Sabatos Biblijos mokykla

Archive for the ‘Biblijos studijos’ Category

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

LIKUČIO BAŽNYČIA

Pats žodis „likutis“ yra gerai suprantamas. Tai yra nedidelė arba labai maža kažkokio daikto ar medžiagos dalis. Tačiau tas mažasis „likutis“ turi tiksliai atitikti pradinę dalį, nes jis yra jo dalis.

Visų laikų Dievo Bažnyčia yra apibūdinama kaip iš dviejų dalių sudaryta. Didžioji dalis ir likutis. Daug žmonių visais laikais pretendavo į Bažnyčios narystę. Kiek žmonių turėtų būti likutyje? Kokie turi būti likučio požymiai?

Rašte nepasakyta, kiek žmonių kuriuo nors Dievo Bažnyčios laikotarpiu apskritai buvo Bažnyčioje. Tuo labiau nepasakyta, kiek iš jų visumos sudarė likutį. Tad neskubėkime sudarinėti lentelės ir ten sugrupuoti, kas priklauso Bažnyčiai, o kas įeina į likutį. Tai žino tik Dievas, kuris ištiria širdis. Tačiau nurodyti pagrindiniai principai, į kuriuos turėtume orientuotis, siekdami tapti Bažnyčios likučiu.

Biblijoje randame, kad senovės Izraelyje buvo keletas milijonų žmonių. Teoriškai tai buvo Senojo Testamento Dievo Bažnyčia. Kiekvienas šios tautos pilietis tikėjosi esąs Dievo vaikas. Tačiau Raštas teigia ką kita. „Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likučiai bus išgelbėti“. (Rom 9, 27)

Kokią situaciją Dievas mato Naujojo Testamento Bažnyčioje – krikščionybėje? Šiuo metu, skaičiuojant visas krikščioniškas bažnyčias, galima spėti esant apie du milijardus. Lyginant su visais planetos gyventojais, tai tik trečdalis. Būtų džiugu, jeigu jie visi būtų Dievo laikomi tikrais Jo vaikais. Tačiau ir šiuo atveju Raštas kalba liūdnai: „Taip pat ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis“. (Rom 11, 5) Be abejo, ir mes patys tai nesunkiai pastebime. Mėgindami nujausti, kas tie žmonės, kurie sudaro Bažnyčios likutį, nespręskime pagal priklausymą kokiai nors krikščioniškai bažnyčiai. Ne bažnyčia duoda išganymą. Bažnyčios paskirtis – vesti žmones pas Kristų, kuris vienas gali išgelbėti. Tačiau tai nereiškia, kad nesvarbu, kokiai bažnyčiai priklausyti. Apie tai jau esame kalbėję, tyrinėdami Dievo Bažnyčios temą. Bažnyčia privalo griežtai vadovautis visu Rašto mokymu, tada žmogus gali ja pasitikėti ir joje mokytis pažinti Dievą. Bet kaip organizacija, Bažnyčia nesuteikia išganymo. Narystė bet kurioje bažnyčioje nesuteikia išganymo vilties. Net geriausioje bažnyčioje galime rasti neatitinkančių to pašaukimo.

Todėl šioje temoje apžvelgsime Bažnyčios likučio savybes, principus, o taip pat jos atsiradimo laiką, nes kalbėsime apie paskutiniųjų laikų Dievo Bažnyčios likutį.

Krikščionybė egzistuoja nuo jos įkūrėjo, Jėzaus, laikų ir liks iki Jo sugrįžimo dienos. Per tuos du tūkstančius jos gyvavimo metų Bažnyčia patyrė didžiulius persekiojimus. Jie glaustai aprašyti Apreiškimo 12 skyriuje. Didžiausi persekiojimai vyko per nusakytąjį laikotarpį – „laikotarpis, du laikotarpiai ir pusė laikotarpio“. (Apr 12, 14) Tai sudaro 1260 metų. Kadangi šitą nuoširdžiųjų Dievo vaikų persekiojimą vykdė  popiežiškoji bažnyčia, tai tas laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo popiežijos galutinio susiformavimo laiko – 538 metų. Pridėjus 1260 metų, gauname 1798 metus. Kaip jau žinome, tais metais popiežius buvo ištremtas, ir tuo užsibaigė baisieji persekiojimai. Nors didžioji Bažnyčios dalis virto tradicijomis besiremiančia sistema, vis dėlto liko ištikimasis likutis, kuris tvirtai laikėsi „vieną kartą visiems laikams duoto šventiesiems tikėjimo“. (Jud 3) Tradicinei bažnyčiai šėtonas pretenzijų neturi, bet jis negali būti ramus, kol yra ištikimasis likutis. „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“. (Apr 12, 17) Moteris – tai Kristaus Bažnyčios simbolis. Slibinas – be abejo, šėtonas. Na, o likutis pasižymi paklusnumu ir artimais santykiais su Jėzumi.

I. Matome, kad paskutiniųjų laikų likutis atsiranda po 1798 metų. Tai labai konkretus nurodymas, kaip vienas iš pagrindinių likučio požymių.

Be šito, nurodyti ir kiti jo požymiai.

II. Paklusnumas. „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo“. (Apr 14, 12)

III. Pranašystės dvasia. „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“. (Apr 12, 17) „Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia“. (Apr 19, 10)

IV. Skelbia Trijų angelų žinią. „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu”: ‚Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!‘

Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: ‚Krito, krito didžioji Babelė, kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!‘

Ir dar trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: ‚Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto Jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį – tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą‘. Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 6–12)

Dabar apie visa tai pakalbėsime smulkiau.

I. Atsiradimo laikas. Kalbant apie paskutinių laikų Bažnyčios likutį, reikia prisiminti, kad likutis būtinai turi atitikti pradinę dalį. Kad galėtume įsivaizduoti ir sugretinti likutį su pradiniais bažnyčios principais, turime žinoti, kokie jie buvo. Štai kaip Raštas apibūdina ankstyvąją Bažnyčią. „Aš nuolat už jus dėkoju Dievui, kad Kristuje Jėzuje Dievas suteikė jums Savo malonę, nes per Jį praturtėjote visu kuo – visokiu žodžiu ir pažinimu, – ir Kristaus liudijimas tapo tvirtas. Todėl jums, laukiantiems mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apreiškimo, nestinga jokios malonės dovanos“. (1Kor 1, 4–7) Matome, kad ankstyvoji Bažnyčia turėjo aiškų Dievo pažinimą ir patys tikintieji gyveno pagal tuos principus.

Tačiau apaštališkoji Bažnyčia nebuvo paskutiniųjų laikų Bažnyčia. Apreiškimo knygoje visas krikščioniškasis laikotarpis sudalijamas į septynias atskiras dalis, kurių kiekviena atspindi to laikmečio išgyvenimus. „Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms Bažnyčioms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfus ir Laodikėją“. (Apr 1, 11)  Apaštališkoji, arba pirmojo šimtmečio, Bažnyčia, dėl tuo metu vykusių išgyvenimų, pavadinta Efezo Bažnyčia, arba laikotarpiu. Jėzus ją apibūdina kaip mieląją, pageidaujamąją. Tačiau iki pabaigos turėjo praeiti dar penki laikotarpiai su savo išgyvenimais ir charakteristika. Ir tik Laodikėjos laikotarpis pasiekia pabaigos laiką. Šitas pavadinimas reiškia teismo laiką. Netrukus turi ateiti Jėzus ir Savo teismu išspręsti amžiams nuodėmės problemą. Taigi Laodikėjos laikotarpį teisėtai galima pavadinti paskutiniųjų laikų Kristaus Bažnyčia. Vieną jos požymį jau apžvelgėme – ji atsiranda po 1798 metų, užsibaigus didiesiems persekiojimams. Kitas jos požymis – Dievo įsakymų laikymasis.

II. Vykdo visus Dešimt Dievo įsakymų. Per amžius tai buvo žinoma, kad Dievo įsakymų laikymasis atpindi žmonijos santykius su Dievu. „Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis Jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją. Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą“. (Mok 12, 13–14) Paprastai visi krikščionys su tuo sutinka ir tvirtina, jog jie laikosi Dešimties Dievo įsakymų. Tačiau paanalizavus konkrečiai, paaiškėja, kad skirtingos bažnyčios atsirenka, kuriuos įsakymus vykdyti, o kuriuos ignoruoti. Likučio bažnyčią apibūdina visų Dievo įsakymų laikymasis, neatsirenkant, kurie priimtini, o kurie ne tokie svarbūs. „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo“. (Apr 14, 12)

Jokūbas labai aiškiai pasako, kad visų dešimties įsakymų autorius yra tas pats asmuo – Dievas, tad žmogui nesuteikiama teisė svarstyti, kuris iš jų svarbus, o kurį gali ir apeiti. Tuo labiau, sako Jokūbas, kad teisiami būsime ne pagal mūsų atsirinktus įsakymus, o pagal dieviškąjį originalą. „Jeigu tik vykdote karališkąjį Įstatymą, kaip Raštas reikalauja: Mylėk savo artimą, kaip save patį, jūs gerai darote, bet, jeigu pataikaujate atskiriems asmenims, darote nuodėmę ir esate Įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai. Mat, kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų. Juk Tasai, kuris yra pasakęs: Nesvetimauk! – taip pat yra pasakęs: Nežudyk! Jei nesvetimauji, bet žudai, vis tiek esi Įstatymo laužytojas. Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės Įstatymą“. (Jok 2, 8–12)

Apaštalas Paulius taip pat parodo, kad Dievo Dešimties įsakymų Įstatymo vykdymas atskleidžia tikinčiojo požiūrį į teisumą, kaip tai vertina Dievas. „Teisūs Dievo akyse juk ne Įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti Įstatymo vykdytojai“. (Rom 2, 13) „Juk apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas niekas, tiktai Dievo įsakymų laikymasis – viskas“. (1Kor 7, 19) Todėl suprantama, kodėl, apibūdindamas paskutiniųjų laikų likučio Bažnyčią, Dievas vienu iš požymių nurodė Dievo įsakymų laikymąsi.

III. Pranašystės dvasia. Pranašas, pranašystė kilę iš žodžio pranešti. Šitie pranašai, arba pranešėjai yra nevienodi. Vieni buvo Dievo pašaukti ypatingam tarnavimui – pranešti apie Dievo planus ar veiksmus ateičiai. „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs Savo užmojo Savo tarnams pranašams“. (Am 3, 7) Nemažai Biblijos knygų yra parašyta būtent šitų pranašysčių pagrindu.

Tačiau yra ir kitokių pranašų. Jau senovėje buvo įsteigta taip vadinama „Pranašų mokykla“. Ateities pranašautoju nepadarysi jokioje mokykloje. Tai ypatingas Dievo pašaukimas. Šitie pranašai nieko nepranašavo į ateitį. Jie tose mokyklose buvo apmokomi Rašto, kad galėtų mokyti eilinius piliečius. Jie tik pranešdavo Dievo valią žmonėms.

Naujajame Testamente taip pat randame dviejų rūšių pranašus. „Tomis dienomis iš Jeruzalės į Antiochiją atvyko pranašų. Vienas jų, Agabas, Dvasios įkvėptas, išpranašavo didelį badą, ištiksiantį visą pasaulį. Badas iš tiesų atėjo, Klaudijui valdant“. (Apd 11, 27)

Kiti pranašai tiktai mokė žmones Dievo tiesų. „O kas pranašauja, tas sako žmonėms pamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius“. (1Kor 14, 3)

Raštas sako, kad pranašavimo dovana lydės Bažnyčią iki pat laikų pabaigos (žr. 1Kor 12. 8–11). Per įspūdingąjį Sekminių pamokslą apaštalas Petras pasakė: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš kiekvienam kūnui išliesiu Savosios Dvasios“. (Apd 2, 17) Kaip jau kalbėjome, apaštalų laikai nebuvo paskutinieji. Bažnyčia turėjo nueiti ilgą kelią iki Jėzaus sugrįžimo. Tačiau pranašystės dvasia turės ją lydėti šioje kelionėje. Tai reiškia, bažnyčia turės 1) gerai suprasti Dievo Žodį ir 2) suvokti laiką, kuriuo gyvena.

Kaip ir visais laikais, šėtonas pasiunčia savo agentus, kurie labai sėkmingai sudomina žmones ir nukreipia jų dėmesį nuo esminių dalykų, o pritraukia prie menkaverčių. Per tokius „pranašus“ Viduramžių Bažnyčia nusirito iki „Babelės“ lygio. Likučio misijos dėka Bažnyčia turėjo būti sugrąžinta į pradinę, apaštališkąją būseną. Todėl apaštalai perspėjo apie klastingų pranašų mėginimą sukliudyti tam. „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų“. (1Jn 4, 1) „Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!“ (2Tes 5, 20–21)

Kaip ištirti pranašo tikrumą? Juk jie dažniausia būna labai iškalbingi ir moka manipuliuoti Raštu. Priemonė yra viena – gerai žinoti Šventąjį Raštą. Ta pati priemonė buvo siūloma ir Senojo Testamento laikais. „O jei žmonės jums sakys: ‚Kreipkitės į vėles ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja! Argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?‘ – be abejo, taip kalbantieji neregės aušros!“ (Iz 8, 19–20) Apaštalas Paulius atkartoja: „O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi“. (2Tim 3, 14–15) Tiktai geras Rašto žinojimas galės apsaugoti mus nuo netikrų pranašų klastos.

Paskutiniųjų laikų Bažnyčios likutis pasižymi pranašystės dvasios turėjimu. „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“. (Apr 12, 17) „Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia“. (Apr 19, 10) Kokius pranašus turės ši Bažnyčia: ateitį nusakančius ar mokančius žmones Dievo tiesų? Terminas „pranašystės dvasia“ neišskiria šių dviejų grupių. Reiškia, likučio Bažnyčia turės ir vienus, ir kitus.

Taigi, pradedant devynioliktu šimtmečiu, paskutiniųjų laikų likučio Bažnyčia turėjo galimybę įvertinti „Babelės kritimą“, tai yra supasaulėjimą, ir sukurti likutį – Dievo nurodytais principais besivadovaujančią Bažnyčią. Kristus sugrįžęs į žemę turi rasti Savo Bažnyčią „neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 27). Ji turi atitiktą tą būklę, kokia buvo Kristui ją paliekant žemėje. Likutis turi atitikti pradinę dalį.

Devynioliktam amžiui Dievas buvo paruošęs visas reikalingas sąlygas susikurti likučio Bažnyčiai. Užsibaigė daug šimtmečių trukęs tikinčiųjų persekiojimas. Dabar žmonės galėjo laisvai tyrinėti Raštą ir jo laikytis. Antra, tam laikui buvo sukurti ir ištobulinti knygų spausdinimo įrengimai. Kūrėsi Biblijos Draugijos, kurios vertė, spausdino ir platino Biblijas visomis pasaulio kalbomis. Devynioliktas amžius pasižymi labai dideliu susidomėjimu Biblija. Vyko plataus masto Biblijos tyrinėjimo susibūrimai, diskusijos, vertinimai.

Būtent šituo metu Dievas iškėlė paskutiniųjų laikų likučio Bažnyčią, kuri Apreiškimo knygoje pavadinta Laodikėja. Tyrinėdami Šventyklos valymo temą pastebėjome, kad Laodikėjos – teismo laiko Bažnyčia turės apsivalyti nuo žmogiškų tradicijų, mokymų, filosofijų. Kristaus Bažnyčios likutis turi būti tinkamai pasiruošęs sutikti savo Jaunikį. „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi! Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai“. (Apr 19, 7–8 ) Tuo parodoma likučio Bažnyčios būklė, kodėl tas laikotarpis pavadintas teismo laiku. Bažnyčia tyra, jos narių gyvenimas atitinka Dievo reikalavimus. Bažnyčia pasiruošusi pasitikti sugrįžtantį Jėzų, nes ji atitinka apaštalų laikų Bažnyčią.

Išsilaisvinti iš per amžius į bažnyčią įneštų neteisingų mokymų yra sunki užduotis. Net turint Šventąjį Raštą, nelengva susiorientuoti ir ryžtis žengti tą žingsnį. Tada Dievas pašaukė jauną tikinčią mergaitę ir per ją nukreipė Rašto tyrinėtojus prie Biblijos tiesų. Žingsnis po žingsnio Bažnyčia laisvinosi iš viduramžiškos tamsos, apgaubusios Kristaus Bažnyčią. Dievas davė tai jaunai mergaitei vis naujas žinias ir pamokymus, kurių pagalba atsiskleidė užmirštosios Biblijos tiesos. Tai buvo Elena Harmon (1827–1915), kuri ištekėjusi tapo Elena Vait. Dievas davė jai daugybę regėjimų, per kuriuos atskleidė tas gilias Kristaus mokymo grynumo tiesas. Nors Elenos Vait raštai yra labai populiarūs dėl paprastai ir aiškiai perduotų tiesų, tačiau ji nėra Biblijos pranašė. Niekada jos raštai nebuvo gretinami su Biblija ar laikomi aukščiau Biblijos. Tai buvo tik pagalbinė priemonė, padedanti lengviau suprasti Bibliją.

Tuo išsipildė Dievo pažadas paskutiniųjų laikų Bažnyčiai suteikti pranašystės dvasios dovaną. Kaip matome, tai pasireiškė ir tiesioginio pranašo atsiuntimu, ir Rašto teisingu mokymu.

IV. Skelbia Trijų angelų žinią. „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu”: ‚Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!‘

Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: ‚Krito, krito didžioji Babelė, kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!‘

Ir dar trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: ‚Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto Jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį – tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą‘. Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 6–12)

Ši iš trijų dalių susidedanti žinia negalėjo būti paskelbta anksčiau, negu atėjo pabaigos laikas. Apaštalų laikų Bažnyčios nereikėjo raginti skelbti amžinosios Evangelijos. Ji tai ir darė. Tuo metu Bažnyčia dar nebuvo puolusi, kad būtų pavadinta Babele. Ji tebebuvo tyra. Ir, galiausiai, asmeniškas žmogaus pasirinkimas tarp Kristaus ir tradicijų, kad pasiruoštų sutikti sugrįžtantį Jėzų, taip pat buvo aktualu tik paskutinių laikų Bažnyčiai. Tad Trijų angelų žinia skirta konkrečiai paskutiniesiems laikams.

Būtent dabar, kada Bažnyčia po 1798 metų išsilaisvino iš žmogiškų tradicijų ir grįžo prie tyro Rašto mokymo, buvo galima skelbti amžinąją Evangeliją. Tik dabar buvo laikas perspėti žmones apie įvykusį Bažnyčios atpuolimą ir virtimą Babele, tik dabar buvo galima pakvieti žmones įsijungti į paskutiniųjų laikų Kristaus Bažnyčios likutį, nes toks jau egzistuoja. O tai yra labai svarbu. Kaip tik tuo metu, pagal Danieliaus pranašystę apie 2300 vakarų ir rytmečių, Dievo sukeltas Rašto tyrinėjimo judėjimas išlaisvino Bažnyčią iš žmogiškų prietarų, apvalė ją ir paruošė paskutiniųjų laikų misijai – paruošti žmoniją Kristaus antrajam atėjimui. 1844 metų įvykiai, sukrėtę krikščioniškąjį pasaulį žinia apie greitą Kristaus atėjimą ir po to sekęs nusivylimas, kai tai neįvyko, paruošė kelią nuodugniam Biblijos pranašysčių tyrinėjimui. Tuo laikotarpiu vyko judėjimas, kuris netrukus  susiformavo kaip atskira bažnyčia. 1863 metais JAV, Betl Kryke įvyko steigiamasis suvažiavimas, kurio metu buvo įkurta Septintosios dienos adventistų bažnyčia. Šiuo pavadinimu buvo iškeltos dvi svarbios šios bažnyčios mokymo tiesos: septintoji savaitės diena, kaip Viešpaties sabata; ir ruošimasis Kristaus antrajam atėjimui (nuo lot. adventus – laukimas). Jonui buvo parodyta didžiulė minia žmonių prie Dievo sosto. Ir šita grupė parodyta kaip atsisakiusi „žvėries ženklo“. Nepaisant sunkumų ir aplinkinių nepritarimo, jie pasirinko Kristų ir Jo tiesą. Jie išgirdo Kristaus kvietimą „Išeik iš Babelės, Mano tauta“, paliko netikrąsias bažnyčias ir prisijungė prie ištikimojo likučio Bažnyčios. Jonas taip aprašo šį nuostabų reginį. „Aš pamačiau danguje dar vieną didį ir nuostabų ženklą: septynis angelus, turinčius septynias paskutines negandas, nes jomis išsibaigia Dievo rūstybė. Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi ir žmones, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros. Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę: ‚Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavieji keliai, tautų Valdove! Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų Tavojo vardo?! Juk Tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš Tave, nes paaiškėjo Tavo teisūs sprendimai‘“. (Apr 15, 1–4)

Mozės giesme vaizduojami Senojo Testamento laikų, o Avinėlio giesme – Naujojo Testamento laikų tikintieji.

Pagaliau pergalė pasiekta, pagaliau įrodytas Dievo teisumas ir teisingumas! Pagaliau Dievo žmonės išgelbėti ir jiems nebegręsia jokie pavojai. Jie džiaugiasi ir šlovina Dievą už išgelbėjimą!

Ar matote save tame išgelbėtųjų pulke? Ar norite ten būti? Šiandieną dar laikas. Jėzus jus kviečia: „Ateikite pas Mane visi!“ (Mt 11, 28 )

Šią Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija paruošė Danielius Oželis

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

ŠEIMA. PAŠAUKIMAS. SANTYKIAI

I. Šeima

Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė. Šeimos institucija egzistuoja visose kultūrose. Dažniausia ji yra išskirtinai gerbiama ir jos sulaužymas būna žiauriai baudžiamas.

Šiuolaikiniuose „civilizuotuose“ kraštuose vis garsiau pasisakoma už šeimos institucijos netikslingumą. Jau nekalbant apie tai, kad ji daugelio visiškai ignoruojama. Sutuoktiniai išgyvena skyrybų tragediją, vaikai lieka be kurio nors iš tėvų, jie nebegauna visaverčio auklėjimo ar finansinio aprūpinimo.

Kas sugalvojo šeimą? Ar ji tikrai yra vienintelis tvirtas visuomenės pamatas?

Šventasis Raštas atskleidžia ir šitą įdomią tiesą. Pačiose visuomenės ištakose, kai Dievas tik formavo žemės sistemą, Jis sukūrė pirmuosius du žmones. Jie buvo skirtingi. Skyrėsi lytimi. Dievas jiems buvo numatęs labai svarbią paskirtį ir didžiulę atsakomybę. Jie turėjo sukurti būsimąją žemės žmonių visuomenę. Iš jų tarpusavio ryšio turėjo kilti nauji žmonės – jų vaikai. Šie turėjo būti individualūs, nors ir turėjo atspindėti tėvų ypatybes. Tuo reikalu Kūrėjas pirmuosius žmones – Adomą ir Ievą – sujungė ypatingais įpareigojančiais ir bendrus interesus užtikrinančiais santykiais. Tai pavadinta „santuoka“. Pats Dievas yra šeimos ir santuokos Autorius. Tai Jis numatė ir paskyrė sutuoktiniams jų pašaukimą, pareigas, atsakomybę, santykius. Kad šitas sutuoktinių ryšys būtų tvirtas, Dievas juos palaimino, kitaip sakant, sutuokė. „Dievas palaimino juos, tardamas: ‚Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildydami žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28 ) Nurodydamas tolimesnius visuomenės santuokų ryšius, Dievas juos pavaizdavo kaip du asmenis, sudarančius vieną kūną. „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“. (Pr 2, 24) Tuo parodoma, kokie glaudūs turi būti sutuoktinių ryšiai, kaip jie turi rūpintis vienas kitu, kaip drauge spręsti visus iškilusius klausimus.

Toliau Kūrėjas pasakė, kad šita sandora – santuoka bus šventas aktas, kurio pažeisti niekas neturi teisės. Jėzus pasakė: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. (Mt 19, 6) Per pranašą Malachiją Dievas sako: „Aš nekenčiu skyrybų“. (Mal 2, 16) Neretai esame girdėję jungtuvių metu jaunųjų ištariamus priesaikos vienas kitam žodžius: „Tik mirtis mus išskirs“. Tačiau gyvenimas rodo, kad skyrybos dažnai aplenkia mirtį. Jauni žmonės ne visada būna tinkamai paruošiami šiai atsakingai misijai. Jie nėra pasiruošę prisiimti gyvenimo naštos, visų sutinkamų sunkumų. Jie nusimena, išsigąsta ir linkę pasitraukti iš kovos. Neretai šiam įsipareigojimui pakenkia trečias asmuo. O tai irgi dažniausia dėl to, kad jau iki vedybų tie asmenys buvo pripratę prie laisvų nesantuokinių santykių. Tad ir toliau jie nori gyventi be pasišventimo vienas kitam. Jie ieško „romantikos“ už santuokos ribų.

Dievas ir Savo Įstatyme paskyrė vietą santuokos šventumui. „Nesvetimausi“. (Iš 20, 14) Todėl Jis griežtai perspėja dėl šio įsakymo sulaužymo: „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas“. (Hbr 13, 4) Jėzus dėl jokių priežasčių nepateisina skyrybų. „Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda, svetimauja“. (Mt 5, 31–32) Jėzus tuo pačiu pareiškia, kad, jeigu santuokos priesaika buvo sulaužyta, įvyko ištvirkavimo atvejis, santuoka pati jau nebeturi galios. Tokie jau išsiskyrė, nors, galbūt, tebegyvena drauge. Jokios kitos priežastys nesuteikia teisės sulaužyti Dievo akivaizdoje duotos priesaikos vienas kitam. „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos“. (1Kor 7, 10–11) „Atsiskirti“ tai ne „išsiskirti“. Atsiskirti reiškia, kai gręsia pavojus antrojo gyvybei ar sveikatai, galima pasitraukti į saugią vietą. Tačiau visada reikia siekti suvienyti šeimą.

Labai geras Dievo nurodymas dėl santuokos tvirtumo buvo duotas jau Senojo Testamento laikais. Tuo metu Izraelis buvo ir religija, ir valstybė. Ją sudarė vienos tautos atstovai. Aplinkui gyveno stabmeldžiai. Kad apsaugotų Savo žmones nuo stabmeldystės, kuri turi gerą dirvą mišriose šeimose, Dievas uždraudė jungtuvėmis maišytis su svetimtaučiais pagonimis.

