvaila būtų netikėti Juo dėl paskutinės karalystės?

IV. Didžioji kova ir istorija

Kad ir kokia chaotiška bei nevaldoma galėtų atrodyti žmonijos istorija, ji nesirutulioja tuščiai. Už visko slepiasi drama, kova tarp dviejų radikaliai skirtingų principų. Kalbame, žinoma, apie didžiąją kovą. Tiktai ją turint omenyje galima pradėti suprasti žmonijos istoriją ir pastarosios reikšmę.

6. Kaip šitie tekstai padeda mums suprasti pasaulinę istoriją? Apr 12, 7–17; Job 2, 1–2; Iz 14, 12–14; Pr 3, 15; Ef 6, 12; Rom 16, 20.

Šėtonas yra tikras, kova – tikra, ir tiktai Kryžius nugalėjo piktąjį bei nulėmė jo pražūtį. „Dangus drebėjo iš siaubo regėdamas Kristų, prikaltą prie kryžiaus… Šėtono tarpininkai privertė žmones patikėti, kad Kristus yra nusidėjėlių nusidėjėlis, padarė Jį pasibjaurėjimo objektu. [...] Šėtonas pamatė, kad jo kaukė nuplėšta. Jis pasirodė esąs žudikas. Praliedamas Dievo Sūnaus kraują, jis neteko dangaus būtybių pritarimo. [...] Nutrūko paskutinė Visatos ir šėtono tarpusavio supratimo grandis.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 484–485 p.)

Kodėl šėtonas nebuvo sunaikintas tada? „Tačiau net tada angelai nesuprato visų didžiosios kovos peripetijų. Reikėjo aiškiau atskleisti didžiosios kovos principus. Ne vien angelai, bet ir žmonės turėjo pamatyti skirtumą tarp šviesos Kunigaikščio ir tamsos kunigaikščio. Jie turėjo pasirinkti, kuriam jų tarnauti.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 485 p.)

Ko Biblija moko, ir E. Vait apie tai rašė, kaip įvykiai čia žemėje yra susiję su didžiąja kova tarp Kristaus ir šėtono. Ši kova yra pagrindas viskam, kas vyksta čia, ar mūsų asmeniniame gyvenime, ar žmonijos istorijoje. Viskas atsiskleidžia didžiosios kovos kontekste. Gera žinia yra tai, kad Kryžius laidavo šėtono pralaimėjimą. Ši kova pasibaigs, o kartu su ja ir visas skausmas, kančios, smurtas, baimė abejonės.

V. Kryžius istorijoje

Ar pastebėjote, kad pasaulinę istoriją padalijo vienas įvykis? Neįtikėtina, bet tai ne kažkokios imperijos susiformavimas ar žlugimas, tai ne naujo žemyno atradimas. Pasaulinę istoriją padalijo vieno keliaujančio rabino, gyvenusio palyginti nesvarbioje Romos imperijos dalyje, mirtis. Atsižvelgiant į neapsakomą skaičių žydų, kuriuos nužudė romėnai, aišku, kad ši mirtis, tarp daugybės kitų, turi būti ženklu, padalinusiu pasaulinę istoriją į du didžiausius laikotarpius.

Ši mirtis, žinoma, yra Jėzaus nukryžiavimas. Dievo ir istorijos kontekste galime geriau įvertinti išgelbėjimo reikšmę. Prie kryžiaus akivaizdžiai pasirodo visos žmonijos istorijos nesėkmė. Be kita ko čia atsiskleidžia giliausia pasaulinės istorijos reikšmė. Kryžius sako, kad, atleisdamas mums ir padarydamas mus Savo vaikais, Dievas suteikė mums naują ateitį, kurioje daugiau nebereiks vilkti paskui save didžiulės kaltės dėl praeities ir asmeninės istorijos. Ši kaltė teko Tam, kuris „prisiėmė mūsų negalias, Sau užsikrovė mūsų skausmus“ (Iz 53, 4).

Išgelbėjimo doktriną galima išreikšti vienu sakiniu: Dievas panaikina beviltišką mūsų istoriją, o jos vietoje pradeda Savąją. Dėka Jo vergavimas nuodėmei baigėsi. Dėka Jo nesame kaltintini ar pašieptini dėl praeities. Mūsų asmeninė istorija, kuri pasmerktų visus mus, yra pakeista Jėzaus nepriekaištinga istorija. Taigi Jame randame ne tiktai išlaisvinimą iš praeities, bet turime ir nuostabios ateities pažadą. Kryžius garantavo, kad, nepaisant mūsų istorijos ar kokio nors įvykio pasaulinėje istorijoje, mūsų ir pasaulio laukia nauja bei puiki ateitis.

7. Perskaitykite 2 Kor 5, 17–19. Kas šiose eilutėse pasakyta, ką Jėzus padarė dėl visų žmonių? Kaip šis įvykis pakeitė žmonijos istoriją?

Mūsų nuodėmės buvo uždėtos ant Viešpaties pečių. Jis mirė po žmonijos kaltės našta ir davė mums išgelbėjimą. Ir Jo pažadėta istorijos kulminacijos akimirka suteiks mums amžiną istoriją su istorijos Autoriumi. Sprendžiamas yra kiekvieno asmens likimas. Kristaus antrasis atėjimas bus lemiamas. Ir Senasis, ir Naujasis Testamentas žada „naują dangų ir naują žemę“.

Jei priėmėte Kristų, argi jūsų ateitis neturi būti kitokia? Juk praeitis nepasmerks jūsų, kad ir kokie smerktini būtumėte?

Toliau tyrinėkite: „Biblija yra seniausia ir išsamiausia istorija, kokią turi žmogus. Ji kilo iš amžinosios tiesos versmės, ir per šimtmečius dieviškoji ranka išsaugojo jos tyrumą. [...] Tik čia randame teisingą pasakojimą apie tautų kilmę. Tik čia pateikta žmonijos istorija, neatmiešta žmogiško išdidumo ar prietarų. Skaitant žmonių istorijos analus, atrodo, kad tautų augimą, imperijų iškilimą ir griūtį lėmė žmogaus valia ir narsa. Regis, kad įvykių tėkmė didžia dalimi priklauso nuo jo galių, ambicijų ar užgaidų. Tačiau Dievo Žodis šią uždangą atitraukia, ir mes visame žmonių interesų, galių bei aistrų verpete, anapus jų bei viršum jų, išvystame Gailestingojo veikimą, tylius, kantrius Jo valios patarimus. Biblija atskleidžia tikrąją istorijos filosofiją.“ (E. Vait, Ugdymas, 202 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Daugelį metų filosofai ir teologai svarstė keblų klausimą dėl Dievo sugebėjimo numatyti ateitį ir žmogaus laisvos valios. Daugelis šiuos dalykus laiko nesuderinamais. Teigiama, kad mes arba neturime laisvos valios, arba Dievas nežino visos ateities. Kodėl abi šios pozicijos yra klaidingos? Kokių įrodymų yra Biblijoje, kad mes tikrai turime laisvą valią? Kokie įrodymai laiduoja, kad Dievas tikrai žino ateitį? Tiesa yra tokia, kad Dievas žino ateities įvykius prieš pastariesiems atsiskleidžiant, net kai įvykiuose dalyvauja laisvę rinktis turintys žmonės. Kodėl mintis, kad Dievas gali numatyti žmonių, galinčių laisvai priimti sprendimus, nėra nesuderinama?

