ŽYDŲ IR PAGONIŲ VIEŠPATS

Gegužės 7–13 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 14, 1–21; Iš 3, 14; Mt 14, 22–33; Iz 29, 13; Mt 15, 1–20; Mt 15, 21–28.

Įsimintina eilutė: „Aš, Viešpats, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa“ (Iz 42, 6).

Mt 15, 24 Jėzaus aiškiai pasakyta: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Neabejotina, Kristaus tarnystės kūne metai daugiausia buvo skirti Izraelio tautai.

Bet, kaip kad moko visas Šventasis Raštas, Dievui rūpėjo ne tik Izraelio tauta. Dievas išsirinko Izraelį tam, kad Jis galėtų palaiminti visas tautas žemėje. „Taip kalba Dievas, Viešpats, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, joje duoda gyvybę žmonėms ir dvasią joje gyvenantiems: ‘Aš, Viešpats, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa, kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse’“ (Iz 42, 5–7).

Per Izraelį, tiksliau per Mesiją, kuris kils iš Izraelio, Dievas išties ranką visam pasauliui. Šią savaitę šiek tiek daugiau pamatysime Viešpaties apsireiškimo visiems, kam reikia išganymo.

ALKSTANČIŲJŲ PAMAITINIMAS

Vienas iš labiausiai žinomų Jėzaus darbų – tai penkių tūkstančių pamaitinimas, „be moterų ir vaikų“ (Mt 14, 21). Tačiau, kaip ir visa kita Naujajame Testamente, šis pasakojimas turi kontekstą, padedantį mums giliau suprasti šio Jėzaus stebuklo prasmę.

Perskaitykite Mt 14, 1–21. Kas atsitiko prieš stebuklingą pamaitinimą, ir kokią įtaką šis įvykis galėjo turėti tam, kas nutiko vėliau?

Įsivaizduokite save mokinių vietoje tuo metu. Jonui Krikštytojui, aiškiai Dievo žmogui, tiesiog buvo nukirsdinta galva. Jie tai žinojo, nes apie tai Jėzui pranešė patys mokiniai. Nors neparašyta, tai turėjo juos labai slėgti. Neabejotina, kad tai išmėgino jų tikėjimą. Tačiau dėl to, ką Jėzus padarė vėliau, jų tikėjimas turėjo sutvirtėti, ypač po tokio susilpnėjimo.

Vis dėlto šis pasakojimas turi daug gilesnę prasmę, nepaisant to, kiek įvykiai galėjo padidinti mokinių tikėjimą. Alkstančiųjų pamaitinimas žydams priminė, kaip Dievas dykumoje izraelitams davė iš dangaus manos. „Judaizme atsirado tikėjimas, kad Mesijas ateis per Paschą ir kad kartu su Jo atėjimu iš dangaus vėl ims kristi mana. […] Tad Jėzui prieš Paschą pamaitinus penkis tūkstančius, neturėtų stebinti tai, jog minia galėjo pradėti spėlioti, ar Jis yra Mesijas, ir ar Jis padarys dar didesnį stebuklą – maitins visus visą laiką atkurdamas maną“ (Jon Paulien, John: The Abundant Life Bible Amplifier (Boise: Pacific Press Publishing Association, 1995, 139 p.).

Būtent tokio Mesijo žmonės troško: Mesijo, kuris būtų linkęs patenkinti jų išorinius poreikius. Šią akimirką minios buvo pasirengusios padaryti Jėzų karaliumi, bet Jėzus neatėjo būti karaliumi, o Jo atsisakymas juos labai nuvils. Jie turėjo savo lūkesčių, ir kai pastarieji nebuvo įvykdyti, daugelis nusigręžė nuo Jėzaus, nors Jis atėjo padaryti daug daugiau nei siauri ir pasaulietiški minios lūkesčiai.

Kaip jūsų lūkesčiai, ko jūs tikitės iš Dievo, gali būti per siauri?

VISOS KŪRINIJOS VIEŠPATS

Po stebuklingo pamaitinimo, Jėzus įsakė Savo mokiniams sėsti į valtį (Mt 14, 22). Jis norėjo atitolinti juos nuo sąmyšio ir spaudimo. Geras mokytojas apsaugo savo mokinius nuo to, kam jie nėra pasiruošę. E. Vait rašė: „Susikvietęs mokinius, Jėzus liepė jiems sėstis į valtį ir tuojau pat grįžti į Kafarnaumą, o Jis pasiliko su žmonėmis. […] Jie mėgino prieštarauti, tačiau Jėzus kalbėjo taip valdingai, kaip niekada anksčiau. Supratę, kad priešintis beprasmiška, jie tylėdami išplaukė į ežerą“ (Su meile iš Dangaus, 342 p.).

