Sabatos Biblijos mokykla

Archive for the ‘Sabatos Biblijos mokykla’ Category

Vasario 18–24 d.

Šią savaitę skaitykite: Rom 1, 25; 2 Pt 3, 10–14; Pr 2, 15; Neh 13, 16–19; Hbr 1, 3; Ps 100; Pr 1, 26–28.

Įsimintina eilutė: „VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15).

Pagrindinė mintis: Koks turi būti krikščionių požiūris į aplinką?

Ką mes, kaip septintosios dienos adventistai, turėtume galvoti apie aplinką, ypač atsižvelgiant į tai, kad ši žemė yra sugedusi, kad ji tokia ir liks, kol vieną dieną bus sunaikinta, t.y. sudegs dideliame ugnies ežere: „stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs“ (2 Pt 3, 10)? Pridėjus dar šį biblinį įrašą: „tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Pr 1, 26), nestebina tai, kad kartais iškyla keblumų dėl aplinkosaugos klausimo.

Tuo pačiu metu, kaip visų Dievo dovanų prievaizdai, ar nesame įpareigoti rūpintis žeme? Juk ją sukūręs Dievas matė, kad visa buvo labai gera? Kaip išskirtinę žinią apie Dievą Kūrėją (Apr 14, 6–7) skelbiantys žmonės, argi neturėtume kažką pasakyti dėl to, kaip elgtis su Dievo kūrinija?

Šią savaitę mes ištirsime tai, ką Biblija sako kai kuriais šių klausimų.

I. Omarų išlaisvinimo judėjimas!

Kartą gamtosaugininkas įėjo į jūros gėrybių restoraną. Ten jis pamatė į didelę talpą sudėtus pustuzinį Meino omarų, kurie greitai bus suvalgyti. Klientas išsirinkdavo pageidaujamą omarą ir netrukus jis būdavo patiektas ant lėkštės, galbūt su bulve sūryje.

Slapta gamtosaugininkas, laikydamas krepšį, priėjo prie talpos, griebė pirmą pasitaikiusį omarą ir įmetęs jį į krepšį pabėgo. Tada įdėjęs omarą į indą su vandeniu savo automobilyje nuvažiavo prie kranto. Iš ten sraigtasparniu omaras buvo gabenamas per vandenyną ir tada grąžintas į vandenį. Omarų išlaisvintojas sudavė dar vieną smūgį!

Šia veikla jis užsiėminėja ne vienas. Galima apsilankyti žiniatinklio svetainėje „Omarų išlaisvinimas“, kurioje rašoma apie omarų gelbėjimą nuo žmonių. Ten yra skyrius pavadinimu „Patarimai, kaip paleisti omarus į laisvę“, kuriame rašoma, ką daryti išgelbėjus omarą iš restorano.

Kitu atveju Amerikos aktorė paskyrė visą savo laidos epizodą omarų gelbėjimui iš restoranų ir kaip jie paleidžiami į vandenyną.

Rūpinimasis aplinka yra vienas dalykas, bet omarų vogimas iš restorano ir gabenimas sraigtasparniu atgal į vandenyną panašu į kraštutinumą, ar ne?

Dėl viso šito kyla klausimas, ar krikščionys, būtent septintosios dienos adventistai ir aplinka susiję? Atidėjus keistuolius omarų išlaisvintojus į šalį, kaip turime reaguoti į aplinkos problemas? Juk Jėzus greitai sugrįš. Ši žinia pagrįsta supratimu, kad šitas pasaulis greit praeis, kad ši žemė yra sugedusi ir ji neišliks. Atsižvelgiant į Kristaus antrojo atėjimo supratimą, kiek iš tikrųjų turime būti sudominti rūpintis žeme?

1. Perskaitykite 2 Pt 3, 10–14; Iz 51, 6; 65, 17; Apr 21, 1. Ko Biblija aiškiai moko apie galutinį žemės likimą? Kaip šis mokymas turi paveikti mūsų požiūrį į aplinką? Ar apskritai turi?

Biblijos mokymas yra daugiau negu aiškus: šis pasaulis, ši žemė neišliks. Sunaikinimą jai lėmė Dievas, kuris pažadėjo sukurti naują dangų ir naują žemę. Nors tai ne pasiteisinimas (tai pamatysime šią savaitę) ne pagal paskirtį išnaudoti aplinką, tuo pačiu metu tai turi padėti apsaugoti mus nedaryti stabu žemės ir aplinkos, kaip daugelis daro. Nors ekstremistų elgesys gali sukelti šypseną, pačių kraštutinumų turime vengti.

Perskaitykite Rom 1, 25. Į kokią svarbią žinią turime atsižvelgti, parodant susirūpinimą kūrinija?

II. Pareiškimas dėl rūpinimosi kūrinija

Ką septintosios dienos adventistai galvoja apie aplinką? Ar turime įsitraukti į aplinkosaugą? Kaip išlaikyti tinkamą pusiausvyrą? Žemiau užrašytas oficialus pareiškimas, patvirtintas bažnyčios vadovų 1995 m.

„Septintosios dienos adventistai tiki, kad žmonija buvo sukurta pagal Dievo paveikslą, todėl ji atstovauja Dievui kaip Jo prievaizdai, ištikimai ir našiai valdydami aplinką.

Deja, sugedimas ir išnaudojimas tapo žmogaus atsakomybės dalimi. Vis daugiau ir daugiau vyrai ir moterys, didybės manijos apimti, eikvoja gamtinius išteklius, taip prisidėdami prie paplitusių kančių, netvarkos aplinkoje ir klimato kaitos. Nors reikia papildomų mokslinių tyrimų, dėl jau sukauptų įrodymų aišku, kad didėjanti žalingų dujų emisija, mažėjantis apsauginis ozono sluoksnis, masiniai miškų kirtimai Pietų Amerikoje ir vadinamasis šiltnamio efektas kelia grėsmę žemės ekosistemai.

Šias problemas didžia dalimi sukelia savanaudiška žmogaus veikla, siekiant išgauti vis daugiau iš nuolat didėjančios gamybos, neriboto vartojimo ir neatsinaujinančių išteklių išeikvojimo. Ekologinę krizę lemia žmonijos godumas ir atsisakymas ištikimai prievaizdauti.

Septintosios dienos adventistai pasisako už paprastą, sveiką gyvenseną, kad žmonės nepasiduotų nežabotam vartotojiškumui. Mes kviečiame gerbti kūriniją, apriboti pasaulinių išteklių eikvojimą, iš naujo įvertinti poreikius ir palaikyti gyvybės orumą.“ („Adventist Administrative Committee“ (ADCOM), išleistas Generalinės Konferencijos sesijoje Utrechte, Nyderlanduose, birželio 29 – liepos 8 d., 1995 m.)

2. Perskaitykite šiuos tekstus. Kaip jie padeda mums suprasti tokią bažnyčios poziciją? Pr 1, 1. 26; 9, 7; Ps 24, 1; Ps 100; Jok 5, 1–2. 4–5; Hbr 1, 3.

Kaip krikščionys, kurie tikime, kad šis pasaulis, gyvybė ir ištekliai yra Dievo dovanos, turime būti pirmieji, kurie rūpinasi aplinka. Jei manytumėte, kad žemė susikūrė atsitiktinai, kad ji yra atsitiktinių jėgų padarinys, praktiškai būtų atleistina, jei ieškotumėte būdų ją išnaudoti. Tačiau suprantant, kad šį pasaulį sukūrė ir išlaiko Dievas, galime būti tik atsakingi prievaizdai.

Kokią įtaką jūsų savanaudiškumas galėtų daryti tam, kaip jūs elgiatės su aplinka? Ir kodėl požiūris, kad aš esu tiktai vienas asmuo ir nieko negaliu padaryti, yra netikęs?

III. Rūpinimasis kūrinija

Aplinkos klausimas ir rūpinimasis kūrinija Biblijoje nėra aptariamas konkrečiai. Žinoma, yra daug konkrečių temų, kurios Biblijoje neaptariamos. Tačiau Biblijoje pakartotinai pateikiami principai, kuriuos turime pritaikyti įvairioms gyvenimo sritims, įskaitant aplinkosaugą.

3. Perskaitykite Mt 22, 37–40. Kokiu būdu čia pateikti principai veikia mūsų požiūrį į aplinkosaugą, ypač į tai, kad piktnaudžiavimas aplinka gali paveikti aplinkinius?

Biblijoje yra nuorodų apie žmonijos pašaukimą būti prievaizdais to, ką Dievas patikėjo Adomui žemėje. Nors kontekstas yra labai konkretus, sunku būtų sugalvoti priežastį, kodėl šio principo nebereiktų laikytis.

4. Pr 2, 15 parašyta: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.“ Kaip tai atskleidžia, koks turi būti žmonijos požiūris į aplinką?

Atkreipkite dėmesį į abipusį ryšį. Dievas šią nuostabią aplinką sukūrė žmogui; tai buvo dovana. Vis dėlto koks turėjo būti Adomo požiūris į aplinką? Jis turėjo įdirbti sodą ir juo rūpintis. Žodis rūpintis (hebrajiškai – smr) reiškia prižiūrėti, saugoti, globoti. Taigi nuo pradžios iki puolimo Adomas buvo pašauktas būti aplinkos, kurioje jis buvo apgyvendintas, prievaizdu. Dievas neliepė savanaudiškai išnaudoti aplinkos, patenkinant savanaudiškus poreikius ir išgaunant viską, ką tik galima. Priešingai, žmogus turėjo dirbti sodą ir juo rūpintis.

Ar yra priežasčių manyti, kad šis principas pasikeitė? Jei Adomas turėjo rūpintis aplinka iki puolimo, dar svarbiau tinkamai prievaizdauti po to, kai pasaulis buvo sugadintas nuodėmės.

Ar pagalvojate apie aplinkosaugą? Kiek ji jums svarbi ar nesvarbi? Atsakymą paruoškite pristatyti klasėje.

IV. Sabata ir aplinka

5. „Šeolas ir Prapulties vieta nepasotinami, niekada nepasisotina nė žmogaus akys“ (Pat 27, 20). Kaip šiame tekste apreikšta tiesa veikia rūpinimosi aplinka ir dėl savanaudiško išteklių išnaudojimo kylančios grėsmės klausimą?

Pareiškime dėl rūpinimosi kūrinija parašyta, kad problemos dalis yra savanaudiška žmogaus veikla, siekiant išgauti vis daugiau iš nuolat didėjančios gamybos, neriboto vartojimo ir neatsinaujinančių išteklių išeikvojimo. Kitaip tariant, žmonės geidžia vis daugiau, ir vienintelis šaltinis geismui patenkinti – tai žemė. Tačiau problema ne tai, kad naudojami žemiškieji ištekliai. Problema yra tai, kad žmogui niekada negana. Kada paskutinį kartą girdėjote, kad turtuoliui pakanka pinigų? Nepaisant to, kiek jų turi, jam niekada negana.

Atsižvelkime ir į tai, kad žmogui buvo duota sabata.

6. Perskaitykite šiuos tekstus. Nors mes įpratę juos minėti kitokiame kontekste, pagalvokite apie tai, kaip jie susiję su sabatos šventimu, t.y. poilsiu nuo darbo, nuo mėginimo užsidirbti pinigų ir užsiimti verslu, nuo tų dalykų, kurie gali paveikti aplinką?

Iš 20, 8–11 ____________________Neh 13, 16–19 _________________________________

Žinoma, sabata yra skirta tam, kad žmogus atsimintų, jog Dievas sukūrė pasaulį (o tai turėtų paskatinti mus atsižvelgti į tai, kaip juo rūpinamės), tačiau sabata yra skirta ir tam, kad pailsėtume nuo siekimo užsidirbti pinigų. Laikydamiesi sabatos, skirdami septintadalį savaitės, be išimčių, nesistengti užsidirbti pinigų ir praturtėti, primename sau, kad gyvenimas nėra tik pinigai bei susilaikome nuo veiklos, kuri, jei ja užsiimame be saiko, kenkia žemei.

Kaip sabatos šventimas padėjo pažaboti godumą? Ar dažnai godumas pinigams gundė jus nesilaikyti sabatos?

V. Žmonijos viešpatavimas

„Tuomet Dievas tarė: ,Padarykime žmogų pagal Mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!‘ Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, pagal Savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos, tardamas: ‚Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams‘“ (Pr 1, 26–28 ).

7. Minėtose dviejose eilutėse yra kai kurios iš Biblijoje užrašytų užuominų apie žmonijos santykį su kūrinija. Perskaitykite jas dar kartą pamaldžiai ir atidžiai, galvodami apie rūpinimąsi kūrinija ir aplinka, ir atsakykite į pateiktus klausimus.

a) Ar žmonijai buvo pavesta valdyti viską?

b) Ką reiškia viešpatauti ir valdyti žemę ir viską, kas joje? Ar tekste yra užuominų, kad žmonija turi teisę išnaudoti ne pagal paskirtį ir sutepti kūriniją?

c) Pr 1, 28 parašyta, kad žmonija turėjo pripildyti žemę. Kaip tai reiktų suprasti ir kaip reiktų elgtis su šia planeta?

Neabejotina, žmonija turėjo valdyti žemę, žinoma, paklūstant Viešpačiui. Kadangi šiose eilutėse kalbama apie pasaulį iki puolimo, pasaulį be nuodėmės, mirties ir kančių, tai reiškia, kad viešpatauti reikėjo neišnaudojant žemės. Viešpatauti buvo pavesta nenaikinant pasaulio.

Žinoma, daug pasikeitė nuo tada: puolimas, tvanas ir prakeiksmas (Pr 3, 17–19), ir kiti nuodėmės sukelti pokyčiai. Vis dėlto būtų sunku įžvelgti šiose eilutėse tai, kas pateisintų planetos naikinimą. Čia galime įžvelgti žmonijos atsakomybę kaip pasaulio valdytojų rūpintis Dievo kūrinija, nes viskas buvo labai gera.

Toliau tyrinėkite: „Pradžioje Kristus padėjo žemės pagrindus. Jo ranka išdėstė pasaulius Visatoje ir papuošė laukus gėlėmis. Jis pripildė žemę grožio ir orą giesmių (žr. Ps 65, 7; 95, 5). Visur Jis įrašė Tėvo meilės žinią.

Nors vėliau nuodėmė ėmė gadinti tobulą Dievo kūrinį, bet braižas išliko. Niekas, išskyrus savanaudišką žmogų, negyvena vien sau. Kiekvienas medis, krūmas, lapas teikia tą gyvybės elementą, be kurio negalėtų gyventi nei žmonės, nei gyvūnai. Savo ruožtu, žmogus ir gyvūnai padeda augti kiekvienam medžiui, krūmui, stiebui. Į vandenyną suteka visų kraštų upės, bet jis ima tam, kad duotų. Iš jo kylantis rūkas krinta lietumi ir lieja žemę, kad galėtų žydėti ir duoti vaisius.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 5 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Klasėje aptarkite atsakymus į pamokos trečios dalies paskutinius klausimus. Ką atsakytumėte į tokį klausimą: „Jėzus veikiai ateis, ar turėčiau rūpintis aplinka?“

2. Kaip mes, kaip krikščionys, galime rasti tinkamą pusiausvyrą ieškodami atsakymų į mus dominančius klausimus dėl aplinkos, tuo pačiu metu nepasiduodant kraštutinumams ir ekstremistų judėjimams, kurie yra susiję su aplinkosauga? Kodėl ypač svarbu nepasiduoti politizuotiems judėjimams?

3. Jei turite galimybių, patyrinėkite, kokia naudinga aplinkai yra vegetariška mityba. Aptarkite išvadas klasėje.

Santrauka: Neabejotina, šis pasaulis artėja prie pabaigos; jis neliks amžinai. Taigi Jėzus veikiai ateis. Visa tai tiesa, bet tai nesuteikia mus teisės ar įgaliojimų teršti žemę. Kaip krikščionys, turime rūpintis pasauliu, kurį mūsų Dievas sukūrė mums.

Vasario 11–17 d.

Šią savaitę skaitykite: Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–12; Įst 5, 12–15; Mt 12, 1–13; Jn 9, 19–30.

Įsimintina eilutė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 27–28).

Pagrindinė mintis: Septintoji diena sabata nurodo į Jėzų, mūsų Kūrėją ir Atpirkėją.

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsiradęs, bet pasaulis Jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 1–13).

Šios eilutės, žinoma, nurodo į Jėzų, per kurį visa atsirado ir kuris duoda išgelbėjimą tikintiems Jo vardą, tikintiems, kad Jėzus yra ir Kūrėjas, ir Atpirkėjas. Ir, kaip moko Biblija, abu šiuos svarbius aspektus, ką Jėzus padarė, randame sabatos įsakyme.

I. Sabata Pradžios knygoje

Viena iš gilių Biblijos tiesų yra tai, kad Edene, tobulame pasaulyje, sukurtame tobulo Dievo, septinta diena buvo pašventinta ir palaiminta. Štai kokia sena ir esminė yra septinta diena sabata. Pastaroji yra viena svarbiausių biblinių tiesų.

1. Kas parašyta Pr 2, 1–3, ką Dievas atliko po to, kai Jis įsteigė sabatą?

Dievas ją sukūrė, Jis ilsėjosi tą dieną, palaimino ją ir pašventino, o tai reiškia, kad Jis atskyrė ją šventam tikslui. Žavi tai, kad pats Dievas „ilsėjosi“ septintą dieną. Kad ir ką tai reikštų, aišku, jog šią dieną turime vertinti rimtai, nes šią dieną ilsėjosi pats Dievas!

Pr 2, 3 taip pat parašyta, kad Kūrėjas „palaimino“ septintą dieną. Dieną anksčiau Jis palaimino gyvūnus ir žmogų (Pr 1, 22. 28). Dievas nurodo į šį sabatos palaiminimą ketvirtame Dekalogo įsakyme, amžinai susiedamas sabatos įkūrimą ir savaitinę sabatą.

2. Atkreipkite dėmesį, kiek kartų frazė „septinta diena“ yra pakartota Pr 2, 1–3. Ką tai galėtų reikšti?

Tris kartus yra paminėta konkreti diena. Tai pabrėžia septintos dienos sabatos išskirtinumą ir aiškiai nusako, kad ši diena skiriasi nuo likusios savaitės. Tai turi visada priminti mums, kad Dievas nepadarė šventa pirmos ar kokios kitos dienos. Ypatingai palaiminta yra septinta diena, o ne kažkokia kita.

Įkurdamas septintą dieną, Dievas užbaigė visus kūrybos darbus. Septynias savaitės dienas Jis meistriškai padarė savaite. Šio savaitinio ciklo buvo laikomasi visame Šventajame Rašte ir per visą istoriją. Taip Dievas parodo Savo visokeriopą valdžią ne tik erdvės bei kūnų, esančių erdvėje, bet ir laiko atžvilgiu. Niekas iš mūsų negali valdyti laiko. Pastarasis negailestingai bėga, visiškai nepaisydamas mūsų intrigų. Tad svarbu, kad išmoktume pasitikėti Viešpačiu per tą trumpą laiką, duotą čia žemėje.

Pagalvokite apie laiko tėkmę, kaip ji neša mus akimirką po akimirkos, kiekvieną dieną ir kiekvienais metais. Nors pats laikas mums visiškai nepavaldus, tam tikra prasme galime jį valdyti, pasirinkdami, ką darome su laiku. Ar gerai naudojate laiką? Kam jį skiriate? Kaip galėtumėte panaudoti savo laiką, kurio čia turite labai nedaug, geriau?

