Sabatos Biblijos mokykla

Archive for the ‘Straipsniai’ Category

Sveiki įsijungę į nuostabią dvasinę kelionę į aukštutinį kambarį. Tikiu, jog esate pasiruošę padaryti keletą labiausiai jaudinančių savo gyvenime Biblijos atradimų. Šių tyrinėjimų metu mes apžvelgsime pasiruošimą, kuris būtinas gauti Šventosios Dvasios galią visoje Jos pilnatvėje. Kartu mes apžvelgsime įkvepiančius nurodymus dėl Šventosios Dvasios priėmimo ir tai, kaip kasdien gyventi su Dvasios galia.

Ar jūs kada nors susimąstėte, kodėl mokiniai turėjo tokį tvirtą (tikėjimą, kuris kėlė mirtiną riziką – vertėjo pastaba) tikėjimą? Kas suteikė jiems drąsos skelbti Evangeliją iki pasaulio pakraščių? Kodėl po Sekminių jie taip pasikeitė? Petro pagyrūniškos pretenzijos virto nuolankiu paklusnumu bei galingu skelbimu. Tomo abejonės virto tvirtu tikėjimu. Griaustinio sūnūs Jonas ir Jokūbas buvo visiškai pakeisti; jie tapo nuolankiais Viešpaties Jėzaus tarnais. Matas, gudrus mokesčių rinkėjas, tapo ištikimu Evangelijos metraštininku; o Marija, blogos reputacijos moteris, tapo patikima ir mylinčia Kristaus sekėja. Sekminės dramatiškai pakeitė jų gyvenimą – tai taip pat gali pakeisti ir mūsų gyvenimus. Pripildyti Šventosios Dvasios galia jie pakeitė pasaulį. Per keletą dešimtmečių Evangelija buvo nunešta iki Romos imperijos pakraščių.

Ar Jėzus pažadėjo Šventąją Dvasią vien tik šiems mokiniams? Ar dangaus galios išliejimas baigiasi tik jais? Arba galbūt Dievas turi jos ir mums tiek, kiek mes negalime įsivaizduoti? Kalbant apie Sekminių pažadą, Petras pareiškė: „Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas“ (Apd 2, 39).[1]

Elena Vait patvirtina, kad ši dovana yra skirta ir mums.

„Bėgantis laikas nepakeitė atsisveikinant Kristaus duotojo pažado atsiųsti Šventąją Dvasią, kaip Savo Atstovę. Jo malonės turtai neplūsta į žemę žmonėms ne dėl kažkokių apribojimų iš Dievo pusės. Jei mes nematome šio pažado išsipildant taip galingai, kaip tūrėtų būti, tai tik dėl to, kad neįvertiname jo taip, kaip turėtume. Jei tik norėtume, Dvasia būtume pripildyti visi. Ten, kur Šventosios Dvasios poreikis menkai tejaučiamas, pastebime dvasinę sausrą, dvasinę tamsą, dvasinį nuopuolį bei dvasinę mirtį. Vos tik dėmesys nukrypsta į smulkmenas, pradeda trūkti dieviškos jėgos, kuri būtina Bažnyčios augimui bei klestėjimui ir kuri atneša į ją visus kitus palaiminimus, nors šios jėgos mums siūloma semtis be saiko“ (Apaštalų darbai, 39 p.)[2].

Biblija ir šių dienų raštuose pranašystės dovana aiškiai atskleidžia, kad Šventosios Dvasios pažadas yra skirtas kiekvienam. Dievas Šventąją Dvasią trokšta išlieti ant Jo bažnyčios šiandien. Tai ne dėl Dievo nenoro nebuvo išlieta Šventoji Dvasia vėlyvojo lietaus galia Dievo darbo užbaigimui. Visas dangus laukia, jog Dievo žmonės žengtų žingsnius, būtinus gauti Šventosios Dvasios galią, kad užbaigtų Evangelijos pavedimą.

Šioje knygoje mes dar kartą apsilankysime aukštutiniame kambaryje ir ypatingai ištyrinėsime pasiruošimą, reikalingą Šventosios Dvasios išliejimui pabaigos laikais. Kiekvienas skyrius turi tris dalis: Dievo pamokymų tyrinėjimas, Dievo pamokymų apmąstymas ir Dievo pamokimų pritaikymas. Mes ištyrinėsime nuoširdų mokinių pasiruošimą prieš Šventosios Dvasios gavimą, apmąstysime Biblijos ir E. Vait ištraukas apie Šventosios Dvasios tarnavimą ir tai, ką sužinosime, susiesime su mūsų gyvenimu, prie klausimų užpildydami tam skirtas tuščias eilutes. Meldžiuosi, kad, kai studijuosite šią medžiagą, gyvenimą keičiančioje patirtyje būtumėte pripildyti Šventosios Dvasios. Meldžiu, kad Dievas suteiktų jums galios būti galingais Jo liudytojais šiuo lemiamu žemės istorijos momentu.

Kodėl Sekminės yra reikšmingos

Sekminių diena buvo labai reikšminga žydų istorijoje. Vėlesnės penkiasdešimt dienų po Paschos primindavo Palestinos žemės ūkio cikle pavasario derlių ir Įstatymo davimą ant Sinajaus kalno po penkiasdešimties dienų išėjus iš Egipto. Krikščionims tai primena Šventosios Dvasios išliejimą. Kai kurie Sekmines vadina „krikščionių bažnyčios gimimu“. Po mirties ir prisikėlimo Jėzus buvo su mokiniais keturiasdešimt dienų (Apd 1, 3). Jis liepė jiems laukti Jeruzalėje, kad gautų galingą Šventosios Dvasios išsiliejimą, kaip buvo išpranašauta Joelio 3,1. „Paskui išliesiu Savo Dvasią ant visos žmonijos“, – pasakė Gelbėtojas. – „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).

Pripažindami Kristaus paliepimo reikšmingumą, mokiniai pakluso Jo nurodymams. Ten, Jeruzalėje, aukštutiniame kambaryje, jie meldėsi, atgailavo dėl savo nuodėmių, išpažino savo tikėjimo stoką, nusižemino širdimis ir naujai pašventė savo gyvenimus Šventosios Dvasios veikimui. Su dieviška įžvalga Elena Vait apibūdina, kas vyko per tas jų kartu praleistas dešimt dienų. „Po Kristaus užžengimo mokiniai susirinko kartu vienoje vietoje nuolankiai maldai Dievui. Ir po dešimties savo širdis ištiriančių dienų kelias buvo paruoštas įeiti Šventajai Dvasiai į išvalytas ir pašvęstas sielų šventyklas“ (Evangelizm, 698 p.).

„Krikščionių Bažnyčia savo gyvavimą pradėjo malda dėl Šventosios Dvasios. Ji buvo dar labai jauna, bet jau be Kristaus asmeninio dalyvavimo. Prieš pat Jo užžengimą Kristus pavedė mokiniams skelbti Evangeliją pasauliui…

Paklusdami Viešpaties žodžiui, mokiniai sugrįžo į Jeruzalę ir dešimt dienų meldėsi Dievo pažado išsipildymo. Tos dešimt dienų buvo gilaus širdies ištyrimo dienos. Mokiniai pašalino visus tarp jų buvusius nesutarimus ir arčiau susibūrė krikščioniškame bendravime… Dešimties dienų pabaigoje Viešpats išpildė Savo pažadą nuostabiai išliedamas Savo Dvasią. Kai jie su malda ir prašymais buvo „drauge vienoje vietoje“, žadėtasis palaiminimas atėjo…

Koks buvo Dvasios išliejimo Sekminių dieną rezultatas? Džiugi žinia apie prisikėlusį Išgelbėtoją pasiekė pačius atokiausius apgyvendinto pasaulio kampelius. Mokinių širdys buvo perpildytos tokiu pilnu, giliu, toli siekiančiu geranoriškumu, kad tai paskatino juos eiti iki žemės pakraščių.

