Sabatos Biblijos mokykla

Archive for the ‘Sabatos Biblijos mokykla’ Category

Dvylikta tema

Kovo 17–23d.

Šią savaitę skaitykite: Pr 2, 21–25; Iš 20, 5; Iz 43, 4; 62, 5; Gg; Jn 2, 1–11.

Įsimintina eilutė: „Kai Izraelis ieškojo ramybės, iš tolo man pasirodė VIEŠPATS: ‚Amžina meile Aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile‘“ (Jer 31, 2–3).

Pagrindinė mintis: Kaip turėtume suprasti Dievo meilę?

Meilė, galbūt, yra dažniausiai primenama Dievo savybė. Iš tikrųjų negalime pervertinti Dievo meilės nei išsemti jos. Bet galbūt yra viena Jo gilios meilės pusė, kuri nėra tinkamai įvertinta – tai Dievo romantiškumas.

Kad tinkamai suprastume Dievo romantišką prigimtį, pirmiausia turime priminti sau Biblijoje apreikštą laikotarpį. Šventajame Rašte aprašyti tūkstančiai žmonijos istorijos metų, nuo pirmos šio pasaulio dienos iki paskutiniosios, kol Jis viską padarys nauja. Kaip visose istorijos knygose, Biblijoje paminėti karaliai ir karalienės, karai ir mūšiai bei politinė intriga.

Tačiau jokioje istorijos knygoje nerašoma viskas, kas įvyko. Tas pat būdinga ir Šventajam Raštui. Pastarajame nėra aprašyto išsamaus, plataus laikotarpio istorinio įrašo. Daug dalykų, žinoma, yra praleista. Tačiau įdomiausia yra tai, kad Dievas įtraukė romantiškus pasakojimus į biblinį įrašą, Jis įkvėpė pranašus juos užrašyti. Kodėl Viešpats įtraukė šiuos romantiškus pasakojimus į istorinę knygą? Ar tai liudija apie Jo prigimtį ir kad Jam romantika yra svarbi? Šią savaitę pažiūrėsime, kodėl šitie pasakojimai yra įtraukti ir ko galime iš jų pasimokyti.

I. Romantika pradžioje

„O žmogus ištarė: ‚Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama žmona, nes iš žmogaus buvo paimta‘“ (Pr 2, 23).

Kalbant apie romantiką pradėti reikia pirmosios Šventojo Rašto – Pradžios knygos skyriais, kuriuose apibūdinami Adomas ir Ieva. Vyras ir moteris yra ypatingi Dievo kūriniai. Abu atspindi Jo atvaizdą (Pr 1, 26–27). Ir Adomas, ir Ieva tapo gyvi dėl neįtikėtinos Dievo galios kurti. Fizinis žmogaus kūnas išlieka vienu iš galingiausių liudijimų apie mūsų Kūrėjo išmintį ir galią.

1. Perskaitykite biblinį pasakojimą apie Ievos sukūrimą (Pr 2, 21–25). Kaip apibūdintumėte šiame pasakojime aprašytus santykius tarp jų?

Galbūt akivaizdžiausia yra tai, kad jie buvo labai artimi ir prisirišę. Dievas sukūrė moterį iš vyro kūno; jie yra, tikrąja šio žodžio prasme, tas pats kūnas ir kraujas.

Vėliau Adomas pradeda taip vadinamą pirmąją meilės giesmę ar poemą, atvirai pripažindamas, kad jie vienas kitam labai artimi. 23 eilutėje pavartotas žodis vyras arba žmogus (hebrajiškai – ish) yra artimas žodžiui žmona (hebrajiškai – ishah). Tai dar vienas liudijimas, kad žmogus ir žmona yra artimai susiję.

24 eilutėje pasakyta, kad vyras paliks savo tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu. Tai dar vienas galingas intymumo indikatorius. (Kai kuriems žmonėms smalsu, apie kokius tėvus čia kalbama, juk tuomet tėvų dar nebuvo? Mozė šį pasakojimą užrašė praėjus daugeliui šimtmečių po šių įvykių. Jis panaudojo pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, kad paaiškintų smulkiau, ką santuoka reiškė.)

Galiausiai jų nuogumas taip pat atskleidė ypatingą artumą ir intymumą.

Kad ir ką jų santykiai pradžioje reiškė, romantiška meilė tikrai buvo esminė dalis. Dievas neprieštarauja romantikai. Atvirkščiai, Jis sukūrė mus gebančius ją patirti. Iš tikrųjų atrodo, kad tai yra vienas iš pagrindinių elementų, kuriuos Jis sukūrė mumyse.

Romantiška meilė yra nuostabi Dievo dovana žmonijai. Jei palaikote deramus romantiškus santykius, ką galite daryti, kad apsaugotumėte juos nuo pikto?

II. Romantika Biblijoje

Biblijoje aprašyta ne tik daug istorinių įvykių, bet ir romantiškų nutikimų. Abraomą ir Sarą siejo stiprus meilės ryšys. Patriarchas nepaliko jos per tuos ilgus nevaisingumo metus. Iš tikrųjų tai Sara primygtinai siūlė Abraomui imti sau žmona Hagarą. Meilės ryšys tarp Abraomo ir Saros buvo stiprus. (Žr. Pr 16.)

Pradžios knygos skyrius, kuriame aprašyta tolima Abraomo tarno kelionė surasti Izaokui žmoną, yra ilgas. Tai dar vienas įkvėptas meilės pasakojimas. (Žr. Pr 24.)

Kitas meilės pasakojimas, kuriam skirta nemažai vietos Biblijoje, tai pasakojimas apie Jokūbą ir Rachelę. Trumpai, Jokūbas impulsyviai ir šiltai reagavo į Rachelę. Kito pavyzdžio, kad vyras bučiuotų moterį prieš santuoką, Šventajame Rašte nėra, išskyrus Giesmių giesmės knygą. Ir atsižvelkime į tai, kad Dievas yra Šventojo Rašto autorius, ir Pradžios knyga buvo parašyta Jo įkvėpimu, tuomet Dievas yra romantikas, nes Jis įtraukė šį meilės pasakojimą ir šį bučinį į Bibliją. (Žr. Pr 29.) (Jei rašytumėte istorinę knygą, apimančią tūkstančius metų, įskaitant žmonijos kilmę ir jos nuopuolį, kodėl įtrauktumėte šią romantišką detalę?) Per istorinį periodą, aprašytą Pradžios knygoje, turi būti daug laiko tarpų. Vis dėlto, Dievas įkvėpė rašiusius Bibliją, kad šie šilti meilės pasakojimai būtų įtraukti.

2. Perskaitykite šiuos romantiškus pasakojimus. Kad ir kokia buvo ta meilė, šie liudijimai daugeliu atvejų panašūs į meilės pasakojimus visame pasaulyje; t. y. šitie žmonės susidūrė su daugeliu iššūkių ir nukentėjo nuo vienos ar kitos šalies padarytų klaidų. Kokios jų atnešė daug skausmo ir kančių, pakenkdamos šiems santykiams? Svarbiausia, kaip galime pasimokyti iš jų klaidų?

Deja, daugelis padarė panašias klaidas, ar net blogesnes. Gera žinia yra tai, kad Dievas ne tiktai atleidžia, Jis išgydo. Kad ir kokias klaidas esate padarę, kaip Kryžiaus dėka galite gauti atleidimą ir kaip galite būti išgydyti?

III. Dievo Meilė

Pradžios knygoje matome, kad romantika turėjo būti esminė žmogiško patyrimo dalis. Vienas vyras ir viena moteris. Biblinis romantiškos meilės pavyzdys buvo Dievo idealas.

Taip pat žavi tai, kad meilė, santuoka Biblijoje dažnai simbolizuoja tokius santykius, kokius Dievas nori palaikyti su Savo žmonėmis. Nieko nėra artimesnio nei vyras ir žmona – išskyrus, galbūt, asmeninius santykius su Dievu.

3. Perskaitykite Iš 20, 5. Koks žodis atskleidžia Dievo jausmus žmonėms? Kaip turime suprasti šį žodį Dievo kontekste?

Dievas dažnai rodė pavyduliavimą dėl Savo žmonių (taip pat žr. Iš 34, 14; Įst 4, 24; Jl 2, 18.). Pavyduliavimą jaučia įsimylėjėliai, manantys, kad jų mylimasis nėra ištikimas. Dievas nėra nutolusi, nieko nejaučianti, beasmenė švelni „galia“. Jis yra asmeniška Esybė, jaučianti gilią meilę žmonijai. Kad ir kaip sunku būtų tai suprasti, Dievas tikrai myli mus ir, kaip visi įsimylėjėliai, neištikimybė Jam sukelia skausmą.

4. Perskaitykite pateiktus tekstus. Kas juose pasakyta? Kaip jie padeda suprasti Dievo jausmus mums? Iz 43, 4; 62, 5; Ez 16, 1–15; Jer 31, 3; Apr 21, 9.

Biblija moko, kad Dievas ypatingai myli visus žmones. Tai nėra lengva sąvoka, nes paties Dievo, visatos Kūrėjo, sąvoką nėra lengva suprasti. Juk vos galime suprasti visatą apskritai; juolab ją Sukūrusį. Tuo pačiu metu, nors Dievas ne tiktai apreiškė, kad myli mus, Jis parodė tai mums daugeliu galingų būdų. Didžiausias Dievo meilės pavyzdys, žinoma, yra Kryžius ir kas ant jo įvyko. Argi reikia didesnių Dievo meilės įrodymų negu Golgota?

Pagalvokite, ką reikštų, jei Dievas būtų mums abejingas arba paprasčiausiai mėgtų mus. Bet Biblijoje pasakyta, kad Dievas myli mus. Ką tai reiškia jums asmeniškai, ir kaip ši nuostabi mintis (kad Dievas myli mus), veikia jūsų gyvenimą?

IV. Romantikos knyga

Bibliotekas būtų galima pripildyti knygų, kuriose tyrinėjamas kančios klausimas. Pastarasis itin sudėtingas tikintiems mylintį ir visagalį Dievą (ateistui, t.y. tikinčiam, kad Dievo nėra, kad visata – beprasmė, kančia yra tiesiog gyvenimo dalis, todėl toks filosofinis klausimas, aktualus krikščionims, ateisto nejaudina). Tačiau nesuprantant didžiosios kovos tarp Kristaus ir šėtono, tokios knygos nepasitarnautų (net suvokiant kosminę dramą, kančios klausimas yra išties sudėtingas).

Nors kančios klausimas paliečia visas žmogaus gyvenimo puses, nederėtų pamiršti to, kas teikia malonumą. Kodėl maistas yra toks skanus? Kodėl skonio svogūnėliai tobulai atitinka nuostabų maisto skonį? Kodėl tiek daug ryškių spalvų? Kodėl akis gali jas pamatyti? Kam reikia seksualumo santuokoje? Juk dauginimuisi užtikrinti seksualus elgesys nebūtinas. Kai kurios gyvybės formos dauginasi tiesiog pasidalindamos pusiau. Įsivaizduokite, jei dauginantis mums reiktų tai patirti. Šiandien naudojamasi apsėklinimu, kuris neteikia malonumo. Kodėl nervų galūnės yra būtent tokios, kad jų pagalba būtų galima patirti malonumą, net seksualinį malonumą?

Atsakymas į visus šiuos klausimus yra paprastas – Dievas padarė mus tokius. Dievas sukūrė žmones fizinius, tokius, kad jie galėtų mėgautis fiziniais malonumais.

Jokioje kitoje Biblijos knygoje apie tai nekalbama aiškiau, nei Giesmių giesmėje. Kodėl pastaroji yra Biblijoje? Tai romantiško malonumo knyga. Joje neužsiminta apie gimdymą. Ši knyga išskirtinai primena mums konkrečius malonumus, Dievo sukurtus vyrams ir žmonoms. Šios romantiškos meilės kilmę galime rasti Dieve.

5. Apžvelkite Saliamono giesmę. Ką knyga sako jums apie Dievo požiūrį į kūno malonumus atitinkamame kontekste?

Žinoma, palyginus su visomis kultūroje paplitusiomis bjaurastimis ir pasileidimu, krikščioniškos mintys, susijusios su seksu, santuoka ir fiziniais malonumais, gali pasirodyti pasenusios, pernelyg drovios ir ribojančios. Tačiau šiuos principus davė Tas, kuris sukūrė fizinį malonumą, Tas, kuris geriausiai išmano, kaip tuo mėgautis. Kas kitas, jei ne Dievas galėtų geriau įvertinti piktnaudžiavimą šiomis dovanomis? Ko nepaveikė vienu ar kitu būdu piktnaudžiavimas šiomis dovanomis?

V. Jėzus ir romantika

6. Perskaitykite Jn 2, 1–11. Ką tekstas pasako apie Jėzaus požiūrį į santuoką ir romantišką meilę? Ką reiškia tai, kad Jis palaimino tokią triukšmingą ir užsitęsusią šventę, kaip žydų vestuvės? Pastarosios būdavo būtent tokios tomis dienos.

Jėzus neseniai buvo sugrįžęs iš dykumos, kurioje buvo gundomas ir asmeniškai gėrė sielvarto taurę. Po šių įvykių žmonėms Jis dalijo palaimas, pašventindamas žmogiškuosius santykius. Jėzus, vadovavęs pirmose vestuvėse Edene, pirmą stebuklą žemėje padarė vestuvėse.

Žydų vestuvės bibliniais laikais buvo įspūdingos. Santuoka mažame kaime Galilėjos Kanoje galbūt buvo metų įvykis. Linksmybės tęsdavosi daug dienų. Rabinai ir mokiniai liaudavosi mokęsi. Visi atnešdavo dovanas ir mainais buvo tikimasi, kad šeima tinkamai priims svečius, parūpins jiems maisto, gėrimų ir linksmybių.

Pasibaigęs gėrimas per vestuves ne tik nuviltų, bet būtų katastrofa. Jėzaus motina paaiškino nenumatytas aplinkybes. Ji nieko nepasiūlė, bet tuo pačiu metu ji nebuvo pasyvi. Tarnams ji pasakė: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“.

Jėzus liepė tarnams pripilti šešis indus vandens. Archeologai teigia, kad tais laikais toks indas galėjo talpinti 56–95 litrus. Tuomet kalbame apie bent jau 340 litrų. Kai kurie mokslininkai kalba apie 454 litrus.

Kitas dalykas, prievaizdo žodžiai jaunikiui: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“ (Jn 2, 10).

Jei keturios kvortos sudaro 3,785 litro, o kiekviena kvorta – tai šešios stiklinės, vestuvėms buvo parūpinta 2160 stiklinių. Tai reiškia 2160 porcijų puikaus gėrimo vestuvėms Galilėjos kaime. Jėzus vestuvėse išpilstė geriausią, kas buvo matyta.

Šiame stebukle galima pamatyti Dievo kūrybinę galią, tą pačią galią, kuri sukūrė mūsų pasaulį. Jėzaus žemiškos tarnystės metu ji paminėta vestuvių kontekste.

Romantiška meilė ir santuoka iš tikrųjų yra nuostabios Dievo dovanos. Taip pat turime atsiminti, kad Jėzus nebuvo vedęs. Taip Jis paliko pavyzdį, rodantį, kad ne visi turi susituokti. Nesusituokę žmonės gali gyventi visavertį, produktyvų ir džiaugsmingą gyvenimą, kaip ir vedę.

Toliau tyrinėkite: Senajame ir Naujajame Testamente santuoka simbolizuoja šventą Kristaus ir Jo žmonių meilės sąjungą. Jėzui vestuvių džiaugsmas nurodė į tą džiugią dieną, kai Jis parves Savo nuotaką į Tėvo namus, o atpirktieji su Atpirkėju atsisės prie stalo Avinėlio vestuvių pokylyje. Jis sako: „Kaip tuoktųsi vaikinas su mergele, taip tavo Statytojas susituoks su tavimi. Kaip nuotaka džiaugiasi jaunikis, taip tavimi džiaugsis tavo Dievas“ (Iz 62, 5). Tavęs daugiau nebevadins „Paliktąja“ (4 eilutė). [...] būsi vadinama „Ji mano žavesys“, o tavo šalis – „Ištekėjusia“ (4 eilutė). [...] Jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas (Sof 3, 17).

Šventasis Raštas baigiasi ta pačia šlovinga tema. Apaštalas Jonas rašė: „Vėl aš išgirdau tarsi gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, skelbiant: „Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi! Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe [...] „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį.“ „Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!“ (Apr 19, 6–9).

Klausimai aptarimui:

1. Kokie papročiai jūsų visuomenėje ir kultūroje gali lengvai paskatinti piktnaudžiauti fiziniais malonumais, kuriuos Dievas davė mums? Kaip galime mokyti kitus, ypač jaunimą, apie pavojus išnaudojant šias dovanas ne pagal paskirtį? Kaip galite parodyti jiems, kad laikydamiesi Dievo duotų principų ir įstatymų, žmonės bus daug geresnėje situacijoje ir mėgausis gyvenimu, užuot laikęsi visuomenės papročių, kurie prieštarauja Dievo Žodyje užrašytiems principams?

2. Izraeliui Dievo duotuose įstatymuose yra dar vienas romantiškos Dievo prigimties priminimas. Kokį „medaus mėnesį“ Dievas siūlo jaunavedžiams? Įst 24, 5. Ką mes darome su šiuo laikotarpiu?

Santrauka: Daugeliui šiuolaikinių žmonių Dievas virto tiesiog kilniu pavyzdžiu. Dievas taip pat buvo padarytas sąvoka, naudinga siekiant pasaulinės taikos. Jis nėra laikomas Asmenybe, kuriai galime jausti meilę. Tačiau Šventasis Raštas primygtinai teigia, kad Dievas yra įsimylėjėlis. Pagalvokite, kaip tai padeda suprasti kai kurias Septintosios dienos adventistų bažnyčios doktrinas.

Kovo 10–16 d.

Šią savaitę skaitykite: Iz 64, 5–8; Ps 51, 12; Hbr 8, 1–5; 1 Met 23, 5; Rom 11, 33–36; Apd 9, 1–22.

Įsimintina eilutė: „Vieno teprašau iš VIEŠPATIES, tik vieno tenoriu: ­gyventi VIEŠPATIES Namuose per visas savo gyvenimo dienas, gėrėtis VIEŠPATIES žavumu ir lankyti Jo šventyklą“ (Ps 27, 4).

Pagrindinė mintis: Dievas – menininkas? Ką tai reiškia? Ir ką tai reiškia mums?

Ligi šiol mokėmės šių temų, susijusių su Viešpačiu: Trejybė, Dievo šventumas ir Dievas Atpirkėjas. Tačiau Šventajame Rašte yra viena Dievo pusė, kuriai retai skiriama dėmesio, t.y. Dievui kaip menininkui.

Daug žmonių tvirtina, kad menas jų nedomina. Daug krikščionių nedaug žino apie meną. Galbūt jie žino, ką mėgsta, bet tai tik žinios apie save. Kiti pripažįsta, kad menas egzistuoja, bet jie niekada nesusimąsto apie jo vertę ar svarbą. Krikščionybėje menas dažnai buvo vertinamas dvejopai. Kartais menai buvo pasmerkti kaip nereligingi ir blogi; kartais estetika tapdavo pasaulietiška „religija“, net atsirasdavo rimtų sekėjų. Taip pat yra daug krikščionių rašytojų, bet jie retai stengdavosi susieti „grožio“ sąvoką su pagrindinėmis krikščioniškomis doktrinomis.

„Grožis yra tiesa, tiesa – grožis“, – rašė poetas Džonas Kyts (John Keats). Nors pastarasis perdėjo, Dievas iš tikrųjų yra Tiesa, ir Tiesa yra graži. Kūrinija liudija, kad Dievas yra menininkas, kad Jis myli tai, kas gražu.

I. Dievas – Puodžius

„O vis dėlto, VIEŠPATIE, Tu –­ mūsų Tėvas. Mes ­– molis, o Tu – mūsų puodžius; visi mes ­Tavo rankų darbas“ (Iz 64, 7).

1. Kur Biblijoje pirmą kartą apibūdinti Dievo sugebėjimai dirbti su moliu? Pr 1, 26–27. 31; 2, 7.

Pradžios knygoje parašyta, kad Dievas žmogų sukūrė iš žemės dulkių. Žodis žmogus (hebrajiškai – adam) hebrajų kalboje yra giminingas žodžiui žemė (hebrajiškai – adamah). Tai kalbinė sąsąja, pabrėžianti nuostabią tiesą apie Dievo kaip „puodžiaus“ sugebėjimus. Jis išties padarė mus iš molio. Sunku įsivaizduoti, kaip žmogus, jo kraujas ir kaulai, oda ir nervai bei kitos nuostabios mūsų kūno dalys galėjo būti padarytos iš žemės. Mūsų būtis yra žmogiškam supratimui nesuvokiamas stebuklas.

Iš dalies puodžiaus įvaizdis „veikia“. T.y. kurdamas mus Viešpats panaudojo molį. Dauguma simbolikos, kuria mėginama paaiškinti Dievo darbus ir galią, negali deramai atskleisti Jo kūrybingumo ir meniškumo. Juk joks puodžius negali paėmęs molį įkvėpti jam gyvybę.

2. Perskaitykite Jer 18, 3–10; Iz 64, 5–8; Ps 51, 12. Kaip puodžiaus simbolika, apreiškianti Dievą, panaudota šiuose tekstuose?

