Sabatos Biblijos mokykla

Archive for the ‘Biblijos studijos’ Category

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

DIDŽIOJI PRANAŠYSTĖ

Kalbėdami apie krikščionybę ištikusią didžiąją problemą, praeitoje temoje matėme, kad Kristaus įkurtoji Bažnyčia pradžioje buvo tyra, kaip skaisti moteriškė, Kristaus Nuotaka. „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“. (Apr 12, 1) Gražiau nepavaizduosi Kristui ištikimos Bažnyčios, kaip skaisčia moterimi. Tačiau Apreiškimo 17 skyriuje randame, kad kita moteris, kuri pretenduoja į Kristaus sužadėtines, pavadinta „Didžiąja ištvirkėle, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“ (Apr 17 skyrius). Dar ji pavadinama „Didžiąja Babele“. (Apr 17, 5)

Šitoje temoje apžvelgsime visą istorijos kelią, kokį nuėjo Dievo Bažnyčia, kas pastarąją padarė tokių vardų verta.

Šeštoje temoje tyrinėjome pranašo Danieliaus antrąjį skyrių. Ten matėme karaliaus Nebukadnecaro sapne matytą didžiulę statulą, vaizduojančią keturias didžiausias pasaulines imperijas. Tos statulos aukso galva simbolizavo Babiloną, sidabro krūtinė – Medo Persiją, žalvario liemuo – Graikiją, o geležies kojos – Romos imperiją. Pranašystės pabaigoje pavaizduotas tų visų imperijų žlugimas tada, kada Romos imperija žlugo ir jos vietą užėmė susikūrusios Europos valstybės. Suskilusi Europa pavaizduota kojų pėdomis – geležies ir molio mišiniu. Tokios Europos pabaigą nulemia Kristaus antrasis atėjimas ir Jo karalystės įkūrimas.

Danieliaus septintame skyriuje skaitome paties Danieliaus regėjimą, kuriame kai kurios detalės pasikartoja, tik kitais vaizdiniais, iš antrojo skyriaus. Svarbiausia šios pranašystės dalis – jos pabaiga. Todėl daug laiko negaišdami jau žinomos istorijos apžvalgai, ypatingą dėmesį sutelksime į mums reikšmingą pranašystės dalį.

„Aš, Danielius, savo nakties regėjime mačiau, kad keturi dangaus vėjai sujudino Jūrą. Keturi galingi žvėrys, besiskiriantys vienas nuo kito, išniro iš Jūros. Pirmasis buvo kaip liūtas, bet su erelio sparnais. Man stebint, jo sparnai buvo nupešti. Jis buvo pakeltas nuo žemės, pastatytas ant dviejų kojų tarsi žmogus, ir jam buvo duota žmogaus širdis. Žiūriu, išniro kitas žvėris, antrasis panašus į mešką, stovinčią ant užpakalinių kojų su trim iltimis nasruose. Jam buvo pasakyta: ‚Pakilk! Suryk daug kūnų!‘ Po to, man stebint, štai išniro dar vienas, panašus į leopardą. Žvėris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas; jam buvo duota valdžia. Paskui nakties regėjimuose išvydau ketvirtą žvėrį, keliantį siaubą, baisų, be galo stiprų, geležies dantimis. Jis visa rijo, daužė į šipulius, o kas buvo likę, trypė kojomis. Jis skyrėsi nuo anksčiau pasirodžiusių žvėrių ir turėjo dešimt ragų. Man besistebint tais ragais, žiūriu, išdygo tarp jų dar vienas, mažesnis ragas. Trys ankstesni ragai buvo išrauti su šaknimis, kad šiam užtektų vietos. Šis ragas turėjo akis, panašias į žmogaus akis, ir įžūliai kalbančią burną“. (Dan 7, 1–8 )

Net žinant Danieliaus antrojo skyriaus pranašystę, nelengva atsekti tų karalysčių apibūdinimą naujais, keistais vaizdiniais. Todėl pirmiausia reikia susipažinti su šio regėjimo simboliais. Jūra Rašte dažnai simbolizuoja tautas, žmonių minias. Raštas pats tai atskleidžia: „Angelas toliau man sako: ‚Vandenys, kuriuos regėjai, kur sėdi ištvirkėlė, yra žmonės, minios, tautos ir kalbos“. (Apr 17, 15) „Nedorėliai – kaip jūra, pašiaušta audros ir negalinti nurimti. Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus. ‚Nedorėliai neras ramybės!‘ – sako mano Dievas“. (Iz 57, 20–21) Vėjai simbolizuoja karus, perversmus tautose. „Visus žemės gyventojus ligi pačių jos pakraščių apima sąmyšis, nes Viešpats kaltina tautas, teisia visą žmoniją; nedorėliai bus atiduoti kalavijui‘,– tai Viešpaties žodis. Taip kalba Galybių Viešpats: ‚Žiūrėkite! Nelaimė sėlina iš tautos į tautą, galinga audra kyla nuo žemės pakraščių‘“. (Jer 25, 31–32) Na, o žvėrys – angelas pasako Danieliui, kad tai karalystės: „Šie keturi galingi žvėrys – tai keturi karaliai, kurie iškils žemėje“. (Dan 7, 17)

Žinant simbolius, galima pereiti prie pranašystės tyrinėjimo. Prisimindami statula pavaizduotas keturias imperijas, nesunkiai atpažinsime jas keturiuose žvėryse. Kaip statulos dalys buvo iš skirtingos vertės metalų ir apėmė skirtingas statulos dalis, taip ir šie keturi žvėrys skirtingi. Klausimas kyla, jeigu tai tos pačios imperijos, kurias jau apžvelgėme, kam Dievas Danieliui tai pakartojo kitais simboliais? Atsakymas aiškus. Karaliui Nebukadnecarui šios karalystės buvo parodytos tik politiniu požiūriu. Jo, kaip pagonies valdovo, daugiau niekas nedomino. Tačiau Danieliui parodyta ne tik politinė situacija, bet ir religinė. Visos šios keturios imperijos gyvavo ir veikė pradžioje Izraelio, kaip Dievo tautos, aplinkoje, o Romos imperijos laikais Kristus atėjo ir įkūrė Savo Bažnyčią. Romos imperijos laikais buvo nukryžiuotas Jėzus, tais pačiais laikais pagoniškos Romos buvo kankinami ir žudomi krikščionys. Bet, kas blogiausia, virtusi religine – popiežiška,  Bažnyčia perėmė imperatorių metodus ir tęsė Dievo vaikų persekiojimus.

Kalbant apie politinę situaciją, kad būtų lengviau, sugretinkime tas dvi pranašystes.

Babilonas simbolizuojamas auksu, galva, liūtu, ereliu. Liūtu Babilonas vaizduojamas ir kitose pranašystėse. „Izraelis – išblaškyta kaimenė, vaikoma liūtų. Pirma jį rijo Asirijos karalius, galop Babilono karalius Nebukadnecaras graužė jo kaulus“. (Jer 50, 17) „Mus persekiojantieji buvo greitesni už padangių erelius“. (Rd 4, 19) Matome, kad liūtas ir erelis simbolizuoja būtent Babiloną. „Jam buvo duota žmogaus širdis“ – kalba apie Nebukadnecaro atsivertimą į gyvąjį Dievą. Apie tai skaitykite Danieliaus 4 skyriuje.

Jungtinė Medo Persija simbolizuojama sidabru, krūtine, meška. Trys iltys simbolizuoja tris šios imperijos sritis – Babelė, Lydija, Egiptas. „Suryk daug kūnų“ – simbolizuoja didelius užkariavimus, daugybę žudynių. „Jūs ėdate Mano tautos kūną…“ (Mch 3, 3 )

Graikija simbolizuojama žalvariu, liemeniu, leopardu. Keturi paukščio sparnai vaizduoja Aleksandro Makedoniečio užkariavimų tempą, didelį greitį. Keturios galvos – keturi Aleksandro generolai, kurie pasidalijo Aleksandro užkariautus kraštus po jo mirties – Ptolemėjas, Seleukas, Lisamakas, Kasandras. Pastarieji valdė keturias sritis – Trakija, Makedonija, Sirija, Egiptas.

Roma – geležis, baisusis žvėris. Aiškindamas Danieliui pranašystę, ketvirtąjį žvėrį angelas apibūdino išskirtinai. „Ketvirtasis žvėris reiškia, kad bus ketvirtoji karalystė žemėje, besiskirianti nuo visų kitų karalysčių; ji praris visą žemę, sutryps ją ir sudaužys į šipulius“. (Dan 7, 23) Kuo Romos imperija skyrėsi nuo iki jos buvusiųjų. Būtent Romos imperija, pradžioje buvusi pagoniška, vėliau tapo krikščioniška.

Jeigu statulos kojomis pavaizduota Romos imperija turėjo dešimt kojų pirštų, tai žvėris pavaizduotas su dešimčia ragų. Statula pavaizduotoje pranašystėje matėme, kad tie dešimt kojos pirštų simbolizavo valstybes, kurios susiformavo žlugus Romos imperijai. Dešimt to keistojo žvėries ragų simbolizuoja tą patį. Ragas Biblijoje – galios, jėgos simbolis.

Gentims iš Azijos braunantis į Romos imperijos teritoriją, pražudė pastąrają. Tas gentis istorikai vadina kiek skirtingai, bet iš esmės tai buvo alemanai, ostgotai, vestgotai,  frankai, vandalai, sveviai, burgundai, heruliai, saksai, lombardai. Pranašystėje tai buvo pavaizduota dešimčia ragų. Angelas Danieliui paaiškino: „O dešimt ragų reiškia, kad iš šios karalystės iškils dešimt karalių“. (Dan 7, 24)

Statula pavaizduotoje pranašystėje po šių įvykių parodomas Kristaus karalystės įsikūrimas ir žemės užvaldymas. Danieliui duotame regėjime žinia tęsiasi. Danielius pamato tarp dešimties ragų išdygstantį „mažąjį ragą“.

Angelas aiškino: „…o po jų (dešimties) ateis dar vienas. Šis skirsis nuo ankstesniųjų ir sumuš tris karalius“. (Dan 7, 24) Danielių šis mažasis ragas labai sudomino ir jis panoro gauti daugiau informacijos apie tą galią.

„Tada aš norėjau išsiaiškinti, ką iš tikrųjų reiškia tas ketvirtasis žvėris, besiskiriantis nuo visų kitų ir keliantis siaubą, geležies dantimis ir žalvario nagais, kuris visa rijo ir trypė kojomis, kas buvo likę; ką reiškia tie dešimt ragų ant jo galvos ir ką reiškia tas dar vienas išdygęs ragas, kuriam užleisdami vietą kiti trys iškrito, tas ragas, kuris turėjo akis bei įžūliai kalbančią burną ir atrodė didesnis už kitus. Man stebint, šis ragas kariavo su šventaisiais ir ėmė viršų, kol neatėjo Ilgaamžis. Tuomet Aukščiausiojo šventųjų naudai buvo padarytas nuosprendis, nes buvo atėjęs metas, ir šventieji paveldėjo karalystę“. (Dan 7, 19–22)

„O dešimt ragų reiškia, kad iš šios karalystės iškils dešimt karalių, o po jų ateis dar vienas. Šis skirsis nuo ankstesniųjų ir sumuš tris karalius. Žodžiais jis įžeis Aukščiausiąjį ir neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems, užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą. Jie bus atiduoti jam į rankas vienam laikotarpiui, dviem laikotarpiams ir pusei laikotarpio“. (Dan 24–25)

Angelas paaiškina, kad „mažasis ragas“ išdygs tarp dešimties ragų. Pradžioje mažas, vėliau jis išauga ir „atrodė didesnis už kitus“. Praeitoje temoje kalbėjome, kad ketvirtame šimtmetyje Romos imperijoje pradėjo formuotis popiežija. Pradžioje ji buvo nereikšminga. Bet kai 380 metais bažnyčia susijungė su valstybe, šis „mažasis ragas“ staiga tampa didesniu už kitus. Sostą įsikūręs imperijos centre – Romoje, popiežius ėmė reikalauti, kad kiti vyskupai besąlygiškai jo klausytų. Popiežių palaikė imperatorius – „moteris ištvirkėlė jojo ant žvėries“ (Apr 17, 3 ), t. y. naudojasi jos galia ir įtaka.

„Sumuš tris karalius“ – popiežius tiesiogine prasme sunaikino tris iš dešimties karalysčių, kurios nesutiko su popiežijos išsikėlimu: herulius – 493m.,  vandalus – 534m., ostgotus – 538m.

Šitie 538 metai laikomi galutine popiežiaus pergale Europoje ir nuo to laiko popiežija užima visą religinę valdžią krikščioniškame pasaulyje. Nebeturėdama tiesioginių priešų, popiežija žingsnis po žingsnio ėmė vesti krikščionybę į atpuolimą nuo Kristaus kelio.

„Žodžiais jis įžeis Aukščiausiąjį“. (Dan 7, 25) Kas Rašte vadinama Dievo įžeidimu, piktžodžiavimu, arba šventvagyste? Norėdami apkaltinti Jėzų ir nuteikti prieš Jį tautą, žydų kunigai apkaltino Jėzų piktžodžiavimu. Ir štai kas yra piktžodžiavimas: „Žydai Jam atsakė: ‚Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“. (Jn 10, 33 ) Jėzaus teismo metu Jo pareiškimas, kad Jis yra Dievo Sūnus, buvo palaikytas pakankamu pagrindu Jo nuteisimui mirti. „Tuomet vyriausiasis kunigas vėl Jį klausė: ‚Ar Tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?‘ Jėzus jam atsakė: ‚Taip, Aš esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse‘. Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius, šaukdamas: ‚Kam dar mums liudytojai? Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?‘ Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties“. (Mk 14, 61–64) Taigi piktžodžiavimas Dievui turėjo būti baudžiamas griežčiausia bausme. Jeigu Jėzus nebūtų buvęs Dievo Sūnus, Jo pasmerkimas būtų buvęs teisėtas.

O kaip su „mažuoju ragu“, kuris piktžodžiauja Dievui? Apaštalas Paulius rašo: „Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu. Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar ir šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu… Ano Nedorėlio atėjimą dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai“. (2Tes 2, 3–4.9) Ar gali būti didesnis piktžodžiavimas, arba Dievo įžeidimas, kai žmogus skelbiasi esąs „jo šventenybė“, „šventasis tėvas“?  Tai pirmas Dievo nurodytas kaltinimas „mažajam ragui“. Dievas taip pat įžeidžiamas, arba pažeminamas, kada žmogus prisiima tik Dievui priskiriamas teises. Popiežius ir jo žemesnieji tarnautojai atleidinėja tikinčiųjų nuodėmes, skiria bausmes už jas, ima mokesčius už maldas, kad kenčiantiems „skaistykloje“ būtų sumažintos kančios. Priima tik Dievui priklausančią pagarbą ir daugybė panašių dalykų.

Kita angelo paminėta „mažojo rago“ veikla – „neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems“. Sunkius persekiojimus Kristaus Bažnyčia patyrė iš žydų, vėliau – iš pagoniškos Romos. Bet visi jie kartu sudėti negali prilygti tiems baisumams, kokius ištikimieji Kristui tikintieji patyrė nuo savo brolių – katalikų. Apie tuos sunkius laikus Jėzus buvo perspėjęs Savo pasekėjus: „Aš jums tai paskelbiau, kad nesukluptumėte. Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei Manęs nepažįsta. Aš jums visa šita kalbėjau, kad, jų siautėjimo metui atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs“. (Jn 16, 1–4) Dešimtys, gal net šimtai milijonų nuoširdžių krikščionių buvo nukankinta pačiais žiauriausiais būdais, kokių nė pats šėtonas nebūtų sugalvojęs. Tačiau „šventasis tėvas“ tai darė. Ir dar – Dievo vardu. Pasmerkdamas tą baisiąją sistemą, Dievas pasakė: „Tavyje rastas sutekėjęs pranašų ir šventųjų, ir visų žemėje nužudytųjų kraujas“. (Apr 18, 24)

Trečias „mažojo rago nuopelnas“ – „užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą“. Apie šventos dienos – Viešpaties sabatos – pakeitimą pirmąja savaitės diena jau kalbėjome. Ar popiežija ką nors daugiau darė su Dievo Įstatymu? Taip. Pagonybėje vienas iš pagrindinių garbinimo atributų yra paveikslai, statulos ir atvaizdai. Krikščionybei plintant pagoniškame pasaulyje, katalikybė ėmė praktikuoti mirusių šventųjų, jų relikvijų ir atvaizdų garbinimą. Tam kliudė antrasis iš dešimties Dievo įsakymų. Jis skelbė: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie Mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi Mano įsakymų“. (Iš 20, 4–6) Beliko jį panaikinti. Taip ir buvo padaryta. Pasitikrinkite savo katekizme ir įsitikinsite, kad tokio įsakymo ten nėra. Bet iš kur vėl dešimt? Daryti tai daryti. Jeigu jau tiek padaryta, ar būtų sunku dešimtąjį įsakymą perskelti ir iš jo padaryti du įsakymus? Dvigubas laimėjimas – vėl dešimt įsakymų ir be sąžinės graužimo galima garbinti stabus paveikslų, statulų, relikvijų, šventųjų ir angelų pavidalu. Tuo pažeidimu buvo ne tik pašalintas ir sulaužytas antrasis įsakymas, bet pažeistas ir pirmasis. Garbinant šventuosius ir angelus, sulaužomas ir pirmasis įsakymas, kuris teigia: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai Mane“. Nusižeminimas ir meldimasis bet kam, išskyrus Dievą, laikomas stabmeldyste. Kai angelas parodė apaštalui Jonui paskutinių mūsų planetos įvykių vaizdą, šis buvo taip sukrėstas, jog nebesiorientuodamas nusižemino prie tai rodžiusį angelą. „Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs, aš puoliau po kojų rodžiusiam angelui, norėdamas jį pagarbinti. Bet jis įspėjo: ‚Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!‘“ (Apr 22, 8–9)

Ir dar, ketvirtas angelo paaiškinimas apima „mažojo rago“ veiklos laiką. Šitas laikas mums, kurie naudojamės šiuolaikiniu kalendoriumi, kelia neaiškumų. „Jie bus atiduoti jam į rankas vienam laikotarpiui, dviem laikotarpiams ir pusei laikotarpio“. (Dan 24–25) Kad „jie“ reiškia persekiojamus tikinčiuosius, aišku. Bet kiek laiko tai tęsis? Kiek laiko bus leista „mažajam ragui“ siautėti ir kankinti Dievo vaikus? Danieliaus laikais laikotarpiu buvo vadinami kalendoriniai metai, kuriuos sudarė 12 mėnesių po 30 dienų. Tai žinant, viskas nebesunkiai suprantama. 1 laikotarpis – 1 metai, arba 12 mėnesų po 30 dienų. 2 laikotarpiai – 2 metai, arba 24 mėnesiai, puse laikotarpio, – puse metų, arba šeši mėnesiai. Viso 42 mėnesiai po 30 dienų sudaro 1260 dienų. Mes jau pripratome prie pranašiško laiko skaičiavimo principo – pranašiška diena reiškia tiesioginius metus. (žr. Ez 4, 6)

Pradine data imant 538 metus, kada popiežija pašalino visus jai prieštaraujančiuo-sius ir įgijo nekontroliuojamą galią veikti, pridėjus minėtus 1260 metų, gauname 1798 metus. Kuo tie metai pasižymėjo, kad pranašystėje jais parodytas popiežijos siautėjimo galas. Būtent 1798 metais revoliucinė Prancūzija pasiuntė savo generolą Bertje į Romą. Pastarasis suėmė ir išvedė į tremtį popiežių, kur jis ir mirė. Tuo buvo nutrauktos represijos prieš tikinčiuosius ir išsipildė Danieliui duota pranašystė apie „mažąjį ragą“.

Susumuojant popiežijos, „mažojo rago“ veiklą, gauname tokį vaizdą.

1. Pasisavinimas tik Dievui priklausančios garbės ir veiklos.

2. Pasikėsinimas į Dievo Įstatymą ir ypatingai ketvirtąjį įsakymą, kuris nurodo Dievo kūrybinę galią.

3. Ištikimųjų Dievo vaikų persekiojimas ir žudymas.

4. Ilgas jo siautėjimo laikas – 1260 metų.

Apreiškimo knygoje duotas dar vienas tos bedieviškos galios apibūdinimas. „Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši“. (Apr 13, 18)

Principai tokie:

1. „Tai žmogaus skaičius“. Reiškia jo reikia ieškoti žmoguje.

2. „Teapskaičiuoja“. Jis neužrašytas tiesiogiai.

3. „666“. Dievo pilnatvės skaičius Biblijoje dažnai sutinkamas kaip septyni.

Tačiau šioje pranašystėje kalbama apie tą pačią, popiežiškąją sistemą. Ir čia pasakyta, kad ji turi savo skaičių. Jos skaičius – 666. Kur galime atsekti tą skaičių popiežijos sitemoje? Raštas sako: „Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių“. Jis nėra tiesiogiai užrašytas. Jį reikia apskaičiuoti. Jau ankstyvaisiais reformacijos laikais buvo atkreiptas dėmesys į popiežiaus savęs titulavimą – „Dievo Sūnaus vietininkas“ “Vicarivs Filii Dei“. Ką galime iš to apskaičiuoti? Žinoma, kad kai kurios lotyniškos raidės turi skaitmeninius atitikmenis. Taigi, pasinaudodami šiuo principu, iš lotyniško termino “Vicarivs Filii Dei“ gauname nurodytą skaičių – 666.

V = 5               F = 0                D = 500

I = 1                 I = 1                 E = 0

C = 100           L = 50              I = 1

A = 0               I = 1                       501

R = 0               I = 1

I = 1                       53

V = 5

S = 0

112             Viso : 112+53+501= 666

Šitoks užrašas kurį laiką puošė popiežių galvas. Jis buvo įrašytas tiaroje – brangakmeniais išpuoštoje popiežiaus karūnoje.

Šventasis Raštas sako, kad Jėzaus Vietininkas yra Šventoji Dvasia. Dievas nepaliko Savo Bažnyčios globoti mirtingam žmogui, ir nė vienas apaštalas nesivadino popiežiumi. Apaštalas Petras irgi niekada nesiskelbė popiežiumi. Jėzus Savo Vietininku, arba Įpėdiniu paliko Sau lygų asmenį – trečiąją Dieviškosios Trejybės Asmenį – Šventąją Dvasią. „Nepaliksiu jūsų našlaičiais,– sako Jėzus. – Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią“. (Jn 14, 18.16) „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad Aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs Aš Jį jums atsiųsiu“. „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš Savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti“. (Jn 16, 7.13)

Popiežija ėmė kurtis tik ketvirtame šimtmetyje, kada nebebuvo apaštalo Petro. Todėl remtis tokiomis teorijomis neteisinga ir nepagrįsta. Pasisavinimas Jėzaus Vietininko titulo – dar vienas piktžodžiavimas Dievui.

Grįžkime prie Danieliaus knygos septintojo skyriaus. „Tuomet teismas sės posėdžiauti, ir jo valdžia bus atimta, sunaikinta ir visiškai panaikinta“. (Dan 7, 26) Jeigu ta galia būtų buvusi iš Dievo, Dievas niekada jos nebūtų sunaikinęs ir panaikinęs. Tačiau, prieš perduodant karalystę Dievo ištikimiesiems žmonėms, šita sugedusi, Dievą žeminusi sistema turi būti sunaikinta ir panaikinta.

Nors išgyvenusi sunkius laikus, Kristaus Bažnyčia, kaip ištikima Sužadėtinė, atlaikė visus persekiojimus ir pasiruošusi laukia savo Jaunikio – Kristaus sugrįžimo. Dievas pažadėjo per pranašą: „Karalystė, valdžia ir didybė bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų karalystė bus amžina karalystė“. (Dan 7, 27) Apaštalas Jonas matė tą džiaugsmingą Kristaus susitikimą su Savo atpirktaisiais. Tai pavaizduota džiaugsmingomis jungtuvėmis. „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi! Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai“. (Apr 19, 7–8 )

Ar priklausome tai ištikimųjų Bažnyčiai? O gal tikimės sulaukti Kristaus pritarimo, būdami sugedusioje organizacijoje?

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

SEKMADIENIO – SAVAITĖS PIRMOSIOS DIENOS – ŠVENTIMAS

Kaip jau kalbėjome ankstesnėje temoje, septintąją savaitės dieną, kaip Viešpaties sabatą, Dievas įsteigė pačioje pradžioje, kaip Savo kūrybinės galios simbolį ir sukūrimo paminklą. Tokia ją Dievas laiko per visus amžius, taip ją šventė Senojo Testamento laikų tikintieji, taip ją perėmė ir Naujojo Testamento krikščionys ir net amžinybėje šventa diena Dievo žmonėms taip pat bus sabata. „‘Kiekvieną jaunatį ir kiekvieną šabą visa žmonija ateis Manęs pagarbinti‘, – sako Viešpats“.  (Iz 66, 22)

Tačiau lygiagrečiai su sabata dalis žemės gyventojų švenčia kitą – pirmąją savaitės dieną. Kada ir dėl kokios priežasties atsirado ši nauja šventė?