2. Šėtonas itin aršiai puola Dan 2 sk., kur pateikti įrodymai, kad Dievas yra. Galų gale, ar yra geresnis pagrindas tikėjimui pagrįsti nei pasaulinė istorija? Vienas iš piktojo ginklų – tai mokslininkų teiginiai, kad Dan 2 sk. buvo parašytas apytiksliai 165 m. pr. Kr., kai daugelis išpranašautų įvykių jau buvo praeitis. Vis dėlto tokį argumentą paneigia pačios pranašystės. Kaip Danielius galėjo numatyti Romos imperijos susiskaldymą į šiuolaikines Europos tautas. Tai įvyko praėjus daugiau kaip 500 ar 600 metų po 165 m. pr. Kr.? Jei tokioms nuostabioms pranašystėms prireikė antgamtinės galios, kodėl neturėtume tikėti tuo, kas parašyta knygoje, užuot priėmus požiūrį, kurį paneigia pati pranašystė? Mėginimas datuoti Danieliaus knygą vėlesniu laikotarpiu – tai pranašiškos galios neigimas. Aišku, kad šios pastangos yra bergždžios.

Santrauka: Kad ir kokia chaotiška atrodytų pasaulinė istorija, Viešpats įgyvendina Savo tikslus, o žmonijos istorija pasibaigs šlovingu Jėzaus atėjimu.

Vasario 18–24 d.

Šią savaitę skaitykite: Rom 1, 25; 2 Pt 3, 10–14; Pr 2, 15; Neh 13, 16–19; Hbr 1, 3; Ps 100; Pr 1, 26–28.

Įsimintina eilutė: „VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15).

Pagrindinė mintis: Koks turi būti krikščionių požiūris į aplinką?

Ką mes, kaip septintosios dienos adventistai, turėtume galvoti apie aplinką, ypač atsižvelgiant į tai, kad ši žemė yra sugedusi, kad ji tokia ir liks, kol vieną dieną bus sunaikinta, t.y. sudegs dideliame ugnies ežere: „stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs“ (2 Pt 3, 10)? Pridėjus dar šį biblinį įrašą: „tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Pr 1, 26), nestebina tai, kad kartais iškyla keblumų dėl aplinkosaugos klausimo.

Tuo pačiu metu, kaip visų Dievo dovanų prievaizdai, ar nesame įpareigoti rūpintis žeme? Juk ją sukūręs Dievas matė, kad visa buvo labai gera? Kaip išskirtinę žinią apie Dievą Kūrėją (Apr 14, 6–7) skelbiantys žmonės, argi neturėtume kažką pasakyti dėl to, kaip elgtis su Dievo kūrinija?

Šią savaitę mes ištirsime tai, ką Biblija sako kai kuriais šių klausimų.

I. Omarų išlaisvinimo judėjimas!

Kartą gamtosaugininkas įėjo į jūros gėrybių restoraną. Ten jis pamatė į didelę talpą sudėtus pustuzinį Meino omarų, kurie greitai bus suvalgyti. Klientas išsirinkdavo pageidaujamą omarą ir netrukus jis būdavo patiektas ant lėkštės, galbūt su bulve sūryje.

Slapta gamtosaugininkas, laikydamas krepšį, priėjo prie talpos, griebė pirmą pasitaikiusį omarą ir įmetęs jį į krepšį pabėgo. Tada įdėjęs omarą į indą su vandeniu savo automobilyje nuvažiavo prie kranto. Iš ten sraigtasparniu omaras buvo gabenamas per vandenyną ir tada grąžintas į vandenį. Omarų išlaisvintojas sudavė dar vieną smūgį!

Šia veikla jis užsiėminėja ne vienas. Galima apsilankyti žiniatinklio svetainėje „Omarų išlaisvinimas“, kurioje rašoma apie omarų gelbėjimą nuo žmonių. Ten yra skyrius pavadinimu „Patarimai, kaip paleisti omarus į laisvę“, kuriame rašoma, ką daryti išgelbėjus omarą iš restorano.

Kitu atveju Amerikos aktorė paskyrė visą savo laidos epizodą omarų gelbėjimui iš restoranų ir kaip jie paleidžiami į vandenyną.

Rūpinimasis aplinka yra vienas dalykas, bet omarų vogimas iš restorano ir gabenimas sraigtasparniu atgal į vandenyną panašu į kraštutinumą, ar ne?

Dėl viso šito kyla klausimas, ar krikščionys, būtent septintosios dienos adventistai ir aplinka susiję? Atidėjus keistuolius omarų išlaisvintojus į šalį, kaip turime reaguoti į aplinkos problemas? Juk Jėzus greitai sugrįš. Ši žinia pagrįsta supratimu, kad šitas pasaulis greit praeis, kad ši žemė yra sugedusi ir ji neišliks. Atsižvelgiant į Kristaus antrojo atėjimo supratimą, kiek iš tikrųjų turime būti sudominti rūpintis žeme?

1. Perskaitykite 2 Pt 3, 10–14; Iz 51, 6; 65, 17; Apr 21, 1. Ko Biblija aiškiai moko apie galutinį žemės likimą? Kaip šis mokymas turi paveikti mūsų požiūrį į aplinką? Ar apskritai turi?

Biblijos mokymas yra daugiau negu aiškus: šis pasaulis, ši žemė neišliks. Sunaikinimą jai lėmė Dievas, kuris pažadėjo sukurti naują dangų ir naują žemę. Nors tai ne pasiteisinimas (tai pamatysime šią savaitę) ne pagal paskirtį išnaudoti aplinką, tuo pačiu metu tai turi padėti apsaugoti mus nedaryti stabu žemės ir aplinkos, kaip daugelis daro. Nors ekstremistų elgesys gali sukelti šypseną, pačių kraštutinumų turime vengti.

Perskaitykite Rom 1, 25. Į kokią svarbią žinią turime atsižvelgti, parodant susirūpinimą kūrinija?

II. Pareiškimas dėl rūpinimosi kūrinija

Ką septintosios dienos adventistai galvoja apie aplinką? Ar turime įsitraukti į aplinkosaugą? Kaip išlaikyti tinkamą pusiausvyrą? Žemiau užrašytas oficialus pareiškimas, patvirtintas bažnyčios vadovų 1995 m.

„Septintosios dienos adventistai tiki, kad žmonija buvo sukurta pagal Dievo paveikslą, todėl ji atstovauja Dievui kaip Jo prievaizdai, ištikimai ir našiai valdydami aplinką.

Deja, sugedimas ir išnaudojimas tapo žmogaus atsakomybės dalimi. Vis daugiau ir daugiau vyrai ir moterys, didybės manijos apimti, eikvoja gamtinius išteklius, taip prisidėdami prie paplitusių kančių, netvarkos aplinkoje ir klimato kaitos. Nors reikia papildomų mokslinių tyrimų, dėl jau sukauptų įrodymų aišku, kad didėjanti žalingų dujų emisija, mažėjantis apsauginis ozono sluoksnis, masiniai miškų kirtimai Pietų Amerikoje ir vadinamasis šiltnamio efektas kelia grėsmę žemės ekosistemai.

Šias problemas didžia dalimi sukelia savanaudiška žmogaus veikla, siekiant išgauti vis daugiau iš nuolat didėjančios gamybos, neriboto vartojimo ir neatsinaujinančių išteklių išeikvojimo. Ekologinę krizę lemia žmonijos godumas ir atsisakymas ištikimai prievaizdauti.

