Liepos 2–8 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 26–28; Ps 8, 4–10; Pr 2, 15; Rom 8, 20–22; Iš 20, 1–17; Rom 1, 25; 2 Tes 3, 10.
Įsimintina eilutė: „Tuomet Dievas tarė: ‘Padarykime žmogų pagal Mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!’“ (Pr 1, 26)
Per nuopuolį mūsų pirmieji tėvai prarado ne tik savo pirminį Dievo paveikslą.
„Dėl nuodėmės ne tik žmogus, bet ir žemė tapo pavaldi piktajam ir turėjo būti atnaujinta pagal atpirkimo planą. Sukurtam Adomui buvo pavesta viešpatauti žemėje. Tačiau pasidavęs gundymui, jis tapo pavaldus šėtono galiai, ir jo viešpatavimas teko jo užkariautojui. Tad šėtonas tapo ‘šio pasaulio kunigaikščiu’. Jis pasiglemžė viešpatavimą žemėje, kuris iš pradžių buvo duotas Adomui. Tačiau Kristus, savo auka sumokėjęs kainą už nuodėmę, ne tik atpirks žmogų, bet susigrąžins prarastą karalystę. Visa, ką prarado pirmasis Adomas, atnaujins Antrasis“. (E. Vait, Laiko ženklai, lapkričio 4, 1908)
Neabejotina, po nuopuolio žmonės prarado labai daug, įskaitant „viešpatavimą“, kuris iš pradžių buvo mums duotas.
Kas buvo šis prarastas „viešpatavimas“? Nors šiandien „viešpatavimo“ idėja dažnai turi neigiamą prasmę, taip tikrai nebuvo Edene. Ką tai reiškia, kai žmonėms pradžioje buvo pavesta viešpatauti žemėje? Ir ką gali bažnyčia padaryti, siekiant padėti žmonėms atgauti tai, kas buvo prarasta po tragiško mūsų pirmųjų tėvų Edene nuopuolio?
SUKURTI VIEŠPATAUTI
Kažkas neseniai rašė apie draugę ateistę, kuri pasakė, kad ji kartais „pabunda vidury nakties giliai susimąsčiusi: ar šis pasaulis tikrai yra atsitiktinio didžiojo kosminio sprogimo rezultatas? Kaip gali būti, kad apskritai nėra jokio sumanymo, jokio didžio tikslo mūsų būčiai ir visatai? Ar gali būti, kad kiekvieno asmens gyvenimas, įskaitant mano pačios, mano vyro, mano dviejų vaikų, yra visiškai nesvarbus ir beprasmis? Ar mano gyvenimas neturi jokios prasmės ir tikslo?“
Po nuopuolio žmonija prarado labai daug. Kaip pasakojimas apie nuopuolį parodo, mes tapome svetimi ne tik Dievui, bet ir vienas kitam. Net mūsų santykiai su pačia žeme pasikeitė. Ir, kaip parodo anksčiau užrašytas moters klausimas, mums taip pat sunku suprasti, kas mes esame ir kokie yra mūsų gyvenimo tikslai. Šie klausimai daugybei pasidaro dar sunkesni dėl vyraujančios idėjos, kad mūsų buvimą lėmė tik atsitiktinumas, be jokio numatymo ar Dievo Kūrėjo sumanyto tikslo.
Ko šios eilutės moko apie žmonijos sukūrimo tikslus: Pr 1, 26–28; Ps 8, 4–11; Iz 43, 6–7? Ką reiškia žodžiai „sukūriau savo garbei“ (Iz 43, 7)? Kaip „savo [Dievo] garbė“ susijusi su viešpatavimu?