Dėka Kristaus malonės apaštalai tapo tuo, kuo tapo. Nuoširdus pasišventimas ir nuolankumas, nuoširdi malda padėjo jiems artimai bendrauti su Juo. Jie sėdėjo su Juo danguje. Jie suvokė, kiek jie Jam skolingi. Dėka nuoširdžios, atkaklios maldos jie gavo Šventosios Dvasios dovaną ir tada jie pilni uolumo ėjo į priekį, nešdami sielų gelbėjimo naštą, kad paskleistų kryžiaus triumfą…

Nejau būsime mažiau uolesni nei apaštalai? Nejau mes gyvu tikėjimu nepretenduosime į pažadus, kurie jaudino mokinius iki sielos gelmių ir skatino prašyti Viešpaties Jėzaus išpildyti Jo žodį: „Prašykite ir gausite“ (Jn 16, 24)? Ir tada Dievo Dvasia ateis šiandien kaip atsakas į nuoširdžią, atkaklią maldą bei pripildys žmones galia“ (In Heavenly Places 333 p.).

„10 dienų aukštutiniame kambaryje“ medžiaga buvo parengta atsiliepiant į šį dievišką patarimą. Didysis paliepimas eina kartu su didžiu pažadu. Evangelijos skelbimo visam pasauliui užduotis šioje kartoje gali atrodyti neįmanoma, bet Dievas yra neįmanomų dalykų Dievas. Kai Šventoji Dvasia bus išlieta visoje Savo galybėje, širdys bus paliestos, gyvenimai bus pakeisti ir Dievo paskutinių laikų tiesos žinia pasklis kaip nesutramdoma liepsna. Mūsų sūnūs ir dukterys, kurie nuklydo nuo Jėzaus, sugrįš namo. Atpuolusieji sugrįš pas jų vaikystės Dievą. Kietos širdys bus suminkštintos. Šalys, priešinusios Evangelijai, taps derlingais laukais Dievo tiesos priėmimui. Žemė „nušvito nuo …skaistumo“ (Apr 18, 1). Dievo darbas žemėje bus baigtas ir Jėzus ateis.

Kodėl Dievas išliejo dangaus galias

Dangaus galios buvo išlietos per Sekmines dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, buvo tinkamas laikas. Šventoji Dvasia buvo išlieta ant mokinių kaip patvirtinimas, kad danguje buvo priimta Kristaus auka. Jis dabar buvo išaukštintas kaip mūsų Išgelbėtojas ir Viešpats. Petras paaiškino tai savo Sekminių pamoksle, kai paskelbė: „Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir Ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite“ (Apd 2, 33). Šventosios Dvasios nusileidimas buvo dieviškas ženklas, kad mokiniai Dievo soste turi Draugą, kuris kasdien suteiks galios atlikti Jo misiją. Dangaus laiko skaičiavime išmušė valanda ir Dvasia buvo išlieta visa galia. „Kristus tvirtai nusprendė apdovanoti tuos, kurie buvo su Juo ir kurie tikėjo Juo, nes tai buvo Jo išaukštinimo ir inauguracijos šventė danguje. Kokia Kristaus dovana galėtų būti pakankamai dosni ir pažymėtų bei pagerbtų Jo atsisėdimą į tarpininkavimo sostą? Ji turėtų būti verta Jo karališko didingumo. Kristus davė atstovą, dievybės trečiąjį asmenį, Šventąją Dvasią. Niekas negalėjo prilygti šiai dovanai“ (Christ Triumphant, 301 psl.).

Antroji priežastis, kodėl buvo išlieta Šventoji Dvasia, buvo tai, kad mokiniai atitiko sąlygas. Per tas dešimt dienų aukštutiniame kambaryje nutiko kažkas stebuklinga, kas paruošė juos Dvasios visoje Jos pilnatvėje priėmimui. Šiame pirmame amžiuje mokiniai gavo Šventosios Dvasios galią paskleisti Evangelijos žinią. Paskutinių laikų Dievo bažnyčia gaus Dvasios pilnatvę, kad užbaigtų Evangelijos skelbimo pasauliui užduotį.

Laikas tinkamas. Valanda jau atėjo. Viešpats apeliuoja į Savo bažnyčią dėl sąlygų atitikimo. Atidus Biblijos ir Elenos Vait raštų tyrinėjimas atskleis mokinių patirtį per tas dešimt dienų aukštutiniame kambaryje. Jie siekė atnaujinti patirtį su Dievu šiais veiksmais:

1. Nuoširdi tarpininkavimo malda
2. Gilus tikėjimas
3. Išgyventa atgaila
4. Sąžininga išpažintis
5. Mylinti vienybė
6. Savęs ištyrimas
7. Pasiaukojantis nuolankumas
8. Paklusnus atsidavimas
9. Džiaugsmingas dėkojimas
10.  Karštas liudijimas

Kiekviename „Dieviško patarimo tyrinėjimo“ skyriuje mes išstudijuosime vieną iš šių charakterio savybių ir užduosime šiuos pagrindinius klausimus:

1. Kaip galiu paruošti savo širdį Šventosios Dvasios galios pilnatvės gavimui?
2. Ar yra kas nors mano gyvenime, kas trukdo Šventosios Dvasios išliejimui?
3. Ar gali Dievas saugiai man patikėti Savo Šventosios Dvasios galią?
4. Ar mano širdis yra pasiruošusi priimti pažadėtąjį vėlyvąjį lietų?

Kartu bestudijuodami šias temas, pajausite, kaip artėjate prie Išgelbėtojo. Kai kasdien atversite savo širdis Šventosios Dvasios įtakai, jūs patirsite net dar glaudesnį patyrimą su Jėzumi, Dvasios galia naujai pripildys jūsų gyvenimą. Šventosios Dvasios krikštas nėra kažkas, ko mes siekiame tik kartą, ir nėra kažkokia šlovinga patirtis, kurios ilgesingai laukiame įvyksiančios ateityje. Šventosios Dvasios pripildymas yra patyrimas, kurio mes siekiame kiekvieną dieną. „Kiekvienas Dievo darbininkas turi kreiptis į Jį, kad kasdien būtų Dvasios pakrikštytas. Krikščionys turi susiburti ir prašyti ypatingos pagalbos bei dangiškos išminties, kad žinotų, kaip kurti planus bei juos protingai įgyvendinti“ (Apaštalų darbai, 39 p.).

Kai studijuosite šią medžiagą, tegul Šventosios Dvasios galios patyrimas atsinaujins jūsų gyvenime ir tegul jūsų širdys būna atviros priimti viską, ką Dievas turi paruošęs Savo bažnyčiai šiandien.