Septintosios dienos adventistai pasisako už paprastą, sveiką gyvenseną, kad žmonės nepasiduotų nežabotam vartotojiškumui. Mes kviečiame gerbti kūriniją, apriboti pasaulinių išteklių eikvojimą, iš naujo įvertinti poreikius ir palaikyti gyvybės orumą.“ („Adventist Administrative Committee“ (ADCOM), išleistas Generalinės Konferencijos sesijoje Utrechte, Nyderlanduose, birželio 29 – liepos 8 d., 1995 m.)

2. Perskaitykite šiuos tekstus. Kaip jie padeda mums suprasti tokią bažnyčios poziciją? Pr 1, 1. 26; 9, 7; Ps 24, 1; Ps 100; Jok 5, 1–2. 4–5; Hbr 1, 3.

Kaip krikščionys, kurie tikime, kad šis pasaulis, gyvybė ir ištekliai yra Dievo dovanos, turime būti pirmieji, kurie rūpinasi aplinka. Jei manytumėte, kad žemė susikūrė atsitiktinai, kad ji yra atsitiktinių jėgų padarinys, praktiškai būtų atleistina, jei ieškotumėte būdų ją išnaudoti. Tačiau suprantant, kad šį pasaulį sukūrė ir išlaiko Dievas, galime būti tik atsakingi prievaizdai.

Kokią įtaką jūsų savanaudiškumas galėtų daryti tam, kaip jūs elgiatės su aplinka? Ir kodėl požiūris, kad aš esu tiktai vienas asmuo ir nieko negaliu padaryti, yra netikęs?

III. Rūpinimasis kūrinija

Aplinkos klausimas ir rūpinimasis kūrinija Biblijoje nėra aptariamas konkrečiai. Žinoma, yra daug konkrečių temų, kurios Biblijoje neaptariamos. Tačiau Biblijoje pakartotinai pateikiami principai, kuriuos turime pritaikyti įvairioms gyvenimo sritims, įskaitant aplinkosaugą.

3. Perskaitykite Mt 22, 37–40. Kokiu būdu čia pateikti principai veikia mūsų požiūrį į aplinkosaugą, ypač į tai, kad piktnaudžiavimas aplinka gali paveikti aplinkinius?

Biblijoje yra nuorodų apie žmonijos pašaukimą būti prievaizdais to, ką Dievas patikėjo Adomui žemėje. Nors kontekstas yra labai konkretus, sunku būtų sugalvoti priežastį, kodėl šio principo nebereiktų laikytis.

4. Pr 2, 15 parašyta: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.“ Kaip tai atskleidžia, koks turi būti žmonijos požiūris į aplinką?

Atkreipkite dėmesį į abipusį ryšį. Dievas šią nuostabią aplinką sukūrė žmogui; tai buvo dovana. Vis dėlto koks turėjo būti Adomo požiūris į aplinką? Jis turėjo įdirbti sodą ir juo rūpintis. Žodis rūpintis (hebrajiškai – smr) reiškia prižiūrėti, saugoti, globoti. Taigi nuo pradžios iki puolimo Adomas buvo pašauktas būti aplinkos, kurioje jis buvo apgyvendintas, prievaizdu. Dievas neliepė savanaudiškai išnaudoti aplinkos, patenkinant savanaudiškus poreikius ir išgaunant viską, ką tik galima. Priešingai, žmogus turėjo dirbti sodą ir juo rūpintis.

Ar yra priežasčių manyti, kad šis principas pasikeitė? Jei Adomas turėjo rūpintis aplinka iki puolimo, dar svarbiau tinkamai prievaizdauti po to, kai pasaulis buvo sugadintas nuodėmės.

Ar pagalvojate apie aplinkosaugą? Kiek ji jums svarbi ar nesvarbi? Atsakymą paruoškite pristatyti klasėje.

IV. Sabata ir aplinka

5. „Šeolas ir Prapulties vieta nepasotinami, niekada nepasisotina nė žmogaus akys“ (Pat 27, 20). Kaip šiame tekste apreikšta tiesa veikia rūpinimosi aplinka ir dėl savanaudiško išteklių išnaudojimo kylančios grėsmės klausimą?

Pareiškime dėl rūpinimosi kūrinija parašyta, kad problemos dalis yra savanaudiška žmogaus veikla, siekiant išgauti vis daugiau iš nuolat didėjančios gamybos, neriboto vartojimo ir neatsinaujinančių išteklių išeikvojimo. Kitaip tariant, žmonės geidžia vis daugiau, ir vienintelis šaltinis geismui patenkinti – tai žemė. Tačiau problema ne tai, kad naudojami žemiškieji ištekliai. Problema yra tai, kad žmogui niekada negana. Kada paskutinį kartą girdėjote, kad turtuoliui pakanka pinigų? Nepaisant to, kiek jų turi, jam niekada negana.

Atsižvelkime ir į tai, kad žmogui buvo duota sabata.

6. Perskaitykite šiuos tekstus. Nors mes įpratę juos minėti kitokiame kontekste, pagalvokite apie tai, kaip jie susiję su sabatos šventimu, t.y. poilsiu nuo darbo, nuo mėginimo užsidirbti pinigų ir užsiimti verslu, nuo tų dalykų, kurie gali paveikti aplinką?

Iš 20, 8–11 ____________________Neh 13, 16–19 _________________________________

Žinoma, sabata yra skirta tam, kad žmogus atsimintų, jog Dievas sukūrė pasaulį (o tai turėtų paskatinti mus atsižvelgti į tai, kaip juo rūpinamės), tačiau sabata yra skirta ir tam, kad pailsėtume nuo siekimo užsidirbti pinigų. Laikydamiesi sabatos, skirdami septintadalį savaitės, be išimčių, nesistengti užsidirbti pinigų ir praturtėti, primename sau, kad gyvenimas nėra tik pinigai bei susilaikome nuo veiklos, kuri, jei ja užsiimame be saiko, kenkia žemei.

Kaip sabatos šventimas padėjo pažaboti godumą? Ar dažnai godumas pinigams gundė jus nesilaikyti sabatos?

V. Žmonijos viešpatavimas

„Tuomet Dievas tarė: ,Padarykime žmogų pagal Mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!‘ Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, pagal Savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos, tardamas: ‚Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams‘“ (Pr 1, 26–28 ).

7. Minėtose dviejose eilutėse yra kai kurios iš Biblijoje užrašytų užuominų apie žmonijos santykį su kūrinija. Perskaitykite jas dar kartą pamaldžiai ir atidžiai, galvodami apie rūpinimąsi kūrinija ir aplinka, ir atsakykite į pateiktus klausimus.

a) Ar žmonijai buvo pavesta valdyti viską?

b) Ką reiškia viešpatauti ir valdyti žemę ir viską, kas joje? Ar tekste yra užuominų, kad žmonija turi teisę išnaudoti ne pagal paskirtį ir sutepti kūriniją?

c) Pr 1, 28 parašyta, kad žmonija turėjo pripildyti žemę. Kaip tai reiktų suprasti ir kaip reiktų elgtis su šia planeta?

Neabejotina, žmonija turėjo valdyti žemę, žinoma, paklūstant Viešpačiui. Kadangi šiose eilutėse kalbama apie pasaulį iki puolimo, pasaulį be nuodėmės, mirties ir kančių, tai reiškia, kad viešpatauti reikėjo neišnaudojant žemės. Viešpatauti buvo pavesta nenaikinant pasaulio.

