Šią savaitę skaitykite: Rom 1, 25; 2 Pt 3, 10–14; Pr 2, 15; Neh 13, 16–19; Hbr 1, 3; Ps 100; Pr 1, 26–28.

Įsimintina eilutė: „VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15).

Pagrindinė mintis: Koks turi būti krikščionių požiūris į aplinką?

Ką mes, kaip septintosios dienos adventistai, turėtume galvoti apie aplinką, ypač atsižvelgiant į tai, kad ši žemė yra sugedusi, kad ji tokia ir liks, kol vieną dieną bus sunaikinta, t.y. sudegs dideliame ugnies ežere: „stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs“ (2 Pt 3, 10)? Pridėjus dar šį biblinį įrašą: „tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Pr 1, 26), nestebina tai, kad kartais iškyla keblumų dėl aplinkosaugos klausimo.

Tuo pačiu metu, kaip visų Dievo dovanų prievaizdai, ar nesame įpareigoti rūpintis žeme? Juk ją sukūręs Dievas matė, kad visa buvo labai gera? Kaip išskirtinę žinią apie Dievą Kūrėją (Apr 14, 6–7) skelbiantys žmonės, argi neturėtume kažką pasakyti dėl to, kaip elgtis su Dievo kūrinija?

Šią savaitę mes ištirsime tai, ką Biblija sako kai kuriais šių klausimų.

I. Omarų išlaisvinimo judėjimas!

Kartą gamtosaugininkas įėjo į jūros gėrybių restoraną. Ten jis pamatė į didelę talpą sudėtus pustuzinį Meino omarų, kurie greitai bus suvalgyti. Klientas išsirinkdavo pageidaujamą omarą ir netrukus jis būdavo patiektas ant lėkštės, galbūt su bulve sūryje.

Slapta gamtosaugininkas, laikydamas krepšį, priėjo prie talpos, griebė pirmą pasitaikiusį omarą ir įmetęs jį į krepšį pabėgo. Tada įdėjęs omarą į indą su vandeniu savo automobilyje nuvažiavo prie kranto. Iš ten sraigtasparniu omaras buvo gabenamas per vandenyną ir tada grąžintas į vandenį. Omarų išlaisvintojas sudavė dar vieną smūgį!

Šia veikla jis užsiėminėja ne vienas. Galima apsilankyti žiniatinklio svetainėje „Omarų išlaisvinimas“, kurioje rašoma apie omarų gelbėjimą nuo žmonių. Ten yra skyrius pavadinimu „Patarimai, kaip paleisti omarus į laisvę“, kuriame rašoma, ką daryti išgelbėjus omarą iš restorano.

Kitu atveju Amerikos aktorė paskyrė visą savo laidos epizodą omarų gelbėjimui iš restoranų ir kaip jie paleidžiami į vandenyną.

Rūpinimasis aplinka yra vienas dalykas, bet omarų vogimas iš restorano ir gabenimas sraigtasparniu atgal į vandenyną panašu į kraštutinumą, ar ne?

Dėl viso šito kyla klausimas, ar krikščionys, būtent septintosios dienos adventistai ir aplinka susiję? Atidėjus keistuolius omarų išlaisvintojus į šalį, kaip turime reaguoti į aplinkos problemas? Juk Jėzus greitai sugrįš. Ši žinia pagrįsta supratimu, kad šitas pasaulis greit praeis, kad ši žemė yra sugedusi ir ji neišliks. Atsižvelgiant į Kristaus antrojo atėjimo supratimą, kiek iš tikrųjų turime būti sudominti rūpintis žeme?

1. Perskaitykite 2 Pt 3, 10–14; Iz 51, 6; 65, 17; Apr 21, 1. Ko Biblija aiškiai moko apie galutinį žemės likimą? Kaip šis mokymas turi paveikti mūsų požiūrį į aplinką? Ar apskritai turi?

Biblijos mokymas yra daugiau negu aiškus: šis pasaulis, ši žemė neišliks. Sunaikinimą jai lėmė Dievas, kuris pažadėjo sukurti naują dangų ir naują žemę. Nors tai ne pasiteisinimas (tai pamatysime šią savaitę) ne pagal paskirtį išnaudoti aplinką, tuo pačiu metu tai turi padėti apsaugoti mus nedaryti stabu žemės ir aplinkos, kaip daugelis daro. Nors ekstremistų elgesys gali sukelti šypseną, pačių kraštutinumų turime vengti.

Perskaitykite Rom 1, 25. Į kokią svarbią žinią turime atsižvelgti, parodant susirūpinimą kūrinija?

II. Pareiškimas dėl rūpinimosi kūrinija

Ką septintosios dienos adventistai galvoja apie aplinką? Ar turime įsitraukti į aplinkosaugą? Kaip išlaikyti tinkamą pusiausvyrą? Žemiau užrašytas oficialus pareiškimas, patvirtintas bažnyčios vadovų 1995 m.

„Septintosios dienos adventistai tiki, kad žmonija buvo sukurta pagal Dievo paveikslą, todėl ji atstovauja Dievui kaip Jo prievaizdai, ištikimai ir našiai valdydami aplinką.

Deja, sugedimas ir išnaudojimas tapo žmogaus atsakomybės dalimi. Vis daugiau ir daugiau vyrai ir moterys, didybės manijos apimti, eikvoja gamtinius išteklius, taip prisidėdami prie paplitusių kančių, netvarkos aplinkoje ir klimato kaitos. Nors reikia papildomų mokslinių tyrimų, dėl jau sukauptų įrodymų aišku, kad didėjanti žalingų dujų emisija, mažėjantis apsauginis ozono sluoksnis, masiniai miškų kirtimai Pietų Amerikoje ir vadinamasis šiltnamio efektas kelia grėsmę žemės ekosistemai.

Šias problemas didžia dalimi sukelia savanaudiška žmogaus veikla, siekiant išgauti vis daugiau iš nuolat didėjančios gamybos, neriboto vartojimo ir neatsinaujinančių išteklių išeikvojimo. Ekologinę krizę lemia žmonijos godumas ir atsisakymas ištikimai prievaizdauti.

Septintosios dienos adventistai pasisako už paprastą, sveiką gyvenseną, kad žmonės nepasiduotų nežabotam vartotojiškumui. Mes kviečiame gerbti kūriniją, apriboti pasaulinių išteklių eikvojimą, iš naujo įvertinti poreikius ir palaikyti gyvybės orumą.“ („Adventist Administrative Committee“ (ADCOM), išleistas Generalinės Konferencijos sesijoje Utrechte, Nyderlanduose, birželio 29 – liepos 8 d., 1995 m.)

2. Perskaitykite šiuos tekstus. Kaip jie padeda mums suprasti tokią bažnyčios poziciją? Pr 1, 1. 26; 9, 7; Ps 24, 1; Ps 100; Jok 5, 1–2. 4–5; Hbr 1, 3.

Kaip krikščionys, kurie tikime, kad šis pasaulis, gyvybė ir ištekliai yra Dievo dovanos, turime būti pirmieji, kurie rūpinasi aplinka. Jei manytumėte, kad žemė susikūrė atsitiktinai, kad ji yra atsitiktinių jėgų padarinys, praktiškai būtų atleistina, jei ieškotumėte būdų ją išnaudoti. Tačiau suprantant, kad šį pasaulį sukūrė ir išlaiko Dievas, galime būti tik atsakingi prievaizdai.

Kokią įtaką jūsų savanaudiškumas galėtų daryti tam, kaip jūs elgiatės su aplinka? Ir kodėl požiūris, kad aš esu tiktai vienas asmuo ir nieko negaliu padaryti, yra netikęs?

III. Rūpinimasis kūrinija

Aplinkos klausimas ir rūpinimasis kūrinija Biblijoje nėra aptariamas konkrečiai. Žinoma, yra daug konkrečių temų, kurios Biblijoje neaptariamos. Tačiau Biblijoje pakartotinai pateikiami principai, kuriuos turime pritaikyti įvairioms gyvenimo sritims, įskaitant aplinkosaugą.

3. Perskaitykite Mt 22, 37–40. Kokiu būdu čia pateikti principai veikia mūsų požiūrį į aplinkosaugą, ypač į tai, kad piktnaudžiavimas aplinka gali paveikti aplinkinius?

Biblijoje yra nuorodų apie žmonijos pašaukimą būti prievaizdais to, ką Dievas patikėjo Adomui žemėje. Nors kontekstas yra labai konkretus, sunku būtų sugalvoti priežastį, kodėl šio principo nebereiktų laikytis.

4. Pr 2, 15 parašyta: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.“ Kaip tai atskleidžia, koks turi būti žmonijos požiūris į aplinką?

Atkreipkite dėmesį į abipusį ryšį. Dievas šią nuostabią aplinką sukūrė žmogui; tai buvo dovana. Vis dėlto koks turėjo būti Adomo požiūris į aplinką? Jis turėjo įdirbti sodą ir juo rūpintis. Žodis rūpintis (hebrajiškai – smr) reiškia prižiūrėti, saugoti, globoti. Taigi nuo pradžios iki puolimo Adomas buvo pašauktas būti aplinkos, kurioje jis buvo apgyvendintas, prievaizdu. Dievas neliepė savanaudiškai išnaudoti aplinkos, patenkinant savanaudiškus poreikius ir išgaunant viską, ką tik galima. Priešingai, žmogus turėjo dirbti sodą ir juo rūpintis.

Ar yra priežasčių manyti, kad šis principas pasikeitė? Jei Adomas turėjo rūpintis aplinka iki puolimo, dar svarbiau tinkamai prievaizdauti po to, kai pasaulis buvo sugadintas nuodėmės.

Ar pagalvojate apie aplinkosaugą? Kiek ji jums svarbi ar nesvarbi? Atsakymą paruoškite pristatyti klasėje.

IV. Sabata ir aplinka

5. „Šeolas ir Prapulties vieta nepasotinami, niekada nepasisotina nė žmogaus akys“ (Pat 27, 20). Kaip šiame tekste apreikšta tiesa veikia rūpinimosi aplinka ir dėl savanaudiško išteklių išnaudojimo kylančios grėsmės klausimą?

Pareiškime dėl rūpinimosi kūrinija parašyta, kad problemos dalis yra savanaudiška žmogaus veikla, siekiant išgauti vis daugiau iš nuolat didėjančios gamybos, neriboto vartojimo ir neatsinaujinančių išteklių išeikvojimo. Kitaip tariant, žmonės geidžia vis daugiau, ir vienintelis šaltinis geismui patenkinti – tai žemė. Tačiau problema ne tai, kad naudojami žemiškieji ištekliai. Problema yra tai, kad žmogui niekada negana. Kada paskutinį kartą girdėjote, kad turtuoliui pakanka pinigų? Nepaisant to, kiek jų turi, jam niekada negana.

Atsižvelkime ir į tai, kad žmogui buvo duota sabata.

6. Perskaitykite šiuos tekstus. Nors mes įpratę juos minėti kitokiame kontekste, pagalvokite apie tai, kaip jie susiję su sabatos šventimu, t.y. poilsiu nuo darbo, nuo mėginimo užsidirbti pinigų ir užsiimti verslu, nuo tų dalykų, kurie gali paveikti aplinką?

Iš 20, 8–11 ____________________Neh 13, 16–19 _________________________________

Žinoma, sabata yra skirta tam, kad žmogus atsimintų, jog Dievas sukūrė pasaulį (o tai turėtų paskatinti mus atsižvelgti į tai, kaip juo rūpinamės), tačiau sabata yra skirta ir tam, kad pailsėtume nuo siekimo užsidirbti pinigų. Laikydamiesi sabatos, skirdami septintadalį savaitės, be išimčių, nesistengti užsidirbti pinigų ir praturtėti, primename sau, kad gyvenimas nėra tik pinigai bei susilaikome nuo veiklos, kuri, jei ja užsiimame be saiko, kenkia žemei.

Kaip sabatos šventimas padėjo pažaboti godumą? Ar dažnai godumas pinigams gundė jus nesilaikyti sabatos?

V. Žmonijos viešpatavimas

„Tuomet Dievas tarė: ,Padarykime žmogų pagal Mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!‘ Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, pagal Savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos, tardamas: ‚Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams‘“ (Pr 1, 26–28 ).

7. Minėtose dviejose eilutėse yra kai kurios iš Biblijoje užrašytų užuominų apie žmonijos santykį su kūrinija. Perskaitykite jas dar kartą pamaldžiai ir atidžiai, galvodami apie rūpinimąsi kūrinija ir aplinka, ir atsakykite į pateiktus klausimus.

a) Ar žmonijai buvo pavesta valdyti viską?

b) Ką reiškia viešpatauti ir valdyti žemę ir viską, kas joje? Ar tekste yra užuominų, kad žmonija turi teisę išnaudoti ne pagal paskirtį ir sutepti kūriniją?

c) Pr 1, 28 parašyta, kad žmonija turėjo pripildyti žemę. Kaip tai reiktų suprasti ir kaip reiktų elgtis su šia planeta?

Neabejotina, žmonija turėjo valdyti žemę, žinoma, paklūstant Viešpačiui. Kadangi šiose eilutėse kalbama apie pasaulį iki puolimo, pasaulį be nuodėmės, mirties ir kančių, tai reiškia, kad viešpatauti reikėjo neišnaudojant žemės. Viešpatauti buvo pavesta nenaikinant pasaulio.

Žinoma, daug pasikeitė nuo tada: puolimas, tvanas ir prakeiksmas (Pr 3, 17–19), ir kiti nuodėmės sukelti pokyčiai. Vis dėlto būtų sunku įžvelgti šiose eilutėse tai, kas pateisintų planetos naikinimą. Čia galime įžvelgti žmonijos atsakomybę kaip pasaulio valdytojų rūpintis Dievo kūrinija, nes viskas buvo labai gera.

Toliau tyrinėkite: „Pradžioje Kristus padėjo žemės pagrindus. Jo ranka išdėstė pasaulius Visatoje ir papuošė laukus gėlėmis. Jis pripildė žemę grožio ir orą giesmių (žr. Ps 65, 7; 95, 5). Visur Jis įrašė Tėvo meilės žinią.

Nors vėliau nuodėmė ėmė gadinti tobulą Dievo kūrinį, bet braižas išliko. Niekas, išskyrus savanaudišką žmogų, negyvena vien sau. Kiekvienas medis, krūmas, lapas teikia tą gyvybės elementą, be kurio negalėtų gyventi nei žmonės, nei gyvūnai. Savo ruožtu, žmogus ir gyvūnai padeda augti kiekvienam medžiui, krūmui, stiebui. Į vandenyną suteka visų kraštų upės, bet jis ima tam, kad duotų. Iš jo kylantis rūkas krinta lietumi ir lieja žemę, kad galėtų žydėti ir duoti vaisius.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 5 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Klasėje aptarkite atsakymus į pamokos trečios dalies paskutinius klausimus. Ką atsakytumėte į tokį klausimą: „Jėzus veikiai ateis, ar turėčiau rūpintis aplinka?“

2. Kaip mes, kaip krikščionys, galime rasti tinkamą pusiausvyrą ieškodami atsakymų į mus dominančius klausimus dėl aplinkos, tuo pačiu metu nepasiduodant kraštutinumams ir ekstremistų judėjimams, kurie yra susiję su aplinkosauga? Kodėl ypač svarbu nepasiduoti politizuotiems judėjimams?

3. Jei turite galimybių, patyrinėkite, kokia naudinga aplinkai yra vegetariška mityba. Aptarkite išvadas klasėje.

Santrauka: Neabejotina, šis pasaulis artėja prie pabaigos; jis neliks amžinai. Taigi Jėzus veikiai ateis. Visa tai tiesa, bet tai nesuteikia mus teisės ar įgaliojimų teršti žemę. Kaip krikščionys, turime rūpintis pasauliu, kurį mūsų Dievas sukūrė mums.

Šią savaitę skaitykite: Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–12; Įst 5, 12–15; Mt 12, 1–13; Jn 9, 19–30.

Įsimintina eilutė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 27–28).

Pagrindinė mintis: Septintoji diena sabata nurodo į Jėzų, mūsų Kūrėją ir Atpirkėją.

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsiradęs, bet pasaulis Jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 1–13).

Šios eilutės, žinoma, nurodo į Jėzų, per kurį visa atsirado ir kuris duoda išgelbėjimą tikintiems Jo vardą, tikintiems, kad Jėzus yra ir Kūrėjas, ir Atpirkėjas. Ir, kaip moko Biblija, abu šiuos svarbius aspektus, ką Jėzus padarė, randame sabatos įsakyme.

I. Sabata Pradžios knygoje

Viena iš gilių Biblijos tiesų yra tai, kad Edene, tobulame pasaulyje, sukurtame tobulo Dievo, septinta diena buvo pašventinta ir palaiminta. Štai kokia sena ir esminė yra septinta diena sabata. Pastaroji yra viena svarbiausių biblinių tiesų.

1. Kas parašyta Pr 2, 1–3, ką Dievas atliko po to, kai Jis įsteigė sabatą?

Dievas ją sukūrė, Jis ilsėjosi tą dieną, palaimino ją ir pašventino, o tai reiškia, kad Jis atskyrė ją šventam tikslui. Žavi tai, kad pats Dievas „ilsėjosi“ septintą dieną. Kad ir ką tai reikštų, aišku, jog šią dieną turime vertinti rimtai, nes šią dieną ilsėjosi pats Dievas!