II. Sabata Išėjimo knygoje

3. Perskaitykite Iš 20, 8–11. Ką Viešpats liepė padaryti ir kokia priežastis duota tai daryti?

Visi namai, įskaitant tarnus bei gimines, ir darbininkus, ir „viršininką“, visi turėjo ilsėtis kartu. Sabata yra didi lygintoja, išlaisvinanti iš neteisingos socialinės santvarkos. Dievo akivaizdoje visi žmonės yra lygūs, ir sabata yra unikalus būdas apreikšti šią svarbią tiesą, ypač pasaulyje, kuriame dominuoja klasių santvarka, arba išaukštinanti, arba pažeminanti tam tikras grupes.

Šis įsakymas taip pat yra kruopščiai suformuotas literatūrinis vienetas:

A. Įvadas: „Atmink ir švęsk šabo dieną“ (8 eilutė).

B. Įsakymas: „Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus“ (9 eilutė)

C. Paraginimas: „bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas“ (10 eilutė).

B.1. Įsakymas: „nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus…“ (10 eilutė).

C.1. Paraginimas: „Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą…, bet septintąją dieną ilsėjosi…“ (11 eilutė).

D. Išvada: „Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino“ (11eilutė).

A dalyje yra užrašytas tarsi įžanginis teiginys, esminis sabatos įsakymo principas.

B – įsakymas dirbti šešias dienas.

B.1 – įsakymas susilaikyti nuo bet kokio darbo sabatoje, taikytinas visai šeimai, svečiams ir net gyvuliams.

C. ir C.1 – paraginimas.

C dalyje yra išskirtas laiko veiksnys septynių dienų sekoje, pabrėžiantis, kad „septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas“.

C.1 – oficialus paraginimas ir įvadinis žodelis „juk“. Pastarasis išsamiai paaiškina, kad Viešpats šešias dienas dirbo, o septintą – ilsėjosi, taip primenant pirmą sabatą po pasaulio sukūrimo.

D – nepriklausomas punktas, prasidedantis žodžiu „todėl“ ir formuojantis išvadą. Paskutiniai įsakymo žodžiai „ir padarė šventą“ atitinka įvadinio principo raginimą.

A – „švęsk šabo dieną“ nurodo į Dievo pašventintą sabatą (Pr 2, 3).

III. Sabata Pakartoto įstatymo knygoje

Septintosios dienos adventistai yra labiausiai žinomi dėl sabatos įsakymo, užrašyto Išėjimo knygoje, kuris yra dar kartą primintas (ir visi kiti įsakymai) Pakartoto Įstatymo knygoje. Žavi tai, kad, nors kalba labai panaši, ji nėra visiškai tokia pat. Be to, Pakartoto Įstatymo knygoje papildomai yra užrašytas paraginimas, kurio nėra Išėjimo knygoje.

4. Perskaitykite Įst 5, 12–15 ir palyginkite su Iš 20, 8–11. Kokius pastebite panašumus ir skirtumus, ir kodėl jie svarbūs?

Nors panašumų daug, yra viena nauja detalė ir akcentas. Nors abiejuose tekstuose kalbama apie vergų poilsį sabatoje, Pakartoto Įstatymo knygoje tai itin pabrėžiama: „idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis kaip tu“ (Įst 5, 14). Čia matome tai, kas buvo neseniai paminėta, kad sabata padeda šeimininkui ir vergui būti lygiais; abu turi ilsėtis tą pačią dieną. Sabata vergams buvo tam tikra apsauga nuo šeimininko, kuris neleistų ilsėtis. Ši apsauga susijusi su įsakymu, kuris yra neatsiejama paties pasaulio sukūrimo dalis.

Tai iškelia įdomų klausimą. Sabata turėjo būti sukūrimo paminklu nepuolusiame pasaulyje. Ji neturėjo nieko bendra su vergais, vergėmis ar vergove Egipte, kuri yra vergovės nuodėmei ir išvadavimo iš jos simbolis. Ši nauja detalė buvo pridėta po puolimo; į pirmąjį nurodymą buvo įtraukta tai, kas iš pradžių jame nebuvo minima.

Taigi pradžioje sabata buvo pasaulio sukūrimo simbolis; po nuodėmės ji tapo pasaulio sukūrimo ir atpirkimo simboliu, kuris taip pat nurodo ir į atkūrimą (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15; Apr 21, 1). Pasaulio sukūrimas ir atpirkimas yra artimai susiję Biblijoje; tiktai Dievas Kūrėjas galėjo būti Dievu Atpirkėju, o tai – Jėzus (žr. Jn 1, 1–14). Abi įsakymo versijos rodo, kad septintoji diena sabata yra Jėzaus tarnystės, mūsų Kūrėjo ir mūsų Atpirkėjo simbolis.

Pagalvokite apie vergovę, iš kurios Kristus pažadėjo išvaduoti jus. Kokius laisvės pažadus jūs turite Jėzuje? Kaip galite melsti jų įvykdymo ir leisti Viešpačiui padaryti juos tikrove jūsų gyvenime?

IV. Jėzus ir Jo sabata: 1 dalis

Daugybė knygų, ir jos vis dar rašomos, yra skirtos vienam tikslui – parodyti, kad įsikūnijęs Jėzus nukreipė žmones nuo septintos dienos sabatos ir nurodė į pirmąją savaitės dieną (sekmadienį) arba, kaip šiandien įprasta manyti, tai, kad septinta diena buvo pakeista tiesiog „poilsiu“ Kristuje.

Tačiau neatrodo, kad toks atvejis būtų užrašytas Evangelijos pasakojimuose. Be akivaizdžios tokių knygų reikmės (būtinybė pateisinti septintos dienos sabatos atmetimą, būdingą didžiai daliai krikščioniško pasaulio per praėjusius septyniolika ar aštuoniolika šimtmečių), jose teigiama, kad Kristus, išgydydamas sabatoje, „palaidojo“ šį įsakymą.

Ko verti šie argumentai? Atidžiai tyrinėjant tai, ką Jėzus padarė sabatoje, prieštarauja šių teologų mėginimams pasinaudoti Evangelijoje aprašytais įvykiais.

5. Atidžiai perskaitykite Mt 12, 1–13, ypatingą dėmesį atkreipdami į išgydymą sabatoje. Skaitydami paklauskite savęs: koks yra kontekstas, kodėl Jėzus tai darė būtent sabatoje ir ką Jis norėjo pasakyti?

Galbūt pagrindinė eilutė, paaiškinanti visa tai, yra 7 eilutė. Pastaroji yra svarstomo klausimo esmė: žmonės, gailestingumas ir gerumas bei meilė artimui. Tinkamai švenčiama sabata atveria daugiau galimybių parodyti gerumą ir gailestingumą tiems, kam to reikia, negu kitomis savaitės dienomis, kai privalome užsidirbti pragyvenimui. Problema buvo tai, kad sabatai buvo primetamos žmonių išgalvotos taisyklės ir priesakai, kurie netrukus tapo svarbesni už pačią sabatą ir meilę Dievui bei aplinkiniams. Meilė, sako Šventasis Raštas, yra Įstatymo vykdymas, ir visko, kas verčia Įstatymą neigti meilę ar veikti prieš ją, turi būti atsisakyta. Sabata tapo Įstatymu be meilės, o tai – Įstatymo raidės laikymasis. Jėzus prieš tai kovojo išgydydamas sabatoje.

Religinės įstaigos kietumą galimą įžvelgti neregio išgydyme (Jn 9). Atidžiai perskaitykite 16 eilutę. Akivaizdus Įstatymo be meilės pavyzdys!

Galiausiai, jei gydydamas per Savo sabatą Jėzus būtų pradėjęs nukreipti žmones nuo septintos dienos, tai būtų buvęs labai keistas būdas tai padaryti.

Paklauskite savęs, kokiais kitais būdais galima skelbti Įstatymą be meilės? Ar galite būti dėl to kaltas?

V. Jėzus ir Jo sabata: 2 dalis

„Atlikta!“ (Jn 19, 30)

Sabatoje darydamas stebuklus Jėzus parodė, kuo ji iš tikrųjų svarbi. Tai diena gydymui ir atkūrimui. Jėzus norėjo, kad sabata primintų Dievo galią kurti. Taigi sabata yra diena, kurioje Jis išvaduoja pavergtuosius (Lk 4, 31–37), įgalina luošius vaikščioti (Lk 13, 10–17; Jn 5, 1–9), akliems suteikia regėjimą (Jn 9).

Jėzui sabata buvo labiau susijusi su žmonėmis nei taisyklėmis. Todėl Jis mokė, kad sabata yra padaryta žmogui, o ne žmogus sabatai. Tuo pačiu to jau mokėmės praėjusią savaitę, tinkamai laikantis taisyklių, jos apsaugojo žmones.

6. Jėzus akcentavo sabatos galiojimą ir svarbą ne tiktai gyvendamas, bet ir mirdamas. Perskaitykite Mt 27, 57–28, 1; Mk 15, 42–16, 1; Lk 23, 52–24, 1; Jn 19, 31–20, 1. Kas bendra visose keturiose evangelijose? Svarbiau, ką tai sako mums apie sabatą, ypač dėl klausimo, ar vis dar turime ją švęsti?

Sušukęs: „atlikta!“, – (Jn 19, 30), t.y. atlikęs atpirkimo darbą (iki tarnystės dangiškoje šventykloje), ką Jėzus darė?

Jis ilsėjosi septintą dieną. Kur tai jau matėme? Pr 2, 1–3. Po visų kūrybos darbų Dievas ilsėjosi septintą dieną. Atpirkęs žmoniją Jis darė tą patį.

Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad Jėzus neva nukreipė žmoniją nuo septintos dienos sabatos, Jo poilsis kape sabatą yra iš tikrųjų dar vienas įdomus būdas suprantamai perteikti tą pačią mintį. Ypač dėl to, kad Jo mirtis patvirtino Naująją Sandorą, o pastaroji neva anuliavo sabatą, sunku suprasti logiką manančių, kad sabatos įsakymas buvo panaikintas po Kryžiaus. Jei jis buvo panaikintas, kodėl pirmas dalykas, kurį Jėzus padarė po nukryžiavimo, – tai ilsėjosi?

Taigi, ir gyvendamas, ir mirdamas Jėzus parodė mums, kad sabatos įsakymas vis dar galioja ir kad jis yra svarbus.

Toliau tyrinėkite: „Ar Dievas turėtų uždrausti saulei vykdyti jos pareigas sabatą? Ar Jis turi įsakyti, kad upeliai nustotų drėkinę laukus ir miškus? Ar turi nustoti augę kviečiai ir kukurūzai? Ar sabatą medžiams ir gėlėms nereikia krauti pumpurų bei skleisti žiedų? Dievas negali nė akimirksniui sustabdyti Savo kuriančios rankos, nes tokiu atveju žmogus nusilptų ir numirtų. Žmogus taip pat turi neatidėliotinų darbų sabatą. Reikia slaugyti ligonius, patenkinti vargšų reikmes. Šventa Viešpaties poilsio diena buvo sumanyta žmogui, ir Dievas nenori, kad Jo kūriniai nors ir trumpą laiką kęstų skausmą, kurį galima palengvinti sabatą – Viešpaties poilsio dieną.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 122 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Šiandien, kai galime aptarti jau praėjusius įvykius, lengva pašiepti religinių vadovų, užsipuolusių Jėzų dėl išgydymo sabatoje, kietumą ir šaltumą. Ir jie tikrai bus teisiami už jų elgesį. Tuo pačiu metu pabandykite įsivaizduoti save jų vietoje. Šie žmonių išgalvoti priesakai buvo tradicijos dalis jau ilgą laiką, todėl religiniai vadovai beveik tikėjo, jog šie priesakai buvo pati sabatos esmė; todėl jie manė, kad Jėzus nesilaikė sabatos. Kaip mes jaustumės, jei kažkas, skelbdamas didžią šviesą ir tiesą, galbūt net darydamas stebuklus, mūsų nuomone, tryptų ketvirtąjį įsakymą? Kaip reaguotume? Kokią svarbią pamoką galime įžvelgti šiame mokyme apie tai, kaip atskirti tiesą nuo papročių ir kodėl ne visada lengva tai padaryti?

2. Klasėje patyrinėkite šią mintį, kad Dievas ilsėjosi po visų kūrybos darbų bei atlikęs atpirkimo darbą. Kaip turime suprasti šio nuostabaus fakto reikšmę?

3. Pamėginkite įsivaizduoti save vietoje to žmogaus, kuris mano, kad darydamas stebuklus sabatoje Jėzus panaikino ketvirtąjį įsakymą. Palyginkite Biblijoje užrašytą Jėzaus mokymą ir apibūdintus darbus su tuo, ką jūs įsivaizduotumėte Jį darantį, jei Jis iš tikrųjų būtų pakeitęs ketvirtąjį įsakymą. Jūsų nuomone, ką Jis būtų daręs kitaip?

Santrauka: Biblija apreiškia Viešpatį kaip septintos dienos sabatos Viešpatį. Tai ženklas, kad Jis yra Kūrėjas ir Atpirkėjas.

Vasario 4–10 d.

Šią savaitę skaitykite: Hbr 12, 21; Rom 7, 8–13; Job 24, 14–15; Iš 16, 4–30; Hbr 8, 10; 10, 16; Rom 13, 8–10.

Įsimintina eilutė: „Taip! VIEŠPATS mūsų teisėjas ir mūsų Įstatymų davėjas, VIEŠPATS mūsų karalius, ir Jis mus išvaduos“ (Iz 33, 22).

Pagrindinė mintis: Dievo Įstatymas yra neatskiriama visos Biblijos, Senojo ir Naujojo Testamento, dalis. Įstatymas taip pat yra Jo meilės išraiška. Taigi mylėdami atskleidžiame visą Dievo Įstatymo grožį.

Kaip septintosios dienos adventistai, dažnai girdime mintį, kad Įstatymas yra Dievo charakterio išraiška. (Jei taip, Įstatymas, apreiškiantis Jo charakterį, neturi keistis, nes Dievas nesikeičia.) Ką reiškia ši mintis, kad Įstatymas yra Dievo charakterio išraiška?

Įsivaizduokite, kad gyvenate krašte, kuriame karaliaus žodis yra įstatymas. „Valstybė – tai aš“, – sakė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV. Tarkime, kad karalius išleido represinius, bjaurius, neapkenčiamus, nesąžiningus, šališkus ir pan. įstatymus. Argi tokie įstatymai neatspindėtų karaliaus ir jo charakterio?

Aptarkite kai kuriuos blogiausiai pagarsėjusius despotus. Kaip jų priimti įstatymai atskleidė, kokie jie buvo žmonės?

Šia prasme įstatymas atskleidžia įstatymų leidėjo charakterį. Ką tuomet Dievo Įstatymas apreiškia apie Dievą? Jei suprantame Dievo Įstatymą kaip apsaugą, kažką, kas mums naudinga, tada aiškiau suvokiame, koks yra Dievas.

Šią savaitę pažiūrėsime į Įstatymą ir Įstatymo Davėją.

I. Įstatymas prie Sinajaus

1. Perskaitykite Iš 19, 18–19; 20, 18; Įst 5, 22; Hbr 12, 21, apibūdinimus, kaip Įstatymas buvo duotas prie Sinajaus. Kodėl šis įvykis baugino?

„Izraelio žmones apėmė siaubas. Atrodė, kad pasireiškusi baisi Dievo jėga viršijo tai, ką jų drebančios širdys gali išverti. Nes kai jų akivaizdoje buvo pateikta didžioji Dievo teisingumo taisyklė, jiems kaip niekada paaiškėjo nuodėmės bjaurumas ir jų pačių kaltė šventojo Dievo akivaizdoje. Išsigandę ir apstulbę jie traukėsi nuo kalno.“ (E. Vait, „Patriarchai ir Pranašai“, 243 p.)

Nuo pat sandoros su Dievu pradžios galima pamatyti Evangeliją Įstatyme. Pastarasis niekada nebuvo išganymo priemonė, net prie Sinajaus. Jis turėjo parodyti žmonėms, kad jiems reikia išgelbėjimo. Davus Įstatymą, nedelsiant buvo pateikti nurodymai pastatyti Padangtę, kuri apreiškė jiems išgelbėjimo planą. Įstatymas turėjo parodyti žmonėms Kryžių, atpirkimo būtinybę. Nestebina tai, kad jie drebėjo prieš Įstatymą, nes pastarasis parodė jiems, kokie jie buvo nuodėmingi ir puolę.

2. Perskaitykite Rom 7, 8–13. Kaip šios eilutės atskleidžia šią svarbią tiesą? Ką Paulius sako, ką Įstatymas daro? Taip pat žr. Ps 119, 6.

Tam tikra prasme Paulius sakė tą patį, ką E. Vait rašė apie įvykius prie Sinajaus. Problema – tai ne Dievo Įstatymas, bet nusidėjėliai, sulaužę Įstatymą, o tai esame padarę visi. Paulius mokė, kad Įstatymas yra neatsiejama Evangelijos dalis, kad jis parodo mums, kokie nuodėmingi ir puolę esame.

Perskaitykite Iš 20, 1–17. Ar tenka „padrebėti“ prieš Įstatymą? Ar jis padeda suvokti kaltę? Ką jaučiate skaitydami Įstatymą ir lygindami save su juo?

II. Įstatymas iki Sinajaus

Visi septintosios dienos adventistai žino, kad prakalbus apie Įstatymą, Dešimt Įsakymų ir Sinajų, sakoma, jog visa tai buvo skirta žydams, todėl jie šiandien nebegalioja.

Tačiau, jei tai būtų tiesa, kaip paaiškintume, kad nuodėmė buvo iki Sinajaus, „nuodėmė – tai Įstatymo laužymas“ (1 Jn 3, 4)? Tiesa tokia, kad Pradžios knyga nuostabiai liudija, jog nuodėmė buvo iki prie Sinajaus Dievo duoto Įstatymo.

Pr 1 ir 2 sk. yra apibūdinta nepriekaištinga Dievo kūryba. Pr 3 sk. aprašytas Adomo ir Ievos puolimas. Kitame skyriuje, Pr 4, yra įrašas apie pirmą žmogžudystę. Kodėl Kainas žinojo, kad jis buvo kaltas dėl savo brolio nužudymo, jei Įstatymo, apibrėžiančio žmogžudystę kaip nuodėmę, nebuvo?

Dar iki Sinajaus Dievas pasmerkė žmogžudystę sandoroje su Nojumi po tvano (Pr 9, 6).

Seniausioje knygoje Biblijoje, Jobo knygoje, Dievas du kartus gerai įvertino Jobo dorą. Ką Jis sakė apie Jobo charakterį? (Job 1, 8; 2, 3). Akivaizdu, kad buvo gėrio ir blogio matas. Jobas gyveno iki Izraelio išėjimo iš Egipto, ir jis nebuvo sudaręs sandoros.

3. Perskaitykite Job 24, 14–15. Kaip šios eilutės padeda suprasti gėrio ir blogio matą?

Kai Abraomas melavo dėl Saros Abimelechui, Dievas papeikė Abraomą. Nepaisant to, kad Abimelechas buvo Geraro karalius ir ne izraelitas, Dievas laikė jį atsakingu už vedybinį tyrumą, minimą Dekaloge, ir pareikalavo, kad Sara būtų grąžinta Abraomui (žr. Pr 20, 9).

4. Ką Dievas paliudijo Izaokui apie jo tėvą Abraomą? Pr 26, 4–5.

Pr 26, 5 žavi tuo, kad hebrajai vartoja keturis skirtingus žodžius (mshmrt, mzvot, huqot ir torot (Tora – įstatymas) apibūdinti tai, kam Abraomas pakluso, įskaitant Dešimtį Įsakymų.