Pradžios knygoje matyti, kad ir dėl kokių kitų priežasčių Dievas padarė Adomą ir Ievą, jie taip pat buvo sukurti tam, kad viešpatautų žemėje. (Pr 1, 26–28) Kartu, atspindėdami Dievo šlovę ir charakterį, pirmoji pora turėjo būti kanalai, per kuriuos Jis, vienintelis turintis amžiną šlovę ir galybę (Apr 1, 5–6), rūpintųsi ir prižiūrėtų savo žemiškąją kūriniją. Kas žino, kaip Dievo šlovė būtų atskleista per juos ir jų viešpatavimą visame pasaulyje, jei ne nuodėmė?
Tačiau dabar, per tikėjimą Jėzumi, per pašvęstą Jam savo gyvenimą tikėjimu, paklusnumu ir bendradarbiavimu, mes kartu su Dovydu galime pasakyti: „Viešpats man įvykdys savo užmojį“. (Ps 138, 8) Tikėjimas, kad Dievas kiekvienam iš mūsų turi tikslą, yra priežastis pasitikėjimui ir džiūgavimui, ypač kai mes Jam pasišvenčiame taip, kad mumyse galėtų išsipildyti Jo valia.
Jei kas nors jūsų paklaustų: „Tavo kaip krikščionio nuomone, koks yra mūsų gyvenimo tikslas?“, – ką atsakytumėte, ir kodėl?
VIEŠPATAVIMO PRIVILEGIJA
Kas yra tas žmonėms pavestas žemės valdymas, kaip parašyta Pr 1, 26–28?
Šventajame Rašte žodis valdyti kyla iš hebrajų kalbos veiksmažodžio radah. Pastarasis nusako tinkamą ir atsakingą valdymą. Šiame kontekste šis žodis reiškia galios ir valdžios hierarchiją, kuri žmonijai yra išimtinai suteikta virš viso gamtos pasaulio. Nors neapibrėžta, kaip veiksmažodis radah vartojamas Senajame Testamente, kaip turi būti naudojamasi šia valdžia, ar geranoriškai, ar piktavališkai, parodo nepuolusios ir kūrinijos be nuodėmės kontekstas, t.y. ketinimai iš esmės turėjo būti geranoriški.
Panašias išvadas dėl žemės valdymo galima padaryti iš Pr 1, 28. Veiksmažodis valdyti, hebrajiškai – kabaš, taip pat nusako hierarchinį santykį, kada žmonės yra išaukštinti virš žemės ir jiems yra suteikta galia ją valdyti. Kitur Senajame Testamente veiksmažodis kabaš yra dar įtaigesnis nei radah, nusakant faktinį užvaldymo aktą, padarant kitą asmenį pavaldžiu. (Sk 32, 22. 29; Jer 34, 11. 16; Est 7, 8; Neh 5, 5) Daugeliu šių atvejų piktnaudžiavimas valdžia yra akivaizdus, todėl akivaizdžiai išreikštas ir Dievo nepasitenkinimas. Bet vėl, atsižvelgiant į kontekstą, pasakojime apie pasaulio sukūrimą, apie nenuodėmingą porą, sukurtą pagal Dievo paveikslą, kuriai buvo pavesta valdyti žemę, šį žemės valdymą galima apibūdinti tik kaip geranorišką tarnavimą kūrinijos Kūrėjo vardu. Tai tikrai nebuvo išnaudojimas.
Papildoma šio viešpatavimo sampratos pusė randama Pr 2, 15, kai Dievas apgyvendino Adomą sode, kad jį dirbtų (abad – dirbti, tarnauti, rūpintis) ir juo rūpintųsi (šamar – rūpintis, saugoti, atidžiai prižiūrėti, išlaikyti).
Atsiminkite, valdymas – tai rūpestingas prievaizdavimas mylint. Dėl savo santykių su Dievu mūsų pirmieji tėvai turėjo visus išteklius ir įgaliojimus, būtinus valdymui, kuris būtų atspindėjęs Dievo meilę Jo kūrinijai.