Jau gilioje senovėje, Mozės laikais, Dievas pareiškė, kad Kanaano žemėje, kurią turėjo izraelitai perimti, buvo garbinama saulė, mėnulis ir žvaigždės. „Jei pas tave, vienoje gyvenviečių, kurias tau duoda Viešpats, būtų rasta vyras ar moteris, kurie daro pikta Viešpaties, tavo Dievo, akyse ir nusižengia Jo Sandorai, eidami tarnauti kitiems dievams ir garbindami juos, ar tai būtų saulė, ar mėnulis, ar kuri nors iš dangaus galybių, – ką Aš esu uždraudęs,…“ (Įst 17, 2–3 )

Mokslininkai yra nustatę, kad saulės, mėnulio ir žvaigždžių garbinimas buvo išvystytas jau prieštvaniniu laiku. Po tvano, kai likusi žmonijos dalis ėmė kurti naują visuomenę, netrukus vėl grįžta prie šių dangaus kūnų garbinimo. Saulės kultas turėjo ypatingą reikšmę visais laikais, visoje pagonybėje. Sudievintai saulei, kuri teikia šviesą, šilumą, gyvybę, jaukumą ir saugumą, pagonys skyrė garbingiausią savaitės dieną – pirmąją. Tad ir šiandieną daugelyje pasaulio kalendorių galime pastebėti pirmąją savaitės dieną vadinamą saulės diena. Kitoms kosminėms dievybėms – mėnuliui ir žvaigždėms, buvo skirtos kitos savaitės dienos.

Bet to nepakako pagonims sureikšminti dangaus kūnų dieviškumą. Jau senovės Mesopotamijoje astrologai buvo sukūrę horoskopą. Pastaruoju negali atsižavėti net dvidešimt pirmojo amžiaus išsimokslinę žmonės. Per pažangiausias visuomenės informavimo priemones kiekvieną rytą mulkinami ir kvailinami žmonės, primenant jiems šios dienos „pavojus“, nes taip kalba horoskopas. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, nes tai daro net tie, kurie save laiko krikščionimis. Dievas sako, kad tie dangaus kūnai sukurti ne garbinimui ar žmogaus likimui lemti. Jiems Kūrėjas suteikė kitą prasmę. „Kadangi jūs nematėte jokio pavidalo, kai Viešpats kalbėjo iš ugnies prie Horebo (Sinajaus), būkite atidūs ir nuoširdžiai saugokitės, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą, ar į vyrą, ar į moterį panašų, ar panašų į bet kokį gyvulį žemėje, ar į bet kokį paukštį, skraidantį padangėse, ar į bet kokį gyvūną, šliaužiojantį žeme, ar į bet kokią žuvį, plaukiojančią vandenyse po žeme, ar kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir stebėdamas saulę, mėnulį, žvaigždes bei dangaus galybę, nebūtum sugundytas juos garbinti ir jiems tarnauti. Juos Viešpats, tavo Dievas, davė visoms tautoms, esančioms visur po dangumi“. (Įst 4, 15–19)

Tokia praktika žemina ne tik Dievą, bet ir patį žmogų, atskleidžia jo tamsuoliškumą.

Sabatos šventimo pakeitimą kita diena Dievas laiko Jo pažeminimu ir atmetimu. „…jie atmetė Mano įsakus, nesilaikė Mano įstatų ir išniekino Mano šabus, nes jų širdys sekė paskui stabus“. (Ez 20, 16)

Krikščionys neturi jokio pagrindo Šventajame Rašte švęsti vietoj Viešpaties sabatos pirmąją savaitės dieną, kurią Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę ir ėmus kalbą valyti nuo svetimybių, o ypač siekiant uždengti klastą, pavadino sekmadieniu. Taip biblinė pirmoji savaitės diena Lietuvoje tapo septintąja – sekmadieniu. Bet kodėl didžioji krikščionių dauguma švenčia tą netikrąją dieną? Kas, kada ir dėl kokių priežasčių ją įvedė?

Be to, ką Jėzus kalbėjo apie netikrus pranašus ir mokytojus, vėliau tęsė apaštalai. Štai apaštalo Pauliaus perspėjimai. „Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“. (Apd 20, 29–30) „Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, veidmainingiems melo skelbėjams, kurių sąžinė paženklinta įdagu“. (1Tim 4, 1–2)

Apaštalas Petras rašo: „Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui“. (2Pt 2, 1–2) Apaštalai ne tik perspėja apie būsimą atpuolimą, bet ir nurodo pražūtingas pasekmes. Visa tai šiandieną matydami, tokie krikščionys ne atgailauja, o didžiuojasi tuo, ką yra padarę. Tai ir patvirtina „įdagą jų sąžinėje“.

Raštas ne tik pasako, kas įvyks, bet ir nurodo tos klastos autorių. Mes jau daug skaitėme, kad pagoniškos religijos, kokios gražios ir patrauklios bebūtų, yra tiesioginė šėtono veikla. Skaudžiau yra tai, kad ta klasta prasiskverbė į krikščionybę. Paulius sako „iš jūsų pačių tarpo“. Ir štai kaip Paulius toliau veda mus per istoriją ir atskleidžia to didžiojo melo kelią. „Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu. Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar ir šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu… Ano Nedorėlio atėjimą dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai“. (2Tes 2, 3–4.9) Nemanau, kad jums prieš akis neiškilo įspūdinga asmenybė, kuri sėdi „Dievo šventykloje ir dedasi Dievu“. Visoje krikščionybės istorijoje tik viena sistema sukūrė tokią šventvagystę. Tik vienas žmogus tituluojamas „jo šventenybė“, „šventasis tėvas“, kai tuo tarpu Jėzus griežtai dėl to perspėjo: „Ir nė vieno savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį tėvą danguje“. (Mt 23, 9) Šventajame Rašte tik Dievas vadinamas žemės ir dangaus Kūrėju, Savininku, Tėvu. Jėzus jokiam žmogui, kokias pareigas šis beatliktų bažnyčioje, neleido vadintis tėvu. Jis pasakė: „Jūs visi esate broliai“. (Mt 23, 8 ) Jėzus, būdamas Dievas, nusižemino ir pasidarė mūsų broliu. „Todėl Jis (Jėzus) nesigėdija juos (tikinčiuosius) vadinti broliais“. (Hbr 2, 11) O laiške filipiečiams Paulius plačiai apibūdina Jėzaus nusižeminimo lygį. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats Save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauputų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats‘“. (Fil 2, 6–11) Visus tuos titulus, kurie priklauso vieninteliam Visatoje Jėzui, išdrįso pasisavinti „šventasis tėvas“!

Dėl aiškumo pažvelkime dar į vieną senovės pranašystę, kuri atskleidžia visą tą sugedusią sistemą.

Danieliaus knygos septintą skyrių tyrinėsime netrukus, tad dabar paliesiu tik principinę pranašystės dalį. Mažasis ragas „Žodžiais jis įžeis Aukščiausiąjį ir neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems, užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą“. (Dan 7, 25) Na štai, labai konkrečiai – „švenčių dienos ir Įstatymas“ – pakeisti. Kuo tas „mažasis ragas“ įžeidinės Dievą, kokiu būdu jis kenks šventiesiems ir kaip jis pasikėsins į Dievo Įstatymą – tai jau kitoje temoje.

Šėtonas nekantravo panaikinti Dievo galios ženklą – sabatą, bet popiežija dar nebuvo spėjusi sustiprinti savo pozicijų, kad ryžtųsi tokiam įžūliam veiksmui – pakeisti Dievo Įstatymą ir šventą dieną. Krikščionybė dar nebuvo tiek nutolusi nuo Biblijos principų, kad leistų tam įvykti. Tada šėtonas „pasikinko kitą arkliuką“.

Porą šimtmečių Romos imperatoriai žiauriomis represijomis mėgino sunaikinti krikščionybę. Tačiau, kur būdavo pralietas vieno Dievo vaiko kraujas, ten stodavo dešimtys. Tad netrukus Romos imperijoje krikščionybė labai išplito. Antrojo šimtmečio pabaiga ir trečiojo šimtmečio pradžia pasižymėjo išskirtinėmis represijomis prieš krikščionis. Šėtonas Bažnyčią užgriuvo pačiais baisiausiais persekiojimais. Jėzus buvo perspėjęs to laikmečio tikinčiuosius: „Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką“ (Diena už metus – dešimt metų). (Apr 2, 10) Imperatorius Decijus 250 m. išleido įstatymą, pagal kurį krikščionys buvo kankinami ir žudomi, jų turtas išplėšiamas. Nuo 303 iki 313 metų (10 metų) imperatorius Deoklicijanas ir jo perėmėjas Galerijus vykdė pačias žiauriausias operacijas, norėdamas sunaikinti krikščionybę. Tie valdovai buvo įsitikinę, kad, jei krikščionių Bažnyčia augs ir plėsis imperijoje, tai bus Romos valstybės žlugimo priežastis. Romos valdžia savo įniršį panaudojo prieš dvasininkiją, tikėdamąsi, kad, jei bus sunaikinti ganytojai, tai avys pačios išsisklaidys. Daugybė krikščionių buvo suluošinti, jiems išluptos akys, sužalotos rankos ir kiti organai. Daugelis neišlaikė tų baisių kankinimų ir žuvo.

Į Romos sostą sėdęs imperatorius Konstantinas Didysis ėmėsi gudrybės. Jis sumanė klasta sugriauti krikščionybę iš vidaus. Dabar jau visi istorikai pripažįsta, kad Konstantinas tik suvaidino atsivertimą į krikščionybę. Jis norėjo įgyti krikščionių pasitikėjimą ir sužlugdyti ją jų pačių rankomis. 321 metais Konstantinas, neva siekdamas sutaikinti pagonis su krikščionimis, iš pastarųjų pareikalauja vietoj sabatos drauge su pagonimis švęsti pirmąją savaitės dieną – saulės dieną. Krikščionys negalėjo su tuo sutikti, bet jau buvo pavargę nuo nesibaigiančių persekiojimų ir žudynių. Kurį laiką imta švęsti dvi dienas – Viešpaties sabatą ir saulės dieną. Tačiau tai labai neigiamai veikė imperijos ekonomiką. Tad 364 metais Bažnyčia nusileidžia ir priima reikalavimą švęsti saulės dieną. Kad atrodytų švelniau, paryškinamas tas faktas, jog Jėzus prisikėlė iš numirusių pirmąją savaitės dieną, tad to garbei nebus blogai tą dieną imti švęsti.

Ir dar vienas imperatorių žingsnis. „Jau valdant Konstantino Didžiojo sūnums, vienas tik ką tapęs krikščionimi Firmicus Maternus karštai ragino imperatorius sunaikinti pagonių šventoves ir dievus, o jiems duotus turtus patiems pasisavinti* (*F. Maternus, De errore profanarum religionum, XXVIII, 6). Antrosios IV amžiaus pusės imperatoriai, k.a.Gracijanas, Valentinijanas ir ypač Teodosijus D., iš tikrųjų tarnavo bažnyčiai. Šis paskutinysis paskelbė 380 m. reikšmingą dekretą, kuriuo uždėjo pareigą visiems imperijos valdiniams išpažinti, kaip vienintelę teisingą, tą tikybą, ‚kurią dieviškasis Petras yra perdavęs romėnams‘ ir kurią lig šiol seka popiežius Damasas ir Aleksandrijos vyskupas Petras* (*Cod. Theod. XVI, tit.I2, ed G. Hacnel). Taip šių imperatorių globojama krikščionybė, tiksliau pasakius, katalikybė tampa oficialinė valstybės tikyba, šalia kurios pagonybė jau ne tik netoleruojama, bet dar smarkiai naikinama.“ (Ši citata imta iš J. Jakšto knygos „Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V amžiaus“. 1937 m.)

Istorikas J. Jakštas nurodo net konkrečius metus, kada Romos katalikų bažnyčia tapo valstybine bažnyčia – 380 m. Apreiškimo knygoje tai pavaizduota siaubingu simboliu. „Ten aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų“. (Apr 17, 3) Jeigu moteris šiuo atveju simbolizuoja Bažnyčią, o žvėris Romos imperiją – moters sėdėjimas ant žvėries rodo bažnyčios susijungimą su valstybe bendriems tikslas.

Tie tikslai ir priemonės aprašyti tame pačiame 17 skyriuje toliau. „Ant jos (moteriškės) kaktos buvo užrašytas vardas, slėpinys: ‚Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina‘. Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo“. (Apr 17, 5–6) Baisesnių simbolių pavaizduoti Kristaus įkurtos Bažnyčios puolimui nesurasi. Jonas sako „Ją matydamas, aš labai stebėjausi“. „Girta nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo“ – patvirtino istorija, kai popiežija pati, vėliau įkūrusi „šventąją inkviziciją“, nukankino ir nužudė dešimtis ar šimtus milijonų ištikimųjų Dievo vaikų. Jonui buvo dėl ko stebėtis.

Netruko išsipildyti apaštalų žodžiai. Pirmieji žingsniai traukiantis nuo Šventojo Rašto mokslo padrąsino popiežiją žengti kitus žingsnius. Pakeitus šventą dieną sabatą į pirmąją savaitės dieną – saulės dieną, imta keisti ir kitus įsakymus, o nepaklūstančiuosius pati popiežija ima persekioti ir žudyti.

Šiandieną krikščionybę matome visiškai nebe tokią, kokią ją paliko Jėzus, ir kokią Jis nori matyti sugrįžęs į žemę. Kad ir kaip mes būtume pamilę tą bažnyčią, kad ir kokie saitai mus sietų su ja, jeigu tai nėra Kristaus tiesa besivadovaujanti bažnyčia, ar verta rizikuoti savo amžina ateitimi „dėl kompanijos“? Ar verta niekinti Dievą žmonių sukurtų įstatymų ir tradicijų vykdymu?

Jėzus sako: „Veltui jie Mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“. (Mt 15, 9)

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

SABATA

Ankstesnėje temoje apžvelgėme Dievo Įstatymą, kuris apima dešimt principų. Galėjome pastebėti, kad kai kurie iš jų lietė tik žmogaus santykius su Dievu: tai pirmieji keturi įsakymai – neturėk kitų dievų; nedaryk garbinimui jokių dirbinių; netark nepagarbiai Dievo vardo ir švęsk septintąją savaitės dieną – Viešpaties sabatą. Kiti šeši įsakymai: pagarba tėvams; pagarba gyvybei; pagarba santuokai; pagarba svetimo turtui; žmogaus teisė girdėti tik teisingą liudijimą ir vengimas pavydo – liečia tik žmogaus santykius su kitais žmonėmis.

Jėzus, paklaustas, kurie įsakymai iš Įstatymo svarbesni už kitus, Savo atsakymu nustebino klausytojus. Jis pareiškė, kad visas dešimties Įsakymų Įstatymas yra duotas vieno Autoriaus – Dievo, ir visi jo principai vienodai reikšmingi ir šventi. Tačiau Jėzus tuos įsakymus sugrupavo į dvi grupes ir kiekvienai grupei davė antraštę. Pirmąjai grupei, kuri apibrėžia žmogaus santykius su Dievu, Jėzus davė tokią antraštę: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“. Jis pasakė, kad santykiai su Dievu yra patys pirmieji, kuriant santykius su žmonėmis. Jėzus tęsė: „Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas“. Toliau Jėzus mini antrąją grupę ir jai suteikia kitą antraštę: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Šiuos likusius šešis įsakymus, kurie nusako žmogaus santykius su žmogumi, Jėzus nukelia į antrąją grupę, bet įdomiausia, kad Jis nesako, neva jie mažiau reikšmingi. „Antrasis – panašus į jį“, – sako Jėzus. Ir toliau tęsia: „Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“. (Mt 22, 37–40) Neturint teisingų santykių su žmonėmis, negalima teigti, kad myli Dievą ir gerbi Jį.

Jėzaus apibūdinimas Įstatymo yra toks konkretus ir užbaigtas, kad nebelieka vietos diskusijoms ar svarstymams. Eiliškumas jų yra, bet reikšmė – vienoda. Jie parodo Dievo meilę žmonėms ir žmonių meilę Dievui bei aplinkiniams. Kitoks jų sudėliojimas ar traktavimas gali tik įnešti sumaištį ir sumenkinti jų poveikį.

Dauguma įsakymų iš šio švento Dievo Įstatymo yra perkelti į įvairių valstybių konstitucijas. Dauguma krikščioniškų bažnyčių pripažįsta jų dalį ir šventai jų laikosi. Daugiausia nesutarimų kyla dėl vieno – ketvirtojo įsakymo, kuris reikalauja švęsti konkrečią, o ne pasirinktinai, savaitės dieną.

Kodėl būtent šią dieną Dievas pasirinko Jo garbinimo diena? Kuo ji išskirtinė? Kodėl tik prie jos įsakymo švęsti – vienintelio iš dešimties – Dievas pridėjo „Atmink!“? Kodėl dauguma krikščioniškų bažnyčių švenčia ne tą – septintąją savaitės dieną, kaip Dievo kūrimo darbo paminklą (lietuviškame kalendoriuje ji padaryta šeštąja)  – o kitą, pirmąją savaitės dieną– Jėzaus prisikėlimo dieną? O gal nesvarbu, kurią dieną švęsti? Gal žmogus ar bažnyčia patys gali pasirinkti šventimo dieną? Šitie klausimai reikalauja išsamaus tyrinėjimo ir todėl šią ir kitą temą skirsime šiam svarbiam klausimui.

Grįžkime prie pačios pradžios, kada prasidėjo pirmųjų mūsų planetos dienų skaičiavimas. „Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“. (Pr 1, 5) Po to sekė antroji, trečioji, ketvirtoji, penktoji, šeštoji diena (Pr 1, 8.13.19.23.31). Reikia pastebėti, kad pradžioje dienos, arba paros, buvo skaičiuojamos ne nuo nakties dvyliktos valandos, ne nuo ryto ar dar kokio laiko, o nuo vakaro, apimant rytą. Tamsioji ir šviesioji paros dalis.

Dievas baigė mūsų planetos formavimo ir ruošimo darbus. Sukurtas ir Dievo atstovas, kuris turės visa tai prižiūrėti, – žmogus. Visa tai truko šešias, būtent mūsų planetos šešias konkrečias dienas. Tai nebuvo kažkokie šeši periodai, ar šeši milijonai metų, ar dar kažkoks ilgas nežinomas laikas. Tai buvo mūsų planetos šešios paros. Tuo ir pasireiškė Dievo nuostabi kūrybinė galia, kad visus tuos darbus Jis atliko per šešias dienas.

Bet sukdamasi mūsų planeta toliau skaičiavo dienas. Išaušo septintoji diena. Kas vyko tada? „Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė. Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, septintą dieną Jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“. Ir tada: „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną Jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų“. (Pr 2, 1–3)

Štai šventos dienos atsiradimo priežastis – Dievo kūrybos darbų paminklas, paminklas, kurį Dievas pastatė ne iš aukso, akmens ar ko kito, o iš laiko! Šitaip Dievas pats suskirstė savaitės dienas: šešios – darbo dienos; septintoji – šventa poilsio diena. Jos pavadinimas kilo taip pat iš jos paskirties – hebr. šabbat – ramybė, poilsis. Daugelyje pasaulio kalbų ji skamba kaip sabata arba panašiai. Rubšio Biblijos vertime – šabas.

Vėliau, kai ant Sinajaus kalno Dievas davė Mozei Savo ranka užrašytus įsakymus ant akmens plokščių, sabatos šventimas nurodytas ketvirtame šio kodekso įsakyme: „Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino.“ (Iš 20, 8–11)

Šitame įsakyme Dievas įtraukė keletą principų. Pirmiausia, pakartojama Dievo nustatyta savaitės dienų eiga ir paskirtis. Antra, ta diena jau turi savo pavadinimą – šabas (sabata, Dievo poilsis). Trečia, nurodoma jos atsiradimo priežastis – pagal Dievo darbų ir poilsio tvarką, ir kūrimo darbų paminklas. Ketvirta, nurodoma konkreti jos šventimo tvarka. Penkta, kad ji paties Dievo palaiminta ir pašventinta, tad žmogui nepaliekama teisė pačiam rinktis, kurią dieną ir dėl kokios kitos priežasties jis norėtų švęsti. Ir šešta, vieninteliam šiam įsakymui Dievas užrašė „Atmink!“. Tad šiuo atveju įsidėmėtinas vienas svarbus principas: „Kadangi Tu, Viešpatie, juos palaiminai, jie bus amžinai palaiminti“. (1Met 17, 27) Dievo palaiminimo joks žmogus negali perkelti į kitą dieną. Sabata lieka Dievo kūrybinės galios ir Jo autoriteto paminklas ir simbolis.

Jėzus, gyvendamas žemėje, kartą priminė šią tiesą, nurodydamas, kad sabata Dievo skirta žmogaus palaimai. „Ir pridūrė: ‚Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“. (Mk 2, 27–28 ) Pirmiausia tame matome, kad Jėzus savinasi šią dieną. Jis Save pavadina šabo Viešpačiu – įkūrėju ir savininku. Be to, Jis pasako, kad Dievas šia diena nenori apkrauti žmogų sunkumais, o per jos laikymąsi suteikti žmogui ypatingą Dievo pažinimą ir per tai rodomą pagarbą. Sakydamas „žmogui“, Jėzus pasako, kad ne kažkokiai nacijai ar tautai, o žmogui, kokios tautybės jis bebūtų.

Pasakymas, kad „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“, nėra savavališkas. Mes jau esame kalbėję apie tai, kad viskas sukurta per antrąją Dieviškosios Trejybės Esybę – Dievą Jėzų Kristų. „Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“. (Jn 1, 3) „Nes Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam“. (Kol 1, 16)

Dievas žinojo, kad šėtonas stengsis ištrinti iš žmonijos atminties Dievo kūrimo veiklą ir žmonijos atsiradimo priežastį. Tam reikėjo tik ištrinti iš atminties sabatą. Nuo pat pagonybės atsiradimo pradžios stabmeldžiai pasirinko švęsti ne Dievo nurodytą ir pašventintą dieną. Jiems saulė teikė šviesą, šilumą, gerą savijautą ir visa kita. Nenuostabu, kad to paties Dievo sukurtą objektą pagonys pasirinko sau garbinimo objektu. Dar senovėje, įkurdamas Izraelio tautą, Dievas buvo griežtai uždraudęs garbinti daiktus, nes tai žemina žmogų. „Kadangi jūs nematėte jokio pavidalo, kai Viešpats kalbėjo iš ugnies prie Horebo (Sinajaus), būkite atidūs ir nuoširdžiai saugokitės, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą, ar į vyrą, ar į moterį panašų, ar panašų į bet kokį gyvulį žemėje, ar į bet kokį paukštį, skraidantį padangėse, ar į bet kokį gyvūną, šliaužiojantį žeme, ar į bet kokią žuvį, plaukiojančią vandenyse po žeme, ar kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir stebėdamas saulę, mėnulį, žvaigždes bei dangaus galybę, nebūtum sugundytas juos garbinti ir jiems tarnauti. Juos Viešpats, tavo Dievas, davė visoms tautoms, esančioms visur po dangumi“. (Įst 4, 15–19)

Štai kaip apie tai rašo apaštalas Paulius: „Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius“. (Rom 1, 25).

Krikščionybė taip pat pateko į tuos spąstus. Kristaus mokslui plintant į pagoniškus kraštus, visuomenė ir net šeimos tapo mišrios – dalis jų liko pagonimis, dalis priėmė krikščionybę. Nelengva buvo išlaikyti Dievo reikalavimus tokioje mišrioje visuomenėje. Jau antrame šimtmetyje po Kristaus krikščionybė ėmė palaipsniui tolti nuo to Dievo nurodymo. Jie „užmiršo“ tai, ką Dievas buvo įsakęs „Atmink!“.

Plačiau apie tai, kaip pirmoji savaitės diena – saulės diena, užėmė Viešpaties sabatos vietą, kalbėsime kitoje temoje. Šioje temoje noriu dar paliesti Kristaus ir Jo sekėjų pavyzdį, kokį randame Biblijoje, o taip pat, kaip ši diena turi būti užlaikoma.

Apaštalas Jonas rašo, kad didžiausias sabatos šventimo pavyzdys yra jos Autorius – pats Jėzus Kristus: „Kas tvirtina esąs Jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo“. (1Jn 2, 6) Pažvelkime į keletą Jėzaus pavyzdžių.

„Jėzus parėjo į Nazarą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti“. (Lk 4, 16) Matome, kad Jėzus buvo įpratęs sabatos dieną praleisti Dievo Namuose, tyrinėjant Dievo Žodį. Būdamas žmogaus kūne, Jis rodė pagarbą Jo paties įsteigtai šventai dienai.

Kitas atvejis, kai Jėzus kalbėjo apie vėlesniųjų laikų krikščionių persekiojimus. Jis ragino melstis, kad net sunkių persekiojimų laikais tikintieji galėtų sabatą turėti laisvą ir ramią dieną. „Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar šabo dieną“. (Mt 24, 20)

Lukas labai atsakingai aprašė Jėzaus ir Jo pasekėjų veiksmus paskutiniąsias Jėzaus tarnavimo dienas. Kad šiuolaikiniam skaitytojui būtų paprasčiau suvokti tų dienų išsidėstymą, pažvelkime į įvykius pagal mūsiškį kalendorių. Taigi, pagal mūsų šiuolaikinį kalendorių Jėzus buvo nukryžiuotas penktadienį (Biblijoje – tai šeštoji savaitės diena). Tą pačią dieną Jis buvo palaidotas. „Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Visa tai dėjosi Pasirengimo dieną (penktadienis žydams buvo pasiruošimo sabatai diena), jau beprasidedant šabui“. (Lk 23, 52–54) Jėzus jau ilsisi kape. Netrukus nusileis saulė ir prasidės šventa sabata. Kaip ir sukūręs pasaulį Jėzus septintąją dieną ilsėjosi, taip ir Savo mirtimi atpirkęs jį, Jėzus vėl ilsisi, nors šį kartą kape.