Pr 2, 3 taip pat parašyta, kad Kūrėjas „palaimino“ septintą dieną. Dieną anksčiau Jis palaimino gyvūnus ir žmogų (Pr 1, 22. 28). Dievas nurodo į šį sabatos palaiminimą ketvirtame Dekalogo įsakyme, amžinai susiedamas sabatos įkūrimą ir savaitinę sabatą.

2. Atkreipkite dėmesį, kiek kartų frazė „septinta diena“ yra pakartota Pr 2, 1–3. Ką tai galėtų reikšti?

Tris kartus yra paminėta konkreti diena. Tai pabrėžia septintos dienos sabatos išskirtinumą ir aiškiai nusako, kad ši diena skiriasi nuo likusios savaitės. Tai turi visada priminti mums, kad Dievas nepadarė šventa pirmos ar kokios kitos dienos. Ypatingai palaiminta yra septinta diena, o ne kažkokia kita.

Įkurdamas septintą dieną, Dievas užbaigė visus kūrybos darbus. Septynias savaitės dienas Jis meistriškai padarė savaite. Šio savaitinio ciklo buvo laikomasi visame Šventajame Rašte ir per visą istoriją. Taip Dievas parodo Savo visokeriopą valdžią ne tik erdvės bei kūnų, esančių erdvėje, bet ir laiko atžvilgiu. Niekas iš mūsų negali valdyti laiko. Pastarasis negailestingai bėga, visiškai nepaisydamas mūsų intrigų. Tad svarbu, kad išmoktume pasitikėti Viešpačiu per tą trumpą laiką, duotą čia žemėje.

Pagalvokite apie laiko tėkmę, kaip ji neša mus akimirką po akimirkos, kiekvieną dieną ir kiekvienais metais. Nors pats laikas mums visiškai nepavaldus, tam tikra prasme galime jį valdyti, pasirinkdami, ką darome su laiku. Ar gerai naudojate laiką? Kam jį skiriate? Kaip galėtumėte panaudoti savo laiką, kurio čia turite labai nedaug, geriau?

II. Sabata Išėjimo knygoje

3. Perskaitykite Iš 20, 8–11. Ką Viešpats liepė padaryti ir kokia priežastis duota tai daryti?

Visi namai, įskaitant tarnus bei gimines, ir darbininkus, ir „viršininką“, visi turėjo ilsėtis kartu. Sabata yra didi lygintoja, išlaisvinanti iš neteisingos socialinės santvarkos. Dievo akivaizdoje visi žmonės yra lygūs, ir sabata yra unikalus būdas apreikšti šią svarbią tiesą, ypač pasaulyje, kuriame dominuoja klasių santvarka, arba išaukštinanti, arba pažeminanti tam tikras grupes.

Šis įsakymas taip pat yra kruopščiai suformuotas literatūrinis vienetas:

A. Įvadas: „Atmink ir švęsk šabo dieną“ (8 eilutė).

B. Įsakymas: „Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus“ (9 eilutė)

C. Paraginimas: „bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas“ (10 eilutė).

B.1. Įsakymas: „nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus…“ (10 eilutė).

C.1. Paraginimas: „Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą…, bet septintąją dieną ilsėjosi…“ (11 eilutė).

D. Išvada: „Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino“ (11eilutė).

A dalyje yra užrašytas tarsi įžanginis teiginys, esminis sabatos įsakymo principas.

B – įsakymas dirbti šešias dienas.

B.1 – įsakymas susilaikyti nuo bet kokio darbo sabatoje, taikytinas visai šeimai, svečiams ir net gyvuliams.

C. ir C.1 – paraginimas.

C dalyje yra išskirtas laiko veiksnys septynių dienų sekoje, pabrėžiantis, kad „septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas“.

C.1 – oficialus paraginimas ir įvadinis žodelis „juk“. Pastarasis išsamiai paaiškina, kad Viešpats šešias dienas dirbo, o septintą – ilsėjosi, taip primenant pirmą sabatą po pasaulio sukūrimo.

D – nepriklausomas punktas, prasidedantis žodžiu „todėl“ ir formuojantis išvadą. Paskutiniai įsakymo žodžiai „ir padarė šventą“ atitinka įvadinio principo raginimą.

A – „švęsk šabo dieną“ nurodo į Dievo pašventintą sabatą (Pr 2, 3).

III. Sabata Pakartoto įstatymo knygoje

Septintosios dienos adventistai yra labiausiai žinomi dėl sabatos įsakymo, užrašyto Išėjimo knygoje, kuris yra dar kartą primintas (ir visi kiti įsakymai) Pakartoto Įstatymo knygoje. Žavi tai, kad, nors kalba labai panaši, ji nėra visiškai tokia pat. Be to, Pakartoto Įstatymo knygoje papildomai yra užrašytas paraginimas, kurio nėra Išėjimo knygoje.

4. Perskaitykite Įst 5, 12–15 ir palyginkite su Iš 20, 8–11. Kokius pastebite panašumus ir skirtumus, ir kodėl jie svarbūs?

Nors panašumų daug, yra viena nauja detalė ir akcentas. Nors abiejuose tekstuose kalbama apie vergų poilsį sabatoje, Pakartoto Įstatymo knygoje tai itin pabrėžiama: „idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis kaip tu“ (Įst 5, 14). Čia matome tai, kas buvo neseniai paminėta, kad sabata padeda šeimininkui ir vergui būti lygiais; abu turi ilsėtis tą pačią dieną. Sabata vergams buvo tam tikra apsauga nuo šeimininko, kuris neleistų ilsėtis. Ši apsauga susijusi su įsakymu, kuris yra neatsiejama paties pasaulio sukūrimo dalis.

Tai iškelia įdomų klausimą. Sabata turėjo būti sukūrimo paminklu nepuolusiame pasaulyje. Ji neturėjo nieko bendra su vergais, vergėmis ar vergove Egipte, kuri yra vergovės nuodėmei ir išvadavimo iš jos simbolis. Ši nauja detalė buvo pridėta po puolimo; į pirmąjį nurodymą buvo įtraukta tai, kas iš pradžių jame nebuvo minima.

Taigi pradžioje sabata buvo pasaulio sukūrimo simbolis; po nuodėmės ji tapo pasaulio sukūrimo ir atpirkimo simboliu, kuris taip pat nurodo ir į atkūrimą (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15; Apr 21, 1). Pasaulio sukūrimas ir atpirkimas yra artimai susiję Biblijoje; tiktai Dievas Kūrėjas galėjo būti Dievu Atpirkėju, o tai – Jėzus (žr. Jn 1, 1–14). Abi įsakymo versijos rodo, kad septintoji diena sabata yra Jėzaus tarnystės, mūsų Kūrėjo ir mūsų Atpirkėjo simbolis.

Pagalvokite apie vergovę, iš kurios Kristus pažadėjo išvaduoti jus. Kokius laisvės pažadus jūs turite Jėzuje? Kaip galite melsti jų įvykdymo ir leisti Viešpačiui padaryti juos tikrove jūsų gyvenime?

IV. Jėzus ir Jo sabata: 1 dalis

Daugybė knygų, ir jos vis dar rašomos, yra skirtos vienam tikslui – parodyti, kad įsikūnijęs Jėzus nukreipė žmones nuo septintos dienos sabatos ir nurodė į pirmąją savaitės dieną (sekmadienį) arba, kaip šiandien įprasta manyti, tai, kad septinta diena buvo pakeista tiesiog „poilsiu“ Kristuje.

Tačiau neatrodo, kad toks atvejis būtų užrašytas Evangelijos pasakojimuose. Be akivaizdžios tokių knygų reikmės (būtinybė pateisinti septintos dienos sabatos atmetimą, būdingą didžiai daliai krikščioniško pasaulio per praėjusius septyniolika ar aštuoniolika šimtmečių), jose teigiama, kad Kristus, išgydydamas sabatoje, „palaidojo“ šį įsakymą.

Ko verti šie argumentai? Atidžiai tyrinėjant tai, ką Jėzus padarė sabatoje, prieštarauja šių teologų mėginimams pasinaudoti Evangelijoje aprašytais įvykiais.

5. Atidžiai perskaitykite Mt 12, 1–13, ypatingą dėmesį atkreipdami į išgydymą sabatoje. Skaitydami paklauskite savęs: koks yra kontekstas, kodėl Jėzus tai darė būtent sabatoje ir ką Jis norėjo pasakyti?

Galbūt pagrindinė eilutė, paaiškinanti visa tai, yra 7 eilutė. Pastaroji yra svarstomo klausimo esmė: žmonės, gailestingumas ir gerumas bei meilė artimui. Tinkamai švenčiama sabata atveria daugiau galimybių parodyti gerumą ir gailestingumą tiems, kam to reikia, negu kitomis savaitės dienomis, kai privalome užsidirbti pragyvenimui. Problema buvo tai, kad sabatai buvo primetamos žmonių išgalvotos taisyklės ir priesakai, kurie netrukus tapo svarbesni už pačią sabatą ir meilę Dievui bei aplinkiniams. Meilė, sako Šventasis Raštas, yra Įstatymo vykdymas, ir visko, kas verčia Įstatymą neigti meilę ar veikti prieš ją, turi būti atsisakyta. Sabata tapo Įstatymu be meilės, o tai – Įstatymo raidės laikymasis. Jėzus prieš tai kovojo išgydydamas sabatoje.

Religinės įstaigos kietumą galimą įžvelgti neregio išgydyme (Jn 9). Atidžiai perskaitykite 16 eilutę. Akivaizdus Įstatymo be meilės pavyzdys!

Galiausiai, jei gydydamas per Savo sabatą Jėzus būtų pradėjęs nukreipti žmones nuo septintos dienos, tai būtų buvęs labai keistas būdas tai padaryti.

Paklauskite savęs, kokiais kitais būdais galima skelbti Įstatymą be meilės? Ar galite būti dėl to kaltas?

V. Jėzus ir Jo sabata: 2 dalis

„Atlikta!“ (Jn 19, 30)

Sabatoje darydamas stebuklus Jėzus parodė, kuo ji iš tikrųjų svarbi. Tai diena gydymui ir atkūrimui. Jėzus norėjo, kad sabata primintų Dievo galią kurti. Taigi sabata yra diena, kurioje Jis išvaduoja pavergtuosius (Lk 4, 31–37), įgalina luošius vaikščioti (Lk 13, 10–17; Jn 5, 1–9), akliems suteikia regėjimą (Jn 9).

Jėzui sabata buvo labiau susijusi su žmonėmis nei taisyklėmis. Todėl Jis mokė, kad sabata yra padaryta žmogui, o ne žmogus sabatai. Tuo pačiu to jau mokėmės praėjusią savaitę, tinkamai laikantis taisyklių, jos apsaugojo žmones.

6. Jėzus akcentavo sabatos galiojimą ir svarbą ne tiktai gyvendamas, bet ir mirdamas. Perskaitykite Mt 27, 57–28, 1; Mk 15, 42–16, 1; Lk 23, 52–24, 1; Jn 19, 31–20, 1. Kas bendra visose keturiose evangelijose? Svarbiau, ką tai sako mums apie sabatą, ypač dėl klausimo, ar vis dar turime ją švęsti?

Sušukęs: „atlikta!“, – (Jn 19, 30), t.y. atlikęs atpirkimo darbą (iki tarnystės dangiškoje šventykloje), ką Jėzus darė?

Jis ilsėjosi septintą dieną. Kur tai jau matėme? Pr 2, 1–3. Po visų kūrybos darbų Dievas ilsėjosi septintą dieną. Atpirkęs žmoniją Jis darė tą patį.

Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad Jėzus neva nukreipė žmoniją nuo septintos dienos sabatos, Jo poilsis kape sabatą yra iš tikrųjų dar vienas įdomus būdas suprantamai perteikti tą pačią mintį. Ypač dėl to, kad Jo mirtis patvirtino Naująją Sandorą, o pastaroji neva anuliavo sabatą, sunku suprasti logiką manančių, kad sabatos įsakymas buvo panaikintas po Kryžiaus. Jei jis buvo panaikintas, kodėl pirmas dalykas, kurį Jėzus padarė po nukryžiavimo, – tai ilsėjosi?

Taigi, ir gyvendamas, ir mirdamas Jėzus parodė mums, kad sabatos įsakymas vis dar galioja ir kad jis yra svarbus.

Toliau tyrinėkite: „Ar Dievas turėtų uždrausti saulei vykdyti jos pareigas sabatą? Ar Jis turi įsakyti, kad upeliai nustotų drėkinę laukus ir miškus? Ar turi nustoti augę kviečiai ir kukurūzai? Ar sabatą medžiams ir gėlėms nereikia krauti pumpurų bei skleisti žiedų? Dievas negali nė akimirksniui sustabdyti Savo kuriančios rankos, nes tokiu atveju žmogus nusilptų ir numirtų. Žmogus taip pat turi neatidėliotinų darbų sabatą. Reikia slaugyti ligonius, patenkinti vargšų reikmes. Šventa Viešpaties poilsio diena buvo sumanyta žmogui, ir Dievas nenori, kad Jo kūriniai nors ir trumpą laiką kęstų skausmą, kurį galima palengvinti sabatą – Viešpaties poilsio dieną.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 122 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Šiandien, kai galime aptarti jau praėjusius įvykius, lengva pašiepti religinių vadovų, užsipuolusių Jėzų dėl išgydymo sabatoje, kietumą ir šaltumą. Ir jie tikrai bus teisiami už jų elgesį. Tuo pačiu metu pabandykite įsivaizduoti save jų vietoje. Šie žmonių išgalvoti priesakai buvo tradicijos dalis jau ilgą laiką, todėl religiniai vadovai beveik tikėjo, jog šie priesakai buvo pati sabatos esmė; todėl jie manė, kad Jėzus nesilaikė sabatos. Kaip mes jaustumės, jei kažkas, skelbdamas didžią šviesą ir tiesą, galbūt net darydamas stebuklus, mūsų nuomone, tryptų ketvirtąjį įsakymą? Kaip reaguotume? Kokią svarbią pamoką galime įžvelgti šiame mokyme apie tai, kaip atskirti tiesą nuo papročių ir kodėl ne visada lengva tai padaryti?

2. Klasėje patyrinėkite šią mintį, kad Dievas ilsėjosi po visų kūrybos darbų bei atlikęs atpirkimo darbą. Kaip turime suprasti šio nuostabaus fakto reikšmę?

3. Pamėginkite įsivaizduoti save vietoje to žmogaus, kuris mano, kad darydamas stebuklus sabatoje Jėzus panaikino ketvirtąjį įsakymą. Palyginkite Biblijoje užrašytą Jėzaus mokymą ir apibūdintus darbus su tuo, ką jūs įsivaizduotumėte Jį darantį, jei Jis iš tikrųjų būtų pakeitęs ketvirtąjį įsakymą. Jūsų nuomone, ką Jis būtų daręs kitaip?

Santrauka: Biblija apreiškia Viešpatį kaip septintos dienos sabatos Viešpatį. Tai ženklas, kad Jis yra Kūrėjas ir Atpirkėjas.

Šią savaitę skaitykite: Hbr 12, 21; Rom 7, 8–13; Job 24, 14–15; Iš 16, 4–30; Hbr 8, 10; 10, 16; Rom 13, 8–10.

Įsimintina eilutė: „Taip! VIEŠPATS mūsų teisėjas ir mūsų Įstatymų davėjas, VIEŠPATS mūsų karalius, ir Jis mus išvaduos“ (Iz 33, 22).

Pagrindinė mintis: Dievo Įstatymas yra neatskiriama visos Biblijos, Senojo ir Naujojo Testamento, dalis. Įstatymas taip pat yra Jo meilės išraiška. Taigi mylėdami atskleidžiame visą Dievo Įstatymo grožį.

Kaip septintosios dienos adventistai, dažnai girdime mintį, kad Įstatymas yra Dievo charakterio išraiška. (Jei taip, Įstatymas, apreiškiantis Jo charakterį, neturi keistis, nes Dievas nesikeičia.) Ką reiškia ši mintis, kad Įstatymas yra Dievo charakterio išraiška?

Įsivaizduokite, kad gyvenate krašte, kuriame karaliaus žodis yra įstatymas. „Valstybė – tai aš“, – sakė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV. Tarkime, kad karalius išleido represinius, bjaurius, neapkenčiamus, nesąžiningus, šališkus ir pan. įstatymus. Argi tokie įstatymai neatspindėtų karaliaus ir jo charakterio?

Aptarkite kai kuriuos blogiausiai pagarsėjusius despotus. Kaip jų priimti įstatymai atskleidė, kokie jie buvo žmonės?

Šia prasme įstatymas atskleidžia įstatymų leidėjo charakterį. Ką tuomet Dievo Įstatymas apreiškia apie Dievą? Jei suprantame Dievo Įstatymą kaip apsaugą, kažką, kas mums naudinga, tada aiškiau suvokiame, koks yra Dievas.

Šią savaitę pažiūrėsime į Įstatymą ir Įstatymo Davėją.

I. Įstatymas prie Sinajaus

1. Perskaitykite Iš 19, 18–19; 20, 18; Įst 5, 22; Hbr 12, 21, apibūdinimus, kaip Įstatymas buvo duotas prie Sinajaus. Kodėl šis įvykis baugino?