Be kita ko šiuose tekstuose apreikštas mūsų bejėgiškumas prieš Dievo galią. Tam tikra prasme esame molis puodžiaus rankose. Nurodinėja pastarasis, o ne molis.

Tuo pačiu metu Dievas veikia mumyse, kad atkurtų mus pagal Savo paveikslą. Kad ir kiek Dievui rūpėtų fizinė žmogaus pusė, Jam dar labiau rūpi tai, ką Jis gali mumyse atlikti. Turime pasiduoti, mirti sau ir bendradarbiauti su Viešpačiu, kuris siekia atkurti mus, kad mūsų moralė ir grožis būtų kiek galima panašesni į pirmines mūsų savybes. Žinoma, išorė gali būti graži, tačiau svarbiausia yra vidinis grožis.

Fiodoras Dostojevskis aprašė išgalvotą veikėją, kuris turėjo „gražią sielą“. Kaip jūs įsivaizduojate „gražią sielą“? Kas jūsų viduje atitinka gražios sielos supratimą ir kas jam prieštarauja?

II. Dievas – Architektas

3. Išgelbėjęs Izraelį iš Egipto vergijos, Dievas atvedė izraelitus prie Sinajaus kalno. Ten Jis su jais sudarė šventą Sandorą. Iš visų duotų  nurodymų, kaip buvo įtrauktas grožis? Iš 25, 1–9.

Pirmoje Išėjimo knygos pusėje išsamiau rašoma apie stebuklingą Izraelio išgelbėjimą iš Egipto, antroje – apie grožį. Po Iš 25, 1–9 nurodymų, Iš 25, 10–31, 11 užrašyti Dievo paliepimai dėl nešiojamos Padangtės, jos įrangos ir kunigo drabužių. Nuo Iš 35, 1 iki knygos pabaigos (Iš 40, 38) užrašyti išsamūs Dievo nurodymai ir tai, kaip juos vykdyti. Šiame įraše yra daug informacijos, susijusios su menu.

Skaityti šias detales šiandieniniam krikščioniui yra nuobodu. Bet Dievui buvo malonu ne tik pateikti daugelį šių nurodymų išvaduotiems vergams, bet ir įtraukti tai į Šventąjį Raštą. Beveik penkiasdešimtyje skyrių pirmose penkiose Biblijos knygose yra užrašyti tikslūs Dievo nurodymai, susiję su šventovės grožiu. Jis pateikė ne tik architektūrinius brėžinius, bet ir apibūdino įrangą. Svarbu, kad ant Sinajaus kalno Dievas davė ne tik Dešimt įsakymų, nurodymus, susijusius su Sandora, bet ir konkrečiai apibūdino, kaip išpuoselėti padangtę, panaudojant beveik visus įmanomus meniškus sugebėjimus.

Dievas buvo viso šito architektas. Jis net įkvepė amatininkus, atlikusius smulkiąją apdailą. Žmogiškiems sumanymams vietos palikta nebuvo. Penkiose Mozės knygose yra daugiau skyrių, susijusių su padangtės planais, jos įranga, nei bet kuria kita tema.

4. Pagal kokį pavyzdį buvo padaryta žemiškoji šventykla, ir ką tai sako apie Dievo meilę grožiui? Iš 25, 9; Hbr 8, 1–5.

Jei žemiškoji šventykla buvo tik dangiškosios „šešėlis“, vargu ar galime įsivaizduoti tikrosios šventyklos grožį, tos, kurią pastatė pats Dievas.

Jūsų nuomone, kodėl buvo svarbu, kad šventykla būtų graži? Galbūt, kad žmonėms įkvėptų baimę Dievo galiai ir didybei? Gal padėti pajausti asmeninę reikmę tokio grožio akivaizdoje? Kaip šventovės didingumas geriau padeda suvokti Dievo charakterį, lyginant su mūsų pačių žemiškumu ir nuodėmingumu?

III. Dievas – Muzikas

„Keturi tūkstančiai bus vartininkai ir keturi tūkstančiai šlovins VIEŠPATĮ instrumentais, kuriuos aš sumaniau šlovės giesmėms“ (1 Met 23, 5).

Pamėginkite įsivaizduoti: keturi tūkstančiai groja muzikos instrumentais ir šlovina Viešpatį! Tai turbūt buvo nuostabios pamaldos.

Dievo meniniai sugebėjimai neapsiriboja vaizduojamuoju menu. Šventajame Rašte randame, kad kartu su šventa architektūra Dievas įkvėpė ir Izraelio liturgiją. Dievas mėgsta ir gražią muziką.

5. Kaip karalius Dovydas apibūdina psalmių kompoziciją, kuri buvo naudojama Izraelyje garbinant Viešpatį? 2 Sam 23, 1–2.

Dovydo žodžiai aiškiai pasako, kad Viešpats įkvėpė jį parašyti psalmes. Tai nereiškia, kad Viešpats jam užrašė žodžius ir muziką. Tai reiškia, kad Dievui rūpėjo muzika, kurią jis grojo. Kitu atveju, kam vargintis įkvėpti Dovydą?

6. Perskaitykite 2 Met 29, 25. Ką tai sako apie Viešpaties vaidmenį muzikoje, kuri buvo grojama pamaldų metu?

Kai Senajame Testamente smulkiai nupasakojamas garbinimas šventykloje, akivaizdu, kad muzika yra įspūdinga. Įsivaizduokite garbinimo atmosferą, apibūdintą 1 Met 23, 5. Keturi tūkstančiai instrumentų! Kad ir kaip skambėjo muzika, ji nebuvo nuobodi ar sausa!

Galima būtų ginčytis, kad garbinant Viešpatį reikia atsižvelgti į estetinę pusę ir kad visais laikais tautos, garbindamos savo dievus, į tai atsižvelgdavo. Tačiau Izraelis primygtinai teigia, kad Viešpats pats sumanė, kaip Jis turi būti garbinamas, įskaitant architektūrą, įrangą, kunigų drabužius ir liturgiją. Neabejotina, kad meniška kūryba Dievo Žodyje yra Jo patvirtinta. Neigiantys estetinę pusę ar tai, kad krikščionis ir menininko profesija yra nesuderinami, daro tai prieštaraudami Šventajam Raštui.

Nors šiandien muzikos, kuri buvo naudojama Izraelyje, neturime, turbūt ji buvo nuostabi ir pakylėdavo izraelitų sielas pas Viešpatį. Kokį vaidmenį muzika atlieka bažnyčioje šiandien? Kaip galime užtikrinti, kad ji atlieka tą patį vaidmenį, t.y. pakylėja mus pas Viešpatį, o nekreipia į priešingą pusę?

IV. Dievas – RAŠYTOJAS

Biblijos tyrinėtojus dažnai žavi literatūrinės Biblijos savybės. Tiesą sakant, nemažai aukštųjų mokyklų dėstomas literatūrinis Biblijos kursas. Ne todėl, kad dėstytojai tiki, jog Biblija yra Dievo Žodis, bet dėl literatūrinio jos grožio.

Krikščionys yra palaiminti ne tiktai dėl literatūrinio Šventojo Rašto grožio, bet dėl to, kad gali studijuoti tiesą apie Dievą. Be abejo, gudri pasakojimų sandara ir poezija, įkvėpta Viešpaties Dvasios (bet užrašyta Dievo pranašų), padeda mums suprasti Šventajame Rašte pristatytą tiesą.

Apaštalas Paulius, rašydamas sudėtingomis teologinėmis temomis, nuolat pabrėždavo teologines mintis galingomis literatūrinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, pirmuose vienuolikoje Laiško romiečiams skyrių Paulius visapusiškai apibūdina Evangeliją. Peržvelkite juos ir atkreipkite dėmesį į įvairias temas, kurias Paulius susieja.

7. Perskaitykite Rom 11, 33–36. Kas čia vyksta, atsižvelgiant į tai, ką apaštalas rašė anksčiau?

Kaip keliautojas, pasiekęs aukšto kalno viršūnę, apaštalas, apžvelgęs išgelbėjimo istoriją, ima šlovinti Dievą. Prieš  apibrėždamas bendrais bruožais praktinę Evangelijos reikšmę, Paulius garbina.

Apaštalas savo laiškuose kelis kartus parodo šį subtilų literatūrinį ritmą. Prieš baigiant praktiniu patarimu, jis supina sudėtingą teologinį samprotavimą su Dievo šlovinimu.

Apreiškimo knygoje taip pat apstu įspūdingų literatūrinių priemonių, per kurias Dievas parodo išgelbėjimo istoriją. Didžiąją dalį knygos sudaro ištraukos iš Senojo Testamento. Skaitytojui pateikta be galo sudėtingų žodžių, frazių ir temų, pasiskolintų iš kitų Bibliją rašiusių žmonių. Paskutinės Biblijos knygos stilius ženkliai skiriasi nuo Pauliaus laiškų ir Evangelijų. Vietoj to esame beveik užvaldyti gilių estetinių scenų, rūpestingai sudėliotų aplink septynis dangiškos šventyklos regėjimus, kurių kiekvienas vis aiškiau apreiškia dangišką šventyklą.

Apreiškimo knyga yra didelis estetinis pristatymas. Dievas galėjo pateikti Jonui paprastą istorinį dokumentą ir taip pristatyti išgelbėjimo istoriją. Vietoj to randame stulbinančią seką, vaizduojančią didžiąją kovą tarp Kristaus ir šėtono. Šis įspūdingas apokaliptinis liudijimas buvo duotas Danieliui ir Ezechieliui.

Įsivaizduokite, jei Bibliją skaitytume tiktai kaip literatūrinę knygą. Kokias pamokas galima įžvelgti ryšium su tuo, kaip lengva turėti tiesą prieš akis ir jos visiškai nepastebėti?

V. Dievas – Skulptorius

Dievas yra ir skulptorius, tačiau ne toks, kuris kala tik iš granito ar marmuro. Jis „kala“ mūsų charakterį. Jis gali paimti nuodėmingą žmogų bei keisti jį, kol pastarasis atspindės dangaus šlovę. Dievas daug kartų paliudijo turįs tokių įgūdžių. Nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos Šventajame Rašte skaitome apie Dievą, paimantį žmogų, kurį galėtume palaikyti nepatraukliu ir nevertu, ir padarantį jį gražiu.

8. Kokiems bibliniams veikėjams reikėjo, taip sakant, dvasinio „apdirbimo“? Kokius būtinus pokyčius jie patyrė savo gyvenime? Pavyzdžiui, Jokūbas (Pr 32, 23–31), Dovydas (Ps 51), Petras (Lk 22, 31–32), Paulius (Apd 9, 1–22). Kokius dar prisimenate biblinius veikėjus, patyrusius pokyčius?

Kitas geras pavyzdys yra Marija. „Žmonių akyse Marijos atvejis atrodė beviltiškas, bet Kristus įžvelgė joje gebėjimą daryti gera. Jis matė geresniuosius jos charakterio bruožus. Atpirkimo planas suteikė žmonijai daugiau galimybių, ir Marijoje šios galimybės turėjo realizuotis. Per Jo malonę ji tapo dieviškos prigimties dalininke. Nusidėjėlė, kurios prote gyveno demonai, suartėjo su Gelbėtoju bendrystėje ir tarnystėje. Tai buvo ta pati Marija, kuri sėdėjo prie Jo kojų ir mokėsi iš Jo. Ta pati Marija, kuri išliejo ant Jo galvos brangųjį aliejų ir mazgojo Jo kojas ašaromis. Marija stovėjo prie kryžiaus ir sekė paskui Jį iki kapo. Marija pirmoji atėjo prie kapo Jam prisikėlus“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, orig. 568 p.).

Visoje išganymo istorijoje gausu dieviškosios kūrybos. Puolusiuose vyruose ir moteryse atkuriamas Dievo paveikslas. Evangelija nėra kosmetinė procedūra, bet gyvenimą keičiantis patyrimas, giliai valantis, tašantis ir gražinantis. Jėzaus Kristaus Evangelija kūrybiškai augina sąžiningumu ir pilnatve. Tikras naujumas yra viduje veikiančios galios, dieviško kūrybiškumo padarinys, atkuriantis grožį puolusiame ir nuodėmingame žmoguje.

Kalant būtina pasidarbuoti kaltu, gal net kai ką nulaužti. Kokiose jūsų gyvenimo srityse būtina „pakalti“? Kiek jūs priešinatės šiam ne visada maloniam procesui?

Toliau tyrinėkite: „Tegul visi patiria keičiančią Dievo galią, ir pamatysime gilų Dievo Dvasios veikimą. Nuodėmių atleidimas nėra vienintelis Jėzaus mirties pasiekimas. Jis paaukojo Save ne tik tam, kad būtų galima atleisti nuodėmes, bet kad žmonių prigimtis galėtų būti atkurta, sugrąžinta, atstatyta iš griuvėsių ir padaryta tinkama, kad galėtume būti Dievo akivaizdoje.“ (E. Vait, „Manuscript Releases“, t. 6, 11 p.)

„Kaip nuoširdžiai ir atkakliai menininkas dirba, kad pozuotojo atvaizdas drobėje būtų kuo panašesnis; ir kaip stropiai skulptorius kala akmenį, atsižvelgdamas į pavyzdį, taip ir tėvai turi dirbti ugdydami, prusindami ir kilnindami savo vaikus, kad jie panašėtų į Kristų Jėzų. Kaip kantrus menininkas tiria, planuoja ir darbuojasi, kad jo kūrinys būtų kuo puikesnis, taip tėvai turi tinkamai naudoti laiką ruošdami vaiką, kad pastarasis gyventų naudingai čia ir ruoštųsi amžinai dangaus karalystei. Menininko darbas yra mažas ir nesvarbus lyginant su tėvų. Turėti reikalą su negyva medžiaga, iš kurios padaromos grožio formos, yra viena; bet visai kas kita yra ugdyti žmogų, kuris gali pasitarnauti geram arba blogam, žmonijos laiminimui arba prakeiksmui; paklysti tamsoje arba gyventi amžinai būsimame tyrame pasaulyje.“ (E. Vait, „Child Guidance“, 476 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Ar turėjote galimybę ugdyti ir panaudoti kokius nors meniškus įgūdžius? Sukūrus kažką, kas gražu, ar jums rūpėjo, kad kūrinys viena prasme atspindėtų „Dievo paveikslą“? T. y. būdami kūrybingi, savotiškai atspindite kūrybingą Viešpaties galią.

2. Pažiūrėkite į sukurtą pasaulį, gamtą, nors pastaroji ilgą laiką buvo teršiama nuodėme. Kaip gamta galingai liudija ne tiktai apie kūrybingą Dievo galią, bet Jo meninį meistriškumą ir grožio meilę? Kas gamtoje jums iš tikrųjų gražu?

3. Įžangoje buvo pasakyta, kad krikščioniškas požiūris į meną visada buvo dvilypis. Kodėl? Kokie spąstai kartais slepiasi mene? Tuo pačiu metu, kaip galime panaudoti asmenines meniškas dovanas, kad pagarbintume Dievą ir aukštintume Jo karalystę?

Santrauka: Meniški Dievo įgūdžiai buvo įvertinti nepakankamai. Sukurtas pasaulis yra dažnai vertinamas, bet Jo meniški įgūdžiai siekia daug toliau. Dievas nori, kad krikščionys būtų „grožio“ šaltiniu šioje tamsioje ir mirštančioje planetoje.

Kovo 3–9 d.

Šią savaitę skaitykite: Kol 4, 2; Rom 12, 12; Mt 26, 34–44; Hbr 11, 6; Jok 4, 2; Jn 14, 15; 1 Tes 4, 3.

Įsimintina eilutė: „Vakare, auštant ir vidudienį skųsiuosi ir vaitosiu, ir Jis išgirs mano balsą“ (Ps 55, 18).

Pagrindinė mintis: Daugybėje vietų Biblijoje Viešpats kviečia mus melstis, nes malda yra esminė gyvenimo su Dievu dalis.

E. Vait paliko mums šiuos žodžius, susijusius su malda: „Dangiškasis Tėvas pasiruošęs suteikti mums visas Savo palaimas. Tai mūsų teisė sočiai atsigerti iš Beribės Meilės versmės. Keista, kad mes tiek mažai meldžiamės! Dievas pasiruošęs ir nori išklausyti net mažiausio Savo vaiko nuoširdžią maldą. Tik mes nenorime Dievui papasakoti, ko mums reikia. Ką gali galvoti dangiškieji angelai apie vargšus, bejėgius, nuolat gundomus žmones, kurie tiek mažai meldžiasi ir taip silpnai tiki tuomet, kai Dievo Begalinės Meilės širdis linksta prie jų, kai Jis pasiruošęs jiems duoti daug daugiau, nei jie prašo ar gali pagalvoti. Angelai su meile nusilenkia prieš Dievą, jiems patinka būti šalia Jo. Bendravimas su Dievu jiems – didžiausias džiaugsmas. Atrodo, jog žemės vaikai, kuriems taip reikalinga Dievo pagalba, patenkinti tuo, jog gyvena nebendraudami su juo, neapšviesti Jo Dvasios“ (Kelias pas Kristų, 92 p).

Tai viską ir apibendrina, ar ne?

I. Maldos galia

Kartą jaunuolis gavo laišką iš buvusio bendradarbio, išėjusio į pensiją daug metų anksčiau. Jie, švelniai tariant, nesutarė. Išėjęs iš darbo žmogus nuo pradžios elgėsi su kolega baisiai. Tačiau jis vis tiek atplėšė laišką ir pradėjo skaityti: „Žinai, nesuprantu, kaip veikia malda, niekada to nesupratau, bent jau protu. Tačiau tikrai žinau, kad esame mokomi melstis ir kelias praėjusias savaites melsdamasis jaučiau kaltę dėl to, kaip aš elgiausi su tavimi visą tą laiką. Suprantu, kad buvau neteisus, nesielgiau kaip Kristus, nesielgiau, kaip moko mano tikėjimas. Žinau, kad tai turėjau padaryti labai seniai, aš nuoširdžiai atsiprašau. Turiu prašyti Kristaus atleisti man už tai, ką aš padariau, nepaisant to, kad nesu vertas, ir dabar aš prašau tavęs atleisti“.

Daugeliu būdų šis nutikimas iliustruoja maldos galią. Jis nėra susijęs su tuo, kaip Dievas galėtų nuversti kalnus, nors Jis tai gali. Vietoj to, šis nutikimas gali sukelti net didesnį stebuklą – jis gali pakeisti žmogaus širdį.

Kaip buvo parašyta laiške, maldą ne visada lengva suprasti. Kodėl prašyti Dievo, jei Jis apie tai jau žino? Nejaugi Dievas nepadarys kažko, jei nepaprašysime? Nejaugi mūsų malda iš tikrųjų gali pakeisti tai, ką Kūrėjas darys?

Ar suprantame, kaip malda veikia, ar ne, viena yra aišku – be jos gyvenimas su Viešpačiu yra pasmerktas nesėkmei.

1. Perskaitykite pateiktus tekstus. Kas visuose jų yra svarbiausia ir bendra? Mt 26, 41; Lk 18, 1; 1 Tim 2, 8; 1 Tes 5, 17; 1 Pt 4, 7; Kol 4, 2; Rom 12, 12.

Aišku, krikščionys mokomi melstis ir tai daryti dažnai. Tai, kad negalime tiksliai suprasti kaip malda veikia, yra nesvarbu. Dauguma mūsų apskritai nesuprantame, kaip kažkas veikia, ar tai būtų pasaulietiška, ar šventa. Jei lauktume, kol visiškai suprasime visus svarstomus klausimus, susijusius su mūsų tikėjimu, tai nebūtų tikėjimas, ar ne? Pats žodis tikėjimas leidžia suprasti, kad yra dalykų, kurių nesuprasime tik protu. Bet aišku tai, kad meldžiantis nuolat ir karštai – ir pagal Dievo valią – galima paliudyti, jog malda gali ir išties keičia mūsų gyvenimą.

Kaip jūs suprantate maldą? Kaip ji paveikė jūsų gyvenimą? Koks būtų jūsų dvasinis gyvenimas be maldos?

II. Jėzus – Mesijas, kuris meldėsi

2. Ką pateikti tekstai sako apie Jėzų ir maldą? Koks yra eilučių kontekstas?

Lk 3, 21–22  Lk 9, 28–29  Lk 6, 12–13  Hbr 5, 7  Mt 14, 23  Lk 22, 31–32   Mt 26, 34–44

Jėzus, nepriekaištingas Dievo Sūnus, Tas, kuris nenusidėjo, nenusikalto, kuris gyveno visiškoje darnoje su Tėvo valia, akivaizdu, kad Jis galingai melsdavosi. Aukščiau pateiktuose tekstuose nėra Jn 17. Jei Jėzui reikėjo melstis, kad galėtų imtis tų dalykų, su kuriais Jis susidurdavo, nejaugi mums nereikia to daryti? Tai, kad Kristus meldėsi, akivaizdžiai parodo, jog malda turi būti gyvenimo su Dievu esmė. Sunku įsivaizduoti santykius su Dievu, jei asmuo nesimeldžia. Jei bendravimui užtikrinti reikia kalbėtis su aplinkiniais, nejaugi to paties neturime daryti bendraudami su Dievu? Jėzus paliko mums pavyzdį. Spręsti mums, ar seksime juo.