Žinoma, daug pasikeitė nuo tada: puolimas, tvanas ir prakeiksmas (Pr 3, 17–19), ir kiti nuodėmės sukelti pokyčiai. Vis dėlto būtų sunku įžvelgti šiose eilutėse tai, kas pateisintų planetos naikinimą. Čia galime įžvelgti žmonijos atsakomybę kaip pasaulio valdytojų rūpintis Dievo kūrinija, nes viskas buvo labai gera.

Toliau tyrinėkite: „Pradžioje Kristus padėjo žemės pagrindus. Jo ranka išdėstė pasaulius Visatoje ir papuošė laukus gėlėmis. Jis pripildė žemę grožio ir orą giesmių (žr. Ps 65, 7; 95, 5). Visur Jis įrašė Tėvo meilės žinią.

Nors vėliau nuodėmė ėmė gadinti tobulą Dievo kūrinį, bet braižas išliko. Niekas, išskyrus savanaudišką žmogų, negyvena vien sau. Kiekvienas medis, krūmas, lapas teikia tą gyvybės elementą, be kurio negalėtų gyventi nei žmonės, nei gyvūnai. Savo ruožtu, žmogus ir gyvūnai padeda augti kiekvienam medžiui, krūmui, stiebui. Į vandenyną suteka visų kraštų upės, bet jis ima tam, kad duotų. Iš jo kylantis rūkas krinta lietumi ir lieja žemę, kad galėtų žydėti ir duoti vaisius.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 5 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Klasėje aptarkite atsakymus į pamokos trečios dalies paskutinius klausimus. Ką atsakytumėte į tokį klausimą: „Jėzus veikiai ateis, ar turėčiau rūpintis aplinka?“

2. Kaip mes, kaip krikščionys, galime rasti tinkamą pusiausvyrą ieškodami atsakymų į mus dominančius klausimus dėl aplinkos, tuo pačiu metu nepasiduodant kraštutinumams ir ekstremistų judėjimams, kurie yra susiję su aplinkosauga? Kodėl ypač svarbu nepasiduoti politizuotiems judėjimams?

3. Jei turite galimybių, patyrinėkite, kokia naudinga aplinkai yra vegetariška mityba. Aptarkite išvadas klasėje.

Santrauka: Neabejotina, šis pasaulis artėja prie pabaigos; jis neliks amžinai. Taigi Jėzus veikiai ateis. Visa tai tiesa, bet tai nesuteikia mus teisės ar įgaliojimų teršti žemę. Kaip krikščionys, turime rūpintis pasauliu, kurį mūsų Dievas sukūrė mums.

Vasario 11–17 d.

Šią savaitę skaitykite: Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–12; Įst 5, 12–15; Mt 12, 1–13; Jn 9, 19–30.

Įsimintina eilutė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 27–28).

Pagrindinė mintis: Septintoji diena sabata nurodo į Jėzų, mūsų Kūrėją ir Atpirkėją.

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsiradęs, bet pasaulis Jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 1–13).

Šios eilutės, žinoma, nurodo į Jėzų, per kurį visa atsirado ir kuris duoda išgelbėjimą tikintiems Jo vardą, tikintiems, kad Jėzus yra ir Kūrėjas, ir Atpirkėjas. Ir, kaip moko Biblija, abu šiuos svarbius aspektus, ką Jėzus padarė, randame sabatos įsakyme.

I. Sabata Pradžios knygoje

Viena iš gilių Biblijos tiesų yra tai, kad Edene, tobulame pasaulyje, sukurtame tobulo Dievo, septinta diena buvo pašventinta ir palaiminta. Štai kokia sena ir esminė yra septinta diena sabata. Pastaroji yra viena svarbiausių biblinių tiesų.

1. Kas parašyta Pr 2, 1–3, ką Dievas atliko po to, kai Jis įsteigė sabatą?

Dievas ją sukūrė, Jis ilsėjosi tą dieną, palaimino ją ir pašventino, o tai reiškia, kad Jis atskyrė ją šventam tikslui. Žavi tai, kad pats Dievas „ilsėjosi“ septintą dieną. Kad ir ką tai reikštų, aišku, jog šią dieną turime vertinti rimtai, nes šią dieną ilsėjosi pats Dievas!

Pr 2, 3 taip pat parašyta, kad Kūrėjas „palaimino“ septintą dieną. Dieną anksčiau Jis palaimino gyvūnus ir žmogų (Pr 1, 22. 28). Dievas nurodo į šį sabatos palaiminimą ketvirtame Dekalogo įsakyme, amžinai susiedamas sabatos įkūrimą ir savaitinę sabatą.

2. Atkreipkite dėmesį, kiek kartų frazė „septinta diena“ yra pakartota Pr 2, 1–3. Ką tai galėtų reikšti?

Tris kartus yra paminėta konkreti diena. Tai pabrėžia septintos dienos sabatos išskirtinumą ir aiškiai nusako, kad ši diena skiriasi nuo likusios savaitės. Tai turi visada priminti mums, kad Dievas nepadarė šventa pirmos ar kokios kitos dienos. Ypatingai palaiminta yra septinta diena, o ne kažkokia kita.

Įkurdamas septintą dieną, Dievas užbaigė visus kūrybos darbus. Septynias savaitės dienas Jis meistriškai padarė savaite. Šio savaitinio ciklo buvo laikomasi visame Šventajame Rašte ir per visą istoriją. Taip Dievas parodo Savo visokeriopą valdžią ne tik erdvės bei kūnų, esančių erdvėje, bet ir laiko atžvilgiu. Niekas iš mūsų negali valdyti laiko. Pastarasis negailestingai bėga, visiškai nepaisydamas mūsų intrigų. Tad svarbu, kad išmoktume pasitikėti Viešpačiu per tą trumpą laiką, duotą čia žemėje.

Pagalvokite apie laiko tėkmę, kaip ji neša mus akimirką po akimirkos, kiekvieną dieną ir kiekvienais metais. Nors pats laikas mums visiškai nepavaldus, tam tikra prasme galime jį valdyti, pasirinkdami, ką darome su laiku. Ar gerai naudojate laiką? Kam jį skiriate? Kaip galėtumėte panaudoti savo laiką, kurio čia turite labai nedaug, geriau?

II. Sabata Išėjimo knygoje

3. Perskaitykite Iš 20, 8–11. Ką Viešpats liepė padaryti ir kokia priežastis duota tai daryti?

Visi namai, įskaitant tarnus bei gimines, ir darbininkus, ir „viršininką“, visi turėjo ilsėtis kartu. Sabata yra didi lygintoja, išlaisvinanti iš neteisingos socialinės santvarkos. Dievo akivaizdoje visi žmonės yra lygūs, ir sabata yra unikalus būdas apreikšti šią svarbią tiesą, ypač pasaulyje, kuriame dominuoja klasių santvarka, arba išaukštinanti, arba pažeminanti tam tikras grupes.

Šis įsakymas taip pat yra kruopščiai suformuotas literatūrinis vienetas:

A. Įvadas: „Atmink ir švęsk šabo dieną“ (8 eilutė).

B. Įsakymas: „Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus“ (9 eilutė)

C. Paraginimas: „bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas“ (10 eilutė).

B.1. Įsakymas: „nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus…“ (10 eilutė).

C.1. Paraginimas: „Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą…, bet septintąją dieną ilsėjosi…“ (11 eilutė).