„Izraelio žmones apėmė siaubas. Atrodė, kad pasireiškusi baisi Dievo jėga viršijo tai, ką jų drebančios širdys gali išverti. Nes kai jų akivaizdoje buvo pateikta didžioji Dievo teisingumo taisyklė, jiems kaip niekada paaiškėjo nuodėmės bjaurumas ir jų pačių kaltė šventojo Dievo akivaizdoje. Išsigandę ir apstulbę jie traukėsi nuo kalno.“ (E. Vait, „Patriarchai ir Pranašai“, 243 p.)

Nuo pat sandoros su Dievu pradžios galima pamatyti Evangeliją Įstatyme. Pastarasis niekada nebuvo išganymo priemonė, net prie Sinajaus. Jis turėjo parodyti žmonėms, kad jiems reikia išgelbėjimo. Davus Įstatymą, nedelsiant buvo pateikti nurodymai pastatyti Padangtę, kuri apreiškė jiems išgelbėjimo planą. Įstatymas turėjo parodyti žmonėms Kryžių, atpirkimo būtinybę. Nestebina tai, kad jie drebėjo prieš Įstatymą, nes pastarasis parodė jiems, kokie jie buvo nuodėmingi ir puolę.

2. Perskaitykite Rom 7, 8–13. Kaip šios eilutės atskleidžia šią svarbią tiesą? Ką Paulius sako, ką Įstatymas daro? Taip pat žr. Ps 119, 6.

Tam tikra prasme Paulius sakė tą patį, ką E. Vait rašė apie įvykius prie Sinajaus. Problema – tai ne Dievo Įstatymas, bet nusidėjėliai, sulaužę Įstatymą, o tai esame padarę visi. Paulius mokė, kad Įstatymas yra neatsiejama Evangelijos dalis, kad jis parodo mums, kokie nuodėmingi ir puolę esame.

Perskaitykite Iš 20, 1–17. Ar tenka „padrebėti“ prieš Įstatymą? Ar jis padeda suvokti kaltę? Ką jaučiate skaitydami Įstatymą ir lygindami save su juo?

II. Įstatymas iki Sinajaus

Visi septintosios dienos adventistai žino, kad prakalbus apie Įstatymą, Dešimt Įsakymų ir Sinajų, sakoma, jog visa tai buvo skirta žydams, todėl jie šiandien nebegalioja.

Tačiau, jei tai būtų tiesa, kaip paaiškintume, kad nuodėmė buvo iki Sinajaus, „nuodėmė – tai Įstatymo laužymas“ (1 Jn 3, 4)? Tiesa tokia, kad Pradžios knyga nuostabiai liudija, jog nuodėmė buvo iki prie Sinajaus Dievo duoto Įstatymo.

Pr 1 ir 2 sk. yra apibūdinta nepriekaištinga Dievo kūryba. Pr 3 sk. aprašytas Adomo ir Ievos puolimas. Kitame skyriuje, Pr 4, yra įrašas apie pirmą žmogžudystę. Kodėl Kainas žinojo, kad jis buvo kaltas dėl savo brolio nužudymo, jei Įstatymo, apibrėžiančio žmogžudystę kaip nuodėmę, nebuvo?

Dar iki Sinajaus Dievas pasmerkė žmogžudystę sandoroje su Nojumi po tvano (Pr 9, 6).

Seniausioje knygoje Biblijoje, Jobo knygoje, Dievas du kartus gerai įvertino Jobo dorą. Ką Jis sakė apie Jobo charakterį? (Job 1, 8; 2, 3). Akivaizdu, kad buvo gėrio ir blogio matas. Jobas gyveno iki Izraelio išėjimo iš Egipto, ir jis nebuvo sudaręs sandoros.

3. Perskaitykite Job 24, 14–15. Kaip šios eilutės padeda suprasti gėrio ir blogio matą?

Kai Abraomas melavo dėl Saros Abimelechui, Dievas papeikė Abraomą. Nepaisant to, kad Abimelechas buvo Geraro karalius ir ne izraelitas, Dievas laikė jį atsakingu už vedybinį tyrumą, minimą Dekaloge, ir pareikalavo, kad Sara būtų grąžinta Abraomui (žr. Pr 20, 9).

4. Ką Dievas paliudijo Izaokui apie jo tėvą Abraomą? Pr 26, 4–5.

Pr 26, 5 žavi tuo, kad hebrajai vartoja keturis skirtingus žodžius (mshmrt, mzvot, huqot ir torot (Tora – įstatymas) apibūdinti tai, kam Abraomas pakluso, įskaitant Dešimtį Įsakymų.

Kai Dievo lieptas Jokūbas sugrįžo į Betelį pastatytį aukurą Viešpačiui, jis jautė, kad jo šeimai ir visiems buvusiems su juo reikėjo atgimti. Ką jis pasiūlė padaryti? (žr. Pr 35, 2–3)

Mintis, kad Įstatymo iki Sinajaus nebuvo, yra visiškai nepagrįsta atsižvelgiant į tai, ko Biblija moko apie gyvenimą iki Sinajus.

III. Sabata iki Sinajaus

Dievas neapreiškė, kaip Jis perdavė žmonijai amžinus Savo Įstatymo principus iki Sinajaus, bet aišku ir svarbu tai, kad prie Sinajaus duotas Įstatymas nebuvo pirmas kartas, kai pasaulis susipažino su Dievo nurodymais.

Daug žmonių, turėjusių tai pripažinti, teigia, kad tiktai sabatos įsakymas, ne kiti, buvo pirmą kartą duotas prie Sinajaus, todėl jos laikosi išimtinai žydai, ir krikščionims šiandien ji neva neaktuali.

5. Ko vertas toks teiginys? Perskaitykite Pr 2, 1–3. Ko šios eilutės moko apie sabatą iki Sinajaus?

6. Iš 5, 1–5 aprašyta, kaip Mozė ir Aaronas nesutarė su faraonu, kad pastarasis leistų Izraeliui eiti atšvęsti iškilmę. Penkta eilutė pasako ypač daug. Perskaitykite Iš 5, 5. Kokių užuominų yra tekste apie sabatą?

Faraono atsakymas: „judu norite atleisti juos nuo lažo“, – atrodo gana aiškus. Nors yra keli žodžiai poilsiui apibūdinti, faraono pavartotas žodis yra pagrįstas žodžiu sabata. Faraonas Mozei ir Aaronui sakė: „Judu norite duoti jiems sabatą nuo lažo!“ Štai užuomina, jei ne kas kita, apie sabatos poilsį iki Sinajaus.

Konkretus sabatos įrodymas iki Sinajaus yra Iš 16, kai Dievas stebuklingai parūpino maną Izraeliui dykumoje. Šis 40 metų tęsęsis stebuklas prasidėjo anksčiau, negu Izraelio vaikai pasiekė Sinajų.

7. Perskaitykite Iš 16, 4–30, ypatingą dėmesį atkreipdami į 23–30 eilutes. Kaip jos įrodo septintos dienos, sabatos iki Sinajaus patyrimą?

Atkreipkite dėmesį į Viešpaties žodžius Mozei 28 eilutėje: „Kiek ilgai jūs atsisakinėsite laikytis Mano įsakymų ir pamokymų?“. Aišku, kad Dievo įsakymai ir pamokymai buvo apreikšti iki Sinajaus, įskaitant ir septintos dienos, sabatos įsakymą. Taigi, nors kažkas svarbaus įvyko, kai buvo duotas Įstatymas prie Sinajaus, patys Dešimt Įsakymų nebuvo naujiena.

Koks yra jūsų asmeninis sabatos patyrimas? Ar mėgstate ją, gal bijote jos ar ją vertinate prieštaringai? Ką galite padaryti, kad Viešpaties patyrimas Jo duotoje sabatoje būtų gilesnis ir turtingesnis?

IV. Įstatymas ir pranašai

Nesutarimų dėl to, kad Įstatymas buvo po Sinajaus, yra nedaug. Senajame Testamente yra apsčiai užuominų apie Įstatymą. Nors užuominos parodo, kad Izraelis dažnai laužydavo Įstatymą ir susilaukdavo pasekmių, yra ir tokių tekstų, kuriuose apreikšta didelė Izraelio meilė ir pagarba Įstatymui, įskaitant ir Dešimt Įsakymų, ir visas kitas taisykles bei nurodymus, Viešpaties duotus Jo žmonėms.

8. Kaip šiuose tekstuose Įstatymas yra išaukštintas? Koks juose atskleistas požiūris?

Iz 48, 17–18   Ps 119, 69–72  Ps 119, 97–103  Jer 31, 33

Priešingai populiariam įsitikinimui, nors Izraelis (idealiomis aplinkybėmis) mylėjo Įstatymą, supratę Įstatymo paskirtį niekada nelaikė jo išsigelbėjimo priemone. Žydų religija visada buvo malonės religija, nepaisant to, kad žmonės metėsi nuo vieno kraštutinumo prie kito, tai sutrypdami Įstatymą atvirai, pavyzdžiui, pirmosios šventyklos laikotarpiu, tai laikydamiesi Įstatymo raidės, gyvenant Jėzui.

Kodėl izraelitai taip mylėjo Įstatymą? Suprantant, kad žodis Įstatymas apėmė ne tik Dešimt Įsakymų, bet visą Senojo Testamento mokymą, ypač pirmas penkias Mozės knygas, paaiškėja, kad jie mylėjo išganymo, malonės, atpirkimo žinią. Jie mylėjo tokią „tiesą“, kokia ji jiems buvo apreikšta. Tai nebuvo meilė taisyklėms, bet meilė nurodymų ir principų rinkiniui, kuris, jei jo būtų laikomasi, suteiks daugybę palaimų ir išpildys daugybę pažadų, nes visa, ką Dievas davė jiems, buvo jų naudai ir gerovei.

Ar šiandien kas nors skiriasi?

Pagalvokite apie viską, ką Viešpats davė mums kaip žmonėms. Ką galime daryti, kad geriau įgyvendintume tą nuostabią šviesą, kuria buvome palaiminti?

V. Įstatymas ir Naujoji Sandora

Dešimties Įsakymų principai buvo Viešpaties duoti žmonijai iš meilės. Įstatymas buvo palaima. Klusnumas Įstatymui apsaugo nuo nuodėmės; nepaklusus tenka susidurti su neišvengiamomis Įstatymo laužymo pasekmėmis. Nereikia teologijos, kad asmeniškai įsitikintume, kokios skausmingos yra nuodėmės pasekmės. Dažnai nuodėmės padarinius galima įžvelgti veiduose tų, kurie kentė Įstatymo laužymo padarytą žalą?

Nors Naujajame Testamente, ypatingai Pauliaus raštuose, aprašomi nesupratę Įstatymo paskirties, Dievo įsakymai Naujajame Testamente pristatyti teigiamai.

9. Perskaitykite Hbr 8, 10 ir 10, 16, neišskiriant eilučių iš konteksto. Kaip čia pristatytas Dievo Įstatymas? Ar jis vis dar aktualus, ar malonė panaikino Įstatymą?

Dažnai žmonės priešpriešina Įstatymą ir Dievo meilę ar Jo malonę, neva iš tikrųjų mylint Dievo Įstatymas nereikalingas. Tam tikra prasme bet kas galėtų teigti, kad meilė viršija Įstatymą, kad iš tikrųjų mylint Dievą ir artimą atskleidžiami pagrindiniai Įstatymo principai. Bet tai nepateisina Įstatymo neigimą. Priešingai, meilė įvykdo Įstatymą; meilė yra tyriausias Įstatymo įvykdymas.

Tai panašu į automobilio dalis. Ne pastarosios yra svarbiausia. Jos skirtos, kad automobilis nuvyktų iš vienos vietos į kitą, kad galėtų važiuoti. Vis dėlto be dalių automobilis nefunkcionuotų. Įstatymo paskirtis yra panaši. Pats Įstatymas nėra svarbiausia, jis tik priemonė parodyti gilią meilę Dievui ir artimui.

10. Perskaitykite šiuos tekstus. Kaip jie padeda suprasti sąsają tarp meilės ir Įstatymo? Rom 13, 8–10; Gal 5, 14; Jok 2, 8; 1 Jn 5, 2–3.

Įsigilinkite į sąsajas tarp Dievo Įstatymo ir meilės. Prie ko priveda Įstatymo vykdymas be meilės? Prie ko priveda meilė be Įstatymo vykdymo? Užrašykite savo mintis ir atsineškite į klasę sabatoje.

Toliau tyrinėkite: „Dešimt šventų nurodymų, kuriuos Kristus davė ant Sinajaus kalno, buvo Dievo charakterio apreiškimas. Jie padarė žinoma pasauliui tai, kad žmonės yra Jam pavaldūs. Šis dešimties įsakymų Įstatymas yra didžiausios meilės, kuri gali būti parodyta žmogui, apraiška ir Dievo balsas iš dangaus, kalbantis sielai pažadu: ‘Tai daryk ir nebūsi pavaldus šėtonui’. Viešpats davė šventus įsakymus, kad jie būtų apsaugos siena Jo sukurtiems kūriniams.“ (E. Vait, „Sons ir Daughters of God“, 53 p.)

„Atpirkimo darbas nėra prievarta. Žmogui leidžiama laisvai pasirinkti, kam jis tarnaus. Kai siela atsiduoda Kristui, laisvė pasireiškia aukščiausia prasme. Nuodėmės atsisakymas yra paties žmogaus pasirinkimas. Kai norime išsilaisvinti iš nuodėmės ir šaukiamės Aukštybių pagalbos, Šventoji Dvasia įkvepia gyvybingųjų jėgų ir tuomet pasiryžtame vykdyti Dievo valią. Žmogaus laisvė galima tik tuomet, kai susivienijama su Kristumi. Nuodėmė nugali tada, kai sunaikinama sielos laisvė. Atsiduoti Dievo valiai – reiškia atkurti tikrąją žmogiškąją garbę ir orumą. Dievo Įstatymas, kuriam mes nutarėme paklusti, yra laisvės Įstatymas (Jok 2, 12).“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 298–299 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Aptarkite jūsų atsakymus į penktos dalies klausimus apie Įstatymą ir meilę. Kas yra Įstatymo vykdymas be meilės? Kaip tai dažnai pasireiškia? Tuo pačiu metu, kas yra meilė be Įstatymo vykdymo? Kokia tai meilė, jei tai apskritai meilė? Kodėl vieno negalima atskirti nuo kito?

2. Kaip Įstatymas apreiškia Įstatymo Davėjo charakterį? Kaip Dievo Įstatymas atskleidžia, koks yra Dievas?

3. Ką E. Vait turi galvoje, rašydama apie „laisvės Įstatymą“? Kaip Įstatymo vykdymas gali būti prilygintas „laisvei“?

4. Kokius pavyzdžius galima pamatyti pasaulyje ir visur aplink mus, kas nutinka, kai žmonės sulaužo Dievo Įstatymą? Ar tai galingai liudija apie šio Įstatymo vertę ir galiojimą net šiandien?

Santrauka: Dievo Įstatymas yra Jo meilės išraiška. Mylėdami taip, kaip mus myli Dievas, iš tikrųjų atskleisime visą Įstatymo grožį ir galią.

1524m.  Sembos vyskupas Georgas fon Polencas ir kunigaikštis Albrechtas įsakė reformuoti bažnyčias ir atlikinėti apeigas gimtąja kalba. Reformacijos Mažojoje Lietuvoje pradžia.

1573 m.  Varšuvos konfederacijos aktu Lenkijoje ir Lietuvoje pripažinta tikėjimo laisvė.

Šią savaitę skaitykite: Mt 11, 10; Mk 1, 2; Pr 2, 3; Job 42, 5–6; Lk 5, 1–11; Lk 4, 31–36; Iz 6, 1–3; Apr 4, 8–9.

Įsimintina eilutė: „Aukštinkite VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, pulkite kniūbsti prie Jo šventojo kalno, nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, šventas!“ (Ps 99, 9).

Pagrindinė mintis: Šventajame Rašte skirta daug dėmesio Dievo šventumui. Ką tai sako, į ką Dievas panašus ir ką tai reiškia išganymo planui?

Viena pagrindinė prielaida, kurios laikėsi visi Biblijos autoriai, tai, kad dangaus Dievas yra. Niekas tuo neabejojo, todėl niekas nesistengė to įrodyti. Dievo egzistavimas yra tiesiog savaime suprantamas, pradinis taškas, tarsi aksioma geometrijoje.

Šešiasdešimt šešiose Biblijos knygose nuolat aprašoma tai, koks yra Dievas ir kaip Jis susijęs su mumis kaip puolusiais kūriniais, kuriuos Jis trokšta atpirkti.

Šios savaitės pamokoje dėmesys yra sutelktas į Dievo šventumą. Dievas yra meilė, taip. Taigi Dievas kviečia mus vadinti Jį „Tėvu“. Taigi Dievas yra kantrus, atlaidus ir rūpestingas.

Bet, anot Šventojo Rašto, mūsų supratimui svarbiausia yra Dievo šventumas. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente Dievo šventumu yra grindžiamas Jo paties apreiškimas. Ši tema kartojasi Šventajame Rašte vienaip ar kitaip.

Tačiau ką reiškia, kad Dievas yra šventas? Kaip Biblijoje apibūdintas Jo šventumas? Ir kaip mums, nešventoms būtybėms, bendrauti su tokiu Dievu?