Markas Finlis

Visiškai atsiskaičiusi – stikline pieno

     Kartą vienas neturtingas berniukas vaikščiojo nuo durų prie durų ir pardavinėjo įvairius daiktus, kad užsidirbtų ir galėtų susimokėti už mokslą mokykloje. Jis pasijuto alkanas, tačiau buvo likusi tik menka dešimties centų moneta. Vaikas nusprendė, priėjęs artimiausią namą, paprašyti maisto. Tačiau, kai duris atidarė graži jauna moteris, jis sutriko ir paprašė tik stiklinės vandens.

     Šeimininkei pasirodė, kad berniukas išalkęs, tad ji atnešė jam ne vandens, o didelę stiklinę pieno. Jis iš lėto, pasigardžiuodamas ją išgėrė ir paklausė:

     “Kiek aš jums skolingas?”

     “Nieko neskolingas, – atsakė moteris. – Mama mus mokė neimti pinigų už gerus darbus.”

     “Tada iš visos širdies dėkoju.”

     Išėjęs iš tų namų, Hovardas Kelis jautėsi stipriau ne tik fiziškai – sutvirtėjo ir jo tikėjimas Dievu bei žmogumi. Pervargęs jis jau norėjo viską mesti, o dabar atsirado ūpas keliauti toliau.

     Po daugelio metų toji jauna moteris sunkiai susirgo. Vietiniai gydytojai nieko negalėjo padaryti, tad išsiuntė ją į didelį miestą, kur buvo sukviesti specialistai, kad išstudijuotų jos retą ligą. Konsultacijai buvo pakviestas ir daktaras Hovardas Kelis.

     Kai jis išgirdo, iš kokio miesto ji atvyko, keista šviesa užliejo jo akis. Daktaras bematant pakilo ir nuskubėjo ligoninės koridoriumi į moters palatą. Vilkintis gydytojo drabužiais, jis pasilenkė, pažvelgė į ligonę ir kaipmat ją pažino. Paskui grįžo į savo kabinetą, pasiryžęs padaryti viską, kad išgelbėtų jos gyvybę.

     Nuo tos dienos daktaras skyrė šiam atvejui ypatingą dėmesį, ir po ilgos kovos mūšis buvo laimėtas. Kai pacientė turėjo būti išrašyta iš ligoninės, daktaras Kelis paprašė atsiųsti jam galutinę sąskaitą. Peržvelgęs ją, jis kažką apačioje užrašė ir nusiuntė į moters palatą. Ji net bijojo sąskaitą išlankstyti, nes buvo tikra, kad už tokį ilgą gulėjimą tokioje brangioje ligoninėje turės mokėti visą savo likusį gyvenimą. Pagaliau, nebeištvėrusi įtampos, ji išlankstė popieriaus lapą. Iš karto į akis krito kažkoks užrašas apačioje, ir ji perskaitė šiuos žodžius: “Visiškai atsiskaičiusi – stikline pieno”. Pasirašė daktaras Hovardas Kelis.

     Džiaugsmo ašaros užtvindė moters akis, o jos laiminga širdis meldėsi: “Dėkoju Tau, Dieve, kad Tavo meilė apjungia žmonių širdis ir rankas”.

     Eidami per savo kasdieninį, paprastą gyvenimą, mes nė nežinome, kada malonus prisilietimas, padrąsinimo ir pritarimo žodis ar nuolankus kilniaširdiškumo veiksmas gali pakelti sugniuždytą, sužeistą žmogų ir pakreipti jo gyvenimą kita linkme. Antra vertus, turime atminti, kad mūsų grubūs žodžiai, kritika ir šaltumas gali pražudyti žmogų, kuris ir taip jau yra sužeistas, ir atimti paskutinę jo viltį. Tad neužmirškime dalytis meile, kaip Jėzus dalijosi, visada pakelti vienas kitą ir parodyti kelią į dangų.

TIESA SU DIEVIŠKAISIAIS KREDENCIALAIS

II dalis

Žinia, nešanti vaisių

     [Elenos Vait pranešimas apie žinios, skelbiančios teisumą per tikėjimą, naudą. Pranešimas perskaitytas 1889 m. nuo spalio 18 d. iki lapkričio 5 d. Betl Kryke, Mičigane, vykusioje Generalinėje konferencijoje. Užuomina apie dvasios apsireiškimą yra susijusi su situacija 1888 metų Generaline konferencija Mineapolyje, susidariusia dėl Biblijos studijavimo metodo. Ši konferencija vyko ginčių ir debatų dvasia, kurią palaikė kai kurie kritiškai ir pašaipiai nusiteikę dalyviai.]

     Mūsų susirinkimai puikūs. Mineapolio susirinkimo metu tvyrojusios dvasios čia nėra. Viskas vyksta harmoningai. Delegatai gausiai lankosi. Į penktos valandos susirinkimą sugūžėjo daug žmonių, ir susirinkimai vyksta įdomiai. Visi mano išklausyti liudijimai pakelia ūpą. Žmonės tvirtina, kad praėjusieji metai buvo geriausi jų gyvenime. Dievo Žodžio šviesa buvo skaisti ir ryški – išteisinimas per tikėjimą, Kristus – mūsų teisumas. Išgyvenimai labai įdomūs.

     Dalyvavau visuose susirinkimuose, išskyrus du. Aštuntą valandą brolis Džonesas kalbėjo apie išteisinimą per tikėjimą, ir visi labai susidomėjo. Tikėjimas mūsų Viešpačiu ir Gelbėtoju Jėzumi Kristumi bei Jo pažinimas auga. Yra nemažai tokių, kurie anksčiau apie tai nieko negirdėjo, tačiau dabar jiems teko dideli kąsniai nuo Viešpaties stalo. Visi kalbėjusieji tvirtino, kad ši mūsų žmones pasiekusi tiesos ir šviesos žinia atėjo kaip tik laiku, ir kad jiems keliaujant per bažnyčias, jas užlieja Dievo šviesa, atleidimas bei palaiminimai.

     Mes patys buvome gerokai pasisotinę ir dabar stebėjome, kaip kiti gaudo šviesą, kuria mes seniai džiaugiamės, bei žvelgia į Jėzų, mūsų tikėjimo Autorių ir Atbaigėją. Kristus – geriausias pavyzdys, Jo charakteris turi būti mūsų charakteris. Jis absoliučiai tobulas. Nusigręžę nuo žmogaus ir bet kokio kito modelio, plačiai atmerktomis akimis mes žvelgiame į Jėzų visoje Jo šlovėje. Jų protus užpildė didžios ir įkvepiančios Jo tobulybės idėjos. Bet koks kitas objektas tapo nereikšmingas, ir bet kokia moralinės disciplinos dalis, neskatinanti tapti panašiems į Jo atvaizdą, nunyko. Aš regiu aukštybes ir gelmes, kurias galime pasiekti, priimdami kiekvieną šviesos spindulį ir eidami į dar ryškesnę šviesą. Pabaiga jau arti, ir Dievas mums uždraudė šiuo metu miegoti.

     Aš taip džiaugiuosi, kartu su broliais tarnautojais matydama polinkį savarankiškai studijuoti Šventąjį Raštą. Nuodugnių Rašto studijų, kurios praturtintų protą tiesos deimantais, taip trūko. Kiek daug mes prarandame, neįpareigodami savo protų daug meldžiantis siekti dieviškojo apšvietimo, tyrinėjant Jo šventąjį Žodį.

     Tikiu, kad žmonės sąmoningai darys pažangą ir dar uoliau žengs koja kojon su trečiojo angelo žinia.