Kai Dievo lieptas Jokūbas sugrįžo į Betelį pastatytį aukurą Viešpačiui, jis jautė, kad jo šeimai ir visiems buvusiems su juo reikėjo atgimti. Ką jis pasiūlė padaryti? (žr. Pr 35, 2–3)

Mintis, kad Įstatymo iki Sinajaus nebuvo, yra visiškai nepagrįsta atsižvelgiant į tai, ko Biblija moko apie gyvenimą iki Sinajus.

III. Sabata iki Sinajaus

Dievas neapreiškė, kaip Jis perdavė žmonijai amžinus Savo Įstatymo principus iki Sinajaus, bet aišku ir svarbu tai, kad prie Sinajaus duotas Įstatymas nebuvo pirmas kartas, kai pasaulis susipažino su Dievo nurodymais.

Daug žmonių, turėjusių tai pripažinti, teigia, kad tiktai sabatos įsakymas, ne kiti, buvo pirmą kartą duotas prie Sinajaus, todėl jos laikosi išimtinai žydai, ir krikščionims šiandien ji neva neaktuali.

5. Ko vertas toks teiginys? Perskaitykite Pr 2, 1–3. Ko šios eilutės moko apie sabatą iki Sinajaus?

6. Iš 5, 1–5 aprašyta, kaip Mozė ir Aaronas nesutarė su faraonu, kad pastarasis leistų Izraeliui eiti atšvęsti iškilmę. Penkta eilutė pasako ypač daug. Perskaitykite Iš 5, 5. Kokių užuominų yra tekste apie sabatą?

Faraono atsakymas: „judu norite atleisti juos nuo lažo“, – atrodo gana aiškus. Nors yra keli žodžiai poilsiui apibūdinti, faraono pavartotas žodis yra pagrįstas žodžiu sabata. Faraonas Mozei ir Aaronui sakė: „Judu norite duoti jiems sabatą nuo lažo!“ Štai užuomina, jei ne kas kita, apie sabatos poilsį iki Sinajaus.

Konkretus sabatos įrodymas iki Sinajaus yra Iš 16, kai Dievas stebuklingai parūpino maną Izraeliui dykumoje. Šis 40 metų tęsęsis stebuklas prasidėjo anksčiau, negu Izraelio vaikai pasiekė Sinajų.

7. Perskaitykite Iš 16, 4–30, ypatingą dėmesį atkreipdami į 23–30 eilutes. Kaip jos įrodo septintos dienos, sabatos iki Sinajaus patyrimą?

Atkreipkite dėmesį į Viešpaties žodžius Mozei 28 eilutėje: „Kiek ilgai jūs atsisakinėsite laikytis Mano įsakymų ir pamokymų?“. Aišku, kad Dievo įsakymai ir pamokymai buvo apreikšti iki Sinajaus, įskaitant ir septintos dienos, sabatos įsakymą. Taigi, nors kažkas svarbaus įvyko, kai buvo duotas Įstatymas prie Sinajaus, patys Dešimt Įsakymų nebuvo naujiena.

Koks yra jūsų asmeninis sabatos patyrimas? Ar mėgstate ją, gal bijote jos ar ją vertinate prieštaringai? Ką galite padaryti, kad Viešpaties patyrimas Jo duotoje sabatoje būtų gilesnis ir turtingesnis?

IV. Įstatymas ir pranašai

Nesutarimų dėl to, kad Įstatymas buvo po Sinajaus, yra nedaug. Senajame Testamente yra apsčiai užuominų apie Įstatymą. Nors užuominos parodo, kad Izraelis dažnai laužydavo Įstatymą ir susilaukdavo pasekmių, yra ir tokių tekstų, kuriuose apreikšta didelė Izraelio meilė ir pagarba Įstatymui, įskaitant ir Dešimt Įsakymų, ir visas kitas taisykles bei nurodymus, Viešpaties duotus Jo žmonėms.

8. Kaip šiuose tekstuose Įstatymas yra išaukštintas? Koks juose atskleistas požiūris?

Iz 48, 17–18   Ps 119, 69–72  Ps 119, 97–103  Jer 31, 33

Priešingai populiariam įsitikinimui, nors Izraelis (idealiomis aplinkybėmis) mylėjo Įstatymą, supratę Įstatymo paskirtį niekada nelaikė jo išsigelbėjimo priemone. Žydų religija visada buvo malonės religija, nepaisant to, kad žmonės metėsi nuo vieno kraštutinumo prie kito, tai sutrypdami Įstatymą atvirai, pavyzdžiui, pirmosios šventyklos laikotarpiu, tai laikydamiesi Įstatymo raidės, gyvenant Jėzui.

Kodėl izraelitai taip mylėjo Įstatymą? Suprantant, kad žodis Įstatymas apėmė ne tik Dešimt Įsakymų, bet visą Senojo Testamento mokymą, ypač pirmas penkias Mozės knygas, paaiškėja, kad jie mylėjo išganymo, malonės, atpirkimo žinią. Jie mylėjo tokią „tiesą“, kokia ji jiems buvo apreikšta. Tai nebuvo meilė taisyklėms, bet meilė nurodymų ir principų rinkiniui, kuris, jei jo būtų laikomasi, suteiks daugybę palaimų ir išpildys daugybę pažadų, nes visa, ką Dievas davė jiems, buvo jų naudai ir gerovei.

Ar šiandien kas nors skiriasi?

Pagalvokite apie viską, ką Viešpats davė mums kaip žmonėms. Ką galime daryti, kad geriau įgyvendintume tą nuostabią šviesą, kuria buvome palaiminti?

V. Įstatymas ir Naujoji Sandora

Dešimties Įsakymų principai buvo Viešpaties duoti žmonijai iš meilės. Įstatymas buvo palaima. Klusnumas Įstatymui apsaugo nuo nuodėmės; nepaklusus tenka susidurti su neišvengiamomis Įstatymo laužymo pasekmėmis. Nereikia teologijos, kad asmeniškai įsitikintume, kokios skausmingos yra nuodėmės pasekmės. Dažnai nuodėmės padarinius galima įžvelgti veiduose tų, kurie kentė Įstatymo laužymo padarytą žalą?

Nors Naujajame Testamente, ypatingai Pauliaus raštuose, aprašomi nesupratę Įstatymo paskirties, Dievo įsakymai Naujajame Testamente pristatyti teigiamai.

9. Perskaitykite Hbr 8, 10 ir 10, 16, neišskiriant eilučių iš konteksto. Kaip čia pristatytas Dievo Įstatymas? Ar jis vis dar aktualus, ar malonė panaikino Įstatymą?

Dažnai žmonės priešpriešina Įstatymą ir Dievo meilę ar Jo malonę, neva iš tikrųjų mylint Dievo Įstatymas nereikalingas. Tam tikra prasme bet kas galėtų teigti, kad meilė viršija Įstatymą, kad iš tikrųjų mylint Dievą ir artimą atskleidžiami pagrindiniai Įstatymo principai. Bet tai nepateisina Įstatymo neigimą. Priešingai, meilė įvykdo Įstatymą; meilė yra tyriausias Įstatymo įvykdymas.

Tai panašu į automobilio dalis. Ne pastarosios yra svarbiausia. Jos skirtos, kad automobilis nuvyktų iš vienos vietos į kitą, kad galėtų važiuoti. Vis dėlto be dalių automobilis nefunkcionuotų. Įstatymo paskirtis yra panaši. Pats Įstatymas nėra svarbiausia, jis tik priemonė parodyti gilią meilę Dievui ir artimui.

10. Perskaitykite šiuos tekstus. Kaip jie padeda suprasti sąsają tarp meilės ir Įstatymo? Rom 13, 8–10; Gal 5, 14; Jok 2, 8; 1 Jn 5, 2–3.

Įsigilinkite į sąsajas tarp Dievo Įstatymo ir meilės. Prie ko priveda Įstatymo vykdymas be meilės? Prie ko priveda meilė be Įstatymo vykdymo? Užrašykite savo mintis ir atsineškite į klasę sabatoje.

Toliau tyrinėkite: „Dešimt šventų nurodymų, kuriuos Kristus davė ant Sinajaus kalno, buvo Dievo charakterio apreiškimas. Jie padarė žinoma pasauliui tai, kad žmonės yra Jam pavaldūs. Šis dešimties įsakymų Įstatymas yra didžiausios meilės, kuri gali būti parodyta žmogui, apraiška ir Dievo balsas iš dangaus, kalbantis sielai pažadu: ‘Tai daryk ir nebūsi pavaldus šėtonui’. Viešpats davė šventus įsakymus, kad jie būtų apsaugos siena Jo sukurtiems kūriniams.“ (E. Vait, „Sons ir Daughters of God“, 53 p.)

„Atpirkimo darbas nėra prievarta. Žmogui leidžiama laisvai pasirinkti, kam jis tarnaus. Kai siela atsiduoda Kristui, laisvė pasireiškia aukščiausia prasme. Nuodėmės atsisakymas yra paties žmogaus pasirinkimas. Kai norime išsilaisvinti iš nuodėmės ir šaukiamės Aukštybių pagalbos, Šventoji Dvasia įkvepia gyvybingųjų jėgų ir tuomet pasiryžtame vykdyti Dievo valią. Žmogaus laisvė galima tik tuomet, kai susivienijama su Kristumi. Nuodėmė nugali tada, kai sunaikinama sielos laisvė. Atsiduoti Dievo valiai – reiškia atkurti tikrąją žmogiškąją garbę ir orumą. Dievo Įstatymas, kuriam mes nutarėme paklusti, yra laisvės Įstatymas (Jok 2, 12).“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 298–299 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Aptarkite jūsų atsakymus į penktos dalies klausimus apie Įstatymą ir meilę. Kas yra Įstatymo vykdymas be meilės? Kaip tai dažnai pasireiškia? Tuo pačiu metu, kas yra meilė be Įstatymo vykdymo? Kokia tai meilė, jei tai apskritai meilė? Kodėl vieno negalima atskirti nuo kito?

2. Kaip Įstatymas apreiškia Įstatymo Davėjo charakterį? Kaip Dievo Įstatymas atskleidžia, koks yra Dievas?

3. Ką E. Vait turi galvoje, rašydama apie „laisvės Įstatymą“? Kaip Įstatymo vykdymas gali būti prilygintas „laisvei“?

4. Kokius pavyzdžius galima pamatyti pasaulyje ir visur aplink mus, kas nutinka, kai žmonės sulaužo Dievo Įstatymą? Ar tai galingai liudija apie šio Įstatymo vertę ir galiojimą net šiandien?

Santrauka: Dievo Įstatymas yra Jo meilės išraiška. Mylėdami taip, kaip mus myli Dievas, iš tikrųjų atskleisime visą Įstatymo grožį ir galią.

Sausio 28 – vasario 3 d.

Šią savaitę skaitykite: Mt 11, 10; Mk 1, 2; Pr 2, 3; Job 42, 5–6; Lk 5, 1–11; Lk 4, 31–36; Iz 6, 1–3; Apr 4, 8–9.

Įsimintina eilutė: „Aukštinkite VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, pulkite kniūbsti prie Jo šventojo kalno, nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, šventas!“ (Ps 99, 9).

Pagrindinė mintis: Šventajame Rašte skirta daug dėmesio Dievo šventumui. Ką tai sako, į ką Dievas panašus ir ką tai reiškia išganymo planui?

Viena pagrindinė prielaida, kurios laikėsi visi Biblijos autoriai, tai, kad dangaus Dievas yra. Niekas tuo neabejojo, todėl niekas nesistengė to įrodyti. Dievo egzistavimas yra tiesiog savaime suprantamas, pradinis taškas, tarsi aksioma geometrijoje.

Šešiasdešimt šešiose Biblijos knygose nuolat aprašoma tai, koks yra Dievas ir kaip Jis susijęs su mumis kaip puolusiais kūriniais, kuriuos Jis trokšta atpirkti.

Šios savaitės pamokoje dėmesys yra sutelktas į Dievo šventumą. Dievas yra meilė, taip. Taigi Dievas kviečia mus vadinti Jį „Tėvu“. Taigi Dievas yra kantrus, atlaidus ir rūpestingas.

Bet, anot Šventojo Rašto, mūsų supratimui svarbiausia yra Dievo šventumas. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente Dievo šventumu yra grindžiamas Jo paties apreiškimas. Ši tema kartojasi Šventajame Rašte vienaip ar kitaip.

Tačiau ką reiškia, kad Dievas yra šventas? Kaip Biblijoje apibūdintas Jo šventumas? Ir kaip mums, nešventoms būtybėms, bendrauti su tokiu Dievu?

I. Parašyta

Net paviršutiniškai tyrinėjant Bažnyčios istoriją aišku, kad pernelyg lengva plėtoti mintis apie Dievą ir paskui garbinti jas, užuot garbinus patį Dievą, kuris apreikštas Biblijoje. Skeptikas Volteras šmaikštavo: „Jei Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, tai žmogus atsilygino tuo pačiu“. Galbūt net nesuprantame, kad mūsų Dievo samprata yra nepakankama ar net klaidinga.

Todėl turime skaityti Šventąjį Raštą ir lyginti mūsų pamąstymus apie Dievą su tuo, kas dėstoma Biblijoje. Ir tyrinėti turime abu Testamentus, kadangi Viešpaties pasakyti žodžiai yra užrašyti abiejuose. Tai svarbu todėl, kad kartais teigiama, jog Dievas, apreikštas Naujajame Testamente, yra kitoks negu Senajame. Biblija to nemoko, todėl ir septintosios dienos adventistai atmeta tokią poziciją.

1. Kokias frazes Senojo Testamento pranašai nuolat pabrėždavo? Jer 7, 1–3.

Tūkstančius kartų Senajame Testamente kartojasi frazė: „taip kalba Viešpats“, arba kitas panašus posakis. Tai turi priminti mums, kad ne pranašas paprasčiausiai kalba už Dievą, bet pats Viešpats kalba per pranašą.

Taip pat Naujajame Testamente yra apsčiai nuorodų į Senąjį Testamentą. Iš tikrųjų visa Naujojo Testamento teologija yra neatskiriamai susieta su Senuoju Testamentu. Kitu atveju kaip būtų galima, pavyzdžiui, suprasti Jėzaus auką ir visą apeigų sistemą, atskleistą Senajame Testamente? Kiek kartų Jėzus ir rašiusieji Naujojo Testamento laiškus nurodė į Senąjį Testamentą, pagrįsdami savo argumentus? Visas Naujojo Testamento teologinis pamatas – tai Senasis Testamentas. Nėra jokios priežasties juos skaidyti. Visas Šventasis Raštas – ir Senasis ir Naujasis Testamentas – yra Dievo įkvėptas (2 Tim 3, 16).

2. Perskaitykite pateiktus tekstus. Kaip jie padeda įžvelgti sąsają tarp Senojo ir Naujojo Testamento? Kas juose pasakyta apie tai, ką Jėzus ir kiti, rašiusieji Naująjį Testamentą, manė apie Senąjį Testamentą? Mt 4, 4; 11,10; Mk 1, 2; 7, 6; Jn 12, 14–16; Apd 13, 33; Rom 3, 10; Gal 3, 13; 1 Pt 1, 16; 1 Kor 5, 7.

Markas Tvenas yra pasakęs, kad jį trikdo ne tos Biblijos dalys, kurių jis nesupranta, bet tos, kurios jam aiškios. Žinoma, kad kai kurie Biblijos skyriai kelia nerimą. Atsižvelgiant į tai, ką Šventasis Raštas sako apie save (2 Tim 3, 16), kaip turime reaguoti į tas dalis, kurių nesuprantame ar galbūt nemėgstame? (taip pat žr. 1 Kor 13, 12)

II. Pašventinti

3. Kur „šventumo“ sąvoka paminėta pirmą kartą Šventajame Rašte? Pr 2, 3. Kuo reikšminga tai, kad pirmiausia pašventintas buvo laikas?

Šioje eilutėje pirmą kartą užsimintą apie pašventinimą. Tai rodo, kad kažkas, šiuo atveju laikas, yra „atskirta“ nuo visumos. Pati septinta diena nesiskiria nuo kitų dienų arba 24 valandų laikotarpio. Skiriasi arba „šventa“ yra tai, kad Dievas padarė ją šventą. Jis atskyrė ją nuo kitų savaitės dienų.

Šventumas reiškia, kad tai, kas „pašventinta“, yra ypatinga, skiriasi nuo to, kas nėra šventa.

Ši mintis turėtų padėti mums suprasti, tam tikra prasme, Dievo šventumą. Dievas skiriasi nuo visos kūrinijos. Jis viršija visą mūsų supratimą. Būti šventu reiškia būti „kitokiu“, išsiskiriančiu ypatingu būdu, kaip septinta diena.

4. Kaip šios eilutės padeda suprasti Dievo šventumą šiame kontekste? Iš 15, 11; 1 Sam 2, 2, Ps 86, 8–10; Ps 99, 1–3; Iz 40, 25.

Ši šventumo sąvoka turi padėti mums geriau suprasti, kuo skiriasi šventas Dievas ir puolusios būtybės, nusidėjėliai. Dievas skiriasi nuo mūsų ne tik dėl to, kad Jis yra Kūrėjas, o mes – kūriniai, bet todėl, kad mes esame puolusios būtybės. Visa tai turėtų padėti mums geriau suprasti tai, ką Kristus padarė dėl mūsų.

Nors esame padaryti pagal Dievo paveikslą, kokiais būdais iš esmės skiriamės nuo Jo? Kaip šitie skirtumai padeda suprasti, kad mums reikia Išgelbėtojo? Sudarykite skirtumų sąrašą ir atsineškite jį į klasę.

III. „Atgailauju dulkėse ir pelenuose“

5. Po ilgos ir nežmoniškos kančios, sukeltos šėtono, Jobas ištarė: „Buvau girdėjęs gandus apie Tave, bet dabar mano akys mato Tave; todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“ (Job 42, 5–6). Ką tokia reakcija sako apie Dievo šventumą ir žmogaus nuodėmingumą? Kaip Jobo reakcija liudija Evangeliją?

Pranašas Ezechielis, kurį Dievas maloningai siuntė į Izraelį (nepaisant to, kad izraelitai buvo Babilono nelaisvėje dėl neištikimybės), taip pat patyrė bauginantį Dievo Artumą. Kas įvyko? (Ez 1, 28).

Jokūbas turėjo bėgti iš namų, apgavęs savo tėvą Izaoką ir dvynį brolį Ezavą. Kokia buvo Jokūbo reakcija,  kai jis pamatė Dievo buvimo vietą ir dangaus vartus? (Pr 28, 16–17).

Izraeliui apsistojus prie Sinajaus, Viešpats nužengė debesyje ir apsireiškė Mozei. Kaip Mozė reagavo? (Iš 34, 8 ).

Danieliui, užėmusiam aukštas valstybės tarnautojo pareigas, bet kartu su izraelitais vergavusiam babiloniečiams, Dievas taip pat davė svarbių regėjimų.

6. Nors pakartotinai vadintas brangiu žmogumi, kaip Danielius reagavo į Dievo duotą regėjimą? Kaip jums atrodo, kodėl jis reagavo būtent taip? Dan 10, 5–8.

Nepaisant to, kad šitie žmonės buvo ištikimi, pamaldūs ir teisūs, be kita ko jie buvo ir pranašai, jų reakcija į Dievo Artumą atskleidžia baimę ir pagarbą. Neabejotina, kad švento Dievo Artume jie jautė asmeninį menkumą ir nuodėmingumą. Tam tikra prasme šios eilutės apreiškia Išgelbėtojo, Pakaitalo, Kažkieno, kas panaikintų prarają, skiriančią Šventą Dievą ir puolusias bei nuodėmingas būtybes, būtinybę. Viešpaties dėka mes turime tą Jėzaus tiltą.