Perskaitykite Mt 14, 23–33. Ką šios eilutės atskleidžia apie tai, kas toks Jėzus buvo, ir išganymo prigimtį?

Mokiniams bijant ir spėliojant, kas ėjo vandeniu, įvyko apreiškimas. Jėzus jiems tarė: „Tai Aš. Nebijokite!“ (27 eilutė) Žodžiai „tai Aš“ yra dar vienas būdas išversti graikišką posakį ego eimi, reiškiantį: „Aš esu“. Tai paties Dievo vardas (taip pat žr. Iš 3, 14).

Rašte Viešpats daug kartų nusakytas kaip valdantis visą kūriniją. Pavyzdžiui, Psalmėje 14 aiškiai parašyta, kad Dievas yra ne tik Kūrėjas, bet ir Išlaikytojas, ir per Jo galią pasaulis vis dar egzistuoja, o gamtos dėsniai veikia. Čia nieko neužsiminta apie deizmą, kuris moko, kad, sukūręs pasaulį, Dievas jį paliko savieigai. Ir judėjų, ir pagonių, mūsų visų buvimas priklauso nuo palaikančios Viešpaties, nuraminusio jūrą, galios (taip pat žr. Hbr 1, 3).

Petro šauksmas: „Viešpatie, gelbėk mane!“ (Mt 14, 30), – turėtų būti aidas mūsų pačių šauksmui, nes jei Viešpats Jėzus mūsų neišgelbėja, tuomet kas? Petro bejėgiškumas šiose aplinkybėse atspindi mūsų pačių bejėgiškumą, akistatoje su tuo, kuo mūsų puolęs pasaulis mus ištinka.

Pagalvokite, kokie jūs išties esate bejėgiai, priklausantys nuo jums nepavaldžių ir ženkliai galingesnių už jus būties jėgų malonės. Kaip ši tikrovė turėtų padėti stiprinti jūsų priklausomybę nuo Jėzaus?

VEIDMAINIO ŠIRDIS

„Viešpats ištarė: ‘Kadangi ši tauta tik liežuviu tesiartina prie Manęs, tik lūpomis tegarbina Mane, jos širdis nutolusi nuo Manęs, tik žmonių išmoktu įstatymu tesiremia Mano garbinimas’“ (Iz 29, 13). Nors Viešpats tai kalbėjo senovės Izraeliui, kokia čia žinia yra bažnyčiai šiandien? Dėl kokių dviejų esminių klausimų Viešpats juos įspėjo ir kaip mes galime užtikrinti, kad mes nedarome to paties?

Daug šimtmečių po šių Izaijo užrašytų žodžių, pastaruosius Jėzus citavo nesutarimuose su religiniais vadovais.

Perskaitykite Mt 15, 1–20. Kokia čia buvo konkreti problema, ir kaip pastarąją Jėzus sprendė?

Po tam tikro meto, kai Jėzus grįžo į Kafarnaumą, Jis buvo įtrauktas į diskusijas su žydų mokytojais apie tai, kas suteršia žmogų. Mokytojai prie įstatymo pridūrė įvairiausių priedų dėl išorinio susiteršimo. Pavyzdžiui, nusiplauti rankas reikėjo tam tikru būdu. Bet Jėzaus mokiniai to nepaisė, ir kai Rašto aiškintojai ir fariziejai iš Jeruzalės apie tai užsiminė, Jėzus atsakė būtent taip.

Trumpai tariant, Jėzus griežtai pasmerkė tai, kas itin lengvai visus įtraukia – veidmainystė. Kas tam tikru metu nėra buvęs dėl to kaltas, pasmerkęs (jei ne žodžiais, tuomet savo širdyje) žmogų už tai, ką pats padaręs, ar darantis tą patį, ar dar blogiau? Mes visi, jei nesame atsargūs, turime polinkį pamatyti kitų klaidas būdami akli mūsų pačių klaidoms. Vadinasi veidmainystė yra linkusi natūraliai pasireikšti visuose.