D. Išvada: „Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino“ (11eilutė).

A dalyje yra užrašytas tarsi įžanginis teiginys, esminis sabatos įsakymo principas.

B – įsakymas dirbti šešias dienas.

B.1 – įsakymas susilaikyti nuo bet kokio darbo sabatoje, taikytinas visai šeimai, svečiams ir net gyvuliams.

C. ir C.1 – paraginimas.

C dalyje yra išskirtas laiko veiksnys septynių dienų sekoje, pabrėžiantis, kad „septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas“.

C.1 – oficialus paraginimas ir įvadinis žodelis „juk“. Pastarasis išsamiai paaiškina, kad Viešpats šešias dienas dirbo, o septintą – ilsėjosi, taip primenant pirmą sabatą po pasaulio sukūrimo.

D – nepriklausomas punktas, prasidedantis žodžiu „todėl“ ir formuojantis išvadą. Paskutiniai įsakymo žodžiai „ir padarė šventą“ atitinka įvadinio principo raginimą.

A – „švęsk šabo dieną“ nurodo į Dievo pašventintą sabatą (Pr 2, 3).

III. Sabata Pakartoto įstatymo knygoje

Septintosios dienos adventistai yra labiausiai žinomi dėl sabatos įsakymo, užrašyto Išėjimo knygoje, kuris yra dar kartą primintas (ir visi kiti įsakymai) Pakartoto Įstatymo knygoje. Žavi tai, kad, nors kalba labai panaši, ji nėra visiškai tokia pat. Be to, Pakartoto Įstatymo knygoje papildomai yra užrašytas paraginimas, kurio nėra Išėjimo knygoje.

4. Perskaitykite Įst 5, 12–15 ir palyginkite su Iš 20, 8–11. Kokius pastebite panašumus ir skirtumus, ir kodėl jie svarbūs?

Nors panašumų daug, yra viena nauja detalė ir akcentas. Nors abiejuose tekstuose kalbama apie vergų poilsį sabatoje, Pakartoto Įstatymo knygoje tai itin pabrėžiama: „idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis kaip tu“ (Įst 5, 14). Čia matome tai, kas buvo neseniai paminėta, kad sabata padeda šeimininkui ir vergui būti lygiais; abu turi ilsėtis tą pačią dieną. Sabata vergams buvo tam tikra apsauga nuo šeimininko, kuris neleistų ilsėtis. Ši apsauga susijusi su įsakymu, kuris yra neatsiejama paties pasaulio sukūrimo dalis.

Tai iškelia įdomų klausimą. Sabata turėjo būti sukūrimo paminklu nepuolusiame pasaulyje. Ji neturėjo nieko bendra su vergais, vergėmis ar vergove Egipte, kuri yra vergovės nuodėmei ir išvadavimo iš jos simbolis. Ši nauja detalė buvo pridėta po puolimo; į pirmąjį nurodymą buvo įtraukta tai, kas iš pradžių jame nebuvo minima.

Taigi pradžioje sabata buvo pasaulio sukūrimo simbolis; po nuodėmės ji tapo pasaulio sukūrimo ir atpirkimo simboliu, kuris taip pat nurodo ir į atkūrimą (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15; Apr 21, 1). Pasaulio sukūrimas ir atpirkimas yra artimai susiję Biblijoje; tiktai Dievas Kūrėjas galėjo būti Dievu Atpirkėju, o tai – Jėzus (žr. Jn 1, 1–14). Abi įsakymo versijos rodo, kad septintoji diena sabata yra Jėzaus tarnystės, mūsų Kūrėjo ir mūsų Atpirkėjo simbolis.

Pagalvokite apie vergovę, iš kurios Kristus pažadėjo išvaduoti jus. Kokius laisvės pažadus jūs turite Jėzuje? Kaip galite melsti jų įvykdymo ir leisti Viešpačiui padaryti juos tikrove jūsų gyvenime?

IV. Jėzus ir Jo sabata: 1 dalis

Daugybė knygų, ir jos vis dar rašomos, yra skirtos vienam tikslui – parodyti, kad įsikūnijęs Jėzus nukreipė žmones nuo septintos dienos sabatos ir nurodė į pirmąją savaitės dieną (sekmadienį) arba, kaip šiandien įprasta manyti, tai, kad septinta diena buvo pakeista tiesiog „poilsiu“ Kristuje.

Tačiau neatrodo, kad toks atvejis būtų užrašytas Evangelijos pasakojimuose. Be akivaizdžios tokių knygų reikmės (būtinybė pateisinti septintos dienos sabatos atmetimą, būdingą didžiai daliai krikščioniško pasaulio per praėjusius septyniolika ar aštuoniolika šimtmečių), jose teigiama, kad Kristus, išgydydamas sabatoje, „palaidojo“ šį įsakymą.

Ko verti šie argumentai? Atidžiai tyrinėjant tai, ką Jėzus padarė sabatoje, prieštarauja šių teologų mėginimams pasinaudoti Evangelijoje aprašytais įvykiais.

5. Atidžiai perskaitykite Mt 12, 1–13, ypatingą dėmesį atkreipdami į išgydymą sabatoje. Skaitydami paklauskite savęs: koks yra kontekstas, kodėl Jėzus tai darė būtent sabatoje ir ką Jis norėjo pasakyti?

Galbūt pagrindinė eilutė, paaiškinanti visa tai, yra 7 eilutė. Pastaroji yra svarstomo klausimo esmė: žmonės, gailestingumas ir gerumas bei meilė artimui. Tinkamai švenčiama sabata atveria daugiau galimybių parodyti gerumą ir gailestingumą tiems, kam to reikia, negu kitomis savaitės dienomis, kai privalome užsidirbti pragyvenimui. Problema buvo tai, kad sabatai buvo primetamos žmonių išgalvotos taisyklės ir priesakai, kurie netrukus tapo svarbesni už pačią sabatą ir meilę Dievui bei aplinkiniams. Meilė, sako Šventasis Raštas, yra Įstatymo vykdymas, ir visko, kas verčia Įstatymą neigti meilę ar veikti prieš ją, turi būti atsisakyta. Sabata tapo Įstatymu be meilės, o tai – Įstatymo raidės laikymasis. Jėzus prieš tai kovojo išgydydamas sabatoje.

Religinės įstaigos kietumą galimą įžvelgti neregio išgydyme (Jn 9). Atidžiai perskaitykite 16 eilutę. Akivaizdus Įstatymo be meilės pavyzdys!

Galiausiai, jei gydydamas per Savo sabatą Jėzus būtų pradėjęs nukreipti žmones nuo septintos dienos, tai būtų buvęs labai keistas būdas tai padaryti.

Paklauskite savęs, kokiais kitais būdais galima skelbti Įstatymą be meilės? Ar galite būti dėl to kaltas?

V. Jėzus ir Jo sabata: 2 dalis

„Atlikta!“ (Jn 19, 30)

Sabatoje darydamas stebuklus Jėzus parodė, kuo ji iš tikrųjų svarbi. Tai diena gydymui ir atkūrimui. Jėzus norėjo, kad sabata primintų Dievo galią kurti. Taigi sabata yra diena, kurioje Jis išvaduoja pavergtuosius (Lk 4, 31–37), įgalina luošius vaikščioti (Lk 13, 10–17; Jn 5, 1–9), akliems suteikia regėjimą (Jn 9).