I. Parašyta

Net paviršutiniškai tyrinėjant Bažnyčios istoriją aišku, kad pernelyg lengva plėtoti mintis apie Dievą ir paskui garbinti jas, užuot garbinus patį Dievą, kuris apreikštas Biblijoje. Skeptikas Volteras šmaikštavo: „Jei Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, tai žmogus atsilygino tuo pačiu“. Galbūt net nesuprantame, kad mūsų Dievo samprata yra nepakankama ar net klaidinga.

Todėl turime skaityti Šventąjį Raštą ir lyginti mūsų pamąstymus apie Dievą su tuo, kas dėstoma Biblijoje. Ir tyrinėti turime abu Testamentus, kadangi Viešpaties pasakyti žodžiai yra užrašyti abiejuose. Tai svarbu todėl, kad kartais teigiama, jog Dievas, apreikštas Naujajame Testamente, yra kitoks negu Senajame. Biblija to nemoko, todėl ir septintosios dienos adventistai atmeta tokią poziciją.

1. Kokias frazes Senojo Testamento pranašai nuolat pabrėždavo? Jer 7, 1–3.

Tūkstančius kartų Senajame Testamente kartojasi frazė: „taip kalba Viešpats“, arba kitas panašus posakis. Tai turi priminti mums, kad ne pranašas paprasčiausiai kalba už Dievą, bet pats Viešpats kalba per pranašą.

Taip pat Naujajame Testamente yra apsčiai nuorodų į Senąjį Testamentą. Iš tikrųjų visa Naujojo Testamento teologija yra neatskiriamai susieta su Senuoju Testamentu. Kitu atveju kaip būtų galima, pavyzdžiui, suprasti Jėzaus auką ir visą apeigų sistemą, atskleistą Senajame Testamente? Kiek kartų Jėzus ir rašiusieji Naujojo Testamento laiškus nurodė į Senąjį Testamentą, pagrįsdami savo argumentus? Visas Naujojo Testamento teologinis pamatas – tai Senasis Testamentas. Nėra jokios priežasties juos skaidyti. Visas Šventasis Raštas – ir Senasis ir Naujasis Testamentas – yra Dievo įkvėptas (2 Tim 3, 16).

2. Perskaitykite pateiktus tekstus. Kaip jie padeda įžvelgti sąsają tarp Senojo ir Naujojo Testamento? Kas juose pasakyta apie tai, ką Jėzus ir kiti, rašiusieji Naująjį Testamentą, manė apie Senąjį Testamentą? Mt 4, 4; 11,10; Mk 1, 2; 7, 6; Jn 12, 14–16; Apd 13, 33; Rom 3, 10; Gal 3, 13; 1 Pt 1, 16; 1 Kor 5, 7.

Markas Tvenas yra pasakęs, kad jį trikdo ne tos Biblijos dalys, kurių jis nesupranta, bet tos, kurios jam aiškios. Žinoma, kad kai kurie Biblijos skyriai kelia nerimą. Atsižvelgiant į tai, ką Šventasis Raštas sako apie save (2 Tim 3, 16), kaip turime reaguoti į tas dalis, kurių nesuprantame ar galbūt nemėgstame? (taip pat žr. 1 Kor 13, 12)

II. Pašventinti

3. Kur „šventumo“ sąvoka paminėta pirmą kartą Šventajame Rašte? Pr 2, 3. Kuo reikšminga tai, kad pirmiausia pašventintas buvo laikas?

Šioje eilutėje pirmą kartą užsimintą apie pašventinimą. Tai rodo, kad kažkas, šiuo atveju laikas, yra „atskirta“ nuo visumos. Pati septinta diena nesiskiria nuo kitų dienų arba 24 valandų laikotarpio. Skiriasi arba „šventa“ yra tai, kad Dievas padarė ją šventą. Jis atskyrė ją nuo kitų savaitės dienų.

Šventumas reiškia, kad tai, kas „pašventinta“, yra ypatinga, skiriasi nuo to, kas nėra šventa.

Ši mintis turėtų padėti mums suprasti, tam tikra prasme, Dievo šventumą. Dievas skiriasi nuo visos kūrinijos. Jis viršija visą mūsų supratimą. Būti šventu reiškia būti „kitokiu“, išsiskiriančiu ypatingu būdu, kaip septinta diena.

4. Kaip šios eilutės padeda suprasti Dievo šventumą šiame kontekste? Iš 15, 11; 1 Sam 2, 2, Ps 86, 8–10; Ps 99, 1–3; Iz 40, 25.

Ši šventumo sąvoka turi padėti mums geriau suprasti, kuo skiriasi šventas Dievas ir puolusios būtybės, nusidėjėliai. Dievas skiriasi nuo mūsų ne tik dėl to, kad Jis yra Kūrėjas, o mes – kūriniai, bet todėl, kad mes esame puolusios būtybės. Visa tai turėtų padėti mums geriau suprasti tai, ką Kristus padarė dėl mūsų.

Nors esame padaryti pagal Dievo paveikslą, kokiais būdais iš esmės skiriamės nuo Jo? Kaip šitie skirtumai padeda suprasti, kad mums reikia Išgelbėtojo? Sudarykite skirtumų sąrašą ir atsineškite jį į klasę.

III. „Atgailauju dulkėse ir pelenuose“

5. Po ilgos ir nežmoniškos kančios, sukeltos šėtono, Jobas ištarė: „Buvau girdėjęs gandus apie Tave, bet dabar mano akys mato Tave; todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“ (Job 42, 5–6). Ką tokia reakcija sako apie Dievo šventumą ir žmogaus nuodėmingumą? Kaip Jobo reakcija liudija Evangeliją?

Pranašas Ezechielis, kurį Dievas maloningai siuntė į Izraelį (nepaisant to, kad izraelitai buvo Babilono nelaisvėje dėl neištikimybės), taip pat patyrė bauginantį Dievo Artumą. Kas įvyko? (Ez 1, 28).

Jokūbas turėjo bėgti iš namų, apgavęs savo tėvą Izaoką ir dvynį brolį Ezavą. Kokia buvo Jokūbo reakcija,  kai jis pamatė Dievo buvimo vietą ir dangaus vartus? (Pr 28, 16–17).

Izraeliui apsistojus prie Sinajaus, Viešpats nužengė debesyje ir apsireiškė Mozei. Kaip Mozė reagavo? (Iš 34, 8 ).

Danieliui, užėmusiam aukštas valstybės tarnautojo pareigas, bet kartu su izraelitais vergavusiam babiloniečiams, Dievas taip pat davė svarbių regėjimų.

6. Nors pakartotinai vadintas brangiu žmogumi, kaip Danielius reagavo į Dievo duotą regėjimą? Kaip jums atrodo, kodėl jis reagavo būtent taip? Dan 10, 5–8.

Nepaisant to, kad šitie žmonės buvo ištikimi, pamaldūs ir teisūs, be kita ko jie buvo ir pranašai, jų reakcija į Dievo Artumą atskleidžia baimę ir pagarbą. Neabejotina, kad švento Dievo Artume jie jautė asmeninį menkumą ir nuodėmingumą. Tam tikra prasme šios eilutės apreiškia Išgelbėtojo, Pakaitalo, Kažkieno, kas panaikintų prarają, skiriančią Šventą Dievą ir puolusias bei nuodėmingas būtybes, būtinybę. Viešpaties dėka mes turime tą Jėzaus tiltą.

Įsivaizduokite, kad patyrėte kažką panašaus, kaip vienas iš anksčiau minėtų žmonių. Kaip jūs manote, kokia būtų jūsų reakcija ir kodėl?

IV. „Pasitrauk nuo manęs!“

Senajame Testamente nemažai žmogiškų reakcijų į šventą Dievą. O Naujajame? Kai kurie šiuolaikiniai krikščionys teigia, kad Senajame Testamente Dievo paveikslas labai primityvus ir pasenęs, neva Dievas yra atšiaurus ir linkęs pykti. Bet Jėzus, Jis jau malonės ir meilės Dievas. Mes žinome, kad tai iškreiptas supratimas. Biblijoje apreikštas Dievas nesikeičia.

7. Ko Naujasis Testamentas moko apie Dievo šventumą? Perskaitykite, pavyzdžiui, Lk 5, 1–11. Kaip tai parodo, kad Dievo šventumas ir Senajame, ir Naujajame Testamente suprantamas vienodai?

Visą naktį žvejoję vyrai nieko nesugavo, o Jėzus parūpino stebuklingą laimikį Savo darbštiems mokiniams. Po tokio įvykio būtų normalu manyti, kad žmogus dėkotų Jėzui už tokią nepaprastą pagalbą. Tačiau Petro atsakymas atspindėjo ką kita. Jo reakcija buvo panaši į Senojo Testamento veikėjų, atsidūrusių Viešpaties Artume.

„Šis stebuklas, kaip ir visi anksčiau matyti, buvo Petrui dieviškosios galios pasireiškimas. Jis matė Jėzų kaip visos gamtos Valdovą. Petrą užplūdo gėda dėl netikėjimo ir dėkingumas už Kristaus malonę. Begalinio tyrumo akivaizdoje jis pajuto savo nedorumą. Petras puolė Išgelbėtojui į kojas sušukdamas: ‘Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!‘“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 147 p.)

Kodėl reakcija buvo tokia? Nes nesame Edene, kur Adomas ir Ieva iki puolimo sveikindavo Dievą vakaro vėjeliui dvelkiant. Bendravimas su Dievu iš esmės pasikeitė iškart po puolimo, kai pora pabėgo ir pasislėpė. Po šių įvykių pokyčių – nedaug. Tokia reakcija nuosekliai kartojasi visame Šventajame Rašte. Sutikęs gyvąjį Dievą žmogus pamato savo tikrą nuodėmingumą.

Kada paskutinį kartą gerai įsižiūrėjote į savo nuodėmingą prigimtį? Gana siaubingas reginys, ar ne? Kokią vienintelę viltį turite, ir kodėl?

V. Kai kalba demonai

8. Perskaitykite Lk 4, 31–36. Kas tekste paliudyta apie Kristaus šventumą? Kuo reikšminga tai, kas davė tą liudijimą? Ko šis pasakojimas moko apie Dievo šventumą?

Demonai, t.y. puolę angelai, žinojo, kas Jėzus iš tikrųjų buvo, ir net neapkęsdami Jo bei maištaudami jie buvo priversti pripažinti, kad Jis – Dievo šventasis! Taip pat atkreipkite dėmesį, kad jie bijojo būti pražudyti. Kodėl? Turbūt dėl to, kad demonai visi nuodėmėse, o tai sukelia baimę švento Dievo akivaizdoje, panašiai kaip nuodėmingi žmonės bijo.

Paskutinėje Biblijos knygoje Jonas apibūdina iš Dievo gautą regėjimą. Perskaitykite Apr 1, 12–17. Jono, vadinamo apaštalu, aiškiausiai įžvelgusiu Dievo meilę, reakcija susidūrus su Šventu Dievu yra panaši į tą, kurią matėme Senajame Testamente.

Be to, regėjimas, kaip dangiškosios būtybės garbina Dievą dangiškoje šventykloje, yra panašus į tai, ką apibūdino Izaijas keliais šimtmečiais anksčiau (žr. Iz 6, 1–3).

9. Ką Jonas girdėjo dangiškas būtybes aplink sostą šaukiant? Apr 4, 8–9.

Nors Dievas yra meilė, ir visos dangiškos būtybės garbina Jį, matome, kad aplink Dievo sostą nėra giedama: „Dievas yra meilė, meilė, meilė“. Nei dangiškos būtybės šaukė: „Dievas yra geras, geras, geras“. Vietoj to dieną ir naktį jos šaukė: „Šventas, šventas, šventas, Viešpats, visagalis Dievas [...]“. Nors visas dangus yra įsitraukęs į meilės tarnystę gelbstint šį pasaulį, dangiškos būtybės aplink Dievo sostą dieną ir naktį šlovina Dievo šventumą. Joms Dievo šventumas kelia pagarbią baimę, bet jos nesislepia nuo Jo, kaip puolusios būtybės.

Visais Šventajame Rašte aprašytais atvejais, kai žmogus susidurdavo su Dievu, neužsiminta apie tai, kad Dievas yra gąsdinantis. Vietoj to matome, kad persmelkiančioje Jo šventumo šviesoje žmonės pagaliau pamato save tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Ir tai baisu. Šventajame Rašte, žmonėms susitikus su dangaus Dievu, nerasime, kad būtų plojama rankomis, tapšnojama per petį ar uždainuojama. Atvirkščiai, asmuo atgailauja. Visi pamato ir pripažįsta asmeninę kaltę nesiteisindami ar nurodinėdami į kitų klaidas. Argi mūsų žodžiai, gyvenimas ir elgesys nesiskirtų, jei visi gyventume nuolat suvokdami ne tiktai Dievo Artumą, bet ir Jo šventumą.

Toliau tyrinėkite: „Nutilo prekyvietės triukšmas. Įsivyravo mirtina tyla, tartum visi būtų stoję prieš Dievo teismą. Žiūrėdami į Kristų, jie matė, kaip iš žmogiškosios prigimties spindi dieviškumas. Dangaus Didybė stovėjo taip, kaip Teisėjas stovės paskutiniąją dieną, nors ir neapsuptas tos šlovės, kuri Jį lydės tuomet, bet turintis galią skaityti sielos paslaptis. Jo akys matė kiekvieną. Valdinga Kristaus didybė pakylėjo Jį virš aplinkinių, o dieviškoji šviesa apšvietė Jo veidą. Aiškus, skambus Jo balsas – tas pats balsas, kuris skelbė Įstatymą ant Sinajaus kalno – nuaidėjo šventykloje: ‚Pasiimkite savo paukščius ir iš Mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!‘ Iškėlęs virvučių rimbą, Jėzus liepė visiems prekeiviams nešdintis iš šventyklos. Su nematytu užsidegimu ir griežtumu Jis išvartė pinigų keitėjų stalus. Garsiai skambėdamos monetos pabiro ant marmurinio grindinio. Niekas nesuabejojo Jo įgaliojimais. Niekas nedrįso sustoti, kad susirinktų savo nedorai įgytą pelną. Jėzus nekirto jiems virvučių pyne, bet Jo rankoje ši paprasta „rykštė“ atrodė tarsi liepsnojantis kalavijas. Šventyklos tarnai, kunigai, tarpininkai ir galvijų pirkliai su savo avimis bei jaučiais puolė laukan. Juos vijo viena mintis: išvengti Jo pasmerkiančio buvimo.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“ 90 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Klasėje aptarkite savo atsakymus į pamokos antros dalies paskutinį klausimą. Kokie yra esminiai skirtumai tarp mūsų ir švento Dievo? Kaip kai kurie iš jų gali būti panaikinti, jei gali?

2. Atsižvelgiant į šios savaitės pamoką, kodėl lengviau pamatyti, kad savas teisumas ir pasitenkinimas, ypač asmenine dvasine būkle, yra labai pavojinga apgavystė?

3. Pagalvokite apie asmenį, kuris laikomas „šventu“, kuris, atrodo, yra teisus, doras, tyras ir pan., ganėtinai išskirtinis nei daugelis žmonių. Kaip jūs į jį reaguojate? Ar jis verčia jus jaustis gerai, gal blogai, ir kodėl?

Santrauka: Būtų daug smagiau, jei akcentuotume tiktai Dievo meilę, užuot pabrėžę Jo šventumą, bet taip iškreiptume tiesą. Privalome susidurti su gryninančiu Dievo šventumu, kol imsime drebėti Jo akivaizdoje. Svarbu suprasti Dievo šventumą ir mūsų nuodėmingumą, nes tai yra atpirkimo esmė, kodėl tai būtina, ir kodėl tai kainavo tiek daug.

Šią savaitę skaitykite: 1 Kor 3, 13; 2 Kor 5, 10; Pr 3, 6; Jn 3, 17–21; Apr 14, 6–7.

Įsimintina eilutė: „Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą ­– ir gerą, ir blogą“ (Mok 12, 14).

Pagrindinė mintis: Teismo tema Biblijoje tokia pat dažna, kaip išganymas. Iš tikrųjų šie du mokymai neatsiejami.

Šalia mirtininko stovėjo kareivis. Pasmerktasis buvo kaltinamas dėl rasės ir religijos, niekuo daugiau. Kai buvo pakeltas ginklas, jis tarė: „Žinote, danguje yra Dievas, kuris mato visa tai, ir vieną dieną Jis teis jus?“

Kareivis nušovė pasmerktąjį.

Tai daugeliu atvejų geriausias pasaulietiškos visuomenės pavyzdys. Ne pasaulietiškos vyriausybės (nepalaikančios kokios nors vienos religijos), bet pasaulietiškos visuomenės, neturinčios aukštesnio standarto už pačios visuomenės taisykles. Tai visuomenė be transcendencijos (transcendencija – tai, kas už pažinimo ribų), be aukštesnio autoriteto, be Dievo pažinimo ar moralės standarto, viršijančio žmogiškąjį. Tokioje visuomenėje žmonės užima Dievo vietą, jie atskaitingi tik savo sąžinei (kas bebūtų iš jos likę) arba tos pačios amžiaus grupės, arba socialinės padėties žmonėms.

Tačiau, anot Biblijos, pasmerktasis buvo teisus: danguje yra Dievas, kuris viską žino, ir Jis iš tikrųjų teis visą pasaulį.