Mes visi nekenčiame veidmainystės kituose. Ir kituose pamatyti veidmainystę visada yra itin lengva. Kaip mes galime užtikrinti, kad mūsų gebėjimas pamatyti veidmainystę kituose nėra viso labo veidmainystės pasireiškimas mumyse?

TRUPINIAI NUO STALO

Po to, kai pamaitino, išgydė ir pamokslavo Savo tautiečiams, Jėzus priėmė dramatišką sprendimą. Jis paliko žydų gyvenamas vietas ir nukeliavo į kitataučių, pagonių vietoves.

Perskaitykite Mt 15, 21–28. Kaip mums suprasti šį pasakojimą?

Daugeliu atžvilgių, šį pasakojimą skaityti nėra lengva, nes mes negirdime balso tono ir veido išraiškos. Iš pradžių atrodo, kad Jėzus nekreipė į šią moterį dėmesio; tada, Jam su ja pasikalbėjus, Jo žodžiai atrodo labai griežti: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“ (26 eilutė).

Ką, jei jūs tai pamėgintumėte? Kažkam pasiteiravus, ar galima pasivaišinti jūsų traškučiais, jūs atsakytumėte: „Nedera atiduoti savo trakučius šunyčiams“. Ne visai tinkamas būdas susidraugauti, ar ne?

Tačiau štai keletas dalykų, kuriuos būtina apsvarstyti.

Pirma, tiesa, kad anuomet žydai pagonis vadino šunimis, nurodant į daugybės gatvėmis lakstančių šunų vaizdą. Bet Jėzus čia pavartojo mažybinį graikišką žodį „šunyčiai“, nusakantį naminius šuniukus, laikomus ir šeriamus nuo stalo.

Antra, ši kanaanietė moteris Jėzų pavadino Dovydo Sūnumi. Tai rodo, kad ji žinojo Jėzaus tautybę. Kaip geras mokytojas, Jėzus pasikalbėjo su ja ir galbūt ją išmėgino. Kreigas Kener (Craigas Keener) rašė: „Galbūt Jis norėjo, kad ji suprastų Jo tikrąją misiją ir tapatybę, kad ji su Juo nesielgtų kaip su paprastu vienu iš daugelio klajojančių magų, į kuriuos pagonys kartais kreipdavosi, kad išvarytų piktąsias dvasias. Tačiau Jis tikrai ragino ją pripažinti Izraelio prioritetą dangaus sumanymui, o tai jai lems jos priklausomo statuso suvokimą. […] Galima palyginti Eliziejaus reikalavimą, kad Naamanas nusimaudytų Jordane, nepaisant Naamano teikiamos pirmenybės aramėjų upėms Abanai ir Parparui,.. galiausiai prieinant prie to, jog Naamanas pripažino Izraelio Dievą ir kraštą (2 Kar 5, 17–18)“ (The Gospel of Matthew: A Socio-Rhetorical Commentary, 417 p.).

Galiausiai, ši moteris greičiausiai buvo graikų aristokratė, o priklausantieji šiai klasei „nuolat imdavo duoną, priklausančią skurstantiems žydams, kurie gyveno netoli Tyro. […] Dabar… Jėzus apsuko galios santykį, mat Jėzaus siūloma ‘duona’ pirmiausia priklauso Izraeliui..; ši ‘graikė’ turi maldauti keliaujančio žydo pagalbos“ (The Gospel of Matthew: A Socio-Rhetorical Commentary, 417 p.).

Tai nėra lengvos eilutės, bet mes turime pasitikėti Jėzumi. Kalbėdamasis su šita moterimi, Jėzus ją pagerbė, kaip samarietę prie šulinio. Ji pasišalino su išgijusia savo dukra ir uždegtu tikėjimu Dovydo Sūnumi.

PAGONIŲ VIEŠPATS

Perskaitykite Mt 15, 29–39 ir palyginkite su Mt 14, 13–21. Kokie yra panašumai ir skirtumai tarp šių dviejų pasakojimų?

Daug žmonių nesuvokia, kad evangelijose yra aprašyti du duonos padauginimai: pirmas žydams, o antras pagonims. Abiem atvejais, Jėzus atjautė žmones.

Tai nuostabus vaizdas, tūkstančiai pagonių atėjo būti mokomi, mylimi ir pamaitinti šio jauno Rabino. Šiandien prisiminus ir suprantant Evangelijos visuotinumą (juk dauguma Evangeliją skaitančių žmonių šiandien yra ne žydai), mes galime lengvai pražiūrėti tai, koks neįtikėtinas žmonėms turėjo pasirodyti šis įvykis, ir žydams, ir pagonims. Neabejotina, Jėzus tikrai privertė visus, taip sakant, išeiti iš jų komforto zonos.