Jėzui sabata buvo labiau susijusi su žmonėmis nei taisyklėmis. Todėl Jis mokė, kad sabata yra padaryta žmogui, o ne žmogus sabatai. Tuo pačiu to jau mokėmės praėjusią savaitę, tinkamai laikantis taisyklių, jos apsaugojo žmones.

6. Jėzus akcentavo sabatos galiojimą ir svarbą ne tiktai gyvendamas, bet ir mirdamas. Perskaitykite Mt 27, 57–28, 1; Mk 15, 42–16, 1; Lk 23, 52–24, 1; Jn 19, 31–20, 1. Kas bendra visose keturiose evangelijose? Svarbiau, ką tai sako mums apie sabatą, ypač dėl klausimo, ar vis dar turime ją švęsti?

Sušukęs: „atlikta!“, – (Jn 19, 30), t.y. atlikęs atpirkimo darbą (iki tarnystės dangiškoje šventykloje), ką Jėzus darė?

Jis ilsėjosi septintą dieną. Kur tai jau matėme? Pr 2, 1–3. Po visų kūrybos darbų Dievas ilsėjosi septintą dieną. Atpirkęs žmoniją Jis darė tą patį.

Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad Jėzus neva nukreipė žmoniją nuo septintos dienos sabatos, Jo poilsis kape sabatą yra iš tikrųjų dar vienas įdomus būdas suprantamai perteikti tą pačią mintį. Ypač dėl to, kad Jo mirtis patvirtino Naująją Sandorą, o pastaroji neva anuliavo sabatą, sunku suprasti logiką manančių, kad sabatos įsakymas buvo panaikintas po Kryžiaus. Jei jis buvo panaikintas, kodėl pirmas dalykas, kurį Jėzus padarė po nukryžiavimo, – tai ilsėjosi?

Taigi, ir gyvendamas, ir mirdamas Jėzus parodė mums, kad sabatos įsakymas vis dar galioja ir kad jis yra svarbus.

Toliau tyrinėkite: „Ar Dievas turėtų uždrausti saulei vykdyti jos pareigas sabatą? Ar Jis turi įsakyti, kad upeliai nustotų drėkinę laukus ir miškus? Ar turi nustoti augę kviečiai ir kukurūzai? Ar sabatą medžiams ir gėlėms nereikia krauti pumpurų bei skleisti žiedų? Dievas negali nė akimirksniui sustabdyti Savo kuriančios rankos, nes tokiu atveju žmogus nusilptų ir numirtų. Žmogus taip pat turi neatidėliotinų darbų sabatą. Reikia slaugyti ligonius, patenkinti vargšų reikmes. Šventa Viešpaties poilsio diena buvo sumanyta žmogui, ir Dievas nenori, kad Jo kūriniai nors ir trumpą laiką kęstų skausmą, kurį galima palengvinti sabatą – Viešpaties poilsio dieną.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 122 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Šiandien, kai galime aptarti jau praėjusius įvykius, lengva pašiepti religinių vadovų, užsipuolusių Jėzų dėl išgydymo sabatoje, kietumą ir šaltumą. Ir jie tikrai bus teisiami už jų elgesį. Tuo pačiu metu pabandykite įsivaizduoti save jų vietoje. Šie žmonių išgalvoti priesakai buvo tradicijos dalis jau ilgą laiką, todėl religiniai vadovai beveik tikėjo, jog šie priesakai buvo pati sabatos esmė; todėl jie manė, kad Jėzus nesilaikė sabatos. Kaip mes jaustumės, jei kažkas, skelbdamas didžią šviesą ir tiesą, galbūt net darydamas stebuklus, mūsų nuomone, tryptų ketvirtąjį įsakymą? Kaip reaguotume? Kokią svarbią pamoką galime įžvelgti šiame mokyme apie tai, kaip atskirti tiesą nuo papročių ir kodėl ne visada lengva tai padaryti?

2. Klasėje patyrinėkite šią mintį, kad Dievas ilsėjosi po visų kūrybos darbų bei atlikęs atpirkimo darbą. Kaip turime suprasti šio nuostabaus fakto reikšmę?

3. Pamėginkite įsivaizduoti save vietoje to žmogaus, kuris mano, kad darydamas stebuklus sabatoje Jėzus panaikino ketvirtąjį įsakymą. Palyginkite Biblijoje užrašytą Jėzaus mokymą ir apibūdintus darbus su tuo, ką jūs įsivaizduotumėte Jį darantį, jei Jis iš tikrųjų būtų pakeitęs ketvirtąjį įsakymą. Jūsų nuomone, ką Jis būtų daręs kitaip?

Santrauka: Biblija apreiškia Viešpatį kaip septintos dienos sabatos Viešpatį. Tai ženklas, kad Jis yra Kūrėjas ir Atpirkėjas.

Vasario 4–10 d.

Šią savaitę skaitykite: Hbr 12, 21; Rom 7, 8–13; Job 24, 14–15; Iš 16, 4–30; Hbr 8, 10; 10, 16; Rom 13, 8–10.

Įsimintina eilutė: „Taip! VIEŠPATS mūsų teisėjas ir mūsų Įstatymų davėjas, VIEŠPATS mūsų karalius, ir Jis mus išvaduos“ (Iz 33, 22).

Pagrindinė mintis: Dievo Įstatymas yra neatskiriama visos Biblijos, Senojo ir Naujojo Testamento, dalis. Įstatymas taip pat yra Jo meilės išraiška. Taigi mylėdami atskleidžiame visą Dievo Įstatymo grožį.

Kaip septintosios dienos adventistai, dažnai girdime mintį, kad Įstatymas yra Dievo charakterio išraiška. (Jei taip, Įstatymas, apreiškiantis Jo charakterį, neturi keistis, nes Dievas nesikeičia.) Ką reiškia ši mintis, kad Įstatymas yra Dievo charakterio išraiška?

Įsivaizduokite, kad gyvenate krašte, kuriame karaliaus žodis yra įstatymas. „Valstybė – tai aš“, – sakė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV. Tarkime, kad karalius išleido represinius, bjaurius, neapkenčiamus, nesąžiningus, šališkus ir pan. įstatymus. Argi tokie įstatymai neatspindėtų karaliaus ir jo charakterio?

Aptarkite kai kuriuos blogiausiai pagarsėjusius despotus. Kaip jų priimti įstatymai atskleidė, kokie jie buvo žmonės?

Šia prasme įstatymas atskleidžia įstatymų leidėjo charakterį. Ką tuomet Dievo Įstatymas apreiškia apie Dievą? Jei suprantame Dievo Įstatymą kaip apsaugą, kažką, kas mums naudinga, tada aiškiau suvokiame, koks yra Dievas.

Šią savaitę pažiūrėsime į Įstatymą ir Įstatymo Davėją.

I. Įstatymas prie Sinajaus

1. Perskaitykite Iš 19, 18–19; 20, 18; Įst 5, 22; Hbr 12, 21, apibūdinimus, kaip Įstatymas buvo duotas prie Sinajaus. Kodėl šis įvykis baugino?

„Izraelio žmones apėmė siaubas. Atrodė, kad pasireiškusi baisi Dievo jėga viršijo tai, ką jų drebančios širdys gali išverti. Nes kai jų akivaizdoje buvo pateikta didžioji Dievo teisingumo taisyklė, jiems kaip niekada paaiškėjo nuodėmės bjaurumas ir jų pačių kaltė šventojo Dievo akivaizdoje. Išsigandę ir apstulbę jie traukėsi nuo kalno.“ (E. Vait, „Patriarchai ir Pranašai“, 243 p.)