Krikščionybė nebeturi tautybės ar valstybės. Krikščionimis Dievas kviečia tapti bet kurios tautybės ar rasės žmogų. Tad ir jungtuvių principai kiek pasiketė. Šiandieną krikščionims nedraudžiama tuoktis su kitos tautybės tą patį tikėjimą išpažįstančiu asmeniu. Raštas sako: „Žmona susieta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje“. (1Kor 7, 39) „Viešpatyje“ reiškia nebe tautybę, o tikėjimo Viešpačiu tikrumą. Tokia šeima mažiau turės nesutarimų ir, būdami vieno tikėjimo, galės su Dievu spręsti iškylančius sunkumus. Dievą išpažįstančio žmogaus santuokiniai įsipareigojimai su netikinčiu ar kitaip Dievą suvokiančiu žmogumi vadinami „svetimu jungu“, tai yra įsikinkymu į mažai bendrų interesų turimą reikalą. Tarp jų būna daugiau skirtingų požiūrių negu bendrų. Be to, vaikai auga mokydamiesi veidmainiauti, nes jie myli tiek mamą, tiek tėtį ir negali vienodai paskirstyti savo santykių. „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi gretinti Kristų su Beliaru (šėtonu) arba tikintį su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla“. (2Kor 6, 14–16)

Gyvenimas „susidėjus“ taip pat nėra naujas reiškinys, nors pastaraisiais laikais jis gerokai padažnėjo. Dievas santuoka laiko tik teisėtą santuoką. Santuokos neįteisinę asmenys, net jeigu neblogai sutaria, nėra šeima. Tarp jų nėra įsipareigojimų, atsakomybės vienas prieš kitą ir vaikus. Mažiausias nesutarimas išskiria tokius asmenis ir sukelia daug skausmo tiek jiems, tiek jų bendriems vaikams. Kartą Jėzus kalbėjosi su moterimi, kurios gyvenimas turėjo daug neišspręstų problemų. Pokalbio metu Jėzus taktiškai paragino moterį pasikviesti savo vyrą. Ir tik tada moteris ėmė mąstyti ir suprato savo tikrąją būklę. Ji pasakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus tai patvirtino ir nurodė visas jos problemas. „Gerai pasakei: ‚Neturiu vyro‘, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis – ne tavo vyras”“. (Jn 4, 17–18 ) Nors tų vyrų buvo jau šeši, Jėzus nė vieno iš jų nepavadino jos teisėtu vyru. Jis aiškiai atskleidė jos imtyvaus gyvenimo spragas. Tuo Jis parodė Dievo nepasitenkinimą tokiu gyvenimu.

Šeima, pagal Dievo sumanymą, yra ne vienas ir net ne du žmonės. Šeima – tai vyras, žmona ir jų vaikai. Dievas jau pradžioje buvo pasakęs: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildydami žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28 ) Vaikai turėjo tapti šeimos dalimi. Tačiau, dovanodamas sutuoktiniams vaikus, Dievas iš tėvų reikalauja atsakomybės už juos. Tėvai atsakingi už savo vaikų išlaikymą, auklėjimą, religinį paruošimą. „Kuriuo keliu eiti, mokyk dar jaunuolį; jis nenukryps nuo jo net kai pasens“. (Pat 22, 6) Tai rodo, kad tėvų rūpestingumas nuo pat vaikystės yra labai svarbus. Ką vaikai įgyja savo šeimoje dar kūdikystėje, tai tampo jų gyvenimo būdu.

Per Mozę Dievas buvo pasakęs: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užsirašyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų“. (Įst 6, 5–9) Šitame tekste labai aiškiai, nors kai kas labai simboliškai, parodyta, kad vaikui turime skirti ypatingą dėmesį. Ne tiek, kiek šiuo metu skiria civilizuoti tėvai – vidutiniškai septynias minutes per parą. Pats svarbiausias ir brangiausias laikas, kurį turi tėvai, privalo būti paskirtas jų vaikų asmenybei formuoti. Nėra svarbesnio darbo. Tačiau tuo pačiu pasakyta, kad pirmiausia patys tėvai turi palaikyti tinkamus santykius su Dievu. Viskas jų namuose turi būti suderinta su šventais Dievo reikalavimais. Mes negalėsime savo vaikams duoti tai, ko patys neturime.

Vaikai taip pat turi būti mokomi savo pareigų vykdymo, paklusnumo, pagarbos Dievui, tėvams ir vyresniems žmonėms. Visuomenė taip įsijautė į vaikų teises, kad uždraudė tėvams ir auklėtojams reikalauti iš vaikų šių būtinų dalykų. Niekas neturi teisės sudrausminti nepaklusnių vaikų. Ir tik tada, kada šie įvykdo nusikaltimus, atsakomybės pareikalaujama iš tėvų. Labai jau „išmintinga“ sistema sukurta. To vaisiai per daug aiškiai jau matomi.

Dievas reikalauja paklusnumo iš vaikų. „Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. ‚Gerbk savo tėvą ir motiną‘ – tai pirmasis įsakymas su pažadu: ‚Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje‘. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami Viešpaties vardu“. (Ef 6, 1–4) Šitame trumpame tekste telpa visa didžiulė šeimyninių santykių sistema. Pirmiausia matome, kad iš pačių tėvų reikalaujama būti „Viešpatyje“. Pirmiausia turi būti sukurti jų pačių derami santykiai su Dievu. Toliau kalbama apie vaikų auklėjimą ir drausminimą. Dievas neleidžia palikti vaikų auklėti „gatvei“. Jūs esate pirmiausia atsakingi prieš Dievą ir savo vaikus, kokiais žmonėmis jie taps. Ar visi tėvai didžiąją Teismo dieną galės su džiaugsmu ištarti: „Štai aš ir vaikai, kuriuos davė man Dievas!“? (Hbr 2, 13) Kokiai daugybei vaikų tėvai neleido pamatyti saulės šviesos! Koks bus jų susitikimas su savo pasmerktasiais vaikais Teismo dieną? Todėl, kreipdamasis į vaikus, Dievas sako: „Klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas“. Nebūtų teisinga paklusti neteisėtiems nedorų tėvų reikalavimams. Jeigu vaikai nebus išmokyti pagarbos ir savo pareigų vykdymo, Dievas sako, kad jų gyvenime nesimatys sėkmės ir jie nesulauks ilgo amžiaus. Viskas gyvenime yra dėsninga. „Ką pasėsi, tą ir pjausi“ – tai amžinas ir neįveikiamas dėsnis.

II. Pašaukimas

Dievas mus pašaukė ypatingai Savo misijai. Mes turime būti Jo atstovais savo aplinkoje, šiame sudėtingame pasaulyje. Todėl labai svarbu pastebėti, jog Dievas nepasitenkina tik mūsų paviršutinišku krikščioniškumu, mūsų priklausymu kuriai nors krikščioniškai bažnyčiai, retkarčiais apsilankymu pamaldose ar net paaukojimu kažkiek pinigų. Dievas nori padaryti mus išskirtiniais žmonėmis. Tam Jėzus atėjo į žemę, kad parodytų tuos principus ir tą gyvenimo būdą, kokio mes turėtume siekti. Jonas rašo: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė“. (Jn 1, 18 )

Suprantama, mums nereikia grįžti prie Jėzaus laikų aprangos stiliaus ar rytietiškų papročių. Kur mes begyventume, kokioje visuomenėje ir kokiu istoriniu laiku, mes turime atspindėti pačius aukščiausius, tauriausius ir švenčiausius principus. Tokiais mes negimstame, tokiais netampame per vieną naktį. Net atsivertę į Dievą, mes iš krikšto vandens neišbrendame tobuli. Visas gyvenimas ir Dievo pagalba skirta tai svarbiai misijai. Paulius rašo: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“. (2Kor 3, 18 )  Paulius sako, kad tai ilgas procesas. Jis reikalauja pirmiausia pažinti Jėzų, kad turėtume į ką lygiuotis. Tada, Šventosios Dvasios veikimu, turi vykti mumyse keitimosi procesas. Mes vis labiau turime atspindėti Viešpaties šlovę.

Apaštalas Petras krikščionišką pašaukimą apibūdina labiausiai rinktiniais žodžiais. „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į Savo nuostabią šviesą“. (1Pt 2, 9)

Tad apžvelkime Petro išsakytas mintis. Petras pirmiausia parodo keturias mūsų pašaukimo sritis: išrinktoji tauta; karališkoji kunigystė; šventoji tauta; įsigytoji liaudis.

Pirmiausia, „išrinktoji tauta“ parodo, kad šitas pašaukimas nėra paveldimas, iš kartos į kartą perduodama tradicija. Dievas mus kiekvieną asmeniškai pašaukia. Jis mus myli ir išsirenka, žiūrėdamas į mūsų širdį. Savo pažinimą Dievo mes galime perduoti savo vaikams, bet negalime perduoti savo santykių su Dievu. Dievas neturi anūkų. Mes kiekvienas – tiek mūsų tėvai, tiek mes, tiek mūsų vaikai – turime tapti Dievo vaikais.

Toliau eina „karališkoji kunigystė“. Jėzus yra ir Karalius, ir  Vyriausiasis Kunigas. Jeigu mes esame Jo sekėjai, tai šitas titulas pereina ir mums. Paulius rašo Laiške efeziečiams: „Per Jį (Jėzų) …galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje. Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“. (Ef 2, 18–19) Ar mes jaučiamės esą princai? Ar mes savo gyvenimu nedarome gėdos savo Karaliui? Ar suvokiame, kad su pasitikėjimu mes įsipareigojame. Tad turime labai rimtai stebėti ir kontroliuoti savo elgesį, kad nebūtų paniekintas Tas, kuris mus pašaukė tapti dieviškos šeimos nariais.

Senojo Testamento laikais visa Levio giminė buvo kunigų giminė. Vyriausiasis kunigas būdavo renkamas tik iš šios giminės. Jėzus yra vienintelis Naujojo Testamento Vyriausiasis Kunigas. Priklausydami Jam, mes taip pat tampame kunigiškos giminės nariais. Nors mes negalime atlikti tik Jėzui priklausančių pareigų, tačiau, skelbdami Jo Evangeliją aplinkiniams, mes įsitraukiame į tą pačią veiklą.

Po to „šventoji tauta“. Pirmą kartą apie Dievo vaikų šventą, išsiskiriantį iš visuomenės, pašaukimą randame Dievo mokyme apie vengimą nešvarių gyvulių mėsos. (žr. Kun 11, 43–45) Dievas sako, kad net tokia atrodanti nereikšminga sritis Jam yra labai svarbi. Petras rašo, kad šventas turi būti mūsų elgesys. „Šventas yra Tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: ‚Būkite šventi, nes Aš esu šventas‘“. (1Pt 1, 15–16) Nors mes ne viską žinome apie Dievo šventumą, tačiau puikiai suvokiame, ką tai reiškia mums. Nesunkiai galime suvokti, kada mūsų elgesys nebėra „šventas“. Savo antrame laiške Petras sako, kad to turime siekti, ir tai yra procesas. „Tadėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite“. (2Pt 1, 10)

Ir galiausiai „įsigytoji liaudis“. Dievas mus įsigijo už didžiulę kainą. Jo Bažnyčia nėra viena iš pasaulio religijų. Krikščionybę Jėzus nusipirko Savo šventu krauju, paaukodamas gyvybę už mus. Paulius rašo: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1Kor 6, 19–20) Jeigu apsiprendėme ir ryžomės tapti Dievo vaikais, Jėzaus sekėjais ir Jo Bažnyčios nariais, turime suvokti, kad Dievas, suteikdamas mums didžiulius pažadus ir privilegijas, laukia mūsų pasikeitimo ir atsakomybės. Mes jau nebegalime elgti kaip nepriklausomi žmonės. Lygiai, kaip susituokę mes nebegalime elgtis nepriklausomai nuo savo sutuoktinio, taip ir atsivertę į Dievą, mes turime suvokti visą priklausomybę nuo Jo.

Atskleidamas mums mūsų naują statusą, Petras toliau parodo ir mūsų pareigą – toliau nešti tą žinią, kaip amžinąją Evangeliją, aplinkiniams žmonėms, kurie taip pat norėtų tapti Dievo vaikais. Jie būtent iš mūsų elgesio, ne tik iš žodžių, turi pažinti „Viešpaties šlovę“. Todėl supranatama, kad mūsų liudijimas apie Dievą būtų veiksmingas, tai turi atsispindėti ir mūsų gyvenime, mūsų santykiuose, mūsų įpročiuose, net aprangoje ir tame, ką valgome ir ką geriame. Mūsų apranga turi būti skirta atspindėti mūsų požiūrį į padorumą. Be abejo, apranga pirmiausia turi apsaugoti nuo klimato negandų. Tačiau Adomas su Ieva greitai suvokė savo nuogumą ir žinojo, kokias kūno vietas turi pridengti figos lapais. Galvokime apie tai ir mes. Raštas sako: „Taip pat trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau – kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu – gerais darbais“. (1Tim 2, 9–10) Apaštalas Petras tęsia šią mintį: „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma – nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse“. (1Pt 3, 3–4)

Jėzaus charakterį siekiantis atspindėti krikščionis neįklimps į besaikį turto ir prabangos siekimą. Ypač, jei tai pareikalautų prasilenkti su teisingumu ir sąžine. Raštas sako: „Maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi. Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti. Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių“. (1Tim 6, 6–10) Labai praktiškai ir suprantamai pasakyta. Reikia tik įsigilinti ir įvertinti.

III. Santykiai

Kristaus Bažnyčia yra paplitusi visose pasaulio tautose, visose kultūrose ir rasėse. Ją sudaro skirtingo išsilavinimo, skirtingo amžiaus ir skirtingos socialinės padėties žmonės. Kokie turėtų būti šios Bažnyčios išpažintojų tarpusavio santykiai? Ar įmanoma pasiekti tą vienybę, kuriai Jėzus Savo maldoje skyrė ypatingą vietą? Jis meldėsi: „Tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi Man suteikęs, Aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip Mes esame viena: Aš juose ir Tu Manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę“. (Jn 17, 21–23)

Kad būtų įmanoma tokią vienybę pasiekti, tikintieji turi vadovautis konkrečiais principais, skatinančiais vienybę. Jėzus priekaištavo anų laikų Dievo tautos atstovams dėl jų veidmainiško elgesio. „Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainytės ir nedorumo“. (Mt 23, 27–28 ) Vargu, ar net ir labai gražiais, bet veidmainiškais santykiais pasieksime bažnyčios vienybę! Jėzus niekada neveidmainiavo, niekada nekėlė balso. Jo kalbos maniera buvo nusakyta dar šimtus metų iki Jam ateinant į pasaulį. „Ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti Jo balso. Nei palaužtos nendrės Jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą“. (Iz 42, 2–3)

Raštas sako, kad, būdami Jo sekėjais, mes turime vadovautis Jo pavyzdžiais ir principais. „Kas tvirtina esąs Jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo“. (1Jn 2, 6) Principas aiškus, bet ar lengva jį įgyvendinti? O juk privalu.

Raštas moko mus mūsų kalbos principų. Pirmiausia, mes turime būti žmonės, kurių žodis svarus. Mes neturime blaškytis kalbėdami ir kalbėti ne dviprasmiškai ar nepatikimai. „Verčiau jūs sakykite: ‚Taip‘, jei taip, ‚Ne‘, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“, – sako Jėzus. (Mt 5, 37) Jokūbas taip pat teigia: „Pirmiausia, mano broliai, neprisiekinėkite nei dangumi, nei žeme, nei kitokia priesaika. Tebūnie jūsų ‚taip‘ – taip ir ‚ne‘ – ne, kad nepakliūtumėte į teismą“. (Jok 5, 12) Ten pat Jokūbas plačiai apibūdina tikinčiojo deklaruojamų principų ir elgesio reikalaujamą suderinamumą. „Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną… Liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais… liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas… Liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų… Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!.. Jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai nesigirkite ir nemeluokite tiesai“. (Jok 3, 2–18) Taip pat nekrikščioniška apkalbinėti kitus ir šmeižti. „Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų! Kas apkalbinėja arba teisia savo brolį, tas apkalbinėja ir teisia Įstatymą. O jeigu tu teisi Įstatymą, vadinansi, esi ne Įstatymo vykdytojas, bet teisėjas“. (Jok 4, 11)  Jėzus pareiškė: „Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį“. (Mt 12, 36)

Siekiant sukurti teisingus krikščioniškus santykius, turime būti sąžiningi ir prieš Dievą, ir prieš save, ir prieš aplinkinius. Mūsų mąstymas turi būti nukreiptas į aukščiausius dieviškus principus. „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“. (Fil 4, 8; taip pat žr. Kol 3, 1–14)

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

PATIKĖTAS VALDYMAS

Sukūręs žmogų, Dievas pavedė jam prižiūrėti ir naudotis viskuo, kas žemėje yra. „Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“. (Pr 1, 28 ) Žmogus tapo visų žemės išteklių vartotojas ir prievaizdas.

Puolus į nuodėmę, nebeliko ankstesnio balanso tarp žmogaus ir aplinkos. Gamta ir visa kūrinija lyg kad atsigręžė prieš žmogų. „Erškėčius ir usnis ji (žemė) tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši“. (Pr 1, 18–19)

Žmogui atiteko dalia gintis nuo bado, stichijos padarinių, ligų ir kitų blogybių. Laikui bėgant žmogus tapo neišmintingu ir neatsakingu vartotoju. Po tų šešių tūkstančių tokio beatodairiško prievaizdavimo metų žemę turime nualintą, praradusią pradinį grožį ir tvarką. Iškirsti miškai, jų vietą užėmė dykumos, formuojasi uraganai. Tirpsta amžius egzistavę ledynai ir kyla pavojus žemumų gyventojams. Atsiranda anksčiau negirdėtos ligos, kurios siaubia žmoniją.

Žmogus beveik nebesuvokia, kad jis nėra tikrasis visų šių išteklių savininkas. Jis – tik prievaizdas. Raštas sako, kad tikrasis visko Kūrėjas ir Savininkas yra Dievas. Štai kaip Dievas mums tai primena. „Viešpačiui, tavo Dievui, priklauso dangus bei dangaus aukštybės, žemė ir visa, kas joje“. (Įst 10, 14) „Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra Mano, o jūs esate ateiviai, tapę Mano įnamiais“. (Kun 25, 23) „Juk Man priklauso visi gyvūnai miške, galvijai ant tūkstančių kalvų. Žinau visus laukinius paukščius; visa, kas juda laukuose, yra Mano. Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau, nes Mano yra pasaulis ir visa, kas jame“. (Ps 50, 10–12) „Mano yra sidabras ir Mano yra auksas, – tai Galybių Viešpaties žodis“. (Ag 2, 8 )

Kodėl Dievas mums tai primena? Kas nuo to pasikeis, kai mes tai sužinosime? Kadangi žmogų Dievas pastatė Savo išteklių prievaizdu, Jis nori, kad žmogus ne tik atsakingai visu tuo naudotųsi, bet ir dalyvautų Dievo programoje – skleisti Jo malonės žinią aplinkiniams žmonėms. Dievas nori, kad visi žmonės galėtų susipažinti su Dievo gelbėjimo žinia. Tam reikalinga tam tikra veikla, žmonės, lėšos ir kitos priemonės.

Dievas į mūsų rankas padavė visas šias priemones ir išteklius ir laukia mūsų sąmoningo geranoriško atsiliepimo. Mums yra pažadėta visa Dievo pagalba ir palaima. Dar senovinio Izraelio tautos ištakose tautos vadas Jozuė patvirtino: „Nė vienas iš gerųjų pažadų, kuriuos Viešpats buvo davęs Izraelio namams, neliko tuščias. Visa buvo įvykdyta“. (Joz 21, 45) Apaštalas Petras taip pat teigia: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“. (2Pt 3, 9)

Jėzus užtikrina: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“. (Mt 6, 33)

Jėzus moko mus teisingai suskirstyti savo prioritetus. Į pirmąją ir svarbiausiąją vietą Jis siūlo padėti amžinuosius dalykus – „Dievo karalystė ir Jo teisumas“. Mūsų poreikiai – tik po to. Ar tai teisinga? Daugeliui teko nusivilti ir suvokus pripažinti, kad negalima sukeisti vietomis tos tvarkos. Jeigu Dievas ir gyvenimas su Dievu nebus mūsų gyvenimo aukščiausias tikslas, jokios mūsų pastangos neužtikrins mums sėkmės. Tik tada, kada Dievas taps mūsų gyvenimo Šeimininku ir Vadovu, mes galėsime būti saugūs ir aprūpinti. Pasaulis iš daugelio savo gyvenimo sričių išstūmė Dievą, per tai susidūrė su begale problemų, o tada kaltina Dievą, kodėl Šis neįveda tvarkos jų sukeltame chaose.

Kad mūsų gyvenimas įgautų prasmę ir pasuktų teisinga linkme, mums reikia besąlygiškai grįžti pas Dievą ir įsilieti į Jo sukurtą sistemą. Mes turime suvokti, kad, jeigu jau esame Dievo išteklių prievaizdai, tai pirmiausia Dievas iš Savo prievaizdų laukia ištikimybės. „Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių prievaizdais. O iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų patikimi“. (1Kor 4, 1–2) „Kas patikimas smulkmenose, tas patikimas ir dideliuose dalykuose, o kas neteisingas smulkmenose, tas neteisingas ir dideliuose dalykuose. Tad jei jūs nepasirodėte patikimi, tvarkydami neteisingąją Mamoną (finansus), tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!“ (Lk 16, 10–12)

Be abejo, šitą principą žinome kiekvienas – teisingumas ir ištikimybė smulkmenose parodo, kiek mes patikimi didesniuose dalykuose. Dievas padavė į mūsų rankas visas gėrybes, kas reikalinga mūsų išsilaikymui, bet iš mūsų Jis laukia ištikimo jų panaudojimo. Evangelija yra Dievo geroji žinia puolusiai žmonijai. Evangelija atskleidžia Dievo planus, sumanymus ir ketinimus žmogaus išgelbėjimui. Šitos žinios paskelbimą žmonijai Dievas pavedė Savo Bažnyčiai – Jo patikėtiniams šioje žemėje, žmonėms. Kiekvienas, kas patiki šia Dievo žinia, priima ją ir tuo pačiu įsipareigoja prisidėti prie jos paskleidimo savo aplinkoje. Tam žmogus yra kviečiamas skirti dalį savo laiko, patogumų ir lėšų. Senojo Testamento šešėliniame tarnavime tam buvo pastatyta šventykla, kurioje Dievo išganymo planą vaizduojančiais simboliais buvo skelbiama Dievo išganančioji Evangelija. Šitam tarnavimui buvo paskirti žmonės. Dievas tam buvo pasirinkęs vieną iš Jokūbo sūnų, Levio giminę. Tik iš Levio giminės asmenys galėjo atlikti tarnavimą žemiškoje laikinoje šventykloje. Tik iš šios giminės, Aarono šeimos buvo skiriami kunigai, kurie atlikdavo nuodėmių suderinimo tarnavimą.  Šitą darbą Dievas laikė svarbiausiu. Todėl tiems žmonėms, kurie Jo paskyrimu turėjo atlikti tą šventą tarnystę, Dievas paskyrė atskirą išlaikymą. Kai izraelitams buvo paskirstoma paveldu Kanaano žemė, Levio giminei toks paveldas neatiteko. Visą jų ir jų šeimų išlaikymą Dievas paskyrė likusioms vienuolikai Izraelio giminių. Tuo tikslu Dievas nurodė, kad visos vienuolika Izraelio giminių skirtų tarnavimui šventykloje dešimtą savo pajamų dalį. Jos vadinamos dešimtine. „Visos žemės dešimtinės, ar tai būtų javai iš dirvos, ar medžių vaisiai, priklauso Viešpačiui. Jos šventos Viešpačiui. Visos dešimtinės jaučių bandos ir avių kaimenės, kas dešimtas ir visų galvijų, praeinančių pro piemens lazdą, bus pašvęstas Viešpačiui“. (Kun 27, 30.32) Toliau Dievas nurodė, kur tos dešimtinės turi būti naudojamos. „Levitams daviau visas dešimtines Izraelyje kaip dalį už tarnybą, kurią jie atlieka, tarnybą Susitikimo Palapinėje“. (Sk 18, 21) Šitos lėšos buvo skirtos šventyklos tarnautojų išlaikymui.

Kitos su tarnavimu susijusios išlaidos turėjo būti padengiamos laisvomis aukomis. Žmonės aukodavo gyvulius, javus, aliejų, vynuogių sultis ir pinigus.

Žmonių ištikimybę Jo darbe Dievas vertindavo pagal jų grąžinimą dešimtinės ir aukų aukojimą. Kai žmonės nebepasitikėdavo Dievu ir nebeatlikdavo savo pareigos dvasiniam tarnavimui, Dievas atitraukdavo Savo palaimas jiems. „Nuo pat savo protėvių dienų jūs atsitraukėte nuo Mano įstatų ir nesilaikėte jų. Sugrįžkite pas Mane, ir Aš pas jus sugrįšiu, – sako Galybių Viešpats. – Bet jūs sakote: ‚Kaip mes grįšime?‘ Ar gali žmogus apsukti Dievą? Tačiau Mane jūs apsukate! Bet jūs klausiate: ‚Kaip mes Tave apsukame?‘ Savo dešimtinėmis ir atnašomis! Prakeikimą esate užsitraukę, nes Mane apsukate, visa jūsų gentis! Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto Mano Namuose, ir taip Mane išmėginkite, – sako galybių Viešpats. – Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima. Dėl jūsų taip sudrausiu skėrius, kad jie nesunaikins jūsų žemės derliaus, ir jūsų vynmedis laukuose nebus be vaisių, – sako Galybių Viešpats“. (Mal 3, 7–11)

Atrodo, kad Dievo apiplėšti tiesiog neįmanoma. Tačiau ne taip galvoja Dievas. Jis pareiškia, kad nesilaikydamas Jo nustatytos tvarkos dėl Jo darbo palaikymo, žmogus apiplėšia Jį. Tauta nesulaukė Dievo palaimos, dėl to kaltino Dievą, o nesuvokė, kad jų neištikimybė dešimtinės ir aukojimo klausime neleidžia Dievui laiminti juos. „Dabar taip kalba Galybių Viešpats: ‚Susmąstykite, kaip jums sekėsi! Jūs daug sėjote, bet mažai nuvalėte, jūs valgote, bet jums niekada negana, jūs geriate, bet jums niekada neužtenka, jūs rengiatės, bet nė vienam nėra šilta, ir kas šį tą užsidirba, tas deda į kiaurą maišą‘. (Ag 1, 5–6)

Dar daugiau, Dievas sako, kad mūsų paskyrimas savo pajamų dalies Dievo darbui paremti yra Dievo šlovinimo dalis. „Gerbk Viešpatį viskuo, ką turi, visomis savo derliaus pirmienomis; ir tavo svirnai bus pilni grūdų, o šviežias vynas liesis per statinių kraštus“. (Pat 3, 9–10) Jeigu visi tai suvoktų, gal tikrai su džiaugsmu grąžintų Dievui tai, kas Jam priklauso, ir tuo pašlovintų Jį.