Garsaus šauksmo pradžia

     Tegul kiekvienas, kuris teigia tikįs, jog greitai ateis Viešpats, gilinasi į Raštą kaip niekada anksčiau. Mat šėtonas pasiryžęs išnaudoti kiekvieną įmanomą priemonę, kad išlaikytų sielas tamsoje, kad apakintų protą ir mes nematytume šiame laikotarpyje, kuriame gyvename, slypinčių pavojų. Tegul kiekvienas tikintysis nuoširdžiai meldžiasi ir skaito Bibliją, kad Šventoji Dvasia apšviestų jam protą ir jis suprastų, kokia yra tiesa, bei daugiau sužinotų apie Dievą ir Jo siųstąjį Jėzų Kristų. Ieškokite tiesos kaip paslėpto lobio ir nuvilkite priešą. Išbandymų metas jau čia pat, nes Kristaus, nuodėmes atleidžiančio Atpirkėjo, teisumo apreiškimu garsus trečiojo angelo šauksmas jau prasidėjo. Angelo šviesa, kurio šlovė užlies visą žemę, jau suspindo. Dabar kiekvienas, kurį pasiekė perspėjanti žinia, turi aukštinti Jėzų, pristatyti Jį pasauliui, kaip apreikštą šešėliais, kaip pridengtą simboliais, kaip skelbtą per pranašų apreiškimus, kaip atskleistą pamokose Jo mokiniams bei nuostabiuose stebukluose žmonių sūnums. Studijuokite Raštą, nes jis liudija Viešpatį.

     Jei iškęsite sunkumų laikotarpį, pažinsite Kristų ir gausite Jo teisumo dovaną, kurią Jis suteikia atgailaujančiam nusidėjėliui.

Kristaus teisumo suteikimas

     Per Kristų žmogus atnaujinamas ir sutaikomas su Dievu. Nuodėmės atvertos prarajos krantus sujungia Golgotos kryžius. Jėzus sumokėjo visą išpirką, dėl to buvo atleista nusidėjėliui ir kartu išsaugotas Įstatymo teisingumas. Visi, kurie tiki, kad Kristus yra permaldavimo auka, gali ateiti ir priimti atleidimą už savo nuodėmes, Kristaus atlikto darbo dėka buvo atnaujintas ryšys tarp Dievo ir žmogaus. Dievas gali priimti mane kaip Savo vaiką, o aš galiu vadinti Jį savo mylinčiu Tėvu ir džiaugtis Jame. Savo viltis patekti į dangų mes turime nukreipti tik į Kristų, nes Jis yra mūsų Pakaitalas ir Garantija.

     Mes esame nusižengę Dievo Įstatymui, tačiau ir Įstatymo darbais nebus išteisintas joks kūnas. Visos geriausios žmogaus pastangos tapti šventam ir patenkinti Įstatymą, kurį jis pažeidė, yra bevertės. Tačiau per tikėjimą Kristumi žmogus gali pretenduoti į Dievo Sūnaus teisumą kaip į visiškai pakankamą. Kristus, priėmęs žmogišką prigimtį, patenkino Įstatymo reikalavimus. Jis prisiėmė nusidėjėliui skirtą Įstatymo prakeikimą ir atnašavo Save kaip auką už žmogų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Nuoširdus tikėjimas suteikia Kristaus teisumą, ir nusidėjėlis tampa nugalėtoju kartu su Kristumi. Mat jis tampa dieviškosios prigimties dalininku, ir taip susijungia dieviškumas bei žmogiškumas.

     Tas, kuris stengiasi pasiekti dangų savo paties jėgomis laikytis Įstatymo, bando atlikti neįmanoma. Žmogus negali būti išgelbėtas be paklusnumo, tačiau jo paties darbai nieko nereiškia. Jame turi darbuotis Kristus, kad jis noriai vykdytų Dievo valią. Jeigu žmogus galėtų išsigelbėti savo paties darbais, jis turėtų turėti savyje kažką, kuo galėtų džiaugtis. Tokio žmogaus pastangas savo jėgomis įgyti išgelbėjimą simbolizuoja Kaino auka. Viskas, ką žmogus daro be Kristaus, yra užteršta savanaudiškumo ir nuodėmės, tačiau tai, kas atliekama su tikėjimu, Dievui yra priimtina. Kai mes siekiame daugaus karalystės per Kristaus nuopelnus, mūsų siela žengia į priekį. Žvelgdami į Jėzų, mūsų tikėjimo Autorių ir Atbaigėją, mes vis daugiau įgauname jėgų ir einame iš pergalės į pergalę. Mat Dievo malonė per Kristų užtikrino mums visišką išgelbėjimą.

     Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Gyvas tikėjimas įgalina tvirtai laikytis Kristaus nuopelnų ir maksimaliai mėgautis išgelbėjimo planu. (Selected Messages, t. 1, p. 359-364).

Elena Vait

I dalis

        Ši žinia – išteisinimas per tikėjimą – yra žinia nuo Dievo. Ji turi dieviškuosius kredencialus, nes jos vaisius veda į šventumą. Deja, šia brangia tiesa pasinaudoja ne visi iš tų, kuriems jos labai reikia ir kuriems ji yra lengvai pasiekiama. Neatverdami savo širdies durų ir nepasveikindami Jėzaus, kaip dangiškojo svečio, jie daug ką praranda. Mes iš tiesų turime eiti siauru keliu. Kiekviename žingsnyje – kryžius. Mes turime išmokti gyventi tikėjimu. Tada tamsiausias valandas nuskaidrins palaimintieji Teisumo Saulės spinduliai.

       Jei siekdami šviesos ir pažinimo kasdien nestudijuosime Šventojo Rašto, nebūsime saugūs. Be sunkaus triūso neregėsime žemiškųjų palaiminimų, tad argi galime tikėtis dvasinių ir dangiškų palaiminimų be nuoširdžių pastangų? Tiesos kasyklos laukia darbininkų. Psalmistas pasakė: “Tavo žodžių aiškinimas apšviečia, pamoko įžvalgos net neišmanėlius” (ST, Psalmynas 119, 130 ). Dievo Žodis neturi būti atskirtas nuo mūsų gyvenimo. Džiaukimės juo savo protuose, sveikinkime širdyse, branginkime, mylėkime ir pakluskime. Mes dar daug ką turime sužinoti, mums reikalingas išgelbėjimo plano apreiškimas. Iš šimto žmonių nėra nė vieno, kuris suprastų Biblijos tiesą šia tema – tokia svarbia mūsų dabarčiai ir amžinajam gerbūviui. Tačiau vos tik žmonijai apšviečiamas atpirkimo planas, gudrus priešas daro viską, kad ši šviesa nepasiektų širdžių. Jei eisime prie Dievo Žodžio nusiteikę pasimokyti, nuolankia dvasia, išnyks visos klaidingų įsivaizdavimų liekanos ir atsiskleis tiesos deimantai, ilgą laiką buvę paslėpti nuo mūsų akių.

       Labai svarbu, kad Kristus būtų skelbiamas kaip vienintelė viltis ir išgelbėjimas. Kai susirinkime, Romoje, buvo išdėstyta išteisinimo per tikėjimą doktrina, daugeliui ji buvo kaip vanduo ištroškusiam keliautojui. Mintis, kad turime Kristaus teisumą – ne už savo nuopelnus, o kaip Dievo dovaną, – buvo tokia brangi.