Įsivaizduokite, kad patyrėte kažką panašaus, kaip vienas iš anksčiau minėtų žmonių. Kaip jūs manote, kokia būtų jūsų reakcija ir kodėl?

IV. „Pasitrauk nuo manęs!“

Senajame Testamente nemažai žmogiškų reakcijų į šventą Dievą. O Naujajame? Kai kurie šiuolaikiniai krikščionys teigia, kad Senajame Testamente Dievo paveikslas labai primityvus ir pasenęs, neva Dievas yra atšiaurus ir linkęs pykti. Bet Jėzus, Jis jau malonės ir meilės Dievas. Mes žinome, kad tai iškreiptas supratimas. Biblijoje apreikštas Dievas nesikeičia.

7. Ko Naujasis Testamentas moko apie Dievo šventumą? Perskaitykite, pavyzdžiui, Lk 5, 1–11. Kaip tai parodo, kad Dievo šventumas ir Senajame, ir Naujajame Testamente suprantamas vienodai?

Visą naktį žvejoję vyrai nieko nesugavo, o Jėzus parūpino stebuklingą laimikį Savo darbštiems mokiniams. Po tokio įvykio būtų normalu manyti, kad žmogus dėkotų Jėzui už tokią nepaprastą pagalbą. Tačiau Petro atsakymas atspindėjo ką kita. Jo reakcija buvo panaši į Senojo Testamento veikėjų, atsidūrusių Viešpaties Artume.

„Šis stebuklas, kaip ir visi anksčiau matyti, buvo Petrui dieviškosios galios pasireiškimas. Jis matė Jėzų kaip visos gamtos Valdovą. Petrą užplūdo gėda dėl netikėjimo ir dėkingumas už Kristaus malonę. Begalinio tyrumo akivaizdoje jis pajuto savo nedorumą. Petras puolė Išgelbėtojui į kojas sušukdamas: ‘Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!‘“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 147 p.)

Kodėl reakcija buvo tokia? Nes nesame Edene, kur Adomas ir Ieva iki puolimo sveikindavo Dievą vakaro vėjeliui dvelkiant. Bendravimas su Dievu iš esmės pasikeitė iškart po puolimo, kai pora pabėgo ir pasislėpė. Po šių įvykių pokyčių – nedaug. Tokia reakcija nuosekliai kartojasi visame Šventajame Rašte. Sutikęs gyvąjį Dievą žmogus pamato savo tikrą nuodėmingumą.

Kada paskutinį kartą gerai įsižiūrėjote į savo nuodėmingą prigimtį? Gana siaubingas reginys, ar ne? Kokią vienintelę viltį turite, ir kodėl?

V. Kai kalba demonai

8. Perskaitykite Lk 4, 31–36. Kas tekste paliudyta apie Kristaus šventumą? Kuo reikšminga tai, kas davė tą liudijimą? Ko šis pasakojimas moko apie Dievo šventumą?

Demonai, t.y. puolę angelai, žinojo, kas Jėzus iš tikrųjų buvo, ir net neapkęsdami Jo bei maištaudami jie buvo priversti pripažinti, kad Jis – Dievo šventasis! Taip pat atkreipkite dėmesį, kad jie bijojo būti pražudyti. Kodėl? Turbūt dėl to, kad demonai visi nuodėmėse, o tai sukelia baimę švento Dievo akivaizdoje, panašiai kaip nuodėmingi žmonės bijo.

Paskutinėje Biblijos knygoje Jonas apibūdina iš Dievo gautą regėjimą. Perskaitykite Apr 1, 12–17. Jono, vadinamo apaštalu, aiškiausiai įžvelgusiu Dievo meilę, reakcija susidūrus su Šventu Dievu yra panaši į tą, kurią matėme Senajame Testamente.

Be to, regėjimas, kaip dangiškosios būtybės garbina Dievą dangiškoje šventykloje, yra panašus į tai, ką apibūdino Izaijas keliais šimtmečiais anksčiau (žr. Iz 6, 1–3).

9. Ką Jonas girdėjo dangiškas būtybes aplink sostą šaukiant? Apr 4, 8–9.

Nors Dievas yra meilė, ir visos dangiškos būtybės garbina Jį, matome, kad aplink Dievo sostą nėra giedama: „Dievas yra meilė, meilė, meilė“. Nei dangiškos būtybės šaukė: „Dievas yra geras, geras, geras“. Vietoj to dieną ir naktį jos šaukė: „Šventas, šventas, šventas, Viešpats, visagalis Dievas [...]“. Nors visas dangus yra įsitraukęs į meilės tarnystę gelbstint šį pasaulį, dangiškos būtybės aplink Dievo sostą dieną ir naktį šlovina Dievo šventumą. Joms Dievo šventumas kelia pagarbią baimę, bet jos nesislepia nuo Jo, kaip puolusios būtybės.

Visais Šventajame Rašte aprašytais atvejais, kai žmogus susidurdavo su Dievu, neužsiminta apie tai, kad Dievas yra gąsdinantis. Vietoj to matome, kad persmelkiančioje Jo šventumo šviesoje žmonės pagaliau pamato save tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Ir tai baisu. Šventajame Rašte, žmonėms susitikus su dangaus Dievu, nerasime, kad būtų plojama rankomis, tapšnojama per petį ar uždainuojama. Atvirkščiai, asmuo atgailauja. Visi pamato ir pripažįsta asmeninę kaltę nesiteisindami ar nurodinėdami į kitų klaidas. Argi mūsų žodžiai, gyvenimas ir elgesys nesiskirtų, jei visi gyventume nuolat suvokdami ne tiktai Dievo Artumą, bet ir Jo šventumą.

Toliau tyrinėkite: „Nutilo prekyvietės triukšmas. Įsivyravo mirtina tyla, tartum visi būtų stoję prieš Dievo teismą. Žiūrėdami į Kristų, jie matė, kaip iš žmogiškosios prigimties spindi dieviškumas. Dangaus Didybė stovėjo taip, kaip Teisėjas stovės paskutiniąją dieną, nors ir neapsuptas tos šlovės, kuri Jį lydės tuomet, bet turintis galią skaityti sielos paslaptis. Jo akys matė kiekvieną. Valdinga Kristaus didybė pakylėjo Jį virš aplinkinių, o dieviškoji šviesa apšvietė Jo veidą. Aiškus, skambus Jo balsas – tas pats balsas, kuris skelbė Įstatymą ant Sinajaus kalno – nuaidėjo šventykloje: ‚Pasiimkite savo paukščius ir iš Mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!‘ Iškėlęs virvučių rimbą, Jėzus liepė visiems prekeiviams nešdintis iš šventyklos. Su nematytu užsidegimu ir griežtumu Jis išvartė pinigų keitėjų stalus. Garsiai skambėdamos monetos pabiro ant marmurinio grindinio. Niekas nesuabejojo Jo įgaliojimais. Niekas nedrįso sustoti, kad susirinktų savo nedorai įgytą pelną. Jėzus nekirto jiems virvučių pyne, bet Jo rankoje ši paprasta „rykštė“ atrodė tarsi liepsnojantis kalavijas. Šventyklos tarnai, kunigai, tarpininkai ir galvijų pirkliai su savo avimis bei jaučiais puolė laukan. Juos vijo viena mintis: išvengti Jo pasmerkiančio buvimo.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“ 90 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Klasėje aptarkite savo atsakymus į pamokos antros dalies paskutinį klausimą. Kokie yra esminiai skirtumai tarp mūsų ir švento Dievo? Kaip kai kurie iš jų gali būti panaikinti, jei gali?

2. Atsižvelgiant į šios savaitės pamoką, kodėl lengviau pamatyti, kad savas teisumas ir pasitenkinimas, ypač asmenine dvasine būkle, yra labai pavojinga apgavystė?

3. Pagalvokite apie asmenį, kuris laikomas „šventu“, kuris, atrodo, yra teisus, doras, tyras ir pan., ganėtinai išskirtinis nei daugelis žmonių. Kaip jūs į jį reaguojate? Ar jis verčia jus jaustis gerai, gal blogai, ir kodėl?

Santrauka: Būtų daug smagiau, jei akcentuotume tiktai Dievo meilę, užuot pabrėžę Jo šventumą, bet taip iškreiptume tiesą. Privalome susidurti su gryninančiu Dievo šventumu, kol imsime drebėti Jo akivaizdoje. Svarbu suprasti Dievo šventumą ir mūsų nuodėmingumą, nes tai yra atpirkimo esmė, kodėl tai būtina, ir kodėl tai kainavo tiek daug.

Sausio 21–27 d.

Šią savaitę skaitykite: 1 Kor 3, 13; 2 Kor 5, 10; Pr 3, 6; Jn 3, 17–21; Apr 14, 6–7.

Įsimintina eilutė: „Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą ­– ir gerą, ir blogą“ (Mok 12, 14).

Pagrindinė mintis: Teismo tema Biblijoje tokia pat dažna, kaip išganymas. Iš tikrųjų šie du mokymai neatsiejami.

Šalia mirtininko stovėjo kareivis. Pasmerktasis buvo kaltinamas dėl rasės ir religijos, niekuo daugiau. Kai buvo pakeltas ginklas, jis tarė: „Žinote, danguje yra Dievas, kuris mato visa tai, ir vieną dieną Jis teis jus?“

Kareivis nušovė pasmerktąjį.

Tai daugeliu atvejų geriausias pasaulietiškos visuomenės pavyzdys. Ne pasaulietiškos vyriausybės (nepalaikančios kokios nors vienos religijos), bet pasaulietiškos visuomenės, neturinčios aukštesnio standarto už pačios visuomenės taisykles. Tai visuomenė be transcendencijos (transcendencija – tai, kas už pažinimo ribų), be aukštesnio autoriteto, be Dievo pažinimo ar moralės standarto, viršijančio žmogiškąjį. Tokioje visuomenėje žmonės užima Dievo vietą, jie atskaitingi tik savo sąžinei (kas bebūtų iš jos likę) arba tos pačios amžiaus grupės, arba socialinės padėties žmonėms.

Tačiau, anot Biblijos, pasmerktasis buvo teisus: danguje yra Dievas, kuris viską žino, ir Jis iš tikrųjų teis visą pasaulį.

Ištirkime šią svarbią Dievo charakterio savybę ir pamatysime, kad net teisdamas Dievas yra maloningas.

I. Paskutiniojo teismo diena

Teismo tema kartojasi visoje Biblijoje. Priešingai paplitusiam įsitikinimui, paskutinysis teismas neprieštarauja nei išganymui, nei Evangelijai. Abi šios temos yra susipynusios Šventajame Rašte nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo Jonui.

Ir tai nestebina. Teismas ir išganymas atspindi dvi Dievo charakterio savybes: teisumą ir maloningumą. Todėl nederėtų priešpriešinti teismą ir išganymą, kaip nederėtų priešpriešinti Dievo teisumą ir Jo maloningumą. Kitu atveju pakenktume šioms viena kitą papildančioms temoms. Tiesiog turime suprasti jas, nes jos abi pristatytos Šventajame Rašte.

Taip pat įdomu, kad Naujajame Testamente apie teismą parašyta daugiau negu Senajame.

1. Perskaitykite šias eilutes. Apie ką jos? Kas teisiamas? Kas vyksta teismo metu? Kas čia atskleista apie teismo esmę ir tikrovę?

Mok 12, 13–14  1 Kor 3, 13  2 Kor 5, 10  Hbr 10, 30  Mt 16, 27  Apr 20, 12  Apr 22, 12  Mt 12, 36–37

1 Pt 4, 17  Apr 14, 6–7

Tai tik keli pavyzdžiai, mokantys apie teismą. Kaip jau buvo pažymėta, Naujajame Testamente yra daug aiškiau teismą apibūdinančių eilučių, akivaizdžiai apreiškiančių teismo tikrovę. Tai prieštarauja supratimui, kad teismas yra nesuderinamas su Naująja Sandora, susijusia su Dievo malone, kuri taip pat aiškiai apibūdinta Naujajame Testamente. Tai moko, kad teismas ir malonė yra suderinamos dangiškos tiesos. Priešpriešinti vieną su kita reiškia nesuprasti visos Evangelijos, apie kurią mokėmės praėjusią savaitę.

II. Teismas ir malonė Edene

Pagalvokite apie tai, kad iki nuodėmės malonės nereikėjo, nes nebuvo ką atleisti. Panašiai yra ir su teismu. Iki nuodėmės nebuvo ką teisti, smerkti, bausti. Ir malonės, ir teismo, bent jau žmonijos atžvilgiu, reikia tik dėl nuodėmės.

2. Perskaitykite Pr 3 sk. pasakojimą apie puolimą. Kaip čia atskleistos abi temos: ir teismo, ir malonės?

Šėtonui pavyko paskleisti nuodėmę, pakeitusią viską pasaulyje. Tačiau Viešpats nedelsiant įsikišo, klausdamas žmogaus: „Kur tu?“ Šis klausimas neturi būti suprantamas kaip kaltinimas. Tai buvo tarsi kvietimas ateiti pas Jį, sukūrusį ir mylintį žmogų, tarsi kvietimas nusigręžti nuo apgaviko ir sugrįžti pas Kūrėją. Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kas įvyko. Šiame puolusiame pasaulyje pirmi Dievo žodžiai buvo klausimai (žr. Pr 3, 9. 11. 13).

Baigęs klausinėti Dievas pasmerkė žaltį. Bet paskui, 15 eilutėje, ką Dievas sakė? Tai yra pirmas Evangelijos pažadas. Pasmerkus žaltį, Dievas nedelsiant pranešė apie malonę, atpirkimą, žmonijos išganymą. Ir tiktai po to, po Evangelijos pažado, Jis paskelbė nuosprendį moteriai ir vyrui. Nors jie puolė, pirmiausia Dievas suteikė jiems viltį ir parodė malonę, kurios kontekste turime suprasti teismą. Taigi iki teismo galioja malonės pažadas, priimantiems ją.

Šėtonui – vėlu. Jo sunaikinimas yra užtikrintas. Bet žmogui, net po paskelbto vyrui ir moteriai nuosprendžio, Dievas apreiškė Savo malonę.

Puolusios žmonijos istorijos pradžioje buvo apreikštas nuodėmės, teismo ir Dievo malonės santykis. Nors Dievas turi teisti ir pasmerkti nuodėmę, malonės pažadas visada galioja tiems, kas asmeniškai mels jos įvykdymo.

Ar Viešpats gali klausti jūsų: „Kur esi?“ Ką jūs galbūt darote, kas verčia nuo Jo slėptis? Kodėl pirmas žingsnis, tai malonės supratimas, paisant Jo kvietimo artintis prie Jo ir šalintis apgaviko?

III. Tvanas

Biblijos kritikai išpučia tai, kad kitos senovės civilizacijos turėjo savo pasakojimą apie tvaną. Jie teigia, kad biblinis pasakojimas nėra unikalus, išskirtinis, net tikras, bet paprasčiausiai kažkokio ankstesnio mito ar legendos kopija.

Kita vertus, tikintys, kad Biblija yra Dievo Žodis, šį pasakojimą laiko patvirtinimu, kad tvanas iš tikrųjų buvo, ir kad Pradžios knygoje yra užrašytas įkvėptas šių įvykių pasakojimas. Jis skiriasi nuo kitų versijų, kuriose teigiama, kad tvanas buvo siųstas dėl žmonių sukelto triukšmo naktinės puotos metu, sutrikdžiusios dievų miegą. Dievai, dėl poilsio trūkumo, siuntė potvynį, taip nubausdami žmones.

3. Kokia tvano priežastis užrašyta Biblijoje? Pr 6, 5.

Mintį, kad žmonės buvo nedori ir nusipelnė mirties, suvokti nesunku, tik ne mums, gyvenantiems pasaulyje, kuriame blogis darosi vis piktesnis. Krikščioniška žmonijos nuodėmingumo samprata, nors dažnai išjuokiama, yra nuolat patvirtinama. Tai, kad sugebame gerai elgtis, nedaro mūsų gerais. Juk ir Amerikos banditas Al Kaponė (Al Capone) mylėjo vaikus, buvo maloningas klystantiems ir elgėsi maloniai su savo draugais. Tačiau kas galėtų pavadinti jį geru žmogumi?

4. Net pasakojime apie tvaną yra apreikšta Dievo malonė? (Žr. Pr 6, 14–22; 2 Pt 2, 5.)

Statydamas laivą Nojus įspėjo pasaulį dėl nuosprendžio. Aišku ir tai, kad buvo duotas malonės laikotarpis, galimybė pasauliui nusigręžti nuo to, kas pikta, ir priimti Dievo išganymą. E. Vait rašė: „Jei prieštvaninio pasaulio žmonės būtų patikėję perspėjimu ir atgailavę dėl savo nedorų darbų, Viešpats būtų nukreipęs Savo pyktį, kaip vėliau nukreipė jį nuo Ninevės.“ („Patriarchai ir Pranašai“, 69 p.) Statant laivą, paisantiems įspėjimo buvo siūlomas prieglobstis nuo artėjančio sunaikinimo. Nekyla klausimų, artinosi teismas. Bet malonė buvo pasiūlyta visiems, kas ją priims, kol nebuvo vėlu, ir malonės durys buvo uždarytos.

Ar Dievas dažnai apreiškė Savo malonę jums? Turbūt daugiau kartų negu tikėjotės. Kaip galite išmokti geriau pasiduoti tai malonei, kad panašėtumėte į Kristų?

IV. Pasmerkimas ir malonė

Beveik visi žino Jn 3, 16. Tai, kas parašyta, paskui padeda išplėtoti šią eilutę ir paaiškinti ją dar geriau.

5. Perskaitykite Jn 3, 17–21. Ką ji sako apie teismą, malonę? Kaip šios eilutės atskleidžia mums, kad malonė ir teismas yra susiję?

Žodis pasmerktų (17 eil.) kartais yra verčiamas į – „teisti“. Taigi kontekste kalbama apie pasmerkimą, nes Dievas daug kartų pareiškė, kad pasaulis bus teisiamas.

Šiose eilutėse pasirodo dvi temos: malonė ir teismas, ir jos yra iš esmės susijusios. Dėl nuodėmės, tamsos ir pikto Dievas turi teisti ir pasmerkti šiuos dalykus. Tuo pačiu metu, Dievo malonė siūlo išeitį nusikaltusiems, t.y. tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Tas, kuris tiki Jėzų, nebus pasmerktas. Būtent tai tekste ir pasakyta. Tai paprasta. Kristaus teisumas dengia žmogų, todėl jis neturi būti pasmerktas nei dabar, nei teisme.

6. Kokia priežastis, paaiškinanti pasmerkimą, nurodyta tekste?

Anot teksto, žmonijos padėtis yra verta pasmerkimo. Nes visi nusidėjo ir visi nusipelnė mirti. Tai nuodėmės pasekmė. Šios eilutės aiškiai moko, kad po Kryžiaus visa žmonija nebuvo tiesiog nuteisinta, bet visam pasmerktam pasauliui buvo pasiūlytas išganymas per atleidimą teikiančią Jėzaus Kristaus mirtį. Visi yra pasmerkti. Tačiau tiems, kas Kristaus malone priima pasiūlytas sąlygas, tiems – atleista, jie yra nuteisinti ir atpirkti per Jėzų. Dėka Jėzaus nuopelnų pasmerkimas yra panaikintas, ir žmonijai suteikiamas Jo nepriekaištingas teisumas.