Naujojo Testamento laikais tarnavime Dievui yra kai kas pasikeitę. Dabar nebėra šventyklos, Levio giminė taip pat nebetarnauja joje, taigi ir dešimtinės jiems nebepriklauso. Bet ar dėl to sustojo Dievo darbas? Ar dabar Dievo Evangelijos nebereikia skelbti žmonijai, kuriai taip trūksta Dievo pažinimo? Jėzus liepė eiti į visą pasaulį ir paskelbti Evangeliją visai kūrinijai (žr. Mt 28, 19–20; Mk 16, 15–16). O tai pareikalauja ypatingai daug žmonių, laiko ir, be abejo, pinigų. Ar šiais laikais Dievas turi sukūręs kokią sistemą, kurios pagalba tas Jėzaus įpareigojimas būtų įvykdytas?

Reikia paminėti, kad ta dešimtinių grąžinimo ir aukų aukojimo sistema atsirado ne Mozės laikais. Daug šimtmečių prieš Mozę Abraomas grąžino savo dešimtinę Dievo kunigui Melchizedekui. „O Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno. Jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas. Abraomas jam davė nuo visko dešimtinę“. (Pr 14, 18.20) Nors neparašyta, kada ir kokiomis aplinkybėmis Dievas buvo tai nurodęs, bet, matome, žmonės tai žinojo ir to laikėsi. Tą pačią tvarką Dievas patvirtino ir Mozės laikais, kai įvedė tarnavimą šešėlinėje šventykloje. Įdomu, jog Jėzus nurodė, kad ir vėliau, Naujojo Testamento laikais, tebegalioja senoji sistema. „Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!“ (Mt 23, 23) Jėzus nesako, kad nuo dabar ta tvarka nebegalioja. Jis sako „reikia“.

Bet kur ir kaip tai daryti? Apaštalas Paulius aiškiai pasako, kad, nepaisant tarnavimo sistemos pasikeitimo, Dievo darbo finansavimas paliekamas tas pats. „Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų. Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“. (1Kor 9, 13–14) Kadangi dvasinio tarnavimo rėmimo klausimas nebuvo šešėlis į Jėzaus auką ir tarnavimą, tad, panaikinus šešėlinį tarnavimą, Evangelijos darbo rėmimas išlieka tas pats. Paulius, sakydamas „Viešpats yra patvarkęs“, parodo, jog Viešpats Jėzus jam asmeniškai davė tokį nurodymą. Taip būdavo ir kitais atvejais, nes Paulius nesekė Jėzumi tada, kada kiti mokiniai Jį sekė, todėl nežinojo visos Jėzaus įvestos tvarkos. „Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums“ (1Kor 11, 23) – rašo Paulius dėl Viešpaties Vakarienės tarnavimo tvarkos. Tačiau, kadangi Paulius buvo pašauktas tapti Evangelijos skelbėju visame pasaulyje, Jėzus pasirūpino, kad visur būtų laikomasi Jo nustatytos tvarkos.

Tuo pačiu Paulius primena Senojo Testamento laikų dvasinio tarnavimo išlaikymo praktiką ir paskirtį – tai buvo Dievo pasirūpinimas tais žmonėmis, kurie dirbo Jo darbą. „Ar tai sakau vien pagal žmonių papročius? Argi to nesako ir Įstatymas? Mozės Įstatyme parašyta: Neužrišk snukio kuliančiam jaučiui! Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal Jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį. Jei jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai argi didelis dalykas būtų pas jus pjauti medžiaginių? Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų. Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“. (1Kor 9, 8–14) Ir tai rodo, kad dvasinis darbas yra pats svarbiausias žmogui. Žmogus Dievo iš prigimties negali pažinti. Jis  negali žinoti ir visų Jo reikalavimų. Todėl Dievas paskyrė žmones, kuriuos tam paruošė, ir siunčia juos į tą šventą darbą, kad padėtų žmonėms sugrįžti pas Jį. Tie žmonės, kurie visą savo laiką ir jėgas atiduoda Evangelijos skelbimui, nebegali aprūpinti savęs ir savo šeimų. Dievas pasirūpino, kad tikintieji savo pajamų dešimtąja dalimi palaikytų juos, o savo laisvomis aukomis patenkitų visas kitas su tarnavimu susijusias reikmes.

Dievas tikisi įtikėjusių žmonių sąmoningumo ir dėkingumo Dievui už gautą išganymo žinią. Tada jie su džiaugsmu rems tos žinios skelbimą ir jų artimiesiems, kad šie neliktų be vilties. „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją. O Dievas gali jus apipilti visokeriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo“. (2Kor 9, 7–8 )

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

MALDA. PASNINKAS

Malda. Kas yra malda? Kiek žodžių mažiausia turi būti maldoje? Kaip tie žodžiai turi būti sudėlioti maldoje? Į ką kreipiamasi maldoje? Ar bet kuris žmogus gali melstis Dievui?

Kam nėra kilę tokių ar panašių klausimų? Net tie, kas praktikuoja maldą, neretai abejoja, ar jų malda pasiekė tikslą. Kai kas ieško „vertesnių“ žmonių, kad už juos pasimelstų. Šioje temoje pamėginsime aptarti maldos klausimą.

Meldžiasi krikščionys, meldžiasi pagonys, meldžiasi žmonės, kurie apskritai netiki jokiu dievu. Paprastai malda vadinamas žmogaus išsakymas kažkokių reikmių už save aukštesnei esybei. Šventajame Rašte randame daug įvairiausių žmonių maldų. Vienos parodytos kaip tinkamos, kitos – abejotinos ar net apskritai nieko nevertos. Vienos ilgos ir įspūdingos, kitos – vos du trys žodžiai. Vienos būtinos ir reikšmingos – kitos nusikalstamos.

Jėzaus mokiniai dažnai matydavo besimeldžiantį Jėzų. Jo maldos buvo nuostabios, tad mokiniai prašė ir juos išmokyti melstis. Izraelitai nuo senovės laikų buvo pripratę melstis, bet, išgirdę besimeldžiantį Jėzų, jie ėmė abejoti savo maldų verte.

Jėzus juos pamokė melstis malda, kurią nuo to meto iki mūsų laikų kartoja milijonai tikinčiųjų. Jos tėvai moko savo vaikus nuo pat mažens. Nors jos žodžiai tokie paprasti ir suprantami, vis dėlto juose yra didžiulė prasmė, apie kurią turime mąstyti kiekvieną kartą melsdamiesi. Jėzaus duotas maldos pavyzdys nėra vienintelis ir nekeičiamas. Jėzus davė ne užbaigtą maldos tekstą, o principus, kuriais turime vadovautis melsdamiesi. Apie šitą maldos pavyzdį pakalbėsime vėliau, o dabar pakalbėkime apskritai apie maldos principus.

Dovydas rašo, kad malda yra tiesiog širdies išliejimas Dievui, Tam, kuris gali mums padėti. „Pasitikėk Juo visados, mano tauta! Išliekite savo širdis Jo Artume, Jis mūsų užuovėja!“ (Ps 62, 9) Kaip dažnai po sunkios dienos darbų ir rūpesčių, džiaugsmų ir nusivylimų norisi kažkam išlieti savo širdį. Kažkam, kas išgirs, kam tai rūpi, kas gali suprasti, užjausti ir padėti. Toks yra Dievas. Į Jį bet kada gali kreiptis bet kuris žmogus. Gal kartais jaučiamės neverti kreiptis į šventą Dievą, gal manome, kad mūsų malda Jam gali pasirodyti per silpna, neverta Jo dėmesio. Netiesa! Dievui brangus kiekvienas žmogus ir kiekvienas turime teisę kreiptis į Jį ir išsakyti Jam viską, kas mus slegia. Dovydas sako: „Balsu šaukiuosi Viešpaties; Jis išklauso mane Savo šventajame kalne“. (Ps 3, 5) „Kai šaukiuosi, išklausyk mane, o mano teisusis Dieve! Kai buvau varge, Tu man padėjai. Būk man maloningas ir išklausyk mano maldą!“ (Ps 4, 2)

Ar Dovydas taip karštai melstųsi Dievui, jei nebūtų įsitikinęs, kad Dievas jį išklausys? Dievas gerai žino, kad niekas kitas negalės žmogui padėti, todėl Jis yra pasiruošęs visada išklausyti Jo karštai besimeldžiančio žmogaus. Jėzus patvirtino šią mintį: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“. (Mt 7, 7–8 )

Tačiau turime žinoti, kad mes negalime manipuliuoti Dievu. Jis nepasiruošęs pataikauti mūsų užgaidoms. Jis negali tenkinti mūsų savanaudiškų prašymų, taip pat ir nenuoširdžių, pikto kitam linkinčių dalykų. Todėl tema apie maldą yra tokia paprasta ir tokia išranki, kad verta skirti laiko jos patyrinėjimui.

Bet kuris žmogus ir bet kada gali kreiptis į Dievą malda. Tačiau, jei žmogus nori, kad Dievas palankiai atsakytų į jo maldą, reikia žinoti kai kurias aplinkybes. Daug ko apie maldą galime pasimokyti iš Jėzaus pavyzdžio, kai ko ir iš kitų asmenų pavyzdžio. Štai keletas maldos principų, kurių Jėzus mokė arba parodė Savo pavyzdžiu.

Pirmiausia Jėzus sako, kad žmogus turi tikėti Dievą, į kurį kreipiasi, ir tikėti, kad Dievas gali ir nori padėti. „Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus“. (Mk 11, 24) Apaštalas Paulius atkartoja šią mintį: „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir Jo ieškantiems atsilygina“. (Hbr 11, 6) Jeigu žmogus abejoja Dievo egzistavimu, jei Jo nepažįsta ir nežino, ko galėtų iš Jo tikėtis, jam būtų sunku apskritai ko nors rimtai prašyti Dievo. Kita vertus, Dievo atsakymas gali visiškai jo netenkinti. Tad tokiam žmogui Jokūbas pirmiausia siūlo pašalinti abejones, o tada kreiptis į Dievą su savo prašymais. „Jeigu kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus“. (Jok 1, 5–8 )

Toliau kalbama, kad besimeldžiantis žmogus turi siekti gyvenimą priderinti prie Dievo valios vykdymo. Dievas nebūtų teisus išklausydamas žmogų, jei pastarasis pamėgęs nuodėmingą gyvenimą. Tarp Dievo ir nuodėmės nėra nieko bendro. Tad ir norintis būti išklausytas, turi įsiklausyti į Dievo valią ir sekti Kristaus paklusnumo pavyzdžiu. Jėzus apie tai aiškiai pasakė: „Jei pasiliksite Manyje ir Mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta“. (Jn 15, 7) „Kai žmogus nusisuka nenorėdamas klausyti Įstatymo, net jo malda tampa pasibjaurėtina“. (Pat 28, 9)

Mes, žmonės, esame įpratę gyventi pagal principą „čia ir dabar“. Mes esame jautrūs savo problemoms, mums norisi skubių atsakymų. Tai neblogai. Tačiau Dievas viską mato plačiau, todėl Jo atsakymas į mūsų prašymą gali būti arba ne toks, kokio mes tikėjomės, arba, apskritai, nukeltas kažkur į ateitį. Ko tokiu atveju mums reikia? Paprasčiausiai, kaip Jėzus sakė, tikėti, kad Dievas išgirdo mano prašymą. Jis žino, kaip ir kada atsakyti. Aš privalau savo rūpesčius pavesti Jam ir pasitikėdamas laukti. Dovydas pasakė: „Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis tau padės“. (Ps 37, 5) Tačiau, prieš ko nors prašydami Dievą, pagalvokime, ar į tokius prašymus Jis atsižvelgs. Jeigu nesame įsitikinę, kad mūsų malda teisinga, bet jaučiame savo poreikį, mes galime pateikti jį Dievui, tačiau, Jėzaus pavyzdžiu, palikime Dievui spręsti apie atsakymą. Kai Jėzui reikėjo apsispręsti – mirti už nusidėjusią žmoniją ar ne – Jis, būdamas žmogaus kūne, nesiėmė pats spręsti šio klausimo. Štai kaip Jis pasielgė. „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo Manęs, tačiau tebūna ne Mano, bet Tavo valia!“ (Lk 22, 42) Tėvo valia buvo, kad Jėzus vienintelis Savo mirtimi gali išgelbėti žmoniją iš pražūties, todėl Jis neatėmė „taurės“, leido Jėzui ištverti mirties siaubą, tačiau Jis pasiuntė angelą, kuris pastiprino Jėzų ir padėjo Jam prisiimti žmonijos nuodėmių prakeikimą. Jėzaus pasekėjas Jonas ir mums sako, kad turime stengtis prašyti to, kas būtų Dievui priimtina ir mums naudinga. „Mes tvirtai pasitikime Juo, nes ko tik prašome pagal Jo valią, Jis mūsų išklauso“. (1Jn 5, 14) Jeigu mokysimės taip išsakyti Dievui savo prašymus, mažiau teks nusivilti, kad nesulaukėme atsakymo.

Gali būti ir kita aplinkybė, neleidžianti gauti atsakymo į savo prašymą. Tai patyrė ir apaštalas Paulius. Kas jau kas, bet Paulius turėjo iš Dievo gautą gydymo dovaną. Kur Paulius apsilankydavo, daugybė žmonių patirdavo didžiulę Dievo dovaną – išgijimą iš savo ligų. Tačiau patį Paulių kamavo kažkokia negalia. Nors jis neatskleidžia, kas tai buvo, tai jis pavadina „šėtono dygliu kūne“, tačiau jis net tris kartus maldavo Dievą pašalintį tą „dyglį“. Įdomus Pauliaus patyrimas: „Bet man Jis atsakė: ‚Gana tau Mano malonės, nes Mano galybė tampa tobula silpnume‘“. Paulius neįsižeidė ant Dievo. Jis net nenuliūdo! Štai kaip jis apibūdina savo reakciją į tokį Dievo atsakymą: „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“. (2 Kor 12, 7–9.)

Dažniausia mes kreipiamės į Dievą jausdami savo silpnumą ir nuodėmių naštą. Labai skausmingai tai patyrė Dovydas ir labai konkrečiai apibūdino kelią, kaip šią problemą išspręsti. „Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė. Laimingas žmogus, kurio Viešpats nelaiko kaltu, kurio dvasioje nėra apgaulės.“ Laimingas jautėsi Dovydas tai išgyvenęs, laimingas jaučiasi kiekvienas, kas patiria savo nuodėmių atleidimą. Tačiau Dovydui tai ne iš karto atėjo. Ilgą laiką jis savyje nešiojosi kaltės jausmą. Jam buvo didžiulė gėda kreiptis į Dievą, žinant savo baisų pasielgimą. „Kol tylėjau, mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių, nes dieną naktį mane slėgė Tavo ranka, mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių“. Manau, daug kam teko tai patirti. „Tada išpažinau Tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: ‚Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui“. Ryžtingas žingsnis. Kas po to? „Ir Tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę“. Iš karto išsisprendė dvi problemos: nuodėmė atleista; ir neliko kaltės jausmo. Tik tai patyręs žmogus gali patarti ir kitiems: „Užtat prireikus melsis Tau kiekvienas ištikimas žmogus“. (Ps 32, 1–6)

Žmogaus nuodėmė yra daug didesnis blogis, negu mūsų tarpusavio santykiai su kitais. Mes, net padarę sunkias nuodėmes, drįstame tikėtis Dievo atleidimo. Tačiau, kai kyla nesutarimų su kitais tokiais pat žmonėmis, mes esame labai „taupūs“. Mes neskubame atleisti jiems net nežymių prasižengimų. Jėzus sakė, kad toks mūsų neatlaidumas kitiems gali būti kliūtis Dievui atleisti mums nuodėmes. Mokydamas prašyti Dievo „Atleisk mums mūsų kaltes“, Jėzus įterpė mintį „kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. (Mt 6, 12) Žinodamas mūsų jautrumą šiame dalyke, Jėzus papildomai paaiškino. „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“. (Mt 6, 14–15) Ir aišku, ir verta pamąstyti.

Raštas sako, kad blogus tikslus savo širdyje laikantis žmogus nesulauks Dievo pritarimo. Dievas yra Meilė, ir negalime Jam primesti savo sugedimo. Mokykimės linkėti kitiems gero. „Jeigu būčiau turėjęs piktą mintį širdyje, Viešpats nebūtų klausęsis“. (Ps 66, 18 ) Net tokio žmogaus, kaip Dovydas, malda nepasiektų tikslo, jeigu jo prašymas nebūtų nuoširdus. Tą pačią mintį tęsia ir Jokūbas: „Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti“. (Jok 4, 3)

Nors Jėzus nurodė melstis tiesiogiai dangiškajam Tėvui – „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, – tačiau kartais mes taip išsigąstame savo nedorumo ar menkumo, kad nebedrįstame kreiptis į šventąjį Dievą. Aš nekalbu apie pagonis, kurie meldžiasi savo stabams. Blogiau, kada krikščionys nepaiso Jėzaus pamokymo ir bando apeiti Jėzų. Dažnai pasirenkami kiti tarpininkai, gal būt „geresni“ už mus, ir per juos mėginama prieiti prie Dievo. Taip atrodo drąsiau. Bet ar tai Dievui priimtina? Jėzus mokė kreiptis tiesiai į Dievą Tėvą, tačiau Jis pasakė, kad mūsų, nuodėmingų žmonių, pagrindas ir teisė tai daryti duota tik dėka Jėzaus aukos. Jeigu Jėzus nebūtų miręs už mūsų nuodėmes, mes būtume taip ir likę amžiams atskirti nuo švento Dievo. Todėl Jėzus aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė: „Ir ko tik prašysite Mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje“. (Jn 14, 13) „Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“. (Hbr 7, 25)

Kodėl būtent Jėzus? Kodėl Jis vienintelis? Raštas atsako į šį klausimą. Kas kitas mirė už mus? Kas atpirko mūsų nuodėmes ir pašalino mūsų kaltę? Kas yra mūsų Atpirkėjas ir Gelbėtojas? Kiekvienas pasakys, kad tai Jėzus. Jėzus pats pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane“. (Jn 14, 6) Apaštalai mokė: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“. (Apd 4, 12) Tęsdamas šią mintį, apaštalas Paulius teigia, kad atpirkęs žmoniją, Jėzus vienintelis turi teisę tarpininkauti už žmogų prieš Dievą. Jis vienintelis yra mūsų Atpirkėjas, Jis vienintelis – mūsų Tarpininkas, Užtarėjas, Vyriausiasis Kunigas. „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė Save kaip išpirką už visus“. (1Tim 2, 5–6) Jeigu tik Jėzus yra mūsų Tarpininkas, arba Vyriausiasis Kunigas, kaip Tėvas leistų apeiti šią grandį išganymo plane ir išklausyti žmogų per kitą asmenį, kuris nemirė žmogaus vietoje? Ar tai neatrodytų neatsakinga iš Dievo pusės? Tad nedarykime tokios klaidos, nepažeminkime Jėzaus, ieškodami geresnių už Jį.

Iš šitų iškeltų minčių gali pasirodyti, kad neįmanoma įtikti Dievui, tad neverta ir melstis. Taip, Dievas turi Savo požiūrį į mus ir mūsų maldas. Tačiau nuoširdus žmogus, net nežinodamas visų maldai keliamų reikalavimų, gali drąsiai kreiptis į Dievą ir būti Jo išklausytas. Dievas žiūri į žmogaus širdį. Žmogus gali suklysti ne tik gyvenime, bet ir maldoje, bet jei jo širdis tyra, jei jo malda nuoširdi, nereikia abejoti. Dievas geras ir supratingas.

Kalbant apie maldą, be taisyklių ir reikalavimų, yra dar kai kurių įdomių dalykų. Prieš pamokydamas apaštalus melstis, Jėzus pirma nurodė kai ką svarbaus. Jo mokiniai daug kartų buvo matę besimeldžiančius dvasinius Izraelio vadovus. Girdėjo jų išdidžius pareiškimus Dievui. Patys melsdamiesi, jie negalėjo Dievui pasiūlyti kažko ypatingo. Jėzaus maldose jie girdėjo visiškai kitą principą. Jėzus tiesiog kalbėjosi su Savo Tėvu. Kartais Jis ištisas naktis praleisdavo tokiose maldose. Juk mes taip pat kartais turime daug ką pasakyti savo artimiems žmonėms. Tad Jėzus pirmiausia perspėjo dėl veidmainystės. Jis pasakė, kad malda neturi būti skirta pasirodymui aplinkiniams. „Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi“. (Mt 6, 5) Jeigu jų maldos tikslas buvo – pasirodyti žmonėms, tai jie tą tikslą ir pasiekė. „Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį“. Žmonės juos pagyrė ir tai viskas, ko jie siekė. Jėzus pasakė, kad nuoširdžiausiai žmogus gali pasimelsti tik niekam nematant ir negirdint. Juk mes turime tokių problemų, kad tik Dievui galime jas atskleisti. „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“. (Mt 6, 6) Jokia pašalinė ausis neturi girdėti nuoširdžios sudužusios širdies aimanos.

Kitas Jėzaus perspėjimas irgi nesiderina su daugelio tikinčiųjų praktika. Žmonės mano, kad Dievui reikia mūsų ilgų, monotoniškų, išmoktų maldų. Kad nesusipainiotume, jas susiveriame ant siūlo ir pažymime skirtingo dydžio karoliukais. Kuo daugiau tokių maldų pasimelsime, tuo esame tikresni, kad būsime išklausyti. Tokia maldos praktika mus pasiekė iš Viduramžių laikų. Tačiau tai visiškai nesiderina su Jėzaus mokymu. „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“. (Mt 6, 7–8 )

Kuris nuo vaikystės nemokame „Tėve mūsų“ maldos? Jos išmokė pats Jėzus. Ar ji ilga? Kiek joje pasikartoja tų pačių prašymų? Kai melsitės ja, įsiklausykite į kiekvieną mintį. Šitoje maldoje randame principus, kurie turi būti maldoje.

Pirmiausia konkretus asmuo, kuriam malda skirta – „Tėve mūsų, kuris esi danguje“.

Toliau – Dievo pašlovinimas – „Teesie šventas Tavo vardas“.

Tikėjimo ir vilties išpažinimas – „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“.

Parodymas priklausymo nuo Dievo – „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“.

Atsiprašymas dėl padarytų nuodėmių – „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.

Prašymas jėgos gundyme – „Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto“.

Pabaigoje – dar kartą pašlovinamas Dievas – „Nes Tavo yra karalystė ir galybė, ir garbė per amžius. Amen“. (Mt 6, 9–14)

Kad tai yra tik maldos principai, o ne vienintelė tinkama malda, matome tiek iš paties Jėzaus maldų, tiek ir iš Jo mokinių. Kartą Jėzus pasakė Petrui: „Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų“. (Lk 22, 31) „Tėve mūsų“ maldoje tokių žodžių nerandame. Jėzaus malda Getsemanės sode: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė…“ (Mt 26, 39) Paskaitykite Jėzaus užtariamąją maldą prieš mirtį (Jn 17 sk.), ten daug klausimų pateikiama, bet nesikartoja standartinės „Tėve mūsų“ maldos žodžiai. Panašiai melsdavosi ir apaštalai. Jie iškeldavo konkrečius poreikius, bet nemėgdžiojo formalių žodžių.

Tenka girdėti tokį paraginimą: „Sukalbėkime Viešpaties maldą“. Kad malda tik „sukalbama“, atskleidžia meldėjo požiūrį į ją – tai tik forma, pareigos atlikimas. Pagalvokime, jei nuo vaikystės iki senatvės sąmoningo amžiaus metų bent du kartus per dieną kartotume tą nuostabią maldą, ar bepavyktų kiekvieną kartą permąstyti jos mintis. Ją tikrai tik „sukalbėtume“. Kol vaikai dar nesugeba suformuluoti savo prašymo Dievui savo žodžiais, tokia malda gali jiems padėti. Bet kai vaikas jau suvokia esmę, jis turi mokytis išsakyti Dievui Tėvui savo reikmes. Jeigu prieš pradėdamas savo dienos reikalus vaikas, o taip pat ir suaugęs žmogus, sąmoningai išsakys Dievui visas savo reikmes, jis ne tik juos paves Dievui, bet ir pats jaus savo asmenišką atsakomybę už savo veiksmus.

Kartą Jėzus atkreipė Savo klausytojų dėmesį į atkaklumą meldžiantis. „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‚Apgink mane nuo skriaudiko!‘ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‚Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų‘“. (Lk 18, 1–5) Taigi našlės prašymas buvo konkretus ir atkalus. Jėzus pabaigoje pasakė: „Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių Savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?“ (Lk 18, 7) Tuo Jėzus parodė, kad mes turime būti atkalūs melsdamiesi, tuo parodydami – pirmiausia sau, – kad mūsų poreikis rimtas.

Apaštalas Paulius tai pasakė labai lakoniškai: „Be paliovos melskitės!“ (1Tes 5, 17) Suprantama, tai nereiškia, kad mes turime dieną naktį trinti rožinį tarp pirštų. Paulius pataria nedaryti ilgų pauzių savo bendravime su Dievu. Kiekvieną dieną mes rasime ką pasakyti savo mylinčiam Dievui, jeigu mes Juo pasitikėsime ir žinosime, jog Jis ne tik sudomintas mūsų poreikiais, get ir gali mums padėti.