Nesimėgavimas nuodėme 

       Aprengti Kristaus teisumu, mes nebesimėgausime nuodėme, nes mumyse veiks Kristus. Mes galime klysti, tačiau neapkęsime nuodėmės, kuri sukėlė Dievo Sūnui tiek kančių.

Kraštutinis mokymas 

       Ilgą laiką po klaidingų įsivaizdavimų liekanomis slypėjo didžios tiesos, kurios turi būti atskleistos žmonėms. Daugelis tų, kurie išpažįsta tikintys trečiojo angelo žinia, buvo pamiršę išteisinimo per tikėjimą doktriną. Kalbėdami apie šventumą, žmonės dažnai nukrypdavo į kraštutinumus. Jie uoliai mokė: “Svarbu tikėti Kristumi ir būsi išgelbėtas. O nuo Dievo Įstatymo laikykis kuo toliau”. Tačiau Dievo Žodis to nemoko. Tokia nuomonė nepagrįsta. Tai nėra tas neįkainuojamas tiesos deimantas, kurį Dievas davė šiais laikais gyvenančiai Savo tautai. Ši doktrina klaidina sąžiningas sielas. Dievo Žodžio šviesa atskleidžia faktą, kad Įstatymas turi būti skelbiamas. Kristus turi būti išaukštintas, nes Jis yra Gelbėtojas, kuris atleido už nusižengimus, neteisybes ir nuodėmes, bet jokiu būdu neištrins neatgailaujančios sielos kaltės.

TAMSA TO NESUPRATO

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį.“ ( NT, Evangelija pagal Jonà 1, 1-9 ).

Kartą manęs paklausė: „Nejaugi manote, kad Viešpats teikia mums daugiau šviesos negu žmonės?“ Aš atsakiau, kad Jo šviesa mums nauja, nors tai ta pati sena brangi šviesa, sklindanti iš tiesos Žodžio. Mus pasiekia tik silpnos jau atėjusios šviesos prošvaistės. Mes maksimaliai neišnaudojame šviesos, kurią Viešpats mums jau davė, todėl negauname jos daugiau. Mes negyvename šviesoje, nors ji jau išlieta ant mūsų.

Mes vadiname save įsakymų besilaikančiais žmonėmis, tačiau nesuprantame, kaip toli siekia Dievo Įstatymo principai ir kokie jie yra šventi. Daugelis, kurie dedasi tiesos mokytojais, iš tikrųjų nesuvokia, ką jie daro, mokydami Dievo Įstatymo, nes gyvai nepažįsta Viešpaties Jėzaus Kristaus.

Skaitydami apie Liuterį, Knoksą ir kitus garsius reformatorius, mes žavimės tų ištikimų Dievo tarnų jėga, tvirtybe bei drąsa ir užsikrečiame juos įkvėpusia dvasia. Mes trokštame sužinoti, kaip iš silpnų jie tapo stipriais. Nors šie garsūs žmonės buvo Dievo įrankiai, jie nebuvo idealai. Jie darė klaidų, ir didelių klaidų. Mes turėtume mokytis iš jų dorybių, bet jie neturėtų būti mums kriterijus. Šie žmonės turėjo retą talentą vykdyti reformacijos darbą. Juos inspiravo aukštesnė jėga, tad derėtų išaukštinti ir garbinti ne žmones, Dievo įrankius, o Viešpatį Jėzų, kurio valia ant jų nužengė Jo šviesa ir jėga. Tie, kurie myli tiesą ir teisumą, kurie perėmė šių pavyzdinių kovotojų postus, tešlovina Dievą, visokeriopos šviesos Šaltinį.

Kokia sumaištis kiltų krikščioniškame pasaulyje, jeigu staiga būtų paskelbta, kad angelai atvers žmonėms visus dieviškų tiesų pažinimo lobius! Dangaus atmosfera susitelktų aplink Dievo pasiuntinius angelus, ir visi godžiai gaudytų kiekvieną žodį iš jų lūpų. Žmonės imtų rašyti knygas, kurios atkreiptų dėmesį į angelų žodžius. Tačiau į mūsų pasaulį buvo nužengusi svarbesnë Būtybė už angelus. Buvo atėjęs Pats Viešpats, kad užlietų žmones dangaus šviesa. Jis pasiskelbė esąs viena su Tėvu, pilnas malonės ir tiesos, Dievo apsireiškimas kūne.

Viešpats Jėzus, neregimojo Dievo atvaizdas, paaukojo Savo gyvybę, kad išgelbėtų žūstantį žmogų, ir o, kokią šviesą bei jėgą Jis neša su Savimi! Jame įsikūnijo visa Dievo pilnatvė. Kokia paslapčių paslaptis! Žmogaus protui sunku suvokti Kristaus didybę ir atpirkimo paslaptį. Buvo iškeltas gėdingasis kryžius, vinys prikalė Kristaus plaštakas ir pėdas, nuožmioji ietis pervėrė Jo šoną, ir atpirkimo kaina už žmoniją buvo sumokėta. Tyrasis Dievo Avinėlis Savo kūne užnešė ant kryžiaus mūsų nuodėmes. Jis užnešė mūsų širdgėlą.

Elena Vait

TIKĖDAMI  IR  PAKLUSDAMI  MES  KEIČIAMĖS

Elena Vait

Evangelijoje išdėstytas Kristaus mokymas tobulai atitinka per pranašus skelbtą ir Senajame Testamente atskleistą Kristaus mokymą. Senajame Testamente pranašai kalbėjo per Kristaus pasiuntinius lygiai taip pat, kaip apaštalai skelbė Jo Žodį Naujajame Testamente, ir tarp tų mokymų nėra jokio prieštaravimo. Tačiau šėtonas visada stengėsi ir tebesistengia savo melagystėmis pakirsti Dievo Žodžio jėgą. Jis mėgina apgaubti paslapties skraistėmis tai, kas yra aišku ir paprasta. Jis moka tai daryti. Jis žino Dievo charakterį ir subtiliai patraukia pasaulį į savo pusę. Būtent dėl to, kad buvo sumenkinta Dievo Žodžio galia, į pasaulį prasiskverbė nuodėmė. Adomui patikėjus šėtono melagystėmis, pradėjus neteisingai suprasti Dievo charakterį, jo gyvenimas pasikeitė ir buvo sudarkytas. Jis nepakluso Dievo įsakymui ir padarė būtent tai, ko Viešpats jam neleido daryti. Per savo nepaklusnumą Adomas nusidėjo. Tačiau jeigu jis būtų atlaikęs šį išbandymą ir likęs ištikimas Dievui, jis nebūtų atvėręs priešui vartų į mūsų pasaulį.

Žmonėms patikėjus šėtono melagystėmis apie Dievą, pasikeitė jų charakteris ir likimas. Tačiau jeigu jie būtų likę ištikimi Dievo Žodžiui, jų protas ir charakteris būtų buvęs pakeistas taip, kad tiktų amžinajam gyvenimui. Tikėjimas, kad “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (NT, Evangelija pagal Joną 3, 16), keičia širdį ir kuria žmoguje Dievo atvaizdą.

