Liepos 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ez 37, 1–14; Ef 2, 10; Ez 47, 1–8; Mt 5, 16; Apr 22, 1, 2; Iz 61, 1–11.
Įsimintina eilutė: „Kur tik ta upė nutekės, visa, kas gyva ir kruta, gaus iš jos gyvybę. Vandeniui ten nutekėjus, joje bus daugybė žuvų, nes jis taps sveikas, ir visa gyvuos, kur tik tekės upė“ (Ez 47, 9).
Rajonas, klestėjęs 1950-aisiais ir 1960-ųjų pradžioje, virto kone karo zona 1960 metų pabaigoje ir 1970-ųjų pradžioje. Dauguma šeimų išsikėlė, palikdamos apleistus, apgriuvusius ir sudegusius namus. Iš šios vietovės pasitraukė įmonės ir čia įsivyravo prekyba narkotikais ir nusikalstamumas, padarydami šį rajoną dar labiau nepageidaujamą.
1986-aisiais krikščionių šeima paliko savo namus patogiame priemiestyje ir atsikraustė į šią prislėgtą miesto bendruomenę. Prie jų prisijungė pastorius iš kito miesto. Jie atstatė dvejus sudegusius pastatus ir juos padarė savo namais. Dvi šeimos daug laiko praleido gatvėse, susitikinėdamos su bendruomenės grupėmis ir leido laiką su tais, kurie iš čia neišsikraustė. Šios dvi šeimos buvo katalizatorius, kurį Dievas panaudojo įsteigi bažnyčią, atnešusią išgydymą ir pokyčius į šią negyvą bendruomenę. Jų darbas ir poveikis tęsiasi iki šiol, lėmęs didelius pokyčius daugybei čia gyvenančiųjų.
Dievas turi ką pasakyti apie Jo bažnyčios vaidmenį tokiomis „beviltiškomis“ aplinkybėmis kaip šios. Šią savaitę toliau „klausysime“ Senojo Testamento balsų choro, raginusių Dievo tautą apreikšti Jo geranorišką charakterį pasauliui.
GYVI KRISTUJE
Dievo malonė, atnešanti atgimimą tiems, kurie yra mirę neištikimybėje ir nuodėmėse, yra grafiškai apreikšta Ezechielio 37. Regėjime pranašas Ezechielis Dvasios yra pastatomas pilname negyvų ir sudžiūvusių kaulų slėnyje. Šie kaulai simbolizuoja visą Izraelį. Dievas klausė: „Žmogau, ar gali šie kaulai atgyti?“ (Ez 37, 3)
Atsakymas į šį klausimą paaiškėja Ezechieliui pranašaujant kaulams.
Perskaitykite Ez 37, 1–14. Ką Dievas ketino padaryti dėl savo tautos?
Pranašavimo sudžiūvusiems kaulams rezultatas: (1) „jie atgijo, ir pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia“ (Ez 37, 10); (2) Dievas parves savo tautą į jų žemę (Ez 37, 14); (3) ir jie žinos, kad tai padarė Dievas (Ez 37, 14).
Bet atgyti nepakanka. Dievo tauta yra atgaivinta misijai, konkrečiam tikslui. Izraelis turėjo būti šviesa tautoms.
Perskaitykite Ef 2, 10. Kodėl mes esame sutverti – dvasiškai atgijome – Kristuje?
„Mūsų priimtinumas Dievui yra užtikrintas tik per Jo mylimąjį Sūnų, o geri darbai yra tik Jo nuodėmę atleidžiančios meilės rezultatas. Tai mums nėra joks nuopelnas, ir mūsų geri darbai mums nieko nesuteikia, dėl ko mes galėtume reikalauti dalies mūsų sielų išganyme. Išgelbėjimas yra Dievo dovana tikinčiajam, suteikta vien dėl Kristaus. Nerami siela gali rasti ramybę per tikėjimą Kristumi, ir ši ramybė bus proporcinga tikėjimui ir pasikliovimui. Žmogus negali pateikti savo gerų darbų kaip pagrindo savo sielos išganymui.
Tačiau, ar geri darbai neturi jokios realios vertės? Ar kasdien nuodėmę darantis ir nebaudžiamas nusidėjėlis yra Dievo laikomas tokiu pačiu kaip tas, kuris per tikėjimą Kristuje stengiasi sąžiningai darbuotis? Raštas atsako: ‘Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti’.
Jo dangiškuoju sumanymu, per Jo nepelnytą malonę, Viešpats paskyrė, kad už gerus darbus turi būti atlyginta. Mes esame priimtini tik per Kristaus nuopelnus; o mūsų atliekami gailestingumo darbai yra tikėjimo vaisius“. (E. Vait, Rinktiniai raštai, 3 t., 199, 200 p.)