Ką kitą reiškia malonė be užtikrinimo, kad nebūsime pasmerkti? Kaip mintis apie pasmerkimą yra susijusi su teismu, taip ir mintis apie malonę. Jei nereikėtų teismo (ir pasmerkimo), nereiktų ir malonės. Malonės sąvoka vos ne reikalauja pasmerkimo sąvokos. Taigi daugiau priežasčių pamatyti, kaip malonė ir teismas yra susiję.

V. TeIsmo valanda

„Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Mt 10, 26).

Žiūrint į pasaulį neturėtų būti sunku suprasti mintį apie teismą ir pasmerkimą. Nereikia būti krikščioniu, kad suprastume, jog su žmonija kažkas negerai. Kas neįžvelgia tos didžios netvarkos, net katastrofos, kurią mes patys padarėme? Galbūt gimęs kūdikis taip garsiai verkia todėl, kad jis instinktyviai žino, kas jo laukia. Vienas poetas rašė: „Gimęs verkiau, ir kiekviena diena parodė, kodėl!“. Kas nesupranta šių žodžių? Kas nėra patyręs, kokie godūs, savanaudiški ir šykštūs žmonės gali būti? Ir kas nėra pats buvęs godus, savanaudiškas ir šykštus?

Taigi, jei Dievas yra teisus, ir jei tai būtų pagrindinė Jo savybė, kas galėtų išsilaikyti Jo akivaizdoje? Jei Viešpats žino mūsų paslaptis, slaptus poelgius (Mok 12, 14) (nekalbant apie tai, ką padarome viešai), kokias galimybes turės net pamaldžiausi iš mūsų teismo dieną, kai viskas bus atskleista?

Laimei, mūsų Dievas yra ir maloningas. Visas išganymo planas buvo sumanytas, kad visi žmonės galėtų būtų išgelbėti nuo pasmerkimo. Be malonės mes visi būtume sunaikinti Dievo teisumo. Mūsų vienintelė viltis – malonė.

7. Perskaitykite pirmo angelo žinią Apr 14, 6–7. Kaip šios eilutės atskleidžia Dievo teisumą ir Jo maloningumą? Kaip eilutės atitinka tai, ką perskaitėme Pr 3, ir kaip parodo malonės ir teismo santykį?

Įdomu, kad prieš įspėjimą, jog atėjo Jo teismo valanda, angelas skelbė „amžinąją Evangeliją“. Tai turi būti vienintelis kelias, kitaip teismas pasmerktų visą žmoniją. Niekas neturėtų galimybės, nes visi nusidėjo, visi nusižengė Dievo Įstatymui. Čia, paskutinį kartą įspėjant pasaulį, Dievo malonė yra apreikšta. Kitaip teisme būtų pasmerkti visi be išimties. Be malonės, kokią žinią turėtume pasauliui? Argi ne tai, kad Dievas ketina sunaikinti mus visus ir nėra jokios vilties? Laimei, yra „amžinoji Evangelija“.

Kokį vaidmenį atliekate padedant skelbti žinią apie teismą ir malonę? Ką dar galite padaryti, kad padėtumėte skleisti ją, nes labiausiai tikėtina, kad galite daryti daugiau, teisingai? Teisingai!

Toliau tyrinėkite: Kaip malonė ir teismas veikia išvien? Štai ką apreiškia įkvėpimas.

„Tuo tarpu, kai Jėzus maldauja už tuos, kurie neatmetė Jo malonės, šėtonas kaltina juos Dievui kaip nusidėjėlius. Didysis apgavikas skatino juos abejoti, nepasitikėti Dievu, stengėsi atskirti nuo Jo meilės, laužyti Jo Įstatymą. Dabar jis rodo į jų nugyventą gyvenimą, charakterio ydas, nepanašumą į Kristų, jis liudija, kad jie užtraukė gėdą Atpirkėjui. Šėtonas nurodo visas nuodėmes, kurias jis gundė daryti žmones, o šie jam pasidavė, todėl dabar jis reiškia į juos teises kaip į savo pavaldinius. Jėzus nepateisina nuodėmių, bet nurodo atgailą ir tikėjimą; prašydamas jiems atleisti, ištiesia Savo sužalotas rankas į Tėvą bei šventuosius angelus ir sako: ‚Įrėžiau jų vardą Savo rankos delne.‘“ (E. Vait, Didžioji kova, 453 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Kaip ištrauka iš knygos „Didžioji kova“ padeda suprasti malonės vaidmenį teisme? Kaip E. Vait apibūdina Dievui ištikimus žmones, ir kodėl tai svarbu? Ar ištraukoje aiškiai įžvelgiate save?

2. Įsivaizduokite, kad stovite Dievo akivaizdoje, darę ir gera, ir pikta, ir visa tai atskleista? Ar pasitikėtumėte savo gerais darbais, net tais, kurie buvo atlikti iš nuoširdžiausių ir doriausių paskatų? Ar iš tikrųjų manote, kad jų pakaktų, kad būtumėte gerai įvertinti Kūrėjo? Kaip jūsų atsakymas padeda suprasti malonės būtinybę?

3. Kokia iškyla grėsmė, jei galvojame, kad dėl išgelbėjimo malone mūsų darbai yra bereikšmiai? Kaip galima apsisaugoti nuo tokios apgavystės?

4. Žmonės kartais įspėja mus dėl „pigios malonės“. Tačiau tokios nėra. Malonė negali būti pigi, nes ji suteikta dovanai! Malonę galima nuvertinti tik tuomet, jei ja pasitikėdami mėgintume pateisinti nuodėmę. Kokius tokios apgavystės pavyzdžius galima pastebėti krikščioniškame pasaulyje? Gal net mūsų bažnyčioje?

Santrauka: Dievas yra teisus, o teisumas reikalauja teismo. Dievas taip pat yra maloningas. Svarbu, kad mes, kaip krikščionys septintosios dienos adventistai, skelbdami trijų angelų žinią, suprastume ir šią tiesą, ir ką ji apreiškia mums apie mūsų Dievą.

Sausio 14–20 d.

Šią savaitę skaitykite: Rom 1, 18; Pr 3, 15; Rom 16, 20; 1 Pt 1, 19; Mk 10, 32–45; Mt 27, 46.

Įsimintina eilutė: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“ (Apr 5, 12)

Pagrindinė mintis: Triasmenis Dievas nėra tiktai mūsų Kūrėjas, bet ir Atpirkėjas. Dievo kaip Kūrėjo vaidmuo yra glaudžiai susijęs su Jo kaip Atpirkėjo vaidmeniu. Nuodėmė yra tokia pikta, mirtina ir priešiška kūrinijai, kad tiktai pats Kūrėjas galėjo išspręsti šią problemą. Ir Jis tai padarė Jėzaus Kristaus asmenyje.

„Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo“ (Ef 2, 13). Ne dėl mūsų darbų ar kažko kito, ką mes galėtume padaryti, bet dėka Jo malonės, apreikštos ant kryžiaus, mes kaip nusidėjėliai galime būti atpirkti Viešpaties ir priartėti prie Jo. Kristus prisiėmė Dievo rūstybę, kad to daryti netektų niekam iš mūsų. Tai, iš esmės, yra išganymo planas.

Paulius rašė korintiečiams: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18 ). Kryžiaus skandalas yra susijęs su tuo, kad žmogiškai mąstant tai atrodo absurdiška: Dievas, amžinas ir šventas Kūrėjas, tapo auka dėl puolusių sielų, net dėl Jo visuotinai pripažintų priešų, asmeniškai prisiimdamas bausmę už jų nuodėmes, kad jiems nereikėtų to daryti patiems! Sunku suvokti, ar ne? Atpirkimas yra itin gilus ir sudėtingas, todėl mes suprantame jį tik iš dalies. Nepajėgę visko suvokti galime tiktai garbinti.

I. Ant kryžiaus

„O Dievas mums parodė Savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).

1. Ką ši eilutė sako mums?

Ant kryžiaus, labiausiai žeminančiu būdu, Dievas triumfavo ir sugėdino priešą. Meilė, teisumas ir užuojauta buvo sujungti ypatingu aktu. Dievas atleido nusidėjėliams, prisiimdamas atpildą ir kančią už nuodėmę. Golgotoje Dievas apreiškė, koks brangus yra atleidimas.

Kristus nemirė, kad Dievas mus pamiltų. Ne, Jėzus mokė, kad Tėvo meilė yra atpirkimo šaltinis, ne pasekmė (Jn 3, 16–17). Dievas myli mus ne už tai, kad Kristus mirė už mus; Kristus mirė už mus todėl, kad Dievas mus pamilo. Kristaus atpirkimas nebuvo reikalingas, kad įtikintų Tėvą mylėti tuos, kurių Jis neapkentė. Kristaus mirtis nepagimdė nebūtos meilės. Greičiau tai buvo amžinos Dievo meilės apraiška. Jėzui niekada nereikėjo įtikinti Tėvą mylėti mus. Atkreipkite dėmesį, kaip Jis mokė šios tiesos Jn 3, 16–17; 16, 26–27.

Tikra tragedija yra tai, kad Dievo, kuriam nusidėjome, pažinimas itin sumenko. Net nejaučiame, kad turime atgailauti, nes ne visada suvokiame, kiek įžeidėme Dievą nusidėdami. Galime tapti apatiški ir nebesuprasti, kokia pikta iš tikrųjų yra nuodėmė. Šiuolaikinis religinis sentimentalumas dažnai menkina pasibjaurėjimą nuodėme. Ir galbūt todėl, kad nuodėmė mūsų daugiau nebepiktina, vis sunkiau suprasti, jog nuodėmė sukelia Švento Dievo rūstybę.

2. Paulius nesibijo aptarti Dievo rūstybę. Kaip jis išreiškia tai Rom 1, 18?

Šis stiprus teiginys nusako laiško toną, kuriame Paulius traktuoja visuotinę nuodėmės įtaką, ir detaliau apie tai dėsto kituose skyriuose iki Rom 3, 20.

Evangelija pritrenkia tuo, kad Dievas yra ir nugalėtojas, ir auka. Dėl šio dvejopo vaidmens mūsų šventas Dievas gali laikytis sandoros su jos laužytojais. Dievo meilė nepriveda prie to, kad Jis paprasčiausiai toleruoja nuodėmę ir piktą, bet pergalingai prieš tai triumfuoja. Būtent todėl, kad Dievas yra meilė, Jis prieštarauja nuodėmei ir blogiui, nes tai sugadina ir pražudo Jo mylimus vaikus. Mirtis, kurią Dievas iškentė ant kryžiaus, yra kaina už tai, kad į nuodėmę Jis žiūri rimtai, tačiau tai daro mylėdamas nusidėjėlius.

Ar jūs nuodėmę vertinate rimtai? Kokiais kriterijais naudojatės atsakymui pagrįsti?

II. Evangelija Senajame Testamente

3. Kada buvo duotas pirmas išgelbėjimo pažadas ir ką tai reiškia? Pr 3, 15.

Kalba čia yra įspūdinga. Adomas ir Ieva nusidėjo. Didžioji kova jiems buvo apibūdinta kaip priešiškumas tarp dviejų šalių. Taip pat esame patikinti, kad ši kova nebus amžina, priešo galva vieną dieną bus sutrupinta. Tai brangus pažadas linkusiems nusidėti žmonėms. Šiose eilutėse apreikšta ne tik didžioji kova, bet taip pat pasakyta, kaip ji pasibaigs.

4. Paulius sėmėsi drąsos iš Pr 3, 15. Kaip jis išreiškia tai Rom 16, 20? Ką jis nori pasakyti?

5. Pr 22, 1–19 Mozė vaizdžiai nupasakojo atpirkimą. Ko galima pasimokyti apie Kristaus atpirkimą iš šio pasakojimo?

Atkreipkite dėmesį į tai, kad paminėtas tėvas ir sūnus, keliaujantys kartu aukoti. Sūnus nešė malkas, o tėvas – ugnį ir peilį. Izaokas, gerokai jaunesnis už savo tėvą, galėjo jėga įveikti Abraomą, tačiau vietoje to įvyko du stebuklai: tėvas buvo pasiruošęs atiduoti sūnų, o sūnus – paaukoti gyvybę.

Tai galingas Kristaus aukos vardan mūsų simbolis. Kad ir kokie būtų jaudinantys šie įvykiai, tai tiktai mažas pavyzdys, kaip praėjus šimtmečiams ant to paties kalno kitas Tėvas paaukos Savo Sūnų. Tačiau šį kartą nebus parūpintas avinas. Pats Sūnus mirs ant aukuro. Tėvas iš tikrųjų paaukos Savo Sūnų, o Sūnus atiduos Savo gyvybę.

Ten, ant Morijos kalno, pasauliui buvo pristatytas labai galingas išganymo plano simbolis (tuo metu tik simbolis) ir tai, kiek kainavo atpirkti puolusią žmoniją iš nuodėmės pražūties.

III. Išganymas Izaijo knygoje

Pakeliui į Emausą Jėzus mokė du nevilties apimtus mokinius apie atpirkimą, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus (Lk 24, 27). Kokią pranašišką medžiagą Jėzus galbūt panaudojo mokant apie atpirkimą?

Labai tikėtina, kad primindamas pranašus Jėzus paminėjo ir Izaiją.

6. Perskaitykite Iz 53 sk., kur apibūdinta Viešpaties tarno kančia. Paminėkite tas detales, kurios padeda aiškiau suprasti atpirkimą.

Nors skyriuje paminėta daugybė detalių, viena jų itin išskirtinė – tarnas kentėjo dėl mūsų nusižengimų. Tai kartojama vėl ir vėl, ir tai moko, kad išganymas ir atpirkimas yra galimas tik dėka Jėzaus mirties už mus. Kaip nusidėjėliai, nusižengę Dievo Įstatymui, mes nieko negalime padaryti, kad būtume teisūs Dievo akivaizdoje. Visi mūsų geri darbai negali sutaikyti mūsų su Dievu. Vienintelis būdas mus išgelbėti – tai Jėzus, prisiėmęs kaltę už mus ir paskui suteikęs mums Savo nepriekaištingą teisumą, kurį mes priimame tikėjimu.

Jei darbais būtų galima tapti teisiais Dievo akivaizdoje, tada Jėzui nebūtų reikėję mirti už mus. Tai, kad Jis mirė, kad to reikėjo mūsų išganymui, turi būti svarbiausias įrodymas mums, kad negalime pelnyti išganymo. Tai yra visiškos malonės dovana.

7. Perskaitykite 1 Pt 1, 19; 2, 21–25. Kaip Petras panaudojo Iz 53 sk., aiškindamas mūsų atpirkimą?

Iz 53 sk. ko gero yra aiškiausias teologinis Kryžiaus paaiškinimas. Kad ir ką simbolizuotų Kryžius, aišku, kad Kristus mirė už mus, pats prisiimdamas bausmę, kurios nusipelnėme mes.

Atsižvelgiant į Iz 53 sk., pagalvokite apie paskutines Kristus gyvenimo valandas. Taip pat pagalvokite apie tai, kad Tas Asmuo yra mūsų Dievas, mūsų Kūrėjas, vienas iš Dievo Asmenų. Kaip suvokti šią nuostabią tiesą?

IV. Evangelija ir Kryžius

Ne Kristaus įsikūnijimas, Jo mokslas ar stebuklai buvo pagrindinė Jo gyvenimo dalis, bet tai, kad Jis turėjo atiduoti Savo gyvybę. Nors Jo gimimas ir tarnystė buvo antgamtiški, didžioji Kristaus gyvenimo misija buvo Jo mirtis.

Keturiose evangelijose aprašyta, kaip Jėzus stengėsi paruošti tam Savo mokinius. Tačiau jų ištikimybė Jėzui, kartu su politinio Mesijo viltimi, neleido jiems suprasti tai, ko Jėzus mokė juos.

8. Perskaitykite Mk 10, 32–45. Kaip Jėzus apibūdino artėjančią egzekuciją? (33–34 eil.). Kodėl Jokūbo ir Jono prašymas buvo netikęs? (35–37 eil.). Kodėl Jėzaus atsakymas buvo toks taiklus? (42–45 eil.).

Prieš mirtį Jėzus šventė žydų Velykas ir vakarieniavo su Savo mokiniais. Tada Jis paliko nurodymus, kad šios apeigos būtų laikomasi, kol Jis sugrįš. Tai nėra nei Jo įsikūnijimo, nei stebuklų, nei palyginimų, nei pamokslavimo, bet Jo mirties atminimas. Pačiam Kristui tai buvo svarbiausia.

Iš tiesų, keturiose evangelijose svarbiausias įvykis – nukryžiavimas. Įsikūnijimo stebuklą paminėjo tiktai Matas ir Lukas. Kristaus gimimas apibūdintas tiktai dviejuose šių evangelijų skyriuose. Morkaus ir Jono evangelijose Kristaus gimimas apskritai praleistas, o Jėzus aprašomas jau suaugęs.

Tačiau visose keturiose evangelijose akcentuota paskutinė Kristaus savaitė ir, žinoma, Jo mirtis. Peržvelkite jas ir atkreipkite dėmesį į tas kelias Kristaus gyvenimo dienas. Paskutinė Jėzaus savaitė iki Jo mirties užima nuo vieno trečdalio iki beveik pusės viso Evangelijos pasakojimo. Skaitytojas yra „priverstas“ atkreipti į tai dėmesį.

Prisiminkite savo gyvenimą, praeitį, klaidas, nuodėmes. Sąžiningai pagalvoję, ar galėtumėte pasakyti, kad už visa tai galima gauti atleidimą kažką padarant? Kodėl tada Jėzaus mirtis už jus turi būti jūsų gyvenimo centru? Kokią viltį be Jo turėtumėte?

V. Šūksmas ant Kryžiaus

Niekas taip nekenkia atpirkimo supratimui, kaip šių dienų sentimentalumas, kartais prilyginamas krikščionybei (taip stengiamasi Evangeliją pritaikyti šiuolaikiniam mąstymui). Turime kukliai pripažinti, kad tai, ką mes sakome apie Dievą, niekada neprilygs Jam pačiam, ypač kai svarstome atpirkimą. Turime išvengti pagundos sumenkinti Jėzaus mirtį ant kryžiaus iki paprasčiausio nesavanaudiškos meilės pavyzdžio. Nors tai tiesa, mums kaip nusidėjėliams tai daug daugiau negu nesavanaudiškos meilės pavyzdys, kad būtume atpirkti. Mūsų Dievas pats prisiėmė Jo paties rūstybę prieš nuodėmę.

9. Ant kryžiaus Jėzus sušuko: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Kaip turime suprasti tai? Ką Jėzus sakė, kodėl ir kaip tai padeda mums suprasti, kiek kainavo mūsų išgelbėjimas iš nuodėmės?

„Kristui, kaip mūsų pavaduotojui ir laiduotojui, buvo užkrautos visos mūsų nuodėmės… Išgelbėtojas negalėjo matyti, kas Jo laukia… Nuodėmės suvokimas, kurios naštą Dievo Sūnus užsidėjo ant pečių, dar labiau apkartino Jo kančių taurę ir draskė Jo, kaip žmogaus pavaduotojo, širdį, juk Dievo Sūnus užsitraukė Tėvo rūstybę.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, orig. 479 p.)

Ne kaip anksčiau, šioje maldoje Jėzus kreipėsi į Dievą, o ne Tėvą. Kristaus šūksmas ant kryžiaus nėra kažkoks Jo meilės pavyzdys. Ne, Dievas mirė, kad mums nebūtų lemta mirti, kad galėtume būti apsaugoti nuo to, ką nuodėmė atneša mums visiems.