Nors žodis valdyti šiandien dažnai gali turėti neigiamą prasmę, taip tikrai nebuvo, kai jis buvo pirmą kartą užrašytas Šventajame Rašte. Kokie yra keletas principų, kuriuos mes galime taikyti šiam iki nuopuolio naudotam terminui ir mūsų santykiui su tuo, kas mums pavaldu?
RIBOS
Ar tai, kad žmonijai buvo pavesta viešpatauti visoje žemėje (Pr 1, 26), rodo, jog mūsų viešpatavimui nėra jokių ribų? Šventojo Rašto istorija rodo, kad viešpatavimui (kuris taip pat gali būti suprantamas kaip prievaizdavimas) turi būti ribos.
Pavyzdžiui, Dievas pasakė Adomui, kad uždrausta valgyti gero ir pikto pažinimo medžio vaisių. (žr. Pr 2, 15–17) Tuomet pirmoji nuodėmė buvo padaryta prievaizdavimo kontekste. Adomas ir Ieva peržengė ribas, kurias Dievas nustatė jų valdymui. Kūrinija vis dar kenčia nuo šių ribų peržengimo (žr. Rom 8, 20–22).
Perskaitykite Iš 20, 1–17. Kokios ribos mums yra nustatytos Dievo Įstatyme? Ką Įstatymas mums pasako apie žmonijos viešpatavimo ribas?
Per visą žmonijos istoriją (pavyzdžiui, faraonas Iš 1–14; Erodas Mt 2), iki laikų pabaigos (žr. Apr 13), kontroliuojami šėtono valdantieji yra žinomi dėl mėginimo dominuoti virš to, kas jiems teisėtai nepavesta valdyti. Jie imituoja šėtoną, užgrobusį valdžią ir pasidariusį „šio pasaulio kunigaikščiu“. (Jn 12, 31) Iškreiptas valdymas tampa dominavimu.
Kita vertus, yra tokių, kurie atsisako valdyti tai, kas jiems yra paskirta valdyti (žr. Mt 25, 14–30; Lk 19, 12–27).
Nors dėl nuodėmės žmonija prarado tą viešpatavimą, kuris jai buvo suteiktas po pasaulio sukūrimo, mūsų pirminis viešpatavimas nebuvo visiškai prarastas dėl nuodėmės. Mums ir dabar užtenka atsakomybės: pavyzdžiui, Kristaus įgalintas savęs valdymas mūsų asmeniname gyvenime (žr. 1 Kor 9, 25–27; Gal 5, 22–23) ir rūpinimasis Žeme ir jos padarais, ir viskuo, kas mums buvo Dievo duota. (žr. Jok 1, 17; Mt 25, 14–30) Mums, krikščionims, privalu suprasti mūsų ribas ir darbuotis, kad būtume ištikimi prievaizdai tose ribose.
Kokių yra konkrečių ribų, kurias jums reikia gerbti aplinkinių atžvilgiu, pavyzdžiui, šeimos, draugų, bendradarbių? Kokiais principais mes galime naudotis, kad sužinotume, kokios tos ribos yra (pvz., žr. Mt 7, 1. 12)?
Rūpinimasis žeme
„VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15). Ar šiose eilutėse apskritai galima įžvelgti kažkokius principus, kurie turėtų įtakos mūsų santykiams su mūsų planeta dėl rūpinimosi ja?
Iki nusidedant, Adomui ir Ievai buvo pavesta rūpintis viskuo, ką Dievas jiems patikėjo. Jiems buvo pavaldžios augmenija ir gyvūnija. Tačiau nusidėjus, atrodė, kad visa gamta prieš juos sukilo tokiu pat mastu, kaip jie maištavo prieš Dievą. Žmonės pradėjo laikyti save bejėgiais stichijų atžvilgiu (oro, žemės ūkio, gyvūnijos).