Nuo pat sandoros su Dievu pradžios galima pamatyti Evangeliją Įstatyme. Pastarasis niekada nebuvo išganymo priemonė, net prie Sinajaus. Jis turėjo parodyti žmonėms, kad jiems reikia išgelbėjimo. Davus Įstatymą, nedelsiant buvo pateikti nurodymai pastatyti Padangtę, kuri apreiškė jiems išgelbėjimo planą. Įstatymas turėjo parodyti žmonėms Kryžių, atpirkimo būtinybę. Nestebina tai, kad jie drebėjo prieš Įstatymą, nes pastarasis parodė jiems, kokie jie buvo nuodėmingi ir puolę.

2. Perskaitykite Rom 7, 8–13. Kaip šios eilutės atskleidžia šią svarbią tiesą? Ką Paulius sako, ką Įstatymas daro? Taip pat žr. Ps 119, 6.

Tam tikra prasme Paulius sakė tą patį, ką E. Vait rašė apie įvykius prie Sinajaus. Problema – tai ne Dievo Įstatymas, bet nusidėjėliai, sulaužę Įstatymą, o tai esame padarę visi. Paulius mokė, kad Įstatymas yra neatsiejama Evangelijos dalis, kad jis parodo mums, kokie nuodėmingi ir puolę esame.

Perskaitykite Iš 20, 1–17. Ar tenka „padrebėti“ prieš Įstatymą? Ar jis padeda suvokti kaltę? Ką jaučiate skaitydami Įstatymą ir lygindami save su juo?

II. Įstatymas iki Sinajaus

Visi septintosios dienos adventistai žino, kad prakalbus apie Įstatymą, Dešimt Įsakymų ir Sinajų, sakoma, jog visa tai buvo skirta žydams, todėl jie šiandien nebegalioja.

Tačiau, jei tai būtų tiesa, kaip paaiškintume, kad nuodėmė buvo iki Sinajaus, „nuodėmė – tai Įstatymo laužymas“ (1 Jn 3, 4)? Tiesa tokia, kad Pradžios knyga nuostabiai liudija, jog nuodėmė buvo iki prie Sinajaus Dievo duoto Įstatymo.

Pr 1 ir 2 sk. yra apibūdinta nepriekaištinga Dievo kūryba. Pr 3 sk. aprašytas Adomo ir Ievos puolimas. Kitame skyriuje, Pr 4, yra įrašas apie pirmą žmogžudystę. Kodėl Kainas žinojo, kad jis buvo kaltas dėl savo brolio nužudymo, jei Įstatymo, apibrėžiančio žmogžudystę kaip nuodėmę, nebuvo?

Dar iki Sinajaus Dievas pasmerkė žmogžudystę sandoroje su Nojumi po tvano (Pr 9, 6).

Seniausioje knygoje Biblijoje, Jobo knygoje, Dievas du kartus gerai įvertino Jobo dorą. Ką Jis sakė apie Jobo charakterį? (Job 1, 8; 2, 3). Akivaizdu, kad buvo gėrio ir blogio matas. Jobas gyveno iki Izraelio išėjimo iš Egipto, ir jis nebuvo sudaręs sandoros.

3. Perskaitykite Job 24, 14–15. Kaip šios eilutės padeda suprasti gėrio ir blogio matą?

Kai Abraomas melavo dėl Saros Abimelechui, Dievas papeikė Abraomą. Nepaisant to, kad Abimelechas buvo Geraro karalius ir ne izraelitas, Dievas laikė jį atsakingu už vedybinį tyrumą, minimą Dekaloge, ir pareikalavo, kad Sara būtų grąžinta Abraomui (žr. Pr 20, 9).

4. Ką Dievas paliudijo Izaokui apie jo tėvą Abraomą? Pr 26, 4–5.

Pr 26, 5 žavi tuo, kad hebrajai vartoja keturis skirtingus žodžius (mshmrt, mzvot, huqot ir torot (Tora – įstatymas) apibūdinti tai, kam Abraomas pakluso, įskaitant Dešimtį Įsakymų.

Kai Dievo lieptas Jokūbas sugrįžo į Betelį pastatytį aukurą Viešpačiui, jis jautė, kad jo šeimai ir visiems buvusiems su juo reikėjo atgimti. Ką jis pasiūlė padaryti? (žr. Pr 35, 2–3)

Mintis, kad Įstatymo iki Sinajaus nebuvo, yra visiškai nepagrįsta atsižvelgiant į tai, ko Biblija moko apie gyvenimą iki Sinajus.

III. Sabata iki Sinajaus

Dievas neapreiškė, kaip Jis perdavė žmonijai amžinus Savo Įstatymo principus iki Sinajaus, bet aišku ir svarbu tai, kad prie Sinajaus duotas Įstatymas nebuvo pirmas kartas, kai pasaulis susipažino su Dievo nurodymais.

Daug žmonių, turėjusių tai pripažinti, teigia, kad tiktai sabatos įsakymas, ne kiti, buvo pirmą kartą duotas prie Sinajaus, todėl jos laikosi išimtinai žydai, ir krikščionims šiandien ji neva neaktuali.

5. Ko vertas toks teiginys? Perskaitykite Pr 2, 1–3. Ko šios eilutės moko apie sabatą iki Sinajaus?

6. Iš 5, 1–5 aprašyta, kaip Mozė ir Aaronas nesutarė su faraonu, kad pastarasis leistų Izraeliui eiti atšvęsti iškilmę. Penkta eilutė pasako ypač daug. Perskaitykite Iš 5, 5. Kokių užuominų yra tekste apie sabatą?

Faraono atsakymas: „judu norite atleisti juos nuo lažo“, – atrodo gana aiškus. Nors yra keli žodžiai poilsiui apibūdinti, faraono pavartotas žodis yra pagrįstas žodžiu sabata. Faraonas Mozei ir Aaronui sakė: „Judu norite duoti jiems sabatą nuo lažo!“ Štai užuomina, jei ne kas kita, apie sabatos poilsį iki Sinajaus.

Konkretus sabatos įrodymas iki Sinajaus yra Iš 16, kai Dievas stebuklingai parūpino maną Izraeliui dykumoje. Šis 40 metų tęsęsis stebuklas prasidėjo anksčiau, negu Izraelio vaikai pasiekė Sinajų.

7. Perskaitykite Iš 16, 4–30, ypatingą dėmesį atkreipdami į 23–30 eilutes. Kaip jos įrodo septintos dienos, sabatos iki Sinajaus patyrimą?

Atkreipkite dėmesį į Viešpaties žodžius Mozei 28 eilutėje: „Kiek ilgai jūs atsisakinėsite laikytis Mano įsakymų ir pamokymų?“. Aišku, kad Dievo įsakymai ir pamokymai buvo apreikšti iki Sinajaus, įskaitant ir septintos dienos, sabatos įsakymą. Taigi, nors kažkas svarbaus įvyko, kai buvo duotas Įstatymas prie Sinajaus, patys Dešimt Įsakymų nebuvo naujiena.

Koks yra jūsų asmeninis sabatos patyrimas? Ar mėgstate ją, gal bijote jos ar ją vertinate prieštaringai? Ką galite padaryti, kad Viešpaties patyrimas Jo duotoje sabatoje būtų gilesnis ir turtingesnis?

