„Nuo pat didžiosios kovos pradžios šėtonas siekė panaikinti Dievo Įstatymą“ (E. Vait, Didžioji kova, 543 p.).
Kodėl? Kadangi Įstatymas, kaip dieviškojo valdymo pagrindas, išreiškia moralinį visatos vientisumą; šio Įstatymo panaikinimas reikštų pačios kūrinijos moralinės tvarkos panaikinimą.
Pagalvokite, jei nebūtų nei Dievo, nei gyvybės, visata būtų amorali, t.y. turinti ne blogą moralę, bet apskritai neturinti moralės, nes niekas, pavyzdžiui, negyvi akmenys, skriejantys moralės neturinčioje visatoje, negalėtų išreikšti moralinių savybių.
Tačiau ir Dievas, ir žmogus yra, ir mes buvome sukurti moralūs bei sugebantys mylėti ir priimti meilę. Tačiau, kad ši meilė egzistuotų, turi būti ir moralinė laisvė, nes meilė yra moralinė sąvoka, kuri negali atsirasti amoralioje visatoje (pavyzdžiui, tokioje, kur egzistuotų tik akmenys ir šalta erdvė).
Moralė reiškia galimybę pasirinkti tai, kas teisinga ar neteisinga, gera ar pikta, o visata gali būti morali tik tuo atveju, jei yra galimybė pasireikšti gėriui ar blogiui, pasireikšti tam, kas teisinga ir tam, kas neteisinga, jei būtų Įstatymas, apibrėžiantis tai, kas teisinga ar neteisinga. Ir, žinoma, toks Įstatymas yra.
„Ką gi sakysime? Gal kad Įstatymas yra nuodėmė?! Nieku būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų Įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei Įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk!“ (Rom 7, 7)
Ar nuodėmė – dažyti raudonai plaukus? Kodėl ne? Nes Dievo Įstatymas nedraudžia to daryti. Jei Įstatymas tai draustų, kaip, pavyzdžiui, geismą, tada dažyti plaukus raudonai būtų nuodėmė. Tačiau, kadangi Dievo Įstatymas to nedraudžia, tai nėra nuodėmė.
Moralė be Įstatymo yra tokia pat neįmanoma, kaip mąstymas be proto. Mūsų visata yra morali, nes Dievas sukūrė laisvas būtybes, atskaitingas Jo Įstatymui. Jei nebūtų įsakyta – negeisi, geismas nebūtų nuodėmė; jei nebūtų Įstatymo, draudžiančio dažyti plaukus raudonai, tuomet tai nebūtų nuodėmė, kad ir kiek geidžiančių turėti raudonus plaukus gyventų visatoje.
Dievas sukūrė žmones galinčius mylėti. Tačiau meilė negali egzistuoti be laisvės, moralinės laisvės. O moralinė laisvė negali egzistuoti be Įstatymo, moralės Įstatymo. Meilė yra pagrįsta laisve, o laisvė – Įstatymu. Todėl dieviškasis valdymas, pastarojo pagrindas, t.y. valdymas meile, turi būti Jo Įstatymas. Todėl E. Vait rašė, kad „šėtonas siekė panaikinti Dievo Įstatymą“. Įstatymo užsipuolimas yra ne tik Kristaus charakterio, bet kūrinijos moralinės tvarkos užsipuolimas.
Šį ketvirtį tyrinėsime temą – Kristus ir Jo Įstatymas. Tyrinėsime Įstatymą, ypač tai, kodėl daug krikščionių, nesuprasdami Įstatymo ir malonės santykio, neigia galiojančius Dešimt Dievo įsakymų ir taip nesąmoningai prisideda prie Dievo Įstatymo panaikinimo.
Tačiau Biblijoje aiškiai parašyta: „Nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus“ (1 Jn 5, 3). Ryšys tarp mus mylinčio Dievo ir Jo įsakymų vykdymo yra stipresnis nei įsivaizduojama. Mes galime mylėti Dievą, nes gyvename visatoje, kurioje meilė gali egzistuoti, ir meilė gali egzistuoti todėl, kad visata yra morali. Ši moralė yra pagrįsta, bent jau mums kaip kūriniams, Dievo moralės Įstatymu, kurį dabar tyrinėsime.