Būdamas karaliumi, Dovydas dieną pradėdavo malda, pavesdamas ne tik save, bet ir visą karalystę Dievo globai. „Viešpatie, auštant Tu girdi mano balsą, auštant kreipiuosi į Tave malda ir laukiu“. (Ps 5, 4) Ir tai ne viskas. „Vakare, auštant ir vidudienį skųsiuosi ir vaitosiu, ir Jis išgirs mano balsą“. (Ps 55, 18) Skirkime bendravimui su Dievu patį brangiausią dienos laiką, kada mūsų mintys ir protas dar nepaskendo kasdieniuose rūpesčiuose. Tik Dievas gali spręsti mūsų problemas, tik Jis žino išeitį ir gali mums padėti. Malda – tai neįkainojama brangenybė, kuri mums nieko nekainuoja.

Pasninkas. Kalbant apie bendravimą su Dievu malda, Rašte randame minimą ir pasninką. Kas tai yra? Kam jis reikalingas? Kaip reikia tinkamai pasninkauti? Trumpai aptarkime ir šį klausimą.

Nuo senovės laikų žmonės praktikavo pasninką. Štai vienas įdomus pasninko pavyzdys, kai pasninkavo pagonys, šaukdamiesi Dievo malonės. Asirijos sostinės Ninevės gyventojai peržengė bet kokias dorovės ribas. Dievas mylėjo ir šiuos stabmeldžius, tad norėjo jiems padėti. Jis pasiuntė pranašą Joną į tą nedorą miestą ir liepė paskelbti Dievo nuosprendį, kad po keturiasdešimties dienų Dievas sunaikins šį miestą. Kai ši žinia pasiekė karalių, šis suvokė pavojų ir paskelbė trijų dienų pasninką. „Karaliaus ir jo didžiūnų įsakymu joks žmogus ar gyvulys nelies jokio maisto; raguočiai ir avys tenebūna ganomi ir vandens tenegeria. Žmonės ir gyvuliai bus apvilkti ašutinėmis (atgailos ženklas) ir visu balsu tesišaukia Viešpaties. Visi tesigręžia nuo savo nedorų kelių ir nuo smurto. Kas žino? Gal Dievas pasigailės ir atleis, gal sulaikys Savo degantį įniršį, ir mes nežūsime“. (Jonos 3, 7–9) Pagonys asirai nepažinojo tikrojo Dievo, bet jie žinojo, kad elgiasi nedorai. Jie mėgina išprašyti Dievo pasigailėjimo. Bet ar Dievas išklausys pagonies maldą? Nebuvo tikri asirai. Nebuvo tuo tikras ir pats pranašas. „Pamatęs, ką jie padarė ir kaip nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs“. (Jonos 3, 10)

Trys paros nevalgant ir net vandens negeriant! Tai didelė auka žmogui. Tai tikrai parodo nuoširdžią atgailą.

Pats Jėzus, prieš pradėdamas atpirkimo darbą, pirmiausia pasninkavo. Jis pasninkavo ne tris, o keturiasdešimt parų! Tiek laiko Jis nieko nevalgė ir net vandens negėrė. Ar Jėzus buvo toks nuodėmingas, kad Jam to reikėjo? Ne! Jis tai darė dėl mūsų. Jis atėjo prisiimti visą mūsų nedorumą, tad ir mūsų atsakomybę taip pat prisiėmė Jis. „Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo labai alkanas“. (Mt 4, 1–2)

Rašte randame ganėtinai daug pasninko pavyzdžių. Kai izraelitai dykumoje pasidarė aukso veršį ir garbino jį, Mozė buvo labai sukrėstas ir nuliūdęs. Štai kaip jis aprašo savo būklę. „Tada gulėjau kniūbsčias prieš Viešpatį keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kaip anksčiau, nevalgydamas duonos ir negerdamas vandens, dėl sunkios jūsų nuodėmės, kuria buvote nusidėję, darydami, kas nedora Viešpaties akyse, ir Jį pykdydami“. (Įst 9, 18 )

Kitas atvejis, kai po ilgalaikės tremties žydai grįžo į savo kraštą, jų vadas Ezra liūdėjo dėl to, kad šie ir vėl kartojo ankstesnes nedorybes. „Tada Ezra pasitraukė iš vietos priešais Dievo Namus, nuėjo į Eljašibo sūnaus Johanano butą ir praleido ten naktį. Ten jis nei duonos valgė, nei vandens gėrė, nes raudojo dėl sugrįžusiųjų iš tremties nusižengimo“. (Ezr 10, 6)

Kaip matome, pasninkas yra žmogaus didelio susisielojimo, rūpesčio, atgailavimo išraiška. Pasninku mes atnešame save Dievui kaip auką. Pilnas pasninkas laikomas, kai žmogus tą pasiskirtą laiką nevalgo ir net vandens negeria. Todėl nepatartina pasiskirti sau ilgalaikius pasninkus. Dievui nereikia žmogaus kančių. Jis nori matyti mūsų širdį. Todėl Šventajame Rašte randame ir Dievui nepriimtinų pasninko pavyzdžių. Vienas – iš Senojo Testamento laikų. „Parodyk Mano tautai jos nedorybę, – sako Dievas. – Jie ieško Manęs diena po dienos, trokšta pažinti Mano kelius, lyg būtų tauta, įvykdžiusi, kas teisu, ir nesulaužiusi savo Dievo Įsako. Jie prašo iš Manęs teisumo nuosprendžių ir trokšta, kad Dievas būtų arti jų. ‚Kodėl mes pasninkaujame, o Tu nematai? Kodėl mes darome atgailą, o Tu nepastebi?‘ Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo ir engiate visus savo darbininkus! Jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, jūs smogiate kumščiais iš visų jėgų, O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte, jog jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse! Argi Man prie širdies šitoks pasninkas – diena, kai žmogus nusižemina, nuleidžia galvą kaip nendrė ir guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tai tu vadini pasninku, Viešpačiui malonia diena? Štai pasninkas, kokio Aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta. Tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos“. (Iz 58, 2–8 ) Iš šito aprašymo galime suprasti, kad Dievui nereikia mūsų demonstravimo savo maldingumo, o doro, teisingo gyvenimo.

Jėzus taip pat nesakė, kad pasninkas nereikšmingas. Jis mokė, kaip savo auką nepavertus nieko neverta forma ar tradicija. „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejum] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“. (Mt 6, 16–18 )

Malda – tai sielos kvėpavimas. Kaip be oro joks žmogus neišgyventų, taip ir krikščionis be maldos negalėtų būti tvirtas ir saugus. Pasninkas lyg kad pastiprina žmogaus maldą. Tai mažutė žmogaus auka Dievui, kuri atskleidžia jo tikrą, nuoširdžią atgailą. Tačiau visų tų gerų dalykų nepaverskime nutrintu formalizmu, beverte tradicija. Tikro krikščionio gyvenime viskas turi būti tikra, gyva, natūralu.

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

SAIKINGAS GYVENIMAS

Ši tema taip pavadinta ne todėl, kad raginama saikingai vartoti netinkamus dalyku, o todėl, kad saikingai gyvenantis krikščionis turi iš viso šalintis netinkamų, kenksmingų dalykų. Visuomenėje yra susiformavusios tradicijos, mityba, gyvenimo būdas, kuris ne visada yra teisingas ir naudingas. Kiekvienas žino, kad neretai vartoja dalykus, kurie nėra būtini žmogui, bet dėl įvairiausių priežasčių vartojami. Tarp tokių dalykų geriausiai žinomi: alkoholis, narkotikai, rūkalai. Kai kurie žmonės to vengia, nes žino, kad tai netinkami dalykai. Tačiau yra ir tokių užslėptų dalykų, kurie tiesiogiai ir iš karto nepadaro kažką neigiamo. Tai gali būti netinkama mityba, nejudrus gyvenimo būdas, blogas oras, kuriuo kvėpuojame, ar nešvarus geriamasis vanduo, netinkamas darbo ir poilsio subalansavimas. Labai dažnai – nors apie tai negalvojama – netinkami santykiai. O šie ypatingai neigiamai veikia žmogaus ne tik savijautą, bet ir sveikatą.

Žmogaus asmenybė – jo organizmas, jausmai, pojūčiai ir poreikiai – yra taip tobulai sudaryti, kad menkiausias neatsakingas veiksmas gali išderinti visą šį nuostabų mechanizmą. Mes jau kalbėjome apie pačioje pradžioje Dievo žmogui duotą „instrukciją“. Iki puolimo ji buvo „trumpa“ – tik vienas reikalavimas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“. (Pr 2, 17) Bet kai žmogus puolė – įstūmė save į pavojingą aplinką – šios pirmosios „instrukcijos“ nebeužteko. Tų „ragauti pavojingų“ dalykų ratas padidėjo. Tada Dievas davė žmogui daug platesnį sąrašą nurodymų, kaip išlaikyti įmanomai geriausią savo būseną. Daug kas pasikeitė, daug ką reikėjo kitaip tvarkyti ir prižiūrėti.

Pradinis Dievo paskirtas žmogaus maistas buvo nuostabus: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas“. (Pr 1, 29) Tai buvo vaisiai, riešutai, grūdai. Net daržovių nereikėjo valgyti, tik patį geriausią maistą.

Taip pat buvo duotas ir darbas. Žmogus neturėjo gyventi nejudrų gyvenimą. Prasmingas, malonus ir naudingas darbas teikia žmogui pasigėrėjimą, kūnui tvirtumą, gerą savijautą. „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“. (Pr 2, 15)

Kas pasikeitė tame žmogui puolus? Pirmiausia – atsirado gedimas. Žmogus tapo mirtingas, sugedo santykiai tiek su Dievu, tiek tarpusavyje, genda viskas aplinkoje, net klimatas pasikeitė. Darbas, kuris turėjo teikti malonumą, dabar virto sunkiu, varginančiu, alinančiu. Dievas pranešė: „Erškėčius ir usnis tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną“. (Pr 3, 18–19)

Gedimas paveikė valgymui vartojamus dalykus. Kai kurie produktai gesdami nebetinka vartojimui, kiti tampa nuodingi. Tačiau kai kurie tampa klastingi. Pirmą kartą Biblijoje randame aprašymą, kaip po didžiojo potvynio – tvano – Nojus patyrė to gedimo klastą. Nojus po tvano užsiėmė žemdirbyste. „Nojus, žemės artojas, pirmas įsiveisė vynuogyną. Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas palapinėje“. (Pr 9, 20–21) Nojų ši būklė, matyt, palietė netikėtai. Raštas aiškiai sako, kad Nojus „pirmas“ tai patyrė. Alkoholio įtaka pasirodė klastinga. Iš karto nepastebima, vėliau ji padaro žmogų nebegalintį kontroliuoti savo veiksmų.

Netrukus žmonės ėmė piktnaudžiauti šia medžiaga, ir visuomenei tai atnešė neapsakomą blogį. Matydamas, kaip žmonės nesugeba susilaikyti nuo alkoholio klastos, Dievas paaiškino žmonėms jo daromą žalą ir uždraudė juo piktnaudžiauti. Kai kuriose gyvenimo srityse alkoholis yra naudingas, kaip pavyzdys – medicina. Tačiau piktnaudžiavimas alkoholiu, geriant jį, žmogaus gyvenime padaro labai daug žalos. Dėl jo išyra šeimos, vaikai lieka našlaičiais, gadinama sveikata, žalojami santykiai, prarandamas darbas, daromi nusikaltimai, iššvaistomi pinigai ir t.t. Apie alkoholio daromą žalą yra parašyta daugybė knygų ir mokslinių straipsnių. Šioje temoje visos informacijos neperteiksiu. Noriu kiek įmanoma trumpiau paliesti Biblijoje duotus pavyzdžius, nurodymus ir reikalavimus, susijusius su alkoholio vartojimu.

Labai vaizdžiai alkoholis apibūdintas Pakartoto Įstatymo knygoje: „Jų vynas – slibinų nuodai, nuožmūs gyvačių apdavai“. (Įst 32, 33) „Vynas išjuokia, stiprusis gėrimas primuša; neišmintingas, kas jais svaiginasi“. (Pat 20, 1) Nelabai kas išdrįs paprieštarauti, tiesa? Tad Dievas išmintingai pataria: „Nesusidėk su tais, kurie godžiai geria vyną“. (Pat 23, 20) „Kas dūsauja: ‚Deja!‘? Kas šaukia: ‚Vargas man!‘? Kas įsivėlę į vaidus? Kas skundžiasi? Kas žaizdotas be priežasties? Kieno miglotos akys? Tų, kurie ilgai užsisėdi prie vyno, tų, kurie eina tuštinti maišyto vyno. Nežvilgčiok į tą raudoną vyną, kai jis švyti taurėje! Taip švelniai jis teka žemyn, bet galų gale kerta kaip gyvatė ir gelia kaip angis. Tavo akys matys keistus vaizdus ir tavo širdis kalbės kvailus niekus. Tu jausiesi kaip žmogus, miegantis plačioje jūroje, tarsi žmogus, užmigęs burių stiebo viršūnėje. ‚Buvau daužomas, – sakysi, – bet man neskaudėjo; buvau mušamas, bet nejaučiau! Kai tik pabusiu, vėl vyno prašysiu!‘“ (Pat 23, 29–35) Gal ne visiems teko tai patirti, bet matė tai tikrai visi. Paskutinėje mintyje atskleista didžiausia klasta – žmogus nebegali atsispirti alkoholio įtakai. Jis tampa priklausomas nuo jo.

Dar kita alkoholio suteikiama blogybė – nebegalėjimas vertinti dvasinių dalykų, tad alkoholio vartojimas galiausiai atveda prie nelaimių, mirties ir pražūties. „Vargas tiems, kurie, keldamiesi ankstų rytą, negali apsieiti be svaigiųjų gėrimų, ir prasėdi iki išnaktų, kol įkaušta nuo vyno. Lyros ir arfos, būgnelio ir fleitos lydimi, jie mėgaujasi pokyliuose vynu, o apie Viešpaties darbus nieko nenuvokia ir nemato Jo rankų užmojo. Todėl, stokodama nuovokos, Mano tauta eina į tremtį, jos didžiūnai miršta badu, o liaudis alpsta nuo troškulio. Todėl šeolas (kapas) plačiai atvers savo ryklę, pražios savo bedugnę burną, ir prasmegs joje tautos didžiūnai ir liaudis, jų ūžavimas ir puotavimas“. (Iz 5, 11–14) Tikrai apgailėtinas į Dievo panašumą sukurtas žmogus, kurio gyvenimo tikslas ir prasmė – lėbavimas: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime!“ (Iz 22, 13) Šis galingas šūkis jau daugelį šimtmečių veda milijonus žmonių, kurie nemato Dievo meilės, Jo gerumo ir tikslų. Alkoholis užblokuoja žmogaus mąstymą ir užkerta kelią teisingiems sprendimams. „Ateikite, – sako, – aš atnešiu vyno! Paūžkime, gerdami stiprųjį gėrimą; kaip šiandien, taip bus ir rytoj, ir net dar smagiau“. (Iz 56, 12)

Jeigu šitos mintys išsakytos Senojo Testamento laikais, gal šiais laikais alkoholis nebepavojingas? Gal krikščionims nieko blogo retkarčiais „saikingai“ jį pavartoti? Sunkumas tas, kad Biblijoje vynu vadinama viskas, kas išgaunama iš vynmedžio. Tiek šviežios vynuogių sultys, tiek koncentruotos sultys, tiek surūgusios ir alkoholiu virtusios sultys – viskas vadinama vynu. Todėl dažnas Biblijos skaitytojas, kuriam alkoholio vartojimas priimtinas, mėgina pasinaudoti šia aplinkybe ir pagrįsti savo elgesį tuo bendruoju žodžiu. Juk ir Senojo Testamento šešėliniame tarnavime kartais buvo aukojamas vynas, kaip liejamoji auka. Jėzus pats su Savo mokiniais per Paskutinę Vakarienę gėrė vyną, Jėzus didelį kiekį vandens vestuvėse pavertė vynu, apaštalas Paulius dėl skrandžio negalavimų rekomenduoja savo kolegai pavartoti šiek tiek vyno. Vynu kartais vadinamas Kristaus mokslas. Ištvirkavimo vynu – iškraipytas Kristaus mokslas. Norint išsisukinėti, mėginama viską suplakti į vieną ir atmesti bet kokius perspėjimus dėl alkoholio vartojimo. Jeigu klausimas neaiškus, tai ir neaktualus. Kaip išspręsti reikalą?

Nuoširdžiam Rašto tyrinėtojui nesunku atskirti, kurioje Rašto vietoje apie kokį vyną kalbama. Lengviau tai padaryti skaitantiems Bibliją originalo kalboje, ten skirtingam vynui yra skirtingi žodžiai. Tačiau ir mums, kurie skaitome jau Biblijos vertimą, nesunku atskirti, įsigilinant į teksto mintį, nors žodis vienas – vynas. Kalbant apie Viešpaties Vakarienės atvejį, ten Jėzus pavartoja terminą „vynmedžio vaisius“ (Mt 26, 29). Tačiau kitose vietose tiesiog „vynas“.

Ar Dievui patiktų, kad Jo vaikai vartotų tokias medžiagas, kurios jiems kenkia? Pati mintis rodo, kad Biblijoje neveltui iškeliamas alkoholio vartojimas ir pabrėžiama jo teikiama žala. Kur apie vyną kalbama teigiamai, nesunku suvokti, kad tai šviežios vynuogių sultys. Jos rekomenduojamos ir sergant kai kuriomis ligomis, ypač vaikams. Mokslininkai irgi laikosi tokios nuomonės. Tačiau kur vynas parodomas kaip daug blogio atnešantis dalykas, jokie išvedžiojimai nepakeis jo daromos žalos.

Štai Naujajame Testamente duoti nurodymai dėl alkoholio vartojimo pasekmių. „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“. (1Kor 6, 9–11) Suprantama, jeigu toks Dievo požiūris į alkoholio vartojimą, tai ir per Paskutinę Vakarienę Jėzus nevartojo alkoholinio vyno. Vieną aplinkybę mes jau minėjome – Jėzus tą gėrimą pavadina „vynmedžio vaisiumi“. Kita – tai vyko Neraugintosios duonos šventės metu, kada izraelitų namuose nebūdavo jokio rauginto produkto. Trečia – Jėzus gyveno nenuodėmingą gyvenimą, o raugas Rašte simbolizuoja sugedimą. Tai kaip Jėzaus kraują simbolizuojanti medžiaga galėtų būti ne tik su raugu, bet ir su alkoholiu? Alkoholis Jėzaus kraujyje? Tai jau savaime Jėzų padarytų nuodėmingą. Todėl ir kalbant apie krikščionis, parodyta, kad alkoholis ir Šventoji Dvasia – du nesuderinami dalykai. „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo Kūnu!“ (1Kor 6, 19–20) Jau skaitėme, kad alkoholio įtakoje esantis žmogus negali mąstyti apie dvasinius dalykus, kad jo „širdis kalbės kvailus niekus“ Nedaug Dievui šlovės būtų iš tokio žmogaus elgesio ir kalbų. Tad ir pasekmės lydės alkoholį įsimylėjusį žmogų. „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!“ (1Kor 3, 16–17)

Jeigu žmogus toks atsakingas už savo kūną, kuris yra Šventosios Dvasios šventykla, tad nenuostabu, jog Rašte randame ir daugiau dalykų, kurių vartojimas krikščioniui nepriimtinas. Tokie dalykai, kaip narkotikai, aiškiai suvokiami, nes jų daroma žala labai aiški. Sunkiau su rūkalais. Rūkymas žmogui nėra būtinas. Tabako dūmuose yra ne tik narkotinių  medžiagų, bet ir labai pavojingų sveikatai. Tuo pačiu tabako dūmai kenkia aplinkiniams ne mažiau, skleidžia nemalonų kvapą, išplėšia nemažus pinigus, kuriuos būtų galima panaudoti daug svarbesniems reikalams.

Ir dar. Net kai kurie valgiai gali būti mums nepriimtini, nors kai kuriuose pasaulio kraštuose yra labai įprasti ir pamėgti. Šiuo metu žmonės mėgaujasi tokiais „valgiais“, kurių ankstesnės kartos per prievartą nebūtų suvalgiusios. Dauguma netinkamų dalykų imta valgyti dėl badmečių, karų ir kitų atsiradusių sunkumų. Laikui bėgant prie jų priprasta ir tapo tautos valgiu. Mes jau skaitėme, kad pačioje pradžioje, kol žemė nebuvo paveikta nuodėmės prakeikimo, Dievas žmogui paskyrė patį geriausią, rinktinį maistą. Kai žmogus nusidėjo ir žemė nebegalėjo aprūpinti šio geraisiais produktais, Dievas leido valgyti daržoves – „laukų augalus“. (Pr 3, 18 )  Ilgai užsitęsęs tvano vanduo sunaikino sodus, tad potvaninei žmonių kartai teko valgyti nuo tvano laive išsaugotų kai kurių gyvūnų mėsą. Dievas tai buvo numatęs, todėl ir į Nojaus pastatytą laivą liepė paimti „švariųjų“ gyvulių po septynetą, o „nešvariųjų“, kurie netiks valgiui – po porelę – rūšiai išlaikyti (Pr 7, 1–4) Kaip mėsos valgymas atsiliepė žmonių sveikatai? Stebėtina, bet pirmieji žmonės, kurie valgė vegetarišką maistą, gyveno neįtikėtinai ilgai: Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų; jo sūnus Setas – devynis šimtus dvylika metų; Kenanas – aštuonis šimtus keturiasdešimt metų. Ilgiausiai gyveno Metušelachas – devynis šimtus šešiasdešimt devynerius metus. (Pr 5, 5.8.14.27)

Po tvano, kai buvo pradėta valgyti mėsa, žmonių amžius ėmė staigiai trumpėti. Semas – vienas iš Nojaus sūnų – gyveno penkis šimtus metų; Arpachšadas – keturis šimtus trejus metus; Pelegas – du šimtus septynerius metus; Nahoras – šimtą devyniolika metų. Dovydo laikais gyvenimas pasiekė mūsų amžiaus ribą. „Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni, tai gal ir visas aštuonias“. (Ps 90, 10) Tai tik kūdikystės amžius, palyginus su prieštvaniniais žmonėmis.

Norėdamas bent kiek sustabdyti tą baisųjį amžiaus trukmės kritimą, Dievas Savo tautai davė nurodymus, kokių dalykų jie turėtų apskritai vengti maistui. Konkretūs nurodymai šiuo klausimu duoti Kunigų knygoje.

„Iš visų keturkojų žemėje šiuos galite valgyti. Kiekvieną gyvulį, kuris yra skeltanagis ir atrajoja, galite valgyti. Tačiau iš tų, kurie arba tik atrajoja, arba tik yra skeltanagiai, nevalgysite šių: kupranugario, nes jis, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi ir yra jums nešvarus, urvinio opšraus, nes jis, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi ir jis jums nešvarus, kiškio, nes jis, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi, kiaulės, nes ji, nors ir yra skeltanagė, bet neatrajoja ir yra jums nešvari. Nei jų mėsos valgysite, nei jų dvėsenos liesite; jie jums nešvarūs.

Štai ką galite valgyti iš visų vandens gyvūnų. Kas vandenyse – jūroje ar upėje – turi pelekus ir žvynus, tokius galite valgyti. Bet kas neturi pelekų ir žvynų jūroje ar upėje – iš visų rėpliojančių gyvūnų vandenyje ir iš visų kitų gyvūnų, esančių vandenyje, – tokius laikysite pasibjaurėtinais. Laikysite juos pasibjaurėtinais, nevalgysite jų mėsos, bjaurėsitės jų dvėsena. Visa, kas neturi pelekų ir žvynų, jums pasibjaurėtina.

Iš paukščių laikysite pasibjaurėtinais – jie nebus valgomi, nes pasibjaurėtini – šiuos: erelį, avėdrą, jūrų erelį, sakalą, įvairių rūšių grifus, visų rūšių varnas, strutį, pelėdą, žuvėdrą, įvairių rūšių vanagus, apuoką, kormoraną, ūbaujančią pelėdą, baltąją pelėdą, pelikaną, palšąjį grifą, gandrą, įvairių rūšių garnius, kukutį ir šikšnosparnį.“ (Kun 11, 1–19) Apie kitus smulkesnius gyvūnus skaitykite Kunigų knygos vienuolikto skyriaus nuo 20 iki 30 eilutės.

Dar vienas draudimas, kuris galiojo ir dėl leistų švariųjų gyvulių valgymo. Tai kraujas ir taukai. Dievas nepasakė, kodėl net švarių gyvulių kraujas ir ant žarnų esantys taukai neturi būti valgomi, bet mokslas šiandieną išsiaiškino, kad šiose kūno dalyse kaupiasi organizmo kenksmingosios medžiagos. Aukoti sudeginimu šias dalis buvo galima, o valgyti – ne.

„Jei kas nors iš Izraelio namų ar iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, valgytų bet kokį kraują, Aš atgręšiu Savo veidą į kraują valgantį žmogų ir pašalinsiu tą žmogų iš jo tautos, nes gyvūno gyvybė yra kraujyje. Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę; kraujas atlieka permaldavimą, nes jis yra gyvybė. Todėl Aš sakiau izraelitams: nė vienas iš jūsų nevalgys kraujo, net nė vienas iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, nevalgys kraujo. Jei kas iš izraelitų ar ateivių, gyvenančių tarp jūsų, sumedžiotų gyvulį ar paukštį, kurį leista valgyti, turi išlieti jo kraują ir užkasti jį į žemę“. (Kun 17, 10–13; Kun 3, 14–17.) „Kalbėk izraelitams ir sakyk: nevalgysite jokių taukų nei jaučio, nei avies, nei ožkos… Jei kas nors valgytų taukų gyvulio, iš kurio gali būti atnašauta ugninė Viešpačiui skirta auka, tas asmuo bus pašalintas iš savo giminės“. (Kun 7, 23–25)

Kadangi šie nurodymai dėl valgių neįeina į šešėlinių apeigų skaičių, su Kristaus mirtimi jie neprarado savo prasmės. Kristus Savo mirtimi apvalė žmogaus nuodėmes, jo sąžinę, bet ne nešvarių gyvulių mėsą. Todėl apaštalas Paulius labai aiškiai pareiškia: „Kiekvienas Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, nes tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!“ (1Tim 4, 4–5) Nereikia manyti, kad pasimeldus viskas tampa švaru ir tinkama valgyti. Čia pasakyta priešingai – pirma pasitikrinti, ar tai leidžiama Dievo Žodyje, o tik tada padėkojus valgyti.