Vis dėlto, Dievo sumanymas visada buvo toks – patraukti visas žemės tautas prie Savęs. Stulbinanti eilutė hebrajų Raštuose liudija šią tiesą: „Argi Man jūs nesate kaip kušitai, Izraelio tauta? – tai Viešpaties žodis. – Argi ne Aš išvedžiau Izraelį iš Egipto žemės, o filistinus iš Kaftoro ir aramėjus iš Kyro?“ (Am 9, 7)

Ką Dievas čia sako? Kad Jam rūpi ne tik Izraelio, bet visų tautų reikalai? Jam rūpi filistinai? Atidžiai skaitant Senąjį Testamentą ši tiesa išryškėja ne kartą, nors per šimtmečius pastaroji tapo tokia miglota, jog iki Naujojo Testamento bažnyčios susiformavimo daug ankstyvųjų tikinčių turėjo vėl išmokti šią esminę biblinę tiesą.

Perskaitykite Rom 4, 1–12. Kaip Evangelija ir Evangelijos visuotinumas užfiksuotas šiose eilutėse?

Tolesniam tyrinėjimui: Pasaulietinėje švietimo įstaigoje krikščionis kalbėjo studentams apie Dievo buvimą. Panaudojus visus gerai žinomus argumentus, jis pakeitė taktiką, sakydamas: „Žinote, būdamas daugumos iš jūsų amžiaus ir netikėdamas Dievą, kartkartėmis, kai kažkas mane patikindavo, kad galbūt Dievas yra, aš visada atstumdavau šią mintį. Kodėl? Nes kažkas priversdavo susimąstyti, kad jeigu iš tiesų Dievas yra, tuomet, atsižvelgiant į tai, kaip aš gyvenau, man grėsė didelės bėdos“. Nuotaika iš karto pasikeitė. Išvien prasidėjo dešimčių sąžinių trintis. Atrodė, kad dėl viso šio nepasitenkinimo patalpoje pakilo temperatūra. Buvo akivaizdu, kad krikščionis palietė jautrią vietą. Šie ne krikščionys studentai, kuriems tikriausiai ne pernelyg rūpėjo Dešimt įsakymų, visgi pajuto, kad moraline prasme ne viskas jų gyvenime buvo gerai, ir jei yra Dievas, jie turėtų už daug ką atsakyti. Tačiau dėl Evangelijos pažado krikščionys, kurie turėtų būti visiškai pripratę prie nusistovėjusių Dievo moralės principų, neturėtų jaustis nepatogiai akistatoje su moralaus Dievo tikrove. Nesvarbu, ar žydas, ar pagonis, akistatoje su mūsų nuodėmingumu, mes galime ieškoti prieglobsčio Kristaus teisume, pasiūlytame mums tikėjimu „be Įstatymo darbų“ (Rom 3, 28). Galiausiai suvokę, kad esame nuodėmingi, mes galime kliautis pažadu: „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1). Žydas ar pagonis, tai nesvarbu. „Pas Jį kviečiami ateiti ir kartu gyventi visi, nepriklausomai nuo amžiaus, rango, tautybės ar religinių privilegijų“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 371 p.).

Klausimai aptarimui:

  1. Perskaitykite Mt 16, 1–12. Jūsų manymu, ką reiškia Jėzaus žodžiai: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo“ (6 eilutė). Iš pradžių mokiniai galvojo, kad Jėzus kalbėjo apie paprasčiausią raugą. Per Paschą žydai uoliai atsikratydavo raugo; taigi, jie manė, kad Jėzus moko juos nepirkti duonos su raugu. Bet Jėzus turėjo omenyje kažką daug giliau. Ką?
  1. Krikščionybė pirmiausia turėtų skelbti Kristaus meilę visiems žmonėms. Juk ir mes esame baisūs nusidėjėliai. Be Jėzaus Kristaus nė vienam iš mūsų nėra jokios vilties. Deja, tačiau mūsų perteikiama žinia kartais gali atrodyti kaip teisimas, arogancija ir pranašumas. Sekant Jėzų, kaip mes kaip bažnyčia galime geriau parodyti mūsų užuojautą visiems žmonėms?