Ar jūs meldžiatės nuosekliai? Ar jus lengva atitraukti nuo maldos? Gal meldžiatės tik pakliuvę į bėdą? Kaip galite išmokti padaryti maldą gyvenimo su Dievu centru?

III. Tikėjimo malda

„Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir Jo ieškantiems atsilygina“ (Hbr 11, 6).

3. Kokių svarbių principų, susijusių su malda, ko pastarajai reikia ir ką ji reiškia mums, moko ši eilutė? Hbr 11, 6.

Tam tikra prasme malda yra būdas ateiti pas Viešpatį, atsiverti Jam. Nesimeldžiame, kad Dievas sužinotų, ko mums reikia. Juk pats Jėzus, maldos kontekste, sakė: „Jums dar nepaprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 8). Meldžiamės, nes malda yra būdas lavinti tikėjimą. Tai priemonė sustiprinti mūsų tikėjimą, padaryti jį tikresnį ir praktiškesnį. Kas nepatyrė, kaip karšta ir tvirta malda, jaučiant priklausomybę ir reikmę, sustiprino tikėjimą ir pagilino santykius su Dievu?

Malda yra būdas ištuštinti save. Tai būdas mirti kasdien. Tai būdas susijungti su Dievu labai asmeniškame lygyje. Tai būdas priminti, kad nepriklausome sau, kad esame brangiai nupirkti, ir, palikus mus vienus, žlugtume pasaulyje, kupiname galių, kurios akimirksniu galėtų sutrypti mus į purvą.

4. Dažnai girdime sakant: „Ieškokime Dievo maldoje“. Ką tai jums reiškia? Žr. Dan 9, 3–4; Zch 8, 21.

Tam tikra prasme kiekviena malda yra tikėjimo išraiška. Ar kas nors matė, kaip maldos pasiekia dangų, kaip Dievas jas priima? Dažnai meldžiamės nematydami padarinių iškart, tačiau tikime, kad Dievas išklauso ir atsakys tinkamiausiu būdu. Malda – tai tikėjimo išraiška, kai siekiame, ko nematome, nejaučiame ir ne visiškai suprantame.

Ar jūsų malda mechaniška, statiška? Gal ji nebegili, neširdinga? Kaip galite tai pakeisti?

IV. „Kadangi neprašote“

Tie, kas meldžiasi, dažnai klausia: „ar gali mano maldos iš tikrųjų paskatinti Dievą daryti tai, ko priešingu atveju Jis nedarytų?“ Tai logiškas klausimas. Kad atsakytume į jį, viskas, ką galime padaryti, tai atsiversti Dievo Žodį ir pasižiūrėti, kas ten parašyta.

5. Perskaitykite Jok 4, 2; Lk 11, 9–10; Jok 5, 16–18. Ką šitie tekstai sako apie mūsų maldą ir Dievo veiksmus?

Kad ir kiek malda keičia mus ir paveikia mūsų santykius su Dievu bei aplinkiniais, Biblijoje aiškiai parašyta, kad mūsų malda veikia tai, ką Dievas daro. Mes prašome, ir Jis atsako, vienaip ar kitaip.

6. Perskaitykite Pr 18, 22–33. Kaip matome šį principą veikiantį čia?

Taigi, kad ir kokie būtų filosofiniai sunkumai, susiję su šios tiesos supratimu, Dievas tikrai atsako į žmogaus maldą. Jis taip pasakė, todėl turime pasitikėti Jo žodžiu.

„[...] jeigu Mano tauta, vadinama Mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos Mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, Aš išgirsiu Savo dangaus buveinėje, atleisiu nuodėmes ir atgaivinsiu kraštą“ (2 Met 7, 14).

7. Ko ši eilutė moko mus apie maldą? 2 Met 7, 14.

Atkreipkite dėmesį, Dievas neketina atgaivinti krašto tik todėl, kad žmonės melsis. Jie pašaukti melstis, bet tai tiktai vienas iš atgimimo veiksnių iš jų pusės.

Galbūt svarbiausias šio principo pavyzdys yra tai: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 9). Čia matome galingą sąsają tarp maldos (šiuo atveju išpažintis) ir Dievo veiksmų mūsų gyvenime. Išpažinus nuodėmes, Jis atleidžia. Tai procesas, kurio metu Jis apvalo mus nuo nedorumo. Čia aišku tai, kad jei mes nesimelsime, neišpažinsime, mums nebus atleista. Neabejotina, šiuo atveju Dievas veikia atsiliepdamas į mūsų maldą.

V. Sąlygų Įvykdymas

Kažkas restorane sočiai pavalgė riebaus maisto ir „nuplovė“ jį gėrimu. Tada užbaigė dideliu kiekiu šokoladinių ledų. Tą naktį, prieš einant gulti (truputėlį užkandus), asmuo klaupiasi melstis. Maldoje jis prašo: „O Viešpatie, prašau, padėk man numesti svorio“.

Kodėl šis prašymas buvo netikęs?

Galime tikėtis, kad Dievas atsakys į mūsų maldą, bet yra dalykų, kuriuos mes turime padaryti. Sakoma, kad mes turime įgyvendini mūsų maldas, t. y. mes turime padaryti viską, ką galime, kad į maldą būtų atsakyta. Tai nėra humanizmas (humanizmas – žmogaus veikla be Dievo), ir tai neparodo tikėjimo trūkumo. Priešingai, tai yra gyvenimo tikėjimu dalis.

„Jei mes širdyje nešiojame pikta, jei neatsisakome bent vienos mums žinomos nuodėmės, Viešpats mūsų neišklausys. Bet susisielojusio ir atgailaujančio žmogaus malda visada bus išgirsta. Tik ištaisę visas savo žinomas klaidas, galime tikėti, kad Dievas išklausys mūsų prašymus. Tai ne mūsų nuopelnas, kad galime naudotis Dievo malone, – tik Jėzaus, apvaliusio mus Savo krauju, dėka esame išgelbėti. Tačiau ir mes turime išpildyti sąlygas, kad Dievas mus išgirstų.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 93 p.)

Ji nerašė, jog turime būti nepriekaištingi, kad būtų atsakyta į mūsų maldą, ar kad susitaikymas su Dievu yra pagrįstas mūsų nuopelnais. Esame visiškai priklausomi nuo Kristaus. Ji rašė, kad mes turime išlaikyti tikėjimo, nuolankumo ir atsidavimo Dievo valiai požiūrį, kad Jis galėtų veikti mūsų gyvenime.

8. Kaip kiti tekstai padeda mums suprasti tai, ką reiškia išpildyti sąlygas? (Žr. Hbr 10, 38; Įst 4, 29; Lk 9, 23; Jn 14, 15; 1 Tes 4, 3)

Galbūt iš visų sąlygų, būtinų efektyviai maldai, pagrindinė yra asmeninis poreikis, bejėgiškumas, supratimas, kad esame nusidėjėliai, kuriems reikia malonės, ir kad vienintelė mūsų viltis – tai Viešpats, kuris padarė tiek daug dėl mūsų. Arogancija, pasitikėjimas savo jėgomis ir savasis „aš“ yra kelias į dvasinę katastrofą.

Dėl ko jūs meldžiatės karštai? Meldžiantis paklauskite savęs, ką galėčiau daryti, kad būtų atsakyta į mano maldą?

Toliau tyrinėkite: „Malda yra sielos kvėpavimas. Tai yra dvasinės galios paslaptis. Jokia kita malonės priemonė negali pakeisti maldos, negali išsaugoti sielos sveikos. Malda sujungia širdį su Gyvybės versme ir stiprina religinį patyrimą.“ (E. Vait, „Gospel Workers“, 254 p.)

„Jis yra ištikimas Savo pažadui. Jei mes iš karto negauname, ko prašome, turime tikėti, kad Viešpats mus girdi ir atsakys į mūsų maldas. Mes taip dažnai klystame ir esame tokie trumparegiai, jog kartais prašome dalykų, kurie nebūtų mums palaima. O mūsų Dangiškasis Tėvas su meile atsako į maldas, siųsdamas tik tai, kas geriausia – ko mes patys trokštume gauti, jei tik dieviškoji šviesa mus apšviestų ir mes pamatytume daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Kai atrodo, kad į mūsų maldas neatsakyta, mes turime pasitikėti Dievo pažadu, nes atsakymas tikrai bus atsiųstas, ir mes gausime tokių palaimų, kokios mums labiausiai reikalingos. Negalime tvirtinti, kad į mūsų maldas bus atsakyta būtent taip, kaip norime. Tai būtų per didelis pasitikėjimas savimi. Dievas yra per daug išmintingas, kad klystų, ir per daug geras, kad nesiųstų palaimų tiems, kurie eina teisingu keliu. Nebijokite pasitikėti Juo, net jei į jūsų maldas greitai neatsakoma.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 94 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Ką atsakote į klausimą: kodėl meldžiatės, jei Dievas viską žino iš anksto?

2. Ko nekamavo atsakytos ir neatsakytos maldos klausimas? Pavyzdžiui, kai kažkas meldžia, kad jų automobilis nesulūžtų kelionėje ir automobilis nesulūžta, tada teigiama, kad į maldą buvo atsakyta, ir tai puiku. Bet ką galima pasakyti, kai buvo meldžiamasi, kad vaikas nemirtų, tačiau vaikas mirė? Kaip tai suprantame? Ar galime tai suprasti?

3. Koks yra Šventosios Dvasios vaidmuo, kai mes meldžiamės?

4. Įsivaizduokite, kad į klasę ateina naujas žmogus ir klausia: „Ar galite išmokyti mane, ką reiškia melstis? Kaip aš turiu melstis? Kodėl aš turiu melstis? Ir ko turėčiau ir neturėčiau tikėtis po maldos?“ Ką atsakytumėte?

Santrauka: Neabejotina, yra daug dalykų, susijusių su malda, kurių nesuprantame. Bet tie, kas meldžiasi, tikrai žino, kad malda pakeis jūsų gyvenimą į gera.

Vasario 25 – kovo 2 d.

Šią savaitę skaitykite: Ps 104, 1–9; Apr 1, 1–3; 2 Pt 1, 21; Dan 2; Apr 12, 7–17; Rom 16, 20; 2 Kor 5, 17–19.

Įsimintina eilutė: „‘Aš esu Alfa ir Omega‘,–­ sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis‘“ (Apr 1, 8).

Pagrindinė mintis: Mūsų Dievas veikia per istoriją, taip sustiprindamas mūsų tikėjimą.

Ar žmonijos istorija – tai beprasmiai įvykiai, ar yra kryptis link apibrėžto tikslo? Raštas aiškiai sako, kad yra tikslas. Abiejuose Testamentuose primygtinai teigiama, kad Dievas valdo istoriją ir per ją apreiškia Save.

Vis dėlto ne visa istorija atskleidžia Dievo valią. Žmonės gali priimti blogus sprendimus, kurie daro įtaką istorijai. Tai, kad Dievas veikia per istoriją, nereiškia, jog Jis sukelia viską, kas nutinka. Nepaisant pikto, Dievas įgyvendina Savo valią. Žmonijos istorija pasibaigs taip, kaip Jo nulemta.

Biblija grindžiantys tikėjimą krikščionys tiki, kad Šventasis Raštas buvo parašytas Dievo įkvėptų žmonių, kad pastarieji užrašė tai, ką apreiškė Aukščiausiasis ir kad Jis įkvėpė juos užrašyti reikšmingiausius žmonijos istorijos įvykius. Dievas dažnai net paaiškindavo įvykius, kad galėtume suprasti jų reikšmę.

Šią savaitę truputį tyrinėsime, kaip Dievas veikė per istoriją.

I. Praeitis ir ateitis

Pasaulinė istorija paprastai yra dėstoma kaip civilizacijos istorija. Reikšmingais laikomi tie faktai, kurie turėjo įtakos civilizacijos vystymosi atžvilgiu. Kai kas teigia, kad žmonijos veikla yra panaši į gamtą, t.y. ciklinio pobūdžio: gimimas, vystymasis, branda, nykimas ir mirtis. Tvirtinama, kad šis ciklas neturi pradžios ar prasmingos pabaigos.

Laikrodžio ciferblatas gali būti apgaulingas. Rodyklių sukimasis aplink gali sukurti iliuziją, kad laikas grįžta į pradinį tašką, bet tai netiesa. Žmogaus gyvenimas – tarsi linija, ne ratas. Laikas, anot Biblijos, teka viena kryptim.

1. Ką rašiusieji Bibliją tvirtino apie žmonijos istorijos pradžią ir pabaigą? Pr 1, 1; Job 38, 1–7; Ps 104, 1–9; Apr 1, 1–3. 19; 21, 1–6.

Žmonijos istorija nėra nesibaigiantis ciklas. Ji turėjo pradžią. Jos laukia puiki ateitis. Žmonijos istorija nėra betikslė. Paprastai istorijos esmė nežinoma, kol nežinoma pabaiga. Pastaroji gali visada nustebinti. Kaip tada galime žinoti istorijos esmę, jei dar nežinoma istorijos pabaiga? Mūsų atveju žinome istorijos pabaigą todėl, kad Dievas per Savo pranašus apreiškė ją mums.

Mūsų Viešpats žino ateitį, Jam žinomi visi galimi žmonių, turinčių laisvę rinktis, sprendimai ir pasirinkimai, ir Jis apreiškė mums pabaigą, kad ir ką pasirinktume.

2. Kaip šis apreiškimas yra paaiškintas Naujajame Testamente? 2 Pt 1, 21.

Tikintys Dievo Žodžiu supranta, kad Viešpats žino pabaigą ir Jis apreiškė ją mums. Jis nėra tiktai praeities ir dabarties Dievas, bet ir ateities Viešpats. Taigi galime pasitikėti, kad ateitis bus būtent tokia, kokią Jis apreiškė.

Ar lengva numatyti ateitį? Ar dažnai klysdavote, mėgindami nuspėti tai, kas įvyks? Gera žinia yra tai, kad Dievas tikrai žino ateitį, žino viską, kas nutiks. Kokią paguodą teikia tikėjimas, kad meilės Dievas žino viską, kas įvyks?

II. Pranašai kaip istorikai

Visoje Biblijoje pranašai vartoja posakį – „Viešpaties žodis“ (arba jo atitikmenį – „Taip sako Viešpats“). Tai reiškia, kad ne jie patys sakė šias tiesas, bet Dievas, kalbantis per pranašą, todėl reiktų jo klausyti.

3. Kaip ši mintis yra atskleista kitose eilutėse? Jer 1, 14–19.

Skaitytojui parodyti skausmingi istoriniai įvykiai. Sostinė Jeruzalė turi būti perduota Babilonui, įvykdant Izraelio Dievo pranašystes.

Karaliai retai tiki, kad istorija klostosi būtent taip. Jie mano, kad jų sprendimai formuoja visuomenės gyvenimą. Jie mano, kad viską valdo jie. Bet Jeremijas (ir kiti pranašai) teigia kita. Izraelio vadovai suprato, kad istorija veda tautą link sunaikinimo ir tremties. Jeremijo knyga stulbinančiai primena Dievo Žodžio galią. Viskas, ką Dievas sakė, buvo įvykdyta.

4. Kaip Izaijas ir Nahumas apie tai liudijo? Iz 14, 24–27; Nah 1, 5–10.

Ši begalinė Dievo galia, pastebima žmonijos istorijoje, taip pat pastebima ir gamtoje. Pavyzdžiui, Ps 104 gamtiniai procesai nėra apibūdinti kaip savaiminiai arba autonomiški, bet greičiau kaip tokie, kuriuose Dievas veikia kiekvieną akimirką. Biblijoje Dievas neapibūdinamas kaip sukūręs pasaulį ir paskui palikęs jį gamtos dėsniams. Pastarieji iš tikrųjų yra dalis to, kaip Dievas išlaiko pasaulį, ir visi šitie dėsniai egzistuoja tik todėl, kad Jis sukūrė ir palaiko juos.

Daug mokslininkų teigia, kad pasaulis prasidėjo atsitiktinai ir kad jis taip užsibaigs. Vadinasi visa tai, kas vyksta, nėra itin reikšminga? Kodėl giliai širdyje žinome, kad tokia pasaulio samprata yra klaidinga?

III. Danieliaus 2 sksk. ir Dievo apvaizda istorijoje

Jei tikėtume, kad žmonės neturi laisvės rinktis, Dievui nebūtų sudėtinga numatyti ateitį, nes elgesys būtų iš anksto nulemtas. 1700-aisiais prancūzas ateistas spėliojo: jei visa visata, įskaitant žmogaus elgesį, buvo iš anksto nulemta visatos dėsnių, tuomet žinant visus juos ir visų dalelių padėtį visatoje tam tikru laiku, būtų galima žinoti viską, kas įvyks.

Aišku, žmonės turi laisvą valią, pasirinkimo laisvę. Dievas sukūrė mus tokius. Kaip galintiems mylėti kūriniams, mums turėjo būti duota pasirinkimo laisvė, nes priversti mylėti neįmanoma. Kad sugebėtume mylėti, Dievas turėjo padaryti mus laisvus. Vis dėlto Dievas yra toks galingas, kad net žmogui turint laisvą valią, Jis žino ateitį, nepaisant mūsų laisva valia daromų sprendimų.

5. Apžvelkite pranašystę Dan 2 sk. Kaip šis skyrius galingai įrodo, kad Dievas žino ateitį, net tolimą ateitį?

Šis skyrius buvo parašytas prieš daugiau kaip du tūkstančius šešis šimtus metų. Pažiūrėkite, istorija susiklostė būtent taip, kaip numatė Dievas. Viena vertus, ši pranašystė turi būti reikšmingesnė mums šiandien negu tiems, kas gyveno prieš kelis tūkstantmečius. Todėl šiandien, žvelgiant į praeitį, galime aiškiai pamatyti, kaip šios imperijos susikūrė ir žlugo, kaip buvo numatyta. Jei būtumėte perskaitę šią pranašystę Medo–Persijos laikais, nebūtumėte pamatę, kaip iškilo ir žlugo vėlesnės imperijos. Šiandien, žvelgiant atgal, galima pamatyti daug daugiau, negu kažkas gyvenęs senovėje. Taigi pranašystėje mums apreikšta ta galia, kurios negalėjo patirti senovės gyventojai.

Nuostabu ir tai, kad nepaisant milijonų žmonių, turėjusių laisvą valią bei gyvenusių ilgas epochas, apibūdintas Dan 2 sk., Viešpats tiksliai žinojo, kas įvyks, kokios karalystės iškils ir žlugs.

Pranašas Danielius neklydo dėl visų šių karalysčių susiformavimo ir žlugimo: Babilono, Medo–Persijos, Graikijos ir Romos, įskaitant pastarosios susiskaldymą į mažesnes karalystes, kurios vis dar egzistuoja šiandien. Mums beliko sulaukti vienintelės ir paskutinės, t.y. Dievo amžinos karalystės (Dan 2, 44). Jei Jis buvo teisus dėl visko ligi šiol, kvaila būtų netikėti Juo dėl paskutinės karalystės?

IV. Didžioji kova ir istorija

Kad ir kokia chaotiška bei nevaldoma galėtų atrodyti žmonijos istorija, ji nesirutulioja tuščiai. Už visko slepiasi drama, kova tarp dviejų radikaliai skirtingų principų. Kalbame, žinoma, apie didžiąją kovą. Tiktai ją turint omenyje galima pradėti suprasti žmonijos istoriją ir pastarosios reikšmę.

6. Kaip šitie tekstai padeda mums suprasti pasaulinę istoriją? Apr 12, 7–17; Job 2, 1–2; Iz 14, 12–14; Pr 3, 15; Ef 6, 12; Rom 16, 20.

Šėtonas yra tikras, kova – tikra, ir tiktai Kryžius nugalėjo piktąjį bei nulėmė jo pražūtį. „Dangus drebėjo iš siaubo regėdamas Kristų, prikaltą prie kryžiaus… Šėtono tarpininkai privertė žmones patikėti, kad Kristus yra nusidėjėlių nusidėjėlis, padarė Jį pasibjaurėjimo objektu. [...] Šėtonas pamatė, kad jo kaukė nuplėšta. Jis pasirodė esąs žudikas. Praliedamas Dievo Sūnaus kraują, jis neteko dangaus būtybių pritarimo. [...] Nutrūko paskutinė Visatos ir šėtono tarpusavio supratimo grandis.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 484–485 p.)

Kodėl šėtonas nebuvo sunaikintas tada? „Tačiau net tada angelai nesuprato visų didžiosios kovos peripetijų. Reikėjo aiškiau atskleisti didžiosios kovos principus. Ne vien angelai, bet ir žmonės turėjo pamatyti skirtumą tarp šviesos Kunigaikščio ir tamsos kunigaikščio. Jie turėjo pasirinkti, kuriam jų tarnauti.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 485 p.)

Ko Biblija moko, ir E. Vait apie tai rašė, kaip įvykiai čia žemėje yra susiję su didžiąja kova tarp Kristaus ir šėtono. Ši kova yra pagrindas viskam, kas vyksta čia, ar mūsų asmeniniame gyvenime, ar žmonijos istorijoje. Viskas atsiskleidžia didžiosios kovos kontekste. Gera žinia yra tai, kad Kryžius laidavo šėtono pralaimėjimą. Ši kova pasibaigs, o kartu su ja ir visas skausmas, kančios, smurtas, baimė abejonės.