Tačiau vadinamame krikščioniškame pasaulyje šitie Dievo nurodymai, kaip ir daugelis kitų – yra užmiršti. Niekas to nebemoko, niekas to nebereikalauja. O ar Dievas patenkintas tokiu krikščionių elgesiu? Apaštalas Paulius išsako apgailestavimą dėl kai kurių tikinčiųjų elgesio. Jis taip pat pasako, koks jų laukia galas. „Daugelis – apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar su ašaromis kalbu – elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus“. (Fil 3, 18–19)

Matome, kad pataikavimas savo įpročiams, savo apetitui gali turėti liūdnas pasekmes. Dar senovėje Dievas skundėsi dėl Savo žmonių netyrumo. „Nuolatos tiesiau Savo rankas į maištingąją tautą, blogu keliu einančią su savo užmačiomis, tautą, kuri akiplėšiškai be perstojo pykdo Mane. Jie aukoja kruvinas atnašas alkuose ir degina smilkalus ant plytų. Jie sėdi kapų nišose, naktis praleidžia olose, valgo kiaulieną su dvėsenos viralu savo induose“. (Iz 65, 2–4) „Štai ateis Viešpats kaip ugnis, o Jo vežimai bus tarsi viesulas, kad išlietų Savo pyktį deginančia kaitra, Savo bausmę – ugnies liepsnomis. Ugnimi ir kalaviju Viešpats teis žmoniją; daug bus Viešpaties aukų. ‚Visi, kas pasišvenčia ir apsivalo, eidami į alkus kaip stabo sekėjai, kas valgo kiaulieną, roplius ir peles, pražus drauge su savo darbais ir užmojais‘,– tai Viešpaties žodis“. (Iz 66, 15–17) Turbūt keistai skambėtų tokia mintis, jei Dievas vieną dieną – Senojo Testamento laikais – už šių pasibjaurėtinų dalykų valgymą grąsintų sunaikinimu, o jau kitą dieną – Naujojo Testamento dienomis – sakytų, kad tai priimtina. Dievas paprastai taip nesielgia.

Valgis ir gėrimas daro didelę įtaką žmogaus sveikatai ir mąstymui. Kai keturiems žydų jaunuoliams, kurie pateko į Babelės karaliaus rūmus kaip belaisviai, buvo pasiūlytas karališkas valgis – nešvari mėsa ir alkoholinis gėrimas – šie jaunuoliai atsisakė tokio maisto ir paprašė: „Tebūna mums duodama vien daržovių valgyti ir tik vandens atsigerti“. Kai atėjo egzaminavimo metas, šie keturi jaunuoliai parodė savo išskirtinį nuovokumą. „Karalius, pasikalbėjęs su jais, nerado tarp jų visų nė vieno, kuris prilygtų Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai, todėl jie buvo paimti į karaliaus tarnybą. Kai tik karalius kreipdavosi į juos klausimu, reikalaujančiu išminties ir pažinimo, jis rasdavo juos dešimt kartų pranašesnius už visus karalystės magus ir kerėtojus“. (Dan 1, 12.19–20)

Dievas mus pakvietė šventam reikalui. Jis mus padarė Savo atstovais tarp aplinkinių žmonių. Dievas nori mus matyti visada blaivius, sveikus ir tyrus. Jo nurodymai teisingi ir išmintingi. Jeigu mūsų kūnas yra „Dievo šventykla“, tai gyvenkime taip, kad Dievo šventykla nebūtų suteršta mūsų netinkamais valgiais ar gėrimais. „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“. (1Kor 10, 31)

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

DIEVO ANTSPAUDAS IR ŽVĖRIES ŽENKLAS

Antspaudas nuo senovės laikų naudojamas svarbiems dokumentams patvirtinti. Karaliai savo antspaudu patvirtindavo savo įsakymus, kurių niekas – net jie patys – nebegalėdavo pakeisti. Įvairūs atpažinimo ženklai ir simboliai naudojami atskirti valstybėms: tai vėliavos, herbai; visuomenės pareigoms: policija, kariuomenė, ugniagesiai, ir taip toliau.

Tad ir Biblijoje randame pareiškimų apie tai, kad Dievas Savo antspaudu užantspauduoja, arba paženklina, Savo žmones, tą patį šėtonas daro su savo pasekėjais. Šitoje temoje pakalbėsime apie šiuos – Dievo ir šėtono – ženklus, juk mes nesitikime, kad tie ženklai tiesiogiai bus užspausti žmogui kažkurioje vietoje. Visuomenė keistai atrodytų ir sunkiai begalėtų bendrauti. Suprantama, kad tie antspaudai, arba ženklai yra daugiau simboliniai. Žmogus jų negali matyti. Tačiau nereiškia, kad tokio žmonių suskirstymo nėra. Jeigu Raštas tai sako, reiškia jie yra. Mums reikia išsiaiškinti, ką tie simboliai reiškia ir kur tų antspaudų, arba ženklų reikia ieškoti. Pirmiausia pažiūrėkime, kas Rašte vadinama Dievo antspaudu, arba ženklu, ir kaip tas ženklinimas atliekamas.

Apaštalas Paulius teigia, kad Dievas Savuosius žmones pažįsta, ir iš dalies parodo ženklą, pagal kurį Jis skiria juos. „Bet nepajudinamai stovi Dievo pamatas su iškirstu įrašu: ‚Viešpats pažįsta Savuosius‘ ir: „Teatsitraukia nuo neteisybės kiekvienas, kuris garbina Viešpaties vardą““. (2Tim 2, 19) Taigi atpažinimo ženklas, arba požymis: „Teatsitraukia nuo neteisybės kiekvienas, kuris garbina Viešpaties vardą“. Tai Dievo žmonių savybė – šalintis neteisybės. Tai Dievo vaikų charakteris, požiūris, gyvenimo būdas.

Apreiškimo knygoje pasakyta, kad Dievas ženklina antspaudu Savo žmones: „Ir išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: ‚Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!‘“ (Apr 7, 2–3) Pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį į paženklinimo vietą – kakta. Kai vaikščiosite po miestą, pasidairykite (tik ne Indijoje), gal pamatysite žmogų su kažkokiu ženklu ant kaktos. Žinokite, kad tai Dievo vaikas. Tačiau tokio žmogaus nepamatysite, ir ne todėl, kad Dievas nebeturi žemėje Savo vaikų, o todėl, kad kakta simbolizuoja žmogaus protą, mintis. Dievas Savo žmones skirsto pagal jų mąstymą, požiūrį. Apaštalas Paulius teigia, kad tas ženklas – tai Kristaus charakteris, kurio siekia Jo pasekėjai. „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“. (2Kor 3, 18) Kristus Savo karalystėje nori matyti tokius žmones, kurie tapo panašūs į Jį, kuriuose atsispindi Jo požiūris, charakteris ir gyvenimo būdas. Tai yra svarbiausias Dievo vaiko požymis.

Tačiau keletoje Rašto vietų galime rasti konkretesnį dalyką, kuris pavadintas Dievo ženklu. Įdomu, kad šitą ženklą galime pastebėti tik pas nedaugelį krikščionių. Šitas ženklas buvo jau Senojo Testamento Dievo vaikų atpažinimo simbolis, jis juo lieka ir Naujajame Testamente.

„Viešpats kalbėjo Mozei: ‚Tu turi pasakyti izraelitams: „Stenkitės laikytis Mano šabų, nes tai ženklas tarp Manęs ir jūsų per visas jūsų kartas, duotas tam, kad žinotumėte, jog Aš, Viešpats, jus pašventinu‘“. (Iš 31, 12–13) „Be to, daviau jiems Savo šabus, kaip ženklą Man ir jiems, kad žinotų, jog Aš, Viešpats, juos pašventinu“. (Ez 20, 12) „Švęskite Mano šabus, idant jie būtų ženklas Man ir jums, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats, jūsų Dievas“. (Ez 20, 20) Jeigu pats Dievas nurodo, kad Jo pašventintoji septintoji savaitės diena – sabata – yra Jo vaikų skiriamasis ir pašventinantis ženklas, tai ar vėliau žmonių įvestos savaitės pirmosios dienos, taip vadinamojo sekmadienio, šventimas gali panaikinti ar perkelti sabatai skirtą vaidmenį?

Kodėl būtent sabata yra Dievo ženklas Jo tautai? Grįžkime prie jo ir paanalizuokime tekstą. „Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino“. (Iš 20, 8–11)

Paprastai antspaudui keliami trys konkretūs reikalavimai: galiojimo teritorija, titulas, vardas. Pavyzdžiui: Lietuvos Prezidentas (vardas, pavardė). Čia būtinai turi būti nurodyta teritorija – Lietuva; titulas – prezidentas; vardas. Ar sabatos įsakyme yra šie trys antspaudui keliami reikalavimai? Pažvelkime atidžiau. 10) Teritorija – dangus ir žemė; titulas – Kūrėjas; vardas – Viešpats Dievas.

Ar ir Naujajame Testamente galime rasti ką nors panašaus? Vos ne kopija šios minties randama Apreiškimo knygoje, Trijų angelų žinioje. „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: ‚Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!‘“ (Apr 14, 6–8 ) Čia ir vėl randame visus tris požymius: dangus ir žemė; Sutvėrėjas (Kūrėjas); Dievas.

Tačiau negalima sabatą išskirti iš bendrų Dievo vaikams keliamų reikalavimų. Kad ir kaip konkrečiai tai būtų pasakyta, vien tik sabatos laikymasis nepadaro žmogaus Dievo vaiku. Sabata yra svarbus to požymis, bet tik bendroje reikalavimų puokštėje. Visais laikais Dievas rodė ir kitus Jo žmonėms skirtus reikalavimus. „Žmogau, – rašo pranašas Michėjas, – Jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“. (Mch 6, 8 ) „Klausyk, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užsirišk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų“. (Įst 6, 4–9)

Ir Naujajame Testamente sutinkame tą pačia mintį. „Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome Jo įsakymus, nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus. O Jo įsakymai nėra sunkūs“. (1Jn 5, 2–3) „Taigi Dievo tautos dar laukia šabo poilsis, nes, kas įžengia į atilsį, ilsisi po savo darbų, panašiai kaip Dievas ilsėjosi po Savųjų. Tad stenkimės įžengti į aną atilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu“. (Hbr 4, 9–11) Kalbant apie Bažnyčios likutį – tikinčiuosius, gyvensiančius pabaigos laikais – pasakyta: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 12)

Vaikščiojimas Dievo keliais, meilės rodymas, laikymasis Dievo įsakymų, tarp kurių yra ir sabata, – visa tai atspindi Kristaus charakterį Jo sekėjuose.

Bet kodėl būtent sabata išskirta iš kitų dešimties įsakymų? Kaip matėme, tik sabatos įsakyme atsispindi visas dieviškumas – Kūrėjas, Valdovas, Viešpats ir Dievas. Jo sukurta visa Visata, Jis ją valdo, Jis vienas vertas garbės. Jeigu visa žmonija švęstų septintąją – Dievo palaimintą ir pašventintą septintąją savaitės dieną – neliktų vietos evoliucijos teorijai, stabmeldystei ir nedorybėms. Štai kodėl šitas įsakymas sureikšmina tikinčiojo santykius su Dievu. Štai kodėl pasakyta, kad sabatos ženkle Dievas pašventina Savo žmones. Jokia kita, žmonių pasirinkta švęsti, diena negali suteikti šitų palaimų žmonėms. Neveltui Laiške hebrajams skaitėme, kad šios dienos ignoravimas priskiriamas prie atpuolimo požymių. Kai ketvirtame šimtmetyje Bažnyčia pasirinko švęsti pagonišką Saulės dieną, netrukus buvo prieita ir prie kitų atsitraukimų nuo Kristaus mokslo. Pats Kristus šiuos krikščionis pavadina Babele – krikščionybės ir pagonybės mišiniu: „O jis (angelas) šaukė skambiu balsu: ‚Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių landyne. Mat jos ištvirkavimo vynu nusigėrė visos tautos; žemės karaliai su ja ištvirkavo, o žemės pirkliai pralobo iš nežabotos jos prabangos“. (Apr 18, 2–3) Vynu simbolizuojamas Kristaus mokslas. Ištvirkavimo vynas – sugadintą Kristaus mokymą. Šiuo atveju daugumos principas – nusigėrė visos tautos – ne geriausias Kristaus apibūdinimas krikščionybės. Tad nenuostabu, jog Jėzus, kalbėdamas apie ištikimuosius Savo sekėjus, juos pavadino ne dauguma, o būtent mažuma. „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ (Lk 12, 32) Jėzus nurodė ir priežastį, kodėl tik nedaugelis ryžtasi pasirinkti priimti Dievo antspaudą: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“. (Mt 7, 13–14) Išganymo trokšta daugybė, bet eiti „siauruoju“ keliu nesiryžta. Čia reikalingas pasišventimas, kova, netektys, tvirtumas, išsižadėjimas savęs ir t.t. Pranašas Izaijas rašo: „Nesvyruojantiems duodi ramybę ir teiki gerovę, nes jie Tavimi pasitiki“. (Iz 26, 3)

Kartais girdime, kad vienas ar kitas kažkada gyvenęs žmogus paskelbiamas šventuoju. Šventumo titulus skirsto žmogus. Ar Rašte leista žmogui vertinti kito žmogaus šventumą? Visame Rašte vieninteliam Dievui suteikiama tokia teisė. Biblijoje konkrečiai pasakyta, kad būtent Šventoji Dvasia – trečioji Dieviškosios Trejybės asmenybė – yra Ta, kuri atlieka antspaudavimo darbą. „Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai“. (Ez 4, 30) Šventoji Dvasia yra Kristaus Vietininkė, Jo darbo pratęsėja, Ji veda žmogų į tiesos pilnatvę, Ji moko, globoja ir ugdo Dievo vaiką. Kas kitas, jeigu ne Ji, galėtų tiksliausiai pažinti ir įvertinti žmogų? Mes galime Ją nuliūdinti nepasiduodami Jos vedimui, priešindamiesi Jos raginimams. Tai nesaugu. Negavę Jos antspaudo, neturėsime teisės į amžinybę.

O kas tada yra šėtono antspaudas, arba ženklas? Be abejo, tai priešingybė Dievo ženklui ir jam keliamiems reikalavimams. Jeigu sabata – Dievo kūrybinės galios ženklas, tai šėtono pasirinkta pirmoji savaitės diena, saulės diena, sekmadienis – yra jo galios ženklas. Ar šėtonas irgi ką nors sukūrė? Taip. Mirtis, kančios, kūdikio ašaros, ligos, karai, neteisybės, nelaimės, skurdas, išnaudojimas ir daugybė kitų dalykų – tai šėtono išradimai ir kūrybos šedevrai. Savo tikslams pasiekti šėtonas pasikviečia ne tik juo patikėjusius angelus, bet ir žemės gyventojus. Politinės valdžios puikiai įgyvendina jo sumanymus. Neveltui Biblijoje valdžios pavaizduotos plėšriais žvėrimis. Tačiau vyriausias šėtono pasiekimas – bažnyčios įtraukimas į savo planų įgyvendinimą. Apreiškimo knygos tryliktame skyriuje pavaizduotas paskutinių laikų popiežiškosios sistemos sutelkimas savyje visos pasaulio istorijos pasiekimų. „Ir išvydau iš jūros išnyrant žvėrį, turintį dešimt ragų ir septynias galvas, o ant jo ragų buvo dešimt diademų ir ant jo galvų piktžodžiavimo vardai. Žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą; jo kojos tarytum lokio kojos, o jo snukis – lyg liūto snukis. Slibinas atidavė jam savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią. Vieną jo galvų aš regėjau lyg mirtinai sužeistą, tačiau jos mirštamoji žaizda užgijo. Ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį. Žmonės garbino slibiną, kad atidavė valdžią žvėriui, ir šlovino žvėrį, šaukdami: ‚Kas galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo!‘ Žvėriui buvo duotas snukis didžiuotis ir piktžodžiauti ir duota galia taip daryti per keturiasdešimt du mėnesius. Ir jis, atvėręs nasrus, piktžodžiavo Dievui, niekino Jo vardą, Jo buveinę – tuos, kurie gyvena danguje. Jam buvo leista kovoti su šventaisiais ir juos nugalėti. Jam buvo suteikta valdžia visoms tautoms, kalboms ir giminėms“. (Apr 13, 1–7)

Šitame paskutiniame žvėryje nesunkiai atpažįstame anksčiau jau matytus požymius. Jame sujungtos dalys iš Danieliaus septintame skyriuje matytų žvėrių: liūtas, leopardas, lokys. Ketvirtasis žvėris turėjo dešimt ragų, tarp kurių išdygo „mažasis ragas“ – popiežijos simbolis. Šitas naujasis žvėris sostą ir visą galią gauna iš „slibino“. Slibinu Rašte simbolizuojamas pats šėtonas, bedievystė, pagonybė ir pagoniškoji Roma. Iš istorijos žinome, kad Romos imperatorius Konstantinas Didysis savo sostą, iždą ir kariuomenę perdavė popiežiui, o sau pasistatė kitą sostinę, kurią ir pavadino savo vardu – Konstantinopolis.

Šio naujojo žvėries ragai ir simbolizuoja popiežiaus įgytą valdžią bei įtaką. Snukis atkartoja visą ta veiklą, kuri Danieliaus pranašystėje parodyta „mažojo rago“ veikla – piktžodžiavimai, didžiavimasis. Tai savęs paskelbimas Kristaus vietininku, šventuoju tėvu, išdrįsimas atleidinėti nuodėmes ir keisti Dievo įsakymus, ir taip toliau.

Vienos jo galvų lyg kad mirtinai sužeidimas primena 1798 metus, kada prancūzų generolas Bertje ištrėmė popiežių į Prancūziją ir panaikino jo įkurtąją sistemą. Raštas sako, kad žaizda „lyg mirtinai sužeista“, nes netrukus sakoma, kad jo „mirštamoji žaizda užgijo“. Nors pasaulis galvojo, kad popiežija gavo mirtiną žaizdą ir niekada nebeatsikurs, tačiau istorija liudija, kad popiežija po kurio laiko atsigavo. 1929 metais Italijos prezidentas Musolinis sugrąžino popiežiui Vatikaną. Popiežija po tokios pergalės tapo labai populiari. Raštas sako: „Ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį“. Nors popiežijai sostą sugrąžino žmogus, Raštas sako, kai tai įvyko dėka šėtono įtakos. „Žmonės garbino slibiną, kad atidavė valdžią žvėriui, ir šlovino žvėrį, šaukdami“. Dievas aiškiai pasako, kad, pritardami tai sistemai, mes pagarbiname ne Dievą, o patį šėtoną! Ar jums tai per griežtai skamba? O gal sunku pripažinti tiesą?

Bet tai dar ne viskas. Keturiasdešimt du mėnesius sudaro 1260 dienų. Jau prisiminėte tą skaičių?! Taip, tai popiežijos siautėjimo Europoje laikas, kuris prasidėjo 538 metais, kada popiežius sunaikino paskutinę jam besipriešinančią tautą ir persekiojo bei naikino Dievo vaikus visame krikščioniškame pasaulyje 1260 metų – iki 1798 metų.

Kuo toliau, tuo liūdniau. Pasakyta, kad šios sistemos pasekėjų bus masiška dauguma: „Jų skaičius kaip pajūrio smiltys“. (Apr 20, 8 ) Kristaus pasekėjų tik „mažoji kaimenė“.

Ir galiausiai duotas jo pasekėjų apibūdinimas: „Jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai nuo pasaulio sutvėrimo neįrašyti nužudytojo Avinėlio gyvenimo knygoje“. (Apr 13, 8 ) Tai reiškia, kad Šventoji Dvasia šitų žmonių neužantspaudavo Dievo antspaudu, jie niekada nepriklausė Kristui ir dabar negalės likti su Juo Jo karalystėje. Bet tai jų pasirinkimas.

Taigi šitas pirmasis, iš jūros išnyrantis, žvėris simbolizuoja popiežiškąją krikščionybę. Jo tapatybė atsiskleidžia šią pranašystę sugretinus su Danieliaus septintame skyriuje apibūdintu „mažuoju ragu“. Jo veikimo laikas, įžūlumas Dievo ir Jo Įstatymo atžvilgiu, nepakantumas ištikimiesiems Dievo vaikams vienodai apibūdinti abiejose pranašystėse.

Tačiau Apreiškimo 13 skyriuje nuo vienuoliktos eilutės rašoma apie dar kitą žvėrį. Jo ir išvaizda kitokia, ir veikla kiek skirtinga nuo pirmojo žvėries, tačiau vėliau jis ima mėgdžioti pirmąjį žvėrį ir versti kitus pripažinti pirmojo žvėries teises.

„Ir aš regėjau dar kitą žvėrį atslenkant nuo sausumos. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinėlio, bet kalbėjo kaip slibinas. Jis naudojasi visa pirmojo žvėries galybe jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirštama žaizda užgijo. Jis daro didžius stebuklus, net žmonėms matant nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę. Jis klaidina žemės gyventojus ženklais, kuriuos jam leista daryti žvėries akyse. Jis liepia žemės gyventojams padaryti atvaizdą žvėries, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo, tačiau išgyveno. Jam leista suteikti žvėries atvaizdui dvasią, idant žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir įsakyti, kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą, būtų žudomi. Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo – žvėries vardo skaičiaus. Čia slypi išmintis! Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši“. (Apr 13, 11–18)

Jei pirmasis žvėris išniro iš jūros, tai šis atslenka nuo sausumos. Jūra Biblijoje dažnai simbolizuoja „tautas, žmonių minias“. Tokiu atveju sausuma galėtų simbolizuoti kažkokią rečiau apgyventą teritoriją. Daugelis Biblijos tyrinėtojų sutaria, kad šitas žvėris pirmiausia simbolizuoja Ameriką, o plačiąja prasme – protestantizmą. Kai Viduramžiais popiežija įstūmė krikščionybę į tradicijas, kurios užėmė Kristaus tarnavimą, kai kurie kunigai sunerimo. Jie suvokė, kad krikščionybė yra pavojuje. Jie ėmėsi skleisti Kristaus Evangeliją žmonėms. Už tai buvo popiežijos persekiojami, kankinami ir žudomi. Pradedant penkioliktu amžiumi ir vėliau daug tokių kankinių savo gyvybes paaukojo siekdami padėti žmonėms pažinti Kristų. Taip gimė Reformacija. Kūrėsi evangeliškos, arba protestantiškos bažnyčios ir net valstybės.

Kai buvo atrasta Amerika, popiežijos persekiojami tikintieji traukėsi į šį naujai atrastą žemyną, tikėdamiesi apsisaugoti nuo persekiojimų. Jie įkūrė valstybę, kurioje buvo pripažinta žmogaus civilinė ir sąžinės laisvė. Tai ir simbolizavo šio naujojo „žvėries“ du „Avinėlio“ ragai. Avinėlis simbolizuoja ir tos valstybės jaunumą, ir Kristaus taikų charakterį.

Pradžioje visi žmonės galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą. Niekas jiems netrukdė ir jų nepersekiojo. Tačiau popiežija negalėjo būti rami. Galiojant tokiai konstitucijai, ji negalėjo persekioti žmonių. Tada ji griebėsi kitų metodų. Nutarė susidraugauti su šia sistema. Palaipsniui Amerikoje požiūris į popiežiją ėmė keistis. Tas, kuris juos persekiojo, kankino ir žudė Europoje, dabar tapo jų draugu. Tačiau ši draugystė pareikalavo nuolaidų. Pranašystėje pasakyta, kad  tas žvėris „kalbėjo kaip slibinas“, tai yra, ėmė mėgdžioti pastarosios principus ir požiūrį. Daugelis prisimename, kaip Amerikoje buvo sutiktas popiežius. Milijoninės minios pasitiko jį džiūgaudamos.

Pranašystėje taip pat pasakyta, kad jis „verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo – žvėries vardo skaičiaus“. Jeigu Dievo ženklas yra sabata, tai popiežijos, „žvėries“ – sekmadienis. Jeigu Dievo autoriteto skaičius yra septyni, tai popiežija ir čia stengiasi neatsilikti. Raštas sako, kad „žvėries“ skaičius yra „šeši šimtai šešiasdešimt šeši“. Ankstesnėje temoje mes jau buvome paskaičiavę, kad šitas skaičius, kurį Raštas liepia „apskaičiuoti“, atsispindi popiežiaus titule – jo tiaroje „Vicarivs Filii Dei“ – Dievo Sūnaus vietininkas. Kadangi Dieviškoji Trejybė yra absoliučiai vieninga, tai ją simbolizuoja vienas septynetas. Šėtonas savo aplinkoje neturi vienybės. Apreiškimo 16, 13–14 kalbama: „Tada aš pamačiau iš slibino nasrų, iš žvėries snukio ir iš melagingo pranašo burnos išeinant tris netyrąsias dvasias, tartum varles. O tai yra demonų dvasios, darančios ženklus; jos iškeliauja pas viso pasaulio karalius, kad juos suburtų didžiosios Visagalio Dievo dienos kovai“. Jeigu žvėris simbolizuoja popiežiją, slibinas – pagonybę, o melagingasis pranašas – spiritizmą, tai jie visi apibūdinami kaip demonų, t.y. velnių dvasios. Nors jų tikslas vienas – sutelkti visą žmoniją paskutinei kovai su Kristumi Jo antrojo atėjimo dieną, tačiau jos nėra tarpusavyje vieningos. Tad ir šešetai trys.

Dar, kaip ir pasakyta pranašystėje, jų įtaką žmonėms stiprina netikri, tai yra ne iš Dievo ateinantys, stebuklai. Nors spiritizmas Amerikoje ypač populiarus, tačiau ir mūsų kraštuose jis plačiai praktikuojamas.

Trečias dalykas – prievarta primetimas žvėries ženklo. Dievas Savęs žmonėms neprimeta. Jis maloniai kviečia pas Save. Šėtonui ne visus žmones pasiseka įtikinti savo melu – „priimti ženklą ant kaktos“. Kitus priverčia dėl šventos ramybės tą ženklą priimti ant rankos, kas rodo ne tikėjimą, o tik darymą „kaip visi“.

Kadangi antrasis žvėris simbolizuoja ne tik Ameriką, bet ir apskritai protestantizmą, tai popiežijos įtaką tame mes šiuo metu matome akivaizdžiai. Nedaug liko krikščioniškų bažnyčių, kurios nesusijungė su popiežija. Neseniai ir liuteronų bažnyčios vadovas pareiškė, kad Liuterio reformacija buvusi klaida, o liuteronus nuo katalikų skiria tik kai kurios tradicijos.