Ištirkime šią svarbią Dievo charakterio savybę ir pamatysime, kad net teisdamas Dievas yra maloningas.

I. Paskutiniojo teismo diena

Teismo tema kartojasi visoje Biblijoje. Priešingai paplitusiam įsitikinimui, paskutinysis teismas neprieštarauja nei išganymui, nei Evangelijai. Abi šios temos yra susipynusios Šventajame Rašte nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo Jonui.

Ir tai nestebina. Teismas ir išganymas atspindi dvi Dievo charakterio savybes: teisumą ir maloningumą. Todėl nederėtų priešpriešinti teismą ir išganymą, kaip nederėtų priešpriešinti Dievo teisumą ir Jo maloningumą. Kitu atveju pakenktume šioms viena kitą papildančioms temoms. Tiesiog turime suprasti jas, nes jos abi pristatytos Šventajame Rašte.

Taip pat įdomu, kad Naujajame Testamente apie teismą parašyta daugiau negu Senajame.

1. Perskaitykite šias eilutes. Apie ką jos? Kas teisiamas? Kas vyksta teismo metu? Kas čia atskleista apie teismo esmę ir tikrovę?

Mok 12, 13–14  1 Kor 3, 13  2 Kor 5, 10  Hbr 10, 30  Mt 16, 27  Apr 20, 12  Apr 22, 12  Mt 12, 36–37

1 Pt 4, 17  Apr 14, 6–7

Tai tik keli pavyzdžiai, mokantys apie teismą. Kaip jau buvo pažymėta, Naujajame Testamente yra daug aiškiau teismą apibūdinančių eilučių, akivaizdžiai apreiškiančių teismo tikrovę. Tai prieštarauja supratimui, kad teismas yra nesuderinamas su Naująja Sandora, susijusia su Dievo malone, kuri taip pat aiškiai apibūdinta Naujajame Testamente. Tai moko, kad teismas ir malonė yra suderinamos dangiškos tiesos. Priešpriešinti vieną su kita reiškia nesuprasti visos Evangelijos, apie kurią mokėmės praėjusią savaitę.

II. Teismas ir malonė Edene

Pagalvokite apie tai, kad iki nuodėmės malonės nereikėjo, nes nebuvo ką atleisti. Panašiai yra ir su teismu. Iki nuodėmės nebuvo ką teisti, smerkti, bausti. Ir malonės, ir teismo, bent jau žmonijos atžvilgiu, reikia tik dėl nuodėmės.

2. Perskaitykite Pr 3 sk. pasakojimą apie puolimą. Kaip čia atskleistos abi temos: ir teismo, ir malonės?

Šėtonui pavyko paskleisti nuodėmę, pakeitusią viską pasaulyje. Tačiau Viešpats nedelsiant įsikišo, klausdamas žmogaus: „Kur tu?“ Šis klausimas neturi būti suprantamas kaip kaltinimas. Tai buvo tarsi kvietimas ateiti pas Jį, sukūrusį ir mylintį žmogų, tarsi kvietimas nusigręžti nuo apgaviko ir sugrįžti pas Kūrėją. Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kas įvyko. Šiame puolusiame pasaulyje pirmi Dievo žodžiai buvo klausimai (žr. Pr 3, 9. 11. 13).

Baigęs klausinėti Dievas pasmerkė žaltį. Bet paskui, 15 eilutėje, ką Dievas sakė? Tai yra pirmas Evangelijos pažadas. Pasmerkus žaltį, Dievas nedelsiant pranešė apie malonę, atpirkimą, žmonijos išganymą. Ir tiktai po to, po Evangelijos pažado, Jis paskelbė nuosprendį moteriai ir vyrui. Nors jie puolė, pirmiausia Dievas suteikė jiems viltį ir parodė malonę, kurios kontekste turime suprasti teismą. Taigi iki teismo galioja malonės pažadas, priimantiems ją.

Šėtonui – vėlu. Jo sunaikinimas yra užtikrintas. Bet žmogui, net po paskelbto vyrui ir moteriai nuosprendžio, Dievas apreiškė Savo malonę.

Puolusios žmonijos istorijos pradžioje buvo apreikštas nuodėmės, teismo ir Dievo malonės santykis. Nors Dievas turi teisti ir pasmerkti nuodėmę, malonės pažadas visada galioja tiems, kas asmeniškai mels jos įvykdymo.

Ar Viešpats gali klausti jūsų: „Kur esi?“ Ką jūs galbūt darote, kas verčia nuo Jo slėptis? Kodėl pirmas žingsnis, tai malonės supratimas, paisant Jo kvietimo artintis prie Jo ir šalintis apgaviko?

III. Tvanas

Biblijos kritikai išpučia tai, kad kitos senovės civilizacijos turėjo savo pasakojimą apie tvaną. Jie teigia, kad biblinis pasakojimas nėra unikalus, išskirtinis, net tikras, bet paprasčiausiai kažkokio ankstesnio mito ar legendos kopija.

Kita vertus, tikintys, kad Biblija yra Dievo Žodis, šį pasakojimą laiko patvirtinimu, kad tvanas iš tikrųjų buvo, ir kad Pradžios knygoje yra užrašytas įkvėptas šių įvykių pasakojimas. Jis skiriasi nuo kitų versijų, kuriose teigiama, kad tvanas buvo siųstas dėl žmonių sukelto triukšmo naktinės puotos metu, sutrikdžiusios dievų miegą. Dievai, dėl poilsio trūkumo, siuntė potvynį, taip nubausdami žmones.

3. Kokia tvano priežastis užrašyta Biblijoje? Pr 6, 5.

Mintį, kad žmonės buvo nedori ir nusipelnė mirties, suvokti nesunku, tik ne mums, gyvenantiems pasaulyje, kuriame blogis darosi vis piktesnis. Krikščioniška žmonijos nuodėmingumo samprata, nors dažnai išjuokiama, yra nuolat patvirtinama. Tai, kad sugebame gerai elgtis, nedaro mūsų gerais. Juk ir Amerikos banditas Al Kaponė (Al Capone) mylėjo vaikus, buvo maloningas klystantiems ir elgėsi maloniai su savo draugais. Tačiau kas galėtų pavadinti jį geru žmogumi?

4. Net pasakojime apie tvaną yra apreikšta Dievo malonė? (Žr. Pr 6, 14–22; 2 Pt 2, 5.)

Statydamas laivą Nojus įspėjo pasaulį dėl nuosprendžio. Aišku ir tai, kad buvo duotas malonės laikotarpis, galimybė pasauliui nusigręžti nuo to, kas pikta, ir priimti Dievo išganymą. E. Vait rašė: „Jei prieštvaninio pasaulio žmonės būtų patikėję perspėjimu ir atgailavę dėl savo nedorų darbų, Viešpats būtų nukreipęs Savo pyktį, kaip vėliau nukreipė jį nuo Ninevės.“ („Patriarchai ir Pranašai“, 69 p.) Statant laivą, paisantiems įspėjimo buvo siūlomas prieglobstis nuo artėjančio sunaikinimo. Nekyla klausimų, artinosi teismas. Bet malonė buvo pasiūlyta visiems, kas ją priims, kol nebuvo vėlu, ir malonės durys buvo uždarytos.

Ar Dievas dažnai apreiškė Savo malonę jums? Turbūt daugiau kartų negu tikėjotės. Kaip galite išmokti geriau pasiduoti tai malonei, kad panašėtumėte į Kristų?

IV. Pasmerkimas ir malonė

Beveik visi žino Jn 3, 16. Tai, kas parašyta, paskui padeda išplėtoti šią eilutę ir paaiškinti ją dar geriau.

5. Perskaitykite Jn 3, 17–21. Ką ji sako apie teismą, malonę? Kaip šios eilutės atskleidžia mums, kad malonė ir teismas yra susiję?

Žodis pasmerktų (17 eil.) kartais yra verčiamas į – „teisti“. Taigi kontekste kalbama apie pasmerkimą, nes Dievas daug kartų pareiškė, kad pasaulis bus teisiamas.

Šiose eilutėse pasirodo dvi temos: malonė ir teismas, ir jos yra iš esmės susijusios. Dėl nuodėmės, tamsos ir pikto Dievas turi teisti ir pasmerkti šiuos dalykus. Tuo pačiu metu, Dievo malonė siūlo išeitį nusikaltusiems, t.y. tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Tas, kuris tiki Jėzų, nebus pasmerktas. Būtent tai tekste ir pasakyta. Tai paprasta. Kristaus teisumas dengia žmogų, todėl jis neturi būti pasmerktas nei dabar, nei teisme.

6. Kokia priežastis, paaiškinanti pasmerkimą, nurodyta tekste?

Anot teksto, žmonijos padėtis yra verta pasmerkimo. Nes visi nusidėjo ir visi nusipelnė mirti. Tai nuodėmės pasekmė. Šios eilutės aiškiai moko, kad po Kryžiaus visa žmonija nebuvo tiesiog nuteisinta, bet visam pasmerktam pasauliui buvo pasiūlytas išganymas per atleidimą teikiančią Jėzaus Kristaus mirtį. Visi yra pasmerkti. Tačiau tiems, kas Kristaus malone priima pasiūlytas sąlygas, tiems – atleista, jie yra nuteisinti ir atpirkti per Jėzų. Dėka Jėzaus nuopelnų pasmerkimas yra panaikintas, ir žmonijai suteikiamas Jo nepriekaištingas teisumas.

Ką kitą reiškia malonė be užtikrinimo, kad nebūsime pasmerkti? Kaip mintis apie pasmerkimą yra susijusi su teismu, taip ir mintis apie malonę. Jei nereikėtų teismo (ir pasmerkimo), nereiktų ir malonės. Malonės sąvoka vos ne reikalauja pasmerkimo sąvokos. Taigi daugiau priežasčių pamatyti, kaip malonė ir teismas yra susiję.

V. TeIsmo valanda

„Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Mt 10, 26).

Žiūrint į pasaulį neturėtų būti sunku suprasti mintį apie teismą ir pasmerkimą. Nereikia būti krikščioniu, kad suprastume, jog su žmonija kažkas negerai. Kas neįžvelgia tos didžios netvarkos, net katastrofos, kurią mes patys padarėme? Galbūt gimęs kūdikis taip garsiai verkia todėl, kad jis instinktyviai žino, kas jo laukia. Vienas poetas rašė: „Gimęs verkiau, ir kiekviena diena parodė, kodėl!“. Kas nesupranta šių žodžių? Kas nėra patyręs, kokie godūs, savanaudiški ir šykštūs žmonės gali būti? Ir kas nėra pats buvęs godus, savanaudiškas ir šykštus?

Taigi, jei Dievas yra teisus, ir jei tai būtų pagrindinė Jo savybė, kas galėtų išsilaikyti Jo akivaizdoje? Jei Viešpats žino mūsų paslaptis, slaptus poelgius (Mok 12, 14) (nekalbant apie tai, ką padarome viešai), kokias galimybes turės net pamaldžiausi iš mūsų teismo dieną, kai viskas bus atskleista?

Laimei, mūsų Dievas yra ir maloningas. Visas išganymo planas buvo sumanytas, kad visi žmonės galėtų būtų išgelbėti nuo pasmerkimo. Be malonės mes visi būtume sunaikinti Dievo teisumo. Mūsų vienintelė viltis – malonė.

7. Perskaitykite pirmo angelo žinią Apr 14, 6–7. Kaip šios eilutės atskleidžia Dievo teisumą ir Jo maloningumą? Kaip eilutės atitinka tai, ką perskaitėme Pr 3, ir kaip parodo malonės ir teismo santykį?

Įdomu, kad prieš įspėjimą, jog atėjo Jo teismo valanda, angelas skelbė „amžinąją Evangeliją“. Tai turi būti vienintelis kelias, kitaip teismas pasmerktų visą žmoniją. Niekas neturėtų galimybės, nes visi nusidėjo, visi nusižengė Dievo Įstatymui. Čia, paskutinį kartą įspėjant pasaulį, Dievo malonė yra apreikšta. Kitaip teisme būtų pasmerkti visi be išimties. Be malonės, kokią žinią turėtume pasauliui? Argi ne tai, kad Dievas ketina sunaikinti mus visus ir nėra jokios vilties? Laimei, yra „amžinoji Evangelija“.

Kokį vaidmenį atliekate padedant skelbti žinią apie teismą ir malonę? Ką dar galite padaryti, kad padėtumėte skleisti ją, nes labiausiai tikėtina, kad galite daryti daugiau, teisingai? Teisingai!

Toliau tyrinėkite: Kaip malonė ir teismas veikia išvien? Štai ką apreiškia įkvėpimas.

„Tuo tarpu, kai Jėzus maldauja už tuos, kurie neatmetė Jo malonės, šėtonas kaltina juos Dievui kaip nusidėjėlius. Didysis apgavikas skatino juos abejoti, nepasitikėti Dievu, stengėsi atskirti nuo Jo meilės, laužyti Jo Įstatymą. Dabar jis rodo į jų nugyventą gyvenimą, charakterio ydas, nepanašumą į Kristų, jis liudija, kad jie užtraukė gėdą Atpirkėjui. Šėtonas nurodo visas nuodėmes, kurias jis gundė daryti žmones, o šie jam pasidavė, todėl dabar jis reiškia į juos teises kaip į savo pavaldinius. Jėzus nepateisina nuodėmių, bet nurodo atgailą ir tikėjimą; prašydamas jiems atleisti, ištiesia Savo sužalotas rankas į Tėvą bei šventuosius angelus ir sako: ‚Įrėžiau jų vardą Savo rankos delne.‘“ (E. Vait, Didžioji kova, 453 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Kaip ištrauka iš knygos „Didžioji kova“ padeda suprasti malonės vaidmenį teisme? Kaip E. Vait apibūdina Dievui ištikimus žmones, ir kodėl tai svarbu? Ar ištraukoje aiškiai įžvelgiate save?

2. Įsivaizduokite, kad stovite Dievo akivaizdoje, darę ir gera, ir pikta, ir visa tai atskleista? Ar pasitikėtumėte savo gerais darbais, net tais, kurie buvo atlikti iš nuoširdžiausių ir doriausių paskatų? Ar iš tikrųjų manote, kad jų pakaktų, kad būtumėte gerai įvertinti Kūrėjo? Kaip jūsų atsakymas padeda suprasti malonės būtinybę?

3. Kokia iškyla grėsmė, jei galvojame, kad dėl išgelbėjimo malone mūsų darbai yra bereikšmiai? Kaip galima apsisaugoti nuo tokios apgavystės?

4. Žmonės kartais įspėja mus dėl „pigios malonės“. Tačiau tokios nėra. Malonė negali būti pigi, nes ji suteikta dovanai! Malonę galima nuvertinti tik tuomet, jei ja pasitikėdami mėgintume pateisinti nuodėmę. Kokius tokios apgavystės pavyzdžius galima pastebėti krikščioniškame pasaulyje? Gal net mūsų bažnyčioje?

Santrauka: Dievas yra teisus, o teisumas reikalauja teismo. Dievas taip pat yra maloningas. Svarbu, kad mes, kaip krikščionys septintosios dienos adventistai, skelbdami trijų angelų žinią, suprastume ir šią tiesą, ir ką ji apreiškia mums apie mūsų Dievą.

Šią savaitę skaitykite: Rom 1, 18; Pr 3, 15; Rom 16, 20; 1 Pt 1, 19; Mk 10, 32–45; Mt 27, 46.

Įsimintina eilutė: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“ (Apr 5, 12)

Pagrindinė mintis: Triasmenis Dievas nėra tiktai mūsų Kūrėjas, bet ir Atpirkėjas. Dievo kaip Kūrėjo vaidmuo yra glaudžiai susijęs su Jo kaip Atpirkėjo vaidmeniu. Nuodėmė yra tokia pikta, mirtina ir priešiška kūrinijai, kad tiktai pats Kūrėjas galėjo išspręsti šią problemą. Ir Jis tai padarė Jėzaus Kristaus asmenyje.

„Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo“ (Ef 2, 13). Ne dėl mūsų darbų ar kažko kito, ką mes galėtume padaryti, bet dėka Jo malonės, apreikštos ant kryžiaus, mes kaip nusidėjėliai galime būti atpirkti Viešpaties ir priartėti prie Jo. Kristus prisiėmė Dievo rūstybę, kad to daryti netektų niekam iš mūsų. Tai, iš esmės, yra išganymo planas.

Paulius rašė korintiečiams: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18 ). Kryžiaus skandalas yra susijęs su tuo, kad žmogiškai mąstant tai atrodo absurdiška: Dievas, amžinas ir šventas Kūrėjas, tapo auka dėl puolusių sielų, net dėl Jo visuotinai pripažintų priešų, asmeniškai prisiimdamas bausmę už jų nuodėmes, kad jiems nereikėtų to daryti patiems! Sunku suvokti, ar ne? Atpirkimas yra itin gilus ir sudėtingas, todėl mes suprantame jį tik iš dalies. Nepajėgę visko suvokti galime tiktai garbinti.

I. Ant kryžiaus

„O Dievas mums parodė Savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).

1. Ką ši eilutė sako mums?

Ant kryžiaus, labiausiai žeminančiu būdu, Dievas triumfavo ir sugėdino priešą. Meilė, teisumas ir užuojauta buvo sujungti ypatingu aktu. Dievas atleido nusidėjėliams, prisiimdamas atpildą ir kančią už nuodėmę. Golgotoje Dievas apreiškė, koks brangus yra atleidimas.