V. Kryžius istorijoje

Ar pastebėjote, kad pasaulinę istoriją padalijo vienas įvykis? Neįtikėtina, bet tai ne kažkokios imperijos susiformavimas ar žlugimas, tai ne naujo žemyno atradimas. Pasaulinę istoriją padalijo vieno keliaujančio rabino, gyvenusio palyginti nesvarbioje Romos imperijos dalyje, mirtis. Atsižvelgiant į neapsakomą skaičių žydų, kuriuos nužudė romėnai, aišku, kad ši mirtis, tarp daugybės kitų, turi būti ženklu, padalinusiu pasaulinę istoriją į du didžiausius laikotarpius.

Ši mirtis, žinoma, yra Jėzaus nukryžiavimas. Dievo ir istorijos kontekste galime geriau įvertinti išgelbėjimo reikšmę. Prie kryžiaus akivaizdžiai pasirodo visos žmonijos istorijos nesėkmė. Be kita ko čia atsiskleidžia giliausia pasaulinės istorijos reikšmė. Kryžius sako, kad, atleisdamas mums ir padarydamas mus Savo vaikais, Dievas suteikė mums naują ateitį, kurioje daugiau nebereiks vilkti paskui save didžiulės kaltės dėl praeities ir asmeninės istorijos. Ši kaltė teko Tam, kuris „prisiėmė mūsų negalias, Sau užsikrovė mūsų skausmus“ (Iz 53, 4).

Išgelbėjimo doktriną galima išreikšti vienu sakiniu: Dievas panaikina beviltišką mūsų istoriją, o jos vietoje pradeda Savąją. Dėka Jo vergavimas nuodėmei baigėsi. Dėka Jo nesame kaltintini ar pašieptini dėl praeities. Mūsų asmeninė istorija, kuri pasmerktų visus mus, yra pakeista Jėzaus nepriekaištinga istorija. Taigi Jame randame ne tiktai išlaisvinimą iš praeities, bet turime ir nuostabios ateities pažadą. Kryžius garantavo, kad, nepaisant mūsų istorijos ar kokio nors įvykio pasaulinėje istorijoje, mūsų ir pasaulio laukia nauja bei puiki ateitis.

7. Perskaitykite 2 Kor 5, 17–19. Kas šiose eilutėse pasakyta, ką Jėzus padarė dėl visų žmonių? Kaip šis įvykis pakeitė žmonijos istoriją?

Mūsų nuodėmės buvo uždėtos ant Viešpaties pečių. Jis mirė po žmonijos kaltės našta ir davė mums išgelbėjimą. Ir Jo pažadėta istorijos kulminacijos akimirka suteiks mums amžiną istoriją su istorijos Autoriumi. Sprendžiamas yra kiekvieno asmens likimas. Kristaus antrasis atėjimas bus lemiamas. Ir Senasis, ir Naujasis Testamentas žada „naują dangų ir naują žemę“.

Jei priėmėte Kristų, argi jūsų ateitis neturi būti kitokia? Juk praeitis nepasmerks jūsų, kad ir kokie smerktini būtumėte?

Toliau tyrinėkite: „Biblija yra seniausia ir išsamiausia istorija, kokią turi žmogus. Ji kilo iš amžinosios tiesos versmės, ir per šimtmečius dieviškoji ranka išsaugojo jos tyrumą. [...] Tik čia randame teisingą pasakojimą apie tautų kilmę. Tik čia pateikta žmonijos istorija, neatmiešta žmogiško išdidumo ar prietarų. Skaitant žmonių istorijos analus, atrodo, kad tautų augimą, imperijų iškilimą ir griūtį lėmė žmogaus valia ir narsa. Regis, kad įvykių tėkmė didžia dalimi priklauso nuo jo galių, ambicijų ar užgaidų. Tačiau Dievo Žodis šią uždangą atitraukia, ir mes visame žmonių interesų, galių bei aistrų verpete, anapus jų bei viršum jų, išvystame Gailestingojo veikimą, tylius, kantrius Jo valios patarimus. Biblija atskleidžia tikrąją istorijos filosofiją.“ (E. Vait, Ugdymas, 202 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Daugelį metų filosofai ir teologai svarstė keblų klausimą dėl Dievo sugebėjimo numatyti ateitį ir žmogaus laisvos valios. Daugelis šiuos dalykus laiko nesuderinamais. Teigiama, kad mes arba neturime laisvos valios, arba Dievas nežino visos ateities. Kodėl abi šios pozicijos yra klaidingos? Kokių įrodymų yra Biblijoje, kad mes tikrai turime laisvą valią? Kokie įrodymai laiduoja, kad Dievas tikrai žino ateitį? Tiesa yra tokia, kad Dievas žino ateities įvykius prieš pastariesiems atsiskleidžiant, net kai įvykiuose dalyvauja laisvę rinktis turintys žmonės. Kodėl mintis, kad Dievas gali numatyti žmonių, galinčių laisvai priimti sprendimus, nėra nesuderinama?

2. Šėtonas itin aršiai puola Dan 2 sk., kur pateikti įrodymai, kad Dievas yra. Galų gale, ar yra geresnis pagrindas tikėjimui pagrįsti nei pasaulinė istorija? Vienas iš piktojo ginklų – tai mokslininkų teiginiai, kad Dan 2 sk. buvo parašytas apytiksliai 165 m. pr. Kr., kai daugelis išpranašautų įvykių jau buvo praeitis. Vis dėlto tokį argumentą paneigia pačios pranašystės. Kaip Danielius galėjo numatyti Romos imperijos susiskaldymą į šiuolaikines Europos tautas. Tai įvyko praėjus daugiau kaip 500 ar 600 metų po 165 m. pr. Kr.? Jei tokioms nuostabioms pranašystėms prireikė antgamtinės galios, kodėl neturėtume tikėti tuo, kas parašyta knygoje, užuot priėmus požiūrį, kurį paneigia pati pranašystė? Mėginimas datuoti Danieliaus knygą vėlesniu laikotarpiu – tai pranašiškos galios neigimas. Aišku, kad šios pastangos yra bergždžios.

Santrauka: Kad ir kokia chaotiška atrodytų pasaulinė istorija, Viešpats įgyvendina Savo tikslus, o žmonijos istorija pasibaigs šlovingu Jėzaus atėjimu.

Vasario 18–24 d.

Šią savaitę skaitykite: Rom 1, 25; 2 Pt 3, 10–14; Pr 2, 15; Neh 13, 16–19; Hbr 1, 3; Ps 100; Pr 1, 26–28.

Įsimintina eilutė: „VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15).

Pagrindinė mintis: Koks turi būti krikščionių požiūris į aplinką?

Ką mes, kaip septintosios dienos adventistai, turėtume galvoti apie aplinką, ypač atsižvelgiant į tai, kad ši žemė yra sugedusi, kad ji tokia ir liks, kol vieną dieną bus sunaikinta, t.y. sudegs dideliame ugnies ežere: „stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs“ (2 Pt 3, 10)? Pridėjus dar šį biblinį įrašą: „tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Pr 1, 26), nestebina tai, kad kartais iškyla keblumų dėl aplinkosaugos klausimo.

Tuo pačiu metu, kaip visų Dievo dovanų prievaizdai, ar nesame įpareigoti rūpintis žeme? Juk ją sukūręs Dievas matė, kad visa buvo labai gera? Kaip išskirtinę žinią apie Dievą Kūrėją (Apr 14, 6–7) skelbiantys žmonės, argi neturėtume kažką pasakyti dėl to, kaip elgtis su Dievo kūrinija?

Šią savaitę mes ištirsime tai, ką Biblija sako kai kuriais šių klausimų.

I. Omarų išlaisvinimo judėjimas!

Kartą gamtosaugininkas įėjo į jūros gėrybių restoraną. Ten jis pamatė į didelę talpą sudėtus pustuzinį Meino omarų, kurie greitai bus suvalgyti. Klientas išsirinkdavo pageidaujamą omarą ir netrukus jis būdavo patiektas ant lėkštės, galbūt su bulve sūryje.

Slapta gamtosaugininkas, laikydamas krepšį, priėjo prie talpos, griebė pirmą pasitaikiusį omarą ir įmetęs jį į krepšį pabėgo. Tada įdėjęs omarą į indą su vandeniu savo automobilyje nuvažiavo prie kranto. Iš ten sraigtasparniu omaras buvo gabenamas per vandenyną ir tada grąžintas į vandenį. Omarų išlaisvintojas sudavė dar vieną smūgį!

Šia veikla jis užsiėminėja ne vienas. Galima apsilankyti žiniatinklio svetainėje „Omarų išlaisvinimas“, kurioje rašoma apie omarų gelbėjimą nuo žmonių. Ten yra skyrius pavadinimu „Patarimai, kaip paleisti omarus į laisvę“, kuriame rašoma, ką daryti išgelbėjus omarą iš restorano.

Kitu atveju Amerikos aktorė paskyrė visą savo laidos epizodą omarų gelbėjimui iš restoranų ir kaip jie paleidžiami į vandenyną.

Rūpinimasis aplinka yra vienas dalykas, bet omarų vogimas iš restorano ir gabenimas sraigtasparniu atgal į vandenyną panašu į kraštutinumą, ar ne?

Dėl viso šito kyla klausimas, ar krikščionys, būtent septintosios dienos adventistai ir aplinka susiję? Atidėjus keistuolius omarų išlaisvintojus į šalį, kaip turime reaguoti į aplinkos problemas? Juk Jėzus greitai sugrįš. Ši žinia pagrįsta supratimu, kad šitas pasaulis greit praeis, kad ši žemė yra sugedusi ir ji neišliks. Atsižvelgiant į Kristaus antrojo atėjimo supratimą, kiek iš tikrųjų turime būti sudominti rūpintis žeme?

1. Perskaitykite 2 Pt 3, 10–14; Iz 51, 6; 65, 17; Apr 21, 1. Ko Biblija aiškiai moko apie galutinį žemės likimą? Kaip šis mokymas turi paveikti mūsų požiūrį į aplinką? Ar apskritai turi?

Biblijos mokymas yra daugiau negu aiškus: šis pasaulis, ši žemė neišliks. Sunaikinimą jai lėmė Dievas, kuris pažadėjo sukurti naują dangų ir naują žemę. Nors tai ne pasiteisinimas (tai pamatysime šią savaitę) ne pagal paskirtį išnaudoti aplinką, tuo pačiu metu tai turi padėti apsaugoti mus nedaryti stabu žemės ir aplinkos, kaip daugelis daro. Nors ekstremistų elgesys gali sukelti šypseną, pačių kraštutinumų turime vengti.

Perskaitykite Rom 1, 25. Į kokią svarbią žinią turime atsižvelgti, parodant susirūpinimą kūrinija?

II. Pareiškimas dėl rūpinimosi kūrinija

Ką septintosios dienos adventistai galvoja apie aplinką? Ar turime įsitraukti į aplinkosaugą? Kaip išlaikyti tinkamą pusiausvyrą? Žemiau užrašytas oficialus pareiškimas, patvirtintas bažnyčios vadovų 1995 m.

„Septintosios dienos adventistai tiki, kad žmonija buvo sukurta pagal Dievo paveikslą, todėl ji atstovauja Dievui kaip Jo prievaizdai, ištikimai ir našiai valdydami aplinką.

Deja, sugedimas ir išnaudojimas tapo žmogaus atsakomybės dalimi. Vis daugiau ir daugiau vyrai ir moterys, didybės manijos apimti, eikvoja gamtinius išteklius, taip prisidėdami prie paplitusių kančių, netvarkos aplinkoje ir klimato kaitos. Nors reikia papildomų mokslinių tyrimų, dėl jau sukauptų įrodymų aišku, kad didėjanti žalingų dujų emisija, mažėjantis apsauginis ozono sluoksnis, masiniai miškų kirtimai Pietų Amerikoje ir vadinamasis šiltnamio efektas kelia grėsmę žemės ekosistemai.

Šias problemas didžia dalimi sukelia savanaudiška žmogaus veikla, siekiant išgauti vis daugiau iš nuolat didėjančios gamybos, neriboto vartojimo ir neatsinaujinančių išteklių išeikvojimo. Ekologinę krizę lemia žmonijos godumas ir atsisakymas ištikimai prievaizdauti.

Septintosios dienos adventistai pasisako už paprastą, sveiką gyvenseną, kad žmonės nepasiduotų nežabotam vartotojiškumui. Mes kviečiame gerbti kūriniją, apriboti pasaulinių išteklių eikvojimą, iš naujo įvertinti poreikius ir palaikyti gyvybės orumą.“ („Adventist Administrative Committee“ (ADCOM), išleistas Generalinės Konferencijos sesijoje Utrechte, Nyderlanduose, birželio 29 – liepos 8 d., 1995 m.)

2. Perskaitykite šiuos tekstus. Kaip jie padeda mums suprasti tokią bažnyčios poziciją? Pr 1, 1. 26; 9, 7; Ps 24, 1; Ps 100; Jok 5, 1–2. 4–5; Hbr 1, 3.

Kaip krikščionys, kurie tikime, kad šis pasaulis, gyvybė ir ištekliai yra Dievo dovanos, turime būti pirmieji, kurie rūpinasi aplinka. Jei manytumėte, kad žemė susikūrė atsitiktinai, kad ji yra atsitiktinių jėgų padarinys, praktiškai būtų atleistina, jei ieškotumėte būdų ją išnaudoti. Tačiau suprantant, kad šį pasaulį sukūrė ir išlaiko Dievas, galime būti tik atsakingi prievaizdai.

Kokią įtaką jūsų savanaudiškumas galėtų daryti tam, kaip jūs elgiatės su aplinka? Ir kodėl požiūris, kad aš esu tiktai vienas asmuo ir nieko negaliu padaryti, yra netikęs?

III. Rūpinimasis kūrinija

Aplinkos klausimas ir rūpinimasis kūrinija Biblijoje nėra aptariamas konkrečiai. Žinoma, yra daug konkrečių temų, kurios Biblijoje neaptariamos. Tačiau Biblijoje pakartotinai pateikiami principai, kuriuos turime pritaikyti įvairioms gyvenimo sritims, įskaitant aplinkosaugą.

3. Perskaitykite Mt 22, 37–40. Kokiu būdu čia pateikti principai veikia mūsų požiūrį į aplinkosaugą, ypač į tai, kad piktnaudžiavimas aplinka gali paveikti aplinkinius?

Biblijoje yra nuorodų apie žmonijos pašaukimą būti prievaizdais to, ką Dievas patikėjo Adomui žemėje. Nors kontekstas yra labai konkretus, sunku būtų sugalvoti priežastį, kodėl šio principo nebereiktų laikytis.

4. Pr 2, 15 parašyta: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.“ Kaip tai atskleidžia, koks turi būti žmonijos požiūris į aplinką?

Atkreipkite dėmesį į abipusį ryšį. Dievas šią nuostabią aplinką sukūrė žmogui; tai buvo dovana. Vis dėlto koks turėjo būti Adomo požiūris į aplinką? Jis turėjo įdirbti sodą ir juo rūpintis. Žodis rūpintis (hebrajiškai – smr) reiškia prižiūrėti, saugoti, globoti. Taigi nuo pradžios iki puolimo Adomas buvo pašauktas būti aplinkos, kurioje jis buvo apgyvendintas, prievaizdu. Dievas neliepė savanaudiškai išnaudoti aplinkos, patenkinant savanaudiškus poreikius ir išgaunant viską, ką tik galima. Priešingai, žmogus turėjo dirbti sodą ir juo rūpintis.

Ar yra priežasčių manyti, kad šis principas pasikeitė? Jei Adomas turėjo rūpintis aplinka iki puolimo, dar svarbiau tinkamai prievaizdauti po to, kai pasaulis buvo sugadintas nuodėmės.

Ar pagalvojate apie aplinkosaugą? Kiek ji jums svarbi ar nesvarbi? Atsakymą paruoškite pristatyti klasėje.

IV. Sabata ir aplinka

5. „Šeolas ir Prapulties vieta nepasotinami, niekada nepasisotina nė žmogaus akys“ (Pat 27, 20). Kaip šiame tekste apreikšta tiesa veikia rūpinimosi aplinka ir dėl savanaudiško išteklių išnaudojimo kylančios grėsmės klausimą?

Pareiškime dėl rūpinimosi kūrinija parašyta, kad problemos dalis yra savanaudiška žmogaus veikla, siekiant išgauti vis daugiau iš nuolat didėjančios gamybos, neriboto vartojimo ir neatsinaujinančių išteklių išeikvojimo. Kitaip tariant, žmonės geidžia vis daugiau, ir vienintelis šaltinis geismui patenkinti – tai žemė. Tačiau problema ne tai, kad naudojami žemiškieji ištekliai. Problema yra tai, kad žmogui niekada negana. Kada paskutinį kartą girdėjote, kad turtuoliui pakanka pinigų? Nepaisant to, kiek jų turi, jam niekada negana.

Atsižvelkime ir į tai, kad žmogui buvo duota sabata.

6. Perskaitykite šiuos tekstus. Nors mes įpratę juos minėti kitokiame kontekste, pagalvokite apie tai, kaip jie susiję su sabatos šventimu, t.y. poilsiu nuo darbo, nuo mėginimo užsidirbti pinigų ir užsiimti verslu, nuo tų dalykų, kurie gali paveikti aplinką?

Iš 20, 8–11 ____________________Neh 13, 16–19 _________________________________

Žinoma, sabata yra skirta tam, kad žmogus atsimintų, jog Dievas sukūrė pasaulį (o tai turėtų paskatinti mus atsižvelgti į tai, kaip juo rūpinamės), tačiau sabata yra skirta ir tam, kad pailsėtume nuo siekimo užsidirbti pinigų. Laikydamiesi sabatos, skirdami septintadalį savaitės, be išimčių, nesistengti užsidirbti pinigų ir praturtėti, primename sau, kad gyvenimas nėra tik pinigai bei susilaikome nuo veiklos, kuri, jei ja užsiimame be saiko, kenkia žemei.

Kaip sabatos šventimas padėjo pažaboti godumą? Ar dažnai godumas pinigams gundė jus nesilaikyti sabatos?

V. Žmonijos viešpatavimas

„Tuomet Dievas tarė: ,Padarykime žmogų pagal Mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!‘ Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, pagal Savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos, tardamas: ‚Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams‘“ (Pr 1, 26–28 ).

7. Minėtose dviejose eilutėse yra kai kurios iš Biblijoje užrašytų užuominų apie žmonijos santykį su kūrinija. Perskaitykite jas dar kartą pamaldžiai ir atidžiai, galvodami apie rūpinimąsi kūrinija ir aplinka, ir atsakykite į pateiktus klausimus.

a) Ar žmonijai buvo pavesta valdyti viską?

b) Ką reiškia viešpatauti ir valdyti žemę ir viską, kas joje? Ar tekste yra užuominų, kad žmonija turi teisę išnaudoti ne pagal paskirtį ir sutepti kūriniją?

c) Pr 1, 28 parašyta, kad žmonija turėjo pripildyti žemę. Kaip tai reiktų suprasti ir kaip reiktų elgtis su šia planeta?

Neabejotina, žmonija turėjo valdyti žemę, žinoma, paklūstant Viešpačiui. Kadangi šiose eilutėse kalbama apie pasaulį iki puolimo, pasaulį be nuodėmės, mirties ir kančių, tai reiškia, kad viešpatauti reikėjo neišnaudojant žemės. Viešpatauti buvo pavesta nenaikinant pasaulio.

Žinoma, daug pasikeitė nuo tada: puolimas, tvanas ir prakeiksmas (Pr 3, 17–19), ir kiti nuodėmės sukelti pokyčiai. Vis dėlto būtų sunku įžvelgti šiose eilutėse tai, kas pateisintų planetos naikinimą. Čia galime įžvelgti žmonijos atsakomybę kaip pasaulio valdytojų rūpintis Dievo kūrinija, nes viskas buvo labai gera.

Toliau tyrinėkite: „Pradžioje Kristus padėjo žemės pagrindus. Jo ranka išdėstė pasaulius Visatoje ir papuošė laukus gėlėmis. Jis pripildė žemę grožio ir orą giesmių (žr. Ps 65, 7; 95, 5). Visur Jis įrašė Tėvo meilės žinią.

Nors vėliau nuodėmė ėmė gadinti tobulą Dievo kūrinį, bet braižas išliko. Niekas, išskyrus savanaudišką žmogų, negyvena vien sau. Kiekvienas medis, krūmas, lapas teikia tą gyvybės elementą, be kurio negalėtų gyventi nei žmonės, nei gyvūnai. Savo ruožtu, žmogus ir gyvūnai padeda augti kiekvienam medžiui, krūmui, stiebui. Į vandenyną suteka visų kraštų upės, bet jis ima tam, kad duotų. Iš jo kylantis rūkas krinta lietumi ir lieja žemę, kad galėtų žydėti ir duoti vaisius.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 5 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Klasėje aptarkite atsakymus į pamokos trečios dalies paskutinius klausimus. Ką atsakytumėte į tokį klausimą: „Jėzus veikiai ateis, ar turėčiau rūpintis aplinka?“

2. Kaip mes, kaip krikščionys, galime rasti tinkamą pusiausvyrą ieškodami atsakymų į mus dominančius klausimus dėl aplinkos, tuo pačiu metu nepasiduodant kraštutinumams ir ekstremistų judėjimams, kurie yra susiję su aplinkosauga? Kodėl ypač svarbu nepasiduoti politizuotiems judėjimams?