Trijose evangelijose užrašyta, kad prieš mirtį Jėzus sušuko. Tai paminėta ir Laiške hebrajams (Hbr 5, 7). Šis Jėzaus šūksnis yra labiausiai persmelkiantis. Pastarajam neprilygsta joks kitas teiginys visoje Evangelijoje, ir jame mes įžvelgiame tai, ką Viešpats buvo pasiruošęs iškęsti, kad suteiktų mums išganymą.

Toliau tyrinėkite: „Deja, nesugebu išreikšti, kaip dega mano siela dėl Kristaus misijos!.. Nežinau, kaip rašikliu apibūdinti didžią permaldavimo temą bei kitas man gyvas temas. Drebu iš baimės, kad nesumenkinčiau išganymo plano pigiais žodžiais.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 3 knyga, 115 p.)

„Begalinė Jėzaus meilė ir gailestingumas, Jo auka už mus skatina rimtai susimąstyti. Mes turime galvoti apie mūsų brangaus Atpirkėjo ir Tarpininko charakterį… Svarstant šias dangiškas temas, mūsų tikėjimas ir meilė stiprės. Tada  ir mūsų maldos taps priimtinesnės Dievui. Jos bus protingos ir karštos. Mes daugiau pasitikėsime Jėzumi, kas dieną jausime Jo jėgą, gelbstinčią visus, ateinančius per Jį pas Dievą.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 88 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Šventajame Rašte Dievas yra apibūdintas kaip mylintis nusidėjėlius ir nepaprastai rūstaujantis prieš nuodėmę. Kai kurie krikščionys, apibūdindami Dievo prigimtį, išrenka vieną arba kitą. Kodėl to daryti nereikia? Kodėl Dievo meilė nusidėjėliams yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Jis rūstauja prieš nuodėmę?

2. Dievo meilė nepanaši į silpną ir kartais nepastovų meilumą, kurį mes rodome vienas kitam. Ko Kristaus kaip Atpirkėjo poelgis moko apie Dievo meilę?

3. Kaip Dievo šventumo ir mūsų nuodėmingumo supratimas padeda suvokti, kodėl mūsų išganymas kainavo tiek daug?

4. Įsigilinkite į pasakojimą apie Abraomą ir Izaoką Pr 22 sk. Kaip tai padeda mums suprasti Kristaus auką už mus? Tuo pačiu metu, kodėl simboliai negali atstoti to, ką jais mėginama paaiškinti?

Santrauka: Nuo pirmų Pradžios knygos puslapių Biblija nurodo į Kristaus mirtį ant kryžiaus, kur Jis mirė nusidėjėlio mirtimi, kad atpirktų mus kaip nusidėjėlius iš amžino sunaikinimo, kurį atneša nuodėmė. Nors Biblijoje panaudoti skirtingi simboliai ir metaforos, aiškinantys Kristaus mirtį, svarbiausia yra tai, jog Jis užėmė mūsų vietą, kaip parašyta Iz 53 sk. Jei kada panorėsite patikrinti, kad darbais negalime išsigelbėti, prisiminkite paties Dievo mirtį ant kryžiaus. Ką puolę kūriniai galėtų pridėti?

Sausio 7–13 d.

Šią savaitę skaitykite: Mt 19, 4; Job 38, 4–7; Įst 32, 10–11; Ps 19; Jn 1, 1–13; Rom 5, 12; Iz 66, 22.

Įsimintina eilutė: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam“ (Kol 1, 15–16).

Pagrindinė mintis: Mokymas, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, yra viso mūsų tikėjimo pamatas.

Sunku įsivaizduoti du skirtingesnius gyvybės kilmės aiškinimus, t.y. biblinį ir ateistinį arba evoliucinį. Pirmasis moko, kad kūrinija buvo planuota, apgalvota, apskaičiuota, atsitiktinumui vietos palikta nebuvo. Evoliucijoje priešingai, viskas yra atsitiktinumas. Antra, bibliniame pasakojime viskas buvo sukurta tikslingai; Dievas kūrinijai buvo sugalvojęs galutinį tikslą (gr. – telos). Evoliucionistai teigia priešingai ir vadovaujasi prielaida, kad besivystanti gyvybė neturi jokio galutinio tikslo, kad apskirtai nėra jokios kūriniją skatinančios jėgos. Atsitiktinė kaita ir natūralioji atranka dirba išvien aklai, išlaikydamos tai, kas funkcionuoja, ir atmesdamos, kas neveiksnu. Galiausiai biblinis pasakojimas moko, kad žmonės buvo sukurti pagal Dievo paveikslą. Evoliucionistai moko, kad jie primato atvaizdas, atsitiktinai išsivystęs į homo sapiens.

Šią savaitę pažiūrėsime į biblinę doktriną apie pasaulio sukūrimą ir pamatysime, kaip ji formuoja pamatą visai biblinei tiesai. Nesupratę šio mokymo, beveik visa kita suprasime klaidingai. Štai koks svarbus yra šis mokymas, kurio laikomės kaip septintosios dienos adventistai.

I. Pasaulio sukūrimo savaitė

1. „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Kaip ši eilutė daro Bibliją ir evoliuciją nesuderinamomis?

Pradžios knyga prasideda Dievo kaip Kūrėjo apibūdinimu. Nėra jokio paaiškinimo ar įžangos apie Dievą. Nei vienas iš rašiusiųjų Bibliją nemanė, kad Dievui reikėjo įžangos. Labiausiai primenantis įrodymą, kad Dievas yra, tai psalmisto požiūris: „Kvailys sau sako širdyje: ‚Dievo nėra!‘“ (Ps 14, 1).

Mokslininkai pastebi meistriškumą ne tik pačioje kūrinijoje, bet ir jos bibliniame pristatyme. Pr 1, 2 yra apibūdintos kai kurios detalės, kaip Dievas kūrė materiją: žemė buvo padrika ir dyka. Pirmas tris dienas Jis suteikė „formą“ tam, kas buvo padrika. Kitas tris – pripildė tai, kas buvo dyka.

Kitaip tariant šviesa, sukurta pirmą dieną, buvo užbaigta ketvirtą dieną, kai buvo padaryti šviesuliai (saulė, mėnulis, žvaigždės ir pan. (Pr 1, 16). Oras ir vanduo, ketvirtos dienos dėmesio centras, buvo pripildyti paukščių ir vandens gyvūnų penktą dieną (Pr 1, 6–8. 20–23). Sausuma, atskyrusi vandenis, buvo apželdinta augmenija trečią dieną (Pr 1, 9–13), o atbaigta sukūrus gyvūnus ir žmones šeštą dieną. Galiausiai viskas buvo apibūdinta žodžiais: labai gera. Po visų darbų Dievas karališkai šventė septintą dieną (Pr 2, 1–3).

Mintis ta, kad, anot teksto, vietos atsitiktinumui palikta nebuvo. Priešingai, viskas buvo iki smulkmenų apskaičiuota.

2. Anot kitų tekstų, kas taip pat tikėjo bibliniu pasakojimu apie pasaulio sukūrimą?

Mt 19, 4    Iš 20, 8–11    1 Tim 2, 13    Iz 40, 26

Viskas Biblijoje nurodo į tai, kad Viešpats sukūrė pasaulį žodžiu, kaip aprašyta Pr 1 ir 2 sk. Šventasis Raštas nepalieka vietos svarstymams šiuo klausimu. Rinktis galima arba sukūrimą, arba evoliuciją, bet sąžiningumas neleidžia jų susieti. Pats tekstas nepalieka pasirinkimo.

II. Kūrėjo širdis

Pasaulio sukūrimo savaitė yra nepaprasta. Diena po dienos Kūrėjas žodžiu padarė gyvybę užtikrinančias sistemas ir gyvybės formas, iki šiol stebinančias mokslininkus. Apie tą džiugų metą kalbėjo net Dievas.

3. Kaip Dievas išreiškė Jobui jaudulį, susijusį su žemės sukūrimu? Job 38, 4–7.

Nežymią užuominą apie džiaugsmą Kūrėjo širdyje taip pat galima įžvelgti Pr 1, 2: „[...] ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų“. Biblijos tyrinėtojai vis labiau vertina Penkiaknygėje (pirmos penkios Biblijos knygos) pastebimą Mozės literatūrinį meistriškumą. Apibūdindamas viršum vandenų dvelkiančią dvasią iš Dievo, Mozė sąmoningai pasirinko žodį, kuris Penkiaknygėje pavartotas tik du kartus (Įst 32, žodis – plazdena). Šis skyrius yra dalis atsisveikinimo pamokslo Izraeliui.

4. Kaip Mozė vartojo šį žodį antrą kartą? Įst 32, 10–11 (taip pat žr. Mt 23, 37).

Pagalvokite, kaip kruopščiai ruošiamas lizdas jaunikliams. Tada įsivaizduokite virš jų plazdenančius paukščius, atnešančius maisto ir mokančius skristi. Mozė, 40 metų ganydamas avis, turbūt šį reginį matydavo kiekvieną pavasarį, ir tai priminė jam Dievo rūpestį. Įkvėptas Mozė įsivaizdavo, kad tą patį širdyje jautė ir Šventoji Dvasia, kai buvo ruošiamas „lizdas“ žmogui.

Pasakojimas apie pasaulio sukūrimą iš esmės skiriasi nuo įvairių evoliucinių modelių, vaizduojančių, kad pasaulis susikūrė įvairioms jėgoms varžantis tarpusavyje. Biblijoje yra apreikštas mylintis Kūrėjas, kuris rūpinasi tuo, ką sąmoningai ir rūpestingai sumanė. Pasaulio sukūrimas nėra beasmenis, bejausmis ir beprasmis reiškinys. Meilė gaubė pasaulį nuo pirmos jo sukūrimo dienos. Kokia priešingybė evoliucijai, mokančiai, kad meilė kažkaip išsivystė po milijardų metų savanaudiškumo ir smurto. Meilė paskatino kurti, ir meilė bus apreikšta, kai ši sugadinta kūrinija bus atnaujinta.

Pagalvokite apie nuostabą keliančią gamtą. Kaip įžvelgiate joje apreikštą nuostabią Dievo meilę?

III. Dangūs skelbia

Psalmės – tai giesmių, šlovinančių Kūrėją, rinkinys. Nuolat ir džiaugsmingai psalmistai nurodo į didžius Dievo darbus. Ps 19 mintis vystoma drąsiai. Pirmiausia Dovydas apibūdina dangus ir dangaus skliauto šlovę, paminėdamas saulę. Pastaroji prilyginta nuotakai, einančiai į jungtuves, ir galiūnei (1–6 eil.). Tada saulė siejama su tobulu Dievo Įstatymu ir Jo įsakų galia. Įstatymas taip pat yra susietas su didinga Dievo galia kurti (7–11eil.).

Ps 92 prasideda pagarbinimu dėkinga širdimi. Tas, kas pastebi Dievo rankų darbą, apibūdintą visose Psalmėse (ir kitose Biblijos knygose), bus patrauktas tokio šlovinimo. Kuo daugiau asmuo sužino apie Dievo darbus, ar tai būtų tik mikroskopu matoma detalė, ar tolimiausia žvaigždė, ar planeta, matoma teleskopu, ar gyvūnas (plaukiojantis, skraidantis ar vaikščiojantis), tuo aiškiau pastebi nuostabią Dievo galią. Mokslininkai vis daugiau sužino ne tiktai apie skirtingus augalus ir gyvūnus, bet ir apie tai, kaip visos gyvybės sistemos sąveikauja. Kuo daugiau jie sužino, tuo didesnę nuostabą visa tai kelia.

„Aišku, kad žandikaulis nėra mąstantį Kūrėją atskleidžiantis pavyzdys. Greičiau tai netobulas prisitaikymo dėl natūralios atrankos pavyzdys. Dėl čia pat esančių medžiagų žinduolio snukis sutrumpėjo iki veido.“ (Owen Gingerich, God’s Universe (Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 2006), 98, 99 p.)

5. Ką svarbaus šis krikščionis, bergždžiai mėginantis susieti evoliuciją ir krikščionišką pasaulėžiūrą, praleido?

Neabejotina, sukurtas pasaulis apreiškia Kūrėjo meilę ir galią. Bet mūsų pasaulį taip pat nuniokojo nuodėmė, sukėlusi didžiąją kovą. Aplink save matome siaubingas jos pasekmes: ligos, mirtis, stichinės nelaimės ir pan. Nei kūrinijai, nei žmogui nepavyko to išvengti. Vis dėlto vis dar galime pamatyti Kūrėjo meilę ir galią. Svarbu nesutelkti dėmesį į blogį, bet – gėrį. Galima pamatyti, pavyzdžiui, amaro nuniokotą vyšnią, tačiau tai negali sunaikinti meilės ir gerumo, apreikšto pačiame medyje, meilės ir gerumo, apibūdinančių Kūrėjo charakterį.

IV. Kryžius ir pasaulio sukūrimas

6. Perskaitykite Jn 1, 1–13. Kaip Jonas sieja pasaulio sukūrimą ir Kristaus kryžių? Kokie du mokymai yra neatskiriami?

Daugelyje Biblijos vietų Viešpats Kūrėjas yra siejamas su Viešpačiu Atpirkėju. Tokios sąsajos įrodo, kad evoliucija ir Biblija yra nesuderinamos, ypač su mokymu apie Kristaus kryžių. Kitu atveju, argi Viešpats nebūtų įsikūnijęs šimpanzėje, išsivysčiusioje natūraliosios atrankos būdu, kad sunaikintų mirtį, paskutinį priešą (1 Kor 15, 26)? Tačiau, argi mirtis galėtų būti priešu, jei tai būtų viena iš Dievo pasirinktų priemonių žmonėms sukurti, anot evoliucinio modelio? Nejaugi Viešpats eikvojo daugybę homo erectus, homo heidelbergensis ir homo neanderthalensis, kad pagaliau sukurtų žmogų pagal Savo atvaizdą (homo sapiens). Tai reikštų, kad Jėzus atėjo išgelbėti žmoniją iš paties proceso, kurį Jis, kaip Kūrėjas, naudojo kuriant žmoniją. Jei tokios mintys atrodo juokingos, tai todėl, kad taip yra.

7. Perskaitykite Rom 5, 12. Kaip ši eilutė padeda mums suprasti, koks svarbus išganymui yra pasakojimas apie pasaulio sukūrimą Pradžios knygoje?

Kaip biblinę mintį apie puolimą aiškina norintys susieti evoliuciją ir Bibliją? Neva Dievas panaudojo žiaurų procesą, t.y. stipriųjų dominavimą silpnųjų atžvilgiu, kad sukurtų moraliai nepriekaištingą ir nesavanaudišką žmogų, kuris vėliau puolė ir tapo smurtaujantis, savanaudis ir dominavo silpnųjų atžvilgiu, žmogų, kuris galiausiai turėjo būti atpirktas arba prisiimti bausmę.

Dėl situacijos absurdiškumo ji yra atmestina. Vienintelis būdas suprasti Kristaus kryžių – tai pripažinti, kad Išgelbėtojas privalėjo atpirkti puolusią žmoniją. Jei pastaroji puolė, vadinasi ji smuko iš aukštesnio lygmens į žemesnį, tarsi išsigimė. Visiškai logiška tikėti Pradžios knyga, kad joje užrašyti tikri įvykiai, visiškai nesuderinami su evoliucija. Iš tikrųjų evoliucija išjuokia puolimą ir Kristaus kryžių.

V. Pasaulio sukūrimas ir poilsis

8. Kokie nuostabūs pažadai yra užrašyti šiuose tekstuose? Iz 65, 17; 66, 22; 2 Pt 3, 13; Apr 21, 4. Kaip jie susiję su pasaulio sukūrimu, atskleistu įžanginiuose Pradžios knygos skyriuose?

Visa krikščioniška viltis yra pagrįsta pažadais apie naują dangų ir naują žemę, be nuodėmės sukeltų pasekmių. Be to pažado apskritai nėra jokios vilties. Amžino gyvenimo pažadas yra nuostabus, bet mes norime gyventi amžinai be skausmo ir liūdesio. Kas galėtų būti blogiau už amžiną mirtį, jei ne amžinas gyvenimas pasaulyje, kuriame kančia yra dažniau taisyklė, o ne išimtis?

Visa tai nurodo į labai įdomius klausimus, susijusius su gyvybės kilme ir tuo, kaip Viešpats kūrė pasaulį. Ar naujas dangus ir nauja žemė bus sukurti Dievo paliepimu, kaip tai apibūdinta Pradžios knygoje: Dievas tarė ir žemėje atsirado gyvybė, visiškai suformuota ir išsivysčiusi? Nei kaprizams, nei smurtui, nei atsitiktinumui vietos nebus?

O gal tai reiškia, kad gyvybei vėl teks milijardus metų kęsti natūraliosios atrankos „džiaugsmą“, kol naujas pasaulis, kuriame gyvena teisumas (2 Pt 3, 13), galiausiai bus sukurtas?

Jei Dievas nusprendė panaudoti evoliuciją kurdamas pasaulį pirmą kartą, kodėl Jis to nepadarytų vėl? Jei tai buvo Jo pasirinkta priemonė, galbūt bus antras „raundas“?

Mintis, kad Dievas panaudotų evoliuciją kuriant naują dangų ir žemę yra tiesiog absurdiška. Neabejotina, kad Kristaus kryžius, atpirkimas ir naujo dangaus bei naujos žemės pažadas yra neatskiriamai susieti su Pradžios knygos pasakojimu.

Pabandykite įsivaizduoti, koks buvo mūsų pasaulio pirminis grožis ir koks jis bus atnaujintas. Kodėl niekas šiame pasaulyje negali prilygti tam, kas pažadėta?

Toliau tyrinėkite: E. Vait buvo nepalenkiama atmetant evoliucijos teoriją. Žinianešė rašė, kad „tai baisiausios neištikimybės pavyzdys. Daug žmonių tik apsimeta tikį pasaulio sukūrimo aprašymu.“ („The Signs of the Times“, 1879 m. kovo 20.)

„[...] nejaugi mes dėl privilegijos atsekti savo kilmę iš bakterijų, moliuskų ir skruzdėlių, atmesime Šventojo Rašto teiginį, tokį didingą savo paprastumu: ‘Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, pagal Savo paveikslą sukūrė jį‘ (Pr 1, 27).“ (E. Vait, Ugdymas, 149 p.)

„Skelbdamas, kad Jis sukūrė pasaulį per šešias dienas ir ilsėjosi septintą dieną, Viešpats turi galvoje dvidešimt keturias valandas. Parašyta: atėjo vakaras ir išaušo rytas.“ („Testimonies to Ministers and Gospel Workers“, 136 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Kita problema, stengiantis susieti evoliuciją ir Bibliją, tai mirusiųjų prisikėlimas. Tai truks akimirką (1 Kor 15, 52). Kai kurie žmonės yra negyvi tūkstančius metų. Jei Dievas gali prikelti juos akimirksniu, kam reikia evoliucijos?

2. Priešingai populiariai nuomonei, Čarlzas Darvinas evoliucijos teoriją rašė remdamasis teologine prielaida. Jis išreiškė tai tokiais žodžiais: „Man atrodo, kad pasaulyje per daug kančių. Aš negaliu įtikinti savęs, kad geradariškas ir visagalis Dievas sukurtų [parazitinius plėviasparnius], tyčia dedančius kiaušinėlius ant ar šalia kito vikšro kūno, kuriuo išsiritę parazitai vėliau minta, arba tai, kad katė turi žaisti su pele“. Žinoma, Dievas nesukūrė parazitinių plėviasparnių. Kodėl Darvino prielaida neteisinga, ir, jūsų nuomone, kaip tai paveikė jį, kad jis sugalvojo tokį žmogaus kilmės paaiškinimą?