Kas tuo metu vyksta gyvųjų pasaulyje? „Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi ir Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas Jo kūnas kape. Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas“. (Lk 23, 55–56)  Tos moterys trejus su puse metų vaikščiojo drauge su Jėzumi ir matė, kaip Jėzus elgėsi su sabata. Dabar, likusios vienos, jos neketino ko nors keisti. Kadangi sabata tuoj tuoj turėjo prasidėti, moterys spėjo tik nusipirkti balzamuojančių kvapiųjų medžiagų, bet patepti Jėzaus kūno nebespėjo. Saulė jau lindo už horizonto. Joms teko palikti nepateptą Jėzaus kūną ir sabatą praleisti šventoje ramybėje.

Jėzus ramiai ilsisi kape, romėnų kariai saugo Jėzaus kapą, kad kas nepavogtų Jėzaus kūno, Jėzaus pasekėjai taip pat ilsisi savo namuose.

Baigiasi sabata, aušta pirmoji savaitės diena (dabar vadinama sekmadieniu). Laikas pradėti darbus. Moterys su visais paruoštais kvepalais skuba prie kapo, tikėdamosios patepti Jėzaus kūną. Tuo metu Jėzus taip pat pradeda naują savaitę – Jis keliasi iš kapo. „Pirmąją savaitės dieną, rytui auštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais (angelai). Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: ‚Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!‘“ (Lk 24, 1–7)

Šitaip išsidėsto tos paskutiniosios Jėzaus žemiškojo tarnavimo dienos. Penktadienis (šeštoji biblinės savaitės diena – Pasirengimo diena) – Jėzus nužudomas, palaidojamas kape. Jėzaus pasekėjai pasiruošia sabatos šventam poilsiui.

Šeštadienis (biblinė septintoji diena) – Jėzus ilsisi kape. Jėzaus pasekėjai ilsisi pagal Įstatymą.

Sekmadienis (visose keturiose Evangelijose tai vadinama pirmąja savaitės diena) – Jėzus keliasi iš kapo. Jėzaus pasekėjai pradeda naują darbo savaitę.

Net atlikęs atpirkimą, Jėzus neskubėjo tęsti darbų, bet parodė pavyzdį, jog sabata negali būti pažeista jokiais žemiškais darbais. Tačiau Jėzus niekada nepritarė tokiam sabatos šventimui, kokį buvo susikūrę žydų dvasiniai vadovai. Jų požiūris į sabatą buvo labai iškreiptas, ir Jėzui teko išlaisvinti sabatą iš žmogiškų iškraipymų. Jėzui buvo priekaištaujama dėl to, kad Jis nesilaikė kunigų įvestų reikalavimų. Jėzus labai aiškiai pareiškė: „O kodėl jūs laužote Dievo įsakymą dėl savojo papročio?.. Taip jūs niekais verčiate Dievo paliepimą dėl savojo papročio. Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas: ‚Ši tauta šlovina Mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo Manęs. Veltui jie Mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų‘“. (Mt 15, 3.6–9) „Garbės iš žmonių Aš nepriimu“. (Jn 5, 41) Tai yra, žmonės gali susikurti labai gražių papročių ir tradicijų, bet, jeigu tai nėra Dievo nurodymas, Dievas tokio šlovinimo iš žmonių nepriima. Tad ir šventos dienos pakeitimas kita diena, net labai gražiu šūkiu – Jėzaus prisikėlimo garbei! – Dievui garbės neteikia. Jėzus yra pasakęs: „Jūs būsite Mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“. (Jn 15, 14)

Jėzaus pavyzdys aiškus. Ar Jo pasekėjai irgi taip pat suprato sabatos šventimo klausimą? Apaštalas Paulius teigia: „Taigi Dievo tautos dar laukia šabo poilsis, nes, kas įžengia į atilsį, ilsisi po savo darbų, panašiai kaip Dievas ilsėjosi po Savųjų. Tad stenkimės įžengti į aną atilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu“. (Hbr 4, 9–11) Sabatos nesilaikymą Paulius įvardija kaip nupuolimą.

Kiti tekstai, kurie parodo apaštalų poziciją. „Šabo dieną išėjome pro vartus prie upės, kur tikėjomės rasią maldos vietą, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims“. (Apd 16, 13) Kadangi tai buvo Makedonija – pagoniška Europa, apaštalai ir ten parodo sabatos šventumo pavyzdį.

Toliau kita Graikijos vieta. „Pagal savo įprotį Paulius užėjo pas juos ir tris šabus aiškino jiems Raštus“. (Apd 17, 2) Korintas: „Kiekvieną šabą Paulius kalbėdavo sinagogoje, įtikinėdamas žydus ir graikus“. (Apd 18, 4)

Kartais mėginama kokį nors Biblijos tekstą panaudoti kaip įrodymą, neva jau apaštalai šventę Kristaus prisikėlimo dieną – pirmąją savaitės dieną  – dabartinis sekmadienis. Jie ima tuos tekstus, kur minima pirmoji savaitės diena, ir iš jų mėgina sukurti teoriją, kad gal būt jie jau tada šventė ją. Vardan tiesos, turime pasakyti, kad Naujajame Testamente pirmoji savaitės diena paminėta aštuonis kartus: Mt 28,1;  Mk 16, 2.9; Lk 24, 1;  Jn 20, 1.19;  Apd 20,7;  1Kor 16, 2. Pirmi penki kartai susiję su Jėzaus prisikėlimo faktu.

Šeštas kartas užrašytas Jono 20, 19 „Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: ‚Ramybė jums!‘“ Ar čia parašyta, kad jie susirinko švęsti tos pirmosios dienos Jėzaus prisikėlimo garbei? Ne!  „Dėl žydų baimės“. Nes jau praėjus kiek laiko po to įvyko, Jėzus „Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį“. (Mk 16, 14) Koks galėjo būti prisikėlimo dienos šventimas, jeigu jie netikėjo Jėzaus prisikėlimu! Šitas tekstas nepatvirtina keliamos minties. Liko dar du tekstai.

„Pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužti duonos (Viešpaties Vakarienės apeiga), Paulius ėmė juos mokyti“. (Apd 20, 7) Galima būtų pamanyti, kad tuo metu jau buvo švenčiama Kristaus prisikėlimo diena. Bet ar tikrai taip? Paslaptį atskleidžia tuo metu tarp Kristaus mokinių susiformavęs paprotys. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą“. (Apd 2, 46–47) Kadangi Viešpaties Vakarienė tikintiesiems priminė Jėzaus atliktą atpirkimą, jie kasdien tai atlikinėdavo. Jėzus nenurodė, kaip dažnai tas tarnavimas turi būti atliekamas. Paulius citavo Jėzaus žodžius: „Kiek kartų gersite, darykite tai Mano atminimui. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis“. (1Kor 11, 25–26) Nenuostabu, kad palydėdami apaštalą Paulių į ilgą misijos kelionę, tikintieji surengė Viešpaties Vakarienės tarnavimą. Ta proga Paulius pasakė ilgą pamokslą, kuris užsitęsė iki vidurnakčio. Jeigu Viešpaties Vakarienės tarnavimą tikintieji pradžioje atlikinėdavo kiekvieną dieną, tai turbūt niekas nemėgins teigti, jog jie visas septynias savaitės dienas šventė.

Ir dar vienas kartas, kada paminėta pirmoji savaitės diena. „Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas, kad rinkliavos neprasidėtų tiktai man atvykus“. (1Kor 16, 2) Aukų rinkimas per pamaldas Dievo darbo rėmimui yra vienas iš Dievo šlovinimo tarnavimų. Tai daroma per sabatos pamaldas. Bet šitoje vietoje visai kitos paskirties aukos. Pirmoje šio skyriaus eilutėje sakoma: „Dėl rinkliavos šventiesiems padarykite taip, kaip aš esu nurodęs Galatijos Bažnyčioms“. Ir tada Paulius moko, kad ne Dievo darbui skirtos aukos, o tik skurstančių „šventųjų“ (tikinčiųjų) palaikymui neturėtų būti renkamos per sabatos pamaldas. Paulius rengėsi iš visų bendruomenių surinktas aukas pristatyti Jeruzalės skurdžiams, tad ragino neatidėlioti jų rinkimo Pauliaus atvykimo metui. Po sabatos, pirmają savaitės dieną ir iki kitos sabatos, jie turėtų surinkti tas dovanas ir paruošti, kad Paulius galėtų jas paimti. Čia nesakoma, kad jie šventė pirmąja savaitės dieną, o atvirkščiai – pirmoji savaitės diena parodyta kaip eilinė darbo diena, kada reikia užsiimti labdara.

Istorija liudija, kad sabatos iškeitimas į prisikėlimo dieną įvyko ne Kristaus iniciatyva, ne apaštalų laikais, ir net ne artimiausiu metu. Ketvirtasis šimtmetis po Kristaus atskleidžia tą didžiąją išdavystę, bet apie tai vėliau.

Skaitant Šventąjį Raštą ir matant, kaip krikščionys švenčia savo įvestąją prisikėlimo dieną, matomas labai didelis skirtumas. Tad pažvelkime, kaip Dievas ragina mus tą Jo įvestą šventą dieną praleisti.

„Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino“. (Iš 20, 8–11) Ketvirtasis įsakymas iš Dešimties įsakymų Įstatymo labai konkrečiai apibrėžia sabatos laikymosi principus.

Po keleto šimtmečių Dievas per pranašą Izaiją priminė ne tik principus, bet ir patį požiūrį į tą šventą dieną. „Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų ir Mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais, jei šabą laikysi žavesio diena, Viešpaties šventą dieną – šlovinga, jei švęsi ją, neidamas savo keliais, neieškodamas, kas tau naudinga, ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms, tai džiaugsiesi Viešpatyje, ir Aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų, pamaitinsiu tave tavo tėvo Jokūbo paveldu“, – taip kalbėjo Viešpaties lūpos“. (Iz 58, 13–14) Dievas nori, kad Jo žmonės sabatą patirtų tikrą sukūrimo ir atpirkimo džiaugsmą. Kad jų neslėgtų savaitės rūpesčiai ir darbai. Kad vieną dieną per savaitę Jo žmonės susirinktų Jį pašlovinti ir pabendrauti prie Jo Žodžio tyrinėjimo. Kad jie sabatą laikytų ne liūdesio, o džiaugsmo diena. Ar nenorėtume dalyvauti tame Dievo vaikų džiaugsme, žinodami, kad Dievas per Šventąją Dvasią yra su jais?

Taigi kaip turėtume tą dieną praleisti? Kas tinkama joje ir kas netinkama? Principą jau galėjome suvokti, bet kai kuriems darbams duoti konkretūs nurodymai.

Svarbiausia suvokti esmę. Dievas laukia ne mūsų ritualo. Jam reikia, kad viską darytume iš širdies. Tad mokykimės suderinti tuos du dalykus: savo nesibaigiančius darbus ir rūpesčius ir dienos šventą paskirtį.

Iš Jėzaus ir Jo pasekėjų pavyzdžio jau matėme, kad ta diena ypatingai skirta Dievo pašlovinimui. Taip pat skirta dėmesio ir mūsų fiziniam poilsiui. „Darboholikams“ tai ypatingai svarbu. Tačiau mūsų gyvenimo rutinoje yra ir tokių darbų, kurių negalime atidėti kitai dienai. Patyrinėkime Raštą ir pamėginkime pritaikyti sau tuos pavyzdžius ir nurodymus.

Svarbus momentas – sabatos pradžia ir pabaiga. Ji nėra susieta su mūsiškiu laiko skaičiavimu, tad prasideda ir užsibaigia pagal biblinį laiko skaičiavimą. „…nuo vakaro ligi (kito) vakaro švęsite šį jūsų šabą“. (Kun 23, 32) Paprastai pasakius, penktadienį, saulei nusileidus, prasideda sabata, šeštadienį, saulei nusileidus, – užsibaigia. Visos jos valandos vienodai šventos.

Raštas sako, kad net per didžiuosius darbymečius mes turime išmokti susilaikyti nuo savo darbų. „Šešias dienas dirbsi, bet septintą dieną turi ilsėtis. Net arimo ir pjūties metu turi ilsėtis“. (Iš 34, 21)

Valgio ruošimas šeimininkei būna didelis išbandymas. Ypač, jei šeimyna nemaža. Tad Dievas ragina visus didžiuosius virtuvės darbus atlikti iš vakaro, kad sabatą reiktų ko mažiau įdėti darbo. Juk šeimininkei irgi reikia pailsėti. „Jis (Mozė) tarė: ‚Štai Viešpaties įsakymas: „Rytoj – iškilminga poilsio diena, šventas Viešpaties šabas. Kiek turite kepti, kepkite, kiek turite virti, virkite, o kas lieka, atidėkite į šalį ir palaikykite rytojui“. (Iš 16, 23) Šeimyna turi išmokti sabatos dieną pasimaitinti paprastu sveiku maistu ir neapkrauti šeimininkės savo užgaidomis.

Nėra nusižengimas sabatą rengti pamaldas ir dirbti dvasinį darbą. Iš tiesų tokiam darbui ji ir skirta. Jėzus pats sabatą praleisdavo Maldos namuose arba vaikščiodavo po Palestiną skelbdamas Evangeliją. Jis išsakė ir tokį savotiškai įdomų principą: „Arba ar neskaitėte Įstatyme, jog per šabą kunigai šventykloje pažeidžia šabo poilsį ir nenusikalsta?“ (Mt 12, 5) Visa, kas susiję su Dievo garbinimu ir Jo žinios platinimu, sabatą tinka daryti.

Dievas nereikalauja, kad tikintieji sabatą kęstų alkį. Valgyti nėra nuodėmė. Jėzus ir Jo mokiniai nuolatos keliavo ir ne visada jais pasirūpindavo aplinkiniai, tad kartais jie likdavo alkani sabatą. Toks atvejis kaip tik aprašytas Mato evangelijoje. „Anuo metu šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad ėmė skintis varpas ir valgyti“. Žydų kunigai tai laikė darbu ir pasmerkė Jėzų bei Jo mokinius. „Tai pamatę, fariziejai Jam sakė: ‚Žiūrėk, Tavo mokiniai daro, kas per šabą draudžiama“. (Mt 12, 1–2) Jėzus atsižvelgė į konkrečią situaciją, ir nepaisė kunigų apribojimų.

Jeigu mes gyvename ūkiškai ir turime gyvulių, kurie negali patenkinti savo gyvybinių reikmių dėl to, kad mes juos esame pririšę, arba jiems atsitiko nelaimė, Jėzus nurodo, kad mūsų pareiga jais pasirūpinti, nors tai būtų sabata. „Viešpats jam atsakė: ‚Veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šabo dieną nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti? “ (Lk 13, 15)

Jėzus taip pat mokė, kaip būtų teisinga pasielgti sabatą, pamačius žmogų nelaimėje. „Jis atsakė: ‚Kas iš jūsų, turėdamas avį, jeigu ji per šabą įkris į duobę, nestvers jos ir neištrauks?! O kiek daug brangesnis už avį žmogus! Taigi leistina daryti gera šabo dieną“. (Mt 12, 11–12)

Gyvendamas žemėje, Jėzus parodė Savo galią išlaisvinti žmones iš fizinių negalių. Tai Jis labai dažnai darydavo. Daugybė žmonių nuo Jėzaus nueidavo šlovindami Dievą už sugrąžintą sveikatą. Bet jeigu į Jėzų sergantis žmogus kreipėsi sabatą? Ar Jėzus to nepalaikys nuodėme? Juk kunigai būtent taip įvardijo Jėzaus atliekamą gydymą sabatą. Štai viena konfliktinė situacija, kurią aprašė Lukas. „Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo Jį. Štai Jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus. Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: ‚Valia per šabą gydyti ar ne?‘ Tie tylėjo. Tada Jis ėmė išgydė jį ir paleido. O jiems pasakė: ‚Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!‘ Ir jie nesugebėjo į tai atsakyti“.  (Lk 14, 1–6)

Neretai pasitaiko, kad ir nuoširdžiai trokšdami šventai užlaikyti Dievo šventą sabatą, susiduriame su aplinkiniais, kurie to nesupranta ir mėgina mus priversti pasielgti prieš savo sąžinę. Kaip pasielgti tokiu atveju? Ar nusileisti žmonėms, ar išlaikyti nesuteptą sąžinę? Apaštalams abejonių nekildavo: „Tačiau Petras ir Jonas jiems atsakė: ‚Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!‘“ (Apd 4, 19)

Ar Viešpaties palaiminta ir pašventinta septintoji savaitės diena – sabata teikia mums džiaugsmą, ar tai dar vienas suvaržymas mūsų kelyje – priklauso nuo mūsų požiūrio į šitą reikalą. Prisiminkime Dievo nurodymą: „Jei šabo dieną  nekelsi kojos iš namų ir Mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais, jei šabą laikysi žavesio diena, Viešpaties šventą dieną – šlovinga, jei švęsi ją, neidamas savo keliais, neieškodamas, kas tau naudinga, ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms, tai džiaugsiesi Viešpatyje, ir Aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų, pamaitinsiu tave tavo tėvo Jokūbo paveldu“, – taip kalbėjo Viešpaties lūpos“. (Iz 58, 13–14)

„Be to, daviau jiems Savo šabus kaip ženklą Man ir jiems, kad žinotų, jog Aš, Viešpats, juos pašventinu“. „Švęskite Mano šabus, idant jie būtų ženklas Man ir jums, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats, jūsų Dievas“. (Ez 20, 12.20)

Jeigu Viešpaties sabata mums tikrai yra džiaugsmo ir atgaivos diena, Dievas pažada mus laiminti ir pasirūpinti mūsų reikmėmis. Patirkime šią palaimą.

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

DIEVO ĮSTATYMAS IR EVANGELIJA

Ankstesnėje temoje kalbėjome apie tai, kad Dievas teisme vadovausis Savo Dešimties įsakymų, arba Doroviniu, Įstatymu. Visais laikais Sandorą su žmonėmis Dievas sudarydavo būtent šio Įstatymo pagrindu. Todėl šitoje temoje skirsime daugiau dėmesio analizuodami šį ypatingos reikšmės Įstatymą.

Taip pat kalbėjome, kad apskritai prie Sinajaus kalno Dievas per Mozę davė ne tą vieną, Dešimties įsakymų, Įstatymą. Šitoje „puokštėje“ didelę dalį užėmė šešėlinis įstatymas. Dar buvo sveikatos ir higienos įstatymas, o kaip valstybei, Dievas Izraeliui buvo davęs teisinį, civilinį įstatymą. Kiekvienas krikščionis, kuris bent kiek susipažinęs su Šventuoju Raštu, suvokia tiesą, kad Dievo Įstatymas šventas ir svarbus žmogaus gyvenime.

Tačiau dažnai net nuoširdūs tikintieji susipainioja, nebegalėdami suvokti, apie kurį įstatymą Raštas kalba. Kartais skaito, kad „Įstatymas šventas, teisingas ir geras“, kitoje vietoje, kad įstatymas galiojo tik iki Kristaus mirties, ir taip toliau. Painiavos netrūksta, nes apaštalai, rašydami Šventąjį Raštą, žinojo, apie kurį iš keturių įstatymų kodeksų jie kalba. Tai aiškiai suprato ir ano meto skaitytojai. Tačiau dabar, praėjus porai tūkstančių metų, be to, Bibliją skaitant ne originalo kalba, o vertime, lieka sunkiai suvokiamų dalykų.

Dėl Izraeliui duoto teisinio įstatymo niekam abejonių nekyla – praradus valstybę, prasmės neteko ir teisinis įstatymas. Žydai turėjo Romos statytinio Piloto prašyti leidimo nukryžiuoti Jėzų. Patys to daryti jie nebegalėjo. Izraelis nebebuvo nepriklausoma valstybė.

Sveikatos ir higienos įstatymas kartais sukelia diskusijų, tačiau medicinos mokslui žengiant į priekį, tie senovėje Kūrėjo duoti nurodymai vis labiau atskleidžia savo prasmę.

Daugiausia neaiškumų kyla dėl Dešimties įsakymų Įstatymo ir šešėlinio įstatymo santykio. Todėl apie jų galiojimą ir reikšmę šitoje temoje kalbėsime daugiausia.

Pradžioje norėčiau šiek tiek pažvelgti į Šventajame Rašte randamus pasisakymus apie Dievo Dešimties įsakymų Įstatymą. Jėzus dažnai buvo kaltinamas, neva Jis siekia panaikinti Dievo Įstatymą. Štai kaip tai apibūdino pats Jėzus: „Nemanykite, jog Aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“. (Mt 5, 17–18 )

Apaštalas Paulius, kuris vadinamas pagonių apaštalu, nes daugiausia skelbė Evangeliją pagoniškuose kraštuose, ypatingai iškelia Dievo Įstatymo svarbą. „Taigi Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras“. (Rom 7, 12) „O gal tikėjimu mes panaikiname Įstatymą? Nieku būdu! Priešingai, mes Įstatymą patvirtiname“. (Rom 3, 31)

Visiškai priešingai šiems pareiškimams, pranašo Danieliaus knygoje randame pranašystę krikščioniškam laikotarpiui. Ten „mažojo rago“ simboliu pavaizduotoje pranašystėje apie popiežijos veiklą pasakyti kai kurie jos veiksmai. Apie juos plačiau kalbėsime kiek vėliau, dabar tik pažvelgsime į šios sistemos požiūrį į Dievo Įstatymą. „Žodžiais jis įžeis Aukščiausiąjį ir neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems, užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą“. (Dan 7, 25) Jeigu „Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras“, kam jį keisti? Jeigu jo Autorius pats Dievas, negi žmogus gali jį patobulinti ir likti nekaltas Dievo akyse? Bet „mažasis ragas“ išdrįso tai padaryti, ir šiandieną daugelis krikščionių, to nežinodami, laikosi ne Dievo duoto Įstatymo, o žmogaus iškraipyto.

Apaštalas Paulius toliau aiškina Įstatymo paskirtį. „Aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų Įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei Įstatymas nebūtų pasakęs: ‚Negeisk!‘“ (Rom 7, 7)  Dievas Įstatymą davė žmonėms, kad mes žinotume Dievo valią, kad nesugriautume santykių su Juo, kad visuomenėje sukurtume tokius santykius, jog visiems būtų gera. Pakeitus ir iškraipius Dievo įsakymus, net krikščioniškame pasaulyje prasidėjo nesutarimai, karai, žudynės. Dievo tobulo Įstatymo tikrai nereikėjo tobulinti.

Toliau Paulius teigia, kad Įstatymą svarbu žinoti. Neturėdami Dievo Įstatymo, negalime žinoti, kas yra nuodėmė, tad negalėsime ir jos išvengti. „Visi, kurie nusidėjo, neturėdami Įstatymo, pražus be Įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami Įstatymą, bus nuteisti pagal Įstatymą. Teisūs Dievo akyse juk ne Įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti Įstatymo vykdytojai“. (Rom 2, 12–13) Žmogaus santykiai su Dievo Įstatymu Rašte labai aiškiai parodyti. Todėl dar gilioje senovėje, Mozės laikais, Dievas buvo pasakęs: „O kad jie visada turėtų tokią širdį Manęs bijoti ir laikytis visų Mano įsakymų! Tada jiems ir jų vaikams sektųsi amžinai!“ (Įst 5, 29) Dievas Savo Įstatymą davė žmonijos gerovei. Kiekviena nauja Sandora būdavo sudaroma šio švento ir amžino Įstatymo pagrindais. Dievas niekada jo nepakeis ir nepanaikins, nes tai Jo karalystės valdymo principai, tai Jo charakterio išraiška.

Kaip kalbėjome pačioje pradžioje, iš Dievo gautąją žiną surašė labai skirtingi žmonės, tad ir jų surašyta žinia atsiskleidžia rašymo manieroje. Vieni buvo paprasti, didelio išsilavinimo neturintys žmonės. Kiti – labai išsilavinę. Nuo to žinios esmė nepakito. Tačiau skaitydami Raštą, vienas vietas suprantame lengviau, kitas – sunkiau. Apaštalas Petras pastebėjo tą sunkumą ir perspėja tikinčiuosius: „Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums yra parašęs ir mūsų mylimas brolis Paulius pagal jam duotą išmintį; jis taip kalba apie šituos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus savo pačių pražūčiai. Tad jūs, mielieji, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės“. (2Pt 3, 15–17) Petras nesako, kad Pauliaus laiškų negalima suprasti. Petras sako, kad „nemokšos ir nesubrendėliai“ mėgins iškraipyti juos, deja, savo pačių pražūčiai.

Kad ir mes nesipainiotume Biblijos mokyme apie tuos du Įstatymų kodeksus – Dorovinį, Dievo Dešimties įsakymų Įstatymą, ir šešėlinį – vadinamą Mozės įstatymu, labai atidžiai patyrinėkime juos sugretinant, arba priešpastatant. Įprastais rašmenimis rašysiu Rašto citatas apie Dešimties įsakymų Įstatymą, o pasviromis – apie šešėlinį įstatymą. Nesusipainiokime.

I. Dievo Dešimties įsakymų Įstatymas:

1. „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai Mane.

2. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie Mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie Mane myli ir laikosi Mano įsakymų.

3. Netarsi be reikalo (arba: „Nenaudosi piktam“) Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris taria be reikalo (arba: „naudoja piktam“) Jo vardą.

4. Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino.

5. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau skiria.