Taigi, nors protestantizmas ir skelbiasi atskira sistema, tačiau pranašystėje pavadintas „žvėries atvaizdu“, kopija. Kopija nėra originalas, tačiau panašumas tarp jų neabejotinas.

Kodėl Dievas Jonui davė tokius griežtus nurodymus dėl puolusios krikščionybės pavojingumo? Gal nesvarbu, kokiai bažnyčiai priklausau, juk visos kalba apie Dievą? Jeigu taip būtų, tai Dievas apie tai net nekalbėtų. Tačiau kitose Rašto vietose matome, kad labai svarbu, kaip mes įšpažįstame Dievą.

Jeigu puolusioji krikščionybė, ir nesvarbu, ar tai pats „žvėris“, ar jo „atvaizdas“ – pavadintas „didžiąja ištvirkėle“, „Didžiąja Babele“, tai ir jos likimas pavaizduotas nepatraukliausiai. Kalbėdamas apie sąmoningą priklausymą puolusiai krikščionybei, Dievas pasakė: „Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto Jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį – tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą“. (Apr 14, 9–11)

Ši žinia skamba ne tik Apreiškimo knygoje. Jėzus taip pat buvo pasakęs: „Paskui Jis prabils į stovinčius kairėje: ‚Eikite šalin nuo Manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!‘“ (Mt 25, 41)

Amžinybėje, atnaujintoje Dievo karalystėje, Jonas matė daugybę atpirktųjų, tačiau ten nebuvo nė vieno, kuris būtų atėjęs iš tų puolusių bažnyčių, paženklinti „žvėries ženklu . „Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi ir žmones, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros“. (Apr 15, 2)

Ką daryti žmogui, jeigu jis gimė tokioje šeimoje, kur buvo laikomasi netikrojo tikėjimo? Ar jis gali tikėtis būti Dievo pateisintas paskutiniame teisme? Jeigu šiandieną Amžinoji Evangelija skelbiama visame pasaulyje, jeigu Dievas per ją palietė ir jūsų širdį, ar norite likti abejingi Dvasios balsui ir pasilikti su „žvėrimi, jo atvaizdu bei jo skaičiumi“ iki teismo dienos?

Dievas kviečia: „Išeik iš Babelės, Mano tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų! Mat jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktenybes“. (Apr 18, 4–5)

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

SPIRITIZMAS

Apie mirusiųjų būseną Raštas kalba konkrečiai. „Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule“. „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus šeole (kape), į kurį esi pakeliui“. (Mok 9, 5–6.10)

Po mirties „šiame pasaulyje“ to žmogaus nebėra. Jis kelsis tik „kai dangaus nebebus; tik tada jis bus pažadintas iš miego“. (Job 14, 12) Jis „prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. (Jn 11, 24) Jis nieko nebežino, nieko nebemato, niekuo nebegali padėti gyviesiems, ir gyvieji niekuo nebegali jam padėti. Tokia tikrovė.

Būtų aišku, jeigu nebūtų nesuvokiamų dalykų. Mirusieji prisisapnuoja gyviesiems, kartais vaidenasi, gudruoliai net iššaukia mirusiųjų dvasias. Kaip suderinti tai, ką sako Dievo Žodis, ir kas vyksta aplink mus? Ar galėtų Biblija kažką nuslėpti? Gal tikrai mirusieji turi kažkokią galimybę susisiekti su gyvaisiais? Nuomonių yra daugybė. O ar Šventasis Raštas ką nors kalba apie tuos reiškinius? Taip, ir plačiai. Tad reiktų pasirinkti: pasitikėti Dievo Žodžiu ar nesuvokiamais žmonių išgyvenimais.

Raštas sako: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius“. (1Tes 4, 13) Dievas nori, kad mes žinotume tiesą ir nesiblaškytume nežinioje. Klaidžiodami galime padaryti netinkamų dalykų.

Pirmiausia pažvelkime į pirmąjį konfliktą tarp Dievo pasakytos tiesos ir šėtono iškreipto aiškinimo: „Jis (žaltys) paklausė moterį: ‚Ar tikrai Dievas sakė: „Nevalgykite nuo jokio medžio sode!‘“? Moteris atsakė žalčiui: ‚Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: „Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!‘“ Bet žaltys tarė moteriai: ‚Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta‘. (Pr 3, 1–5) Kuris buvo teisus: Dievas ar šėtonas? Dievas sakė „mirsite“, šėtonas – „nemirsite, bet būsite kaip Dievas“. Mes jau skaitėme, kad Die-vas nemirtingas. Adomui ir Ievai negrėsė mirtis, tad jiems nereikėjo ieškoti išsigelbėjimo iš mirties priemonių. Šėtonas pasiūlė Ievai be Dievo pagalbos, net pasipriešinant Dievo valiai, tapti nemirtingiems, lygiems Dievui. Šėtonas Ievai pasiūlė nemirtingumą per mirtį nešančią priemonę – nepaklusnumą Dievo reikalavimui. Netrukus Ieva laidojo savo mylimą sūnų – šėtonas melavo, suvalgę uždraustojo medžio jie netapo kaip Dievas. Bet šėtono pažadėtą blogį jie gavo pažinti. Pirmoji žmogaus mirtis. Šėtonas – apgavikas.

Tačiau šėtonas taip lengvai nepasiduos. Jam pavyko įtikinti Dievu nepasitikinčius žmones, kad kažkokia žmogaus dalis – siela, dvasia ar dar kažkas – nemiršta. Žmogus dėka tos savo nemirtingos dalies neva galįs  toliau bendrauti su gyvaisiais. Visi prisimename M. Valančiaus (vyskupo!) rašinį apie Palangos Juzę, kuris atvyko į vieną vietą, kur vyko vaiko laidotuvės. Artimieji, aišku, verkė ir sielvartavo. Tačiau Juzė užšoka ant vežimo ir ima porinti: kam čia verkti? Vaikutis jau iš dangaus žiūri į jus ir nenori, kad jūs liūdėtumėt.“ Vyskupas turėjo žinoti, kad „mirusieji nieko nežino“ ir niekur nenukeliauja po mirties, nebent į kapą. O gal žmonėms maloniau melu pridengti sielvartą? Ar tai naudinga?

Šitas melas nuo amžių yra paplitęs pagoniškose religijose. Jų esmė ir yra – mirusiųjų dvasios. Šamanai su jomis bendrauja transo būsenoje, pavartoję narkotinių žolelių. Tačiau liūdniausia, kad Viduramžiais šis melas prasiskverbė ir į krikščionybę. Gąsdinant žmones tariamomis mirusių artimųjų sielų kančiomis „skaistykloje“ ar „pragare“, nesunku buvo išvilioti pinigų iš liūdinčių artimųjų. Šiandieną tradicinė bažnyčia jau paneigė tokią mintį, kad po mirties siela kažkur keliauja ir kažką patiria, tačiau pinigai ir toliau plaukia į kažkieno sąskaitą. Per tai Dievas padaromas kyšininku, kuris toks neteisingas, jog teismą vykdo pagal sumokėtą sumą. Nedaug garbės suteikiame Dievui, mėgindami apeiti Jo teisingumą nesąžiningais būdais.

Kodėl tada sapnuojame savo mirusiuosius ir kodėl kartais vaidenasi po jų mirties? Kaip mirusiųjų iššaukėjai iššaukia tai, ko nėra? Klausimai rimti ir atsakymą turime rasti Biblijoje. Įvairiausi burtai, būrimai, ateities pranašavimai, sapnų ir ženklų aiškinimas, magiškas gydymas užkalbėjimu, horoskopai, mirusiųjų klausinėjimas ir daugybė kitų tokios veiklos formų vadinama vienu žodžiu – spiritizmas. „Spiritus – lotyniškai „dvasia“. Spiritizmu vadinama viskas, kas susiję su įtartinomis, paslaptingomis dvasiomis. Kokios tos dvasios ir kodėl jos tai daro?

Dvasia Šventajame Rašte daug kas vadinama. Pirmiausia – trečioji Dieviškosios Trejybės asmenybė – Šventoji Dvasia. Ši tikrai nieko tokio nedarytų, kas prieštarauja Jos pačios įkvėptai Biblijai. Dar dvasiomis vadinami Dievo pasiuntiniai – angelai. „Argi jie nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“ (Hbr 1, 14) Nevykęs būtų jų tarnavimas Dievo vaikams, skleidžiant melą apie Dievą.

Kartais Rašte „dvasia“ vadinama gyvybė (bet ne siela!). Dar sakoma „gyvybės dvasia“, „alsavimas“ ir panašiai. Jau kalbėjome, kad gyvybės dvasia, arba alsavimas negali atstovauti žmogui ir krėsti kažkokius pokštus po jo mirties.

Dar vienas „dvasios“  termino pavartojimas – apie žmogaus požiūrį, mąstymą, charakterį. Štai kaip apie tai rašo Paulius: „Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia?“ (1Kor 2, 11) Aišku, niekas kitas nepažįsta žmogaus geriau už jį patį.

Bet dar Rašte minima „piktoji dvasia“. Kas ji? Tai angelai, kurie patikėjo savo vadovo Liuciferio melu ir susivienijo su juo kovoje prieš Dievą. Štai šitas puolęs angelas Liuciferis – „didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu“ (Apr 12, 9) – „suvedžioja visą pasaulį“ (ten pat). Jam nesunkiai pavyko apgauti nepatyrusius žemės gyventojus. O kai žmonija buvo paveikta jo įtakos, dabar jam nesunku ja manipuliuoti. Jis taip ištobulino savo veiklą, kad šiuo metu matome daugybę įvairiausių spiritizmo atmainų – nuo primityviausių genčių šamanų, prietarų iki šiolaikinio bendravimo su mirusiųjų dvasiomis. Tačiau jie visi, kartu sudėjus, neverti sudilusio skatiko. Mes turime šventą Dievo Žodį, kuriuo galime pasitikėti. Pažvelkime į keletą Rašte atskleistų pavyzdžių, kaip šėtonas veikia.

Izraelio karalius Ahabas vedė stabmeldiško Sidono karalaitę Jezabelę. Ši kaip „kraitį“ parsivedė keturis šimtus penkiasdešimt Baalo pranašų. Jezabelė buvo labai valdinga ir netrukus paveikė karalių Ahabą. Jezabelės įsakymu buvo išžudyti visi Dievo pranašai Izraelyje. Dievas negalėjo būti abejingas tokiam įžūlumui – Jis nusprendė nubausti Ahabą. Dievas nusprendė pasiųsti Izraelio karalių Ahabą į karą, kur šis turėtų žūti. Ir štai kaip aprašomas šis įvykis. „Viešpats paklausė: ‚Kas sugundys Ahabą žygiuoti ir žūti prie Ramot Gileado?‘ Tada viena dvasia pasisiūlė: ‚Aš jį sugundysiu. Išeisiu ir būsiu melagė dvasia visų jo pranašų lūpose‘“. (1Kar 22, 20–22) „Taigi štai Viešpats įdėjo melagę dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes iš tikrųjų Viešpats kalbėjo tau apie nelaimę“. (1Kar 22, 23) Kai žmogus atmeta Dievą, jis atsiduria šėtono naguose: „Atiduokite tokį šėtonui“, – sako apaštalas Paulius. (1Kor 5, 5) Ko kito buvo galima tikėtis iš keturių šimtų penkiasdešimties Baalo pranašų, kai juos užvaldė „melo dvasia“? Tad nestebina, jog Ahabas išėjo į mūšį ir ten žuvo.

Kas ta melo dvasia, kuri pražudė Ahabą, ir ne tik jį? Jėzus pasakė: „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“. (Jn 8, 44) Jeigu Jėzus taip atvirai ir tvirtai pareiškė tokį dalyką, manau, išmintinga būtų suklusti. O tokių tvirtinimų Rašte randame ir daugiau.

Štai vienas atvejis, kai burtininkas tiesiai pavadinamas „velnio vaiku“. Apaštalas Paulius su savo bendražygiais atkeliavo į Pafo salą. Salos prokonsulas Sergijus susidomėjo Pauliaus skelbiama Evangelija. Tačiau valdininkas buvo burtininko Barjėzaus įtakoje. Šis „stengėsi atitraukti prokonsulą nuo tikėjimo. Tada Paulius ‚įdėmiai pažvelgė į jį ir prabilo: ‚Ak tu, velnio vaike! Tu, visokių klastų bei suktybių pilnas teisumo prieše! Ar dar nesiliausi kraipęs tiesių Viešpaties kelių?‘“ (Apd 13, 4–12) Toliau sakoma, kad prokonsulas įtikėjo. Aiškiai pasakyta, kad burtininkai bendradarbiauja su piktosiomis dvasiomis – velniais.

Kitas atvejis – kai dėl įžūlaus nepaklusnumo Izraelio karalius Saulius prarado Dievo palankumą. Saulius buvo fiziškai tvirtas vyras, bet charakteris jo buvo silpnas. Jis bijojo žmonių ir dėl to nuolaidžiavo jiems. Po ilgų mėginimų padėti Sauliui, galiausiai Dievas jį atmetė. Sauliaus, kaip ir Ahabo, laukė bausmė. Prieš Izraelį susitelkė kaimyninių filistinų kariuomenė. Sauliui kilo nerimas. Dabar jis suprato atpuolimo nuo Dievo tragizmą, tad mėgino šauktis Dievo pagalbos. Dievas nebebendravo su juo. Kas dar labiau apsunkino padėtį – pranašas Samuelis taip pat neseniai buvo miręs. Tada Saulius En Dore susirado burtininkę – vėlių iššaukėją.

Savo karaliavimo pradžioje, kol jis tebebuvo ištikimas Dievui, Saulius buvo pašalinęs iš Izraelio visus burtininkus, žynius ir vėlių iššaukėjus, bet, kai pačiam prireikė pagalbos, tokią pavyko susirasti. Atėjęs pas ją nakčia ir persirengęs, kad ši jo nepažintų ir nebijotų su juo bendrauti, Saulius paprašė iššaukti mirusio pranašo Samuelio vėlę. Ir tada žynė ėmė pasakoti: „Matau dvasią, kylančią iš žemės.“ Saulius paklausė: „Kokia jos išvaizda?“ „Išeina senas vyras, – atsakė ji, – jis apsigaubęs skraiste.“ „Tada Saulius pažino, kad tai Samuelis. Žemai nusilenkdamas, jis puolė kniūbsčias“.

„Samuelis tarė Sauliui: ‚Kodėl sudrumstei man ramybę, mane iššaukdamas‘? ‚Man gresia didelis pavojus, – atsakė Saulius, – filistinai kariauja prieš mane, o Dievas pasitraukė nuo manęs… Užtat ir iššaukiau tave, kad pasakytum, ką turėčiau daryti.‘ Samuelis atsakė: ‚Kodėl klausi manęs? Juk Viešpats pasitraukė nuo tavęs ir tapo tavo priešu! Viešpats padarė tau, kaip Jis kalbėjo per mane. Viešpats išplėšė karalystę iš tavo rankos ir atidavė tavo artimui – Dovydui. Kadangi nepaklausei Viešpaties balso ir neįvykdei Jo degančio pykčio ant Amaleko, Viešpats ir padarė tau tai šiandien. Be to, Viešpats įduos Izraelį drauge su tavimi į rankas filistinams. Rytoj tu ir tavo sūnūs būsite su manimi‘“. (1Sam 28, 4–19)

Labai jau panašu į tiesą, jei nežinotume šėtono veikimo metodų. Dievas buvo griežtai perspėjęs. „Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duoda, nesimokysi pamėgdžioti tų tautų bjaurių darbų. Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja sudegindamas savo sūnų ar dukterį arba užsiima būrimu, arba žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, arba tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, arba teiraujasi mirusiųjų. Juk kas tik tokius dalykus daro, tas pasibjaurėtinas Viešpačiui; už tokius bjaurius darbus Viešpats pašalina tautas tau iš kelio. Tad tu turi būti nuoširdžiai ištikimas Viešpačiui, savo Dievui. Nors tos tautos, kurias tu eini išvaryti, iš tikrųjų klauso žynių ir užsiimančių būrimu, Viešpats, tavo Dievas, tau to daryti neleis“. (Įst 18, 9–14) Ar Saulius to nežinojo? Tikrai žinojo ir pradžioje kovojo prieš tokius dalykus. Tačiau, kai patį palietė nerimas, jis viską užmiršo ir nusilenkė prieš šėtoną iki žemės. Pranašą Samuelį vaizduojanti piktoji dvasia buvo bejėgė ką nors pakeisti Dievo planuose. „Samuelis“ tik pakartojo anksčiau tikrojo Samuelio pasakytą karaliaus likimą – „rytoj tu ir tavo sūnūs būsite su manimi“. Bet ir čia neapsieta be melo. Nedorasis karalius negalėjo po mirties būti ten, kur buvo ištikimasis Dievo pranašas. Tačiau tiesa ta, kad Samuelis buvo kape, ten rytoj turėjo atkeliauti ir Saulius.

Tai klasikinis spiritizmo atvejis. Nors ir įvairiausiais pavidalais bei formomis, tačiau principas tas pats – mirusieji kažkur gyvena ir su jais galima bendrauti. Per pranašą Izaiją Dievas pasakė: „O jei žmonės jums sakys: ‚Kreipkitės į vėles ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja! Argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?‘ – be abejo, taip kalbantieji neregės aušros!“ (Iz 8, 19–20) Saulius ne tik atmetė Dievo valią, jis dar kreipėsi į vėlių iššaukėją. Žinoma, už tokį elgesį jis negalėjo tikėtis kitko – pranašystė išsipildė – kitą dieną jis ir jo sūnūs žuvo mūšyje.

Raštas sako, kad šėtono veikla per spiritizmą reikšis iki pat laikų pabaigos, tačiau pačioje pabaigoje šėtonas panaudos visą savo galią. „Jis daro didžius stebuklus, net žmonėms matant nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę“. (Apr 13, 13) Sunku šiandieną spėlioti, kaip tai pasireikš, bet tiems, kas mėgsta tokius antgamtinius ženklus, bus sunku nepatikėti jais ir nepalaikyti Dievo ženklais. Kad ir kokie didingi, įspūdingi, viliojantys ir paslaptingi tie stebuklai būtų, Dievas nori, kad Jo vaikai laikytųsi toliau nuo jų. Negalima tikėtis Dievo palankumo, jei mes atvirai susidedame su tiesos priešu ir naudojamės jo melu. Dievas sako: „O bailiams, neištikimiesiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“. (Apr 21, 8 )

Žmonės visais laikais siekė sužinoti ateitį. Retas kuris ir šiais laikais nėra įsipainiojęs į kokią nors spiritizmo formą. Gal tai paprasčiausias „žaidimas“ adata, staliuko kilnojimas, lėkštės sukimas, horoskopų skaitymas ir tikėjimas jais, būrimas pes Sekmines, Jonines ar Kalėdų naktį, gal kortavimas ar būrimas iš delno. Gal kas nuėjo tiek toli, kad susigundė kreiptis į ekstrasensus ar mirusiųjų iššaukėjus. Jei taip įvyko, dar galime atsisakyti viso to ir prašyti Dievo atleidimo. Mūsų troškimas žinoti ateitį neturi ribų. Tačiau Dievas nepasako mums visko į priekį. Daug kas mums būtų net nenaudinga ar pavojinga. Svarbiausia, kad mūsų gyvenimas – dabartis ir ateitis – būtų atiduota į Dievo rankas. Tada mes nebijosime rytojaus ir neieškosime pagalbos pas šėtono tarnus. Štai kaip apie tai kalba Raštas: „Tai, kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams, kad laikytumėmės visų šio Įstatymo žodžių“. (Įst 29, 28 ) Svarbu ne viską žinoti į priekį. Daug svarbiau, kad viskam tam vadovautų Dievas.

Dievas ragina ir kviečia: „Išeikite iš jų ir atsiskirkite, – sako Viešpats, – ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet Aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite Man sūnūs ir dukterys, – taip sako visagalis Viešpats“. (2Kor 6, 17–18 )

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

MIRTIS IR GYVENIMAS

Mes taip esame pripratę prie mirties fakto, kad giliau nesusimąstome apie ją, kol tai nepaliečia mūsų pačių ar mūsų artimųjų. Tada kyla klausimai: kodėl žmogus turi mirti, kas bus po mirties? Taigi, ar Dievas sukūrė mirtingą žmogų? Nors apie tai jau esame kalbėję, grįžkime ir prisiminkime, kaip žmogus buvo sukurtas.

„Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“. (Pr 2, 7) Gyva būtybė – reiškia nemirštanti. Žmogus toks nemirštantis ir turėjo likti per visus tolimesnius amžius.

Žmogų Dievas sukūrė skirtingai nuo visų kitų žemės kūrinių – asmeniškai. Medžiaga buvo panaudota žemės elementai – dulkės. Gyvybę Dievas įkvėpė taip pat asmeniškai – į šnerves įkvėpė Savo gyvybės alsavimą. Šitas kūno ir gyvybės junginys pavadinamas „gyva būtybe“. Senesniuose Biblijos vertimuose tas vardas skamba „siela“, „gyva siela“, „asmenybė“. Bet niekur nesakoma, kad žmogus „gavo“ ar „įgijo sielą“. Jis tapo gyva būtybe, asmenybe, siela. Ne kuri nors žmogaus dalis yra siela, o kūno bei gyvybės junginys. Tad sielos atskirti nuo žmogaus negalima. Tokios atskiros dalies nėra. Visuma vadinama „siela“, šiuolaikine kalba „gyva būtybe“.

Šita žmogiška gyva būtybė turėjo gyventi amžinai. Dievas nesukūrė mirties ar mirtingo žmogaus. Vienoje iš pirmųjų temų mes apie tai jau kalbėjome. Mirtis žmogų palietė per šėtono klastą.

Prisimenu, dar būdamas paauglys, stebėjau, kaip žmogus parduotuvėje pirko motociklą „Kovrovec“. Stovėjau netoliese ir varvinau seilę – kaip norėjosi turėti tokį motociklą. Šiais laikais tai prilygtų vidutinės klasės automobiliui. Kai jau susimokėjo už pirkinį, pirkėjas pardavėjo paprašė motociklo konstrukcijos. Pardavėjas parodė į motociklą ir tarė: „Konstrukciją jūs jau turite. Aš jums duosiu motociklo instrukciją“. Suprantama, pirkėjas supainiojo terminus, jis iš tikrųjų prašė motociklo instrukcijos, kur nurodyta, kaip saugiai eksploatuoti įsigytą daiktą.

Žmogus, kaip gyva būtybė, yra „konstrukcija“, tai iš žemės dulkių sukurtas kūnas ir gyvybės alsavimas. Sukūręs žmogų, Dievas jam davė saugaus naudojimo instrukciją. Sąlyga saugiam naudojimui buvo viena: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“. (Pr 2, 16–17) Viską vartoti saugu, valgyti nuo uždraustojo medžio – laukia mirtis. Prisimename, kas vyko toliau. Pirmieji žmonės nesunkiai pasidavė šėtono apgaulei ir paragavo uždraustojo medžio vaisiaus. Tada Dievas pasakė žmogui: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši“. (Pr 3, 19)

Įdomu tai, kad mirtis palietė ne tik žmogų, bet visus gyvus mūsų planetos kūrinius. Visa, kas gyva, patiria nuopuolio pasekmes. Visi tapo mirtingi. „Juk žmonių ir gyvulių likimas yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes turi tą patį gyvybės alsavimą“. (Mok 3, 19)

Tačiau tarp šitų kūrinių yra ir skirtumas. Paulius sako, kad „kūnai nevienodi. Žmogaus kūnas vienoks, gyvulių kitoks, dar kitoks kūnas paukščių ir vėl kitoks žuvų. Taip pat yra dangaus kūnai ir žemės kūnai“. (1Kor 15, 39–40) Kalbėdamas apie Dievo prigimtį, Paulius taip apibūdina: „Vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, vienatinis Nemirtingasis, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje“. „Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius!“ (1Tim 6, 16; 1Tim 1, 17)

Nors žmogus sukurtas panašus į Dievą, jo prigimtis skiriasi nuo dieviškosios. Dievas turi Savyje savybę amžinai gyventi ir yra nepriklausomas nuo kitų. Jis gyvybę gali suteikti Savo sukurtoms būtybėms. Žmogus gyvybę gavo iš Dievo. Jis yra priklausomas. Taigi galimybę amžinai gyventi žmogus prarado nepaklusnumu Dievo įsakymui, kas pasireiškė uždraustojo vaisiaus paragavimu. Žmogus tapo mirtingas.

Taigi faktas, kad visi mirsime, neginčijamas. Klausimas išlieka – kas su žmogum vyksta jam mirus?

Pažvelkime į keletą Rašto vietų, kuriose kalbama apie žmogaus būseną jam mirus. „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja“. (Job 14, 1–2) Saliamonas rašo: „Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule“. „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus šeole (kape), į kurį esi pakeliui“. (Mok 9, 5–6.10)

Svarbu pastebėti: gyvieji žino, mirusieji nieko nebežino. Gyvieji gali kažką daryti, mirusieji – nieko nebegali daryti. Todėl Raštas ragina „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus šeole (kape), į kurį esi pakeliui“.

Jeigu mirusieji „nieko nebežino ir nieko nebegali veikti“, kaip tada jie galėtų po mirties mėgautis palaima rojuje ar kęsti kančias „pragare“ ar „skaistykloje“? Dovydas išsklaido tokias mintis. „Ne mirusieji šlovina Viešpatį, ne tie, kurie nužengia į tylos buveinę. Mes, gyvieji, garbinsime Tave dabar ir per amžius“. (Ps 115, 17–18) Jeigu mirusieji to negali padaryti, tai gyvieji turi galimybę tai daryti dvigubai – šiame gyvenime ir po prisikėlimo! Mirties laikas – pauzė tiek darbams, tiek garbinimui, „nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus šeole (kape), į kurį esi pakeliui“. Ta pati mintis užrašyta ir kitoje Biblijos knygoje: „Juk šeole (kape) niekas Tau nedėkoja, nė mirtis Tavęs nešlovina; kas eina į giliąją duobę, tas nebesitiki Tavo gerumo. Gyvasis, tiktai gyvasis Tau dėkoja, kaip šiandien darau aš“. (Iz 38, 18–19) Kuo tada pagrįsti sielos kančias žmogui mirus? Kiek už tokį melą jūs pasiruošę sumokėti?