Kristus nemirė, kad Dievas mus pamiltų. Ne, Jėzus mokė, kad Tėvo meilė yra atpirkimo šaltinis, ne pasekmė (Jn 3, 16–17). Dievas myli mus ne už tai, kad Kristus mirė už mus; Kristus mirė už mus todėl, kad Dievas mus pamilo. Kristaus atpirkimas nebuvo reikalingas, kad įtikintų Tėvą mylėti tuos, kurių Jis neapkentė. Kristaus mirtis nepagimdė nebūtos meilės. Greičiau tai buvo amžinos Dievo meilės apraiška. Jėzui niekada nereikėjo įtikinti Tėvą mylėti mus. Atkreipkite dėmesį, kaip Jis mokė šios tiesos Jn 3, 16–17; 16, 26–27.

Tikra tragedija yra tai, kad Dievo, kuriam nusidėjome, pažinimas itin sumenko. Net nejaučiame, kad turime atgailauti, nes ne visada suvokiame, kiek įžeidėme Dievą nusidėdami. Galime tapti apatiški ir nebesuprasti, kokia pikta iš tikrųjų yra nuodėmė. Šiuolaikinis religinis sentimentalumas dažnai menkina pasibjaurėjimą nuodėme. Ir galbūt todėl, kad nuodėmė mūsų daugiau nebepiktina, vis sunkiau suprasti, jog nuodėmė sukelia Švento Dievo rūstybę.

2. Paulius nesibijo aptarti Dievo rūstybę. Kaip jis išreiškia tai Rom 1, 18?

Šis stiprus teiginys nusako laiško toną, kuriame Paulius traktuoja visuotinę nuodėmės įtaką, ir detaliau apie tai dėsto kituose skyriuose iki Rom 3, 20.

Evangelija pritrenkia tuo, kad Dievas yra ir nugalėtojas, ir auka. Dėl šio dvejopo vaidmens mūsų šventas Dievas gali laikytis sandoros su jos laužytojais. Dievo meilė nepriveda prie to, kad Jis paprasčiausiai toleruoja nuodėmę ir piktą, bet pergalingai prieš tai triumfuoja. Būtent todėl, kad Dievas yra meilė, Jis prieštarauja nuodėmei ir blogiui, nes tai sugadina ir pražudo Jo mylimus vaikus. Mirtis, kurią Dievas iškentė ant kryžiaus, yra kaina už tai, kad į nuodėmę Jis žiūri rimtai, tačiau tai daro mylėdamas nusidėjėlius.

Ar jūs nuodėmę vertinate rimtai? Kokiais kriterijais naudojatės atsakymui pagrįsti?

II. Evangelija Senajame Testamente

3. Kada buvo duotas pirmas išgelbėjimo pažadas ir ką tai reiškia? Pr 3, 15.

Kalba čia yra įspūdinga. Adomas ir Ieva nusidėjo. Didžioji kova jiems buvo apibūdinta kaip priešiškumas tarp dviejų šalių. Taip pat esame patikinti, kad ši kova nebus amžina, priešo galva vieną dieną bus sutrupinta. Tai brangus pažadas linkusiems nusidėti žmonėms. Šiose eilutėse apreikšta ne tik didžioji kova, bet taip pat pasakyta, kaip ji pasibaigs.

4. Paulius sėmėsi drąsos iš Pr 3, 15. Kaip jis išreiškia tai Rom 16, 20? Ką jis nori pasakyti?

5. Pr 22, 1–19 Mozė vaizdžiai nupasakojo atpirkimą. Ko galima pasimokyti apie Kristaus atpirkimą iš šio pasakojimo?

Atkreipkite dėmesį į tai, kad paminėtas tėvas ir sūnus, keliaujantys kartu aukoti. Sūnus nešė malkas, o tėvas – ugnį ir peilį. Izaokas, gerokai jaunesnis už savo tėvą, galėjo jėga įveikti Abraomą, tačiau vietoje to įvyko du stebuklai: tėvas buvo pasiruošęs atiduoti sūnų, o sūnus – paaukoti gyvybę.

Tai galingas Kristaus aukos vardan mūsų simbolis. Kad ir kokie būtų jaudinantys šie įvykiai, tai tiktai mažas pavyzdys, kaip praėjus šimtmečiams ant to paties kalno kitas Tėvas paaukos Savo Sūnų. Tačiau šį kartą nebus parūpintas avinas. Pats Sūnus mirs ant aukuro. Tėvas iš tikrųjų paaukos Savo Sūnų, o Sūnus atiduos Savo gyvybę.

Ten, ant Morijos kalno, pasauliui buvo pristatytas labai galingas išganymo plano simbolis (tuo metu tik simbolis) ir tai, kiek kainavo atpirkti puolusią žmoniją iš nuodėmės pražūties.

III. Išganymas Izaijo knygoje

Pakeliui į Emausą Jėzus mokė du nevilties apimtus mokinius apie atpirkimą, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus (Lk 24, 27). Kokią pranašišką medžiagą Jėzus galbūt panaudojo mokant apie atpirkimą?

Labai tikėtina, kad primindamas pranašus Jėzus paminėjo ir Izaiją.

6. Perskaitykite Iz 53 sk., kur apibūdinta Viešpaties tarno kančia. Paminėkite tas detales, kurios padeda aiškiau suprasti atpirkimą.

Nors skyriuje paminėta daugybė detalių, viena jų itin išskirtinė – tarnas kentėjo dėl mūsų nusižengimų. Tai kartojama vėl ir vėl, ir tai moko, kad išganymas ir atpirkimas yra galimas tik dėka Jėzaus mirties už mus. Kaip nusidėjėliai, nusižengę Dievo Įstatymui, mes nieko negalime padaryti, kad būtume teisūs Dievo akivaizdoje. Visi mūsų geri darbai negali sutaikyti mūsų su Dievu. Vienintelis būdas mus išgelbėti – tai Jėzus, prisiėmęs kaltę už mus ir paskui suteikęs mums Savo nepriekaištingą teisumą, kurį mes priimame tikėjimu.

Jei darbais būtų galima tapti teisiais Dievo akivaizdoje, tada Jėzui nebūtų reikėję mirti už mus. Tai, kad Jis mirė, kad to reikėjo mūsų išganymui, turi būti svarbiausias įrodymas mums, kad negalime pelnyti išganymo. Tai yra visiškos malonės dovana.

7. Perskaitykite 1 Pt 1, 19; 2, 21–25. Kaip Petras panaudojo Iz 53 sk., aiškindamas mūsų atpirkimą?

Iz 53 sk. ko gero yra aiškiausias teologinis Kryžiaus paaiškinimas. Kad ir ką simbolizuotų Kryžius, aišku, kad Kristus mirė už mus, pats prisiimdamas bausmę, kurios nusipelnėme mes.

Atsižvelgiant į Iz 53 sk., pagalvokite apie paskutines Kristus gyvenimo valandas. Taip pat pagalvokite apie tai, kad Tas Asmuo yra mūsų Dievas, mūsų Kūrėjas, vienas iš Dievo Asmenų. Kaip suvokti šią nuostabią tiesą?

IV. Evangelija ir Kryžius

Ne Kristaus įsikūnijimas, Jo mokslas ar stebuklai buvo pagrindinė Jo gyvenimo dalis, bet tai, kad Jis turėjo atiduoti Savo gyvybę. Nors Jo gimimas ir tarnystė buvo antgamtiški, didžioji Kristaus gyvenimo misija buvo Jo mirtis.

Keturiose evangelijose aprašyta, kaip Jėzus stengėsi paruošti tam Savo mokinius. Tačiau jų ištikimybė Jėzui, kartu su politinio Mesijo viltimi, neleido jiems suprasti tai, ko Jėzus mokė juos.

8. Perskaitykite Mk 10, 32–45. Kaip Jėzus apibūdino artėjančią egzekuciją? (33–34 eil.). Kodėl Jokūbo ir Jono prašymas buvo netikęs? (35–37 eil.). Kodėl Jėzaus atsakymas buvo toks taiklus? (42–45 eil.).

Prieš mirtį Jėzus šventė žydų Velykas ir vakarieniavo su Savo mokiniais. Tada Jis paliko nurodymus, kad šios apeigos būtų laikomasi, kol Jis sugrįš. Tai nėra nei Jo įsikūnijimo, nei stebuklų, nei palyginimų, nei pamokslavimo, bet Jo mirties atminimas. Pačiam Kristui tai buvo svarbiausia.

Iš tiesų, keturiose evangelijose svarbiausias įvykis – nukryžiavimas. Įsikūnijimo stebuklą paminėjo tiktai Matas ir Lukas. Kristaus gimimas apibūdintas tiktai dviejuose šių evangelijų skyriuose. Morkaus ir Jono evangelijose Kristaus gimimas apskritai praleistas, o Jėzus aprašomas jau suaugęs.

Tačiau visose keturiose evangelijose akcentuota paskutinė Kristaus savaitė ir, žinoma, Jo mirtis. Peržvelkite jas ir atkreipkite dėmesį į tas kelias Kristaus gyvenimo dienas. Paskutinė Jėzaus savaitė iki Jo mirties užima nuo vieno trečdalio iki beveik pusės viso Evangelijos pasakojimo. Skaitytojas yra „priverstas“ atkreipti į tai dėmesį.

Prisiminkite savo gyvenimą, praeitį, klaidas, nuodėmes. Sąžiningai pagalvoję, ar galėtumėte pasakyti, kad už visa tai galima gauti atleidimą kažką padarant? Kodėl tada Jėzaus mirtis už jus turi būti jūsų gyvenimo centru? Kokią viltį be Jo turėtumėte?

V. Šūksmas ant Kryžiaus

Niekas taip nekenkia atpirkimo supratimui, kaip šių dienų sentimentalumas, kartais prilyginamas krikščionybei (taip stengiamasi Evangeliją pritaikyti šiuolaikiniam mąstymui). Turime kukliai pripažinti, kad tai, ką mes sakome apie Dievą, niekada neprilygs Jam pačiam, ypač kai svarstome atpirkimą. Turime išvengti pagundos sumenkinti Jėzaus mirtį ant kryžiaus iki paprasčiausio nesavanaudiškos meilės pavyzdžio. Nors tai tiesa, mums kaip nusidėjėliams tai daug daugiau negu nesavanaudiškos meilės pavyzdys, kad būtume atpirkti. Mūsų Dievas pats prisiėmė Jo paties rūstybę prieš nuodėmę.

9. Ant kryžiaus Jėzus sušuko: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Kaip turime suprasti tai? Ką Jėzus sakė, kodėl ir kaip tai padeda mums suprasti, kiek kainavo mūsų išgelbėjimas iš nuodėmės?

„Kristui, kaip mūsų pavaduotojui ir laiduotojui, buvo užkrautos visos mūsų nuodėmės… Išgelbėtojas negalėjo matyti, kas Jo laukia… Nuodėmės suvokimas, kurios naštą Dievo Sūnus užsidėjo ant pečių, dar labiau apkartino Jo kančių taurę ir draskė Jo, kaip žmogaus pavaduotojo, širdį, juk Dievo Sūnus užsitraukė Tėvo rūstybę.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, orig. 479 p.)

Ne kaip anksčiau, šioje maldoje Jėzus kreipėsi į Dievą, o ne Tėvą. Kristaus šūksmas ant kryžiaus nėra kažkoks Jo meilės pavyzdys. Ne, Dievas mirė, kad mums nebūtų lemta mirti, kad galėtume būti apsaugoti nuo to, ką nuodėmė atneša mums visiems.

Trijose evangelijose užrašyta, kad prieš mirtį Jėzus sušuko. Tai paminėta ir Laiške hebrajams (Hbr 5, 7). Šis Jėzaus šūksnis yra labiausiai persmelkiantis. Pastarajam neprilygsta joks kitas teiginys visoje Evangelijoje, ir jame mes įžvelgiame tai, ką Viešpats buvo pasiruošęs iškęsti, kad suteiktų mums išganymą.

Toliau tyrinėkite: „Deja, nesugebu išreikšti, kaip dega mano siela dėl Kristaus misijos!.. Nežinau, kaip rašikliu apibūdinti didžią permaldavimo temą bei kitas man gyvas temas. Drebu iš baimės, kad nesumenkinčiau išganymo plano pigiais žodžiais.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 3 knyga, 115 p.)

„Begalinė Jėzaus meilė ir gailestingumas, Jo auka už mus skatina rimtai susimąstyti. Mes turime galvoti apie mūsų brangaus Atpirkėjo ir Tarpininko charakterį… Svarstant šias dangiškas temas, mūsų tikėjimas ir meilė stiprės. Tada  ir mūsų maldos taps priimtinesnės Dievui. Jos bus protingos ir karštos. Mes daugiau pasitikėsime Jėzumi, kas dieną jausime Jo jėgą, gelbstinčią visus, ateinančius per Jį pas Dievą.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 88 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Šventajame Rašte Dievas yra apibūdintas kaip mylintis nusidėjėlius ir nepaprastai rūstaujantis prieš nuodėmę. Kai kurie krikščionys, apibūdindami Dievo prigimtį, išrenka vieną arba kitą. Kodėl to daryti nereikia? Kodėl Dievo meilė nusidėjėliams yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Jis rūstauja prieš nuodėmę?

2. Dievo meilė nepanaši į silpną ir kartais nepastovų meilumą, kurį mes rodome vienas kitam. Ko Kristaus kaip Atpirkėjo poelgis moko apie Dievo meilę?

3. Kaip Dievo šventumo ir mūsų nuodėmingumo supratimas padeda suvokti, kodėl mūsų išganymas kainavo tiek daug?

4. Įsigilinkite į pasakojimą apie Abraomą ir Izaoką Pr 22 sk. Kaip tai padeda mums suprasti Kristaus auką už mus? Tuo pačiu metu, kodėl simboliai negali atstoti to, ką jais mėginama paaiškinti?

Santrauka: Nuo pirmų Pradžios knygos puslapių Biblija nurodo į Kristaus mirtį ant kryžiaus, kur Jis mirė nusidėjėlio mirtimi, kad atpirktų mus kaip nusidėjėlius iš amžino sunaikinimo, kurį atneša nuodėmė. Nors Biblijoje panaudoti skirtingi simboliai ir metaforos, aiškinantys Kristaus mirtį, svarbiausia yra tai, jog Jis užėmė mūsų vietą, kaip parašyta Iz 53 sk. Jei kada panorėsite patikrinti, kad darbais negalime išsigelbėti, prisiminkite paties Dievo mirtį ant kryžiaus. Ką puolę kūriniai galėtų pridėti?

Laimei, didysis pavedimas teikė daug vilčių. Jėzus tarė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 18–19). Jis dar pridūrė: „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).

Didysis pavedimas galėjo būti atliktas tik Jo galia. Mokiniai paliudijo Jo galią – ne savo. Jie ėjo pirmyn pilni Dvasios, įgalioti Dvasios ir vadovaujami Dvasios. Šventosios Dvasios buvimas ir galia jų gyvenimuose suteikė jiems sėkmės.

Koks buvo Dvasios išsiliejimo Sekminių dieną rezultatas? Geroji prisikėlusio Išgelbėtojo naujiena buvo nunešta į tolimiausius gyvenamus pasaulio kampelius. Mokiniams skelbiant atperkančios malonės naujieną, širdys atsiduodavo jos jėgai. Iš visų pusių į Bažnyčią plūdo atsivertusieji. Atsigręžė į Kristų ir nuklydėliai. Siekdami neįkainojamo perlo, nusidėjėliai susivienijo su tikinčiaisiais. Kai kurie iš tų, kurie buvo nuožmiausi Evagelijos priešai, tapo jos skelbėjais. Išsipildė pranašystė: „[...] silpniausias iš jų bus kaip Dovydas, o Dovydo namai – […] lyg Viešpaties angelas“ (Zch 12, 8). Kiekvienas krikščionis savo artimame matė Dievo meilės ir geranoriškumo apraišką. Vyravo vienas interesas; vienintelis sektinas pavyzdys nustelbė visus kitus. Tikintieji siekė tapti charakteriu panašiais į Kristų ir darbuotis dėl Jo karalystės plėtimo. (Apaštalų darbai, 37 p.).

Šventosios Dvasios galia buvo išlieta Sekminių dieną, kad įgalintų mokinius nešti Evangeliją pasauliui. Šventoji Dvasia suteikė įgaliojimus mokiniams tapti liudytojais ir rezultatai buvo stulbinami: širdys buvo paliestos. Gyvenimai buvo pakeisti. Trys tūkstančiai buvo pakrikštyti per vieną dieną. Šis evangelizacinis tempas ir toliau tęsėsi, ir dar tūkstančiai buvo įtraukti į bažnyčią per kelis trumpus metus. Apd 4, 4 sako: „Daug žmonių, išgirdusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų padaugėjo maždaug iki penkių tūkstančių.“ Apd 6, 7 sako, kad „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių Jeruzalėje greitai daugėjo“. Anot Apd 9, 31, naujų bažnyčių buvo įkurta Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje ir jų daugėjo. Evangelija perskverbė kultūrines, tautines ir kalbines kliūtis. Petras buvo stebuklingai nuvestas liudyti Kornelijui, italų šimtininkui, kuris ieškojo tiesos, ir Pilypas išaiškino Kryžiaus paslaptis įtakingam etiopiečiui. Biblijos knyga, kurią mes vadiname Apaštalų darbais, galėjo tiksliau būti pavadinta Šventosios Dvasios darbais.