TEKANTI UPĖ
Perskaitykite Ez 47, 1–8. Kas vyko šventykloje, kurią Ezechielis matė regėjime?
Šventykloje, atrodo, atsirado nuotėkis. Gali būti įdomu, ar trūko vamzdis, ar atsitiko kažkas kita? Šiuo atveju, nuotėkis buvo geras dalykas.
Šis vanduo tekėjo iš šventyklos „rytų link“. Į rytus nuo Jeruzalės yra Druskos jūra (dar vadinama Negyvąja jūra), žemiausiai esantis vandens telkinys žemėje. Tarp Jeruzalės ir Negyvosios jūros – maždaug 34 km dykumos, įskaitant lygumas ir Arabos slėnį, taip pat žinomą kaip Jordanijos ir Negyvosios jūros įduba. Pati jūra yra tokia druskinga, kad joje niekas neišgyvena.
Tačiau vandeniui iš šventyklos pasiekus šią jūrą, negyvas vanduo pasidaro „sveikas“. Tai galima suprasti simboliškai, kaip Dievo bažnyčia, šventykla (1 Pt 2, 4–5) ištiesia ranką ir yra sveikatos bei išgydymo šaltinis tiems, kurie yra mirę nusikaltimuose ir nuodėmėje.
Perskaitykite Mt 5, 16. Ką čia Jėzus sako mums apie tai, kaip mes turime Jam atstovauti pasaulyje?
Zambezės upė Zambijoje, Afrikoje, prasideda sekliu upeliu, ištrykštančiu iš po medžio. Vandeniui tekant link Viktorijos krioklių, upelis didėja ir gilėja nuo kulkšnių iki kelių, juosmens, tada išdidėja iki upės, kuri yra pakankamai gili maudymuisi. Taip pat ir pradžioje maža šventyklos upė išplatėjo pagreičiu ir poveikiu, ir virto upe, kurios pranašas nebegalėjo perbristi, „nes vanduo buvo taip patvinęs, kad reikėjo plaukti“. (Ez 47, 5)
Jūsų bažnyčios išgydymo poveikis pradžioje gali būti labai mažas, tačiau poveikis gali išaugti ir pakeisti jus supančią bendruomenę! „Mūsų darbas man buvo parodytas kaip, pradžioje, mažas, labai mažas, kaip upelis“. (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 7 t., 171 p.)
Šviesa ir vanduo, abu šie simboliai yra panaudoti nusakant tai, ką Dievas gali padaryti per mus padėdamas kitiems. Kaip mes galime tapti geresniais laidininkais, skirtais tarnauti turintiesiems poreikių?
BAŽNYČIA – GYVYBĖS ŠALTINIS
„Kur tik ta upė nutekės, visa, kas gyva ir kruta, gaus iš jos gyvybę. Vandeniui ten nutekėjus, joje bus daugybė žuvų,.. ir visa gyvuos, kur tik tekės upė“ (Ez 47, 9).
Ezechielio pranašystė rodo, kad ten, kur iš Dievo bažnyčios atiteka upė, yra gyvybė. Ez 47, 10 dar šis tas pridurta prie visos šios nuostabos. Koks keistas bus šis vaizdas: vandens telkinys, žinomas kaip neturintis žuvies, nes šiame vandenyje niekas negali išgyventi, staiga tampa vieta, kur žvejai užmes savo tinklus, nes ten bus gausu visokiausių žuvų.
Esmė yra ta, kad per Dievo veikimą Jo tautoje, gyvybė gali būti ten, kur anksčiau jos visiškai nebuvo.
„Ten, kur darbuojasi Dievas, nėra beviltiškų aplinkybių, nėra žmonių, kurie negali būti atpirkti, jokio nelaimingos praeities paveldo, kuris pasmerktų mus ateičiai, atiduotų nevilčiai“. (The Interpreter’s Bible, (Nashville: Abingdon Press, 1956), 6 t., 328 p.)
Nuostabi Dievo malonė daro nuostabius dalykus tiems, kurie ją priims. Čia ir vėl mes turime Evangelijos žinią. Per mus Dievas gali suteikti viltį tiems, kurie yra netekę drąsos, prislėgti, išsekę ir miršta, dvasine ir fizine prasme.
Palyginkite Ez 47, 12 su Apr 22, 1–2. Ką šios eilutės pasako apie galutinį tų likimą, kurie yra išgydyti ir atgaivinti Jėzaus per Jo bažnyčią?