Šita mirties pauzė Šventajame Rašte dažnai vadinama miegu. Ši mirtis nėra galutinė. Dievas žada pažadinti Savo žmones tolimesniam gyvenimui. Kartą, kai po sunkios ligos mirė vienas iš Jėzaus artimiausių draugų, Jėzus tai pavadino miegu. Jis pasakė: „Mūsų draugas Lozorius užmigo, bet Aš eisiu jo pažadinti“. Pamatęs, kad Jo mokiniai Jėzaus žodžius palaikė tikrove – Lozorius užmigo, reiškia jam jau geriau ir jis pasveiks, – Jėzus paaiškino: „Lozorius mirė“. (Jn 11, 11–12) Jėzus rengėsi prikelti Lozorių iš mirties miego.

Netrukus tai ir įvyko. Jėzus atėjo prie Lozoriaus kapo, kur pastarasis jau praleido keturias dienas, ir iškvietė Lozorių gyvenimui. Kadangi Lozorius buvo Jėzaus draugas, be abejo, po mirties jis turėjo būti rojuje. Lozorius būtų tikrai pareiškęs nepasitenkinimą dėl sugrąžinimo į šį „ašarų slėnį“. Lozorius tyli. Jeigu vis dėlto Lozorius nebuvo „šventasis“ ir keturias dienas jau spirgėjo skaistykloje, jis būtų puolęs Jėzui po kojų ir dėkojęs už išlaisvinimą. Bet Lozorius tyli. Jis niekur nebuvo. Jis ramiai miegojo kape, kaip ir tikėjosi jo seserys Marija ir Morta. „Aš žinau, – pareiškė Morta, – jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. (Jn 11, 24) Štai kuo tikėjo Jėzaus mokiniai. Štai kuo tikėjo ir mirdamas Lozorius. Tačiau Jėzus Lozoriaus prikėlimu norėjo kai ką daugiau pasakyti. Jėzus tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, neragaus mirties per amžius“. (Jn 11, 25)

Tokią viltį – prisikėlimą pasaulio pabaigos metu – turėjo visų amžių Dievo žmonės. Dar gilioje senovėje Jobas rašė: „Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale Jis pakils kaip liudytojas žemėje. Net kai liga jau bus suėdusi mano odą, savo kūnu matysiu Dievą. Matysiu Jį savo, o ne kieno kito akimis! To trokšta širdis mano krūtinėje!“ (Job 19, 25–27) Ar šiandieniniai krikščionys laukia prikėlimo dienos?  Deja, ne visi. Dauguma susirūpinę dėl savo „sielos“ ir jos kančių, geriausiu atveju, „skaistykloje“, kurios apskritai nėra! „Bet kai žmogus miršta, jis tampa bejėgis; kai mirtingasis atsikvepia paskutinį kartą, kur jis tada? Kaip vanduo išgaruoja iš ežero, kaip upė nusenka ir išdžiūsta, taip žmogus atgula ir daugiau nebesikelia. Jis pabus tik kai dangaus nebebus; tik tada jis bus pažadintas iš miego“. (Job 14, 10–12) Prisikėlimas pažadėtas ne šioje nuodėmingoje žemėje, kad toliau tęstųsi kančios. Prikelti Dievo žmonės bus tik tada, kai ši žemė bus išlaisvinta iš nuodėmės prakeikimo, kai mūsų planeta ir atmosfera „dangus“ bus apvalyta.

Kadangi Dievas nesukūrė mirties, Jam į Jo panašumą sukurto žmogaus mirtis taip pat neteikia malonumo. Dievas kiekvienam žmogui per Kristų yra pažadėjęs amžinąjį gyvenimą su Juo po prikėlimo.

Ankstesnėse temose mes jau kalbėjome, kad prisikėlimai pažadėti du. Viena žmonių grupė kelsis Kristaus antrojo atėjimo metu. Jie keliasi amžinajam gyvenimui. Kita grupė keliasi vėliau – po tūkstanties metų. Jų laukia amžino sunaikinimo bausmė. Žmogui palikta teisė rinktis, kuriame prisikėlime jis norėtų keltis ir kokio likimo jis norėtų. Dievas trokšta, kad nė vienas žmogus nežūtų. Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“. (1Tim 2, 4) „Aš netrokštu nė vieno mirties, – tai Viešpaties Dievo žodis. – Grįžkite ir būkite gyvi“. (Ez 18, 32)

Apaštalas Paulius sako: „Man gyvenimas – Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“. (Fil 1, 21) Apaštalas teigia, kad tikinčiam žmogui mirtis nėra pats baisiausias išgyvenimas. Kartais tai net išlaisvinimas iš nepakeliamų kančių. Baisiausia yra mirti be vilties, be Kristaus. „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais“. (1Tes 4, 13–18 ) Apaštalas Paulius labai konkrečiai ir smulkiai išaiškina mirties klausimą ir prisikėlimo gyvenimui galimybę. Tikinčio žmogaus mirtis, pasak Pauliaus, neturėtų per daug sukrėsti artimųjų. Taip sielvartingai tai turėtų išgyventi tie, kurių artimasis miršta be Kristaus, be vilties keltis teisiųjų prisikėlime. Jų laukia „antroji“, amžinoji mirtis, iš kurios niekada nebus prikelti gyvenimui. „O bailiams, neištikimiesiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“. (Apr 21, 8 )

Tikinčiųjų paguoda – laukia susitikimas su mirusiais artimaisiais šlovingąją prisikėlimo dieną.

Dievas neprašo mūsų pinigų už artimųjų išlaisvinimą iš „pomirtinių kančių skaistykloje“. Mes patys šiame gyvename renkamės ateitį. Paulius rašo: „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą“. (Gal 6, 7–8 )

Kam brangūs tik šio gyvenimo nuodėmingi malonumai, neturėtų tikėtis „apgauti“ Dievo ar papirkti ir kažkaip prasmukti į amžinąjį gyvenimą. Amžinasis gyvenimas – ne mūsų nuopelnas. Dievas pats yra šios minties autorius ir iniciatorius. Mums reikia tik apsispręsti priimti Jo siūlomą gyvenimą. Ir tada nereiks sielvartauti savo ar artimųjų mirties dieną!

„O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo. Aš tai parašiau jums, įtikėjusiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą“. (1Jn 5, 11–13 )

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

ATSIVERTIMAS IR KRIKŠTAS

Terminas „atsivertimas“ labai dažnai sutinkamas Šventajame Rašte. Jis turi ir sinonimų: „atsigręžimas“, „grįžimas“. Senajame Testamente Dievo tauta būdavo raginama atsigręžti nuo stabų garbinimo, nuo nedorybių darymo ir kitų blogybių, tai yra atmesti tuos netinkamus dalykus ir grįžti prie teisingo Dievo garbinimo bei tarnavimo Jam. Naujajame Testamente dažniausia sutinkama to termino forma – „atsivertimas“. Ką jis reiškia mūsų laikų žmonėms? Nuo ko mes esame raginami atsiversti? Kaip tas atsivertimas pasireiškia mūsų gyvenime, krikščioniškoje praktikoje?

Pirmas toks kvietimas atsiversti Naujajame Testamente sutinkamas Evangelijose ir susijęs su Jono Krikštytojo veikla. Jonas kaip antrąjį vardą – Krikštytojas – gavo dėl to, kad jis kvietė žmones atsiversti ir tą atsivertimą paliudyti krikštu panardinant Jordano vandenyje. Kadangi Jonas krikštijo žmones panardindamas juos į vandenį, tas naujasis vardas atspindėjo jo veiklą. Žodis „krikštas“ graikiškai yra „baptizo“ ir reiškia „panardinimas“.

Štai kaip Raštas apibūdina visą šį procesą. „Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: ‚Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė.‘ O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: ‚Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!‘“ (Mt 3, 1–3) Taigi žmonės turėjo pirma atsiversti, o tada krikštytis. Čia parodoma ir žodžio „atsivertimas“ reikšmė – „taisyti Viešpačiui kelią, ištiesinti Jam takus“. Ką tai reiškia?

Jėzus Kristus netrukus turėjo pradėti Savo tarnavimą. Tą faktą Jonas pavadina „dangaus karalystės prisiartinimu“, ypatingu Dievo palankumo laiku. Tačiau Dievo tauta – Izraelis – buvo labai nutolę nuo Dievo kelių ir tuos kelius reikėjo „tiesinti“, „taisyti“. Kad žmogus tai suvokė ir nusiteikė tai atlikti, jis patvirtindavo krikštu. Minios žmonių plūdo pas Joną pasiklausyti jo pamokslų ir daugybė atsivertė į Dievą.

Netrukus tą darbą perėmė pats Jėzus. „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: ‚Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. (Mk 1, 14–15; Mt 4, 17) Daugybė žmonių jau buvo girdėję iš Jono šią žinią, tad dabar jiems buvo lengviau tai priimti iš Jėzaus.

Taigi, pirmiausia, ką Jėzus ragino daryti, tai atsiversti. Be atsivertimo joks žmogus negali tikėti Evangelijos mokslu ir pakeisti gyvenimo būdo. Nuo ko žmonės turėjo atsiversti? Be abejo, kad nuo to paties, kaip ir Senojo Testamento laikais – nuo neteisingo tarnavimo Dievui ir netinkamo gyvenimo būdo.

Lietuvoje krikščionybė gyvuoja jau šeši šimtai metų. Nejaugi po tiek laiko ir po tiek žmonių kartų mums dar reikia nuo kažko atsiversti? Nejaugi mes darome kažką ne taip, kaip moko Evangelija?

Sąžiningai kalbant, mes kiekvienas suvokiame, kad esame labai toli nuo tų šventų principų. Nors mes daug ką žinome apie Kristaus mokslą, tačiau praktiškai tai ne visada įgyvendiname. Sunkiau sąžiningai vertinti save, daug lengviau tą blogį pastebėti kituose. Nors tai neteisinga, bet kitų elgesį mes labai dažnai pasmerkiame. Aplink mus bujojantis blogis verčia suabejoti žmonių krikščioniškumu. Mes jiems tikrai palinkėtume atsiversti. Bet kai sąžiningai pažvelgiame į save, pamatome, jog ir mes ne „šventieji“, ir mums daug ką reikia keisti. Reiškia – reikia atsiversti.

Tačiau, kai sumanome tai daryti, suvokiame, kad nepavyksta. Mūsų prigimtis, įpročiai, aplinka, išskaičiavimai, pareigos visuomenėje ir daugybė kitų dalykų suveikia kaip galingi stabdžiai. Ir galiausiai mes nusprendžiame – tai ne man. Ar tikrai žmogui tai per sudėtinga? Ir taip, ir ne. Išklausę vieno Jėzaus pamokslo, net Jo artimiausi mokiniai nusistebėję paklausė: „Kas tada galės išsigelbėti?“ (Mk 10, 26) Jėzus pasakė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“. (Mk 10, 27) Jėzus pats reikalauja atsiversti ir pats pasako, kad žmonėms tai neįmanoma. Lyg ir prieštaravimas. Tačiau įsiklausykime į Jėzaus žodžius: „Dievui viskas įmanoma“. Pamąstykime. Jeigu iš prigimties mes esame „nuodėmės (šėtono) vergai“, tai juk šėtonas galingesnis už mus. Kaip tada mes patys galėtume išsivaduoti iš vergavimo jam? Jėzus aiškiai pasakė, kad žmonėms tai neįmanoma. Bet Jis nepasakė, kad žmonės paliekami šėtono savivalei. Dievas gali tai padaryti ir Jis pasirengęs tai įvykdyti. Ko reikia? Reikia tik vieno – mūsų pageidavimo. O tai ir reiškia – atsivertimo.

Žvelgiant toliau, matome Dievo veiksmus žmogaus atsivertimo kelyje. Pirmas žingsnis atsivertimo kelyje – mąstymo pasikeitimas. Dievas tam pasiuntė Jėzaus Vietininką – Šventąją Dvasią. Štai kaip Jėzus apibūdino pirmąją šio Globėjo veiklą: „Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo“. (Jn 16, 8 ) Taigi trys klausimai, kuriuos žmonės neteisingai supranta ir dėl kurių reikia keisti savo požiūrį. Pirma – požiūris į nuodėmę. Net krikščioniškame pasaulyje šis požiūris labai įvairuoja. Kas vieniems šventa, kitiems – nereikšminga. Todėl Šventoji Dvasia pirmiausia ir siekia tą požiūrį pakeisti, padėti žmogui į nuodėmę žiūrėti taip, kaip ją mato Dievas. Kol mūsų ir Dievo požiūriai skirsis, mes neatgailausime dėl to, ką Dievas mumyse mato netinkamo. Apaštalas Paulius irgi kalba apie tai. „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“. (Rom 12, 2) Tik pasikeitus mąstymui, žmogus gali žengti kitus į atsivertimą vedančius žingsnius.

Antras klausimas, kurį Šventoji Dvasia mumyse nori pakeisti – tai požiūris į teisumą. Teisumas, dorumas, šventumas – daugeliui visiškai nesuvokiami dalykai, kurių net nemėginama siekti. Jėzus Savo žemišku gyvenimu parodė tikro teisumo pavyzdį. Jis gyveno šventą gyvenimą nuodėmingame pasaulyje, nepadaręs nė vienos nuodėmės. Todėl Jėzus ir kvietė: „Mokykitės iš Manęs“. (Mt 11, 29) Paulius irgi ragina: „Žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj Sau priderančių  džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“. (Hbr 12, 2) Skaitydami Šventąjį Raštą, stebėdami Jėzaus gyvenimo pavyzdžius, Šventosios Dvasios vedami, mes keisimės.

Ir trečias klausimas, kurį Šventoji Dvasia turi pakeisti mūsų supratime – požiūris į Dievo teismą. Mes jau anksčiau kalbėjome apie tai, kad visi turėsime stoti prieš Dievo teismo krasę. Net mirtis tam nesukliudys – būsime prikelti tai dienai. Ir, svarbiausia, kad Dievas mus teis ne pagal mūsų pasiūlytus kriterijus, o pagal Savo šventąjį Įstatymą. Tad atsivertęs žmogus tikrai nesipriešins to Įstatymo vykdymui. Tai jam bus gyvenimo matas.

Raštas sako, kad „Įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną (žmogišką mąstymą), bet pagal Dvasią (pagal tai, kaip Šventoji Dvasia moko). Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal Dvasią – Dvasios reikalais. Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai – į gyvenimą ir ramybę. Kūno rūpesčiai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo Įstatymui ir net negali paklusti. Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui“. (Rom 8, 4–8 ) Žmogaus kūniška prigimtis yra nuodėminga, blogio paveikta, ir, natūraliai, priešinga Dievo požiūriui. Tokį mastymą turinčiam žmogui amžinas gyvenimas su Dievu Jo karalystėje ir šventoje aplinkoje būtų nepriimtinas. Tai neatitiktų jo siekių ir tikslų. Toks žmogus net nenorėtų gyventi tokioje aplinkoje. Nors kiekvienas krikščionis nuo vaikystės kartoja išmoktus žodžius „teateinie Tavo karalystė“, jis net nesusimąsto, ką tai reiškia. Staiga patekęs į tą „karalystę“, jis jaustųsi labai nusivylęs ir nelaimingas. Todėl Dievas žmogų kviečia susipažinti su Jo karalystės principais ir, jeigu jam tai priimtina, siekti jau čia gyventi pagal juos. Tai ir bus žmogaus atsivertimas.

„Jei gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite. Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“. (Rom 8, 13–14) Paulius sako, kad tuos prigimtinius nedorus darbus turime „marinti“, ir tai padaryti padės Šventoji Dvasia.

Žmogišku požiūriu skaitant Šventąjį Raštą, iškyla esmės nesupratimo problema. Žmogus skaito, bet nieko tame nesuvokia. Ir čia reikalinga Šventosios Dvsios pagalba, nes Šventoji Dvasia yra tos knygos Autorė, ir tik Ji gali padėti mums jį suprasti. Po vieno Jėzaus pasakyto pamokslo daug Jo klausytojų nusiskundė taip ir nesupratę, ką Jis norėjo pasakyti. Jėzus pareiškė, kad problema yra ne Jo pasakyto pamokslo per daug sudėtingos mintys, o jų kūniškas mąstymas. Jėzus pasakė, kad tik Šventoji Dvasia gali atskleisti tas didžiąsias tiesas, kurios glūdi Jo Žodyje. „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“. (Jn 6, 63–64) Klausytojų nepakankamas tikėjimas trukdė Šventajai Dvasiai atskleisti tas didžiąsias tiesas. Juk būtent vienas iš Šventosios Dvasios atėjimo tikslų ir yra „vesti į tiesos pilnatvę“. (Jn 16, 13) Jeigu mes tikrai norime suprasti Šventąjį Raštą ir per tai įgyti amžinąjį gyvenimą, neskaitykime Biblijos kaip eilinės knygos. Prieš skaitydami paprašykime Šventosios Dvasios pagalbos tai suprasti. Dievas tikrai padės jums.

Šitaip tyrinėjant dieviškąją Knygą, keisis mūsų mąstymas, požiūris į savo pašaukimą ir Dievo veiklą mūsų gyvenime. Tada palaipsniui keisis ir mūsų gyvenimas, mūsų santykiai šeimoje, visuomenėje, keisis ir mūsų kalba. Mes jau skaitėme apaštalo Pauliaus žodžius: „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“. (Rom 12, 2) Ir tai tikra tiesa, tik tada, kada pasikeis mūsų mąstymas, mes galėsime suvokti Dievo veiksmus, aplink mus vykstančius dalykus ir Dievo kelią mus išgelbėti. Neatsiveręs žmogus, kuris mąsto „kūniškai“, pagal žmogišką požiūrį, bando kritikuoti Dievo veiklą, stengiasi Dievą „mokyti“. Tad kalbėti apie Dievo įsakymų vykdymą tiesiog beprasmiška. Paulius sakė: „Kūno rūpesčiai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo Įstatymui ir net negali paklusti. Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui“. (Rom 8, 4–8 ) Tad pirmiausia, ką žmogus turi padaryti – su Dievo pagalba atsiversti.

Kitoje vietoje Paulius išdetalizuoja atsivertimo pasekmes: „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai. Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui. Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam. Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams. Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai. Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“. (Ef 4, 22–32) Koks būtų pasaulis, jeigu visi imtųsi gyventi pagal tuos Dievo reikalavimus! Deja, pasaulio pakeisti mes negalime. Bet galime pasikeisti patys! Ar norime to? Ar suvokiame ir siekame tai įgyvendinti? Ar tie principai mums priimtini ir pageidaujami? Dievas kviečia mus nuspręsti pasikeisti, atgailauti ir imti gyventi naujai. Jis žada suteikti visą reikiamą pagalbą. Jūs nesate vieni. Dievas su jumis.

Kaip kalbėjome pradžioje, atsivertimą turi lydėti krikštas. Kai kuriuose krikščioniškuose kraštuose yra tokia praktika, kad gimęs kūdikis netrukus būna pakrikštijamas. Paaugus, jam tai pasakoma, ir užaugęs jis žino, kad yra pakrikštytas, taigi ir krikščionis.

Šventajame Rašte nurodytas kiek kitoks kelias į krikščioniškumą. Jono Krikštytojo praktikoje krikštas vykdavo po žmogaus atsivertimo, o ne prieš jį. Jonas nekrikštijo tik ką gimusių kūdikių. Jis net suaugusius ne visus krikštijo. Kai kurie žmonės mėgino apeiti atsivertimą ir pasikrikštyti. Krikšte jie matė didelę prasmę. Tačiau atsivertimas jiems atrodė nereikalingas. Jonas griežtai atsisakė tokius žmones krikštyti, nors šie to norėjo. „Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų (žydų dvasininkija), einančių krikštytis, Jonas juos barė: ‚Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite atsivertimą liudijančių vaisių! Ir nemėginkite ramintis: „Juk mūsų tėvas Abraomas“. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“. (Mt 3, 7–10) Jonas tiesiai pareiškia, kad formalus ar tradicinis (mūsų tėvas Abraomas, mūsų tėvai buvo krikščionys) krikštas nesuteikia rezultato, kurio tikimasi. Krikštas turi lydėti tikrą atsivertimą, apie kurį ką tik kalbėjome, ir atsivertimą liudijantis vaisius – pasikeitusį gyvenimą. Kūdikis negali nei atsiversti, nei įtikėti, nei ką nors kito prasmingai atlikti. Tad ir krikštas, kuris atliekamas formaliai, tradiciškai, negali tenkinti žmogaus.

Sekminių dieną pasakytas Petro pamokslas paskatino žmones ieškoti Dievo. Petras labai aiškiai nurodė kelią: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas…“. (Apd 2, 38 ) Pirma – atsivertimas, tada – krikštas. Rezultatas – nuodėmių atleidimas, Šventosios Dvasios dovana ir visi Dievo pažadai. Krikštas neturi magiškos galios, kad jis suveiktų be kitų nurodytų reikalavimų. Krikštas Šventajame Rašte parodytas kaip sąmoningas žmogaus pasirinkimas, apsisprendimas ir su Dievu sudaroma Sandora. Tokio krikšto tikėtis ir išgyventi gali tik pakankamai brandaus amžiaus žmogus, kuris susipažino su Dievo nurodytu keliu, pasiruošė pagal tai gyventi, išgyveno atsivertimą, trokšta nuodėmių atleidimo. Petras taip pat rašo, kad krikštas yra privalomas, siekiant nuodėmių atleidimo ir amžinojo gyvenimo, tačiau krikštas nėra magiškas veiksmas, kuris pats savaime užpildo visus jam keliamus reikalavimus. „Ir jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas. Jis nėra kūno nešvaros nuplovimas, bet maldavimas, kad Dievas suteiktų gryną sąžinę dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo“. (1Pt 3, 21) Tik gryna sąžinė, asmeniškas apsisprendimas ir pasikeitęs mąstymas bei gyvenimas rodo, kad žmogus pribrendęs šiai Sandorai su Dievu.

Labai įdomus tas faktas, kad pats Jėzus, kuris nebuvo nusidėjęs, kuris pats įsteigė krikštą, priėmęs žmogišką prigimtį, palikdamas Savo pasekėjams pavyzdį, pareikalavo Jono Jį pakrikštyti. „Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas Jį atkalbinėjo: ‚Tai aš turėčiau būti Tavo pakrikštytas, o Tu ateini pas mane!‘ Bet Jėzus jam atsakė: ‚Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui‘. Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo. O balsas iš dangaus prabilo: ‚Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi‘“ (Mt 3, 13–17) Pirmiausia atkreipkime dėmesį į Jėzaus pareiškimą, kad „taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui‘. Tuo Jis parodė, kad krikštas privalomas visiems be išimties siekiant teisumo Dieve. Antra – Jonas Jėzų „pakrikštijo“ (graikiškai –  „panardino“). Trečia – po krikšto ant Jėzaus nužengė Šventoji Dvasia, kaip pažadėta, jog per krikštą gauname Šventosios Dvasios dovaną. Be to, pats Dievas Tėvas Jėzų, ir kiekvieną kitą pasikrikštijusį, pavadina Savo mylimu vaiku. Matome, kad krikštas labai svarbus kiekvieno atsivertusio žmogaus išgyvenimas, siekiant amžinojo gyvenimo, ir atsisakydami priimti Jėzaus nurodytą krikštą, žmonės atstumia Dievo sumanymą. „Jį išgirdusi visa tauta, taip pat ir muitininkai (mokesčių rinkėjai), pripažino Dievo teisumą, krikštydamiesi Jono krikštu. Tik fariziejai ir Įstatymo mokytojai, nesiduodami jam krikštyti, atstūmė, ką Dievas jiems buvo sumanęs“. (Lk 7, 29–30)

Jono krikštas buvo parengiamasis Jėzaus priėmimui. Juo buvo pakrikštytas Jėzus ir daugybė atsivertusių žmonių. „Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas“. (Jn 1, 6) Šis Jonas taip apibūdino savo veiklą: „Aš Jo (Jėzaus) nepažinojau, bet Tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‚ Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia“. (Jn 1, 33)

Po Savo atperkamosios mirties Jėzus pasiuntė Savo pasekėjus tęsti Jo pradėtąjį darbą ir atsivertusius žmones Jėzus liepė krikštyti krikštu, panardinant į vandenį, bet tuo pačiu pažymint Sandoros aplinkybes. „Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mt 28, 19–20) Tuo parodoma, kad Sandora per krikštą sudaroma su visa Dieviška Trejybe. Paulius paaiškina to reikšmę: „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“. (Ef 2, 19) Jonas rašo: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!“ (1Jn 3, 1) Būtent krikštas padaro mus Dievo vaikais, nes krikštu mes sudarome Sandorą su Dieviškąja Trejybe. Jis imasi mus globoti, kaip Savo vaikus.

Raštas liudija, kad ankstyvojoje krikščionybėje buvo praktikuojama tokia krikšto forma, būdas ir sąlygos. „Petras jiems atsakė: ‚Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas“. „Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius“. (Apd 2, 38–39.41)

Evangelistas Morkus užrašė Jėzaus nurodytą nuoseklų žmogaus kelią į išganymą. Matysime, kad jis glaudžiai susijęs su krikštu. „Ir Jis tarė jiems: ‚Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“. (Mk 16, 15–16) Taigi kelias toks – Evangelijos paskelbimas, tai yra žmonių apmokymas; asmeniškas įtikėjimas; krikštas, o tada – išganymas. Tuo pačiu pasakoma, kad neįtikėjus, net jei ir būtų krikštijama, nesuteikia išganymo vilties. Pasmerkimas tokiam asmeniui tebegalioja.