Paulius iki savo atsivertimo, kaip ir daugelis šiandien, buvo be galo ištikimas iš kartos į kartą perduodamam pasišventimui. Tačiau jo įsitikinimai buvo pagrįsti netiesa. Jis tikėjo formomis ir ceremonijomis, taigi tai buvo tikėjimas be Kristaus. Jo uolumas dėl Įstatymo neturėjo nieko bendra su Kristumi ir todėl buvo beprasmiškas. Jis girdavosi, jog tobulai vykdo Įstatymą, tačiau Įstatymui prasmę suteikusio Kristaus atsisakydavo. Jis buvo tikras, jog yra teisus. Paulius rašė: “Kitados ir aš maniau, kad mano pareiga visais būdais kovoti su Jėzaus nazariečio vardu. Aš taip ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų įmesdinau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau” (NT, Apaštalų darbai 26, 9-10). Kurį laiką Paulius elgėsi ypač žiauriai ir manė, kad dirba Dievo darbą. Vėliau jis pasakė: “Taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo” (NT, Pirmas laiškas Timotiejui 1, 13). Taigi jo nuoširdumas nepateisino jo elgesio ir nepavertė tiesos klaida.

Tikėjimas yra terpė, per kurią protą pasiekia tiesa arba neteisybė. Ir tiesa, ir klaida priimama tokiu pačiu proto veiksmu, tačiau yra esminis skirtumas tarp mūsų tikėjimo Dievo Žodžiu ir žmonių kalbomis. Apsireiškęs Pauliui, Kristus apkaltino šį persekiojant Jį Patį per Jo šventuosius, ir Paulius priėmė Jėzuje esančią tiesą. Dievo jėga pakeitė jo protą bei charakterį, ir jis tapo nauju žmogumi Kristuje Jėzuje. Jis taip tvirtai priėmė tiesą, kad nei žemė, nei pragariškos jėgos nebegalėjo sudrebinti jo tikėjimo.

Yra daug tokių, kurie šaukia: “Tereikia tikėti, tik tikėti”. Paklauskite jų, kuo reikia tikėti. Gal velnio melagystėmis apie šventą, teisingą ir gerą Dievo Įstatymą? Savo begalinę ir neįkainuojamą malonę Dievas lieja ne tam, kad paneigtų Savo Įstatymą, o tam, kad jį įtvirtintų. Ką gi nusprendė Paulius? Jis rašė: “Ką gi sakysime? Gal kad Įstatymas yra nuodėmė?! Nieku būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų Įstatymo. […] Aš kadaise gyvenau be Įstatymo. Paskui, atėjus įsakymui, atgijo ir nuodėmė, o {Ar tada įsakymas jau nebegaliojo? – Ne} aš {Paulius} numiriau. […] Taigi Įstatymas {Gal stovintis skersai kelio laisvei ir ramybei? – Ne} šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras” (NT, Laiškas romiečiams 7, 7-12).

ĮSTATYMAS  NEGALI  ATLEISTI

Paulius suprato, kad Įstatyme nėra jėgos, kuri galėtų atleisti už jo pažeidimus. “Įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus” (NT, Laiškas romiečiams 3, 20). “O ko Įstatymas nepajėgė, nes buvo kūno nusilpnintas, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė Savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne, kad Įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią” (NT, Laiškas romiečiams 8, 3-4).

Viešpats matė mūsų, nusidėjėlių, būklę. Jis suprato, kad mums reikalinga malonė, ir, kadangi mylėjo mus, Jis suteikė mums malonę bei ramybę. Malonė reiškia palankumą tam, kuris to nevertas, tam, kuris pražuvęs. Faktas, kad esame nusidėjėliai, užuot atribojęs mus nuo Dievo gailestingumo ir meilės, paverčia Jo meilės mums apsireiškimą pozityvia būtinybe, kad būtume išgelbėti. Kristus pasakė: “Ne jūs Mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų” (NT, Evangelija pagal Joną 15, 16).

Kai Adomas nusidėjo, buvo pasirūpinta jo grąžinimu į tiesos kelią. Atėjus metui, gyvybės Karalius Jėzus gimė į mūsų pasaulį, kad stotų į kovą su tamsos jėgomis. Šiame pasaulyje šėtonas turėjo progą parodyti, kaip veikia jo sukurti atsiribojimo nuo visų Dievo įsakymų principai, o Kristus, absoliučiai ištikimas Savo Tėvo įsakymams, atskleidė teisumo principų praktikavimo rezultatą. Vadovaudamasis savais blogio principais, šėtonas nuožmiai gundė Dievo Sūnų, kol galiausiai atvedė Jį į teismo salę, kad Jis be priežasties būtų pasmerktas mirčiai. Blogis užvaldė žmonių protus, kad jie veiktų pagal piktojo principus. Prieš didžiulę minią stojo Kristus ir Barabas. Barabas buvo pagarsėjęs plėšikas ir žmogžudys; Kristus buvo Dievo Sūnus. Pilotas pažvelgė į juodu ir pagalvojo, kad žmonės nedvejodami pasirinks Jėzų. Viešpaties veidas buvo kilnus, išmintingas ir tyras – tikra priešingybė grubiems Barabo bruožams. Pilotas paklausė: “Katrą norite, kad jums paleisčiau?” (NT, Evangelija pagal Matą 27, 21). Įtūžusi minia kimiai plyšojo: “Barabą!” Pilotas vėl paklausė: “Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?” Jie visi rėkė: “Ant kryžiaus Jį!” Jis klausė: “O ką gi pikta yra padaręs?” Bet tie dar garsiau šaukė: “Ant kryžiaus Jį!” (NT, Evangelija pagal Matą 27, 22-23).

ŠĖTONAS  NUGALĖTAS KRISTAUS  MIRTIMI

Per tokį pasirinkimą pasireiškė šėtono principai, ir dangaus aibės, visi Dievo sukurtieji pasauliai, nusprendė, kad velnias yra brolių kaltintojas, melagis ir žudikas. Danguje ir nuodėmės nepažįstančiuose pasauliuose buvo išspręstas šėtono melagysčių, jo piktų kėslų klausimas ir visiems laikams patvirtintas Kristaus, atlikusio bausmę už nupuolusį žmogų, tobulas tyrumas bei šventumas. Atsiskleidus šėtono charakteriui ir principams, jis buvo amžinai atribotas nuo tyrųjų pasaulių žavesio, ir prieštaravimas tarp velnio tvirtinimų bei Kristaus mokymo danguje buvo visiems laikams išspręstas. Kristaus charakteryje apsireiškęs teisumas amžiams tapo pasaulio inkaru ir išgelbėjimo viltimi. Kiekviena Kristų pasirinkusi siela gali su tikėjimu sakyti: “Viešpats yra mano teisumas”. Kristus buvo “paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir nes Jį laikėme nieku. Tačiau Jis prisiėmė mūsų negalias, Sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme Jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti Jo žaizdomis” (ST, Izaijo pranašystė 53, 3-5).