3. Kartu su klase pabūkite gamtoje ir pasigrožėkite įvairiais sukurto pasaulio stebuklais. Tai darydami nevenkite pastebėti, kaip nuodėmė pakenkė, ir pasistenkite atskirti tai, kas buvo sukurta ir ką nuodėmė padarė kūrinijai. Kodėl visada svarbu atminti šį skirtumą?

Santrauka: Nepaisant didelių pastangų sumaišyti biblinę pasaulėžiūrą su evoliucijos mokymu, pastarieji yra visiškos priešingybės. Krikščionys turi tvirtai tikėti bibliniu pasaulio sukūrimo pasakojimu. Priešingu atveju atmesime ir išganymo planą.

Gruodžio 31 – sausio 6 d.

Šią savaitę skaitykite: Įst 6, 4; Fil 2, 6; Mt 28, 19; Pr 1, 26–27; Jn 14–16.

Įsimintina eilutė: „Bet jūs, mylimieji, statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo! Melskitės Šventojoje Dvasioje! Išsilaikykite Dievo meilėje laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui“ (Jud 20–21).

Pagrindinė mintis: Šventajame Rašte yra užuominų apie tai, kad Dievas yra vienas.

Nors žodis Trejybė Biblijoje neužrašytas, apie tai mokoma. Trejybės doktrina, kad Dievas yra vienas, bet trijuose Asmenyse, svarbi todėl, kad ji susijusi su tuo, kas Dievas yra, į ką Jis panašus, kaip Jis veikia, ir kaip Jis yra susijęs su pasauliu. Svarbiausia, išgelbėjimo planui yra būtinas Kristaus dieviškumas.

Šventajame Rašte yra trys atskiri, bet susiję Trejybės įrodymai: (1) Dievo vienumas, t.y. Dievas yra vienas; (2) yra trys Asmenys, kurie yra Dievas; (3) subtilios užuominos tekste apie triasmenį Dievą.

Biblijoje pastebimas skirtumas tarp Dievo, Kristaus ir Šventosios Dvasios turi būti suprastas kaip paties Aukščiausiojo būdas, kad ir kaip sudėtinga tai būtų suvokti mūsų puolusiems protams. „Amžini Dievo vietą užimantys Asmenys – Dievas (Tėvas), Kristus ir Šventoji Dvasia“, – kaip juos vadina E. Vait („Evangelism“, 616 p.), yra lygūs, bet ne tapatūs ar pakeičiami.

Nors kai kurie ankstyvieji adventistai sunkiai priėmė šią doktriną, šiandien mūsų bažnyčia nedvejoja dėl šio mokymo. Kaip parašyta 2 pagrindinių tikėjimo išpažinimo tiesų punkte: „Yra vienas Dievas: Tėvas, Kristus ir Šventoji Dvasia, amžina trijų Asmenų sąjunga“.

I. Dievo vienumas

Senovės hebrajų tikėjimo sistema buvo griežtai monoteistinė (gr. monos – vienas; teo – Dievas), mokanti, kad yra tiktai vienas tikrasis Dievas. Šis mokymas nesikeičia per visą Senąjį Testamentą. Yra tik vienas Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, o ne daug dievų, kaip tikėjo kitos tautos. Šia prasme biblinė religija buvo ypatinga.

1. Ką Dievas sako apie Save Iš 3, 13–15? Kaip šios eilutės leidžia suprasti, kad Dievas yra vienas?

Tai, kad Dievas yra vienas, taip pat galima pastebėti Įst 6, 4. Hebrajiškai šis tekstas vadinamas – šma, tai įsakymas klausyti, ir viena iš didžiųjų tiesų apie Dievą, kuria izraelitai turėjo tikėti ir mokyti savo vaikus.

2. „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS“ (Įst 6, 4). Palyginkite šią eilutę su Pr 2, 24: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“. Ką galėtų reikšti tai, kad tas pats hebrajiškas žodis (vien, vienu) yra užrašytas abiejose eilutėse?

Tas pats žodis (hebrajiškai – echad) Dievui apibūdinti yra pavartotas Įst 6, 4. Echad, nusakantis vienumą, neapibūdina skaičių, bet visišką vienybę. Čia kažkas teigiama apie skirtingų šalių vienybę. Anot Pr 2, 24, vyras ir žmona turi būti viena (echad), kaip Dievas yra vienas (Įst 6, 4).

3. Kas Naujajame Testamente pasakyta apie tai, kad Dievas yra vienas? Jok 2, 19; 1 Kor 8, 4.

Kaip supratimas, kad Dievas yra vienas, turi padėti mums išvengti stabmeldystės? Kodėl turime garbinti vieną Viešpatį? Kaip galima atsikratyti „stabų“ asmeniniame gyvenime?

II. Kristaus dieviškumas

Vargu ar Tėvo dieviškumas apskirtai ginčijamas. Abejojantys Trejybe dažnai meta iššūkį Kristaus dieviškumui. Jei Kristus nebūtų amžinas Dievas, išgelbėjimo planui kiltų rimtas pavojus (žr. penktą pamokos dalį).

4. Ką Paulius, kadaise griežtas fariziejus, rašė apie Kristaus dieviškumą? Fil 2, 6.

Kaip fariziejui, griežtai besilaikančiam Senojo Testamento mokymo, kad Dievas yra vienas, tai stebinantis pareiškimas, atskleidžiantis tvirtą Pauliaus įsipareigojimą Kristaus dieviškumui.

Laiške hebrajams, parašytame pasišventusiems monoteistams, tokiems, kaip Paulius, yra galingų teiginių, pabrėžiančių Aukščiausiojo Sūnaus dieviškumą. Hbr 1, 8–9 yra galingai ir aiškiai apibūdinta Kristaus dieviška prigimtis.

Svarbiausia Kristaus dieviškumo apreiškime yra Jėzaus santūrumas. Jis nevaikščiojo Jeruzalės gatvėmis, lydimas choro ir skelbdamas Savo dieviškumą, nors keturiose evangelijose yra daug įrodymų, atskleidžiančių, kad Jis tai suprato. Jėzus pakartotinai tvirtindavo turįs tai, kas priskirtina tik Dievui: Jis kalbėjo apie Dievo angelus kaip apie Savo angelus (Mt 13, 41); Jis tvirtino galįs atleisti nuodėmes (Mk 2, 5–10); Jėzus skelbė turįs galią teisti pasaulį (Mt 25, 31–46). Kas jei ne Dievas galėtų teisėtai tai daryti?

5. Apžvelkite, kaip Jėzus priėmė žmonių garbinimą, paminėtą evangelijose. Mt 14, 33; 28, 9; Lk 24, 50–52; Jn 9, 35–38. Palyginkite Jį su Pauliumi (Apd 14, 8–18). Ką Jėzaus pritarimas Jo garbinimui pasako apie Jo dieviškumą?

Teisme vienas iš kaltinimų Jėzui buvo tai, kad Jis tvirtino esąs Dievo Sūnus (Jn 19, 7; Mt 26, 63–65). Jei Jėzus nebūtų laikęs Savęs Dievu, tai būtų buvusi tobula galimybė pataisyti klaidingą nuomonę. Tačiau Jis to nepadarė. Tiesą sakant, būtent teisme, dalyvaujant Kajafui, Jis patvirtino Savo dieviškumą prisiekdamas. Taigi Biblija patvirtina Kristaus dieviškumą.

Skirkite šiek tiek laiko ir atidžiau pagalvokite apie Jėzaus gyvenimą. Įsigilinkite į tai, kad Jis buvo pats Dievas, visatos Kūrėjas. Ką tai sako mums apie Dievo meilę pasauliui? Kodėl ši nuostabi tiesa turėtų teikti didelę paguodą ir viltį?

III. Šventoji Dvasia

Jei Dievas gali būti ir Tėvas, ir Sūnus, pridedant trečią Asmenį neturėtų kilti ypač didelių keblumų. Kalbame apie Šventąją Dvasią.

6. Perskaitykite Pr 1, 2. Ką tai sako apie Šventosios Dvasios vaidmenį, paminėtą Biblijos pradžioje?

7. Kaip Mt 28, 19 atkreipiamas dėmesys į tris Dievo Asmenis?

Dievas trijuose Asmenyse yra paminėtas Jėzui mokant tikinčiųjų krikšto. Būtent ši krikšto „formulė“ vis dar dažniausiai naudojama šiandien. Asmuo, apsisprendęs sekti Jėzų, krikštijamas „vardan“, nors minimi trys Asmenys. Trys Dievo Asmenys yra laikomi vienu.

Visi Trejybės Asmenys dalyvavo, kai buvo krikštijamas Jėzus. Perskaitykite Mk 1, 9–11. Vietoje žodžio prasiveriantį labiau tiktų žodis perplėštą. Apaštalas patraukia dėmesį visų Trejybės Asmenų bauginančiu apsireiškimu, paveikusiu pačią kūriniją.

Kaip pats Jėzus, taip ir Šventoji Dvasia yra susieta su Dievu, t.y. Dvasios darbas priskirtas Dievo veiksmams. Apžvelkite šiuos Šventosios Dvasios darbus:

1. Angelas, pranešęs Marijai apie Kristaus gimimą, sakė, kad jos sūnus bus „šventas“, nes ant Marijos nužengs Šventoji Dvasia (Lk 1, 35).

2. Jėzus teigė, kad Viešpaties Dvasia buvo ant Jo, patepusi Jį nešti gerąją naujieną (Lk 4, 18).

3. Jis taip pat tvirtino išvarąs demonus Dievo Dvasios jėga (Mt 12, 28).

4. Dvasia, turinti tęsti Kristaus darbą po Jo paėmimo į dangų, yra kitas panašus Globėjas (Jn 14, 16).

5. Jėzus kvėpė į Savo mokinius Šventąją Dvasią (Jn 20, 22).

6. Krikščionys turi ir Šventąją Dvasią (Jn 14, 17), ir Kristų (Gal 2, 20; Kol 1, 27).

Kristaus ir Šventosios Dvasios tarnystė yra glaudžiai susijusi. Be to, yra biblinių užuominų, apibūdinančių Šventąją Dvasią kaip Dievą. Perskaitykite Apd 5, 1–11. Kaip šis įvykis padeda mums suprasti Šventosios Dvasios dieviškumą?

IV. Vienybėje ir lygybėje

Nors aišku, kad Dievas yra vienas (echad), Biblijoje taip pat rašoma apie kelis Dievo Asmenis. Mokslininkai ir Biblijos tyrinėtojai tūkstantmečius įžvelgė daugelyje Senojo Testamento tekstų tokią Dievo prigimtį. Ši tiesa, kaip daugelis kitų, yra aiškiau atskleista Naujajame Testamente.

8. Perskaitykite Pr 1, 26–27. Kaip keli Dievo Asmenys atskleisti čia?

Tokį daugiskaitos ir vienaskaitos poravimą, kai rašoma apie Dievą, taip pat randame ir Pr 11, 7–8. Vėl kalba pats Dievas. Nors parašyta, kad tarė Viešpats, kalbėjo vienas iš Asmenų.

9. Perskaitykite Iz 6, 8. Kaip Viešpaties Asmenys atskleisti čia?

Kaip Petro pamokslas Naujajame Testamente per Sekmines išaukština Jėzų? (žr. Apd 2, 33.) Petras, pamaldus hebrajų kilmės monoteistas, tikintis, kad Dievas yra vienas, skelbia Kristaus, šiuo metu esančio danguje, dieviškumą. Savo laiške išsklaidytiems ir ištremtiems žydams Petras vėl kalbėjo apie triasmenio Dievo prigimtį (žr. 1 Pt 1, 1–3.)

10. Kaip Paulius apibūdina kelis Dievo Asmenis, rašydamas apie išgelbėjimą? 2 Kor 1, 20–22 (taip pat žr. 2 Kor 13, 13)

Ribotam ir puolusiam protui nelengva visiškai suprasti šį mokymą. Ir nieko čia baisaus. Juk kalbama apie Dievo, visatos Kūrėjo, prigimtį. Būtų neprotinga manyti, kad galėtume visiškai Jį pažinti. Juk žmonės beveik nieko visiškai nesupranta. Pagalvokite apie „paprasčiausią“ dalyką. Kokiais atžvilgiais pastarasis nepaaiškinamas? Ką bekalbėti apie paties Dievo prigimtį?

V. Trejybė ir išgelbėjimas

Evangelijoje pagal Joną sąmoningai skiriamas dėmesys unikaliai Dievo prigimčiai. Atrodo, Jonas visiškai suprato, kad Dievas yra vienas trijuose Asmenyse.

11. Perskaitykite Kristaus pažadą Jn 14–16 ir suskaičiuokite užuominas apie triasmenį Dievą. Kaip šios eilutės padeda suprasti šios svarbios tiesos tikrovę?

Evangelijoje pagal Joną yra daugiausia užuominų apie lygiaverčius tris Dievo Asmenis. Trejybės sąveika pakartotinai išryškinta. Trejybės doktrina nėra abstrakčios spėlionės, bet neišvengiama išvada, išplaukianti sistemingai tyrinėjant Šventąjį Raštą.

Šiame kontekste ypač svarbus yra Kristaus dieviškumas. Jei Kristus nebuvo Dievas, tai bausmę už mūsų nuodėmes Viešpats paprasčiausiai perkėlė nuo vieno asmens kitam, neprisiimdamas jų Sau. Evangelijoje svarbiausia yra tai, kad pats Dievas ant kryžiaus mirė už pasaulio nuodėmes. Kitu atveju atpirkimas taptų menku ir neefektyviu.

Pagalvokite, jei Jėzus buvo tik kūrinys, o ne Dievas, kaip Jis galėtų pakelti visą Dievo rūstybę? Koks kūrinys, kad ir koks išaukštintas, galėtų išgelbėti žmoniją nuo nusižengimo šventam Įstatymui?

Jei Jėzus nebuvo Dievas, tuomet Viešpaties Įstatymas nebūtų šventas kaip pats Dievas, nes nusižengimas Įstatymui būtų atleistinas. Tuomet Įstatymas būtų tik toks šventas, kaip kūrinys, o ne kaip Kūrėjas. Nuodėmė nebūtų pikta, jei dėl jos reiktų mirti tik kūriniui, o ne Kūrėjui. Tai, kad nuodėmėms išpirkti prireikė paties Dievo, Kristaus Asmenyje, galingai įrodo, jog nuodėmė be saiko pikta.

Taip pat mūsų išgelbėjimo užtikrinimas dėka Kristaus nuopelnų, o ne mūsų pačių darbų, išplaukia iš to, kad pats Dievas prisiėmė kaltę už mūsų nuodėmes. Ką galėtume padaryti, kad prisidėtume prie to? Jei Kristus būtų tik kūrinys, tuomet galbūt ir būtų galima kažką pridėti, tačiau, kadangi pats Dievas, Kūrėjas, paaukojo Save dėl mūsų nuodėmių, būtų šventvagiška tikėti, kad mes kažkaip galėtume prisidėti prie tokios Aukos. Taigi, jei Kristus nebūtų Dievas, atpirkimui iškiltų rimtas pavojus.

Akimirką pagalvokite, visatos Kūrėjas mirė už jus, kad gautumėte amžino gyvenimo Jame pažadą. Kaip galite išmokti semtis vilties ir patikinimo iš šios nuostabios tiesos? Šios tikrovės šviesoje, kas dar iš tikrųjų yra prasminga?

Toliau tyrinėkite: Trejybės doktrina nemoko, kad yra trys atskiri Dievo vaidmenys (tai – modalizmas). Taip pat nėra trijų dievų grupių (tai – politeizmas). Vienas Dievas („Jis“) taip pat yra ir „Jie“, visada esantys kartu, visada glaudžiai bendradarbiaujantys. Šventoji Dvasia vykdo tiek Tėvo, tiek Sūnaus valią, kuri neprieštarauja ir pačios Dvasios valiai. Šią tiesą Dievas apreiškė visoje Biblijoje. Kai kurie žmonės sunkiai priima Kristaus dieviškumą. Mat kūne Jėzus turėjo pajungti Save Tėvo valiai. Daugelis supranta tai kaip „įrodymą“, kad Jis neprilygo Tėvui. Tačiau ši tikrovė neatspindi vidinės Dievo struktūros. Pavaldumas atspindi kaip išganymo planas veikia. Jėzus turėjo tapti žmogumi, klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8). Be to, būdamas Sūnus, Jis Savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie Jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi (Hbr 5, 8–9). Šie teiginiai rodo, kad Jėzus buvo pavaldus dėl įsikūnijimo, kuris buvo būtinas išganymo planui. Jie neįrodo, kad Jis nebuvo Dievas ir amžinas.

„Nuo amžinybės dienų Viešpats Jėzus Kristus buvo viena su Tėvu. Jis buvo Dievo paveikslas, Jo šlovės atspindys. Kad išreikštų šitą šlovę ir atskleistų Dievo meilę, Jis atėjo į mūsų nuodėmių aptemdytą žemę. Todėl apie Jį buvo išpranašauta: Jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‚Dievas su mumis‘“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 5 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Kai kurie ankstyvieji adventistai sunkiai priėmė Trejybės doktriną. Šiandien bažnyčia laikosi tvirtos pozicijos dėl šio mokymo. Kaip tai atskleidžia, kad tiesa yra apreiškiama palaipsniui? Prisiminkite savo patyrimą, kaip augote, pamažu suprasdami vis daugiau tiesos? Kokie kadaise laikyti įsitikinimai šiandien nebepriimtini?

2. Jn 8, 58 parašyta: „Jėzus tarė: ‚Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!‘“ Kaip ši eilutė apreiškia Kristaus dieviškumą?

Santrauka: Jei norime, kad mūsų meilė amžinam Dievui, kuriam tarnaujame ir kurį garbiname, sustiprėtų, pirmiausia turime stengtis suvokti, ką Jis apie Save pasakė. Trejybė yra slėpinys, bet Šventajame Rašte „slėpiniai“ yra gilios tiesos, kurias amžinasis Dievas apreiškia, nors ir ribotai. Taigi saugiai kalbėti apie Dievą galime tik klūpėdami. „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS“ (Įst 6, 4).

Kas, regėdamas Habl kosminiu teleskopu padarytas nuotraukas, nesistebėjo visatos grožiu? Žiūrėdamas į gerai žinomą nuotrauką „Sombrero galaktika“, vienas rašytojas sakė: „Kaip galime pradėti suvokti ir aiškinti „Sombrero galaktikos“ (tik viena iš milijardų) galią, tiesas ir tikslus? Štai mes, tokie menki ir izoliuoti, kūrinijos taškelis, nors daug matantys, bet mažai suvokiantys“.

Jei visata yra tokia, koks nuostabus turi būti jos Kūrėjas, nes tik kažkas didingesnis už pačią visatą galėjo ją sukurti!

Žinoma, visatą, pradedant „Sombrero galaktika“ ir baigiant kvarkais, sudarančiais šią galaktiką ir visą kitą materiją, sukūrė Dievas, kurį garbiname ir kuriam tarnaujame kaip septintosios dienos adventistai.

Būtent šiame kontekste bus aptariamas Viešpats šį ketvirtį. Specialus terminas tokioms studijoms apie Dievą yra teologija. Juk svarbu žinoti apie Dievą, kurį garbiname, kuriuo pasitikime ir kuriam tarnaujame, kurį esame pašaukti mylėti visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu (Lk 10, 27).