Vieną dieną Dievo tauta, įskaitant tuos visuomenės narius, kuriuos Dievas išgydė ir atgaivino per bažnyčios nesavanaudiškumą, bus naujoje žemėje, kur yra ir kita upė, tekanti iš Dievo sosto. Ten nebus dykumų ar mirties.
Tuo tarpu – mums laukiant tos palaimintos tikrovės – Dievas nori, kad Jo bažnyčios būtų tos vietos, iš kurių supančiai visuomenei teka išgydymas ir gyvenimas apsčiai. Jis nori per mus darbuotis atgaivinant ir pakeičiant dykumas, įdubas ir Negyvas jūras mūsų apylinkėse, atnešdamas joms gyvenimą apsčiai Jėzuje (Jn 10, 10), o tai, trumpai sakant, yra visapusiška adventistų žinia.
Pranašas Amosas pristatė panašų vaizdą, kaip Ezechielio 47. Perskaitykite Am 5, 24. Kaip šis vaizdas palygintinas su jūsų bažnyčios vaidmeniu jus supančioje visuomenėje? Kokiais apčiuopiamais būdais jūsų bažnyčia yra gydanti upė?
JUBILIEJAUS PAŽADAI
Senajame Testamente apstu minčių, kad palaimintieji materialiai ir dvasiškai išties ranką tiems, kurie nėra taip pat palaiminti.
Perskaitykite Iz 61, 1–11. Ką čia Dievas sako savo tautai, ir kaip mes tai galime pritaikyti sau ir mūsų pašaukimui Viešpaties akivaizdoje? Taip pat žr. Lk 4, 18.
Izaijo 61 prasideda paskelbimu, kad Viešpaties Dvasia veikia per Pateptąjį, kad neštų gerąją naujieną vargdieniams, guostų prislėgtuosius, skelbtų belaisviams laisvę ir atidarytų kalėjimo duris kaliniams. (Iz 61, 1) Visi šio pažado elementai išsipildo per „Viešpaties malonės metus“. Pastarieji nurodo į jubiliejaus metus, kurie, kaip tyrinėjome, alsuoja būtinybe rūpintis vargšų poreikiais.
Tad tie paguosti raudantieji, tie liūdintieji Sione, kuriais pasirūpinama, tie, kuriems vietoj pelenų suteikiamas vainikas ir džiugesio aliejus vietoj gedulo, o vietoje bailumo šlovinimo skraistė (Iz 61, 3) yra būtent tie, kurie prikels senovės griuvėsius ir atstatys seniai apleistas gyvenvietes. Tie palaimintieji Mesijo jubiliejaus taps keičiančiais visuomenę, atnaujins nuniokotus miestus. (Iz 61, 4) Dievo tarnai bus pavadinti kunigais ir tarnautojais ir bus palaikomi aplinkinių tautų turtų. (Iz 61, 5–6)
Izaijo 61 nusakytas vaizdas, kaip Dievo Pateptasis pakeičia aplinkines tautas per tuos, kurie yra sudarę su Juo Sandorą (Iz 61, 8–9), yra taikytinas tiems, kurie šiandien buvo pašaukti būti kunigais ir tarnautojais bendruomenėse visame pasaulyje. Argi ta pati šios pranašystės keičianti įtaka neturi būti jaučiama, kai mes džiūgaujame Viešpatyje ir mūsų bendruomenėje stovime apsivilkę išganymo ir teisumo drabužiais? (Iz 61, 10–11)
Perskaitykite Iz 61, 9. Koks galingas liudijimas, ką Dievas gali padaryti savo tautoje! Ar tas pat pasakytina ir apie mus šiandien? Kodėl taip ar kodėl ne?
BAŽNYČIA – POKYČIUS LEMIANTIS VEIKSNYS
Perskaitykite Michėjo 6. Prieš ką Viešpats čia pasisakė?
Michėjas antrino kitiems Senojo Testamento pranašams, kurie pabrėžė, kad išorinės religijos formos, stokojančios nuolankumo ir tikslingos teisingumo ir gailestingumo apraiškos, niekada nėra priimtinos teisingam ir gailestingam Dievui.
Kokia yra esminė žinia Mch 6, 8?
„Tikroji religija yra praktiška. Pastaroji tikrai apima bažnytines apeigas ir papročius, bet… esmė yra ne tiek susilaikymas nuo maisto, bet dalijimasis maistu su alkstančiaisiais. Praktinis pamaldumas yra vienintelė religijos rūšis, pripažįstama Dievo teisme. (Mt 25, 34–46)“ (E. Vait, The SDA Bible Commentary, 4 t., 306 p.)