Apaštalas Paulius teigia, kad krikšto metu atliekamas įtikėjusio asmens panardinimas į vandenį simbolizuoja ankstesnio gyvenimo „numarinimą ir palaidojimą“. „Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje? Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje (gr. panardintieji), esame pakrikštyti (gr. panardinti) Jo mirtyje. Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“. (Rom 6, 2–4) Krikšto aktas, kuris apima įtikėjusiojo panardinimą į vandenį ir pakėlimą iš vandens, pavaizduoja naują atgimusio žmogaus gyvenimą su Dievu ir pagal Jo valią. „Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei“. (Rom 6, 6)

Pirmieji krikščionys kūdikių nekrikštijo – tai neturi jokios prasmės. Kūdikių krikštą krikščionybė įvedė vėlesniais amžiais. Kada iš pagonių nebebuvo reikalaujama atsivertimo, gyvenimo pakeitimo, kai tapimas krikščioniu liko tik formali tradicija, ir krikštas suaugusio žmogaus panardinimu prarado prasmę. Tuo pačiu, krikštijant kūdikius, nereikėjo jų mokyti, nereikėjo atsiklausti jų noro ar nenoro, nereikėjo jų asmeniško įtikėjimo. Tokiu krikštu buvo primetama krikščionybė savo nuomonės dar neturinčiam kūdikiui. Šiuo metu skirtingose krikščioniškose tradicinėse bažnyčiose skirtingai atliekamas ir kūdikių krikštas. Vieni apšlaksto kūdikį, kiti patepa vandeniu kūdikį, dar kiti kūdikį pamirko į vandenį. Tačiau Raštas nepalaiko nė vieno tokio krikšto būdo. Apaštalas Paulius rašo, kad krikšto būdas yra vienas, toks, kokį įsteigė pats Jėzus. Tuo pačiu jis teigia, kad krikšto nereikia laikas nuo laiko kartoti, jeigu jis buvo atliktas pagal visus Rašto reikalavimus. „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“. (Ef 4, 5)

Raštas sako, kad pakrikštytas Jėzus „tuoj išbrido iš vandens“. (Mt 3, 16) Jonas krikštijo kur „buvo daug vandens“ (Jn 3, 23) Apšlakstymui ar patepimui daug vandens nereikia. Dar vienas krikšto atvejis aprašytas Apaštalų darbų knygoje. Pilypas paskelbė etiopui apie Jėzų. Šis įtikėjo, ir jam kilo klausimas: „‘Štai vanduo, – tarė eunuchas, – kas gi kliudo man pasikrikštyti?‘ Pilypas tarė: ‚Jei tiki iš visos širdies, tai galima‘. Tas atsakė: ‚Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus‘. Jis paliepė sustabdyti vežimą, ir jie abudu – Pilypas ir eunuchas – įbrido į vandenį. Pilypas jį pakrikštijo. Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiūgaudamas traukė savo keliais“. (Apd 8, 36–39)

Dar viena simbolinė krikšto reikšmė – dvasinis atgimimas. Kartą, naktį, pas Jėzų apsilankė senas žydų didžiūnas Nikodemas. Jis neplanavo tapti Jėzaus mokiniu. Jis norėjo tik padiskutuoti su Jėzumi jį dominančiais klausimais. Tačiau Jėzus žinojo tikrąją Nikodemo būklę, tad iš karto nurodė pastarojo poreikį: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“. Nikodemas tai priėmė tiesiogine prasme, ir tai jam pasirodė absurdiška. „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ Jėzus dar kartą jam pakartojo tą tiesą, tačiau kiek plačiau atskleisdamas dvasinę atgimimo prasmę. „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: ‚kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės“. (Jn 3, 3–7) Gimimas iš aukštybės, iš Dvasios, iš vandens – turi gilią simbolinę ir tiesioginę reikšmę. Tai rodo, kad šis išgyvenimas ateina iš Dievo, per Šventosios Dvasios veikimą. Vanduo Rašte dažnai simbolizuoja Šventąją Dvasią, Dievo Žodį, bet tuo pačiu ir nusako tiesiogiai krikšto vandenį. Visa tai išgyvenęs žmogus Jėzaus pavadinamas atgimusiu, arba dvasiniu žmogum. Tik toks žmogus gali „regėti“, t.y. suvokti Dievo karalystę ir įeiti į ją.

Dar viena krikšto reikšmė – įsijungimas į Kristaus Bažnyčią. „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną; visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“. (1Kor 12, 13 ) Kristaus kūnu simboliškai pavaizduojama Jo įkurtoji Bažnyčia. Jis – tos Bažnyčios Galva, Vadovas. Tuo pavaizduojamas tas glaudus ryšys, kuris sukuriamas krikštu.

Apibendrinant galima taip pasakyti apie šią apeigą. Svarbiausia – tai atsivertusio žmogaus asmeniško apsisprendimo viešas paliudijimas. Tuo pačiu tai yra Sandora su Dieviškąja Trejybe. Krikštu įsiliejame į Kristaus Bažnyčią. Krikštytis gali tik sąmoningo amžiaus asmuo, kuris suvokė krikščionybės esmę, atgailavo, pasirinko gyventi pagal Dievo įsakymus. Šios Sandoros dėka atleidžiamos atgailaujančio žmogaus nuodėmės, Šventoji Dvasia imasi globoti naujai gimusį Dievo vaiką, kaip dieviškos šeimos narį. Tada žmogus turi ramybę savo širdyje dėl savo dabarties ir amžinosios ateities.

Jeigu jums tai aktualu, jei pavargote kovoti su savimi ir aplinka, jeigu norite gyvenimą pradėti iš naujo, reikia tiek nedaug – Dievo Žodis kviečia: „Tad ko lauki? Kelkis, priimk krikštą ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis Jo vardo!“ (Apd 22, 16)

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

TIKĖJIMAS

Kristaus pasekėjai Šventajame Rašte vadinami įvairiausiais vardais. Pradžioje juos vadino tiesiog „mokiniais“, turint omenyje, kad tai Kristaus mokiniai, Jo sekėjai. Labai įdomi žinia užrašyta Apaštalų darbų knygoje. „Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius ‚krikščionimis“. (Apd 11, 26) Patys apaštalai įtikėjusiuosius į Kristų vadindavo „pašvęstaisiais“, „šventaisiais“, „tikinčiaisiais“, „išrinktaisiais“ ir kitaip. Šiais laikais mūsų, krikščioniškame, krašte Jėzaus pasekėjai dažniausia vadinami „tikinčiaisiais“, kartais „krikščionimis“. Reikalui esant, pridedamas pavadinimas bažnyčios, kuriai jie priklauso: „katalikai“, „stačiatikiai“, „liuteronai“ ir panašiai. Tačiau dažniausia jie vadinami tiesiog „tikinčiaisiais“.

Šitas bendrinis Jėzaus sekėjų pavadinimas neturėtų būti painiojamas su apskritai kažkuo tikinčiu žmogum, juk, faktiškai, kiekvienas žmogus kažkuo tiki. Mes klausomės radijo, žiūrime televizijos laidas, skaitome laikraščius ir kartais tuo tikime. Bet juk tais pranešimais tikinčių žmonių mes nevadinsime „tikinčiaisiais“? Taigi kas tie „tikintieji“? Kuo turi tikėti žmogus, kad galėtų vadintis šiuo vardu?

Daug nuomonių egzituoja šiuo klausimu, nes apskritai pasaulyje yra daugiau nei pora milijardų žmonių, kurie vadinami tuo vardu. Ką sako Šventasis Raštas, ar bet kas, turintis kažkokių žinių ar išgyvenimų su Dievu, gali pretenduoti į šį vardą? Ši tema skirta išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra „tikintysis“, kokius reikalavimus ir sąlygas Dievas kelia tokiam žmogui.

Apaštalas Paulius suformulavo krikščioniško tikėjimo apibrėžimą: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“. „Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“. (Hbr 11, 1.3) Labai konkrečiai – tikintysis krikščionis visiškai pasitiki Dievo Žodžiu ir visais jame užrašytais Dievo pasakymais, nors jų nemato ir negali patikrinti. Net tokiu šiais laikais diskutuojamu klausimu – iš kur atsirado Visata ir žmogus.

Ten pat toliau apaštalas teigia, kad tik turintis tokį tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu bei Jo Žodžiu, gali palaikyti tinkamus santykius su Dievu, taigi ir pretenduoti į „tikinčiojo“ statusą. „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir Jo ieškantiems atsilygina“. (Hbr 11, 6) Būtų keista, jei pas kažką vyktume ar kažkam skambintume telefonu, netikėdami, kad toks asmuo apskritai yra. Dar labiau, kaip teigia Paulius, sunku būtų iš tokio neegzistuojančio asmens ko nors tikėtis.

Santykiuose su Dievu taip pat reikalinga neabejojant tikėti, kad Dievas yra – tai pirma. O antra – kad Jis gali man padėti. Priešingu atveju aš netrukdysiu Jam, gal net neegzistuojančiam – savo maldomis ir prašymais. „Tikintysis“ pirmiausia turi tvirtai tikėti Dievo buvimu ir Jo galia suteikti žmogui reikalingą pagalbą. Kitaip mūsų „tikėjimas“ virs tik tradicija, formalumu ar įpročiu. Reikalingas tikras, „gyvas“ tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu.

Apaštalas Paulius buvo labai aukšto išsilavinimo žmogus, bet tai netrukdė jam tikėti Dievą ir Jo Žodžiu. Be to, Paulius Dievo Žodį – Evangeliją pavadina „Dievo galybe išgelbėti“, ir būtent, „tikintį ja“. „Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: ‚Teisusis gyvens tikėjimu‘“. (Rom 1, 16–17) Čia apaštalas labai sukonkretina krikščionį tikintįjį. Jis nurodo, kad „tikintysis“ turi tikėti ne bet kuo – sapnais, horoskopais, burtais, prietarais, bet būtent „Evangelija“ – neklystančiu Dievo Žodžiu.

Toliau Paulius nubrėžia Dievo Žodžio kelią į žmogaus širdį, kol šis tampa „tikinčiuoju: „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“. (Rom 10, 17) Paulius nurodo net tokio kelio priežastį: „Kaipgi jie šauksis To (Dievo), kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės Tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ (Rom 10, 14) Kelias aiškus – pirmiausia, kad žmogus galėtų tapti krikščioniu tikinčiuoju, jis turi gauti konkrečios informacijos apie krikščionių Dievą. Nepakanka turėti abstraktų tikėjimą. Dievą reikia „pažinti“: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“. (Jn 17, 3) Todėl Paulius ir teigia, kad kaip žmogus įtikės tiek, kad galėtų „šauktis“ Dievo, jeigu jam niekas nepadėjo to Dievo pažinti? Dėl tos priežasties šiandieną pasaulyje egzistuoja tiek daug įvairiausių religijų, ir ne tik pagoniškų, kurie apskritai nepažįsta gyvojo Dievo, bet ir daugybė krikščioniškų, kurios skirtingai pažįsta Dievą. Paulius teigia, kad Dievą reikia pažinti iš Rašto, todėl Šventojo Rašto skelbimas reikalingas tą informaciją apie Dievą paskleisti visuomenėje, kad žmonės turėtų teisingą pažinimą ir galėtų palaikyti tinkamus santykius su Dievu – „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir Jo ieškantiems atsilygina“. (Hbr 11, 6)

Jokūbas taip pat atskleidžia tiesą, kad kartais tikintieji, neturėdami teisingo supratimo apie krikščionybę, susikuria formalią religiją. Jokūbas teigia, kad krikščionybė nėra tik teorinės žinios, bet žinių sujungimas su gyvenimo praktika. Jis tai paaiškina labai paprastu gyvenimišku pavyzdžiu. „Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: ‚Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus‘. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą. Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba. Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas“. „Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“. (Jok 2, 17–20.26) Neretai galima matyti tokį žmogaus tikėjimą Dievu, kad jis net dreba prieš Dievą. Jokūbas sako, kad tai gerai. Bet tuoj pat jis priduria, kad vien to nepakanka. Tikėjimas turi atsiskleisti tikėjimo darbais. Jeigu mūsų tikėjimas užsibaigia bažnyčios slenksčiu po pamaldų, jeigu jo nesimato gyvenime, jeigu mūsų gyvenime neatsispindi Dievo charakteris – tokį tikėjimą Jokūbas pavadina lavonu.

Kad ryšys tarp tikėjimo ir darbų yra labai svarbus, aiškiai parodyta paskutinėje Šventojo Rašto knygoje – Apreiškime Jonui. Apibūdindamas tikinčiųjų chakteristiką, – tų, kurie gyvens paskutiniais laikais, prieš Kristaus antrąjį atėjimą, tų, kurie bus pakvieti į „Avinėlio vestuvių pokylį“ – angelas pasakė Jonui: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 12) Mintis aiški. „Jėzaus tikėjimas“ nukeliamas į pabaigą. Jis parodytas kaip priežastis viso to, kas paminėta prieš tai. Jėzaus tikėjimas – tai ne tik tikėjimas, kad toks Jėzus kažkada gyveno žemėje. Jėzaus tikėjimas nėra visuomenėje ar bažnyčioje susiformavusios tradicijos, kurias paveldime iš kartos į kartą. Jėzaus tikėjimas reiškia tokį tikėjimą, kokį parodė Jėzus, kaip Jis teorines žinias sujungė su gyvenimo praktika. Paulius teigia: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“. (Ef 4, 5)

O Jėzaus tikėjimas atvedė Jį prie Dievo įsakymų laikymosi. „Jei laikysitės Mano įsakymų, pasiliksite Mano meilėje, kaip Aš kad vykdau Savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje“. (Jn 15, 10) Nereikia užmiršti, kad Raštas mus moko laikytis „Dievo įsakymų“, o ne viduramžiais sukurtų puolusios bažnyčios įsakymų rinkinio.

Ir trečia – „ištvermė šventųjų“. Kokių šventųjų? Juk šventaisiais Raštas pavadina įtikėjusius į Dievą žmones. Tačiau angelas sako, kad tiems „šventiesiems“ neužtenka tik tradiciškai tikėti ir formaliai laikytis jiems naudingų įsakymų. Reikia parodyti šventųjų ištvermę. Jeigu jūs pasiryžote tvirtai laikytis Jėzaus palikto tikėjimo, o ne tradicijų, jeigu Dievo įsakymai – visi dešimt – tapo jūsų gyvenimo praktika, jūs neišvengiamai susidūrėte su „šventųjų ištvermės“ poreikiu ir atsakymą turite patys. Ir būtent tai angelas iškėlė į pirmą vietą. Jėzaus tikėjimas, Dievo įsakymų laikymasis pareikalaus iš kiekvieno tikinčiojo šventųjų ištvermės. O tai ir bus paskutiniųjų laikų tikinčiųjų požymis.

Dabar plačiau pažvelkime, kaip pasireiškia tikėjimas. Jau matėme, kad tikėjimo išraiška – tai paklusnumas Dievui. Šitas paklusnumas atsiskleidžia daugeliu savybių. Sudarydamas Sandorą su Izraelio tauta senovėje, Dievas pareiškė, kad paklusnumas apibūdins tikinčiojo priklausymą Dievui. „O dabar, jei paklusite Mano balsui ir laikysitės Mano Sandoros, jūs būsite Mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas“. (Iš 19, 5) Ne gimimas krikščionybę išpažįstančioje tautoje, ne formalus laikymasis tradicijų, ne mūsų vaizduotės sukurti geri darbai, o būtent paklusnumas Dievo reikalavimams padaro mus Dievo vaikais.

Kartą Izraelio karalius Saulius savo neteisingą supratimą apie Dievą ir santykius su Dievu mėgino užpildyti fomaliu įvykdymu Jo reikalavimo ir aukų aukojimu. Dievo atsiųstas pranašas Samuelis parodė karaliaus kvailystę ir pasmerkė tokį jo požiūrį. „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios aukos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui? Tikrai klusnumas geriau už kruvinąją auką, ir atsidavimas – už avinų taukus. Juk nepaklusnumas – ne mažesnė nuodėmė už būrimą, o pasikliovimas savimi – tarsi stabmeldystės blogis“. (1Sam 15, 22–23 ) Sauliaus aukojamos aukos, mėginant uždengti savo nepaklusnumą Dievo reikalavimui, buvo pasmerktos kaip stabmeldytė ir būrimas. Nereiktų kartoti tokių klaidų.

Išmintingasis Saliamonas yra pasakęs, kad Dievo įsakymų laikymasis privalomas ne tik dvasininkijai ar kažkokiems išskirtiniams žmonėms. Saliamonas sako, kad kiekvienas žmogus turi tai suvokti ir pripažinti – „Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis Jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją“. (Mok 12, 13) Kiekvienas žmogus, kuris tai suprato ir Dievo įsakymų laikosi ne kaip prievolės, jeigu tai jam teikia džiaugsmą ir pasigėrėjimą, niekada nesakys, kad jo tai neliečia. Juk Jėzus labai aiškiai pasakė, kad įsakymų laikymąsį skatins ne baimė, išskaičiavimai, pareigos suvokimas, paveldėtas požiūris ar dar kažkas. Jėzus mato kitą, ir labai rimtą, priežastį: „Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų“. (Jn 14, 15) Dievas yra Meilė; Jo Įstatymas paremtas meilės principais, Dievo meilės skatinamas Jėzus sutiko aukotis už žmoniją. Ar kita priežastis galėtų tikintįjį skatinti laikytis Jo įsakymų? Būtų keista, nes tai atsietų nuo bendrojo meilės principo. Jėzus aiškiai pasakė, kad tik tada žmogus galės nuoširdžiai laikytis Jo įsakymų, jei jis mylės Jėzų. Tai jam bus natūralu.

Atlikęs atpirkimą ir palikdamas mokinius, Jėzus pažadėjo į Savo vietą atsiųsti Šventąją Dvasią. Netrukus po Jėzaus išvykimo, per Sekmines, tikintiesiems Dievas pasiuntė Šventąją Dvasią. Tos pačios Šventosios Dvasios įkvėptas apaštalas Petras pasakė įspūdingą pamokslą apie Jėzaus atliktą atpirkimą. Šventosios Dvasios veikiami žmonės negalėjo pasipriešinti tai žiniai. Apie trys tūkstančiai klausytojų atskubėjo pas apaštalus sunerimę dėl savo likimo. Petras jiems pasakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas…“. (Apd 2, 38 ) Klausytojai jau matė, kaip Šventoji Dvasia galingai pakeitė bailiuosius apaštalus ir padarė galingais Jėzaus liudytojais. Petras pasakė, kad jiems taip pat yra pažadėta Šventoji Dvasia. Tačiau apaštalai pabrėžė faktą, kad Dievas Šventąją Dvasią nesvaido į kairę ir dešinę. Apaštalai nurodė labai konkrečią sąlygą tai Dievo dovanai gauti. „Ir mes esame šių dalykų liudytojai, taip pat Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė Jo klausantiems“. (Apd 5, 32) Tam, kad gautume tą išskirtinę Dievo dovaną – Šventąją Dvasią, Dievas nori matyti mumyse nuoširdų paklusnumą Jam. Ką mes darysime su ta Dovana, jei nesame pasiruošę paklusti Jos vedimui? Juk būtent Šventoji Dvasia turės mus vesti „į tiesos pilnatvę“. (Jn 16, 13 ) Turime būti tam pasiruošę.

Gimę iš nuodėmingų tėvų, kurie, savo ruožtu, gimė iš tokių pat savųjų ir taip toliau, mes visi esame neteisūs Dievo akyse. Mus nuo Dievo skiria mūsų nuodėmės. Tokie mes ir liktume, tokie ir amžiams žūtume, jeigu per Jėzų Dievas nebūtų paruošęs mums kelio atgauti prarastąjį teisumą. Jėzus Kristus yra vienintelis mūsų teisumas. Mes negalime to teisumo nusipelnyti, užsidirbti, nusipirkti ar paveldėti. Dievo pripažįstamą teisumą gali mums suteikti tik Dievas, ir tai Jis daro per Jėzų Kristų, per Jo pasiaukojančią mirtį už mūsų nuodėmes. Mes privalome patikėti šia Dievo išgelbėjimo priemone ir tada galime tikėtis, kad Jis mus paskelbs teisiais. Tačiau ir čia Dievas nori matyti mūsų bedradarbiavimą su Juo per mūsų parodomą troškimą paklusti teisumo reikalavimams. Apaštalas Paulius labai trumpais apibūdinimais parodo mūsų beviltišką praeitį, kai mes gyvenome be Dievo, ir dabartį, kai pasirinkome kelią su Dievu. Apaštalas sako, kad šitas pasikeitimas turi būti ryškus, o ne formalus perėjimas iš „vieno tikėjimo į kitą“, kaip kartais žmonės teigia. Jis tai palygina su vergove. Gyvendami be Dievo, mes buvome lyg kad „nuodėmės vergai“, tai yra, bejėgiai pasipriešinti įgimtam nuodėmingumui. Tikėjimu priėmus Kristų, mes esame raginami tapti Dievo vergais. „Ačiū Dievui, kad, buvę nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti, ir, išvaduoti iš nuodėmės, tapote teisumo vergais“. (Rom 6, 17–18 ) Gera „vergauti“ tokiam šeimininkui, kurio namuose gali jaustis saugus, mylimas ir laimingas. Tik visiškai pasitikint Dievu ir visiškai atsisakius nuodėmingo gyvenimo galime būti teisūs Dievo akyse.

Taigi tikras tikėjimas nepasitenkina formaliu pareiškimu, kad „aš tikiu Dievą, ir to pakanka, kad būčiau išgelbėtas“. Tikras tikėjimas reikalauja parodyti jį paklusnumo darbais. Tai ne nusipelnymas teisumo, bet sąlyga teisumui gauti. Raštas sako, kad amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų pasiekiamas yra visiems, kurie pasiruošę paklusti Jam. „Pasidaręs tobulas, visiems, kurie Jo (Jėzaus) klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“. (Hbr 5, 9 )

Paulius teigia, kad Dievas ne tik sudomintas mūsų paklusnumu, bet ir pats skatina tai mumyse bei padeda įgyvendinti. „Dievas iš Savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!“ (Fil 2, 13) Be Dievo pagalbos nė vienas žmogus nepajėgtų įgyvendinti tų aukštų Jo reikalavimų, todėl Dievas, būdamas sudomintas mūsų santykiais su Juo, visada pasiruošęs suteikti visą reikalingą pagalbą. Be Dievo pagalbos Jėzaus mirtis negalėtų pasiekti savo tikslo – mes savo pastangomis taip ir liktume vergauti nuodėmei. Jonas užrašė Šventosios Dvasios įkvėptus žodžius: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“. (Jn 1, 12)

Apžvelgę tikėjimo pasireiškimą per paklusnumą, dabar šiek tiek pakalbėkime apie su tikėjimu susijusius sunkumus. Didelis tikinčiojo išbandymas yra tai, kad mes nematome viso to, kuo tikime. Ir vis dėlto tai neturi būti kliūtimi siekti paklusnumo ir teisumo. Paulius rašo: „Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“. (2Kor 5, 7) Daug paprasčiau būtų eiti tikėjimo keliu, jei matytume tai, kas priešais mus ir kas laukia ateityje. Bet tada nebereiktų tikėjimo. O visa tai daryti nematant, reikalauja neeilinio tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu bei Jo Žodžiu. Kartais galima išgirsti, sakant: „Va, jeigu žinočiau, kad tikrai būsiu išgelbėtas, tada visa tai daryčiau“. Šitoks pasakymas gali atrodyti logiškas, tačiau jis neteisingas, nes parodo, jog žmogus nepasirengęs atsiduoti Dievui vardan tiesos, o tik su išskaičiavimu – „jeigu“. Dievo Žodis duoda mums pakankamą pagrindą turėti viltį į išganymą. Problema yra ne ta, kad aš nežinau galutinio rezultato. Problema yra mano nepasitikėjimas Dievo paruoštu išganymo keliu.

Sunkumų ir išbandymų savo gyvenime sutinkame kiekvieną dieną. Mes su tuo apsipratę ir žinome, kaip įveikti. Kitas reikalas, kada sunkumai mus ištinka dėl mūsų tikėjimo. Tada jie pasirodo kaip nepelnyti ir kaip didelis išmėginimas. Taip įvykus, skubame apkaltinti Dievą, kodėl Jis mums tai leido. Imame galvoti, kad, galbūt, Jis mūsų nemyli, mes neverti Jo malonės, mes padarėme kažką negero, mes gimėme po tokia žvaigžde ir taip toliau. Kokia yra tikroji mūsų sunkumų dėl tikėjimo priežastis? Kartais sunku ar net neįmanoma atsekti. Tačiau kai kurių minčių Rašte galime rasti. Štai kaip Jokūbas vertina mūsų su tikėjimu susijusius sunkumus. „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys“. (Jok 1, 2–4) Kai išgirstame Dievo Žodžio tiesą ir ją su džiaugsmu priimame, mes manome, jog mūsų tikėjimo kelias bus rožėmis nuklotas. Mūsų supratimas ir patirtis dar nesubrendę. Mes esame lyg kūdikiai. Šėtonas pasirengęs tuo pasinaudoti ir sužlugdyti tą švelnų mūsų tikėjimo daigelį. Apie tai kalbėjo ir Jėzus: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“ (Lk 22, 31) Dievas žino, kad šėtonas nenurims siekdamas sugriauti mūsų tikėjimą. Jeigu ne Kristaus užtariamoji malda už mus, šėtonas greitai mus sunaikintų. Jo antpuoliai nuolat stiprėja. Todėl Jokūbas ir sako, jog mūsų tikėjimą reikia stiprinti, grūdinti, kad būtume pasiruošę sutikti ir įveikti juos. Tokia prasme mes turime džiaugtis, kad, užklupus išbandymams, mes su Dievo pagalba išėjome nugalėtojais. Tada, kai pasiekta pergalė, mes pasirengę sutikti ir sunkesnius išbandymus.

Šitoje nuožmioje kovoje su blogio jėgomis mes turime Dievo paruoštas dvasines priemones – ginklus. Tarp visų kitų „ginklų“, Pauliaus išvardytų Laiške efeziečiams, paminėtas ir tikėjimas. „Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles”“. (Ef 6, 16) Apaštalas Jonas rašo: „Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!“ (1Jn 5, 4) Petras rašo: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje“. (1Pt 5, 8–9 )

Matome, kad visus su tikėjimu susijusius sunkumus mums primeta ne Dievas, o šėtonas. Tai jis stengiasi atskirti mus nuo Dievo, kad suabejotume Jo meile. Tam jis naudoja įvairiausias priemones, kurios mus paliečia kaip tikėjimo išmėginimas. Tačiau Raštas labai aiškiai pasako, kad mūsų tvirtas tikėjimas lengvai įveikia visus tuos išmėginimus. Ta prasme tie išmėginimai sustiprina mūsų tikėjimą Dievu ir išugdo pasitikėjimą. Taip mes esame paruošiami gyventi su Dievu Jo paruoštoje amžinybėje.

„Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią savo tikėjimo siekinį – sielų išganymą“. (1Pt 1, 8–9 ) Galutinis tikėjimo tikslas – ateityje. Šiandieną mes gyvename ta viltimi ir tikėjimu įveikiame visus sutinkamus sunkumus. Parodykime tikėjimą Dievu savo paklusnumo Jo valiai gyvenimu. Laukime ir tikėkimės – Dievas nenuvils.