Dievo paveikslas Biblijoje yra labai platus. Taip, Dievo meilė yra pabrėžiama vėl ir vėl, bet Jis nori, kad apie Jį žinotume kuo daugiau. Pavyzdžiui, Šventajame Rašte yra šimtai skirtingų vardų Dievui apibūdinti. Kiekvienas iš jų gali padėti giliau ir labiau suprasti didį dangaus ir žemės Dievą. Jis yra kur kas daugiau nei Kalėdų senis, dalijantis dovanas mūsų prašymu. (Profesionalus pokerio lošėjas neseniai laimėjo milijonus dolerių turnyre, o tada viešai padėkojo už tai Jėzui!)

Šį ketvirtį pažiūrėsime į Dievą iš įvairiausių pusių ir pagalvosime, ką tai reiškia mums praktiškai. Pradėsime nuo „pagrindų“, pavyzdžiui, Trejybės, mokančios, kad Dievas yra vienas, bet trijuose Asmenyse. Tada dėmesį sutelksime į Dievą kaip Kūrėją. Ši doktrina yra viso mūsų tikėjimo pamatas. Tada mokysimės apie atpirkimą, nes nepakanka tik būti sukurtiems puolusiame pasaulyje, taip pat turime būti atpirkti. Mokysimės apie malonės ir teisumo Dievą. Tada studijuosime apie Jo šventumą, Įstatymą ir sabatą, nes visa tai parodo Jo charakterio esmę ir padeda mums suprasti, koks Jis.

Taip pat mokysimės dar apie šį bei tą, kas paprastai nėra pabrėžiama, pavyzdžiui, tai, kad Viešpats yra grožio, istorijos ir net romantikos Dievas. Be kita ko, t.y. maldos ir ekologijos (norime pasimokyti kai kurių praktinių dalykų, ką reiškia tarnauti mūsų Viešpačiui), ketiname mokytis apie didį Dievo pažadą sugrįžti. Tai nurodo į istorijos kulminaciją ir siaubingo nuodėmės patyrimo pabaigą.

Dievas yra didis (juk Jis, be kita ko, sukūrė „Sombrero galaktiką“!), o mes, priešingai, esame maži. Turėtume būti dėkingi už Jo suteiktą šviesą. Šį ketvirtį mes pažvelgsime į dalį šios šviesos. Ar vaikščiosime joje, rinktis mums.

Jo Ann Davidson

Gruodžio 24–30 d.

Šią savaitę skaitykite: Gal 6, 11–18; Rom 6, 1–6; 12, 1–8; 2 Kor 4, 10; 5, 17; 11, 23–29.

Įsimintina eilutė: „Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš ­ pasauliui“ (Gal 6, 14).

Šios Laiško galatams studijos buvo rimtos, nes pats laiškas yra gilus. Suprasdamas savo pašaukimą, žinodamas skelbiamą tiesą (kaip jis pats ne kartą sakė, kad tiesą davė Viešpats), Paulius rašė užsidegęs, kaip Senojo Testamento pranašai: Izaijas, Jeremijas, Ozėjas. Kaip pastarieji maldavo Dievo žmonių tais laikais nusigręžti nuo klaidų, Paulius čia darė tą patį.

Nesvarbu, kad skyrėsi aplinkybės. Juk Jeremijo žodžiai galėjo būti lengvai pritaikyti galatams: „‘Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti Mane, pripažinti, kad Aš esu Viešpats, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmonėmis Aš mėgaujuosi‘,–­ tai Viešpaties žodis“ (Jer 9, 23).

Prieš Kristaus kryžių žmogiška išmintis, turtas ir jėgos atrodo paprasčiausiai bevertės, rašė Paulius klystančiai Galatijos bendruomenei.

I. Paties Pauliaus ranka

1. Palyginkite baigiamąsias pastabas Gal 6, 11–18 su paskutinėmis pastabomis kituose Pauliaus laiškuose. Kuo Laiško galatams pabaiga panaši ir kuo skiriasi? (žr. paskutines pastabas Rom; 1 ir 2 Kor; Ef; Fil; Kol; 1 ir 2 Tes.)

Baigiamosios Pauliaus pastabos ne visada vienodos, nors jose daug bendrų elementų: (1) sveikinimai konkretiems asmenims, (2) raginimas, (3) asmeninis parašas ir (4) palaiminimas. Palyginus šias įprastas ypatybes su paskutinėmis Pauliaus pastabomis Laiške galatams, pasirodo du reikšmingi skirtumai.

Pirmiausia, skirtingai nuo daugelio Pauliaus laiškų, Laiške galatams nėra asmeninių sveikinimų. Kodėl? Nėra ir įprastos padėkos laiško pradžioje. Tai turbūt dar vienas įtemptų santykių tarp Pauliaus ir galatų požymis. Apaštalas buvo mandagus, bet formalus.

Antra, turime atsiminti, kad Paulius buvo įpratęs diktuoti savo laiškus raštininkui (Rom 16, 22). Baigęs apaštalas dažnai paimdavo rašymo priemonę ir užrašydavo kelis trumpus žodžius sava ranka (1 Kor 16, 21). Tačiau Laiške galatams Paulius nedaro, kas įprasta. Apaštalas taip nerimavo dėl įvykių Galatijoje, kad paėmęs rašymo priemonę nesiliovė rašęs. Jis tiesiog negalėjo sustoti, dar kartą nepamėginęs įtikinti galatus, kad šie nusisuktų nuo klystkelių.

Gal 6, 11 Paulius pabrėžė, kad rašė didelėmis raidėmis. Iš tikrųjų nežinome kodėl. Kai kurie mano, kad Paulius turėjo omenyje ne raidžių dydį, bet keistą jų formą. Jie mano, kad galbūt Pauliaus rankos buvo taip sužalotos nuo persekiojimų arba palapinių siuvimo, kad apaštalas negalėjo rašyti tiksliai. Kiti mano, kad jo komentarai įrodo, jog Pauliaus rega buvo silpna. Nors abu atvejai yra galimi, tai daugiau ar mažiau tik spėlionės, neleidžiančios nuspręsti, ar Paulius tyčia rašė didelėmis raidėmis, pabrėždamas savo mintį, panašiai kaip mes pabrėždami svarbų žodį ar sąvoką pabraukiame ją, užrašome pasvirusiu šriftu arba didžiosiomis raidėmis.

Kokia bebūtų priežastis, Paulius tikrai norėjo, kad skaitytojai paisytų jo įspėjimo ir pastabų.

II. Gyrimasis kūnu

2. Perskaitykite Gal 6, 12–13. Ką Paulius sako šiose eilutėse?

Nors Paulius anksčiau užsiminė apie jo priešininkų tikslus ir motyvus (žr. Gal 1, 7; 4, 17), apaštalo pastabos Gal 6, 12–13 yra pirmas aiškus komentaras apie priešininkus. Apaštalas apibūdina juos kaip norinčius įsigyti gerą vardą išoriniais dalykais. Frazė geras  vardas graikų kalboje pažodžiui reiškia nutaisyti „tinkamą veido išraišką“. Graikai tuo pačiu žodžiu apibūdindavo aktoriaus kaukę. Žodis net vaizdingai pavartotas, kad jį būtų galima susieti su aktoriaus vaidmeniu. Kitaip tariant, Paulius sako, kad šitie žmonės buvo panašūs į aktorius, siekiančius auditorijos pritarimo. Kultūroje, pagrįstoje garbe ir gėda, prisitaikėliškumas yra būtinas, ir mokantys klaidingų tiesų siekė pagerinti savo vardą bičiulių žydų Galatijoje ir Jeruzalėje akyse.

Paulius paminėjo svarbų dalyką, susijusį su vienu iš jų motyvų – tai norą išvengti persekiojimo. Persekiojimas gali būti dramatiškas, susijęs su fiziniu smurtu, tačiau ir „švelnesnės“ persekiojimo formos gali būti tokios pat kenksmingos, pavyzdžiui, užsipuldinėjimas ir išskyrimas. Paulius ir kiti uolūs bei atsidavę tikintieji Judėjoje kartą kentė persekiojimus (Gal 1, 13), taip pat veikusius ir krikščionis.

Religiniai žydų vadovai vis dar turėjo politinės įtakos daugelyje sričių. Romos vardu jie galėjo taikyti sankcijas, todėl daug įtikėjusių žydų norėjo palaikyti su jais gerus ryšius. Apipjaustydami pagonis ir mokydami juos laikytis Toros (Mozės Penkiaknygė), ramybės drumstėjai Galatijoje galėjo surasti bendrų įsitikinimų su vietiniais žydais. Tai ne tiktai leistų jiems palaikyti draugiškus santykius su sinagogomis, bet net galėjo sustiprinti ryšius su įtikėjusiais žydais Jeruzalėje, kur vis labiau buvo abejojama darbu, atliekamu tarp pagonių (Apd 21, 20–21). Be abejo, viena prasme jų veiksmai galėjo padaryti liudijimą efektyvesniu.

Kokia bebūtų situacija, kurią Paulius turėjo omeny, jo žodžiai yra aiškūs: „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (2 Tim 3, 12).

Apsvarstykite priežastis, kurias šitie žmonės turėjo, mokant netiesos. Pagalvojus, jos atrodo gana pagrįstos. Ką tai turi pasakyti mums apie motyvus, kad net „geriausios“ paskatos gali paklaidinti mus, jei nebūtume atsargūs? Kada paskutinį kartą ėmėtės netinkamų dalykų vardan teisingų motyvų?

III. Gyrimasis kryžium (Gal 6, 14)

„Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš­ pasauliui“ (Gal 6, 14).

Išstatęs motyvus, skatinusius reikalauti apipjaustymo, Paulius paskutinį kartą pristato savo Evangelijos santrauką galatams. Evangelija yra pagrįsta dviem pagrindiniais principais: (1) Kryžiumi (14 eilutė) ir (2) nuteisinimo doktrina (15 eilutė). Šiandienėje pamokoje bus akcentuojamas nuteisinimas.

Gyvenant dvidešimt pirmame šimtmetyje sudėtinga suvokti Pauliaus komentaro apie Kryžių (Gal 6, 14) sukeltą šoką. Šiandien Kristaus kryžius yra puoselėtinas simbolis, sukeliantis teigiamus jausmus daugumai žmonių. Tačiau Pauliaus dienomis Kryžius nebuvo kažkas, kuo būtų galima pasigirti, bet kažkas niekinga. Mintis apie nukryžiuotą Mesiją žydus įžeisdavo, o romėnams tai buvo bjauru, nes nukryžiavimas nebuvo laikomas tinkama bausmės forma Romos piliečiui.

Panieka, kurią senovės pasaulis jautė Kristaus kryžiui, galima aiškiai pamatyti, anot rašytinių šaltinių, ankstyviausiame piešinyje, vaizduojančiame nukryžiavimą. Priskiriamam antro šimtmečio pradžiai piešinyje nukryžiuotas žmogaus, iškeltomis rankomis, yra nupieštas su asilo galva. Po piešiniu yra užrašas: „Aleksandras garbina savo Dievą“. Mintis aiški, Kristaus kryžius buvo tiesiog pajuoka. Būtent šiame kontekste Paulius drąsiai skelbia, kad jis gali girtis tik Kristaus kryžiumi!

3. Kuo reikšmingas Kristaus kryžius Pauliaus santykiui su pasauliu? Gal 6, 14; Rom 6, 1–6; 12, 1–8; Fil 3, 8.

Kristaus kryžius keičia viską. Jis meta tikinčiajam iššūkį ne tiktai iš naujo įvertinti save, bet ir įvertinti santykį su pasauliu. Pasaulis (1 Jn 2, 16) priešinasi Dievui. Kadangi mirėme su Kristumi, pasaulis daugiau neturi galios. Senas gyvenimas, kurį kadaise gyvenome, praėjo. Atsižvelgiant į Pauliaus analogiją, tikintysis ir pasaulis turi būti vienas kitam miręs.

Ką Kryžius padarė, paveikdamas jūsų santykį su pasauliu? Ką tai pakeitė? Kuo dabartinis jūsų gyvenimas skiriasi nuo to, kurį gyvenote prieš pavesdamas save Viešpačiui, kuris mirė už jus?

IV. Naujas kūrinys

Pabrėžęs, kad krikščioniui svarbiausia yra Kristaus kryžiaus, Paulius dabar akcentuoja antrą pamatinį savo Evangelijos principą – nuteisinimą tikėjimu.

Kaip jau matėme visą ketvirtį, Paulius iš esmės priešpastatė apipjaustymą ir Evangeliją. Tačiau apaštalas nebuvo nusiteikęs prieš pačią apeigą. Paulius pateikė kelis stiprius tvirtinimus prieš apipjaustymą (žr. Gal 5, 2–4), bet jis nenorėjo, kad galatai nuspręstų, jog neapipjaustymas Dievą tenkina labiau nei apipjaustymas. Tai nėra jo mintis, nes asmuo gali būti linkęs laikytis Įstatymo raidės ir tuo atveju, jei žmogus kažką daro, ir jei nedaro. Dvasine prasme pats apipjaustymo klausimas yra nereikšmingas. Tikras tikėjimas nėra išoriškas elgesys, bet žmogiškos širdies būklė. Juk pats Jėzus sakė, kad asmuo gali atrodyti pavyzdingas, bet būti dvasiškai supuvęs viduje (Mt 23, 27).

4. Ką reiškia būti nauju kūriniu? Gal 6, 15; 2 Kor 5, 17. Kaip jūs asmeniškai patyrėte, ką tai reiškia?

Žodis kūrinys (gr. – keisis) gali apibūdinti ir individualią asmenybę (Hbr 4, 13), ir visą kūriniją bendrai (Rom 8, 22). Ir vienu, ir kitu atveju žodis apibūdina Kūrėjo veiksmus. Tai yra Pauliaus mintis. Nauju kūriniu negalima tapti žmogiškų pastangų dėka, pavyzdžiui, apipjaustymo ar kažkokių kitų. Jėzus šį procesą vadina gimti iš aukštybės (Jn 3, 5–8). Tai yra dieviškas aktas, kai pats Viešpats dvasiškai mirusiam asmeniui įkvepia dvasinę gyvybę. Tai dar viena metafora, apibūdinanti gelbėjimo procesą, kurį Paulius paprastai vadina nuteisinimu.

Tai, ką reiškia būti nauju kūriniu, Paulius smulkiau apibūdina 2 Kor 5, 17. Šioje eilutėje Paulius aiškina, kad tapimas nauju kūriniu yra kur kas daugiau nei tik mūsų padėties dangaus knygose pasikeitimas; tai sukelia šiandienio mūsų gyvenimo pokyčius. Timotis Džordžas (Timothy George) pažymi, kad tai „apima visą pasikeitimo procesą: Šventosios Dvasios darbą, skatinantį atgailauti ir tikėti, kasdien marinti savąjį „aš“ ir atgaivinti dvasinę prigimtį, nuolat augti, šventėti ir panašėti į Kristų.“ (Gal, p. 438.)

Tapimas nauju kūriniu nenuteisina mūsų. Vietoj to šis esminis pokytis yra aiški apraiška to, ką reiškia būti nuteisintu.

V. Paskutinės pastabos (Gal 6, 16–18)

5. Paulius palaimina tuos, kurie laikysis šios taisyklės (Gal 6, 16). Atsižvelgiant į kontekstą, apie kokią taisyklę Paulius kalbėjo?

Žodis taisyklė, verčiant pažodžiui, reiškia matuoklę, kurią naudodavo mūrininkai ar dailidės. Pats žodis galiausiai įgijo menamą reikšmę ir buvo siejamas su taisyklėmis bei vertinimo standartais. Pavyzdžiui, kalbant apie Naujojo Testamento kanoną, turima omenyje dvidešimt septynios Naujojo Testamento knygos, laikomos autoritetingomis apibrėžiant tikėjimą ir Bažnyčios veiklą. Todėl, jei mokymas neatitinka to, kas randama šitose knygose, jis nėra priimtinas.

6. Kas yra Viešpaties Jėzaus žymės, kurias Paulius nešiojo savo kūne? Ką jis turėjo omenyje, rašydamas, kad dėl jų niekas neturi varginti apaštalo? Ar Gal 6, 14 gali padėti atsakyti šį klausimą? Gal 6, 17; 2 Kor 4, 10; 11, 23–29.

Žodžiu žymes (gr. – stigmata) Paulius galėjo apibūdinti vergų tapatybei nustatyti naudojamus skiriamuosius ženklus, arba tam tikrose religijose naudojamus įspaudus, kuriais tikintysis save pažymėdavo, taip rodydamas ištikimybę. Bet kokiu atveju Paulius neabejotinai nurodė į randus, kuriuos ant jo kūno paliko persekiojimai ir sunkumai (žr. 2 Kor 4, 10; 11, 24–27). Apaštalo priešininkai reikalavo, kad pagonių kilmės atsivertėliai priimtų apipjaustymo žymę kaip ištikimybės judaizmui simbolį. Bet Paulius turėjo žymes, kurios rodė, kieno vergu jis tapo, ir jam nėra kitos ištikimybės, o tik ištikimybė Kristui… Randai, kuriuos Paulius gavo iš savo priešų, iškalbingai liudijo apie apaštalo ištikimybę Kristui.“ (E. Vait Komentarai, SDA Biblijos Komentarai, t. 6, 989 p.)

Kokias „žymes“, fizines ar kitokias, turite dėl tikėjimo Jėzumi? Kitaip tariant, ką jūsų tikėjimas kainavo jums?

Toliau studijuokite: „Golgotos kryžius meta iššūkį ir galiausiai nugalės visas žemiškas ir pragariškas jėgas. Kryžius yra visos įtakos centras, ir nuo jo sklinda visa įtaka. Tai yra didysis traukos centras, nes ant jo Kristus atidavė Savo gyvybę už žmoniją. Šios aukos prireikė, kad žmogus atgautų pirminį tobulumą. Taip ir net daugiau. Auka visiškai pakeičia charakterį, darydama žmogų daugiau nei nugalėtoju. Tie, kas Kristaus padedami įveikia Dievo ir žmogaus priešą, užims savo vietą danguje ir bus prakilnesni už angelus, kurie niekada nenusidėjo. Kristus sakė: ‘O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie Savęs.’ Jei į kryžiaus įtaką neatsiliepiama, jis sukuria įtaką. Iš kartos į kartą ši tiesa yra apreiškiama kaip dabartinių laikų tiesa. Kristus ant kryžiaus buvo tarpininkas, per kurį malonė ir tiesa susitiko, teisumas ir ramybė pasibučiavo. Tai yra priemonė, kuri turi būti pasaulio varomoji jėga (MS 56, 1899).“ (E. Vait Komentarai, SDA Biblijos Komentarai, t. 6, 1113 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Kuo jums reikšminga tai, kad Paulius pradeda ir baigia savo laišką nurodydamas į Dievo malonę? Palyginkite Gal 1, 3 ir 6, 18.

2. Atsižvelgiant į Pauliaus teiginį: pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš –­ pasauliui (Gal 6, 14), koks turi būti krikščionio santykis su pasauliu šiandien? Kaip krikščionys turi reaguoti į tokius klausimus, kaip antai: aplinka, rasizmas, abortas ir t. t., jei jie mirę pasauliui?

3. Kaip asmuo žino, ar jis yra naujas kūrinys, apie kurį Paulius rašė?

4. Atsižvelgiant į tai, ką studijavote šį ketvirtį, kaip apibendrintumėte Pauliaus požiūrį į: Įstatymą, Įstatymo darbus, nuteisinimą tikėjimu, senąją ir naująją Sandorą, Kristaus darbą ir krikščioniško gyvenimo prigimtį?

Santrauka: Tikra religija nėra matomas elgesys, bet širdies būklė. Kai širdis bus patikėta Dievui, asmens gyvenimas vis labiau atspindės Kristaus charakterį, kai jis augs tikėjime. Širdį turi pavergti Kristus. Visa kita – paskui.