Liudijimas: Dvasios išliejimo tikslas

Kai bažnyčia silpnai domisi liudijimu, joje nėra Šventosios Dvasios. Ar Dievas išlietų Savo Dvasios galią pilnai, jei žmonės menkai tesidomėtų liudijimu? Šventosios Dvasios galia yra ne savitikslė. Pažadėtas vėlyvasis lietus yra tam, kad atskleistų Evangeliją pasauliui. Malda be dėmesio liudijimui gali sukelti egocentrišką fanatizmą. Biblijos studijos be liudijimo gali sukelti egocentriškumą. Fariziejai meldėsi, studijavo Raštus valandų valandas kiekvieną dieną, tačiau jie pasmerkė Jėzų mirti. Kodėl? Dėl vienos paprastos priežasties. Jų egocentriškuose gyvenimuose buvo mažai vietos nesavanaudiškam Mesijui.

Ir priešingai, liudijimas numarina savanaudiškumą. Nuoširdi malda, nuoširdžios Biblijos studijos ir uolus liudijimas yra tikrojo atgimimo raktas. Maldos ir Biblijos studijų pagrindinis tikslas yra nukreipti mus arčiau Jėzaus, kad Jis galėtų pasitikėti mumis ir išlietų Šventosios Dvasios jėgą Jo liudytojams. Vėlyvasis lietus nebus išlietas, kad šlovintų mūsų ego (ego – lot. aš). Jis nebus išlietas, kad pasyvius bažnyčios narius paverstų uoliais liudytojais. Ankstyvojo lietaus darbas buvo nuteisti mūsų nuodėmę, suteikti mums jėgų kovojant su priešu ir pertvarkyti mūsų prioritetus kaip liudytojų. Vėlyvasis lietus bus išlietas, kad užbaigtų Dievo malonės darbą mūsų gyvenime ir pasaulyje. Mes žinome, kad jeigu Dievo bažnyčia šiandien neįgis gyvo ryšio su dvasinio augimo šaltiniu, ji nebus pasiruošusi pjūties laikui. Jei bažnyčios nariai nesaugos savo lempų paruoštų ir uždegtų, jie negaus reikalingos malonės esant ypatingam poreikiui.

„Tik tie, kurie nuolatos gauna naujos malonės, turės jėgą, atitinkančią jų kasdienines reikmes, bei gebės ta jėga pasinaudoti. Užuot laukę kažkokio meto ateity, kai veikiant ypatingai dvasinei jėgai jie per stebuklą taps tinkami sieloms laimėti, jie turi kasdien atsiduoti Dievui, kad Jis galėtų padaryti juos Jam tinkamais indais. Jie turi kiekvieną dieną išnaudoti tarnavimo galimybes, kurios jiems prieinamos. Jie turi kasdien liudyti apie Mokytoją, kad ir kur būtų – kokio nors kuklaus darbelio sferoje namuose ar visuomeniniame darbe.” (Apaštalų darbai, 43 p.).

Aukštutiniame kambaryje mokiniai įsipareigojo skleisti Evangeliją pasauliui. Jų asmeninės darbotvarkės buvo padėtos į šalį, kad atliktų Kristaus darbą. Jų asmeniniai planai buvo sustabdyti, kad atliktų Kristaus puikų planą. Jų žmogiškos ambicijos buvo užmirštos, kad jie galėtų judėti į priekį su Kristaus troškimu atpirkti žmoniją. Jie aistringai dalijosi žinia apie Kristų, kuris keičia gyvenimą, su visu pasauliu.

Vienas noras vienijo juos visus – vykdyti Kristaus misiją ir skelbti Evangeliją pasauliui.

Koks yra jūsų svarbiausias gyvenimo troškimas? Ar jūs trokštate Šventosios Dvasios, kad Ji suteiktų jums galios liudyti? Ar jūs reguliariai dalijatės savo tikėjimu su kitais? Jei jūs būtumėte pastatytas prieš teismą už tai, kad dalijotės savo tikėjimu su kitais ir liudijote apie Jėzaus gerąją naujieną, ar būtų pakankamai įrodymų jus nuteisti? Šventoji Dvasia bus išlieta vėlyvuoju lietumi ant tų, kurie liudija Jėzaus žinią, kad Dievo darbas žemėje būtų baigtas, ir mes galėtume eiti namo. Ar nenorėtumėte pertvarkyti savo gyvenimo prioritetus ir įsipareigoti būti ištikimais Jėzaus liudytojais? Ar esate pasiruošęs leisti Šventajai Dvasiai naudoti jus bet kokiu būdu, kokiu Ji trokšta jus panaudoti? Ar galite padėti savo asmeninę darbotvarkę į šalį ir įpareigoti savo gyvenimą vienam tikslui, kad galų gale atvestumėte paklydusius pas Jėzų? Mūsų gyvenimo aplinkybės yra skirtingos. Mūsų šeimos ir darbo įsipareigojimai skiriasi. Ne kiekvienas gali padaryti tą patį. Tiesiog pasakykite Dievui, kad Jūs trokštate dalytis savo meile su kitais ir leiskite Jam vesti jus.

2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas

Visos kitos palaimos

Apmąstydami perskaitykite sekančias ištraukas iš „Testimonies to Ministers“,  511-512 p. ir 174-176 p.

„Malonė, kurioje mes dabar gyvename, skirta tiems, kurie prašo Šventosios Dvasios malonės. Prašykite Jo palaimų. Tai yra laikas, kada mes turėtume būti labiau pasišventę mūsų pašaukimui. Mums patikėtas sunkus, bet džiaugsmingas, šlovingas darbas, atskleidžiantis Kristų tiems, kurie yra tamsoje. Mes esame pakviesti šiam laikmečiui skelbti ypatingas tiesas. Dėl viso to Šventosios Dvasios išliejimas yra labai svarbus. Mes turime melstis dėl to. Viešpats tikisi, kad mes Jo prašysime. Mes nebuvome atsidavę šiam darbui visa širdimi.

Ką aš galiu pasakyti, mano broliai, Viešpaties vardu? Kokia dalis pastangų buvo įdėta pagal tai, kiek Viešpats mums yra suteikęs? Mes negalime priklausyti nuo formos ar sistemos. Visa, ko mums reikia, tai Dievo Šventosios Dvasios augančios įtakos. „Ne galybe, ne jėga, bet Mano Dvasia, – skelbia Galybių Viešpats“ (Zch 4, 6). Be paliovos melskitės ir budėkite, dirbdami atitinkamai pagal jūsų maldas. Kai meldžiatės tikėkite ir pasitikėkite Dievu. Tai vėlyvojo lietaus metas, kai Viešpats gausiai duos Savo Dvasios. Būkite uolūs maldoje ir budėkite Dvasioje.

Jei šio pažadėto palaiminimo (Šventosios Dvasios) prašoma su tikėjimu, tai Dievo žmonėms gausiai bus duotos kartu ir kitos palaimos. Dėka gudrių priešo priemonių Dievo žmonių protai atrodo nepajėgūs suvokti ir priimti Dievo pažadus. Atrodo, jie galvoja, kad ant ištroškusios sielos gali išsilieti tik menki malonės lašai. Dievo žmonės įprato galvoti, kad turi pasitikėti tik savo jėgomis, kad iš dangaus nedaug sulauks pagalbos; o rezultatas, – jog jie turi mažai šviesos, kad pasiektų kitas mirštančias paklydime ir tamsoje sielas. Bažnyčia jau seniai tenkinasi menkomis Dievo palaimomis; ji nejaučia poreikio siekti nuostabių privilegijų, už kurias buvo sumokėta didžiulė kaina. Žmonių dvasinė stiprybė sumenko, jie jaučiasi mažais bei suluošintais ir jie laiko save netinkamais darbui, kurį Viešpats pavedė jiems atlikti. Jie nepajėgūs pristatyti Dievo švento Žodžio didingas ir šlovingas tiesas, kurios įtikintų ir padėtų atsiversti sieloms per Šventosios Dvasios veikimą. Dievo Dvasia laukia poreikio ir priėmimo. Džiaugsmo derlius bus nuimtas tų,

kurie sėja šventas tiesos sėklas. „Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėjai nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas.“ (Ps 126, 6)

Pasaulis mano, kad bažnyčios žmonės yra tikrai nelaimingi žmonės, kad tarnavimas Kristui yra nepatrauklus, kad už Dievo palaimas tikintieji turi brangiai mokėti. Sutelkdami dėmesį į mūsų išbandymus ir sunkumus, mes klaidingai kitiems parodome Dievą ir Jėzų Kristų, kurį Jis pasiuntė, nepatraukliai nupiešiame kelią į dangų; tamsa, kuri gaubia tikinčiojo sielą, yra nepatraukli, ir daug žmonių nusivilia Kristaus tarnavimu. Bet ar tie, kurie taip apibūdina Kristų yra tikri tikintieji? Ne, tikintieji remiasi Dievo pažadu ir Šventosios Dvasios palaimomis. Krikščionis turi pakloti stiprius pamatus, jei jis nori sukurti stiprų ir darnų charakterį, kad jis būtų gerai subalansuotas savo religiniuose patyrimuose. Tiktai tokiu būdu žmogus bus pasirengęs priimti iššūkius atstovaujant Biblijos tiesoms ir teisumui; jis bus pripildytas ir veiks Dievo Šventosios Dvasios dėka. Tas, kuris yra tikras krikščionis, sieja švelnumo jausmą su labai tvirtu tikslo siekimu ir nepalaužiama ištikimybę Dievui; jis jokiu būdu negali tapti jam patikėtų šventų dalykų išdaviku. Tas, kuris yra apdovanotas Šventosios Dvasios, turi beribę širdį ir intelektinius gebėjimus, kurie su stipria valia ir tikslu yra nenugalimi.

3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas

Priimant pažadą

Ar vėlyvojo lietaus priėmimas yra ateities įvykis, priklausantis vien nuo Dievo? Ar Šventosios Dvasios išliejimas pabaigos laikais yra kažkas, ko mes turime laukti nieko neveikdami, kol ateis tinkamas laikas? Ar Dievas laukia tam tikro momento ateityje, kad išlietų Savo Šventąją Dvasią, kai pranašiški įvykiai išsipildys?

Šiandienos pamokoje mes studijuosime dieviškąją apvaizdą apie Šventosios Dvasios išliejimo laiką!

1. Kokių konkrečių patarimų dėl vėlyvojo lietaus išliejimo Senojo Testamento pranašai Zacharijas ir Ozėjas duoda mums? (Žr. Zch 10, 1; Oz 10, 12 )

2. Kada ateis laikas vėlyvajam lietui? (Žr. Testimonies to Ministers, 511.512 p.)

A. ” Malonė, kurioje mes dabar gyvename, numatyta tiems, kurie prašo…

Prašykite Jo palaimų. Tai yra laikas, kada mes turėtume būti labiau pasišventę mūsų pašaukimui.”

B. “Tai yra…

Daugelis bažnyčios narių laukia, kada ateityje bus išlieta Šventoji Dvasia, tačiau Dievas žada mums, jog mes galime Ją gauti dabar.

3. Kokį įspūdį apie Šventąją Dvasią mes dažnai patiriame? (Testimonies to Ministers, psl 174.)

“Kiti palaiminimai ir privilegijos laukia žmonių, kol juose atsiras noras pabudinti bažnyčią, kad gautų Dievo pažadėtą palaimą, tačiau…

4. Kuo pasireiškia Šventosios Dvasios galios trūkumas? Skaityti „Testimonies to Ministers“ 174 ir 175 puslapiuose, pagal antraštę „Visi kiti palaiminimai.“ Tada surašykite palaiminimus, kuriuos mūsų Viešpats taip laisvai mums siūlo vėlyvuoju lietumi.

„Dievo tauta, atrodo, nesugeba ____________________________________________

„Dievo žmonės įprato____________________________________________________

„Jų dvasinės stiprybės buvo_______________________________________________

„Jie yra nepatyrę________________________________________________________

„Jie negali_____________________________________________________________

Pažvelkite į kiekvieną aukščiau išvardytą trūkumą ir paverskite jį teigiamu. Ką Šventosios Dvasios išliejimas atneš į mūsų gyvenimus, kas yra visiška priešingybė prieš tai išvardytiems dalykams nuo “A” iki “E”?

A.                                 B.                         C.                               D.                                    E.

5. Kokį pažadą mūsų Viešpats davė mums apie Šventosios Dvasios išliejimą? (Testimonies to Ministers, psl 175.)

„Dievo galia ____________________________________________________________.“

Visas  dangus trokšta išlieti vėlyvąjį lietų. Kai mes nuolankiai siekiame Dievo, išpažindami savo nuodėmes, nusižemindami širdyse, atiduodami savo gyvenimą Jo tikslams, Jis veiks mumyse galingai. Jis padarys mums tai, ko mes niekada negalėtume padaryti patys. Jo meilė bus atskleista pasauliui. Jo malonė pakeis mūsų gyvenimus. Minios džiaugsis Jo tiesoje. Dievo darbas žemėje netrukus bus baigtas, ir Jėzus greit ateis.

Ieškant gilesnės patirties

Ar jūs trokštate gilesnės patirties su Dievu? Ar jūs jaučiate galingą Šventosios Dvasios poreikį savo gyvenime? Ar norėtumėte kartu su Kristumi dalyvauti šios žemės istorijos užbaigimo darbe? Ar jūs norite gauti Šventosios Dvasios išliejimą tam, kad pabaigtumėte Dievo darbą žemėje?

Dešimtyje šios knygos skyrių mes ištyrinėjome, kaip pasirengti Šventosios Dvasios vėlyvojo lietaus priėmimui. Šventoji Dvasia pripildė mūsų širdis. Mes pajutome Jos Artumą. Ji mus atvedė prie gilesnio atsidavimo Jai. Įpročiai ir požiūriai, kurių mes nežinojom, kad egzistavo mumyse, išlindo į paviršių. Ilgai puoselėtos nuodėmės paliko mus. Mes, atsiklaupę prieš mūsų Viešpatį, išpažinome ir atgailavome už visą laiką, kai mes Jį nuvylėme. Vienybėje mes Jo ieškojom maldoje su kitais krikščionimis, ir mes tapome dvasiškai atnaujinti šiais užtarimo laikotarpiais.

Jūs tikriausiai svarstote: „Kaip aš galiu išlaikyti šią naują patirtį? Ar yra kokių konkrečių dalykų, kuriuos dabar aš galiu padaryti, kad išlaikyčiau šiuos glaudesnius santykius su Dievu?“ Laimei, yra. Ateinančiomis dienomis galite padaryti tris konkrečius dalykus, kad nuolat augtumėte Jėzuje.

1. Paskirti konkretų laiką kiekvieną dieną maldai. Kai jūs atsiklaupsite prieš Jo sostą, Jėzus atsiųs Savo Dvasią jums kasdien. Prašykite Jo pažado Lk 11, 13: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“. Pasirinkite maldos partnerį arba prisijunkite prie maldos grupės ir skirkite laiko kas savaitę susirinkti. Šios maldos sesijos taps jūsų tikėjimo inkaru.

2. Įsipareigokite praleisti laiką kiekvieną dieną studijuojant Jo Žodį. Šventoji Dvasia pripildo mūsų gyvenimą, kai mes pripildome savo protus Dievo Žodžiu. Mes esame keičiami, transformuojami ir atnaujinami per Dievo Žodį. Apaštalas Petras, kuris patyrė gyvenimą keičiančią galią per Sekmines, priminė bendrakeleiviams krikščionims, jog jie buvo gavę “brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai” (2 Pt 1, 4). Galbūt norėsite sutelkti dėmesį į Jėzaus gyvenimą ir mąstyti apie Jo gyvenimą, kaip užrašyta evangelijose. Jūs būsite įkvėpti Jo meilės ir paskatinti giliau eiti savo krikščioniškojo tikėjimo taku. Asmeninis, pasišventęs Biblijos tyrinėjimas yra viso tikro dvasinio augimo pagrindas.

3. Padarykite liudijimą savo kasdienio gyvenimo dalimi. Ieškokite galimybių pasidalyti savo tikėjimu kasdien. Liudijantys krikščionys yra augantys krikščionys. Įsitraukite į kurią nors tarnavimo sritį savo vietinėje bendruomenėje. Nes „palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35), kai mes dalijamės su kitais Jėzaus meile, mes esame tie, kurie yra labiausiai palaiminti. Liudijimas numarina savanaudiškumą. Jis veda mus į gilesnę priklausomybę nuo Dievo. Jis priverčia mus pulti ant kelių ir siekti Jo galios, ir jis veda mus atgal prie Biblijos, kad surastume atsakymus į klausimus, kurių kiti klausia. Per Sekmines Jėzaus pažadas Jo mokiniams buvo suteikti mokiniams galios skleisti Evangeliją pirmojo amžiaus pasaulyje. Dvasios išliejimo tikslas paskutinei kartai yra įgalinti Jo žmones užbaigti užduotį. Tai reiškia – baigti Jo darbą. Tai reiškia – įgalinti Jo bažnyčią liudyti.