6. Nežudysi.

7. Nesvetimausi.

8. Nevogsi.

9. Neliudysi melagingai prieš savo artimą.

10. Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.“ (Iš 20, 1–17)

I a. Apeiginis įstatymas, arba Mozės įstatymas, yra labai platus ir jo viso nėra prasmės cituoti. Jo esmė tokia: žemiška šventykla, kunigai, aukos, apeigos, šešėlinės šventės ir daugybė kitų dalykų, turinčių šešėlinę ir laikiną paskirtį. Su Kristaus mirtimi ant kryžiaus jis prarado savo prasmę. Kadangi krikščionims jis netaikytinas, todėl jo necituosiu. Norintys gali pasiskaityti Kunigų knygos 37 ir 38 skyriuose.

II. Dešimties įsakymų Įstatymas. Dievas pats kalba žmonėms. „Šiuos žodžius – šiuos ir nieko daugiau – Viešpats galingu balsu tarė visai bendrijai prie kalno iš ugnies ir iš tamsaus debesies“. (Įst 5, 22)

II a. Apeiginis įstatymas. Dievas kalba Mozei. „Bet pats pasilik čia su Manimi, tau paskelbsiu visus įsakymus – įstatus ir įsakus, – kad tu išmokytum juos tai vykdyti krašte, kurį duodu jiems paveldėti“. (Įst 5, 31)

III. Dešimties įsakymų Įstatymas. Dievas pats rašo. „Jis užrašė juos ant dviejų akmens plokščių ir davė jas man“. (Įst 5, 22) „Baigęs kalbėtis su Moze ant Sinajaus kalno, Viešpats padavė jam Sandoros plokštes – akmens plokštes, rašytas paties Dievo pirštu“. (Iš 31, 18 )

III a. Apeiginis įstatymas. Rašo Mozė. „Tada Mozė surašė šį Įstatymą ir patikėjo jį Levio sūnums kunigams, kurie nešė Viešpaties Sandoros Skrynią, ir visiems Izraelio seniūnams“. (Įst 31, 9)

IV. Dešimties įsakymų Įstatymas. Akmens plokštėse. „Baigęs kalbėtis su Moze ant Sinajaus kalno, Viešpats padavė jam Sandoros plokštes – akmens plokštes, rašytas paties Dievo pirštu“. (Iš 31, 18 )

IV a. Apeiginis įstatymas. Knygose. „Baigęs rašyti visus šio Įstatymo žodžius knygoje…“. (Įst 31, 24)

V. Dešimties įsakymų Įstatymas. Sandoros Skrynioje. „Apsisukęs nusileidau nuo kalno ir įdėjau plokštes į skrynią, kurią buvau padirbęs“. (Įst 10, 5)

V a. Apeiginis įstatymas. Šalia Skrynios. „Mozė įsakė levitams, nešusiems Viešpaties Sandoros Skrynią, tardamas: ‚Imkite šią Įstatymo knygą ir padėkite ją šalia Viešpaties, savo Dievo, Sandoros Skrynios. Tebūna ji ten kaip liudytojas prieš tave‘“. (Įst 31, 25–26)

VI. Dešimties įsakymų Įstatymas. Šventas, geras. „Taigi Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras“. (Rom 7, 12)

VI a. Apeiginis įstatymas. Netobulas. „Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekuomet negali tomis pačiomis atnašomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, tobulų padaryti tų, kurie artinasi prie Dievo“. (Hbr 10, 1)

VII. Dešimties įsakymų Įstatymas. Nepanaikintas. „Nemanykite, jog Aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“. (Mt 5, 17–18 )

VII a. Apeiginis įstatymas. Laikina paskirtis. „Tad kam gi reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam skirtas pažadas; įstatymas buvo angelų įsakytas per tarpininką“. (Gal 3, 19)

VIII. Dešimties įsakymų Įstatymas. Naujojoje Sandoroje įrašomas širdyje ir prote. „Ir štai kokia bus Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš duosiu Savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, Aš būsiu jiems Dievas, o jie bus Man tauta“. (Hbr 8, 10)

VIII a. Apeiginis įstatymas. Panaikintas. „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus“. (Kol 2, 14) „Mozė įsakė levitams, nešusiems Viešpaties Sandoros Skrynią, tardamas: ‚Imkite šią Įstatymo knygą ir padėkite ją šalia Viešpaties, savo Dievo, Sandoros Skrynios. Tebūna ji ten kaip liudytojas prieš tave‘“. (Įst 31, 25–26)

IX. Dešimties įsakymų Įstatymas. Dieviška taisyklė. „Mat, kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų. Juk Tasai, kuris yra pasakęs: ‚Nesvetimauk!‘ – taip pat yra pasakęs: ‚Nežudyk!‘ Jei nesvetimauji, bet žudai, vis tiek esi Įstatymo laužytojas. Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės Įstatymą“. (Jok 2, 10–12)

IX a. Apeiginis įstatymas. Tik šešėlis. „Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui“. (Kol 2, 16–17)

X. Dešimties įsakymų Įstatymas. Nesunkus. „Nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus. O Jo įsakymai nėra sunkūs“. (1Jn 5, 3)

X a. Apeiginis įstatymas. Nepakeliamas jungas. „Tad kam gi gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti?“ (Apd 15, 10 )

XI. Dešimties įsakymų Įstatymas. Teisumo matas. „Teisūs Dievo akyse juk ne Įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti Įstatymo vykdytojai“. (Rom 2, 13 )

XI a. Apeiginis įstatymas. Nepadaro tobulų jų vykdytojų. „Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekuomet negali tomis pačiomis atnašomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, tobulų padaryti tų, kurie artinasi prie Dievo“. (Hbr 10, 1)

Glaustai pasikartokime tų dviejų įstatymų skirtumą.

Dešimties Dievo įsakymų, arba Dorovinis, Įstatymas: Dievas pats kalba žmonėms; Dievas pats rašo Savo ranka akmens plokštėse; padėtas į Sandoros Skrynią; šventas; nepanaikintas, Naujojoje Sandoroje – įrašomas tikinčiojo širdyje ir prote; visi jo principai vienodai šventi; nesunkus; teisumo matas teisme.

Apeiginis: Dievas kalba Mozei; surašo Mozė į knygas; padėtas šalia Sandoros Skrynios; netobulas; kaltinantis žmogų; laikina paskirtis – iki Kristaus mirties; šešėlinis – tikrovė – Kristus; nepadaro žmogaus tobulo.

Dabar, skaitant Šventąjį Raštą, galime nesunkiai atskirti, apie kurį iš šių dviejų įstatymų kurioje vietoje kalbama. Reikia tik įsiklausyti į teksto mintį, ir abejonių nekils.

Išsiaiškinus abiejų įstatymų paskirtį, galime dar kartą perversti Bibliją ir pažiūrėti, kaip amžinasis Dievo Įstatymas buvo duotas žmonėms nuo pat pradžių.

Pirmiausia atkreipkime dėmesį į apaštalo Pauliaus pareiškimą, kad nesant įstatymo, nebūtų galima žmogų apkaltinti dėl nuodėmės. „Kur nėra įstatymo, ten nėra nė nusižengimo“. (Rom 4, 15) Nėra nusižengimo ta prasme, kad žmogus to nežino, nes niekas jam apie tai nepasakė. Mes anksčiau skaitėme, kad „visi, kurie nusidėjo, neturėdami Įstatymo, pražus be Įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami Įstatymą, bus nuteisti pagal Įstatymą. Teisūs Dievo akyse juk ne Įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti Įstatymo vykdytojai“. (Rom 2, 12–13) Neduodamas žmogui aiškumo, kas jam pavojinga, Dievas negalėtų jo smerkti dėl nedoro elgesio. Kad nebūtų pasmerktų žmonių dėl to, kad jie darė nuodėmes, bet to nežinojo, Dievas Savo Įstatymą paskelbė iš pat pradžios, nes „nuodėmė – tai Įstatymo laužymas“ (1Jn 3, 4).

Štai pavyzdžiai. Kai Kainas užmušė savo brolį Abelį, Dievas jam pasakė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi Manęs iš žemės! Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos“. (Pr 4, 10–11) Nors neparašyta, kad Dievas jau buvo pranešęs Savo Įstatymą žmonėms, iš Jo ištarto pasmerkimo Kainui galime suprasti, kad Kainas tai žinojo ir buvo atsakingas už savo veiksmus. Nes „Kur nėra įstatymo, ten nėra nė nusižengimo“. (Rom 4, 15)

Kitas pavyzdys – Sodomos ir Gomoros homoseksualizmas. „O Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui“. (Pr 13, 13) „Tuomet Viešpats liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija“. (Pr 19, 24–25) Tai taip pat parodo, kad Dievas nebūtų pasmerkęs tų nedorų žmonių, jeigu jie nebūtų buvę supažindinti su Dievo Įstatymu.

Apie tuo metu gyvenusį Abraomą Dievas taip paliudijo: „Dėl to, kad Abraomas pakluso Mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs: įsakymus, nuostatus ir įstatymus“. (Pr 26, 5) Kadangi Abraomas visa tai vykdė, reiškia jis visa tai žinojo. Abraomas gyveno kaip tik Sodomos ir Gomoros apylinkėse. Šie nedorėliai negalėjo nežinoti Dievo valios. Jie paprasčiausiai ją ignoravo, kaip ir daugybė visų laikų žmonių.

Iki Sinajaus kalno laikų, kada Dievas žmonijai Savo Įstatymą davė užrašyta forma, žodine forma jis buvo žinomas nuo pat pradžių iki Mozės laikų.

Apaštalas Jonas teigia: „Mylimieji, aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra žodis, kurį jūs girdėjote“. (1Jn 2, 7) Tačiau Jonas toliau tęsia, kad tas nuo pradžios gautasis Įstatymas Kristuje įgijo gilesnę prasmę. „Ir vis dėlto rašau jums naują įsakymą, kuris tikras Jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia“. (1Jn 2, 8 ) „Tikrąja šviesa“ Jonas vadina Kristų: „Jame (Kristuje) buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“. (Jn 1, 4–5) Jėzus, atėjęs į žemę, parodė tikrąją Įstatymo prasmę. Jis nuplėšė žmonių sukurtus išvedžiojimus ir Įstatymą parodė pradinėje šlovėje ir didingume. „Dėl teisumo patiko Viešpačiui Savo Įstatymą padaryti didingą ir šlovingą“. (Iz 42, 21) Jėzus Savo asmenišku pavyzdžiu parodė žmonėms, kaip Jis gerbia Dievo Įstatymą ir jo vykdyme mato prasmę ir džiaugsmą. Jis kartojo: „Mano džiaugsmas – vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje!“ (Ps 40, 9 )

Apaštalas Jonas teigia: „Kas tvirtina esąs Jame (Kristuje), tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis (Kristus) vaikščiojo“. (1Jn 2, 6 )

Užbaigti šią temą norėčiau Dovydo žodžiais: „Tavo teisumas – amžinas teisumas, ir Tavo Įstatymas – tiesa!“ (Ps 119, 142)

Kelionė Šventojo Rašto puslapiais

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

TEISMAS

Ankstesnėse temose šiek tiek apžvelgėme Dievo teismo principus ir laiką. Matėme, kad šitas teismas apima ilgą laiką ir sudarytas iš keleto etapų. Jo pradžia – 1844 metai, o pabaiga – net praėjus tūkstančiui metų po Kristaus antrojo atėjimo. Per tą laiką pirmiausia įvertinami visų laikų tikintieji ir nusprendžiamas jų likimas – tai jų teismas. Jeigu jie pripažįstami tinkami amžinybei, tada, Kristui ateinant antrą kartą, jie jau nebeteisiami iš naujo, o, remiantis įrašais Kristaus gyvenimo knygoje, paimami prie Jo sosto, kur praleis tūkstantį metų. Per tą tūkstantį metų jie dalyvauja Dievo teismo procese, kai peržiūrimos visų laikų nedorėlių bylos ir priimamas sprendimas jiems. Užsibaigus tūkstančiui metų, tuo pačiu ir šiam teismo etapui, prikeliami nedorėliai ir, paskelbus jiems bausmę pagal jų darbus, jie amžiams sunaikinami.

Tuo užsibaigia Dievo teismas. Šitoks vaizdas susidaro tyrinėjant Šventąjį Raštą. Saliamonas kadaise rašė: „Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą“. (Mok 12, 14) Apaštalas Paulius rašo tą patį: „Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gerą ar blogą“. (2Kor 5, 10)

Kaip galėtų atrodyti tas visos Visatos masto teismas? Šitoje temoje mes apžvelgsime bendrą teismo principą, nedalydami jo į laiko dalis.

Pranašas Danielius matė tokį Dievo teismo vaizdą: „Man stebint, buvo pastatyti sostai, ir Ilgaamžis atsisėdo Savo soste. Jo drabužis buvo baltas kaip sniegas, o galvos plaukai – tarsi gryna vilna; Jo sostas buvo ugnies liepsnos, o sosto ratai – plieskianti ugnis. Ugnies upė liejosi ir tekėjo priešais Jį. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo ir miriadų miriadai stovėjo priešais Jį. Teismas sėdo posėdžiauti, ir buvo atskleistos knygos“. (Dan 7, 9–10)

Šitame ganėtinai simboliškai pavaizduotame teisme Ilgaamžis simbolizuoja Dievą Tėvą, kaip Teisėją. Tačiau Jėzus pasakė, kad po to, kai Jis Savo krauju atpirko žmoniją, teismas perduodamas į Jėzaus rankas: „Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui“. (Jn 5, 22)

Nereiktų Dievui užsiimti teismu, jeigu nebūtų kaltintojo, pretenzijų žmogui reiškėjo. Ar Dievo teisme atsiras toks, kuris reikštų kaltinimus žmonėms? Šventajame Rašte labai konkrečiai pasakyta, kad toks yra, ir tai – šėtonas. „Tuomet jis (angelas) parodė man (pranašui Zacharijui) vyriausiąjį kunigą Jozuę, stovintį priešais Viešpaties angelą, ir šėtoną, atsistojusį dešinėje jo apkaltinti“. (Zch 3, 1) Hebrajiškai šėtonas (satan) reiškia priešininkas, kaltintojas. Pradžioje jis kaltino Dievą, neva Šis neteisingai valdo Visatą, Jo įstatymai per griežti, Jis nemyli žmogaus. Nepavykus to įrodyti, šėtonas ėmė užpuldinėti Jėzaus pasekėjus, mėgindamas įvilioti juos į nuodėmę, kad galėtų apkaltinti Dievo akyse ir pražudyti. Jis negali susitaikyti su ta mintimi, kad kai kurie žmonės vis dėlto tiki Dievą ir pasiruošę Jam tarnauti. Apaštalui Jonui buvo parodytas visos Visatos džiaugsmas, kada šėtonas bus galutinai atmestas. „Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: ‚Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir Jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojus, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį“. (Apr 12, 9–10)

Mintis įdomi – Dievo teisme, kada bus peržiūrimos Dievo vaikų bylos, šėtono, kaip kaltintojo – prokuroro, nebus. Bet užtat bus jų Užtarėjas – Advokatas. Taip, Raštas sako, kad tiems žmonėms, kurie įtikėjo į Kristų, pastarasis tapo ne tik jų Atpirkėju, bet ir Teisėju bei Užtarėju. Turbūt ramu eiti į tokį teismą, kai jame teisėjas ir advokatas yra tavo artimiausias draugas. Toks Jėzus yra Savo atpirktiesiems žmonėms. Ir Jėzus toks jiems yra ne todėl, kad būtų šališkas. Ne. Jėzus mirė už jų nuodėmes, todėl Dievo teisme atpirktųjų nebeslegia jų nuodėmės – per Kristaus auką šios jiems atleistos. Teismas jų negąsdina. Mylimiausias Jėzaus mokinys, Jonas, rašo: „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“. (1Jn 2, 1–2) Mokydamas tikinčiuosius vengti nuodėmių, Jonas tuo pačiu suteikia viltį – dėl silpnumo padarytos nuodėmės, nuoširdžiai atgailaujant, per Kristų gali būti atleistos. Ir toks pažadas duotas ne tik keliems išrinktiesiems. Jonas sako, kad Jėzus mirė už viso pasaulio nuodėmes, tai yra, kiekvienas žmogus gali įgyti Jėzų kaip savo nuodėmių Atpirkėją ir Užtarėją paskutiniame teisme.

Kitoje vietoje Rašte pasakyta: „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė Save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku“. (1Tim 2, 5–6)

Jeigu šiame teisme neleista dalyvauti šališkam kaltintojui, tai gal jame dalyvaus bešališki liudytojai? Konkretaus nurodymo šiuo klausimu Biblijoje nėra. Tačiau yra įdomi užuomina apie žmogaus angelą sargą, kuris bešališkai registruoja visus žmogaus gyvenimo įvykius, darbus, veiksmus ir mintis. Jėzus ragina rūpestingai elgtis net su menkiausiu Dievo vaiku, nes jo angelas – tarsi liudytojas – viską praneša Dievui. „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi Mano dangiškojo Tėvo veidą“. (Mt 18, 10) Taigi labai panašu, kad teismo dieną šie angelai bus liudytojai Dievo vaikų bylose.

Nė vienas teismas nevyksta chaotiškai, neturint įstatymų. Argi Dievas žmones teistų nesiremdamas kažkokiu įstatymu? Tas Įstatymas galioja per visus amžius – ir tai yra Dievo Dešimties įsakymų Įstatymas. Šito Įstatymo pagrindu buvo sudaryta Sandora tarp Dievo ir Abraomo. Vėliau, prie Sinajaus kalno, šio Įstatymo pagrindu Dievas sudarė Sandorą su Izraeliu, surašydamas akmens plokštėse. Naujojo Testamento laikais Dievas Savo Sandorą su tikinčiaisiais sudaro to paties Įstatymo pagrindu. „Ir štai kokia bus Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš duosiu Savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, Aš būsiu jiems Dievas, o jie bus Man tauta“. (Hbr 8, 10) Kadangi šita Sandora sudaroma „praslinkus anoms dienoms“, tai yra praslinkus Senojo Testamento laikams, todėl ir „Izraelio namai“ reiškia Naujojo Testamento tikinčiuosius, nepaisant, kokiai tautai ar rasei jie priklauso. Paulius rašo: „Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę“. (Rom 2, 28–29) Laiške galatams Paulius rašo: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“. (Gal 3, 27–29) Kaip kūniškasis Izraelis buvo Abraomo palikuonys ir paveldo tauta, taip Naujojo Testamento tikintieji priklauso tai pačiai amžinybės paveldėtojų grupei, nepaisant tautybės, rasės, lyties ar socialinės padėties.

Taigi Dievas Sandorą su Naujojo Testamento tikinčiaisiais sudaro to paties amžinojo Įstatymo pagrindu. Jokūbas rašo, kad būtent tas Įstatymas bus matas, kuriuo remdamasis Dievas teis, arba vertins, kiekvieną žmogų. „Jeigu tik vykdote karališkąjį Įstatymą, kaip Raštas reikalauja: ‚Mylėk savo artimą, kaip save patį‘, jūs gerai darote.“ „Mat, kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų. Juk Tasai, kuris yra pasakęs: ‚Nesvetimauk!‘ – taip pat yra pasakęs: ‚Nežudyk!‘ Jei nesvetimauji, bet žudai, vis tiek esi Įstatymo laužytojas. Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės Įstatymą“. (Jok 2, 8.10–12)

Labai aiškiai pasakyta, kad teismas vyks būtent pagal Dievo Dešimties įsakymų Įstatymą, nes Jokūbas kai kuriuos įsakymus iš jo cituoja. Taip pat pasakyta, kad teismo metu žmogus negalės pasirinkti, kurio įsakymo pagrindu jį teisti, o kuris jam negalioja. Visi dešimt Įstatymo įsakymų yra vienodos reikšmės, ir visų jų reikalaujama laikytis. Visas Dorovinio Įstatymo kodeksas gulės ant teismo stalo. Jokūbas jį pavadina „karališkuoju“, nes Jo Autorius – pats Dievas. Dar pavadina „laisvės Įstatymu“, nes laisvas žmogus gali jaustis tik paklusdamas laisvės Įstatymui. Peržengimo atveju žmogaus laisvė apribojama.

Kokia medžiaga dar gali būti panaudota tame teisme? Pranašas Danielius matė knygas. Kokios tos knygos? Apreiškimo knygoje vienu pavadinimu pavadintos dvi knygos. „Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus“. (Apr 20, 12) Čia, suprantama, kalbama apie žmogaus gyvenimo knygą – jo metraštį. Nes tik joje surašyti visi žmogaus darbai, į kuriuos bus atsižvelgiama teisme. Tačiau ir dar kita knyga turi tą patį pavadinimą. „Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą“. (Apr 20, 15) Apreiškimo knygoje 13, 8 ta knyga vadinama „Avinėlio gyvenimo knyga“. Kaip jau esame kalbėję, ta knyga – Dievo vaikų sąrašas. Todėl būtent pagal tą sąrašą, kuris sudaromas Tiriamojo teismo metu, bus atrenkami žmonės Kristaus karalystei.

Kiti pranašai pamini dar ir kitas knygas. „Taip bijantieji Viešpaties kalbėjo vienas kitam. Viešpats atkreipė dėmesį ir išgirdo. Jo akivaizdoje užrašyti atminimo knygoje tie, kurie bijojo Viešpaties ir pasitikėjo Jo vardu“. (Mal 3, 16) Registruojami ir blogieji darbai: „Nors tu ir šarmu šveistumeisi, ir muilo nešykštėtum, tavo kaltės dėmė dar vis Mano akyse, –  tai Viešpaties Dievo žodis“. (Jer 2, 22)

Prisimename, kad teismo procesas prasideda nuo Dievo vaikų, nuo tų, kurie save laikė Dievo žmonėmis. Žmogus gali ir neįvertinti savo veiksmų, matydamas aplink save dar piktesnių žmonių, tačiau Dievo vertinimas bešališkas ir teisingas. Ne veltui apaštalas Petras perspėja tikinčiuosius: „Mat jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų, bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos? Ir jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidėti bedieviui ir nusidėjėliui?“ (1Pt 4, 17–18 )

Žinodami, kad Dievas nieko nepraleis nepastebėjęs, turėtume būti rūpestingesni ir atidesni bet ką darydami. Kartais guodžiama, kad bus dar trečias kelias, kitas šansas. Tik paverkšlenkime dėl savo artimųjų, ir Dievo širdis suminkštės. O jei dar litą, kitą… Deja! Štai vienas iš daugelio Jėzaus pasakytų perspėjimų, kad žmogui skirti tik du keliai: gyvenimas ar mirtis; į kairę ar į dešinę. „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“. (Mt 7, 13–14) Tikėjimo kelias nėra lengvas, jis nėra ir patrauklus. Patrauklus tik atlygis pažadėtas. Dažnai žmonės apsigauna rinkdamiesi „čia ir dabar“, neįvertindami to, ką Dievas pažadėjęs ateityje.

Daug žmonių džiaugsmingai pradeda krikščionišką kelią, bet nemažai netrukus pavargsta ir pasitraukia iš kovos. Šio gyvenimo sunkumai turėtų tikrą tikintįjį ne palaužti, o sustiprinti. „Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, – rašo Jokūbas, – o ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys“. (Jok 1, 3–4) „Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais, jei tik išlaikysime iki galo tvirtą pirmykštį pasitikėjimą,“ – rašo apaštalas Paulius Laiške hebrajams 3, 14. Jėzus taip pat pasakė: „O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“. (Mt 24, 13)

Krikščionis susigrumia su rūsčiu Dievo priešu – šėtonu. Sunku būtų tikėtis šėtono palankumo tiems, kurie nuo jo nusigręžė ir atsidavė Dievui. Tačiau Dievo meilė globoja Jo nuolankų vaiką ir išveda saugiai per visus sunkumus ir kovas. Galime būti tikri ir ramūs: Dievas nepaliks šėtono savivalei nė vieno nuoširdaus žmogaus.

Iš prigimties kiekvienas žmogus yra nuodėmingas. „Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“. (Rom 3, 23) Mes negalime patys atsikratyti savo nuodėmingos prigimties. Mes net nepajėgiame pasipriešinti be Dievo pagalbos net menkiausiems gundymams. Be Kristaus mes būtume beviltiški ir pasmerkti, tačiau Dievas Kristuje mums suteikė naują šansą, naują viltį, kuri mums nieko nekainuoja. Apaštalas Jonas rašo: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“. (1Jn 1, 9)

„Ir štai Dievas nebepaiso anų neišmanymo laikų, – apaštalas Paulius pirmą kartą aiškino Europos pagonims graikams, kurie savo viltis dėjo į jų pačių sukurtus stabus, – bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti. Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“. (Apd 17, 30–31)

Kad ir koks grėsmingas gali atrodyti Dievo teismas, Raštas sako, kad tas teismas bus teisingas. Tad jeigu Kristų pasirinkome savo Atpirkėju, Teisėju ir Užtarėju, jeigu mūsų gyvenimas nėra smerktinas Jo akyse, teismas tegul nekelia mums baimės. Dievo vaikai gali drąsiai jo laukti, kaip savo išteisinimo ir amžino paveldo patvirtinimo.

KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

DANGIŠKOSIOS ŠVENTYKLOS VALYMAS

Praeitoje temoje kalbėjome apie tai, kad Senojo Testamento laikų šešėliniame tarnavime nusidėjėliui atgailaujant ir paaukojant nurodytą auką, jo nuodėmė jam būdavo atleidžiama, tačiau ji nebūdavo visiškai panaikinama iki Permaldavimo dienos tarnavimo. Per pranašą Jeremiją Dievas kalbėjo: „Nors tu ir šarmu šveistumeisi, ir muilo nešykštėtum, tavo kaltės dėmė dar vis Mano akyse, – tai Viešpaties Dievo žodis“. (Jer 2, 22) Galutinis ir visiškas nuodėmės panaikinimas įvykdavo apeiginių metų pabaigoje atliekamu Permaldavimo tarnavimu. Tik po šio tarnavimo atgailaujantis nusidėjėlis būdavo visiškai apvalytas nuo savo nuodėmių: „Tą dieną bus atliekamas permaldavimas jūsų labui, kad būtumėte apvalyti. Jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių Viešpaties akivaizdoje“. (Kun 16, 30)

Kadangi šešėlinis tarnavimas buvo tik simboliais pavaizduota tikrovė, kuri turėjo išsipildyti Kristui atėjus į žemę, tad mus domintų klausimas: kada bus galutinai sunaikintos visos nuodėmės, dėl kurių tikintieji atgailavo?

Laiške hebrajams apaštalas Paulius rašė: „Taigi buvo būtina šitaip apvalyti dangiškųjų dalykų atvaizdus, o pačius dangaus dalykus – geresnėmis aukomis negu šitos“. (Hbr 9, 23)

Šešėliniame tarnavime atgailaujančio nusidėjėlio aukos kraujo šlakstymas link šventų švenčiausiosios dalies vaizdavo nuodėmės perkėlimą nuo žmogaus į šventų švenčiausiąją dalį, kur stovėjo Sandoros Skrynia su Dešimčia Dievo įsakymų. Tuo buvo pavaizduojama, kad nuodėmė sutepė (pažeidė) Dievo principus, kuriuos atspindėjo Jo Įstatymas. O kadangi tikroji Šventykla yra danguje, kur Dievo sostas, kurį simbolizavo Malonės Dangtis, tai tikrovėje atgailaujančio nusidėjėlio nuodėmė nuo žmogaus perkeliama į dangaus Šventyklą, ir tuo Šventykla suteršiama.

Laiške hebrajams skaitėme, kad „pačius dangaus dalykus – geresnėmis aukomis negu šitos“. Raštas sako, kad tikrąją Šventyklą negalima išvalyti gyvulių aukų krauju – tai buvo tik simbolis. Paulius sako, kad reikia „geresnių aukų“. Kas ta geresnė auka?

„Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą. Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų Save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju; tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad Save aukodamas sunaikintų nuodėmę“. (Hbr 9, 24–26)

Aišku, kad dangiškoji Šventykla sutepta nusidėjėlių nuodėmėmis ir kad ją reikia išvalyti. Senojo Testamento laikų Šventykla būdavo valoma apeiginių metų pabaigoje. Kada turi būti valoma dangiškoji Šventykla?

Pranašo Danieliaus knygoje parašyta: „Jis man atsakė: ‚Du tūkstančius tris šimtus vakarų ir rytmečių, o po to šventykla bus apvalyta‘“. (Dan 8, 14) Ne daug aiškiau, tiesa? Dabar teks išsiaiškinti dar vieną simbolį – pranašiško laiko simbolį. Pranašystėse dažnai – bet ne visada – metai simbolizuojami diena. Štai keletas pavyzdžių. „Jų (izraelitų) bausmės metus skaičiuoju tau dienomis – trim šimtais devyniasdešimt. Taip tu kęsi bausmę už Izraelio namus. Kai būsi baigęs, gulkis antrąkart, bet ant dešiniojo šono, ir kęsk bausmę už Judo namus. Skiriu tau keturiasdešimt dienų – po vieną dieną už kiekvienerius metus“. (Ez 4, 5–6) Pranašo dienomis Izraelio karalystė buvo suskilusi į dvi atskiras karalystes – Šiaurinę, kuri pasiliko Izraelio pavadinimą, ir Pietinę, kuri pasivadino Judu, arba Judėja. Šiaurinė labai greitai pasidavė į stabmeldystę ir nedorybes, todėl ir jos bausmės laikas ilgesnis. Pietinė – Judas, dar šiek tiek laikėsi dieviškų principų, bet nedorybių netrūko ir ten. Jų bausmės laikas – keturiasdešimt metų. Pranašas abejų bausmės metų laiką turėjo pavaizduoti pats kęsdamas dieną už metus.

Kitas pavyzdys – Skaičių knygoje. Kai Dievas per Mozę vedė Izraelio tautą į Pažado žemę, priėjus prie jos ribų, buvo pasiųsti žvalgai išžvalgyti krašto. Jų žvalgymo laikas tęsėsi keturiasdešimt dienų. Grįžę jie melagingai apibūdino kraštą ir sukėlė paniką tarp izraelitų. Tauta atsisakė eiti ir užimti Kanaano žemės. Už jų netikėjimą Dievo pažadu, Dievas skyrė jiems  bausmę – už kiekvieną žvalgymo dieną – metus klaidžioti dykumoje. Keturiasdešimt dienų buvo žvalgomas kraštas, keturiasdešimt metų izraelitai turėjo klaidžioti po dykumą, kol Dievas vėl leis jiems įžengti į Kanaano kraštą. „Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasdešimt metų kentėsite už savo kaltę: metus už kiekvieną dieną“. (Sk 14, 34)

Tik taikydami šį principą, galėsime išsiaiškinti dangiškosios Šventyklos valymo laiką ir kitas laiko pranašystes. Pranašiška diena už tikrus metus.

Dabar, jau turėdami raktą, galime pereiti prie šios pranašystės aiškinimosi. Net ir suvokdami, kad 2300 vakarų ir rytmečių iš tikrųjų reiškia 2300 metų, po kurių bus valoma dangiškoji Šventykla, mes dar nežinome labai svarbaus dalyko – nuo kada pradėti tuos 2300 metų skaičiuoti. Tam turėsime susipažinti su dar viena pranašyste, kuri mus priartins prie šios.

Pranašui Danielius pasirodė angelas Gabrielius ir davė labai svarbią žinią. „Septyniasdešimt septynetų skiriu tavo (Izraelio) tautai ir tavo šventajam miestui (Jeruzalei). Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia“. (Dan 9, 24) Tai reiškia, kad Dievas Izraeliui palankaus malonės laiko skyrė „septyniasdešimt septynetų“, t.y. septyniasdešimt kartų po septynias dienas – 490 tikrų metų. Per tą laiką turės štai kas įvykti: „baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia“. Visa tai įvyko kai Kristus atėjo į žemę ir mirė už žmonijos nuodėmes.

Toliau angelas Gabrielius tuos „septyniasdešimt septynetų“ suskaldo į dalis. Tuo pačiu nurodo įvykį, nuo kada reikia pradėti skaičiuoti pranašiškąjį laiką. „Todėl žinok ir suprask! Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado bus septyni septynetai ir šešiasdešimt du septynetai. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir apsauginiu grioviu, ir tai įvyks priespaudos metu“. (Dan 9, 25)

Laiko skaičiavimo pradžia aiški: „Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę“. Kai pranašas gavo šią žinią, Jeruzalė buvo sugriauta, o žydai buvo ištremti į Babiloną, kuriam žlugus, perėjo į persų rankas. Kai bus duotas įsakymas ją atstatyti, tai bus metai, nuo kurių reikia pradėti skaičiuoti pranašystės laiką. Tokie įsakymai buvo duoti trys. „Tad žydų seniūnai pranašų Agėjo ir Idojo sūnaus Zacharijos dienomis spartino statybą. Jie užbaigė statybą pagal Izraelio Dievo įsakymą ir Kyro, Darijaus bei Artakserkso įsakus“. (Ezr 6, 14) Jie buvo išleisti valdant skirtingiems karaliams ir skirtingu metu. Žydų grįžimas iš tremties vyko pakopomis. Tačiau, valdant karaliui Artakserksui, buvo duotas galutinis leidimas visiems žydams grįžti į savo kraštą ir atstatyti Jeruzalę bei šventyklą. Nesigilinant į smulkmenas, kadangi skyrėsi kalendoriai, apibendrintai kalbant, ta data reikia laikyti 457 metus iki Kristaus.

Taigi bendras 490 metų laikotarpis angelo suskaldomas į tris grupes: „Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado bus septyni septynetai ir šešiasdešimt du septynetai.“ Pateptasis vadas – tai Kristus (hebrajiškai – Mesijas; graikiškai – Kristus; lietuviškai – Pateptasis). Iš 70 septynetų (490 metų) atskiriami 7 ir 62 septynetai – iki Kristaus. Per tą laiką turi būti atstatyta Jeruzalė ir Šventykla. Tam skirta 69 septynetai – 483 metai. Už pagrindą imant 457 metus iki Kristaus ir pridedant nurodytus 483 metus, gauname 27 metus po Kristaus.

Per 7 septynetus, arba 49 metus, buvo atstatyta Jeruzalė ir Šventykla. Likę 62 septynetai, arba 434 metai, laikas iki Kristaus – „pateptojo vado“. Jėzaus „patepimas“ įvyko ne Jam gimus iš Marijos. Patepimas reiškia įgaliojimų suteikimą. Jėzui įgaliojimai suteikti buvo krikšto metu. „Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas Jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip Jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su Juo“. (Apd 10, 38 ) Gimus iš Marijos, Jam buvo duotas Jėzaus vardas, t.y. Gelbėtojas, Atpirkėjas. Krikšto metu Dievas Jam suteikė „patepimą“ – įgaliojimą tapti žmonijos Gelbėtoju. „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo. O balsas iš dangaus prabilo: ‘Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi’“. (Mt 3, 16–17) Taip Jėzus prie Savo gimus gautojo vardo gauna Kristaus vardą – „Pateptasis“. Būtent tada Jėzus pradėjo Savo tarnystę.

Iš viso 70 septynetų – 490 metų žydų tautai skirto malonės laiko dar liko vienas septynetas, arba septyneri metai. Tai laikas po Jėzaus krikšto iki žydams skirto laiko pabaigos. Kas turėjo įvykti per tuos septynerius metus po Jėzaus krikšto? „Po šešiasdešimt dviejų septynetų pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savo kaltės, o ateisiančiojo vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo vyks karas ir skirtasis niokojimas“. (Dan 9, 26) Jeruzalės ir šventyklos vėl laukia sunaikinimas. Jėzus buvo nusakęs: „Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“. (Mk 13, 2) Angelas Gabrielius sakė: „Ateisiančiojo vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo vyks karas ir skirtasis niokojimas“.

Svarbu pastebėti, kad buvo pasakyta, jog Jėzus bus nužudytas ne dėl Savo kaltės. Jėzus mirė už mūsų kaltes. Jis pats buvo be nuodėmės. Jis tam ir atėjo, kad mus išpirktų iš nuodėmės užtrauktos pražūties. Tačiau su Jėzaus mirtimi dar neužsibaigia žydams skirtas malonės laikas. Skaitome toliau.

„Vieną septynetą Jis sudarys stiprią Sandorą su daugeliu, per pusę septyneto sustabdys aukojimą ir atnašavimą. Vietoj jų bus siaubingoji pabaisa, iki skirtoji pražūtis bus išlieta ant niokotojo“. (Dan 9, 27)

„Per pusę septyneto“ – Kristaus mirtimi, praėjus trim su puse metų po Jo krikšto, šešėlinė aukų sistema, kuri ilgus šimtmečius tarnavo kaip laikina nusidėjėlių gelbėjimo priemonė, prarado savo prasmę. Tikrovė susitiko su šešėliu. Tikrovė buvo Kristus – Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Šešėlis tik rodė į Jį. Jėzui mirus už pasaulio nuodėmę, šešėlis pasitraukė, tiesiog jį pakeitė Kristus.

Liko dar treji su puse metų. Tai buvo ypatingas laikas Izraeliui, kaip Dievo pasirinktai Abraomo palikuonių tautai – būti išskirtine Dievo išrintąja tauta. Pareikalavę iš Romos valdžios atstovo Piloto nukryžiuoti Jėzų Kristų, žydai pademonstravo savo maištą prieš Dievą. Tačiau Dievas dar pratęsė jų malonės laiką trim su puse metų. Per tą laiką Jėzaus pasekėjai skelbė Kristaus Evangeliją – Jo mokslą – tarp žydų. Žydų dvasinių vadų kantrybė išseko, ir jie griebėsi kraštutinių priemonių. Po galingo Stepono pamokslo žydai „baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis… Taip jie mušė  akmenimis Steponą… Pagaliau jis užmigo“. (Apd 7, 54–60) Pamatę, kad Dievas už tokį įžūlumą jų nenubaudė, žydai dar labiau suįžūlėjo. „Aną dieną prasidėjo didelis Jeruzalės Bažnyčios persekiojimas. Visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė Judėjos ir Samarijos apylinkėse“. (Apd 8, 1) Būtent Stepono kankinio mirties laikas laikomas žydų malonės laiko užsibaigimu. Būtent tada suėjo 490 žydams pažadėtųjų metų laikas. Dabar reikėjo laukti Dievo pasmerkimo: „Ateisiančiojo vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo vyks karas ir skirtasis niokojimas“.

Ar buvo galima tikėtis ko nors geresnio, pasmerkus baisioms kančioms ir žiauriai mirčiai nekaltą Dievo Sūnų? Kai Pilotas atsisakė pasmerkti Jėzų kaip nekaltą, atsakomybę su visomis pasekmėmis prisiėmė žydų tauta su savo vadais priešakyje: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mt 27, 25)

Netrukus, 70 metais po Kristaus gimimo, romėnai užpuolė Jeruzalę, sudegino ir nugriovė Šventyklą, daugybė žydų žuvo.

Apaštalas Paulius vėliau pareiškė žydams: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis“. (Apd 13, 46) Izraelio tauta praranda išrinktosios tautos statusą. Evangelija imta skelbti pagonių pasaulyje.

Šita pranašystės dalis apie septyniasdešimt septynetų, arba 490 metų, išsipildė. Tačiau iš pirmosios pranašystės apie 2300 metų „išnaudojome“ tik 490 metų. Taigi iki dangiškosios Šventyklos valymo liko dar 1810 metų. Pradine data imant tuos pačius 457 metus iki Kristaus, 490 metų, skirtų žydų tautai, užsibaigia 34 metais po Kristaus, Stepono nužudymu. Prie jų pridėjus likusius 1810 metų, gauname 1844 metus po Kristaus. Būtent tada turėjo prasidėti dangiškosios Šventyklos valymas.

Pirmame tarnavimo Šventykloje etape nusidėjęs žmogus atgailaudamas ir aukodamas nurodytą auką atleidimą galėjo gauti tik už netyčiomis padarytas nuodėmes. „Kunigas atliks permaldavimą jo labui už klaidą, kurią jis netyčiomis padarė, ir jam bus atleista“. (Kun 5, 18) Tyčiomis padaryta nuodėmė negalėjo būti suderinama su Dievu. Kaltasis turėjo gauti bausmę. Tas tarnavimas, kuris tęsėsi ištisus metus, simbolizavo Dievo malonės laiką, kada kiekvienas žmogus gali atsiversti, atgailauti dėl savo nuodėmių ir pradėti naują gyvenimą su Dievu.

Tačiau Permaldavimo dienos tarnavimas buvo skirtas pašalinti Šventykloje susikaupusias nuodėmes. Jeigu kasdieninio tarnavimo metu kunigas atlikdavo nusidėjėlio suderinimą su Dievu ir simbolizavo tarpininką, užtarėją, tai Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas užimdavo lyg kad teisėjo vaidmenį. Jis atliko Šventyklos valymą nuo nuodėmių, jis nurodė tikrąjį kaltininką – atpirkimo ožį, ir nuteisė jį mirti. Izraeliui Permaldavimo diena reiškė teismą. Permaldavimo dienai artėjant izraelitai turėjo labai rūpestingai permąstyti savo elgesį, o pačią Permaldavimo dieną praleisti labai susikaupę. „Tą dieną nedirbsite jokio darbo, nes tai Permaldavimo diena, kurią atliekamas permaldavimas jūsų labui Viešpaties, jūsų Dievo akivaizdoje. Iš tikrųjų, kas tą dieną nepasninkautų, bus pašalintas iš savo tautos. O kas tą dieną dirbtų kokį darbą, tą Aš ištrinsiu iš tautos“. (Kun 23, 28–30)

Kadangi 1844 metai po Kristaus siekia mūsų laikus, tai žinome, jog Senojo Testamento Šventykla seniai nebeegzistuoja, panaikintas ir šešėlinis tarnavimas. Dabar pas Dievą mes einame nebe per gyvulių aukas, o per Jėzų Kristų. Tad ir išpranašautas Šventyklos valymas reiškia ne laikinąją, o dangiškąją Šventyklą.

Kas Naujajame Testamente vadinama Šventykla? Dovydas Šventykla vadina patį Dievo sostą: „Viešpaties šventumo būstas – Jo Šventykla. Viešpaties sostas stovi danguje“. (Ps 11, 4) Pranašai taip pat patvirtina tą faktą. „Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs Jo apdaras“. (Iz 6, 1) Bet tai ne viskas. Naujojo Testamento laikų apaštalas Paulius klausia: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra Šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1Kor 6, 19–20)

Kalbant apie Šventyklos valymą, negalima neatkreipti dėmesio į abi paminėtas Šventyklas. Jos abi yra suteptos, abi turi būti išvalytos.

Kalbant apie dangiškąją Šventyklą, prisiminkime, kad Permaldavimo dieną pasikeisdavo tarnavimo vieta. Metinis tarnavimos vykdavo Šventyklos kieme ir šventojoje dalyje, o Permaldavimo dienos tarnavimas vykdavo šventų švenčiausioje dalyje, kur buvo Sandoros Skrynia su Įstatymo Plokštėmis ir Malonės Sostas, kuris simbolizavo Dievo sostą danguje. Tuo tarnavimu būdavo išvaloma būtent ši – šventų švenčiausioji dalis nuo švento Įstatymo sutepimo žmonių nuodėmėmis. Tuo pačiu būdavo galutinai apvalomi atgailavę nusidėjėliai, sunaikinant jų per metus darytas nuodėmes. Matome, kad ir tada vykdavo abiejų šventyklų valymas.

Panašiai ir dabartiniu metu – nuo 1844 metų. Apaštalas Petras rašo: „Mat jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų, bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos?“ (1Pt 4, 17) Apaštalas labai aiškiai pasako, kad pirmiausia teismas prasideda nuo „Dievo namų“ – mūsų, tikinčiųjų. Taigi Šventyklos valymas, pasak Danieliaus, prasideda 1844 metais Bažnyčios – tikinčiųjų, apvalymu ir dangiškosios Šventyklos valymu.

Dabar galima trumpai pasakyti, kad Dievo teismas apima ilgą laiką ir kelis etapus. Apreiškimo 14 skyriuje Jonas rašo: „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: ‘Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją“. (Apr 14, 6–7) Sugretinant kitas pranašystes išeina, kad Pirmoji angelo žinia apie amžinosios Evangelijos paskelbimą visame pasaulyje, liečia devynioliktą šimtmetį. Tada turėjo prasidėti dangiškosios Šventyklos valymas. Tam tikra prasme tai „Dievo teismo valanda“. Šitą etapą Rašto tyrinėtojai dažnai vadina Tiriamuoju teismu. Vykdomoji teismo dalis įvyks tik po tūkstantmečio.

Taigi 1844 metais mūsų Vyriausiasis Kunigas – Jėzus Kristus imasi teisėjo vaidmens ir pradeda valyti Savo Bažnyčią.

O kas turi įvykti Tiriamojo teismo metu, kada dangiškoji Šventykla valoma? Per laikotarpį nuo Kristaus laikų iki 1844 metų krikščionybė išgyveno didelę krizę. Tyras Kristaus mokslas buvo pakeistas tradicijomis, žmonių filosofijomis ir daugeliu dalykų, paimtų iš kitų, pagoniškų, religijų.

Judas laiške tikintiesiems ragina laikytis pradinio Kristaus įvesto mokslo. „Mylimieji, aš labai norėjau parašyti jums apie bendrąjį mūsų išganymą ir jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems“. (Jud 3)

„Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, jei neatsiversi, tai Aš ateisiu ir išjudinsiu iš vietos tavo žibintuvą“. (Apr 2, 5) Po ilgų tradicinės bažnyčios savivaliavimo laikų pagaliau Dievas sudarė sąlygas Savo Bažnyčiai grįžti prie pradinio Kristaus mokymo. Tam laikui nusilpo draudimas skaityti Šventąjį Raštą, įsikūrė Biblijos Draugijos, kurios vertė ir spausdino Šventąjį Raštą į visas pasaulio kalbas. Ištobulinta knygų spausdinimo įranga – nebereikėjo ranka perrašinėti tos didžiulės knygos. Biblija tapo prieinama kiekvienam norinčiam skaityti, vyko vieši Biblijos studijų renginiai… Tikintieji galėjo rinktis – priimti tyrą Kristaus mokslą ar likti prie žmogiškų tradicijų. Tiriamojo teismo metu, kuris prasidėjo 1844 metais ir tęsis iki Kristaus atėjimo – Dievas gali įvertinti kiekvieno žmogaus asmenišką pasirinkimą. Būtent tuo metu žmonių vardai įrašomi į Kristaus gyvenimo knygą.

Vėliau, kai kalbėsime apie „mažojo rago“ veiklą ir Trijų angelų žinią iš Apreiškimo knygos, matysime daugiau detalių ir aplinkybių.

Kodėl Dievas teismą pradeda nuo tikinčiųjų? Klausimas aktualus ir atsakymą randame Biblijoje. Bažnyčia netolimoje ateityje rengiasi sutikti į žemę sugrįžtantį Kristų. Apreiškimo knygoje aiškiai parašyta, kad, kai Kristus ateis: „Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą“. (Apr 20, 15) Grįždamas į žemę, Jėzus Savo rankoje turi knygą, kurioje surašyti visi visais laikais gyvenę Jo žmonės. Todėl aišku, kad tuo metu sąrašas turi būti užbaigtas. Kas atsivertė ir priėmė Kristų – įrašomas į Jo gyvenimo knygą. Jei vėliau jis apsigalvojo ir pasitraukė – išbraukiamas. Jo nebėra Jėzaus sąraše. Nedorėlių vardai apskritai ten nepateko. Todėl iki Jo atėjimo ir vyksta Tiriamasis teismas, kurio metu peržiūrimos tik save laikančių Kristaus pasekėjais bylos. Dievas nori apvalyti ir „perlydyti“ Savo žmones, kad jie vykdytų Jo įsakymus ir galėtų išstovėti teismo dieną. Todėl teismo žinia yra pats svariausias kvietimas siekti šventumo. Šiandieną atėjo metas: „Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių, Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą“ (2Kor 7, 1). Jėzus, kaip Vyriausias Kunigas, šiuo metu tarnauja dangaus Šventyklos šventų švenčiausioje vietoje, kur yra Dievo įsakymai. Todėl ir tikinčiųjų pretenzijos į Bažnyčios narystę vertinamos pagal jų požiūrį į tą šventą Dievo Įstatymą.

Apaštalas Paulius rašo: „Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Jis sako: ‘Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, Aš tau pagelbėjau išganymo dieną’. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2Kor 6, 1–2)

Permaldavimo diena senovėje buvo ypatingas laikas širdžiai ištirti, atgailauti ir pasirengti, ir kiek svarbesnė turi būti dabartinė apvalymo diena, kurią gyvename nuo 1844 metų. Kaip ir teismo dieną senovėje, Dievas nori mus apvalyti nuo nuodėmių. Mūsų gyvenime Tiriamasis teismas ypač svarbus, kadangi Dievas siekia paruošti mus, kad mes galėtume išstovėti.

Kitoje temoje plačiau apžvelgsime teismo vaizdą, ir ne tik tikinčiųjų, bet kiekvieno žmogaus, kada nors gyvenusio ar gyvenančio žemėje.

KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

KRISTAUS BAŽNYČIA

Kalbant apie prieš du tūkstančius metų Kristaus įkurtą Bažnyčią, nereikia užmiršti, kad Jėzus ją įkūrė ne tuščiame lauke. Todėl pradžiai norėtųsi padaryti trumputę įžangą. Praeitoje temoje minėjau, kad, kol nebuvo nuodėmės, pirmiesiems žmonėms nereikėjo ir bažnyčios ar šventyklos. Dievas buvo jų draugas ir svečias, su kuriuo jie galėjo laisvai bendrauti.

Atsiradus nuodėmei, pastaroji stojo tarp jų ir Dievo. Nuodėmingų žmonių bendravimas su šventu Dievu tapo nebegalimas. Tačiau Dievas neketino palikti žmonijos šėtono savivalei. Dievas sukūrė sistemą, kuria žmonės galėtų palaikyti ryšį su Dievu.

Kelias buvo tikrai savotiškas ir įdomus. Kad ir pirmieji žmonių veiksmai suvokus, jog jie nuogi. „Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus“. (Pr 3, 7). Kitas veiksmas: „Išgirdę Viešpatį Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių“. (Pr 3, 8 ) Nuodėmė kaip tarpeklis stojo tarp Dievo ir puolusio žmogaus. Nuogumas buvo fizinis, bet jie suvokė ir dvasinį nuogumą. Jų darbas – iš figmedžio lapų pasidaryti juosmens aprišalai – simbolizavo žmogaus mėginimą „savo darbais“ išspręsti nuodėmės sukeltą problemą. Tai netrukus paaiškėjo, kai tik pasirodė Dievas. Išaiškinęs žmonėms puolimo esmę ir pasekmes, Dievas „padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir aprengė juos“. (Pr 3, 20) Kam žudyti avinėlį, kad aprengus jau apsirengusį žmogų? Ar jų pačių pasidarytas aprišalas nebuvo pakankamas? Čia ir randame pirmą Dievo sukurto išganymo plano simbolį. Žmogaus sukurtasis apdaras simbolizavo žmogaus darbus, žmonių sukurtą religiją; Dievo duotasis apdaras iš avinėlio kailio simbolizavo Dievo paruoštą išganymo planą, Jo sukurtą religiją. Tas avinėlis simbolizavo „Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. (Jn 1, 29) Savo teisumu Dievas apgaubė puolusį žmogų.