Kristaus malonė ir Dievo Įstatymas neatskiriami. Jėzuje susitiko gailestingumas ir tiesa, pasibučiavo teisumas ir ramybė. Savo gyvenimu ir charakteriu Jis atskleidžia ne tik Dievo charakterį, bet ir žmogiškumo galimybes. Jis buvo Dievo atstovas ir žmonijos pavyzdys. Jis parodė pasauliui, koks gali tapti žmogiškumas, per tikėjimą susijungęs su dieviškumu. Vienatinis Dievo Sūnus prisiėmė žmogaus prigimtį ir įtvirtino tarp žemės ir dangaus Savąjį kryžių. Kryžius žmogų patraukė prie Dievo, Dievą – prie žmogaus. Iš nepasiekiamų aukštybių nužengė teisingumas, dangiškosios aibės bei šventųjų armijos prisiartino prie kryžiaus ir pagarbiai nusilenkė – mat ant kryžiaus buvo patenkintas teisingumas. Per kryžių nusidėjėlis buvo išplėštas iš nuodėmės gniaužtų, iš blogio citadelės, ir sulig kiekvienu žingsniu prie kryžiaus jo širdis vis labiau suminkštėja, ir jis atgailaudamas šaukia: “Tai mano nuodėmės nukryžiavo Dievo Sūnų!” Jis palieka savo nuodėmes kryžiaus papėdėje, ir per Kristaus malonę jo charakteris pasikeičia. Atpirkėjas prikelia nusidėjėlį iš dulkių ir atiduoda jį Šventosios Dvasios globai. Žvelgdamas į Atpirkėją, nusidėjėlis atranda viltį, tvirtybę ir džiaugsmą. Tikėjimas Kristumi įsitvirtina per meilę. Tikėjimas veikia per meilę ir nuskaistina sielą. (Selected Messages, t. 1, p. 345-349).

PROGRESYVUSIS KREACIONIZMAS

     Ar Dievui iš tikrųjų prireikė daugybės laiko, net milijonų ar bilijonų metų, kad visata ir pasaulis taptų tokie, kokie jie yra šiandien? Per pastaruosius du šimtmečius daugelis krikščionių perėmė šį požiūrį, norėdami suderinti Bibliją su šiuolaikinio mokslo nuomone¹.

     Tokie “progresyvieji kreacionistai”, kaip dr. Hughas Rossas ir dr. Robertas Nevmanas išpažįsta tikėjimą Biblijos neklaidingumu ir atmeta radikalesnes pažiūras, kaip teistinis evoliucionizmas (pvz., dr. Howardas Vanas Tillas), bet vis dėlto tiki Didžiojo sprogimo kosmologijos laiko lentele. Jų nuomone, įvairių gyvūnų rūšių (stebuklingą) atsiradimą skiria milijonai metų².

      Deja daugelio pasauliečių mokslininkų pastangos paaiškinti visatos kilmę grynai natūraliais procesais turi akivaizdžių trūkumų. Visatos atsiradimo pradžioje egzistavo tik vienas Dievas, tad joks žmogus negalėjo stebėti pirmųjų įvykių pobūdžio, sekos ar trukmės. Štai kodėl šiuo gyvybiškai svarbiu klausimu mokslininkų nuomonės taip iš esmės skirasi³.

Prieš tūkstančius metų Dievas pasakė Jobui: “Aš tavęs klausiu, o tu Man atsakyk! Kur tu buvau, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei esi toks supratingas!” (ST, Jobo knyga 38, 3-4). Stulbinantis šių klausimų poveikis tęsiasi lig pat šios minutės.

     Vienas iš labiausiai stebinančių dalykų Biblijoje yra tai, kad ji sutinka pati su savimi! Nors Dievas daugiau kaip per du tūkstančius metų panaudojo keturiasdešimt autorių ir nors jie rašė itin sudėtingomis temomis, Biblijoje nėra jokių prieštaravimų! Pirmuosius Biblijos užrašytojus Jobą ir Mozę paskutinysis autorius Jonas papildo, bet jokiu būdu jiems neprieštarauja. Taip yra todėl, kad Dievo Dvasia įkvėpė juos užrašyti tai, kas yra už jų riboto žmogiško supratimo ribų (NT, Petro antras laiškas 1, 21; Petro pirmas laiškas 1, 11).

Užtenka vien Pradžios knygos, 1-2 skyriaus, sudėtingų detalių, kad būtų paneigta progresyviojo kreacionizmo teorija. Ši diskusija turėtų būti aptarta atskirame straipsnyje. O kol kas mūsų tikslas yra parodyti, kaip absurdiška kelias pasaulio kūrimo dienas ištęsti iki milijonų metų, kad būtų pagrįstos pasaulietinės teorijos, ypač kaip į pirmąjį Pradžios knygos skyrių pažvelgiame visos Biblijos šviesoje. Pavyzdžiui, “visa atsirado” per vienintelį ištartą neįsikūnijusio Kristaus, “Žodžio” (NT, Evangelija pagal Joną 1, 1.3; 1, 14), žodį. O kaip dangų ir žemę kūrė antrasis dieviškosios Trejybės Asmuo? Kokį metodą Jis naudojo ir kiek laiko truko Jo kuriamasis darbas? Štai stulbinantis atsakymas: “Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs, o Jo burnos alsavimu – visos jų galybės. […] Juk Jis tarė, ir pasaulis pasidarė, Jis įsakė, ir visa atsirado” (ST, Psalmynas 33, 6.9). Atkreipkite dėmesį, kad Dievas nesukūrė mažytės energijos kibirkštėlės, iš kurios ilgainiui, per bilijonus metų, kaip teigia Didžiojo sprogimo teorija, susiformavo žvaigždės ir planetos. Priešingai, “dangūs […] bei visa jų galybė” (ST, Pradžios knyga 2, 1) atsirado akimirksniu. Vadinasi, progresyvusis kreacionizmas neįmanomas. Antroji Senojo Testamento knyga tik patvirtina tai, kas pirmojoje pasakyta apie pasaulio kūrimo trukmę: “Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose” (ST, Išėjimo knyga 20, 11; 31, 17). Joks izraelitas, girdėdamas šiuos žodžius, nepamanė, kad kalbama apie ilgą laiko tarpą. Jie žinojo, kad Pradžios knygoje minimos šešios dienos tikrąja to žodžio prasme buvo dienos, nes visos jos buvo sunumeruotos (pirma diena… antra diena… ir t.t.) ir kiekviena iš jų prasidėjo rytu ir baigėsi vakaru, tai yra buvo 24 valandų trukmės. Tas pats pasakytina ir apie septintąją dieną sabatą, kurią visi žydai suprato kaip dieną tiesiogine prasme.

     Pagrindinė “progresyviojo kreacionizmo” problema yra tvirtinimas, kad gyvūnai (ir net iki Adomo gyvenę žmonės) išmirė gerokai prieš tai, kai Adomas nusidėjo. Taip pažeidžiamas glaudus biblinis ryšys tarp nuodėmės ir mirties. “Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” ir yra “pragaišties vergovėje” todėl, kad ji “buvo pajungta tuštybei – ne savo noru [t. y., dėl kažkokio sukūrimo metu gauto ir paveldėto defekto], bet pavergėjo valia” prakeikti kūriniją po to, kai Adomas nusidėjo (NT, Laiškas romiečiams 8, 20-22). Taigi gyvūnų pasaulyje iki nuopuolio ir prakeikimo mirties nebuvo. Svarūs argumentai, pateikti Laiške romiečiams 8, sužlugdo progresyvųjį kreacionizmą. Todėl labai svarbu suprasti karalystės, kurią Kristus pasiūlė Izraeliui ir kurią Jis įkurs, atėjęs antrą kartą, prigimtį. Daugeliu atžvilgiu tai bus iki nuopuolio egzistavusio pasaulio atstatymas. Karalystės laikotarpiu, už kurį Viešpats ragino mus melstis (NT, Evangelija pagal Matą 6, 10), “vilkas viešės pas avinėlį, leopardas guls greta ožiuko, veršis ir liūtukas maitinsis kartu. […] Visame Mano šventajame kalne [t. y. karalystėje; palygink Izaijo pranašystę 2, 2] nebus vietos jokiai skriaudai nė jokiai niekšybei, nes žemė bus pilna Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų” (ST, Izaijo pranašystė 11, 6-9). Baigsis bet koks iš gyvūnų pasaulio kylantis pavojus, nes Dievas išvarys “iš krašto plėšriuosius žvėris, ir jie gyvens saugiai  net dykumoje ir miegos net miškuose” (ST, Ezechielio pranašystė 34, 25; palygink Ozėjo pranašystę 2, 18; Izaijo pranašystę 35, 9). Ši karalystė buvo visa ko atkūrimas [apokatastasis – “atstatymas, palygink Evangeliją pagal Matą 17, 11; Apaštalų darbus 1, 6). “Dievas tai nuo amžių paskelbė Savo šventųjų pranašų lūpomis” (NT, Apaštalų darbai 3, 21).