„Tarp žemesniųjų padarų Adomas karaliavo, ir, kol jis liko ištikimas Dievui, visa gamta pripažino jo valdžią; tačiau kai jis nusidėjo, jo viešpatavimui atėjo galas. Maišto dvasia, kuriai jis atsivėrė, pasklido tarp visos sukurtos gyvūnijos. Taigi ne vien žmogaus gyvenimas, bet ir žvėrių prigimtis, miško medžiai, laukų žolės, oras, kuriuo jis kvėpavo, – visa dėstė liūdną pamoką apie blogio pažinimą“. (E. Vait, Ugdymas, 28 p.)
Šiandien mus vis dar ištinka stichinės nelaimės, o mūsų ekosistemos nyksta, bent jau kai kuriose vietose. Todėl mes dedame daug pastangų ir naudojamės technologijomis ir pramone, kad save apsaugotume. Nors technologijos ir pramonė gali mums padėti apsisaugoti, tos pačios technologijos gali pakenkti mūsų planetai. Ekologija yra moralinis, etinis ir teologinis klausimas, ypač kai žemės išnaudojimas gali sukelti didelių sunkumų kitiems.
„Septintosios dienos adventistai pasisako už paprastą, sveiką gyvenseną, žmonėms neinant nežaboto vartotojiškumo, prekių grobstymo ir atliekų dauginimo keliu. Mes pasisakome už pagarbą kūrinijai, už saikingą pasaulio išteklių naudojimą, pakartotinai įvertinant asmens poreikius ir palaikant sukurtos gyvybės orumą“. (Ištrauka iš oficialus Septintosios dienos adventistų bažnyčios pareiškimo dėl aplinkos, 1995)
Kaip mes užtikriname tinkamą pusiausvyrą mūsų požiūryje į žemę: būdami geri mums patikėtų namų prievaizdai, tuo pačiu metu išvengiant pavojaus prilyginti žemę ir aplinką garbintiniems dievams? Kokį įspėjimą dėl to galima įžvelgti Rom 1, 25?
VIEŠPATAVIMO ATNAUJINIMAS
Per nuopuolį mes, žmonės, praradome labai daug, įskaitant tokį viešpatavimą, kuriuo buvo pagerbti mūsų pirmieji tėvai Edene. Kristus atėjo, kad atnaujintų mums tai, ką mes praradome.
Ir dėl to, ką Kristus dėl mūsų padarė, mes taip pat buvome Dievo pašaukti ištiesti ranką kitiems, padėti jiems atgauti Kristuje tai, ką Jis suteikė mums. Nors šis procesas nebus baigtas iki Jėzaus antrojo atėjimo ir net ilgiau, mes galime dabar daug padaryti laimint turinčiuosius poreikių, pasimetusiuosius ir pasaulio užgožtuosius. Mes galime būti Dievo panaudojami padėti pradėti šį atnaujinimą net dabar, kai mes ištiesiame ranką ir padedame tiems, kuriems to reikia.
Ką kiekviena iš užrašytų eilučių pasako, ką galima taikyti padedant kitiems atgauti kažkiek „viešpatavimo“, prarasto dėl nuodėmės?
Įst 15, 7–12 Lk 14, 12–14 1 Pt 3, 15 Jok 1, 27 Iz 58, 7 2 Tes 3, 10
Kaip bažnyčios kūno dalis mes galime daug padaryti, ir mes privalome daryti tai, kam mes buvome pašaukti, ištiesti ranką turintiesiems poreikių. Kartais tai yra toks paprastas dalykas, kaip maisto, drabužių ar gyvenamos vietos parūpinimas kažkam, kam to skubiai reikia. Nors rūpintis yra būtina, reikia kažko daugiau, kad padėtume žmonėms atnaujinti viešpatavimą jų gyvenime.
Nors mes visada privalome būti pasirengę paaiškinti mumyse esančią viltį, mes privalome, kada tai galime padaryti ir kur tai galime padaryti, patenkinti fizinius žmonių poreikius ir nurodyti jiems į geresnę gyvenseną.