Šiandien Dievas ir toliau atmeta išorinę religiją, kuri neapima praktinio pamaldumo, išreikšto Mch 6, 8. Mūsų religinės formos pačios iš savęs nėra esmė; tai yra priemonė tikslui pasiekti, o tikslas – tai mumyse turintis apsireikšti Kristus.
Šio savaitės temos įžangoje mes skaitėme apie dvi šeimas, persikėlusias į „beviltišką“ bendruomenę, kad tarnautų jos poreikiams. Dvi šeimos sudarė nedidelę grupę vienoje iš svetainių su naujais draugais iš jų apylinkės. Šios augančios mažos grupės nariai nuoširdžiai meldėsi, kad Dievas parodytų jiems, kaip atgaivinti jų bendruomenę. Jie bendradarbiavo su Krikščioniška plėtros agentūra ir pradėjo verbuoti savanorius prisijungti prie jų atstatant prastos būklės gyvenamąsias patalpas.
Šiandien apsilankius minėtoje bendruomenėje būtų galima pamatyti klestinčią naują bendruomenę, kuriai sekasi daug geriau nei anksčiau. Tai virto tikrove dėl to, kad maža bažnyčia apsisprendė parodyti Jėzaus meilę praktiškai, kas pakeitė minėtą apylinkę ir jos bendruomenę. Šis darbas labai praktišku ir galingu būdu apreiškia, kaip Kristus gali dirbti per savo tautą padedant ir tarnaujant aplinkiniams.
Nors Dievas kalbėjo visai savo tautai, 8 eilutėje yra pavartota vienaskaita – „tau“. Dievas kalbėjo kiekvienam asmeniškai. Kaip jums asmeniškai sekasi atskleisti tai, ką Viešpats čia įvardijo – „kas gera“?
Tolesniam tyrinėjimui: Jer 22, 1–16; Ez 16, 49; Zch 7, 9–10; SDA Šventojo Rašto komentarai, 4 t., 1165 p,; Liudijimai Bažnyčiai, 6 t., 227 p.
„Žmogau, Jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“. (Mch 6, 8) Ar Viešpats galėtų aiškiau pasakyti, ko Jis nori iš savo tautos? Dievas mums parodė, kas yra „gera“, ir šis žodis yra ne vieną kartą pavartotas Pradžios 1, nurodant į kūriniją prieš nuopuolį. Tad mums netiesiogiai yra nurodoma atgal į idealą, ką Dievas iš pradžių buvo mums paruošęs ir, galiausiai, ką Jis mums atnaujins po Jėzaus sugrįžimo. Žodžiai „ir ko iš tavęs reikalauja“ taip pat gali būti išversti – „ko ieško“ (ir galbūt taip būtų tiksliau). Tad ko Dievas „ieško ar nori iš mūsų“, Jo atpirktos tautos, apgaubtos Kristaus malone? Atsakymą parodo mūsų santykiai su aplinkiniais ir su Dievu. Pirma, mes privalome elgtis teisingai. Tai ypač aktualu atsižvelgiant į šio ketvirčio temą, t.y., kaip mes galime padėti tiems, kurie dažnai yra bejėgės neteisybės aukos. Antra, mes privalome mylėti gailestingumą. Mes gyvename pasaulyje, kuris kartais gali būti itin negailestingas. Kaip galingai liudytume mylėdami gailestingumą ir parodydami šią meilę apreikšdami gailestingumą mūsų gyvenime kitų atžvilgiu! Trečia, mes privalome nuolankiai eiti su Dievu. Jei Mch 6, 4 Viešpats priminė jiems jų išlaisvinimą iš Egipto kaip priežastį jiems būti nuolankiems ir Jam ištikimiems, juo labiau tai yra taikytina mums, atpirktiems Jėzaus krauju. Kryžiaus tikrovė ir mūsų atpirkimo kaina turėtų visada išlaikyti mus nuolankius prieš mūsų Dievą.
Klausimai aptarimui:
Kokių kitų žinote Senojo Testamento eilučių, kuriose pasakyta apie mūsų pareigą turintiesiems poreikių?
Amoso 5, ypač 21–24 eilutėse, yra kieti žodžiai apie religingus žmones Amoso dienomis, kad Dievui už religines apeigas labiau rūpi tai, kaip elgiamasi su aplinkiniais. Ką šios mintys turėtų mums pasakyti apie tai, į ką mes turime sutelkti mūsų dėmesį?
Kaip mes galime apsisaugoti nuo tokio susirūpinimo medžiaginiais žmonių poreikiais, kad pražiūrėtume jų dvasinius poreikius? Kaip mes galime užtikrinti tinkamą pusiausvyrą savo noru padėti tiems, kam pasisekė mažiau ir turintiesiems poreikių?