 SUKŪRIMO SAVAITE

     Šios ateinančios tūkstantmetės Kristaus karalystės charakteristikos (palygink Apreiškimą Jonui 20, 2-7) aiškiai rodo, kokie buvo gyvūnai iki nuopuolio. Pradžios knygoje 1, 30 teigiama, kad pasaulio pradžioje visi gyvūnai (“visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams”) buvo žolėdžiai, kaip ir Adomas su Ieva (29 eilutė). Tai visiškai eliminuoja tikimybę, kad kai kurie gyvūnai išnyko milijonus metų iki nuopuolio, o vadinasi, ir “progresyvųjį kreacionizmą”.

Kaip gali krikščionys tikėti, kad buvo “senoji žemė”, kai mūsų Viešpats pasakė, jog Adomą ir Ievą sukūrė “sutvėrimo pradžioje” (NT, Evangelija pagal Morkų 10, 6)? Mūsų Kūrėjas Kristus vėliau teigė, kad pranašų kraujas, įskaitant ir Abelio, kurį dėl jo ištikimybės Dievui nužudė jo vyresnysis brolis, buvo pralietas nuo “pasaulio sutvėrimo” (NT, Evangelija pagal Luką 11, 50). Iš tiesų, visi sunkumai, prasidėję po to, kai Adomas su Ieva buvo išvaryti iš rojaus, persekiojo žmoniją “nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sutvėrė” (NT, Evangelija pagal Morkų 13, 19).

     Be to, visų angelų Kūrėjas Kristus (NT, Laiškas kolosiečiams 1, 16) pasakė fariziejams, kad gražiausias iš angelų, velnias, “nuo pat pradžios buvo galvažudys” (NT, Evangelija pagal Joną 8, 44; dar žr. Jono pirmas laiškas 3, 12. 15, kur paaiškinta, kad šėtonas įkvėpė Kainą nužudyti Abelį). Apaštalas Jonas kartojo vieną reikšmingą tiesą: “velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios” (NT, Jono pirmas laiškas 3, 8). Savaime suprantama, velnias sukilo prieš Dievą ne milijonus metų iki Adomo, nes vos sukūręs pirmuosius žmones, Dievas paskelbė, kad visa, ką Jis padarė, vis dar buvo “labai gerai” (ST, Pradžios knyga 1, 31). Taigi praėjo šiek tiek laiko tarp septintosios dienos vakaro ir Ievos sugundymo (ST, Pradžios knyga 3, 1; NT, Antras laiškas korintiečiams 11, 3; Apreiškimas Jonui 12, 9), kai šėtonas visomis savo kaip angelo jėgomis sukilo prieš Dievą (ST, Ezechielio pranašystė 28, 15; Izaijo pranašystė 14, 12-15) ir norėjo pasitelkti žemės karalių Adomą, gudriai apsukęs galvą jo karalienei. Apaštalas Paulius, turintis “Kristaus išmonę” (NT, Pirmas laiškas korintiečiams 2, 16), pasakė, kad neregimąsias Dievo savybes, kaip “amžinąją galybę ir dievystę”, “nuo pat pasaulio sukūrimo” žmonės aiškiai įžvelgė protu (NT, laiškas romiečiams 1, 20). Atkreipkite dėmesį, kad neregimus Dievo didybės atributus pasaulio sukūrimo metu įžvelgė ne gyvūnai, o žmonės. Vadinasi, nuo Pradžios knygoje aprašytų įvykių negalėjo praeiti milijonai metų.

     Galime daryti išvadą, kad progresyvusis apreiškimas – kiekviena papildoma eilutė, patikimai nušviečianti ankstesnį apreiškimą, – aiškiai rodo, kad tikintieji, jog Dievas neklydo užrašydamas Savosios tiesos apreiškimą šešiasdešimt šešiose Biblijos knygose, turėtų atsisakyti “senosios žemės progresyviojo kreacionizmo”.

John Whitcomb

Pastabos:

1. Iki atsivertimo studijuodamas Prinstono universitete, aš lankiau istorinės geologijos ir paleontologijos kursus. Vėliau mane, jauną krikščionį, šios išklausytos disciplinos stipriai veikė, ir aš kelerius metus mėginau suderinti Bibliją su šiuolaikiniu mokslu, remdamasis “pertrūkio teorija”, pagal kurią Pradžios knygos 1, 1 ir 1, 2 skiria ilgi amžiai. Norėdami galutinai atsisakyti šios kompromisinės pozicijos, žr. Whitcomb, Ankstyvoji Žemė (The Early Earth), Grand Rapids: Baker Book House, 1986, p. 141-158.

2. Labai įdomi Hugho Rosso idėjų analizė pateikta Johno MacArthuro knygoje Kova dėl pradžios (The Battle for the Beginning), Thomas Nelson, Inc., 2001, p. 57-71. Newmano ir Van Toll pažiūros išdėstytos J. P.Morelando ir Johno Marko Reynoldso redaguotoje knygoje Trys požiūriai į pasaulio sukūrimą ir evoliuciją (Three Views on Creations and Evolution), Grand Rapis: Zondervan Pub. House, 1999).

3. Žr., pavyzdžiui, Henry M. Morris Kad jų žodžiai būtų panaudoti prieš juos: Kreacionistams naudingos evoliucionistų mintys (That Their Words May Be Used Against Them: Quotes From Evolutionists Useful For Creationists), El Cajon: I. C. R., 1997).

Dievo Žodyje, kaip ir jo Autoriaus charakteryje, esama paslapčių, kurių niekada iki galo nesuvoksime. Tačiau Dievas Šventajame Rašte pateikė pakankamai Rašto dieviško įkvėpimo įrodymų. Taip, Jis nepanaikino abejonių galimybės, nes tikėjimas turi remtis įrodymais o ne paviršutiniškumu. Jis suteikė žmogui pasirinkimo laisvę.

Archeologija leido mums pažinti tolimą praeitį. Biblijos pasakojimus patvirtina archeologų kasinėjimai. Nepaisant skeptikų ir kritikų, Biblijos kelionė per istorijos šimtmečius kelia didelę nuostabą. Vieni jos nepriimdavo, smergdavo, atmesdavo, degino, skelbė esant ją už įstatymo ribų. O kiti už ją paaukojo gyvybę.

Kodėl taip yra? Atsiverskime Ją ir tegul jos puslapiai kalba patys. Leiskimės į kelionę Biblijos puslapiais. „Tai kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams“(Pakartoto Įstatymo 29,28).