3. Jei turite galimybių, patyrinėkite, kokia naudinga aplinkai yra vegetariška mityba. Aptarkite išvadas klasėje.

Santrauka: Neabejotina, šis pasaulis artėja prie pabaigos; jis neliks amžinai. Taigi Jėzus veikiai ateis. Visa tai tiesa, bet tai nesuteikia mus teisės ar įgaliojimų teršti žemę. Kaip krikščionys, turime rūpintis pasauliu, kurį mūsų Dievas sukūrė mums.

Vasario 11–17 d.

Šią savaitę skaitykite: Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–12; Įst 5, 12–15; Mt 12, 1–13; Jn 9, 19–30.

Įsimintina eilutė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 27–28).

Pagrindinė mintis: Septintoji diena sabata nurodo į Jėzų, mūsų Kūrėją ir Atpirkėją.

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsiradęs, bet pasaulis Jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 1–13).

Šios eilutės, žinoma, nurodo į Jėzų, per kurį visa atsirado ir kuris duoda išgelbėjimą tikintiems Jo vardą, tikintiems, kad Jėzus yra ir Kūrėjas, ir Atpirkėjas. Ir, kaip moko Biblija, abu šiuos svarbius aspektus, ką Jėzus padarė, randame sabatos įsakyme.

I. Sabata Pradžios knygoje

Viena iš gilių Biblijos tiesų yra tai, kad Edene, tobulame pasaulyje, sukurtame tobulo Dievo, septinta diena buvo pašventinta ir palaiminta. Štai kokia sena ir esminė yra septinta diena sabata. Pastaroji yra viena svarbiausių biblinių tiesų.

1. Kas parašyta Pr 2, 1–3, ką Dievas atliko po to, kai Jis įsteigė sabatą?

Dievas ją sukūrė, Jis ilsėjosi tą dieną, palaimino ją ir pašventino, o tai reiškia, kad Jis atskyrė ją šventam tikslui. Žavi tai, kad pats Dievas „ilsėjosi“ septintą dieną. Kad ir ką tai reikštų, aišku, jog šią dieną turime vertinti rimtai, nes šią dieną ilsėjosi pats Dievas!

Pr 2, 3 taip pat parašyta, kad Kūrėjas „palaimino“ septintą dieną. Dieną anksčiau Jis palaimino gyvūnus ir žmogų (Pr 1, 22. 28). Dievas nurodo į šį sabatos palaiminimą ketvirtame Dekalogo įsakyme, amžinai susiedamas sabatos įkūrimą ir savaitinę sabatą.

2. Atkreipkite dėmesį, kiek kartų frazė „septinta diena“ yra pakartota Pr 2, 1–3. Ką tai galėtų reikšti?

Tris kartus yra paminėta konkreti diena. Tai pabrėžia septintos dienos sabatos išskirtinumą ir aiškiai nusako, kad ši diena skiriasi nuo likusios savaitės. Tai turi visada priminti mums, kad Dievas nepadarė šventa pirmos ar kokios kitos dienos. Ypatingai palaiminta yra septinta diena, o ne kažkokia kita.

Įkurdamas septintą dieną, Dievas užbaigė visus kūrybos darbus. Septynias savaitės dienas Jis meistriškai padarė savaite. Šio savaitinio ciklo buvo laikomasi visame Šventajame Rašte ir per visą istoriją. Taip Dievas parodo Savo visokeriopą valdžią ne tik erdvės bei kūnų, esančių erdvėje, bet ir laiko atžvilgiu. Niekas iš mūsų negali valdyti laiko. Pastarasis negailestingai bėga, visiškai nepaisydamas mūsų intrigų. Tad svarbu, kad išmoktume pasitikėti Viešpačiu per tą trumpą laiką, duotą čia žemėje.

Pagalvokite apie laiko tėkmę, kaip ji neša mus akimirką po akimirkos, kiekvieną dieną ir kiekvienais metais. Nors pats laikas mums visiškai nepavaldus, tam tikra prasme galime jį valdyti, pasirinkdami, ką darome su laiku. Ar gerai naudojate laiką? Kam jį skiriate? Kaip galėtumėte panaudoti savo laiką, kurio čia turite labai nedaug, geriau?

II. Sabata Išėjimo knygoje

3. Perskaitykite Iš 20, 8–11. Ką Viešpats liepė padaryti ir kokia priežastis duota tai daryti?

Visi namai, įskaitant tarnus bei gimines, ir darbininkus, ir „viršininką“, visi turėjo ilsėtis kartu. Sabata yra didi lygintoja, išlaisvinanti iš neteisingos socialinės santvarkos. Dievo akivaizdoje visi žmonės yra lygūs, ir sabata yra unikalus būdas apreikšti šią svarbią tiesą, ypač pasaulyje, kuriame dominuoja klasių santvarka, arba išaukštinanti, arba pažeminanti tam tikras grupes.

Šis įsakymas taip pat yra kruopščiai suformuotas literatūrinis vienetas:

A. Įvadas: „Atmink ir švęsk šabo dieną“ (8 eilutė).

B. Įsakymas: „Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus“ (9 eilutė)

C. Paraginimas: „bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas“ (10 eilutė).

B.1. Įsakymas: „nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus…“ (10 eilutė).

C.1. Paraginimas: „Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą…, bet septintąją dieną ilsėjosi…“ (11 eilutė).

D. Išvada: „Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino“ (11eilutė).

A dalyje yra užrašytas tarsi įžanginis teiginys, esminis sabatos įsakymo principas.

B – įsakymas dirbti šešias dienas.

B.1 – įsakymas susilaikyti nuo bet kokio darbo sabatoje, taikytinas visai šeimai, svečiams ir net gyvuliams.

C. ir C.1 – paraginimas.

C dalyje yra išskirtas laiko veiksnys septynių dienų sekoje, pabrėžiantis, kad „septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas“.

C.1 – oficialus paraginimas ir įvadinis žodelis „juk“. Pastarasis išsamiai paaiškina, kad Viešpats šešias dienas dirbo, o septintą – ilsėjosi, taip primenant pirmą sabatą po pasaulio sukūrimo.

D – nepriklausomas punktas, prasidedantis žodžiu „todėl“ ir formuojantis išvadą. Paskutiniai įsakymo žodžiai „ir padarė šventą“ atitinka įvadinio principo raginimą.

A – „švęsk šabo dieną“ nurodo į Dievo pašventintą sabatą (Pr 2, 3).

III. Sabata Pakartoto įstatymo knygoje

Septintosios dienos adventistai yra labiausiai žinomi dėl sabatos įsakymo, užrašyto Išėjimo knygoje, kuris yra dar kartą primintas (ir visi kiti įsakymai) Pakartoto Įstatymo knygoje. Žavi tai, kad, nors kalba labai panaši, ji nėra visiškai tokia pat. Be to, Pakartoto Įstatymo knygoje papildomai yra užrašytas paraginimas, kurio nėra Išėjimo knygoje.

4. Perskaitykite Įst 5, 12–15 ir palyginkite su Iš 20, 8–11. Kokius pastebite panašumus ir skirtumus, ir kodėl jie svarbūs?

Nors panašumų daug, yra viena nauja detalė ir akcentas. Nors abiejuose tekstuose kalbama apie vergų poilsį sabatoje, Pakartoto Įstatymo knygoje tai itin pabrėžiama: „idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis kaip tu“ (Įst 5, 14). Čia matome tai, kas buvo neseniai paminėta, kad sabata padeda šeimininkui ir vergui būti lygiais; abu turi ilsėtis tą pačią dieną. Sabata vergams buvo tam tikra apsauga nuo šeimininko, kuris neleistų ilsėtis. Ši apsauga susijusi su įsakymu, kuris yra neatsiejama paties pasaulio sukūrimo dalis.

Tai iškelia įdomų klausimą. Sabata turėjo būti sukūrimo paminklu nepuolusiame pasaulyje. Ji neturėjo nieko bendra su vergais, vergėmis ar vergove Egipte, kuri yra vergovės nuodėmei ir išvadavimo iš jos simbolis. Ši nauja detalė buvo pridėta po puolimo; į pirmąjį nurodymą buvo įtraukta tai, kas iš pradžių jame nebuvo minima.

Taigi pradžioje sabata buvo pasaulio sukūrimo simbolis; po nuodėmės ji tapo pasaulio sukūrimo ir atpirkimo simboliu, kuris taip pat nurodo ir į atkūrimą (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15; Apr 21, 1). Pasaulio sukūrimas ir atpirkimas yra artimai susiję Biblijoje; tiktai Dievas Kūrėjas galėjo būti Dievu Atpirkėju, o tai – Jėzus (žr. Jn 1, 1–14). Abi įsakymo versijos rodo, kad septintoji diena sabata yra Jėzaus tarnystės, mūsų Kūrėjo ir mūsų Atpirkėjo simbolis.

Pagalvokite apie vergovę, iš kurios Kristus pažadėjo išvaduoti jus. Kokius laisvės pažadus jūs turite Jėzuje? Kaip galite melsti jų įvykdymo ir leisti Viešpačiui padaryti juos tikrove jūsų gyvenime?

IV. Jėzus ir Jo sabata: 1 dalis

Daugybė knygų, ir jos vis dar rašomos, yra skirtos vienam tikslui – parodyti, kad įsikūnijęs Jėzus nukreipė žmones nuo septintos dienos sabatos ir nurodė į pirmąją savaitės dieną (sekmadienį) arba, kaip šiandien įprasta manyti, tai, kad septinta diena buvo pakeista tiesiog „poilsiu“ Kristuje.

Tačiau neatrodo, kad toks atvejis būtų užrašytas Evangelijos pasakojimuose. Be akivaizdžios tokių knygų reikmės (būtinybė pateisinti septintos dienos sabatos atmetimą, būdingą didžiai daliai krikščioniško pasaulio per praėjusius septyniolika ar aštuoniolika šimtmečių), jose teigiama, kad Kristus, išgydydamas sabatoje, „palaidojo“ šį įsakymą.

Ko verti šie argumentai? Atidžiai tyrinėjant tai, ką Jėzus padarė sabatoje, prieštarauja šių teologų mėginimams pasinaudoti Evangelijoje aprašytais įvykiais.

5. Atidžiai perskaitykite Mt 12, 1–13, ypatingą dėmesį atkreipdami į išgydymą sabatoje. Skaitydami paklauskite savęs: koks yra kontekstas, kodėl Jėzus tai darė būtent sabatoje ir ką Jis norėjo pasakyti?

Galbūt pagrindinė eilutė, paaiškinanti visa tai, yra 7 eilutė. Pastaroji yra svarstomo klausimo esmė: žmonės, gailestingumas ir gerumas bei meilė artimui. Tinkamai švenčiama sabata atveria daugiau galimybių parodyti gerumą ir gailestingumą tiems, kam to reikia, negu kitomis savaitės dienomis, kai privalome užsidirbti pragyvenimui. Problema buvo tai, kad sabatai buvo primetamos žmonių išgalvotos taisyklės ir priesakai, kurie netrukus tapo svarbesni už pačią sabatą ir meilę Dievui bei aplinkiniams. Meilė, sako Šventasis Raštas, yra Įstatymo vykdymas, ir visko, kas verčia Įstatymą neigti meilę ar veikti prieš ją, turi būti atsisakyta. Sabata tapo Įstatymu be meilės, o tai – Įstatymo raidės laikymasis. Jėzus prieš tai kovojo išgydydamas sabatoje.

Religinės įstaigos kietumą galimą įžvelgti neregio išgydyme (Jn 9). Atidžiai perskaitykite 16 eilutę. Akivaizdus Įstatymo be meilės pavyzdys!

Galiausiai, jei gydydamas per Savo sabatą Jėzus būtų pradėjęs nukreipti žmones nuo septintos dienos, tai būtų buvęs labai keistas būdas tai padaryti.

Paklauskite savęs, kokiais kitais būdais galima skelbti Įstatymą be meilės? Ar galite būti dėl to kaltas?

V. Jėzus ir Jo sabata: 2 dalis

„Atlikta!“ (Jn 19, 30)

Sabatoje darydamas stebuklus Jėzus parodė, kuo ji iš tikrųjų svarbi. Tai diena gydymui ir atkūrimui. Jėzus norėjo, kad sabata primintų Dievo galią kurti. Taigi sabata yra diena, kurioje Jis išvaduoja pavergtuosius (Lk 4, 31–37), įgalina luošius vaikščioti (Lk 13, 10–17; Jn 5, 1–9), akliems suteikia regėjimą (Jn 9).

Jėzui sabata buvo labiau susijusi su žmonėmis nei taisyklėmis. Todėl Jis mokė, kad sabata yra padaryta žmogui, o ne žmogus sabatai. Tuo pačiu to jau mokėmės praėjusią savaitę, tinkamai laikantis taisyklių, jos apsaugojo žmones.

6. Jėzus akcentavo sabatos galiojimą ir svarbą ne tiktai gyvendamas, bet ir mirdamas. Perskaitykite Mt 27, 57–28, 1; Mk 15, 42–16, 1; Lk 23, 52–24, 1; Jn 19, 31–20, 1. Kas bendra visose keturiose evangelijose? Svarbiau, ką tai sako mums apie sabatą, ypač dėl klausimo, ar vis dar turime ją švęsti?

Sušukęs: „atlikta!“, – (Jn 19, 30), t.y. atlikęs atpirkimo darbą (iki tarnystės dangiškoje šventykloje), ką Jėzus darė?

Jis ilsėjosi septintą dieną. Kur tai jau matėme? Pr 2, 1–3. Po visų kūrybos darbų Dievas ilsėjosi septintą dieną. Atpirkęs žmoniją Jis darė tą patį.

Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad Jėzus neva nukreipė žmoniją nuo septintos dienos sabatos, Jo poilsis kape sabatą yra iš tikrųjų dar vienas įdomus būdas suprantamai perteikti tą pačią mintį. Ypač dėl to, kad Jo mirtis patvirtino Naująją Sandorą, o pastaroji neva anuliavo sabatą, sunku suprasti logiką manančių, kad sabatos įsakymas buvo panaikintas po Kryžiaus. Jei jis buvo panaikintas, kodėl pirmas dalykas, kurį Jėzus padarė po nukryžiavimo, – tai ilsėjosi?

Taigi, ir gyvendamas, ir mirdamas Jėzus parodė mums, kad sabatos įsakymas vis dar galioja ir kad jis yra svarbus.

Toliau tyrinėkite: „Ar Dievas turėtų uždrausti saulei vykdyti jos pareigas sabatą? Ar Jis turi įsakyti, kad upeliai nustotų drėkinę laukus ir miškus? Ar turi nustoti augę kviečiai ir kukurūzai? Ar sabatą medžiams ir gėlėms nereikia krauti pumpurų bei skleisti žiedų? Dievas negali nė akimirksniui sustabdyti Savo kuriančios rankos, nes tokiu atveju žmogus nusilptų ir numirtų. Žmogus taip pat turi neatidėliotinų darbų sabatą. Reikia slaugyti ligonius, patenkinti vargšų reikmes. Šventa Viešpaties poilsio diena buvo sumanyta žmogui, ir Dievas nenori, kad Jo kūriniai nors ir trumpą laiką kęstų skausmą, kurį galima palengvinti sabatą – Viešpaties poilsio dieną.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 122 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Šiandien, kai galime aptarti jau praėjusius įvykius, lengva pašiepti religinių vadovų, užsipuolusių Jėzų dėl išgydymo sabatoje, kietumą ir šaltumą. Ir jie tikrai bus teisiami už jų elgesį. Tuo pačiu metu pabandykite įsivaizduoti save jų vietoje. Šie žmonių išgalvoti priesakai buvo tradicijos dalis jau ilgą laiką, todėl religiniai vadovai beveik tikėjo, jog šie priesakai buvo pati sabatos esmė; todėl jie manė, kad Jėzus nesilaikė sabatos. Kaip mes jaustumės, jei kažkas, skelbdamas didžią šviesą ir tiesą, galbūt net darydamas stebuklus, mūsų nuomone, tryptų ketvirtąjį įsakymą? Kaip reaguotume? Kokią svarbią pamoką galime įžvelgti šiame mokyme apie tai, kaip atskirti tiesą nuo papročių ir kodėl ne visada lengva tai padaryti?

2. Klasėje patyrinėkite šią mintį, kad Dievas ilsėjosi po visų kūrybos darbų bei atlikęs atpirkimo darbą. Kaip turime suprasti šio nuostabaus fakto reikšmę?

3. Pamėginkite įsivaizduoti save vietoje to žmogaus, kuris mano, kad darydamas stebuklus sabatoje Jėzus panaikino ketvirtąjį įsakymą. Palyginkite Biblijoje užrašytą Jėzaus mokymą ir apibūdintus darbus su tuo, ką jūs įsivaizduotumėte Jį darantį, jei Jis iš tikrųjų būtų pakeitęs ketvirtąjį įsakymą. Jūsų nuomone, ką Jis būtų daręs kitaip?

Santrauka: Biblija apreiškia Viešpatį kaip septintos dienos sabatos Viešpatį. Tai ženklas, kad Jis yra Kūrėjas ir Atpirkėjas.

Vasario 4–10 d.

Šią savaitę skaitykite: Hbr 12, 21; Rom 7, 8–13; Job 24, 14–15; Iš 16, 4–30; Hbr 8, 10; 10, 16; Rom 13, 8–10.

Įsimintina eilutė: „Taip! VIEŠPATS mūsų teisėjas ir mūsų Įstatymų davėjas, VIEŠPATS mūsų karalius, ir Jis mus išvaduos“ (Iz 33, 22).

Pagrindinė mintis: Dievo Įstatymas yra neatskiriama visos Biblijos, Senojo ir Naujojo Testamento, dalis. Įstatymas taip pat yra Jo meilės išraiška. Taigi mylėdami atskleidžiame visą Dievo Įstatymo grožį.

Kaip septintosios dienos adventistai, dažnai girdime mintį, kad Įstatymas yra Dievo charakterio išraiška. (Jei taip, Įstatymas, apreiškiantis Jo charakterį, neturi keistis, nes Dievas nesikeičia.) Ką reiškia ši mintis, kad Įstatymas yra Dievo charakterio išraiška?

Įsivaizduokite, kad gyvenate krašte, kuriame karaliaus žodis yra įstatymas. „Valstybė – tai aš“, – sakė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV. Tarkime, kad karalius išleido represinius, bjaurius, neapkenčiamus, nesąžiningus, šališkus ir pan. įstatymus. Argi tokie įstatymai neatspindėtų karaliaus ir jo charakterio?

Aptarkite kai kuriuos blogiausiai pagarsėjusius despotus. Kaip jų priimti įstatymai atskleidė, kokie jie buvo žmonės?

Šia prasme įstatymas atskleidžia įstatymų leidėjo charakterį. Ką tuomet Dievo Įstatymas apreiškia apie Dievą? Jei suprantame Dievo Įstatymą kaip apsaugą, kažką, kas mums naudinga, tada aiškiau suvokiame, koks yra Dievas.

Šią savaitę pažiūrėsime į Įstatymą ir Įstatymo Davėją.

I. Įstatymas prie Sinajaus

1. Perskaitykite Iš 19, 18–19; 20, 18; Įst 5, 22; Hbr 12, 21, apibūdinimus, kaip Įstatymas buvo duotas prie Sinajaus. Kodėl šis įvykis baugino?

„Izraelio žmones apėmė siaubas. Atrodė, kad pasireiškusi baisi Dievo jėga viršijo tai, ką jų drebančios širdys gali išverti. Nes kai jų akivaizdoje buvo pateikta didžioji Dievo teisingumo taisyklė, jiems kaip niekada paaiškėjo nuodėmės bjaurumas ir jų pačių kaltė šventojo Dievo akivaizdoje. Išsigandę ir apstulbę jie traukėsi nuo kalno.“ (E. Vait, „Patriarchai ir Pranašai“, 243 p.)

Nuo pat sandoros su Dievu pradžios galima pamatyti Evangeliją Įstatyme. Pastarasis niekada nebuvo išganymo priemonė, net prie Sinajaus. Jis turėjo parodyti žmonėms, kad jiems reikia išgelbėjimo. Davus Įstatymą, nedelsiant buvo pateikti nurodymai pastatyti Padangtę, kuri apreiškė jiems išgelbėjimo planą. Įstatymas turėjo parodyti žmonėms Kryžių, atpirkimo būtinybę. Nestebina tai, kad jie drebėjo prieš Įstatymą, nes pastarasis parodė jiems, kokie jie buvo nuodėmingi ir puolę.

2. Perskaitykite Rom 7, 8–13. Kaip šios eilutės atskleidžia šią svarbią tiesą? Ką Paulius sako, ką Įstatymas daro? Taip pat žr. Ps 119, 6.

Tam tikra prasme Paulius sakė tą patį, ką E. Vait rašė apie įvykius prie Sinajaus. Problema – tai ne Dievo Įstatymas, bet nusidėjėliai, sulaužę Įstatymą, o tai esame padarę visi. Paulius mokė, kad Įstatymas yra neatsiejama Evangelijos dalis, kad jis parodo mums, kokie nuodėmingi ir puolę esame.

Perskaitykite Iš 20, 1–17. Ar tenka „padrebėti“ prieš Įstatymą? Ar jis padeda suvokti kaltę? Ką jaučiate skaitydami Įstatymą ir lygindami save su juo?