Nuo to laiko puolę žmonės ėmė aukoti avinėlius, siekdami palaikyti santykius su Dievu, pripažįstant tik paties Dievo paruoštą kelią. Netruko ilgai, kai žmonės iš naujo ėmė kurti savo darbų pagrindu paremtą religiją. „Abelis (antrasis Adomo ir Ievos sūnus) tapo aviganiu, o Kainas (pirmasis jų sūnus) žemdirbiu. Laikui bėgant, Kainas aukojo Viešpačiui žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas. Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė“. (Pr 4, 2–5) Žmonės jau žinojo, kokią auką jie privalo aukoti, kas atspindi Dievo sukurtą išganymo planą. Tačiau Kainas parodo abejingumą – jis vėl sukuria savo religiją. Tarnavimas Dievui savo sukurtu būdu, koks gražus jis bebūtų, negali patikti Dievui, nes neparodo tikėjimo Dievo išganymu. Taip gimė pagonybė. Jėzus vėliau pasakė: „Garbės iš žmonių Aš nepriimu“. (Jn 5, 41) Užuot atsiprašęs Dievo už tokį savo įžūlumą ir abejingumą, Kainas „buvo labai piktas ir prislėgtas“. (Pr 4, 5)

Vėliau, keršydamas Abeliui už tai, kad šio auką Dievas priėmė, Kainas nužudė savo brolį Abelį (Pr 4, 8 ). Dievo išvarytas tapti klajokliu, Kainas išvystė pagonybę ir įkūrė stabmeldystę. Kai po ilgo laiko išvarytoji Kaino giminė vėl susitiko su savo buvusiais giminaičiais, kurie liko ištikimi Dievui, jie ėmė kurti bendras šeimas. Raštas sako, kad tokios vedybos atvedė prie visiško moralinio degradavimo. „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“. (Pr 6, 5) Tai susilaukė visuotinio potvynio, iš kurio Dievas išgelbėjo aštuonis asmenis.

Po šito potvynio, Biblijoje vadinamo tvanu, žmonės ėmė kurtis žemėje. Žmonija vėl susidalijo į dvi stovyklas: vieni liko prie tarnavimo Dievui pagal visus Jo nurodymus, kiti – vėl ėmė kurti stabmeldystę. Mokslininkai atkasa tiek prieštvaninio, tiek jau potvaninio pasaulio stabmeldystės liekanas – jų saulei ir mėnuliui pastatytas šventyklas.

Religija, kurią įkūrė pats Dievas, simbolių pagalba atspindėjo Dievo numatytą išganymo planą. Šitoks tarnavimas Dievui tęsėsi nuo puolimo iki Mozės laikų. Kiekvienos šeimos tėvas atlikdavo ritualinį avinėlio aukojimą už savo ir savo šeimoje padarytas nuodėmes. Ši auka jiems priminė kažkada ateityje Dievo pažadėtąją tikrąją Auką – Jėzų Kristų, kaip Dievo Avinėlį. Tuo tikėdami ir tai darydami, jie gaudavo savo nuodėmių atleidimą.

Iš esmės likdama tokia pati, ši sistema Mozės laikais buvo sukonkretinta. Kai Dievas išvedė Izraelio tautą iš Egipto vergijos, pakelyje, prie Sinajaus kalno, Dievas Mozei davė konkrečius nurodymus, kaip jie ateityje turės atlikinėti apeigas ir aukojimus, laukdami tikrosios Aukos paaukojimo laiko.

Ši sitema plačiai aprašyta Išėjimo, Kunigų ir Skaičių knygose. Mes glaustai apžvelgsime šią sistemą.

Ši sistema buvo labai plati ir sudaryta iš skirtingos paskirties elementų. Galima pastebėti keturias ar net daugiau dalių. Ten matoma taip vadinama „šešėlinė“ sistema, kada tam tikrais simboliais labai plačiai vaizduojamas Dievo sumanytas išganymo planas. Kita dalis – Izraelio, kaip valstybės, vidinė tvarka – teisė ir valstybės apsauga. Trečia nurodymų grupė – sveikatos ir higienos taisyklės. Ir, svarbiausia – Sandoros Įstatymas, Dešimties įsakymų Įstatymas, kuriame atskleidžiami visi doroviniai žmogaus santykių su Dievu ir su artimaisiais, principai.

Šitoje temoje mes apžvelgsime „šešėlinį įstatymą“, tai yra simbolius, kurie turėjo vaizduoti Dievo sukurtąjį žmogaus gelbėjimo planą. Ši sistema Biblijoje vadinama įvairiai: šešėlinis įstatymas, apeiginis, įstatymas, laikinasis įstatymas ar net Mozės įstatymas. Pavadinimas esmės nekeičia. Svarbiausia žinoti, apie ką kalbame.

Svarbiausias elementas šitoje šešėlinėje sistemoje buvo Šventykla. Ant Sinajaus kalno Dievas nurodė Mozei: „Tepadaro jie Man Šventyklą, idant galėčiau gyventi tarp jų. Tiksliai, kaip tau rodau – pagal Padangtės ir viso jos apstatymo pavyzdį, – taip turite ją padaryti“. (Iš 25, 8–9) Vėliau, praėjus daug šimtmečių, kai Kristus jau pats pasiaukojo kaip Dievo Avinėlis, apaštalas Paulius rašė: „Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą“. (Hbr 9, 24) Taigi tikroji Šventykla yra danguje. Mozei buvo duotas nurodymas padaryti lyg kad jos maketą – iš žemiškų medžiagų ir žmogaus protui suvokiamą.

Toliau skaitome, kaip Paulius trumpai aprašo daiktų išdėstymą toje Šventykloje. „Tiesa, pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką Šventyklą. Buvo pastatyta padangtė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi šventoji. Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama šventų švenčiausioji. Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros Skrynia, kurioje buvo Aarono lazda ir Sandoros plokštės. Viršum jos buvo šlovės kerubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį“. (Hbr 9, 1–5) Reikia pastebėti, kad Paulius leidžia sau šiek tiek prasilenkti su tikrąja padėtimi. Išėjimo knygoje rašoma, kad auksinis smilkymo aukuras buvo pastatytas ne šventų švenčiausioje dalyje, o šventojoje. Paulius ją „perkelia“ į šventų švenčiausiąją trumpindamas pasakojimą, mat šito aukuro paskirtis buvo tikrai šventų švenčiausioji dalis. Problema ta, kad kunigai kiekvieną dieną atlikdavo smilkymą ant šio aukuro, o įeiti į šventų švenčiausiąją dalį galėjo tik vyriausiasis kunigas vieną kartą per metus. Todėl, nors priklausė antrajai daliai, ji stovėjo pirmojoje. Tačiau smilkalų kvapas kildavo ir virš uždangos pasiekdavo šventų švenčiausiąją dalį. Aarono lazda irgi ne nuo pradžios buvo Skrynioje. Ten ją padėjo vėliau, kad būtų patogiau pernešti.

Faktiškai pilnas vaizdas buvo toks. Šventyklos kiemas nuo aplinkos buvo atitvertas stovais, tarp kurių buvo užkabinamos užuolaidos. Kieme stovėjo Šventykla – padangtė, arba palapinė. Kieme, prie pat įėjimo, stovėjo varinis taip vadinamas gyvosios aukos aukuras. Ten nuolatos buvo deginamos įvairiausios paskirties aukos – aukojamų gyvulių kūnai. Tarp šio aukuro ir padangtės buvo apsiplovimo indas. Pati padangtė buvo užuolaidomis padalyta į dvi dalis. Pirmoji vadinosi šventoji dalis. Joje stovėjo septynių žibintų žvakidė, padėtinės duonos staliukas ir smilkalų aukuras. Antrojoje dalyje – šventų švenčiausioje – stovėjo vienintelis įrenginys: Sandoros Skrynia. Tačiau ji buvo nevienalytė. Skrynia buvo medinė, iš visų šonų apkalta auksu. Joje buvo Sandoros Plokštės. Ant Skrynios viršaus buvo Malonės Dangtis – auksinė plokštė, o ant Malonės Dangčio buvo du iš aukso padaryti angelai. Šitie angelai stovėjo vienas priešais kitą, savo du sparnus buvo suglaudę vienas su kitu, o išorinius sparnus nukreipę į priešingas sienas. Prieš aiškinantis tų daiktų paskirtį ir simbolį, įdomumo dėlei norėčiau pastebėti, kad apaštalas Jonas kai kuriuos tų daiktų matė dangaus Šventykloje. Štai kaip jis juos aprašo: „Nuo sosto skriejo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo priešais sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios“. (Apr 4, 5) „Atėjo dar vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą“. (Apr 8, 3) „Ir atsidarė danguje Dievo Šventykla, ir pasirodė Šventykloje Jo Sandoros Skrynia“. (Apr 11, 19)

KASDIENINIS TARNAVIMAS

Tarnavimas šitoje žemiškoje, arba laikinojoje, Šventykloje – padangtėje vyko dviem būdais. Kieme ir pirmojoje Šventyklos dalyje kunigai atlikdavo tarnavimą kiekvieną dieną, tai yra nuolatos. Antrojoje – šventų švenčiausioje dalyje – tik vyriausiasis kunigas ir tik vieną kartą per metus.

Kadangi tas aprašymas labai platus, palengvinimui tik apibūdinsiu visą tarnavimo eigą ir prasmę. Apaštalas Paulius irgi sako, kad: „Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti“. (Hbr 9, 5). O plačiau norintys gali pasiskaityti Kunigų knygos 4.5.ir 7 skyriuose.

Pradėkime nuo kiemo. Tvora, kuri skyrė Šventyklos teritoriją nuo aplinkinio pasaulio, simbolizavo Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, arba Bažnyčios (tikinčiųjų) atskyrimą nuo pasaulietiškumo. Pagal visus Dievo nurodymus žmogus, suvokęs padaręs nuodėmę, turėjo atvesti prie Šventyklos nurodytą auką – gyvulį. Prie vartų jį pasitikdavo kunigas. Nusidėjęs žmogus dėdavo savo rankas gyvuliui ant galvos ir išsipažindavo savo nuodėmę. Tada gyvulys būdavo papjaunamas, jo mėsa sudeginama ant čia pat stovinčio aukuro, o truputį kraujo kunigas nešdavo į Šventyklą ir šlakstydavo priešais uždangą, skiriančią šventąją dalį nuo šventų švenčiausiosios. Žmogus namo grįždavo gavęs nuodėmių atleidimą, o į Šventyklą įneštas kraujas simbolizavo jo nuodėmės perkėlimą į Šventyklos šventų švenčiausiąją dalį. Taip simboliškai buvo pavaizduojama, kad nuodėmė sutepė šventą Dievo Įstatymą, kuris buvo surašytas Sandoros Plokštėse ir laikomas Sandoros Skrynioje.

Nereikia pamiršti, kad kiekvieną kartą, eidamas į šventyklą, kunigas turėjo apsiplovimo inde nusiplauti savo rankas ir kojas.

Toks tarnavimas vykdavo kas dieną. Tai atlikdavo eiliniai kunigai.  Dar kunigai prižiūrėdavo žvakidę, smilkalų aukurą ir kiekvienai sabatai pakeisdavo duoną ant padėtinės duonos staliuko.

Kokia buvo šito šešėlinio tarnavimo simbolika? Iš Jėzaus atlikto darbo ir Jo mokymo galima susidaryti tokį vaizdą. Visa ta įranga simbolizavo Kristaus atliktą atpirkimą ir Jo sekėjų tarnavimo būdą. Gyvosios aukos aukuras simbolizavo Golgotą, kur Jėzus buvo paaukotas kaip „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. (Jn 1, 29) Tik per Jėzaus auką, tik ja gyvai tikėdamas ir nuoširdžiai atgailaudamas, nusidėjęs žmogus gali gauti savo nuodėmių atleidimą. Kito būdo ir kitų priemonių tam nėra. Apie tai mes jau plačiau kalbėjome 5 temoje. Taigi šis gyvosios aukos aukuras simbolizuoja Kristų ir Jo atperkančiąją mirtį Golgotoje ant kryžiaus. Kiekvienas žmogus, norėdamas išsigelbėti, turi pirmiausia įtikėti į Jėzų.

Toliau buvo apsiplovimo indas. Šitas apsiplovimas simbolizavo Kristų įtikėjusio žmogaus sandorą su Dievu per krikštą. Apaštalas Petras Sekminių dieną savo pamoksle sakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės“. (Apd 2, 38 )

Įtikėjęs ir pasikrikštijęs žmogus tampa Kristaus Bažnyčios nariu. Simboliškai tik tada jo atgailą simbolizavusios aukos kraujas būdavo įnešamas suderinimui į Šventyklą. Apaštalas Petras sakė: „Tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas“. (Apd 2, 38–39). Taigi Šventyklos pirmojoje dalyje kairėje pusėje stovėjo septynžvakė žvakidė – Šventosios Dvasios simbolis. Ji turėjo visą laiką degti, nes Šventoji Dvasia niekada nenutraukia Savo veiklos dėl atgailaujančio žmogaus išgelbėjimo. Izaijo 11, 2 pranašas Šventąją Dvasią apibūdina septyniomis Jos savybėmis: „Ant Jo ilsėsis Viešpaties dvasia: išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir Viešpaties baimės dvasia“.

Dešinėje pusėje stovėjo padėtinės duonos staliukas. Apaštalas Petras sakė, kad „juk jums skirtas pažadas“. Tai Šventasis Raštas, kurį kiekvieną sabatą vis naują, šviežią galime klausytis Dievo Bažnyčios pamaldose. Ten surašyti visi Dievo vaikams skirti pažadai.

Įdomu, kad apaštalas Jonas pats išaiškina auksinio smilkalų aukuro simbolį – šventųjų maldos (Apr 8, 3 ). Kaip smilkalų kvapas per uždangą kildavo prie Malonės Sosto, taip tikinčiųjų maldos visada pasiekia Dangiškojo Dievo širdį.

Šitaip glaustai galima nupiešti bendrą simbolinį ir jo reikšmę atskleidžiantį vaizdą.

PERMALDAVIMO DIENA

Tačiau antrojoje dalyje – šventų švenčiausioje – vykdavo kitoks tarnavimas. Jis vadinamas Permaldavimo dienos tarnavimu. Jeigu kasdieninis tarnavimas, kurio metu atgailaujantis nusidėjėlis gaudavo savo nuodėmių atleidimą, vykdavo ištisus metus, tai    Permaldavimo dienos tarnavimas vykdavo tik vieną kartą per metus. Tai buvo Šventyklos išvalymo nuo ten suneštų nusidėjėlių nuodėmių tarnavimas.

Apaštalas Paulius rašė: „O į antrąją – tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus“. (Hbr 9, 7) (Pilnas šio tarnavimo aprašymas yra Kunigų knygos 16 skyriuje ir 23 skyriaus 26–32 eilutės)

Permaldavimo diena būdavo apeiginio tarnavimo ciklo – metų pabaigoje, kas simbolizavo nuodėmės veikimo ir išganymo plano užsibaigimą ir apskritai visą nuodėmės sprendimo programą laikų pabaigoje.

Pirmiausia vyriausiasis kunigas (tuo metu tai buvo Aaronas) turėjo atlikti suderinimą už save. „Štai kaip Aaronas turi eiti į Šventyklą – su jaučio iš bandos auka už nuodėmę ir su avino deginamąja auka“. (Kun 16, 3)

Po to „iš izraelitų bendrijos jis paims du ožius aukai už nuodėmę ir vieną aviną deginamajai aukai. Aaronas atnašaus savo paties jautį kaip auką už nuodėmę ir atliks permaldavimą už save ir savo namus. Paėmęs abu ožius ir pastatęs juos prie įėjimo į Susitikimo Palapinę Viešpaties akivaizdoje, Aaronas trauks burtus, kad patirtų, katras iš ožių yra Viešpačiui ir kartas – Azazeliui (Azazelis izraelitams buvo šėtono įvaizdis). Ožį, burtu paskirtą Viešpačiui, Aaronas atves ir atnašaus kaip auką už nuodėmę, o ožys, burtu paskirtas Azazeliui, bus paliktas gyvas stovėti Viešpaties akivaizdoje, kad per jį būtų atliktas permaldavimas ir Azazelis išvarytas į dykumą“. (Kun 16, 6–10)

„Tada jis (Aaronas) papjaus žmonių aukos už nuodėmę ožį, nusineš jo kraujo už uždangos ir darys su jo krauju, kaip darė su jaučio krauju, šlakstydamas malonės sostą ir priešais malonės sostą. Taip jis atliks permaldavimą už Šventyklą, už izraelitų apeiginį nešvarumą ir už jų nusikaltimus bei visas nuodėmes. Tą pat padarys ir už Susitikimo Palapinę, stovinčią tarp jų, viduryje jų nešvarumų. Nė vieno žmogaus neturi būti Susitikimo Palapinėje, kai jis įeina atlikti permaldavimo Šventykloje už save, savo namus ir visą Izraelio bendriją. Tada jis nueis prie aukuro, esančio Viešpaties akivaizdoje, ir atliks permaldavimą. Paėmęs truputį jaučio kraujo ir ožio kraujo, pateps visus aukuro ragus. Savo pirštu patepdamas krauju septynis kartus, apvalys jį nuo visų izraelitų apeiginių nešvarumų ir pašventins“. (Kun 16, 15–19)

„Kai bus atlikęs permaldavimą už Šventyklą, Susitikimo Palapinę ir aukurą, jis atves gyvąjį ožį. Tada Aaronas uždės gyvajam ožiui ant galvos abi rankas, išpažins virš jo visas izraelitų kaltes ir visus jų nusižengimus, visas jų nuodėmes sudėdamas ožiui ant galvos. O ožį per tam tikslui paskirtą žmogų išsiųs į dykumą. Taip ožys išneš ant savęs visas jų kaltes į tyrus“. (Kun 16, 20–22).

Taigi trumpai būtų galima pasakyti taip. Permaldavimo diena simbolizavo paskutinį Dievo teismą. Tik tada galutinai išaiškės, kas tarnavo Dievui ištikimai, o kas buvo abejingas tam. „Tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir Jam netarnaujančiojo“. (Mal 3, 18 )

Kadangi vyriausiasis kunigas buvo irgi nuodėmingas žmogus, tai pirmiausia jis pats turėjo apsivalyti nuo savo nuodėmių. Tada jis galėjo atlikti apvalymo tarnavimą už visą tautą. Visų metų eigoje atgailaujančių nusidėjėlių nuodėmės būdavo jiems atleidžiamos per jų atgailą ir paaukojimą nurodytos aukos. Tačiau nuodėmės dar nebūdavo galutinai sunaikinamos. Jos likdavo Šventykloje. Ištisus metus jos buvo „kaupiamos“ šventų švenčiausioje dalyje.

Tada buvo atvedami du ožiai. Iki burtų metimo jie niekuo nesiskyrė. Burtų metimu tik simboliškai jie įgydavo savo reikšmę – vienas turėjo simbolizuoti tikrąją Dievo Auką – Dievo „Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę“, o kitas – šėtoną – visų nuodėmių ir nedorybių kaltininką.

Kristų simbolizuojantis ožys būdavo papjaunamas ir jo krauju patepami Sandoros Skrynią dengiančio Malonės Sosto kampuose esantys ragai. Tuo veiksmu buvo pavaizduojama, kad visos per metus ten susikaupusios nuodėmės paimamos ir išnešamos iš Šventyklos. Šventykla apvalyta. Tačiau tos nuodėmės vyriausiojo kunigo rankų uždėjimu antrajam ožiui ant galvos simboliškai perkeliamos ant jo – šėtono įvaizdžio. Dabar šitas ožys turi pavaizduoti šėtono galutinį likimą. Kai rankų uždėjimu jis parodomas kaip kaltininkas dėl visų padarytų nuodėmių, ožys išvedamas į dykumą, kad ten žūtų. Šiuo veiksmu parodoma, kad paskutinio teismo metu šėtonas bus pripažintas kaltu už visas žmonių padarytas nuodėmes ir žus už savo paties kaltę.

Tik po šio tarnavimo atgailaujantis nusidėjėlis būdavo visiškai apvalytas nuo savo nuodėmių: „Tą dieną bus atliekamas permaldavimas jūsų labui, kad būtumėte apvalyti. Jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių Viešpaties akivaizdoje“. (Kun 16, 30 )

Naujojo Testamento tikrovė

Dabar metas Senojo Testamento laikų šešėlinį tarnavimą sugretinti su Naujojo Testamento Kristaus tarnavimu.

Jonas Krikštytojas, rodydamas į Kristų, pasakė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. (Jn 1, 29) Jėzus yra vienintelė Auka už visos žmonijos nuodėmes. „Bet dabar Jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad Save aukodamas sunaikintų nuodėmę. Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet Jo laukiančiųjų išganymui“. (Hbr 9, 26–28 ) Žemiškosios šventyklos apvalymas galiojo tik atgailaujanties Dievo žmonėms ir simbolizavo Kristaus aukos galiojimą tik Jį įtikėjusiems, atsivertusiems žmonėms: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“. (Jn 1, 12) „Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“. (Hbr 7, 25) Nenorėję savo nuodėmes atgailoje atiduoti Kristui, teismo dieną turės patys atsakyti už savo elgesį.

Jėzus Kristus taip pat yra ir vienintelis tikrasis Vyriausiasis Kunigas, Savo žmonių Užtarėjas. „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet Savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į Šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo Save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui. Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria Jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą“. (Hbr 9, 11–15) (Taip pat žr. Hbr 8, 1–6 )

„Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė Save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku“. (1Tim 2, 5–6) „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“. (1Jn 2, 1–2)

Kadangi Kristus nepadarė nė vienos nuodėmės, todėl Jam nereikėjo, kaip kunigams iš žmonių, aukoti auką už Savo nuodėmes. Jėzus pasiaukojo už mūsų nuodėmes. „Mums ir derėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus. Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats Save“. (Hbr 7, 26–27)

Kaip skaitėme, Naujojo Testamento tikintiesiems nebereikia už savo nuodėmes aukoti nekaltų gyvulių. Kristus yra vienintelė ir tobuliausia Auka. Taip pat nereikia ir nuodėmingo žmogaus tarpininkavimo – Jėzus Kristus yra amžinas, šventas ir tobuliausias Vyriausiasis Kunigas. Tad kaip turi vykti Naujojo Testamento Kristaus įsteigtos Bažnyčios tarnavimas?

Nors Senajame Testamente išganymą    simbolizavo daugybė vaizdinių, kurių Naujojo Testamento Bažnyčioje nebėra, vis dėlto, pavaizdavimui Bažnyčios esmės ir atsakomybės, galime sutikti simbolinių apibūdinimų. Kartais Bažnyčia vaizduojama kaip Kristaus nuotaka, kartais kaip žmona. „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją Save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per Žodį“. „Tai didelis slėpinys, – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią“. (Ef 5, 25–26.32) „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi“. (Apr 19, 7)

Kitas palyginimas – Bažnyčia – kūnas, Kristus – to kūno Galva. „Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui – Jo nariai“. (1Kor 12, 27) „Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais Tame, kuris yra galva, – Kristuje“. (Ef 4, 15) „Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“. (Kol 1, 18 )

Tokiais suprantamais pavyzdžiais pavaizduodamas ryšį tarp Bažnyčios ir Kristaus, Raštas rodo, kokie turi būti jų tarpusavio santykiai ir atsakomybė. „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu“. (1Kor 6, 19–20) Kaip galima kūnu šlovinti Dievą? Kitoje vietoje Paulius sako: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“. (1Kor 10, 31) Kitaip tariant, tikinčiojo gyvenime neturi būti nieko tokio, kas žemintų ar skaudintų Dievą. Mūsų valgiai ir gėrimai, mūsų gyvenimo būdas ir santykiai, – viskas turi atitikti Dievo valią.

Apibūdindamas Dievo vaikų savybes, Dievas davė trumpą, bet konkretų savybių sąrašą: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 12)

Rašte taip pat sakoma, kad Kristus Bažnyčią įsteigė dėl dviejų esminių paskirčių: asmeniškas kiekvieno tikinčiojo pasiruošimas gyventi Dievo karalystėje ir Evangelijos skelbimas aplinkiniams žmonėms. Palikdamas Savo įkurtą Bažnyčią, Jėzus nurodė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mt 28, 18–20 ) Evangelistas Morkus užrašė tokį Jėzaus nurodymą: „ Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“. (Mk 16, 15–16) Atsisveikindamas su Savo mokiniais, Jėzus pasakė, kad be Dievo pagalbos Bažnyčia negalės įgyvendinti Dievo tikslų. „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“. (Apd 1, 8 )

Du tūkstantmečius besitęsiančioje Bažnyčios istorijoje galima pastebėti teigiamų ir neigiamų dalykų. Pasaulyje yra daugybė besivadinančių krikščionimis žmonių, daugybė pretenduojančių į amžiną gyvenimą Kristaus karalystėje. Kaip senovėje Permaldavimo dienos tarnavimas galutinai išspręsdavo kiekvieno žmogaus dvasinę būseną, taip ir Naujojo Testamento tikintieji laukia tos dienos, kada amžiams išaiškės tikrovė. Galutinė pergalė ar pralaimėjimas išaiškės tik tada, kada Jėzus sugrįš į žemę įvykdyti paskutinio lemtingo sprendimo. Tai bus galutinis ir neapskundžiamas teisingojo Dievo teismo sprendimas. Nuodėmės sukeltos problemos amžiams bus išspręstos, blogis, šėtonas ir blogį mėgstantys žmonės amžiams panaikinti.