Nors aplinkybės ir poreikiai skiriasi, mūsų visuomenėje mes esame Dievo pašaukti būti šviesa, išgydymo šaltiniu ir viltimi. Tai yra esminė dalis to, ką reiškia būti mylinčio ir gelbstinčio Dievo, kuriam mes tarnaujame, liudytojais. Viešpačiui padedant, turime padaryti viską, ką galime, kad būtume šviesos žibintas ir viltis turintiesiems poreikių. Kaip krikščionys, mes negalime daryti mažiau. Mums vykdant šią tarnystę, mes padedame žmonėms suprasti, koks yra Dievas. Taip pat, tarnaujant dėl žmonių fizinių poreikių, mes tiesiame kelią, kad jų širdys būtų laimėtos Šventosios Dvasios. Būtent tai darė Jėzus, būtent tai daryti esame pašaukti ir mes.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Ugdymas, 235–240 p.; 334–340 p; „Counsels on Diet and Foods”, 73–74 p; „Counsels on Stewardship”, 111–113 p.; 348–350 p.
Šiandieniu žmogiškuoju požiūriu, kai mes esame panardinti į itin puolusį pasaulį, sunku įsivaizduoti, ką mes praradome per nuopuolį. Šis blogio pasaulis yra viskas, ką mes žinome, ir jei ne Dievo Žodis ir kaip pastarasis apreiškia mums mūsų, nuodėmės, mirties ir pikto ištakas, visa tai mes tiesiog priimtume kaip tam tikrą gyvenimo dalį. Tačiau pasakojimas apie nuopuolį moko, kad, tiesą sakant, ne viskas yra taip, kaip turėjo būti. Pradžios knygoje parašyta, kad Adomas ir Ieva turėjo viešpatauti visame pasaulyje; iškart po to, kai jie nusidėjo, staiga jų santykiai su pasauliu pasikeitė, nes jie pasikeitė, taip pat pasikeitė ir pats fizinis pasaulis. Staiga jie neteko jiems suteiktos valdžios ir padariniai buvo milžiniški. „Erškėčiai ir usnys (Pr 3, 17–18), tvanas (Pr 7, 12), dykumos ir tyrai, kūrinijos dūsavimai ir kankinimasis (Rom 8, 19–22) yra keli pavyzdžiai, Šventajame Rašte panaudoti apibūdinti nuodėmės poveikį pasauliui“ (Handbook of Seventh-day Adventist Theology (Hagerstown, Md.: Review and Herald® Pub. Assn.), 12 t., 254 p.). Mes turėtume būti itin dėkingi už išganymo planą, kuris atnaujins visa, kas buvo prarasta ir kuris siūlo mums daug geresnę ateitį nei praeitis ar dabartis.
Klausimai aptarimui:
Nors tiesioginis šių eilučių kontekstas (Iš 23, 10–12; Įst 11, 11–12; 20, 19–20) neturi nieko bendra su ekologija, kaip pastaroji suprantama šiandien, kokius šiose eilutėse galima įžvelgti principus, kurie gali padėti mums suprasti mūsų poreikį būti geriems aplinkos prievaizdams? Be to, kaip mes galime žinoti, jei peržengėme ribą ir iš aplinkos prievaizdų pasidarėme aplinkos garbintojais?
Pagalvokite apie mums dabar pažįstamus gamtą ir pasaulį. Ar tai draugas ar priešas, ir kaip jūs galite pagrįsti savo atsakymą?
Aptarkite I dalies klausimą apie žmogiškojo gyvenimo prasmę ir tikslą. Ką jūs atsakytumėte kam nors, kas apie tai paklaustų? Kaip mūsų atsakymai turėtų skirtis nuo tų, kurie netiki Dievą ar išgelbėjimu?
Kaip mes galime susigrąžinti žodį viešpatauti tokiu būdu, kuris padėtų atkurti pirminę šio žodžio reikšmę? Tai yra, kaip viešpatavimas pradžioje buvo geras dalykas? Kaip tai gali būti geras dalykas ir šiandien?