II. Įstatymas iki Sinajaus

Visi septintosios dienos adventistai žino, kad prakalbus apie Įstatymą, Dešimt Įsakymų ir Sinajų, sakoma, jog visa tai buvo skirta žydams, todėl jie šiandien nebegalioja.

Tačiau, jei tai būtų tiesa, kaip paaiškintume, kad nuodėmė buvo iki Sinajaus, „nuodėmė – tai Įstatymo laužymas“ (1 Jn 3, 4)? Tiesa tokia, kad Pradžios knyga nuostabiai liudija, jog nuodėmė buvo iki prie Sinajaus Dievo duoto Įstatymo.

Pr 1 ir 2 sk. yra apibūdinta nepriekaištinga Dievo kūryba. Pr 3 sk. aprašytas Adomo ir Ievos puolimas. Kitame skyriuje, Pr 4, yra įrašas apie pirmą žmogžudystę. Kodėl Kainas žinojo, kad jis buvo kaltas dėl savo brolio nužudymo, jei Įstatymo, apibrėžiančio žmogžudystę kaip nuodėmę, nebuvo?

Dar iki Sinajaus Dievas pasmerkė žmogžudystę sandoroje su Nojumi po tvano (Pr 9, 6).

Seniausioje knygoje Biblijoje, Jobo knygoje, Dievas du kartus gerai įvertino Jobo dorą. Ką Jis sakė apie Jobo charakterį? (Job 1, 8; 2, 3). Akivaizdu, kad buvo gėrio ir blogio matas. Jobas gyveno iki Izraelio išėjimo iš Egipto, ir jis nebuvo sudaręs sandoros.

3. Perskaitykite Job 24, 14–15. Kaip šios eilutės padeda suprasti gėrio ir blogio matą?

Kai Abraomas melavo dėl Saros Abimelechui, Dievas papeikė Abraomą. Nepaisant to, kad Abimelechas buvo Geraro karalius ir ne izraelitas, Dievas laikė jį atsakingu už vedybinį tyrumą, minimą Dekaloge, ir pareikalavo, kad Sara būtų grąžinta Abraomui (žr. Pr 20, 9).

4. Ką Dievas paliudijo Izaokui apie jo tėvą Abraomą? Pr 26, 4–5.

Pr 26, 5 žavi tuo, kad hebrajai vartoja keturis skirtingus žodžius (mshmrt, mzvot, huqot ir torot (Tora – įstatymas) apibūdinti tai, kam Abraomas pakluso, įskaitant Dešimtį Įsakymų.

Kai Dievo lieptas Jokūbas sugrįžo į Betelį pastatytį aukurą Viešpačiui, jis jautė, kad jo šeimai ir visiems buvusiems su juo reikėjo atgimti. Ką jis pasiūlė padaryti? (žr. Pr 35, 2–3)

Mintis, kad Įstatymo iki Sinajaus nebuvo, yra visiškai nepagrįsta atsižvelgiant į tai, ko Biblija moko apie gyvenimą iki Sinajus.

III. Sabata iki Sinajaus

Dievas neapreiškė, kaip Jis perdavė žmonijai amžinus Savo Įstatymo principus iki Sinajaus, bet aišku ir svarbu tai, kad prie Sinajaus duotas Įstatymas nebuvo pirmas kartas, kai pasaulis susipažino su Dievo nurodymais.

Daug žmonių, turėjusių tai pripažinti, teigia, kad tiktai sabatos įsakymas, ne kiti, buvo pirmą kartą duotas prie Sinajaus, todėl jos laikosi išimtinai žydai, ir krikščionims šiandien ji neva neaktuali.

5. Ko vertas toks teiginys? Perskaitykite Pr 2, 1–3. Ko šios eilutės moko apie sabatą iki Sinajaus?

6. Iš 5, 1–5 aprašyta, kaip Mozė ir Aaronas nesutarė su faraonu, kad pastarasis leistų Izraeliui eiti atšvęsti iškilmę. Penkta eilutė pasako ypač daug. Perskaitykite Iš 5, 5. Kokių užuominų yra tekste apie sabatą?

Faraono atsakymas: „judu norite atleisti juos nuo lažo“, – atrodo gana aiškus. Nors yra keli žodžiai poilsiui apibūdinti, faraono pavartotas žodis yra pagrįstas žodžiu sabata. Faraonas Mozei ir Aaronui sakė: „Judu norite duoti jiems sabatą nuo lažo!“ Štai užuomina, jei ne kas kita, apie sabatos poilsį iki Sinajaus.

Konkretus sabatos įrodymas iki Sinajaus yra Iš 16, kai Dievas stebuklingai parūpino maną Izraeliui dykumoje. Šis 40 metų tęsęsis stebuklas prasidėjo anksčiau, negu Izraelio vaikai pasiekė Sinajų.

7. Perskaitykite Iš 16, 4–30, ypatingą dėmesį atkreipdami į 23–30 eilutes. Kaip jos įrodo septintos dienos, sabatos iki Sinajaus patyrimą?

Atkreipkite dėmesį į Viešpaties žodžius Mozei 28 eilutėje: „Kiek ilgai jūs atsisakinėsite laikytis Mano įsakymų ir pamokymų?“. Aišku, kad Dievo įsakymai ir pamokymai buvo apreikšti iki Sinajaus, įskaitant ir septintos dienos, sabatos įsakymą. Taigi, nors kažkas svarbaus įvyko, kai buvo duotas Įstatymas prie Sinajaus, patys Dešimt Įsakymų nebuvo naujiena.

Koks yra jūsų asmeninis sabatos patyrimas? Ar mėgstate ją, gal bijote jos ar ją vertinate prieštaringai? Ką galite padaryti, kad Viešpaties patyrimas Jo duotoje sabatoje būtų gilesnis ir turtingesnis?

IV. Įstatymas ir pranašai

Nesutarimų dėl to, kad Įstatymas buvo po Sinajaus, yra nedaug. Senajame Testamente yra apsčiai užuominų apie Įstatymą. Nors užuominos parodo, kad Izraelis dažnai laužydavo Įstatymą ir susilaukdavo pasekmių, yra ir tokių tekstų, kuriuose apreikšta didelė Izraelio meilė ir pagarba Įstatymui, įskaitant ir Dešimt Įsakymų, ir visas kitas taisykles bei nurodymus, Viešpaties duotus Jo žmonėms.

8. Kaip šiuose tekstuose Įstatymas yra išaukštintas? Koks juose atskleistas požiūris?

Iz 48, 17–18   Ps 119, 69–72  Ps 119, 97–103  Jer 31, 33

Priešingai populiariam įsitikinimui, nors Izraelis (idealiomis aplinkybėmis) mylėjo Įstatymą, supratę Įstatymo paskirtį niekada nelaikė jo išsigelbėjimo priemone. Žydų religija visada buvo malonės religija, nepaisant to, kad žmonės metėsi nuo vieno kraštutinumo prie kito, tai sutrypdami Įstatymą atvirai, pavyzdžiui, pirmosios šventyklos laikotarpiu, tai laikydamiesi Įstatymo raidės, gyvenant Jėzui.

Kodėl izraelitai taip mylėjo Įstatymą? Suprantant, kad žodis Įstatymas apėmė ne tik Dešimt Įsakymų, bet visą Senojo Testamento mokymą, ypač pirmas penkias Mozės knygas, paaiškėja, kad jie mylėjo išganymo, malonės, atpirkimo žinią. Jie mylėjo tokią „tiesą“, kokia ji jiems buvo apreikšta. Tai nebuvo meilė taisyklėms, bet meilė nurodymų ir principų rinkiniui, kuris, jei jo būtų laikomasi, suteiks daugybę palaimų ir išpildys daugybę pažadų, nes visa, ką Dievas davė jiems, buvo jų naudai ir gerovei.

Ar šiandien kas nors skiriasi?

Pagalvokite apie viską, ką Viešpats davė mums kaip žmonėms. Ką galime daryti, kad geriau įgyvendintume tą nuostabią šviesą, kuria buvome palaiminti?

V. Įstatymas ir Naujoji Sandora

Dešimties Įsakymų principai buvo Viešpaties duoti žmonijai iš meilės. Įstatymas buvo palaima. Klusnumas Įstatymui apsaugo nuo nuodėmės; nepaklusus tenka susidurti su neišvengiamomis Įstatymo laužymo pasekmėmis. Nereikia teologijos, kad asmeniškai įsitikintume, kokios skausmingos yra nuodėmės pasekmės. Dažnai nuodėmės padarinius galima įžvelgti veiduose tų, kurie kentė Įstatymo laužymo padarytą žalą?

Nors Naujajame Testamente, ypatingai Pauliaus raštuose, aprašomi nesupratę Įstatymo paskirties, Dievo įsakymai Naujajame Testamente pristatyti teigiamai.

9. Perskaitykite Hbr 8, 10 ir 10, 16, neišskiriant eilučių iš konteksto. Kaip čia pristatytas Dievo Įstatymas? Ar jis vis dar aktualus, ar malonė panaikino Įstatymą?

Dažnai žmonės priešpriešina Įstatymą ir Dievo meilę ar Jo malonę, neva iš tikrųjų mylint Dievo Įstatymas nereikalingas. Tam tikra prasme bet kas galėtų teigti, kad meilė viršija Įstatymą, kad iš tikrųjų mylint Dievą ir artimą atskleidžiami pagrindiniai Įstatymo principai. Bet tai nepateisina Įstatymo neigimą. Priešingai, meilė įvykdo Įstatymą; meilė yra tyriausias Įstatymo įvykdymas.

Tai panašu į automobilio dalis. Ne pastarosios yra svarbiausia. Jos skirtos, kad automobilis nuvyktų iš vienos vietos į kitą, kad galėtų važiuoti. Vis dėlto be dalių automobilis nefunkcionuotų. Įstatymo paskirtis yra panaši. Pats Įstatymas nėra svarbiausia, jis tik priemonė parodyti gilią meilę Dievui ir artimui.

10. Perskaitykite šiuos tekstus. Kaip jie padeda suprasti sąsają tarp meilės ir Įstatymo? Rom 13, 8–10; Gal 5, 14; Jok 2, 8; 1 Jn 5, 2–3.

Įsigilinkite į sąsajas tarp Dievo Įstatymo ir meilės. Prie ko priveda Įstatymo vykdymas be meilės? Prie ko priveda meilė be Įstatymo vykdymo? Užrašykite savo mintis ir atsineškite į klasę sabatoje.

Toliau tyrinėkite: „Dešimt šventų nurodymų, kuriuos Kristus davė ant Sinajaus kalno, buvo Dievo charakterio apreiškimas. Jie padarė žinoma pasauliui tai, kad žmonės yra Jam pavaldūs. Šis dešimties įsakymų Įstatymas yra didžiausios meilės, kuri gali būti parodyta žmogui, apraiška ir Dievo balsas iš dangaus, kalbantis sielai pažadu: ‘Tai daryk ir nebūsi pavaldus šėtonui’. Viešpats davė šventus įsakymus, kad jie būtų apsaugos siena Jo sukurtiems kūriniams.“ (E. Vait, „Sons ir Daughters of God“, 53 p.)

„Atpirkimo darbas nėra prievarta. Žmogui leidžiama laisvai pasirinkti, kam jis tarnaus. Kai siela atsiduoda Kristui, laisvė pasireiškia aukščiausia prasme. Nuodėmės atsisakymas yra paties žmogaus pasirinkimas. Kai norime išsilaisvinti iš nuodėmės ir šaukiamės Aukštybių pagalbos, Šventoji Dvasia įkvepia gyvybingųjų jėgų ir tuomet pasiryžtame vykdyti Dievo valią. Žmogaus laisvė galima tik tuomet, kai susivienijama su Kristumi. Nuodėmė nugali tada, kai sunaikinama sielos laisvė. Atsiduoti Dievo valiai – reiškia atkurti tikrąją žmogiškąją garbę ir orumą. Dievo Įstatymas, kuriam mes nutarėme paklusti, yra laisvės Įstatymas (Jok 2, 12).“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 298–299 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Aptarkite jūsų atsakymus į penktos dalies klausimus apie Įstatymą ir meilę. Kas yra Įstatymo vykdymas be meilės? Kaip tai dažnai pasireiškia? Tuo pačiu metu, kas yra meilė be Įstatymo vykdymo? Kokia tai meilė, jei tai apskritai meilė? Kodėl vieno negalima atskirti nuo kito?

2. Kaip Įstatymas apreiškia Įstatymo Davėjo charakterį? Kaip Dievo Įstatymas atskleidžia, koks yra Dievas?

3. Ką E. Vait turi galvoje, rašydama apie „laisvės Įstatymą“? Kaip Įstatymo vykdymas gali būti prilygintas „laisvei“?

4. Kokius pavyzdžius galima pamatyti pasaulyje ir visur aplink mus, kas nutinka, kai žmonės sulaužo Dievo Įstatymą? Ar tai galingai liudija apie šio Įstatymo vertę ir galiojimą net šiandien?

Santrauka: Dievo Įstatymas yra Jo meilės išraiška. Mylėdami taip, kaip mus myli Dievas, iš tikrųjų atskleisime visą Įstatymo grožį ir galią.

Sausio 28 – vasario 3 d.

Šią savaitę skaitykite: Mt 11, 10; Mk 1, 2; Pr 2, 3; Job 42, 5–6; Lk 5, 1–11; Lk 4, 31–36; Iz 6, 1–3; Apr 4, 8–9.

Įsimintina eilutė: „Aukštinkite VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, pulkite kniūbsti prie Jo šventojo kalno, nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, šventas!“ (Ps 99, 9).

Pagrindinė mintis: Šventajame Rašte skirta daug dėmesio Dievo šventumui. Ką tai sako, į ką Dievas panašus ir ką tai reiškia išganymo planui?

Viena pagrindinė prielaida, kurios laikėsi visi Biblijos autoriai, tai, kad dangaus Dievas yra. Niekas tuo neabejojo, todėl niekas nesistengė to įrodyti. Dievo egzistavimas yra tiesiog savaime suprantamas, pradinis taškas, tarsi aksioma geometrijoje.

Šešiasdešimt šešiose Biblijos knygose nuolat aprašoma tai, koks yra Dievas ir kaip Jis susijęs su mumis kaip puolusiais kūriniais, kuriuos Jis trokšta atpirkti.

Šios savaitės pamokoje dėmesys yra sutelktas į Dievo šventumą. Dievas yra meilė, taip. Taigi Dievas kviečia mus vadinti Jį „Tėvu“. Taigi Dievas yra kantrus, atlaidus ir rūpestingas.

Bet, anot Šventojo Rašto, mūsų supratimui svarbiausia yra Dievo šventumas. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente Dievo šventumu yra grindžiamas Jo paties apreiškimas. Ši tema kartojasi Šventajame Rašte vienaip ar kitaip.

Tačiau ką reiškia, kad Dievas yra šventas? Kaip Biblijoje apibūdintas Jo šventumas? Ir kaip mums, nešventoms būtybėms, bendrauti su tokiu Dievu?

I. Parašyta

Net paviršutiniškai tyrinėjant Bažnyčios istoriją aišku, kad pernelyg lengva plėtoti mintis apie Dievą ir paskui garbinti jas, užuot garbinus patį Dievą, kuris apreikštas Biblijoje. Skeptikas Volteras šmaikštavo: „Jei Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, tai žmogus atsilygino tuo pačiu“. Galbūt net nesuprantame, kad mūsų Dievo samprata yra nepakankama ar net klaidinga.

Todėl turime skaityti Šventąjį Raštą ir lyginti mūsų pamąstymus apie Dievą su tuo, kas dėstoma Biblijoje. Ir tyrinėti turime abu Testamentus, kadangi Viešpaties pasakyti žodžiai yra užrašyti abiejuose. Tai svarbu todėl, kad kartais teigiama, jog Dievas, apreikštas Naujajame Testamente, yra kitoks negu Senajame. Biblija to nemoko, todėl ir septintosios dienos adventistai atmeta tokią poziciją.

1. Kokias frazes Senojo Testamento pranašai nuolat pabrėždavo? Jer 7, 1–3.

Tūkstančius kartų Senajame Testamente kartojasi frazė: „taip kalba Viešpats“, arba kitas panašus posakis. Tai turi priminti mums, kad ne pranašas paprasčiausiai kalba už Dievą, bet pats Viešpats kalba per pranašą.

Taip pat Naujajame Testamente yra apsčiai nuorodų į Senąjį Testamentą. Iš tikrųjų visa Naujojo Testamento teologija yra neatskiriamai susieta su Senuoju Testamentu. Kitu atveju kaip būtų galima, pavyzdžiui, suprasti Jėzaus auką ir visą apeigų sistemą, atskleistą Senajame Testamente? Kiek kartų Jėzus ir rašiusieji Naujojo Testamento laiškus nurodė į Senąjį Testamentą, pagrįsdami savo argumentus? Visas Naujojo Testamento teologinis pamatas – tai Senasis Testamentas. Nėra jokios priežasties juos skaidyti. Visas Šventasis Raštas – ir Senasis ir Naujasis Testamentas – yra Dievo įkvėptas (2 Tim 3, 16).

2. Perskaitykite pateiktus tekstus. Kaip jie padeda įžvelgti sąsają tarp Senojo ir Naujojo Testamento? Kas juose pasakyta apie tai, ką Jėzus ir kiti, rašiusieji Naująjį Testamentą, manė apie Senąjį Testamentą? Mt 4, 4; 11,10; Mk 1, 2; 7, 6; Jn 12, 14–16; Apd 13, 33; Rom 3, 10; Gal 3, 13; 1 Pt 1, 16; 1 Kor 5, 7.

Markas Tvenas yra pasakęs, kad jį trikdo ne tos Biblijos dalys, kurių jis nesupranta, bet tos, kurios jam aiškios. Žinoma, kad kai kurie Biblijos skyriai kelia nerimą. Atsižvelgiant į tai, ką Šventasis Raštas sako apie save (2 Tim 3, 16), kaip turime reaguoti į tas dalis, kurių nesuprantame ar galbūt nemėgstame? (taip pat žr. 1 Kor 13, 12)

II. Pašventinti

3. Kur „šventumo“ sąvoka paminėta pirmą kartą Šventajame Rašte? Pr 2, 3. Kuo reikšminga tai, kad pirmiausia pašventintas buvo laikas?

Šioje eilutėje pirmą kartą užsimintą apie pašventinimą. Tai rodo, kad kažkas, šiuo atveju laikas, yra „atskirta“ nuo visumos. Pati septinta diena nesiskiria nuo kitų dienų arba 24 valandų laikotarpio. Skiriasi arba „šventa“ yra tai, kad Dievas padarė ją šventą. Jis atskyrė ją nuo kitų savaitės dienų.

Šventumas reiškia, kad tai, kas „pašventinta“, yra ypatinga, skiriasi nuo to, kas nėra šventa.

Ši mintis turėtų padėti mums suprasti, tam tikra prasme, Dievo šventumą. Dievas skiriasi nuo visos kūrinijos. Jis viršija visą mūsų supratimą. Būti šventu reiškia būti „kitokiu“, išsiskiriančiu ypatingu būdu, kaip septinta diena.

4. Kaip šios eilutės padeda suprasti Dievo šventumą šiame kontekste? Iš 15, 11; 1 Sam 2, 2, Ps 86, 8–10; Ps 99, 1–3; Iz 40, 25.

Ši šventumo sąvoka turi padėti mums geriau suprasti, kuo skiriasi šventas Dievas ir puolusios būtybės, nusidėjėliai. Dievas skiriasi nuo mūsų ne tik dėl to, kad Jis yra Kūrėjas, o mes – kūriniai, bet todėl, kad mes esame puolusios būtybės. Visa tai turėtų padėti mums geriau suprasti tai, ką Kristus padarė dėl mūsų.

Nors esame padaryti pagal Dievo paveikslą, kokiais būdais iš esmės skiriamės nuo Jo? Kaip šitie skirtumai padeda suprasti, kad mums reikia Išgelbėtojo? Sudarykite skirtumų sąrašą ir atsineškite jį į klasę.

III. „Atgailauju dulkėse ir pelenuose“

5. Po ilgos ir nežmoniškos kančios, sukeltos šėtono, Jobas ištarė: „Buvau girdėjęs gandus apie Tave, bet dabar mano akys mato Tave; todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“ (Job 42, 5–6). Ką tokia reakcija sako apie Dievo šventumą ir žmogaus nuodėmingumą? Kaip Jobo reakcija liudija Evangeliją?

Pranašas Ezechielis, kurį Dievas maloningai siuntė į Izraelį (nepaisant to, kad izraelitai buvo Babilono nelaisvėje dėl neištikimybės), taip pat patyrė bauginantį Dievo Artumą. Kas įvyko? (Ez 1, 28).

Jokūbas turėjo bėgti iš namų, apgavęs savo tėvą Izaoką ir dvynį brolį Ezavą. Kokia buvo Jokūbo reakcija,  kai jis pamatė Dievo buvimo vietą ir dangaus vartus? (Pr 28, 16–17).

Izraeliui apsistojus prie Sinajaus, Viešpats nužengė debesyje ir apsireiškė Mozei. Kaip Mozė reagavo? (Iš 34, 8 ).

Danieliui, užėmusiam aukštas valstybės tarnautojo pareigas, bet kartu su izraelitais vergavusiam babiloniečiams, Dievas taip pat davė svarbių regėjimų.