Artimiausiose temose apžvelgsime paskutinio teismo vaizdą, laiką ir jo simbolinį pavaizdavimą šešėliniame tarnavime. O šią temą noriu užbaigti simbolinio Kristaus amžino susijungimo su Bažnyčia– Jo atpirktaisiais žmonėmis – aprašymu. Tai vaizduojama iškilmingomis Kristaus, kaip Avinėlio, ir Bažnyčios, kaip nuotakos, jungtuvėmis. „Vėl aš išgirdau tarsi gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, skelbiant: ‚Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi! Jai buvo duota apsivilkti spindinčia drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai. Ir sako man [angelas]: ‚Rašyk: „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“‘. (Apr 19, 6–9)

KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

GALUTINIS LIKIMAS

Kaip jau matėme praeitoje temoje – galutinis žmonių likimas bus labai individualus. Kiekvieno asmeniškai likimą spręs Dievas. Mes galime kalbėti tik apie bendrą principą: dvi skirtingų likimų žmonių grupes. Žmonių, kurie nesiekė būti paklusnūs Dievui, netroško amžinybę susieti su Dievu, kuriems mieliau buvo gyventi egoistišką, nedorą gyvenimą. Kita grupė – tai tie, kurie, nepaisant persekiojimų, paniekos, netekimų ir mirties, pasirinko kelią su Dievu. Šventasis Raštas išskiria šias dvi grupes ir parodo jų galutinį likimą. Jėzus Savo palyginimuose tai pavaizduodavo gyvulių rūšiavimu rudenį: avys – į dešinę; ožiai – į kairę. Kviečiai – į aruodus; piktžolės – sudeginimui, ir panašiai.

Iš dalies apie tai jau kalbėjome praeitoje temoje. Pirmasis – teisiųjų prisikėlimas; antrasis – nedorėlių. Pirmieji – paveldi amžinybę su Kristumi; antrieji – sudeginami. Trečio kelio nėra. Nebebus suteikiamas dar vienas šansas pasiruošti amžinybei. Šis gyvenimas yra tas Dievo palankumo, malonės laikas, kada mes galime viską pamatuoti, įvertinti ir priimti asmenišką sprendimą. Kad papildomas laikas nieko nepakeistų, matėme iš antrojo prisikėlimo aprašymo. Prisikėlę nedorėliai nenusižemina prieš Dievą, bet susiburia prieš Kristų ir Jo žmones, siekdami juos sunaikinti ir užvaldyti žemę. Taip jiems diktuoja jų susiformuotas charakteris gyvenant žemėje, tai jų pasirinkimas, ir net Dievas nesiima jiems primesti Savęs ir amžinybės su Juo. Kita vertus, tokiems žmonėms neteiktų malonumo visą amžinybę praleisti su Dievu, kurio nepripažino, ir su tikinčiaisiais, kuriuos niekino. Jau tūkstantmečio pradžioje, kai jie pamato ateinantį Kristų su dieviška šlove, jie mieliau pasirenka žūti po kalnų nuolaužomis, drebant žemei, negu akis į akį susitikti su mylinčiu Kristumi. Tad dar kartą pažvelkime į tuos Biblijos tekstus, kurie nusako to meto įvykius.

Skaudžiausia skaityti apie tuos, kurie gyveno, vargo, kentėjo, bet nepanoro geresnio gyvenimo, kokį žadėjo ir jiems Dievas. „Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo, o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugninės sieros ežerą“. (Apr 20, 9–10)

Paguoda tame yra nebent ta, kad jiems neteks visą amžinybę degti „pragare“, kaip ilgus amžius tradicinė bažnyčia gąsdino žmones. Raštas sako, kad žmogus negaus didesnės bausmės, negu jis padaręs blogio. Blogis negali likti nenubaustas. Už tikinčiųjų nuodėmes atkentėjo pats Kristus, mirdamas Golgotoje ant kryžiaus. Bet šitie žmonės nenorėjo savo nuodėmių atiduoti Kristui, jiems nuodėmė teikė malonumą ir gyvenimo prasmę.

„Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! – sako Jėzus, – Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Juk Žmogaus Sūnus ateis Savo Tėvo šlovėje su Savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“. (Mt 16, 26–27) „Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus. Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal darbus“. (Apr 20, 12–13) „Tikėk Manimi! Visi žmonės yra Mano; ir tėvo gyvybė, ir sūnaus gyvybė Man priklauso. Mirs tik tas, kuris nusideda“. (Ez 18, 4)

„Žiūrėk! Jau arti diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, kurią ateinanti diena taip sudegins, – sako Galybių Viešpats, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos“. (Mal 3, 19) Be abejo, šaknis – šėtonas, šaka – jam paklusnūs žmonės. „Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus; žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs“. „Bet nedorėliai žus, Viešpaties priešai dings lyg pievų žolė, išsisklaidys lyg dūmai“. (Ps 37, 10.20)

Nė vienoje skaitytoje vietoje nesakoma, kad kančios tęsis visą amžinybę ar kad žmogus gali pinigais ar dar kažkuo išpirkti savo kaltes. Dievas labai aiškiai pasako: Amžinas sunaikinimas, bet ne amžinas kentėjimas. Amžinai kankinti žmogų galėtų tik šėtonas, o ne mylintis Dievas.

Apie visą teismo procesą kalbėsime atskirai. Šiuo metu noriu dar kartą priminti, kad Dievas nebaus žmonių be teismo. Dievas pažadėjo surengti viešą teismą visos Visatos gyventojų ir angelų akivaizdoje. Tad nė vienas žūstantis žmogus neturės pagrindo manyti, kad jis buvo nubaustas nepagrįstai. Net tikintieji, kurie gyveno šalia tų žmonių, kurie matė pastarųjų gyvenimą, kuriuos ragino priimti Kristų, – jie taip pat turės galimybę dalyvauti Dievą atmetusiųjų žmonių bylų peržiūroje. Jėzus sakė: „Mano Tėvo karalystėje jūs valgysite ir gersite už Mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“. (Lk 22, 30) „Aš pamačiau sostus ir į juos sėdančius, ir jiems buvo pavesta teisti“. (Apr 20, 4) Tie, kurie bus pripažinti tinkami amžinybei, turės privilegiją stebėti teisingą ir gailestingą Dievo teismą.

Tačiau pats teismo sprendimo įgyvendinimo procesas įvyks tik praėjus tūkstančiui metų, po antrojo prisikėlimo. Jonas rašo: „Paskui aš pamačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir pamačiau mirusiuosius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus“. „Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą“. (Apr 20, 11–12.15) Tik po to, kada mirusieji bus prikelti, tik tada ir ne anksčiau, jie stos prieš Visatos Teisėjo sostą ir atsiskaitys už savo darbus.

            Kai tos paskutinio teismo ugnies bus sunaikinti nedorėliai ir galiausiai pats šėtonas, tada Dievas užtikrina, kad blogis Visatoje daugiau nebepasikartos. „Kokių priekaištų turite Viešpačiui? Jis padarys galą, ir nelaimės nebesikartos! Tarsi susipynę erškėčiai, tarsi įkaušę girtuokliai, jie deginami kaip sausi šiaudai“. (Nah 1, 9–10) „Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“. (Iz 65, 17)

Ne tik šios žemės suvargę žmonės, bet visa Visata laukia tos dienos, kada amžiams bus išlaisvinta iš šėtono kaltinimų Dievui. Laukia to ir nekaltai į blogio įtaką patekusi gyvūnija: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei  – ne savo noru, bet pavergėjo valia – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgys Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo“. (Rom 8, 19–23)

Nors labai gaila, kad tiek daug žmonių atsisakė būti išgelbėti, – jie pasinaudojo Dievo suteikta teise rinktis, – tačiau visa Visata džiaugsis, kad amžiams užsibaigė šėtono siutėjimai ir teroras. Pagaliau Visata laisva, pagaliau niekas nebekęs kančių ir baisių mirties išgyvenimų. Juo patikėjusiems, Dievas paruošė nuostabią ateitį – žmonija grįžta į savo namus, kuriuos Kūrėjas buvo jiems paruošęs pačioje pradžioje. Ilgą laiką buvome tremtyje – šėtono valdžioje. Užmiršome, kaip atrodė pirmieji namai, koks buvo gyvenimas be nuodėmės, be prakeikimo, be šėtono apgaulės. Kai kam buvo sunku patikėti, kad apskritai įmanomas geresnis pasaulis, kur viešpatautų teisybė ir meilė. Dievas pažadėjo – Dievas įvykdė. Štai kaip tai aprašo apaštalai: „Pagal Jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“. (2Pt 3, 13) Visa mūsų planeta ir ją gaubianti atmosfera – dangus – bus atnaujinti.

 Šitas pažadas buvo duotas dar septyni amžiai prieš Kristaus gimimą: „Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“. (Iz 65, 17)

Visada malonu girdėti geras naujienas, tad paskaitykime dar kelias. Jos ne tik suteiks mums informacijos, bet ir paskatins to siekti. Apaštalas Jonas regėjime matė, kaip tai atrodys, ir rašo: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko. Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui“. (Apr 21, 1–2)

Kaip amžina žemės sostinė ir Jėzaus rezidencija, Naujoji Jeruzalė nuleidžiama iš dangaus. Dievas ir tai padovanojo žmonėms. Jiems nereiks ilgus amžius statyti miesto, jį Dievas pastatė iš brangiausių medžiagų ir padovanoja Savo vaikams. Senojo Testamento laikų pranašas aprašo net vietą, kur bus nuleistas tas miestas: „Tuomet Viešpats ir stos į mūšį su anomis tautomis, kaip Jam įprasta kovoti mūšio dieną. Tą dieną Jo kojos stovės ant Alyvų kalno į rytus nuo Jeruzalės. Alyvų kalnas bus taip perskeltas į dvi dalis labai plačiu slėniu iš rytų į vakarus, kad viena jo dalis pasislinks šiaurės link, o kita – pietų link… Ir Viešpats, mano Dievas, ateis drauge su visais Savo šventaisiais“. (Zch 14, 3–5) Daugiau susipažinę su Šventuoju Raštu žmonės pastebėjo, kad Jėzui gyvenant žemėje, Alyvų kalnas, esantis šalia Jeruzalės, buvo Jo mėgiama vieta, kur Jis kartais net ištisas naktis praleisdavo maldoje. Ten Jėzus buvo išduotas ir suimtas, iš ten prasidėjo Jo kelias į nakties teismus ir nuteisimą mirti. Tai vieta, kur Jėzus išgyveno paskutinę mirties agoniją, kur Jam reikėjo apsispręsti: tapti auka už pasaulio nuodėmes ar grįžti pas Tėvą, paliekant pasmerktą žmoniją. Ten Jis ištarė žodžius: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti Mano negerta, tebūnie Tavo valia!“ (Mt 26, 42). Ten Jėzui per veidą sruvo kruvini prakaito lašai. Ten Jis pasiryžo Savo nekalta mirtimi išvaduoti mane ir tave iš tų kančių ir galutinės mirties. Dabar į tą vietą nusileidžia dieviškos šlovės kupinas miestas. Dabar Jėzus sugrįžta į šią žemę nebe kentėti, būti paniekintam ir mirti. Dabar Jo veidas švyti džiaugsmu – Jis grįžta su Savo kovos trofėjumi – atpirktaisiais. Visi džiaugiasi, visi šlovina Dievą, kad pagaliau užsibaigė tas siaubas, ilgus tūkstantmečius slėgęs šią planetą. Visą tą šlovę ir džiaugsmą galės trumpam pamatyti ir prikelti nedorėliai, bet tai ne jiems. Jie viso to sąmoningai atsisakė. Jų laukia likimas su šėtonu.

Toliau Jonas apibūdina miesto dydį ir grožį. „Miestas išdėstytas keturkampiu; jo ilgis ir plotis lygūs. Jis (angelas) išmatavo miestą mastu ir rado dvylika tūkstančių stadijų (perimetras). (Stadijas – apie 185 metrai) Jo mūras sukrautas iš jaspio, o pats miestas iš gryno aukso, panašaus į tyrą stiklą. Miesto mūrų pamatai papuošti visokiais brangakmeniais. Pirmas pamatas yra jaspio, antras safyro, trečias chalcedono, ketvirtas smaragdo, penktas sardonikso, šeštas sardžio, septintas chrizolito, aštuntas berilio, devintas topazo, dešimtas chrizoprazo, vienuoliktas hiacinto, dvyliktas ametisto. Dvylika vartų – dvylika perlų, kiekvieni vartai iš vieno perlo. Ir miesto gatvės – grynas auksas, tarsi vaiskus stiklas.“. (Apr 21, 16. 18–21) Šiandieną turėti tokius turtus nesaugu. Tačiau Dievo karalystėje niekas nekels pavojaus, todėl ir tos brangenybės teiks pasigėrėjimą naujosios žemės gyventojams.

Bet įspūdingiausias pažadas – Kristaus sosto perkėlimas iš per amžius buvusios vietos Visatos centre į mūsų planetą. „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ‚Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, o pats Dievas bus su jais“. (Apr 21, 3) Aprašydamas Naujosios Jeruzalės grožį ir ypatybes, Jonas atkreipia dėmesį į tai, kad mieste nematė šventyklos – to įprastinio statinio, kuris buvo tiek Jeruzalėje, tiek visuose pagonių miestuose, tiek krikščionių pasaulyje. Kodėl? Jonas sako, kad Dievas klausimą išsprendė kitaip. Ir štai kodėl. Šventyklos nebuvo ir rojuje, kai dar nebuvo nuodėmės, kol nenuodėmingas žmogus galėjo laisvai tiesiogiai bendrauti su Dievu. Atsiradus nuodėmei, pirmieji mūsų tėvai suvokė, kad pastaroji nebeleidžia pasirodyti Dievo akyse. „Išgirdę Viešpatį Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. Bet Viešpats Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: ‚Kur tu?‘ Jis atsiliepė: ‚Išgirdau Tave vaikščiojantį sode ir nusigandau, nes buvau nuogas; todėl pasislėpiau‘“. (Pr 3, 8–10) Tai buvo ne tik fizinis nuogumas. Tai buvo suvokimas savo dvasinio „nuogumo“. Nuo dabar jie nebegalėjo tiesiogiai bendrauti su šventu  Dievu. Artimiausioje temoje apžvelgsime tą laikiną sistemą, kurią Dievas paruošė ryšių su puolusia žmonija palaikymui. Tai tęsėsi nuo puolimo momento iki Dievo Sandoros per Kristų prieš porą tūkstančių metų. Nuo to laiko Kristus įsteigė Bažnyčią – organizaciją, per kurią žmogus gali bendrauti su Dievu.

Tačiau atnaujintoje žemėje, net mieste, Jonas nemato nė šventyklos, nė bažnyčios. Jis mato Kristų, prie kurio priėjimo nebeužkerta nuodėmė ir prakeikimas. Nuodėmė sunaikinta, kaltė atleista: jokių kliūčių vėl asmeniškai bandrauti su šventu Dievu. „Bet aš jame (mieste) nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas ir Avinėlis yra jo šventykla. Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis.“ „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“. (Apr 21, 22–23.4) Įdomu, kad tai primena mūsų žemės kūrimo pradžią. Ten pasakyta, kol dar nebuvo įstatyta saulė ir mėnulis: „Tuomet Dievas tarė: ‚Tebūna šviesa!‘ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“. (Pr 1, 3–5) Ta pati Dievo šlovė apšvies ir Naująją Jeruzalę.

Dievas dar senovės laikais norėjo pagerinti žmonių gyvenimą šioje nuodėmingoje žemėje. Sąlyga buvo viena – jei iš Babilono nelaisvės grįžę izraelitai pasiryš ištikimai tarnauti Dievui, Jis pažadėjo žymiai pakeisti tuometinį gyvenimą. „Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė. Kaip lelija ji žydėte sužydės ir džiūgaute džiūgaus laiminga. Jai bus suteikta Libano šlovė, Karmelio ir Šarono didingumas. Jie matys Viešpaties šlovę, mūsų Dievo didingumą“. (Iz 35, 1–2) „Ganysis vilkas drauge su ėriuku, liūtas ės šiaudus kaip jautis, o žaltys mis dulkėmis. Nebebus užgavimo nei sunaikinimo visame Mano šventajame kalne (Dievo karalystėje)“, – sako Viešpats“. (Iz 65, 25)

Kuo gi užsiims atpirktieji žmonės per visus amžinybės laikus? Ar bereiks dirbti? Gal tik pramogauti? Jeigu mes grįžtame į tuos laikus ir aplinkybes, kokie buvo prieš Adomui puolant, tai galime įsivaizduoti, kad užsiėmimas turėtų būti panašus. Be jokios veiklos tikrai greitai nusibostų, net ir labai geras gyvenimas. Tad prisiminkim: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“. (Pr 2, 15)

Kai kurie iš Izraeliui dar senovėje pažadėtų dalykų taip pat bus įgyvendinti: „Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių. Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius. Kaip ilgaamžis būna medis, taip ilgaamžė bus Mano tauta. Mano išrinktieji ilgai naudosis savo rankų darbo vaisiais. Nebeis jų triūsas veltui, nebegimdys jie vaikų staigiai mirčiai, nes jie drauge su savo palikuonimis yra Viešpaties palaimintųjų giminė. Atsiliepsiu pirmiau, negu jie šauksis, išklausysiu, dar jiems tebekalbant.“. (Iz 65, 21–24)  „Kaip naujieji dangūs ir naujoji žemė, kuriuos Aš kuriu, gyvuos Mano akivaizdoje, – tai Viešpaties žodis, – taip gyvuos tavo giminė ir tavo vardas“. (Iz 66, 22) Tokios palaimos buvo pažadėtos dar šioje žemėje. Tuos pažadus Dievas negalėjo įgyvendinti Savo žmonėms – Izraeliui. Jie nebuvo pasiruošę atsisakyti ankstesnio nuodėmingo gyvenimo, ir Dievas negalėjo suteikti jiems, ką buvo paruošęs. Dievas nepataikauja žmonių nedorumui. Tačiau Jo pažadai negali neišsipildyti. Dievas pažadėjo visus tuos pažadus įgyvendinti naujojoje žemėje. Tačiau, kaip jau skaitėme Apreiškimo knygoje, tie pažadai bus patobulinti. Naujojoje žemėje apskritai niekas nebemirs, niekas nebekariaus, jokio blogio nebebus.

Įdomu tai, kad net šventa diena – septintoji savaitės diena, Viešpaties sabata, – taip pat liks amžina šventa poilsio ir Dievo garbinimo diena: „Kiekvieną jaunatį ir kiekvieną šabą visa žmonija ateis Manęs pagarbinti, – sako Viešpats“. (Iz 66, 23) Jaunatis priklausė laikinai, šešėlinių švenčių grupei, tačiau sabata buvo įsteigta dar tada, kada nebuvo nuodėmės, tuo pačiu ir kada nebuvo šešėlinės tarnavimo Dievui sistemos. Sabatą Dievas davė žmonėms kaip palaimos dieną, bendravimo su Dievu dieną. Ji buvo švenčiama rojuje dar iki puolimo, ji buvo švenčiama per visus ilgus šešėlinio tarnavimo Dievui amžius, ją šventė Jėzus, gyvendamas žemėje. Ji lieka amžino Dievo kūrimo atminimo paminklu, kol tik egzistuos ši žemė.

Apibendrindamas visus nuostabius, nepatirtus Dievo pažadus, apaštalas Paulius teigia: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“. (1Kor 2, 9)

Po visų šitų apmąstymų norėtųsi priminti tai, kokios yra viso to gavimo sąlygos, ko neišpildę, izraelitai neįgijo Dievo pažadų. Raštas sako: “Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtumėte būti išgelbėti“. (Apd 4, 11–12) Jėzus pasakė jaunuoliui, kuris teiravosi apie Dievo karalystės paveldėjimo sąlygas: „O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“. (Mt 19, 17) Apreiškimo knygoje Jonas rašo: „Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius (arba: kurie vykdo Jo įsakymus), kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą“. (Apr 22, 14) Be Jėzaus viso to niekas nepasieks. Tačiau Raštas sako, kad Jėzus nepasirengęs pataikauti mūsų nedorumui. Tik paklusnumas Dievo valiai, Jo įsakymams, parodo, kaip mes pasiruošę priimti Jo amžinojo gyvenimo dovaną ir gyventi atnaujintoje žemėje.

KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

TŪKSTANTMETIS

Ankstesnėse temose jau susipažinome su Jėzaus antrojo atėjimo pažadu ir ženklais, kurie perspės apie to laiko priartėjimą. Taigi Jėzus netrukus sugrįš į šią žemę. Kas toliau? 

Trumpai jau esame kalbėję apie tai. Pirmas, išskirtinis įvykis – tikinčiųjų mirusiųjų prisikėlimas naujais, negendančiais kūnais ir tuo metu gyvenančių tikinčiųjų kūnų pakeitimas tokiais pat negendančiais ir nemirtingais kūnais. „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais“. (1Tes 4, 13–18 ) „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“. (1Kor 15, 51–53)

Taip pat susipažinome su Jėzaus pažadu, kad jie bus paimti į konkrečią vietą – prie Jėzaus amžinojo sosto. „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir Mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‚Einu jums vietos paruošti‘? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“. (Jn 14, 1–3) „Tėve, Aš noriu, kad Tavo Man pavestieji būtų su Manimi ten, kur ir Aš, kad jie pamatytų Mano šlovę, kurią esi Man suteikęs, nes pamilai Mane prieš pasaulio įkūrimą“. (Jn 17, 24)

Paskutinėje Biblijos knygoje – Jonui duotame Apreiškime – skaitome: „Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose“. „Tuomet vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: ‚Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais drabužiais”?‘ Aš jam atsakiau: ‚Mano viešpatie, tu žinai‘. Jis man tarė: ‚Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju. Todėl jie stovi priešais Dievo sostą ir tarnauja Jam dieną naktį Jo Šventykloje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę. Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra, nes Avinėlis, kuris stovi priešais sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių‘“. (Apr 7, 9.13–17) Pagaliau kova baigta, pergalė pasiekta – visų laikų Jėzaus atpirktieji, tie, kurie liko Jam ištikimi per visus sunkius priespaudos laikus, dabar stovi prie Dievo sosto. Visas košmaras praeityje. Jie saugūs ir ramūs. Joks pavojus jiems nebegresia. Juos atpirkęs Jėzus su jais ir rūpinasi jais.

Jonas tą vaizdą mato būsiant danguje, prie Dievo sosto. Ar atpirktieji visą amžinybę ten praleis? Toliau Apreiškimo knygoje skaitome: „Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime! Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su Juo tūkstantį metų“. (Apr 20, 6) Laikas konkrečiai nurodytas – tūkstantis metų. Kam jis skirtas? Ką atpirktieji veiks danguje per tą tūkstantį metų?

Viena priežasčių – po sunkių išgyvenimų žemėje praleisti lyg kad atostogas prie Kristaus sosto. „Tėve, Aš noriu, kad Tavo Man pavestieji būtų su Manimi ten, kur ir Aš, kad jie pamatytų Mano šlovę, kurią esi Man suteikęs, nes pamilai Mane prieš pasaulio įkūrimą“. (Jn 17, 24) 

Bet tai ne viskas. Jėzus nurodo ir kitą tikslą: „Aš mačiau sostus ir į juos sėdančius, ir jiems buvo pavesta teisti. Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo ir neėmė jo ženklo sau ant kaktos ir rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų“. (Apr 20, 4) „Ar nežinote, – sako apaštalas Paulius, – kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi nesugebėtumėte išspręsti menkučių bylų? Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau – kasdienius dalykus?“ (1Kor 6, 2–3)

Dabar truputį aiškumo įneškime į tą paslaptingą žinią. Kad „šventieji“ yra tikintieji, tai aiškiai Paulius pasako „šventieji – mes“. Jonas matė sostus danguje. Ten jis matė sėdinčius į sostus, tuos, kurie kažkada buvo nukentėję nuo neteisingų teisėjų ir pasmerkti mirti. Kad „siela“ reiškia ne atskirą kažkokią nekonkrečią žmogaus dalį, o visą žmogų, asmenybę, pasako tas pats tekstas: „Jie atgijo“. Juk visa tai vyksta po Kristaus antrojo atėjimo, kada kėlėsi visi visų laikų tikintieji, o ne kažkokios bekūnės sielos atstovauja jiems. Tad aišku, kad Jonas teisėjų sostuose matė prikeltus gyvus tikinčiuosius, kažkada tapusius nedorų žmonių kankiniais. Dabar Dievas leidžia jiems pabūti teisėjais. Tai Paulius ir teigė: “šventieji teis pasaulį“. Dabar šie nedorieji Dievo žmonių kaltintojai ir kankintojai teisiami. Ir teisia juos ne kas kitas, o patys buvę kankiniai. Vaizdas pasikeitė, tiesa? Tie nedorėliai tikrai to nesitikėjo! Tam bus pakankamai laiko – tūkstantis metų. Juk ir patys atpirktieji nori būti tikri, kad Dievas nenubaus nepelnytai kurio nors jų artimųjų, nepanorusių pasišvęsti Dievui.