IV. Įstatymas ir pranašai

Nesutarimų dėl to, kad Įstatymas buvo po Sinajaus, yra nedaug. Senajame Testamente yra apsčiai užuominų apie Įstatymą. Nors užuominos parodo, kad Izraelis dažnai laužydavo Įstatymą ir susilaukdavo pasekmių, yra ir tokių tekstų, kuriuose apreikšta didelė Izraelio meilė ir pagarba Įstatymui, įskaitant ir Dešimt Įsakymų, ir visas kitas taisykles bei nurodymus, Viešpaties duotus Jo žmonėms.

8. Kaip šiuose tekstuose Įstatymas yra išaukštintas? Koks juose atskleistas požiūris?

Iz 48, 17–18   Ps 119, 69–72  Ps 119, 97–103  Jer 31, 33

Priešingai populiariam įsitikinimui, nors Izraelis (idealiomis aplinkybėmis) mylėjo Įstatymą, supratę Įstatymo paskirtį niekada nelaikė jo išsigelbėjimo priemone. Žydų religija visada buvo malonės religija, nepaisant to, kad žmonės metėsi nuo vieno kraštutinumo prie kito, tai sutrypdami Įstatymą atvirai, pavyzdžiui, pirmosios šventyklos laikotarpiu, tai laikydamiesi Įstatymo raidės, gyvenant Jėzui.

Kodėl izraelitai taip mylėjo Įstatymą? Suprantant, kad žodis Įstatymas apėmė ne tik Dešimt Įsakymų, bet visą Senojo Testamento mokymą, ypač pirmas penkias Mozės knygas, paaiškėja, kad jie mylėjo išganymo, malonės, atpirkimo žinią. Jie mylėjo tokią „tiesą“, kokia ji jiems buvo apreikšta. Tai nebuvo meilė taisyklėms, bet meilė nurodymų ir principų rinkiniui, kuris, jei jo būtų laikomasi, suteiks daugybę palaimų ir išpildys daugybę pažadų, nes visa, ką Dievas davė jiems, buvo jų naudai ir gerovei.

Ar šiandien kas nors skiriasi?

Pagalvokite apie viską, ką Viešpats davė mums kaip žmonėms. Ką galime daryti, kad geriau įgyvendintume tą nuostabią šviesą, kuria buvome palaiminti?

V. Įstatymas ir Naujoji Sandora

Dešimties Įsakymų principai buvo Viešpaties duoti žmonijai iš meilės. Įstatymas buvo palaima. Klusnumas Įstatymui apsaugo nuo nuodėmės; nepaklusus tenka susidurti su neišvengiamomis Įstatymo laužymo pasekmėmis. Nereikia teologijos, kad asmeniškai įsitikintume, kokios skausmingos yra nuodėmės pasekmės. Dažnai nuodėmės padarinius galima įžvelgti veiduose tų, kurie kentė Įstatymo laužymo padarytą žalą?

Nors Naujajame Testamente, ypatingai Pauliaus raštuose, aprašomi nesupratę Įstatymo paskirties, Dievo įsakymai Naujajame Testamente pristatyti teigiamai.

9. Perskaitykite Hbr 8, 10 ir 10, 16, neišskiriant eilučių iš konteksto. Kaip čia pristatytas Dievo Įstatymas? Ar jis vis dar aktualus, ar malonė panaikino Įstatymą?

Dažnai žmonės priešpriešina Įstatymą ir Dievo meilę ar Jo malonę, neva iš tikrųjų mylint Dievo Įstatymas nereikalingas. Tam tikra prasme bet kas galėtų teigti, kad meilė viršija Įstatymą, kad iš tikrųjų mylint Dievą ir artimą atskleidžiami pagrindiniai Įstatymo principai. Bet tai nepateisina Įstatymo neigimą. Priešingai, meilė įvykdo Įstatymą; meilė yra tyriausias Įstatymo įvykdymas.

Tai panašu į automobilio dalis. Ne pastarosios yra svarbiausia. Jos skirtos, kad automobilis nuvyktų iš vienos vietos į kitą, kad galėtų važiuoti. Vis dėlto be dalių automobilis nefunkcionuotų. Įstatymo paskirtis yra panaši. Pats Įstatymas nėra svarbiausia, jis tik priemonė parodyti gilią meilę Dievui ir artimui.

10. Perskaitykite šiuos tekstus. Kaip jie padeda suprasti sąsają tarp meilės ir Įstatymo? Rom 13, 8–10; Gal 5, 14; Jok 2, 8; 1 Jn 5, 2–3.

Įsigilinkite į sąsajas tarp Dievo Įstatymo ir meilės. Prie ko priveda Įstatymo vykdymas be meilės? Prie ko priveda meilė be Įstatymo vykdymo? Užrašykite savo mintis ir atsineškite į klasę sabatoje.

Toliau tyrinėkite: „Dešimt šventų nurodymų, kuriuos Kristus davė ant Sinajaus kalno, buvo Dievo charakterio apreiškimas. Jie padarė žinoma pasauliui tai, kad žmonės yra Jam pavaldūs. Šis dešimties įsakymų Įstatymas yra didžiausios meilės, kuri gali būti parodyta žmogui, apraiška ir Dievo balsas iš dangaus, kalbantis sielai pažadu: ‘Tai daryk ir nebūsi pavaldus šėtonui’. Viešpats davė šventus įsakymus, kad jie būtų apsaugos siena Jo sukurtiems kūriniams.“ (E. Vait, „Sons ir Daughters of God“, 53 p.)

„Atpirkimo darbas nėra prievarta. Žmogui leidžiama laisvai pasirinkti, kam jis tarnaus. Kai siela atsiduoda Kristui, laisvė pasireiškia aukščiausia prasme. Nuodėmės atsisakymas yra paties žmogaus pasirinkimas. Kai norime išsilaisvinti iš nuodėmės ir šaukiamės Aukštybių pagalbos, Šventoji Dvasia įkvepia gyvybingųjų jėgų ir tuomet pasiryžtame vykdyti Dievo valią. Žmogaus laisvė galima tik tuomet, kai susivienijama su Kristumi. Nuodėmė nugali tada, kai sunaikinama sielos laisvė. Atsiduoti Dievo valiai – reiškia atkurti tikrąją žmogiškąją garbę ir orumą. Dievo Įstatymas, kuriam mes nutarėme paklusti, yra laisvės Įstatymas (Jok 2, 12).“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 298–299 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Aptarkite jūsų atsakymus į penktos dalies klausimus apie Įstatymą ir meilę. Kas yra Įstatymo vykdymas be meilės? Kaip tai dažnai pasireiškia? Tuo pačiu metu, kas yra meilė be Įstatymo vykdymo? Kokia tai meilė, jei tai apskritai meilė? Kodėl vieno negalima atskirti nuo kito?

2. Kaip Įstatymas apreiškia Įstatymo Davėjo charakterį? Kaip Dievo Įstatymas atskleidžia, koks yra Dievas?

3. Ką E. Vait turi galvoje, rašydama apie „laisvės Įstatymą“? Kaip Įstatymo vykdymas gali būti prilygintas „laisvei“?

4. Kokius pavyzdžius galima pamatyti pasaulyje ir visur aplink mus, kas nutinka, kai žmonės sulaužo Dievo Įstatymą? Ar tai galingai liudija apie šio Įstatymo vertę ir galiojimą net šiandien?

Santrauka: Dievo Įstatymas yra Jo meilės išraiška. Mylėdami taip, kaip mus myli Dievas, iš tikrųjų atskleisime visą Įstatymo grožį ir galią.