6. Nors pakartotinai vadintas brangiu žmogumi, kaip Danielius reagavo į Dievo duotą regėjimą? Kaip jums atrodo, kodėl jis reagavo būtent taip? Dan 10, 5–8.

Nepaisant to, kad šitie žmonės buvo ištikimi, pamaldūs ir teisūs, be kita ko jie buvo ir pranašai, jų reakcija į Dievo Artumą atskleidžia baimę ir pagarbą. Neabejotina, kad švento Dievo Artume jie jautė asmeninį menkumą ir nuodėmingumą. Tam tikra prasme šios eilutės apreiškia Išgelbėtojo, Pakaitalo, Kažkieno, kas panaikintų prarają, skiriančią Šventą Dievą ir puolusias bei nuodėmingas būtybes, būtinybę. Viešpaties dėka mes turime tą Jėzaus tiltą.

Įsivaizduokite, kad patyrėte kažką panašaus, kaip vienas iš anksčiau minėtų žmonių. Kaip jūs manote, kokia būtų jūsų reakcija ir kodėl?

IV. „Pasitrauk nuo manęs!“

Senajame Testamente nemažai žmogiškų reakcijų į šventą Dievą. O Naujajame? Kai kurie šiuolaikiniai krikščionys teigia, kad Senajame Testamente Dievo paveikslas labai primityvus ir pasenęs, neva Dievas yra atšiaurus ir linkęs pykti. Bet Jėzus, Jis jau malonės ir meilės Dievas. Mes žinome, kad tai iškreiptas supratimas. Biblijoje apreikštas Dievas nesikeičia.

7. Ko Naujasis Testamentas moko apie Dievo šventumą? Perskaitykite, pavyzdžiui, Lk 5, 1–11. Kaip tai parodo, kad Dievo šventumas ir Senajame, ir Naujajame Testamente suprantamas vienodai?

Visą naktį žvejoję vyrai nieko nesugavo, o Jėzus parūpino stebuklingą laimikį Savo darbštiems mokiniams. Po tokio įvykio būtų normalu manyti, kad žmogus dėkotų Jėzui už tokią nepaprastą pagalbą. Tačiau Petro atsakymas atspindėjo ką kita. Jo reakcija buvo panaši į Senojo Testamento veikėjų, atsidūrusių Viešpaties Artume.

„Šis stebuklas, kaip ir visi anksčiau matyti, buvo Petrui dieviškosios galios pasireiškimas. Jis matė Jėzų kaip visos gamtos Valdovą. Petrą užplūdo gėda dėl netikėjimo ir dėkingumas už Kristaus malonę. Begalinio tyrumo akivaizdoje jis pajuto savo nedorumą. Petras puolė Išgelbėtojui į kojas sušukdamas: ‘Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!‘“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 147 p.)

Kodėl reakcija buvo tokia? Nes nesame Edene, kur Adomas ir Ieva iki puolimo sveikindavo Dievą vakaro vėjeliui dvelkiant. Bendravimas su Dievu iš esmės pasikeitė iškart po puolimo, kai pora pabėgo ir pasislėpė. Po šių įvykių pokyčių – nedaug. Tokia reakcija nuosekliai kartojasi visame Šventajame Rašte. Sutikęs gyvąjį Dievą žmogus pamato savo tikrą nuodėmingumą.

Kada paskutinį kartą gerai įsižiūrėjote į savo nuodėmingą prigimtį? Gana siaubingas reginys, ar ne? Kokią vienintelę viltį turite, ir kodėl?

V. Kai kalba demonai

8. Perskaitykite Lk 4, 31–36. Kas tekste paliudyta apie Kristaus šventumą? Kuo reikšminga tai, kas davė tą liudijimą? Ko šis pasakojimas moko apie Dievo šventumą?

Demonai, t.y. puolę angelai, žinojo, kas Jėzus iš tikrųjų buvo, ir net neapkęsdami Jo bei maištaudami jie buvo priversti pripažinti, kad Jis – Dievo šventasis! Taip pat atkreipkite dėmesį, kad jie bijojo būti pražudyti. Kodėl? Turbūt dėl to, kad demonai visi nuodėmėse, o tai sukelia baimę švento Dievo akivaizdoje, panašiai kaip nuodėmingi žmonės bijo.

Paskutinėje Biblijos knygoje Jonas apibūdina iš Dievo gautą regėjimą. Perskaitykite Apr 1, 12–17. Jono, vadinamo apaštalu, aiškiausiai įžvelgusiu Dievo meilę, reakcija susidūrus su Šventu Dievu yra panaši į tą, kurią matėme Senajame Testamente.

Be to, regėjimas, kaip dangiškosios būtybės garbina Dievą dangiškoje šventykloje, yra panašus į tai, ką apibūdino Izaijas keliais šimtmečiais anksčiau (žr. Iz 6, 1–3).

9. Ką Jonas girdėjo dangiškas būtybes aplink sostą šaukiant? Apr 4, 8–9.

Nors Dievas yra meilė, ir visos dangiškos būtybės garbina Jį, matome, kad aplink Dievo sostą nėra giedama: „Dievas yra meilė, meilė, meilė“. Nei dangiškos būtybės šaukė: „Dievas yra geras, geras, geras“. Vietoj to dieną ir naktį jos šaukė: „Šventas, šventas, šventas, Viešpats, visagalis Dievas [...]“. Nors visas dangus yra įsitraukęs į meilės tarnystę gelbstint šį pasaulį, dangiškos būtybės aplink Dievo sostą dieną ir naktį šlovina Dievo šventumą. Joms Dievo šventumas kelia pagarbią baimę, bet jos nesislepia nuo Jo, kaip puolusios būtybės.

Visais Šventajame Rašte aprašytais atvejais, kai žmogus susidurdavo su Dievu, neužsiminta apie tai, kad Dievas yra gąsdinantis. Vietoj to matome, kad persmelkiančioje Jo šventumo šviesoje žmonės pagaliau pamato save tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Ir tai baisu. Šventajame Rašte, žmonėms susitikus su dangaus Dievu, nerasime, kad būtų plojama rankomis, tapšnojama per petį ar uždainuojama. Atvirkščiai, asmuo atgailauja. Visi pamato ir pripažįsta asmeninę kaltę nesiteisindami ar nurodinėdami į kitų klaidas. Argi mūsų žodžiai, gyvenimas ir elgesys nesiskirtų, jei visi gyventume nuolat suvokdami ne tiktai Dievo Artumą, bet ir Jo šventumą.

Toliau tyrinėkite: „Nutilo prekyvietės triukšmas. Įsivyravo mirtina tyla, tartum visi būtų stoję prieš Dievo teismą. Žiūrėdami į Kristų, jie matė, kaip iš žmogiškosios prigimties spindi dieviškumas. Dangaus Didybė stovėjo taip, kaip Teisėjas stovės paskutiniąją dieną, nors ir neapsuptas tos šlovės, kuri Jį lydės tuomet, bet turintis galią skaityti sielos paslaptis. Jo akys matė kiekvieną. Valdinga Kristaus didybė pakylėjo Jį virš aplinkinių, o dieviškoji šviesa apšvietė Jo veidą. Aiškus, skambus Jo balsas – tas pats balsas, kuris skelbė Įstatymą ant Sinajaus kalno – nuaidėjo šventykloje: ‚Pasiimkite savo paukščius ir iš Mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!‘ Iškėlęs virvučių rimbą, Jėzus liepė visiems prekeiviams nešdintis iš šventyklos. Su nematytu užsidegimu ir griežtumu Jis išvartė pinigų keitėjų stalus. Garsiai skambėdamos monetos pabiro ant marmurinio grindinio. Niekas nesuabejojo Jo įgaliojimais. Niekas nedrįso sustoti, kad susirinktų savo nedorai įgytą pelną. Jėzus nekirto jiems virvučių pyne, bet Jo rankoje ši paprasta „rykštė“ atrodė tarsi liepsnojantis kalavijas. Šventyklos tarnai, kunigai, tarpininkai ir galvijų pirkliai su savo avimis bei jaučiais puolė laukan. Juos vijo viena mintis: išvengti Jo pasmerkiančio buvimo.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“ 90 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Klasėje aptarkite savo atsakymus į pamokos antros dalies paskutinį klausimą. Kokie yra esminiai skirtumai tarp mūsų ir švento Dievo? Kaip kai kurie iš jų gali būti panaikinti, jei gali?

2. Atsižvelgiant į šios savaitės pamoką, kodėl lengviau pamatyti, kad savas teisumas ir pasitenkinimas, ypač asmenine dvasine būkle, yra labai pavojinga apgavystė?

3. Pagalvokite apie asmenį, kuris laikomas „šventu“, kuris, atrodo, yra teisus, doras, tyras ir pan., ganėtinai išskirtinis nei daugelis žmonių. Kaip jūs į jį reaguojate? Ar jis verčia jus jaustis gerai, gal blogai, ir kodėl?

Santrauka: Būtų daug smagiau, jei akcentuotume tiktai Dievo meilę, užuot pabrėžę Jo šventumą, bet taip iškreiptume tiesą. Privalome susidurti su gryninančiu Dievo šventumu, kol imsime drebėti Jo akivaizdoje. Svarbu suprasti Dievo šventumą ir mūsų nuodėmingumą, nes tai yra atpirkimo esmė, kodėl tai būtina, ir kodėl tai kainavo tiek daug.

Sausio 21–27 d.

Šią savaitę skaitykite: 1 Kor 3, 13; 2 Kor 5, 10; Pr 3, 6; Jn 3, 17–21; Apr 14, 6–7.

Įsimintina eilutė: „Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą ­– ir gerą, ir blogą“ (Mok 12, 14).

Pagrindinė mintis: Teismo tema Biblijoje tokia pat dažna, kaip išganymas. Iš tikrųjų šie du mokymai neatsiejami.

Šalia mirtininko stovėjo kareivis. Pasmerktasis buvo kaltinamas dėl rasės ir religijos, niekuo daugiau. Kai buvo pakeltas ginklas, jis tarė: „Žinote, danguje yra Dievas, kuris mato visa tai, ir vieną dieną Jis teis jus?“

Kareivis nušovė pasmerktąjį.

Tai daugeliu atvejų geriausias pasaulietiškos visuomenės pavyzdys. Ne pasaulietiškos vyriausybės (nepalaikančios kokios nors vienos religijos), bet pasaulietiškos visuomenės, neturinčios aukštesnio standarto už pačios visuomenės taisykles. Tai visuomenė be transcendencijos (transcendencija – tai, kas už pažinimo ribų), be aukštesnio autoriteto, be Dievo pažinimo ar moralės standarto, viršijančio žmogiškąjį. Tokioje visuomenėje žmonės užima Dievo vietą, jie atskaitingi tik savo sąžinei (kas bebūtų iš jos likę) arba tos pačios amžiaus grupės, arba socialinės padėties žmonėms.

Tačiau, anot Biblijos, pasmerktasis buvo teisus: danguje yra Dievas, kuris viską žino, ir Jis iš tikrųjų teis visą pasaulį.

Ištirkime šią svarbią Dievo charakterio savybę ir pamatysime, kad net teisdamas Dievas yra maloningas.

I. Paskutiniojo teismo diena

Teismo tema kartojasi visoje Biblijoje. Priešingai paplitusiam įsitikinimui, paskutinysis teismas neprieštarauja nei išganymui, nei Evangelijai. Abi šios temos yra susipynusios Šventajame Rašte nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo Jonui.

Ir tai nestebina. Teismas ir išganymas atspindi dvi Dievo charakterio savybes: teisumą ir maloningumą. Todėl nederėtų priešpriešinti teismą ir išganymą, kaip nederėtų priešpriešinti Dievo teisumą ir Jo maloningumą. Kitu atveju pakenktume šioms viena kitą papildančioms temoms. Tiesiog turime suprasti jas, nes jos abi pristatytos Šventajame Rašte.

Taip pat įdomu, kad Naujajame Testamente apie teismą parašyta daugiau negu Senajame.

1. Perskaitykite šias eilutes. Apie ką jos? Kas teisiamas? Kas vyksta teismo metu? Kas čia atskleista apie teismo esmę ir tikrovę?

Mok 12, 13–14  1 Kor 3, 13  2 Kor 5, 10  Hbr 10, 30  Mt 16, 27  Apr 20, 12  Apr 22, 12  Mt 12, 36–37

1 Pt 4, 17  Apr 14, 6–7

Tai tik keli pavyzdžiai, mokantys apie teismą. Kaip jau buvo pažymėta, Naujajame Testamente yra daug aiškiau teismą apibūdinančių eilučių, akivaizdžiai apreiškiančių teismo tikrovę. Tai prieštarauja supratimui, kad teismas yra nesuderinamas su Naująja Sandora, susijusia su Dievo malone, kuri taip pat aiškiai apibūdinta Naujajame Testamente. Tai moko, kad teismas ir malonė yra suderinamos dangiškos tiesos. Priešpriešinti vieną su kita reiškia nesuprasti visos Evangelijos, apie kurią mokėmės praėjusią savaitę.

II. Teismas ir malonė Edene

Pagalvokite apie tai, kad iki nuodėmės malonės nereikėjo, nes nebuvo ką atleisti. Panašiai yra ir su teismu. Iki nuodėmės nebuvo ką teisti, smerkti, bausti. Ir malonės, ir teismo, bent jau žmonijos atžvilgiu, reikia tik dėl nuodėmės.

2. Perskaitykite Pr 3 sk. pasakojimą apie puolimą. Kaip čia atskleistos abi temos: ir teismo, ir malonės?

Šėtonui pavyko paskleisti nuodėmę, pakeitusią viską pasaulyje. Tačiau Viešpats nedelsiant įsikišo, klausdamas žmogaus: „Kur tu?“ Šis klausimas neturi būti suprantamas kaip kaltinimas. Tai buvo tarsi kvietimas ateiti pas Jį, sukūrusį ir mylintį žmogų, tarsi kvietimas nusigręžti nuo apgaviko ir sugrįžti pas Kūrėją. Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kas įvyko. Šiame puolusiame pasaulyje pirmi Dievo žodžiai buvo klausimai (žr. Pr 3, 9. 11. 13).

Baigęs klausinėti Dievas pasmerkė žaltį. Bet paskui, 15 eilutėje, ką Dievas sakė? Tai yra pirmas Evangelijos pažadas. Pasmerkus žaltį, Dievas nedelsiant pranešė apie malonę, atpirkimą, žmonijos išganymą. Ir tiktai po to, po Evangelijos pažado, Jis paskelbė nuosprendį moteriai ir vyrui. Nors jie puolė, pirmiausia Dievas suteikė jiems viltį ir parodė malonę, kurios kontekste turime suprasti teismą. Taigi iki teismo galioja malonės pažadas, priimantiems ją.

Šėtonui – vėlu. Jo sunaikinimas yra užtikrintas. Bet žmogui, net po paskelbto vyrui ir moteriai nuosprendžio, Dievas apreiškė Savo malonę.

Puolusios žmonijos istorijos pradžioje buvo apreikštas nuodėmės, teismo ir Dievo malonės santykis. Nors Dievas turi teisti ir pasmerkti nuodėmę, malonės pažadas visada galioja tiems, kas asmeniškai mels jos įvykdymo.

Ar Viešpats gali klausti jūsų: „Kur esi?“ Ką jūs galbūt darote, kas verčia nuo Jo slėptis? Kodėl pirmas žingsnis, tai malonės supratimas, paisant Jo kvietimo artintis prie Jo ir šalintis apgaviko?

III. Tvanas

Biblijos kritikai išpučia tai, kad kitos senovės civilizacijos turėjo savo pasakojimą apie tvaną. Jie teigia, kad biblinis pasakojimas nėra unikalus, išskirtinis, net tikras, bet paprasčiausiai kažkokio ankstesnio mito ar legendos kopija.

Kita vertus, tikintys, kad Biblija yra Dievo Žodis, šį pasakojimą laiko patvirtinimu, kad tvanas iš tikrųjų buvo, ir kad Pradžios knygoje yra užrašytas įkvėptas šių įvykių pasakojimas. Jis skiriasi nuo kitų versijų, kuriose teigiama, kad tvanas buvo siųstas dėl žmonių sukelto triukšmo naktinės puotos metu, sutrikdžiusios dievų miegą. Dievai, dėl poilsio trūkumo, siuntė potvynį, taip nubausdami žmones.

3. Kokia tvano priežastis užrašyta Biblijoje? Pr 6, 5.

Mintį, kad žmonės buvo nedori ir nusipelnė mirties, suvokti nesunku, tik ne mums, gyvenantiems pasaulyje, kuriame blogis darosi vis piktesnis. Krikščioniška žmonijos nuodėmingumo samprata, nors dažnai išjuokiama, yra nuolat patvirtinama. Tai, kad sugebame gerai elgtis, nedaro mūsų gerais. Juk ir Amerikos banditas Al Kaponė (Al Capone) mylėjo vaikus, buvo maloningas klystantiems ir elgėsi maloniai su savo draugais. Tačiau kas galėtų pavadinti jį geru žmogumi?

4. Net pasakojime apie tvaną yra apreikšta Dievo malonė? (Žr. Pr 6, 14–22; 2 Pt 2, 5.)

Statydamas laivą Nojus įspėjo pasaulį dėl nuosprendžio. Aišku ir tai, kad buvo duotas malonės laikotarpis, galimybė pasauliui nusigręžti nuo to, kas pikta, ir priimti Dievo išganymą. E. Vait rašė: „Jei prieštvaninio pasaulio žmonės būtų patikėję perspėjimu ir atgailavę dėl savo nedorų darbų, Viešpats būtų nukreipęs Savo pyktį, kaip vėliau nukreipė jį nuo Ninevės.“ („Patriarchai ir Pranašai“, 69 p.) Statant laivą, paisantiems įspėjimo buvo siūlomas prieglobstis nuo artėjančio sunaikinimo. Nekyla klausimų, artinosi teismas. Bet malonė buvo pasiūlyta visiems, kas ją priims, kol nebuvo vėlu, ir malonės durys buvo uždarytos.

Ar Dievas dažnai apreiškė Savo malonę jums? Turbūt daugiau kartų negu tikėjotės. Kaip galite išmokti geriau pasiduoti tai malonei, kad panašėtumėte į Kristų?

IV. Pasmerkimas ir malonė

Beveik visi žino Jn 3, 16. Tai, kas parašyta, paskui padeda išplėtoti šią eilutę ir paaiškinti ją dar geriau.

5. Perskaitykite Jn 3, 17–21. Ką ji sako apie teismą, malonę? Kaip šios eilutės atskleidžia mums, kad malonė ir teismas yra susiję?

Žodis pasmerktų (17 eil.) kartais yra verčiamas į – „teisti“. Taigi kontekste kalbama apie pasmerkimą, nes Dievas daug kartų pareiškė, kad pasaulis bus teisiamas.

Šiose eilutėse pasirodo dvi temos: malonė ir teismas, ir jos yra iš esmės susijusios. Dėl nuodėmės, tamsos ir pikto Dievas turi teisti ir pasmerkti šiuos dalykus. Tuo pačiu metu, Dievo malonė siūlo išeitį nusikaltusiems, t.y. tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Tas, kuris tiki Jėzų, nebus pasmerktas. Būtent tai tekste ir pasakyta. Tai paprasta. Kristaus teisumas dengia žmogų, todėl jis neturi būti pasmerktas nei dabar, nei teisme.

6. Kokia priežastis, paaiškinanti pasmerkimą, nurodyta tekste?

Anot teksto, žmonijos padėtis yra verta pasmerkimo. Nes visi nusidėjo ir visi nusipelnė mirti. Tai nuodėmės pasekmė. Šios eilutės aiškiai moko, kad po Kryžiaus visa žmonija nebuvo tiesiog nuteisinta, bet visam pasmerktam pasauliui buvo pasiūlytas išganymas per atleidimą teikiančią Jėzaus Kristaus mirtį. Visi yra pasmerkti. Tačiau tiems, kas Kristaus malone priima pasiūlytas sąlygas, tiems – atleista, jie yra nuteisinti ir atpirkti per Jėzų. Dėka Jėzaus nuopelnų pasmerkimas yra panaikintas, ir žmonijai suteikiamas Jo nepriekaištingas teisumas.

Ką kitą reiškia malonė be užtikrinimo, kad nebūsime pasmerkti? Kaip mintis apie pasmerkimą yra susijusi su teismu, taip ir mintis apie malonę. Jei nereikėtų teismo (ir pasmerkimo), nereiktų ir malonės. Malonės sąvoka vos ne reikalauja pasmerkimo sąvokos. Taigi daugiau priežasčių pamatyti, kaip malonė ir teismas yra susiję.

V. TeIsmo valanda

„Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Mt 10, 26).

Žiūrint į pasaulį neturėtų būti sunku suprasti mintį apie teismą ir pasmerkimą. Nereikia būti krikščioniu, kad suprastume, jog su žmonija kažkas negerai. Kas neįžvelgia tos didžios netvarkos, net katastrofos, kurią mes patys padarėme? Galbūt gimęs kūdikis taip garsiai verkia todėl, kad jis instinktyviai žino, kas jo laukia. Vienas poetas rašė: „Gimęs verkiau, ir kiekviena diena parodė, kodėl!“. Kas nesupranta šių žodžių? Kas nėra patyręs, kokie godūs, savanaudiški ir šykštūs žmonės gali būti? Ir kas nėra pats buvęs godus, savanaudiškas ir šykštus?