Kadangi šis dieviškojo teismo tarpsnis yra bedievių bylų peržiūra, o ne pats vykdomasis procesas, nedorėliai ir toliau gali ramiai ilsėtis kapuose, laukdami, kada bus pakviesti išklausyti nuosprendžio ir priimti paskirtą bausmę. Jonas rašo: „Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų. Toks yra pirmasis prisikėlimas“. (Apr 20, 5) Visas šios teismo dalies procesas remiasi angelų užrašais, kuriuos šie ištikimai vedė apie kiekvieną žmogų, nuo jo gimimo iki mirties. „Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus“. (Apr 20, 12)

Koks žemės vaizdas per tą tūkstantį metų? Atpirktieji paimti pas Dievą, jų čia nebėra. Nedorėliai mirusieji – liko gulėti kapuose, gyvieji – mirė nuo įvykių žemėje Kristaus atėjimo metu. Štai kaip tą vaizdą matė pranašas Jeremijas dar šeši šimtai metų prieš Kristaus gimimą: „Tą dieną tie, kuriuos Viešpats nužudė, gulės išmėtyti po visą pasaulį, nuo vieno krašto iki kito. Niekas jų neraudos, niekas nerinks nuo žemės ir nelaidos. Gulės kaip mėšlas dirvoje“. (Jer 25, 33) „Pažiūrėjau į žemę, ir štai ji nualinta ir dyka! Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos! Pažiūrėjau į kalnus, ir štai jie drebėjo, o visos kalvos svyravo priekin ir atgal! Žvalgiausi, ir štai nebuvo žmonių; net padangių paukščiai buvo išskridę! Pažiūrėjau, ir štai derlinga žemė buvo tapusi dykuma; visi jos miestai – griuvėsiai prieš Viešpatį, sunaikinti Jo aitraus pykčio. Taip kalba Viešpats: ‚Tyrlaukiais pavirs visas kraštas, tačiau jo visai nesunaikinsiu‘“. (Jer 4, 23–27)

Atkreipkime dėmesį į žodžius: „Tyrlaukiais pavirs visas kraštas, tačiau jo visai nesunaikinsiu“. Tai rodo, kad po tūkstančio metų viskas žemėje keisis. Bet apie tai vėliau.

Vis dėlto Jonas matė kažką žemėje ir per tuos tūkstantį metų. Jis rašo: „Ir aš išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Jis nutvėrė slibiną – senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui“. (Apr 20, 1–3) 

Pasitraukti iš žėmęs šėtonas negali, o čia jis neturi ką veikti. Visi Dievo žmonės paimti pas Dievą, nedorėliai, kurie pasitikėjo tuo puolusiu angelu, ilsisi kapuose. Tai ir yra šėtono „surakinimas“ bedugnėje, negyvenama dykyne virtusioje žemėje, aplinkybių grandinėmis. Tūkstantį metų jis galės mąstyti apie savo pasiekimus ir laukiantį likimą. Paulius rašė, kad tame paskutiniame teisme atpirktieji teis ir puolusius angelus. Tuos, kurie kažkada užėmė garbingą vietą Dievo karalystėje, bet vėliau pasidavė savo vado Liuciferio melui ir tapo maišininkais, velniais. „Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau – kasdienius dalykus?“ (1Kor 6, 2–3) Dabar danguje vyksta ir jų teismas, o žemėje jie drauge su šėtonu laukia sprendimo.

„Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo“. (Apr 20, 7)

Jeigu žmonių nebuvimas šėtonui reiškė kalėjimą, kas gali reikšti išleidimą iš kalėjimo? Tai mirusių nedorėlių prikėlimas: „Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų. Toks yra pirmasis prisikėlimas“. (Apr 20, 5) Dabar, kada tūkstantmetis užsibaigė, laikas prikelti nedorėlius. Deja, bet jie keliasi neatnaujintais kūnais. O kam juos atnaujinti, jeigu jie keliasi ne amžinam gyvenimui, o galutiniam ir visiškam sunaikinimui?

Tuo pačiu metu iš dangaus nusileidžia naujoji žemės sostinė, kurią pastatė pats Dievas. Tai dieviškos ramybės vieta – Naujoji Jeruzalė. Ne tokia Jeruzalė, kokią statė žmonės ir kuri sutepta žmonių krauju. Dar daugiau – Jėzaus nekaltu krauju. Kartu su miestu į žemę sugrįžta Dievo žmonės, kad amžiams paveldėtų savąją planetą. „Taip kalba Viešpats, kuris sukūrė dangų, Jis, Dievas, kuris paruošė ir padarė žemę, davė jai pradžią, Jis, kuris nesukūrė jos dykos, bet padarė gyvenamą“. (Iz 45, 18 )

Tačiau šėtonui tai mažytė kibirkštėlė vilties, gal jam pavyks sukurstyti savo paklusniuosius žmones ir, sukėlus maištą, nuversti Kristaus valdžią ir įkurti savąją? Juk nedorėlių prisikėlė daug kartų daugiau negu Dievo vaikų yra Dievo mieste. „Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo, ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys“. (Apr 20, 7–8) Pasakyta konkrečiai: kai pasibaigs tūkstantis metų. Keturi žemės kampai simbolizuoja visą žemės planetą, o „Gogas ir Magogas“ – visą žmoniją. 

            Proga paskutinė ir logiška: šėtono pusėje – daug, Kristaus pusėje – žymiai mažiau. Be to, Dievo vaikai taikūs ir nuolankūs, jie tikrai nesigriebs ginklų ar jėgos. O šėtono pusėje – visų laikų galingiausieji karvedžiai ir pikti žmonės. Gal tikrai šėtonui pavyks pasiekti savo tikslus? Dievo Žodis sako:

„Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo, o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugninės sieros ežerą“. (Apr 20, 9–10)

Sakoma: vienas žmogus plius Dievas – dauguma. Taigi šėtonas pralaimi ir pralaimi paskutinį kartą. Per pranašą Ezechielį dar gilioje senovėje Dievas buvo pasakęs: „Uždegiau tave ugnimi, ir ji tave surijo; paverčiau tave pelenais ant žemės akyse visų, kurie tave matė. Visi, kas tik pažino tave tautose, yra apstulbę; tu tapai pasibaisėjimu, ir tavęs niekada nebebus“. (Ez 28, 18–19)

            Plačiau apie paskutiniuosius įvykius skaitykite kitoje temoje.

KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

ATĖJIMO ŽENKLAI

Kalbėdamas apie Savo antrojo atėjimo laiką, Jėzus ragino stebėti ženklus. Kokie tie ženklai? Ką juose turime išskaityti? Kaip žinoti, kad tai būtent tie, kurie nurodo į Jo atėjimą?

Kalbėdamas su žmonėmis, Jėzus stebėjo jų mąstymą. Ir kada matydavo, jog žmonės pasiruošę apie tai kalbėtis, Jis imdavo aiškinti reikalą.

Pokalbiui apie Savo antrojo atėjimo laiką Jėzus taip pat pasirinko tinkamą laiką. Ir štai kada ir kaip tai vyko.

„Jam išeinant iš Šventyklos, vienas mokinys kreipiasi: ‚Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!‘“ (Mk 13, 1) Šis šūksnis buvo ištartas ne todėl, kad Jėzus nebuvo to matęs. Jeruzalės Šventykla buvo Izraelio pasididžiavimo objektas. Jos puošnumas ir didybė kėlė pasigėrėjimą kiekvienam, pažvelgusiam į ją. Tai buvo nuostabus statinys, kuriame turėjo būti garbinamas didysis Dievas, visos Visatos Kūrėjas. Tačiau tuo metu Šventykla buvo išniekinta. Žmonės dažniausia ten rinkdavosi iš įpročio, visa Dievo nurodytoji tarnavimo sistema buvo virtusi tradicija. Kunigai savo sukurtais įstatymais nukreipė žmonių dėmesį nuo šventų dalykų prie žmogiškų. Net pačioje šventykloje vykdavo nešvarūs sandėriai ir buvo išnaudojami žmonės. Du kartus – Savo tarnavimo pradžioje ir pabaigoje – Jėzus atėjo į tą šventą vietą ir išvarė ten prekyba bei sukčiavimu užsiimančius žmones. „Artėjant žydų Velykoms (Paschai), Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje Jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, Jis išvijo visus juos iš Šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams Jis pasakė: ‚Pasiimkite savo paukščius ir iš Mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!‘ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: ‚Uolumas dėl Tavo Namų sugrauš Mane.‘“ (Jn 2, 13–17)

Tai Jis pakartojo praėjus trejiems metams. Ir dabar, kada buvo mėginama Jėzaus dėmesį atkreipti į pastatą, gražiai sudėliotus akmenis, Jėzus pasakė, kas laukia šito savo paskirtį praradusio statinio. Jėzus atsakė: „Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“. (Mk 13, 2) Ne tik užklaususiam mokiniui, bet visiems staiga pasidarė įdomu. Ar galėtų taip būti, kad šitas nuostabus statinys bus visiškai sugriautas?

Likę vieni su Jėzumi, mokiniai paklausė: „Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ (Mt 24, 3) Dabar mokinių protas tapo atviras Jėzaus mokymui, tad jų klausimai tiesiog pabiro. Jie paklausė iš karto tris klausimus: kada bus sugriauta Jeruzalė ir Šventykla, koks bus Jėzaus atėjimo ženklas ir, trečia, koks bus pasaulio pabaigos ženklas? Skaitant Jėzaus atsakymą, kartais labai sunku atskirti – į kurį iš trijų klausimų Jėzus atsako? O tai todėl, kad tarp visų trijų klausimų – atsakymų yra glaudus ryšys. Jeruzalės ir Šventyklos sunaikinimas yra pasaulio sunaikinimo pabaigos laikais simbolis. O Jėzaus antrasis atėjimas glaudžiai susijęs su pasaulio pabaiga. Tad skaitant Jėzaus atsakymą, reikia kiek plačiau mąstyti ir, kur reikia – išskirti, o kur reikia – susieti įvykius. Tai nėra lengva, nes jie būna persipynę. Tačiau bendrą principą galima atsekti.

Pamėginkime skaityti ir sudėlioti atsakymus taip, kad gautume bendrą vaizdą.

Pirmiausia trumpai palieskime Jeruzalės ir Šventyklos sunaikinimą. „Kai tik pamatysite pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo pabaisą, stovinčią šventoje vietoje (skaitytojas teįsidėmi!), tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas ant stogo, tenelipa žemėn pasiimti iš namų savo daiktų, o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto. Vargas nėščioms ir žindančioms anomis dienomis! Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar šabo dieną“. (Mt 24, 15–20) Pranašo Danieliaus buvo nusakyta: „Ateinančio vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą“. (Dan 9, 26) Tai buvo ta „sunaikinimo pabaisa“ žydams, matant, kaip priešai naikina jų šventenybes. Bet Jėzus pasakė, kad tiems, kas įsiklauso į Jo žodžius, bus duotas trumputis laikas išsigelbėti iš žūties bėgant iš miesto. Kai romėnų kariai po ilgalaikės apgulties pasitraukė nuo Jeruzalės, krikščionys pasinaudojo ta proga ir pasitraukė iš miesto. Netrukus romėnai grįžo ir nusiaubė miestą, sudegino ir nugriovė Šventyklą, išžudė daugybę žmonių. Neliko akmens ant akmens.

Kalbant apie Jėzaus antrojo atėjimo ir pabaigos ženklus, pirmiausia Jėzus atskleidžia labiausiai pavojingą klastą – apgaulę dvasiniuose dalykuose. „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų. Daug kas ateis prisidengę Mano vardu ir sakys: ‚Aš Mesijas!‘ – ir daugelį suklaidins.“ „Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios“. „Jei tada kas nors jums sakys: ‚Štai čia mesijas‘,– arba ‚Jis tenai!‘ – netikėkite. Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius. Štai jus apie tai iš anksto įspėjau! Tad jeigu jums sakytų: ‚Štai Jis tyruose!‘ – neikite: ‚Štai Jis namų gilumoje!‘ – netikėkite“. (Mt 24, 4–5.11.23–26)

Kam neteko susidurti su „pranašais“? Visais laikais buvo žmonių, kurie moka manipuliuoti kitais žmonėmis, pasinaudodami savo sugebėjimais, iškalba, įvykiais. Apaštalas Petras rašė: „Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą“. (2Pt 2, 1) Tokie asmenys nėra nuoširdūs, jie leidžia sau lįsti net į šventus dalykus, kad įgytų garbės ar pinigų. Jeigu tai būtų tik pinigai. Neteisingas išganymo tiesų suvokimas gali palikti žmogų be vilties. Todėl Jėzus pakartotinai perspėjo ir liepė neiti pas tokius ir nepriimti jų mokymo. 

Kodėl šiandieną Jėzaus įkurta ir palikta viena krikščionybė suskilusi į daugybę įvairiausių krypčių ir atšakų? Ar gali būti jie visi teisūs? Ar svarbu, kokiai krypčiai aš pritariu? Žmonės dažnai net nesusimąsto tuo klausimu. „Visi keliai veda pas Dievą!“ Deja! Klaidingu keliu eidami mes niekada nepasieksime tikslo. Jėzus sakė: „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų!“ Kalbėdamas apie netikrus pranašus ir apsišaukėlius „mesijus“, Jėzus rodė, kad kuo arčiau pabaigos laiko, tuo įžūliau jie veiks. Savo sukurtais galingais stebuklais jie mėgins suklaidinti net tvirtus krikščionis. Nemanykime, kad lengva atskirti melą nuo tiesos.

„Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes reikia, kad visa tai įvyktų. Bet tai dar ne galas. Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę“. (Mt 24 6–7) Karai vyko vos ne visais laikais. Nuo pirmojo „karo“ tarp pirmųjų žmonijos brolių – Kaino ir Abelio – iki mūsų dienų „bedieviai neturės ramybės“ (Iz 48, 22). Tačiau iš Jėzaus žodžių galima suprasti, kad, artėjant pabaigai, karai taps visuotiniai. Ir tikrai, pastarieji du pasauliniai karai skyrėsi nuo anksčiau per visus amžius vykusių karų tuo, kad jie buvo ne tik užkariavimo ir gynimosi. Jie tapo naikinančiais. Sukurti  masinio naikinimo ginklai. Jų šiuo metu yra daugiau, negu reikia sunaikinti visai žmonijai. Bet Jėzus sako, kad mes neturime pervertinti jų poveikio: „Bet tai dar ne galas“. Žmonija nieko nepasimokė iš karų beprasmiškumo. Šiuo metu daugelyje pasaulio vietų vyksta kariniai susirėmimai, konfliktai ar yra pavojus jiems kilti. Jėzus sako, kad tai tęsis iki pabaigos.

„Vietomis bus badmečių“. (Mt 24 7) Liūdna ir skaudu žiūrėti, kaip buldozeriais maisto produktai suverčiami į jūrą, kai tuo tarpu kas dieną daugybė planetos vaikų miršta iš bado. Tokį žmonių žiaurumą galima suprasti tik pabaigos įvykių kontekste.

„Bus… žemės drebėjimų“. (Mt 24, 7). Nuo neatmenamų laikų vyko žemės drebėjimai. Mokslininkai nubraižė net teritorijas, kur galima tikėtis jų. Bet tie patys mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jų dažnis ir galia žymiai viršija įprastinius. Nors tai vyks, bet, Jėzus sako, tai nėra esminis Jo atėjimo ženklas. Jis sako, kad „tai – tik kentėjimų pradžia“. (Mt 24, 8 )

Kas toliau? „Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl Manęs visų tautų nekenčiami. Daugelis suklups, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti“. (Mt 24, 9–10) Sunku patikėti, kad apskritai tokie dalykai galėtų vykti. Už tikėjimą Kristumi, už gyvenimą pagal Jo šventą pavyzdį žmonės bus persekiojami, kankinami ir žudomi. Jeigu tai nebūtų jau vykę, sunku būtų patikėti Jėzaus pranešimo teisingumu. Tačiau iš istorijos žinome, kad pirmiausia krikščionis persekioti ėmėsi judaizmo išpažinėjai – žydų dvasininkija. Kai krikščionybė paplito visoje Romos imperijoje, Romos imperatoriai ne tik juos naikino, bet tai darė žiauriausiais būdais, kad kitus išgąsdintų. Krikščionys buvo metami žvėrims sudraskyti, o žiūrovai susirinkdavo stebėti tą kraupų reginį. Naktimis buvo pririšami prie parko medžių ir uždegami, kad kaip gyvi fakelai apšviestų kelią imperatoriui su žmonele ir palyda vaikštant po parką.

Tačiau krikščionybė neišnyko, o plėtėsi. Galiausiai ji tapo vyraujanti Romos pasaulyje. Tada – ar įmanoma patikėti!? – pati krikščionybė stojo į kovą su krikščionimis. Tam reikėjo aplinkybių. Paulius buvo nusakęs: „Nesiduokite taip lengvai nukreipiami nuo sveiko proto ir įbauginami ar dvasios pranašyste, ar žodžiu, ar neva mūsų parašytu laišku, esą Viešpaties diena jau čia pat. Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu! Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar ir šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu. Ar neprisimenate, jog tai sakiau jums, tebebūdamas tarp jūsų? Jūs gi žinote, kas dabar jį sulaiko, kad jis apsireikštų tik savo metu. Nedorybės slėpinys jau veikia, bet dar turi pasitraukti tasai, kuris ją varžo; tada jau apsireikš Nedorėlis, o Viešpats Jėzus sunaikins jį Savo burnos kvėpimu ir sutriuškins Savo didingu atėjimu“. (2Tes 2, 2–8 ) „Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“. (Apd 20, 29–30)

Tiek Jėzus, tiek apaštalai kalba apie tą patį: krikščionybė patirs tragediją. Iš jos pačios tarpo, po to, kai pasitrauks iš gyvenimo gyvieji liudytojai, kils asmenys, kurie ims „tobulinti“ Jėzaus paliktą mokymą. Tada Bažnyčioje įvyks skilimas: dalis dėl patogumo priims iškreiptą mokymą, dalis – nesutiks ir už tai patirs žiaurų persekiojimą. Jau trečias šimtmetis po Kristaus pasižymėjo ryškiais veiksmais, nukreiptais prieš gryną Kristaus mokymą. Tačiau lemtingiausias buvo šeštas šimtmetis. Prie Bažnyčios „vairo“ atsisėdo žmogus, kuris pasiskelbė „šventuoju tėvu“. Palaipsniui susikūrė nauja sistema. Dabar tradicijos ir žmogiška filosofija užėmė šventų tiesų vietą. Dešimtys milijonų tikrų tikinčiųjų padėjo galvas už Evangelijos tiesą. Ilgus šimtmečius „šventoji inkvizicija“ persekiojo, kankino ir žiauriausiais būdais žudė Dievo vaikus. Vien 1572 metų rugpjūčio 24 naktį, prieš šv. Baltramiejaus dieną, Prancūzijoje buvo išskersta nuo 10000 iki 50000 hugenotų (Kalvino pasekėjų), kurie buvo žymiai geresni krikščionys už savo žudikus. Popiežius Grigalius XIII, sužinojęs apie tai, atlaikė Padėkos mišias ir įsakė nukaldinti Baltramiejaus nakties skerdynių atminimo medalį. Apie tą laiką Jėzus buvo pasakęs: „Tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus“. (Mt 24, 21) Atrodė, kad greitai tradicinė bažnyčia visiškai sunaikins Kristaus mokymą kartu su Jo pasekėjais. Jėzus taip ir nusakė: „Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos“. (Mt 24. 22)

„Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“. (Mt 24, 12) Teisybė, teisingumas. Daug apie tai kalbama, bet per mažai daroma. Būdami neteisybės veikiami, žmonės žada įgyvendinti teisingumą visuomenėje, jeigu ši jais patikės. Bet visi pažadai užmirštami, kai tik jie išrenkami į tuos postus. Tai kartojasi iš kartos į kartą. Dar visai neseniai buvo atėjusi sistema, kuri deklaravo labai aukštus principus: „Partija – žmonijos sąžinė, garbė ir protas!“. Daugybė žmonių patikėjo, nes visi buvo pavargę nuo teisybės stokos. Tačiau pažadėtųjų dalykų taip ir neišvydo. Nebuvo ten nei sąžinės, nei garbės, nei proto. Eilinis nusivylimas.

Sudėtinga situacija visuomenėje susiformuos pačiais paskutiniais laikais. Paulius rašė: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai. Labiau linkę į malonumus negu į Dievą, (!) dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių!“ (2Tim 3, 1–5) Jei tai matome, galime bent nujausti, kokiomis dienomis gyvename. Daug žmonių susirenka į įvairiausias bažnyčias, bet kur jie dingsta, grįžę iš bažnyčių?

„Meilė atšals“. „Dievas yra Meilė“ – sako Raštas. (1Jn 4, 8 ) Bet kodėl meilė neišlaikė egzamino, kodėl ji nusivilia siautėjančia neteisybe ir pati „sudeda ginklus“? Nelengva mylėti pykčio ir neapykantos pilname pasaulyje. Šeimos yra (irsta), naujagimiai svaidosi šiukšlių konteineriuose, vaikai žudo tėvus, mokiniai iššaudo klasę ir dėstytojus… Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Tačiau faktas tikras – meilė atšalo. Nebėra jos šeimose, bažnyčiose, visuomenėje, tarp tautų. 

Jėzus sako, kad Jo pasekėjams teks daug kartų nusivilti žmonėmis, bet jie niekada neturi nusivilti Jėzumi. „O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“. (Mt 24, 13) Apibūdindamas visų laikų Bažnyčios likutį (ištikimuosius), Jėzus nurodė vieną jų savybę: „ištvermė šventųjų“. (Apr 14, 12) Iki pat žiauraus pasaulio pabaigos bus žmonių, kurie išlaikys pasitikėjimą Dievu ir bus kantrūs bei ištvermingi visuose sunkumuose.

Aišku, kad esant tokiai situacijai, žmonės nesijaus saugūs ir ramūs. Jėzus sakė: „Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos“. (Lk 21, 26)

            Be visuomeninių ženklų, Jėzus nurodė kai kuriuos antgamtinius ženklus, kurie turės įvykti iki Jo atėjimo. „Netrukus po tų nelaimių dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos“. (Mt 24, 29) Suprantama, kad Jėzus kalbėjo ne apie eilinius, mums įprastus reiškinius. Jie dažnai kartojasi, nors kartais įvaro žmonėms baimės. Jėzus kalbėjo apie išskirtinius reiškinius, kurių mokslas iki šiol negali paaiškinti.

            Saulės užtemimas. Išskirtinis, žmonijos atmintyje išlikęs saulės užtemimas įvyko 1780m. gegužės 19d. Tą rytą saulė patekėjo kaip įprasta. Netrukus ji ėmė temti ir po kurio laiko diena virto naktimi. Tokia ji išsilaikė iki vakaro. Jėzaus žodžius prisiminę žmonės galvojo, kad tai pasaulio pabaiga. Jėzus buvo pasakęs, kad tai įvyks po nelaimių (priespaudos) dienų.

            Tą pačią naktį mėnulis taip pat buvo lyg prigesęs, tamsiai raudonos spalvos.

            Neeilinis žvaigždžių kritimas buvo pastebėtas 1833m. lapkričio 12–13d. naktį. Liudytojai rašo, kad žvaigždės krito kaip stipriai sningant. Naktį buvo galima skaityti laikraštį.

            Šitie ženklai jau išsipildė ir nebesikartos.

            Minėdamas pabaigos laikų ženklus, Jėzus pasakydavo, kad „tai turi įvykti“, „tai – tik kentėjimų pradžia“. Reiškia, jie nėra esminiai. Tačiau po paminėjimo vieno ženklo, Jis pasakė: „Ir tada ateis galas“. Koks tas ženklas? Ar jis jau išsipildė? Jeigu pabaiga dar neįvyko, reiškia, jis dar neišsipildė. Tai gal pildosi šiuo metu? Štai Jėzaus žodžiai: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“. (Mt 24, 14) Paliudyti, nereiškia, kad visi įtikės. Greičiau tai reiškia, kad visi bus su Evangelija supažindinti. Praėjo tamsiųjų Viduramžių laikai, kada už Šventojo Rašto skaitymą galėjai būti žiauriausiu būdu nukankintas. Tradicijomis besiremianti bažnyčia nebepajėgia suvaldyti žmonių troškimo skaityti ir gyventi pagal Evangelijos mokymą. Milijonai Biblijų ar jų dalių kasmet spausdinama visame pasaulyje. Biblija – Dievo Žodis, tapo prieinama kiekvienam žmogui. Vos ne kiekviename knygyne rasime ją. Į pagalbą skuba spartusis internetas. Sėdėdamas patogiai savo šiltame kambaryje gali vartyti Bibliją ir ją skaityti. Visos sąlygos pažinti Kristaus mokslą ir rinktis savo kelią. Dar niekada istorijos eigoje žmonija neturėjo tokių sąlygų.

Ar daug liko, kad išsipildytų Kristaus žodžiai: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“? Sunku pamatuoti, bet tikrai nedaug. Kas po to? Galas! Koks jis, kaip jis palies kiekvieną žemės gyventoją, apie tai – artimiausiose temose. 

Užbaigti noriu primindamas Jėzaus žodžius: „Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat, visa tai išvydę, žinokite, jog Jis arti, prie slenksčio“. (Mt 24, 32–33)

            Ar matome?