Taigi, jei Dievas yra teisus, ir jei tai būtų pagrindinė Jo savybė, kas galėtų išsilaikyti Jo akivaizdoje? Jei Viešpats žino mūsų paslaptis, slaptus poelgius (Mok 12, 14) (nekalbant apie tai, ką padarome viešai), kokias galimybes turės net pamaldžiausi iš mūsų teismo dieną, kai viskas bus atskleista?

Laimei, mūsų Dievas yra ir maloningas. Visas išganymo planas buvo sumanytas, kad visi žmonės galėtų būtų išgelbėti nuo pasmerkimo. Be malonės mes visi būtume sunaikinti Dievo teisumo. Mūsų vienintelė viltis – malonė.

7. Perskaitykite pirmo angelo žinią Apr 14, 6–7. Kaip šios eilutės atskleidžia Dievo teisumą ir Jo maloningumą? Kaip eilutės atitinka tai, ką perskaitėme Pr 3, ir kaip parodo malonės ir teismo santykį?

Įdomu, kad prieš įspėjimą, jog atėjo Jo teismo valanda, angelas skelbė „amžinąją Evangeliją“. Tai turi būti vienintelis kelias, kitaip teismas pasmerktų visą žmoniją. Niekas neturėtų galimybės, nes visi nusidėjo, visi nusižengė Dievo Įstatymui. Čia, paskutinį kartą įspėjant pasaulį, Dievo malonė yra apreikšta. Kitaip teisme būtų pasmerkti visi be išimties. Be malonės, kokią žinią turėtume pasauliui? Argi ne tai, kad Dievas ketina sunaikinti mus visus ir nėra jokios vilties? Laimei, yra „amžinoji Evangelija“.

Kokį vaidmenį atliekate padedant skelbti žinią apie teismą ir malonę? Ką dar galite padaryti, kad padėtumėte skleisti ją, nes labiausiai tikėtina, kad galite daryti daugiau, teisingai? Teisingai!

Toliau tyrinėkite: Kaip malonė ir teismas veikia išvien? Štai ką apreiškia įkvėpimas.

„Tuo tarpu, kai Jėzus maldauja už tuos, kurie neatmetė Jo malonės, šėtonas kaltina juos Dievui kaip nusidėjėlius. Didysis apgavikas skatino juos abejoti, nepasitikėti Dievu, stengėsi atskirti nuo Jo meilės, laužyti Jo Įstatymą. Dabar jis rodo į jų nugyventą gyvenimą, charakterio ydas, nepanašumą į Kristų, jis liudija, kad jie užtraukė gėdą Atpirkėjui. Šėtonas nurodo visas nuodėmes, kurias jis gundė daryti žmones, o šie jam pasidavė, todėl dabar jis reiškia į juos teises kaip į savo pavaldinius. Jėzus nepateisina nuodėmių, bet nurodo atgailą ir tikėjimą; prašydamas jiems atleisti, ištiesia Savo sužalotas rankas į Tėvą bei šventuosius angelus ir sako: ‚Įrėžiau jų vardą Savo rankos delne.‘“ (E. Vait, Didžioji kova, 453 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Kaip ištrauka iš knygos „Didžioji kova“ padeda suprasti malonės vaidmenį teisme? Kaip E. Vait apibūdina Dievui ištikimus žmones, ir kodėl tai svarbu? Ar ištraukoje aiškiai įžvelgiate save?

2. Įsivaizduokite, kad stovite Dievo akivaizdoje, darę ir gera, ir pikta, ir visa tai atskleista? Ar pasitikėtumėte savo gerais darbais, net tais, kurie buvo atlikti iš nuoširdžiausių ir doriausių paskatų? Ar iš tikrųjų manote, kad jų pakaktų, kad būtumėte gerai įvertinti Kūrėjo? Kaip jūsų atsakymas padeda suprasti malonės būtinybę?

3. Kokia iškyla grėsmė, jei galvojame, kad dėl išgelbėjimo malone mūsų darbai yra bereikšmiai? Kaip galima apsisaugoti nuo tokios apgavystės?

4. Žmonės kartais įspėja mus dėl „pigios malonės“. Tačiau tokios nėra. Malonė negali būti pigi, nes ji suteikta dovanai! Malonę galima nuvertinti tik tuomet, jei ja pasitikėdami mėgintume pateisinti nuodėmę. Kokius tokios apgavystės pavyzdžius galima pastebėti krikščioniškame pasaulyje? Gal net mūsų bažnyčioje?

Santrauka: Dievas yra teisus, o teisumas reikalauja teismo. Dievas taip pat yra maloningas. Svarbu, kad mes, kaip krikščionys septintosios dienos adventistai, skelbdami trijų angelų žinią, suprastume ir šią tiesą, ir ką ji apreiškia mums apie mūsų Dievą.

Sausio 14–20 d.

Šią savaitę skaitykite: Rom 1, 18; Pr 3, 15; Rom 16, 20; 1 Pt 1, 19; Mk 10, 32–45; Mt 27, 46.

Įsimintina eilutė: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“ (Apr 5, 12)

Pagrindinė mintis: Triasmenis Dievas nėra tiktai mūsų Kūrėjas, bet ir Atpirkėjas. Dievo kaip Kūrėjo vaidmuo yra glaudžiai susijęs su Jo kaip Atpirkėjo vaidmeniu. Nuodėmė yra tokia pikta, mirtina ir priešiška kūrinijai, kad tiktai pats Kūrėjas galėjo išspręsti šią problemą. Ir Jis tai padarė Jėzaus Kristaus asmenyje.

„Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo“ (Ef 2, 13). Ne dėl mūsų darbų ar kažko kito, ką mes galėtume padaryti, bet dėka Jo malonės, apreikštos ant kryžiaus, mes kaip nusidėjėliai galime būti atpirkti Viešpaties ir priartėti prie Jo. Kristus prisiėmė Dievo rūstybę, kad to daryti netektų niekam iš mūsų. Tai, iš esmės, yra išganymo planas.

Paulius rašė korintiečiams: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18 ). Kryžiaus skandalas yra susijęs su tuo, kad žmogiškai mąstant tai atrodo absurdiška: Dievas, amžinas ir šventas Kūrėjas, tapo auka dėl puolusių sielų, net dėl Jo visuotinai pripažintų priešų, asmeniškai prisiimdamas bausmę už jų nuodėmes, kad jiems nereikėtų to daryti patiems! Sunku suvokti, ar ne? Atpirkimas yra itin gilus ir sudėtingas, todėl mes suprantame jį tik iš dalies. Nepajėgę visko suvokti galime tiktai garbinti.

I. Ant kryžiaus

„O Dievas mums parodė Savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).

1. Ką ši eilutė sako mums?

Ant kryžiaus, labiausiai žeminančiu būdu, Dievas triumfavo ir sugėdino priešą. Meilė, teisumas ir užuojauta buvo sujungti ypatingu aktu. Dievas atleido nusidėjėliams, prisiimdamas atpildą ir kančią už nuodėmę. Golgotoje Dievas apreiškė, koks brangus yra atleidimas.

Kristus nemirė, kad Dievas mus pamiltų. Ne, Jėzus mokė, kad Tėvo meilė yra atpirkimo šaltinis, ne pasekmė (Jn 3, 16–17). Dievas myli mus ne už tai, kad Kristus mirė už mus; Kristus mirė už mus todėl, kad Dievas mus pamilo. Kristaus atpirkimas nebuvo reikalingas, kad įtikintų Tėvą mylėti tuos, kurių Jis neapkentė. Kristaus mirtis nepagimdė nebūtos meilės. Greičiau tai buvo amžinos Dievo meilės apraiška. Jėzui niekada nereikėjo įtikinti Tėvą mylėti mus. Atkreipkite dėmesį, kaip Jis mokė šios tiesos Jn 3, 16–17; 16, 26–27.

Tikra tragedija yra tai, kad Dievo, kuriam nusidėjome, pažinimas itin sumenko. Net nejaučiame, kad turime atgailauti, nes ne visada suvokiame, kiek įžeidėme Dievą nusidėdami. Galime tapti apatiški ir nebesuprasti, kokia pikta iš tikrųjų yra nuodėmė. Šiuolaikinis religinis sentimentalumas dažnai menkina pasibjaurėjimą nuodėme. Ir galbūt todėl, kad nuodėmė mūsų daugiau nebepiktina, vis sunkiau suprasti, jog nuodėmė sukelia Švento Dievo rūstybę.

2. Paulius nesibijo aptarti Dievo rūstybę. Kaip jis išreiškia tai Rom 1, 18?

Šis stiprus teiginys nusako laiško toną, kuriame Paulius traktuoja visuotinę nuodėmės įtaką, ir detaliau apie tai dėsto kituose skyriuose iki Rom 3, 20.

Evangelija pritrenkia tuo, kad Dievas yra ir nugalėtojas, ir auka. Dėl šio dvejopo vaidmens mūsų šventas Dievas gali laikytis sandoros su jos laužytojais. Dievo meilė nepriveda prie to, kad Jis paprasčiausiai toleruoja nuodėmę ir piktą, bet pergalingai prieš tai triumfuoja. Būtent todėl, kad Dievas yra meilė, Jis prieštarauja nuodėmei ir blogiui, nes tai sugadina ir pražudo Jo mylimus vaikus. Mirtis, kurią Dievas iškentė ant kryžiaus, yra kaina už tai, kad į nuodėmę Jis žiūri rimtai, tačiau tai daro mylėdamas nusidėjėlius.

Ar jūs nuodėmę vertinate rimtai? Kokiais kriterijais naudojatės atsakymui pagrįsti?

II. Evangelija Senajame Testamente

3. Kada buvo duotas pirmas išgelbėjimo pažadas ir ką tai reiškia? Pr 3, 15.

Kalba čia yra įspūdinga. Adomas ir Ieva nusidėjo. Didžioji kova jiems buvo apibūdinta kaip priešiškumas tarp dviejų šalių. Taip pat esame patikinti, kad ši kova nebus amžina, priešo galva vieną dieną bus sutrupinta. Tai brangus pažadas linkusiems nusidėti žmonėms. Šiose eilutėse apreikšta ne tik didžioji kova, bet taip pat pasakyta, kaip ji pasibaigs.

4. Paulius sėmėsi drąsos iš Pr 3, 15. Kaip jis išreiškia tai Rom 16, 20? Ką jis nori pasakyti?

5. Pr 22, 1–19 Mozė vaizdžiai nupasakojo atpirkimą. Ko galima pasimokyti apie Kristaus atpirkimą iš šio pasakojimo?

Atkreipkite dėmesį į tai, kad paminėtas tėvas ir sūnus, keliaujantys kartu aukoti. Sūnus nešė malkas, o tėvas – ugnį ir peilį. Izaokas, gerokai jaunesnis už savo tėvą, galėjo jėga įveikti Abraomą, tačiau vietoje to įvyko du stebuklai: tėvas buvo pasiruošęs atiduoti sūnų, o sūnus – paaukoti gyvybę.

Tai galingas Kristaus aukos vardan mūsų simbolis. Kad ir kokie būtų jaudinantys šie įvykiai, tai tiktai mažas pavyzdys, kaip praėjus šimtmečiams ant to paties kalno kitas Tėvas paaukos Savo Sūnų. Tačiau šį kartą nebus parūpintas avinas. Pats Sūnus mirs ant aukuro. Tėvas iš tikrųjų paaukos Savo Sūnų, o Sūnus atiduos Savo gyvybę.

Ten, ant Morijos kalno, pasauliui buvo pristatytas labai galingas išganymo plano simbolis (tuo metu tik simbolis) ir tai, kiek kainavo atpirkti puolusią žmoniją iš nuodėmės pražūties.

III. Išganymas Izaijo knygoje

Pakeliui į Emausą Jėzus mokė du nevilties apimtus mokinius apie atpirkimą, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus (Lk 24, 27). Kokią pranašišką medžiagą Jėzus galbūt panaudojo mokant apie atpirkimą?

Labai tikėtina, kad primindamas pranašus Jėzus paminėjo ir Izaiją.

6. Perskaitykite Iz 53 sk., kur apibūdinta Viešpaties tarno kančia. Paminėkite tas detales, kurios padeda aiškiau suprasti atpirkimą.

Nors skyriuje paminėta daugybė detalių, viena jų itin išskirtinė – tarnas kentėjo dėl mūsų nusižengimų. Tai kartojama vėl ir vėl, ir tai moko, kad išganymas ir atpirkimas yra galimas tik dėka Jėzaus mirties už mus. Kaip nusidėjėliai, nusižengę Dievo Įstatymui, mes nieko negalime padaryti, kad būtume teisūs Dievo akivaizdoje. Visi mūsų geri darbai negali sutaikyti mūsų su Dievu. Vienintelis būdas mus išgelbėti – tai Jėzus, prisiėmęs kaltę už mus ir paskui suteikęs mums Savo nepriekaištingą teisumą, kurį mes priimame tikėjimu.

Jei darbais būtų galima tapti teisiais Dievo akivaizdoje, tada Jėzui nebūtų reikėję mirti už mus. Tai, kad Jis mirė, kad to reikėjo mūsų išganymui, turi būti svarbiausias įrodymas mums, kad negalime pelnyti išganymo. Tai yra visiškos malonės dovana.

7. Perskaitykite 1 Pt 1, 19; 2, 21–25. Kaip Petras panaudojo Iz 53 sk., aiškindamas mūsų atpirkimą?

Iz 53 sk. ko gero yra aiškiausias teologinis Kryžiaus paaiškinimas. Kad ir ką simbolizuotų Kryžius, aišku, kad Kristus mirė už mus, pats prisiimdamas bausmę, kurios nusipelnėme mes.

Atsižvelgiant į Iz 53 sk., pagalvokite apie paskutines Kristus gyvenimo valandas. Taip pat pagalvokite apie tai, kad Tas Asmuo yra mūsų Dievas, mūsų Kūrėjas, vienas iš Dievo Asmenų. Kaip suvokti šią nuostabią tiesą?

IV. Evangelija ir Kryžius

Ne Kristaus įsikūnijimas, Jo mokslas ar stebuklai buvo pagrindinė Jo gyvenimo dalis, bet tai, kad Jis turėjo atiduoti Savo gyvybę. Nors Jo gimimas ir tarnystė buvo antgamtiški, didžioji Kristaus gyvenimo misija buvo Jo mirtis.

Keturiose evangelijose aprašyta, kaip Jėzus stengėsi paruošti tam Savo mokinius. Tačiau jų ištikimybė Jėzui, kartu su politinio Mesijo viltimi, neleido jiems suprasti tai, ko Jėzus mokė juos.

8. Perskaitykite Mk 10, 32–45. Kaip Jėzus apibūdino artėjančią egzekuciją? (33–34 eil.). Kodėl Jokūbo ir Jono prašymas buvo netikęs? (35–37 eil.). Kodėl Jėzaus atsakymas buvo toks taiklus? (42–45 eil.).

Prieš mirtį Jėzus šventė žydų Velykas ir vakarieniavo su Savo mokiniais. Tada Jis paliko nurodymus, kad šios apeigos būtų laikomasi, kol Jis sugrįš. Tai nėra nei Jo įsikūnijimo, nei stebuklų, nei palyginimų, nei pamokslavimo, bet Jo mirties atminimas. Pačiam Kristui tai buvo svarbiausia.

Iš tiesų, keturiose evangelijose svarbiausias įvykis – nukryžiavimas. Įsikūnijimo stebuklą paminėjo tiktai Matas ir Lukas. Kristaus gimimas apibūdintas tiktai dviejuose šių evangelijų skyriuose. Morkaus ir Jono evangelijose Kristaus gimimas apskritai praleistas, o Jėzus aprašomas jau suaugęs.

Tačiau visose keturiose evangelijose akcentuota paskutinė Kristaus savaitė ir, žinoma, Jo mirtis. Peržvelkite jas ir atkreipkite dėmesį į tas kelias Kristaus gyvenimo dienas. Paskutinė Jėzaus savaitė iki Jo mirties užima nuo vieno trečdalio iki beveik pusės viso Evangelijos pasakojimo. Skaitytojas yra „priverstas“ atkreipti į tai dėmesį.

Prisiminkite savo gyvenimą, praeitį, klaidas, nuodėmes. Sąžiningai pagalvoję, ar galėtumėte pasakyti, kad už visa tai galima gauti atleidimą kažką padarant? Kodėl tada Jėzaus mirtis už jus turi būti jūsų gyvenimo centru? Kokią viltį be Jo turėtumėte?

V. Šūksmas ant Kryžiaus

Niekas taip nekenkia atpirkimo supratimui, kaip šių dienų sentimentalumas, kartais prilyginamas krikščionybei (taip stengiamasi Evangeliją pritaikyti šiuolaikiniam mąstymui). Turime kukliai pripažinti, kad tai, ką mes sakome apie Dievą, niekada neprilygs Jam pačiam, ypač kai svarstome atpirkimą. Turime išvengti pagundos sumenkinti Jėzaus mirtį ant kryžiaus iki paprasčiausio nesavanaudiškos meilės pavyzdžio. Nors tai tiesa, mums kaip nusidėjėliams tai daug daugiau negu nesavanaudiškos meilės pavyzdys, kad būtume atpirkti. Mūsų Dievas pats prisiėmė Jo paties rūstybę prieš nuodėmę.

9. Ant kryžiaus Jėzus sušuko: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Kaip turime suprasti tai? Ką Jėzus sakė, kodėl ir kaip tai padeda mums suprasti, kiek kainavo mūsų išgelbėjimas iš nuodėmės?

„Kristui, kaip mūsų pavaduotojui ir laiduotojui, buvo užkrautos visos mūsų nuodėmės… Išgelbėtojas negalėjo matyti, kas Jo laukia… Nuodėmės suvokimas, kurios naštą Dievo Sūnus užsidėjo ant pečių, dar labiau apkartino Jo kančių taurę ir draskė Jo, kaip žmogaus pavaduotojo, širdį, juk Dievo Sūnus užsitraukė Tėvo rūstybę.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, orig. 479 p.)

Ne kaip anksčiau, šioje maldoje Jėzus kreipėsi į Dievą, o ne Tėvą. Kristaus šūksmas ant kryžiaus nėra kažkoks Jo meilės pavyzdys. Ne, Dievas mirė, kad mums nebūtų lemta mirti, kad galėtume būti apsaugoti nuo to, ką nuodėmė atneša mums visiems.

Trijose evangelijose užrašyta, kad prieš mirtį Jėzus sušuko. Tai paminėta ir Laiške hebrajams (Hbr 5, 7). Šis Jėzaus šūksnis yra labiausiai persmelkiantis. Pastarajam neprilygsta joks kitas teiginys visoje Evangelijoje, ir jame mes įžvelgiame tai, ką Viešpats buvo pasiruošęs iškęsti, kad suteiktų mums išganymą.

Toliau tyrinėkite: „Deja, nesugebu išreikšti, kaip dega mano siela dėl Kristaus misijos!.. Nežinau, kaip rašikliu apibūdinti didžią permaldavimo temą bei kitas man gyvas temas. Drebu iš baimės, kad nesumenkinčiau išganymo plano pigiais žodžiais.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 3 knyga, 115 p.)

„Begalinė Jėzaus meilė ir gailestingumas, Jo auka už mus skatina rimtai susimąstyti. Mes turime galvoti apie mūsų brangaus Atpirkėjo ir Tarpininko charakterį… Svarstant šias dangiškas temas, mūsų tikėjimas ir meilė stiprės. Tada  ir mūsų maldos taps priimtinesnės Dievui. Jos bus protingos ir karštos. Mes daugiau pasitikėsime Jėzumi, kas dieną jausime Jo jėgą, gelbstinčią visus, ateinančius per Jį pas Dievą.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 88 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Šventajame Rašte Dievas yra apibūdintas kaip mylintis nusidėjėlius ir nepaprastai rūstaujantis prieš nuodėmę. Kai kurie krikščionys, apibūdindami Dievo prigimtį, išrenka vieną arba kitą. Kodėl to daryti nereikia? Kodėl Dievo meilė nusidėjėliams yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Jis rūstauja prieš nuodėmę?

2. Dievo meilė nepanaši į silpną ir kartais nepastovų meilumą, kurį mes rodome vienas kitam. Ko Kristaus kaip Atpirkėjo poelgis moko apie Dievo meilę?

3. Kaip Dievo šventumo ir mūsų nuodėmingumo supratimas padeda suvokti, kodėl mūsų išganymas kainavo tiek daug?

4. Įsigilinkite į pasakojimą apie Abraomą ir Izaoką Pr 22 sk. Kaip tai padeda mums suprasti Kristaus auką už mus? Tuo pačiu metu, kodėl simboliai negali atstoti to, ką jais mėginama paaiškinti?

Santrauka: Nuo pirmų Pradžios knygos puslapių Biblija nurodo į Kristaus mirtį ant kryžiaus, kur Jis mirė nusidėjėlio mirtimi, kad atpirktų mus kaip nusidėjėlius iš amžino sunaikinimo, kurį atneša nuodėmė. Nors Biblijoje panaudoti skirtingi simboliai ir metaforos, aiškinantys Kristaus mirtį, svarbiausia yra tai, jog Jis užėmė mūsų vietą, kaip parašyta Iz 53 sk. Jei kada panorėsite patikrinti, kad darbais negalime išsigelbėti, prisiminkite paties Dievo mirtį ant kryžiaus. Ką puolę kūriniai galėtų pridėti?