Ar norėtumėte būti didingo Dievo darbo dalis? Ar norėtumėte prisijungti prie vis augančių bažnyčios narių gretų, kurie ieško Jo maldoje, suteikiant prioritetą Jo žodžio studijavimui ir Jo karalystės liudijimui?

Jei tai yra jūsų noras, ar jūs dabar nulenksite galvą ir prisiimsite šį įsipareigojimą? Kai tai padarysite, mūsų Viešpats atsakys iš dangaus ir galingai veiks jūsų gyvenimą. Meldžiuosi, kad Šventoji Dvasia pripildytų jūsų gyvenimą ir kad jūs taptumėte Dievo atstovu savo šeimoje, savo vietinėje bendruomenėje ir savo visuomenėje.

Mokiniai buvo apimti nuostabos. Džiaugsmas sklido iš jų širdžių, pilnų dėkingumo. Istorija apie tai, kaip Petras prie šventyklos vartų Kristaus galia išgydė luošąjį žmogų, atskleidžia tikrą garbinimą, sklindantį iš dėkingos širdies. Kai nauja jėga įtekėjo į luošojo žmogaus pėdas ir kojas, Šventasis Raštas sako: “Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą.” (Apd 3, 8–9). Kristus taip kardinaliai pakeitė šio žmogaus gyvenimą, jog vienintelis logiškas atsakymas buvo šlovinimas ir padėka. Jo liudijimas tryško iš pilnos padėkos širdies. Jis negalėjo nuslėpti dėkingumo Tam, kuris dėl jo padare tiek daug.

Pakeistas aukštutiniame kambaryje

Aukštutiniame kambaryje mokiniai patyrė pasikeitimą ir jų širdys prisipildė dėkingumo. Kaip ir luošasis, jie patyrė gyvojo Kristaus galią jų gyvenimuose. Jie suvokė didingumą to, ką Gelbėtojas dėl jų padarė ant kryžiaus. Jie giliau suprato Jo didžiulės aukos didumą. Aprašydama šią aukštutinio kambario patirtį, E. Vait patvirtina:

„Dvasia nužengė ant laukiančių, besimeldžiančių mokinių su visa pilnatve, kuri pasiekė kiekvieną širdį. Begalinis Dievas galingai apsireiškė Savo Bažnyčiai. Atrodė, jog ši jėga buvo šimtmečiais suvaržyta, o dabar dangus su džiaugsmu išliejo ant Bažnyčios Gelbėtojo malonės turtus. Veikiant Dvasiai, atgailos bei išpažinimo žodžiai persipynė su šlovinimo už atleistas nuodėmes giesmėmis. Visur buvo girdėti dėkojimas ir pranašystės. Visas dangus žemai nusilenkė, stebėdamas ir garbindamas beribę, sau lygių neturinčią meilę. Netekę žado mokiniai šaukė: „Tai bent meilė!“ Jie godžiai gėrė suteiktąją dovaną. Ir kas nutiko paskui? Dvasios kalavijas, ką tik pagaląstas jėgos ir nuplautas dangaus žaibų, perskrodė netikėjimą ir atvėrė kelią. Tą dieną atsivertė tūkstančiai“ („Apaštalų darbai“, 30 p.)

Mokiniai niekada nepavargdavo pasakodami apie Jėzaus meilę. Jie buvo be galo dėkingi už Jo auką. Netgi sunkiausiais savo gyvenimo momentais jie permąstydavo išgelbėjimo dovanos didingumą. Todėl jie sugebėdavo giedoti kančiose, džiaugtis net ir persekiojami ir šlovinti, būdami įkalinti. Įsivaizduokite Filipų kalėjimo prižiūrėtojo nuostabą, kai jis išgirdo Paulių ir Silą vidurnaktį meldžiantis ir giedant giesmes Dievui. Surakinti grandinėmis, įkalinti tamsoje, nykiame kalėjime, jie džiaugėsi Dievo gerumu. Tai, žinoma, padarė įspūdį kitiems kaliniams, kaip kad įrašas byloja „Kiti kaliniai klausėsi“ (Apd 16, 25). Kalėjimo prižiūrėtojas taip pat buvo sužavėtas jų tikėjimo. Kai žemės drebėjimas visiškai sunaikino kalėjimą, prižiūrėtojas tikėjosi, kad kaliniai bus pabėgę, kas reikštų, kad jam teks už tai sumokėti savo gyvybe. Jis buvo šokiruotas, kai pamatė, kad Paulius ir Silas vis dar tebebuvo ten, su visais likusiais kaliniais. Sužavėtas šių dviejų Jėzaus pasekėjų maldingumo, kalėjimo prižiūrėtojas atidavė savo gyvenimą Kristui. Yra kažkas labai galingo gyvenime, pilname džiaugsmo, padėkos ir šlovinimo. Džiaugsmas yra vienas iš Šventosios Dvasios vaisių. Padėka ir šlovinimas ateina iš širdies, pilnos džiaugsmo.

Jėzaus džiaugsmas

Beveik neįmanoma atsispirti žmogui, gyvenančiam džiaugsmo pripildytą gyvenimą. Skeptikai labiau nori pamatyti Evangelijos atsiskleidimą gyvenime, pripildytame džiaugsmo, nei klausytis pamokslo. Svarbiausias klausimas, kurio kiekvienas save laikantis krikščioniu turi paklausti, yra: „Ar mano charakteris atskleidžia Jėzaus džiaugsmą žmonėms, esantiems aplink mane? Ar jie mato garbinimą ir dėkingumą, atsispindinčius mano gyvenime?“ Naujojo Testamento tikintieji skleidė Jėzaus džiaugsmą.

Rašydamas bažnyčiai Filipuose, apaštalas Paulius nurodė: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). Jis ragino efeziečius rodyti savo džiaugsmą: „Kalbėkite psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“ (Ef 5, 19–20). Apaštalas įspėjo kolosiečius: „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami“ (Kol 4, 2). Atsivertę krikščionys pakeitė pasaulį ne tik tuo, ko jie mokė, bet tuo, kaip jie gyveno. Jų pamaldūs žodžiai atitiko jų Dievui pašvęstus gyvenimus.
Jų dėkingumas nebuvo pagrįstas tuo, kad visada viskas vyko sklandžiai jų gyvenimuose. Jie šlovino Dievą ne tik kai viskas gerai sekėsi ir buvo sveiki. Jie šlovino Jį visada, nes net ir pačiais sunkiausiais laikais jie turėjo už ką Jį šlovinti. Aš prisiminiau Matthew Henry, XIX a. anglų  pamokslininką, kuris vieną dieną buvo apiplėštas. Tą vakarą jis rašė savo dienoraštyje: „Aš  buvau apiplėštas šiandien ir dėkoju Tau, nes aš niekada nebuvau apiplėštas prieš tai; antra, nors jie ir paėmė mano piniginę, jie nepavogė mano gyvybės; trečia, nors jie ir paėmė viską, tai buvo nedaug, ir ketvirta, aš esu, kuris buvo apiplėštas, bet nesu tas, kuris apiplėšė.“
Koks liudijimas. Kai mes skundžiamės dėl gyvenimo aplinkybių, mes iš tikrųjų kaltiname Dievą, jog Jis yra neteisingas. Pasitikėjimas Dievu per sunkius gyvenimo laikus atskleidžia pasitikėjimą Dievu, kuris kontroliuoja visatą ir aktyviai veikia mūsų gyvenime. Daug dalykų, kurie mums atsitinka, yra nesąžiningi ir tiesiog neteisingi. Tačiau net ir šiuose, labai skausminguose ir skaudžiuose patyrimuose, galime džiaugtis Gelbėtoju, kurio meilė niekada mūsų nenuvils ir kuris vieną dieną atlygins visas skriaudas. Dievas išlies Šventąją Dvasią vėlyvuoju lietumi tiems, kurie atrado pasitikėjimu Juo paslaptis net sunkiausiais gyvenimo momentais. Jei mes išmoksime, kaip šlovinti Jį tamsoje, tuomet gausime rytinės vėlyvojo lietaus atgaivos. Jei galime giedoti net tamsoje, mes mėgausimės nauja diena gaivios Dvasios pilnatvėje.
Kai mes būsime sužavėti Jo malone, nustebinti Jo meile ir priblokšti Jo gerumo, mūsų gyvenimuose nebus nieko, kas galėtų sunaikinti mūsų vidinį džiaugsmą ir ramybę, kurią Jis suteikia. Mes galime jausti skausmą, bet giliai viduje turi būti džiaugsmas, kuris mus veda. Mes galime eiti per sielvartą, tačiau džiaugsmo upės užtvindo mūsų sielas. Ką Jis yra padaręs dėl mūsų, ką Jis daro mums ir ką Jis padarys, padeda išlikti mums džiaugsmingais per gyvenimo audras.
Aukštutiniame kambaryje mokiniai atvėrė savo širdis Jo didžiajam džiaugsmui. Jų širdys buvo pripildytos padėkos ir šlovinimo.

Su malda apsvarstykite žemiau pateiktus klausimus.

1. Ar kas nors jūsų gyvenime atitraukė jus nuo džiaugsmo, kurį jums siūlo Jėzus? Kodėl?

2. Praleiskite keletą minučių apmąstant visa, ką jūs turite Kristuje. Kokios yra Jo didžiausios dovanos jums?

3. Ar aplinkiniai mato Jo džiaugsmą, atsispindintį jūsų gyvenime?

4. Ar džiaugsmas, padėka ir šlovinimas yra jausmai, ar pasirinkimai?

5. Kaip jūs galite pasirinkti būti dėkingi, net jei nesijaučiate dėkingi?

2 dalis: Dievo patarimo apmąstymas

Atidžiai perskaitykite šią ištrauką iš knygos „Testimonies to Ministers“ (509 – 512 p.)

„Aplinkybės gali atrodyti palankios gausiam malonės versmių išsiliejimui, tačiau pats Dievas turi įsakyti lietui lyti. Žinodami tai, mes neturėtume atsipalaiduoti neprašydami. Mes neturėtume pasitikėti paprasta įžvalga. Mes privalome melstis, kad Dievas atvertų gyvojo vandens versmes. Ir mes privalome patys gauti gyvojo vandens. Tad su atgailaujančiomis širdimis melskimės kuo rimčiausiai, kad dabar, vėlyvojo lietaus laiku, malonės lietus būtų išlietas ant mūsų. Kiekviename susitikime mūsų maldos turėtų kilti, kad šiuo ypatingu metu Dievas paveiktų mūsų sielas šiluma ir drėgme. Kai mes prašysime Dievo Šventosios Dvasios, romumas, nuolankumas, sąmoningas priklausomumas nuo Dievo veiks mumyse, kad gautume vėlyvąjį lietų. Jei mes melsimės palaimos su tikėjimu, Dievas atsiųs mums, ką yra pažadėjęs.

Nenutrūkstamas bendravimas tarp Šventosios Dvasios ir bažnyčios yra pateiktas pranašo Zacharijo kitu būdu, kuris turi nuostabią padrąsinimo pamoką mums. Pranašas sako: „Su manimi kalbėjęsis angelas grįžo ir pažadino mane, kaip žmogus pažadinamas iš miego. „Ką matai?“ – paklausė jis. Aš atsakiau: „Matau žvakidę, visą iš aukso, su dubeniu viršuje. Virš jos yra septyni žibintai ir septyni vamzdeliai tiems žibintams.  Greta jos yra du alyvmedžiai: vienas – dubens dešinėje, kitas – kairėje.“ Aš savo ruožtu paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: „Kas tai, mano viešpatie?“ …Jis tarė man: „Štai Viešpaties žodis Zerubabeliui. Ne galybe, ne jėga, bet Mano Dvasia, – skelbia Galybių Viešpats…“ Ir dar pridūriau: „Kas tos dvi alyvmedžių šakos, pilančios aliejų per anuos aukso vamzdelius?“ Tuomet jis man paaiškino: „Tai du pateptieji, kurie tarnauja visos žemės Viešpačiui.“ (Zch 4, 1–14)

Iš tų dviejų alyvmedžių auksinis aliejus auksiniais vamzdeliais tekėjo į žvakidės dubenį ir iš ten į auksinius žibintus, kurie teikė šviesą šventyklai. Taigi iš šventųjų, kurie yra Dievo Artume, Jo Dvasia perteikiama žmonėms, kurie paskirti Jo tarnavimui. Tų dviejų pateptųjų misija yra skleisti šviesą ir galią Dievo žmonėms, kad jų buvimu mes gautume palaimą Dievo Artume. Kaip alyvmedžiai lieja save į auksinius vamzdelius, taip ir dangiški pasiuntiniai nori perteikti visa, ką jie gauna iš Dievo. Visas dangiškas lobis laukia mūsų poreikio ir priėmimo; kai mes gauname palaiminimą, savo ruoštu mes turime jį perduoti. Tokiu būdu šventieji žibintai yra maitinami, ir bažnyčia tampa šviesos nešėja pasaulyje. Tai yra darbas, kuriam Dievas šiuo laiku paruošė kiekvieną sielą, kai keturi angelai laiko keturis vėjus, kad jie nepūstų, kol Dievo tarnai nebus užantspauduoti jų kaktose. Nėra laiko savęs tenkinimui. Sielų žibintai turi būti paruošti. Jie turi būti aprūpinti malonės aliejumi. Turi būti imtasi visų atsargos priemonių, siekiant išvengti dvasinio nuopuolio, kad didžioji Dievo diena neužkluptų mūsų kaip vagis naktį. Kiekvienas Dievo liudytojas turi dirbti apgalvotai, kaip Dievas yra nurodęs. Mes kasdien turime išlaikyti gilų ir gyvą patyrimą tobulinant krikščionio charakterį. Mes kasdien turime gauti šventąjį aliejų, kad galėtume perduoti jį kitiems. Kiekvienas, jei tik panorės, gali būti šviesos skleidėju. Mes esame linkę išslysti Jėzui iš akių. Mes turime priimti Dievo Žodį kaip patarimą ir instrukciją, ir džiaugsmingai jį perduoti kitiems. Šiuo metu yra reikalinga daugybė maldų. Kristus sako „Be paliovos melskitės“, kitaip tariant, laikykite protą nukreiptą į Dievą, visos galios ir veiksmingumo Šaltinį.

Mes ėjome ilgą laiką siauruoju keliu, bet nėra saugu tai priimti kaip įrodymą, kad mes eisime juo iki pabaigos. Jei mes ėjome su Dievu ir Šventosios Dvasios draugija, tai tik todėl, kad mes kasdien Jo siekiame tikėjime. Iš dviejų alyvmedžių auksinis aliejus, tekantis auksiniais vamzdeliais, yra perteikiamas mums. Bet tie, kurie negyvena Šventąja Dvasia ir malda, negali tikėtis gauti gerumo, kantrybės, ištvermės, švelnumo, meilės auksinio aliejaus.

Kiekvienas turi laikyti save atskirai nuo pasaulio, kuris yra pilnas neteisybės. Jei mes neiname su Dievu, nors trumpą laiką, tada pasišaliname iš Jo draugijos ir einame savo pačių keliais. Mūsų gyvenimuose turi būti tikėjimo darbų tęstinumas ir ištvermingumas. Mes turime šlovinti Dievą, parodyti Jo šlovę savo doru charakteriu. Nei vienas iš mūsų neįgis pergalės be atkaklių, nepailstamų pastangų, proporcingų tam, ko siekiame, netgi amžino gyvenimo.

Malonė, kurioje mes dabar gyvename, tiems, kurie prašo, yra Šventosios Dvasios malonė. Prašykite Jos palaimos. Dabar yra tas laikas, kai mes turime būti labiau pasišventę mūsų tarnavime. Mums yra paskirtas sunkus, reikalaujantis pastangų, bet džiaugsmingas, garbingas darbas atskleisti Kristų tiems, kurie yra tamsoje. Mes šiuo metu esame pašaukti paskelbti ypatingas tiesas. Šiam darbui yra būtinas Dvasios išliejimas. Mes turime jo melsti. Viešpats tikisi, kad mes to prašysime. Mes nedirbome šio darbo iš visos širdies.

3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas

Dvasios vaisiaus atskleidimas

Mums besiekiant Šventosios Dvasios išliejimo ir atveriant savo širdis, kad sulauktume dangiško Svečio, Jis iš esmės pakeis mūsų gyvenimus. Šventosios Dvasios gavimas išaugina Dvasios vaisių. Jeigu šis Dvasios vaisius nepasireiškia mūsų kasdieniame bendravime vienas su kitu, tuomet nėra akivaizdaus įrodymo, kad mes esame pripildyti Dvasios. Kai Šventoji Dvasia yra išlieta, Ji pakeičia mūsų mąstymą, gyvenimą ir santykius su kitais. Šioje pamokoje mes studijuosime, kaip Šventoji Dvasia veikia, kad pakeistų mūsų charakterius ir Dvasios vaisius būtų akivaizdžiai matomas mūsų gyvenimuose.

1. Šventosios Dvasios vaisiai yra išvardyti laiške Galatams 5, 22–23. Perskaitykite kiekvieną žemiau išvardytą vaisių ir vienu sakiniu apibūdinkite tą vaisių. Ką šie vaisiai reiškia jums?

A. Meilė ________________________________________________

B. Džiaugsmas __________________________________________

C. Ramybė _____________________________________________

D. Kantrybė ___________________________________________

E. Gerumas ____________________________________________

F. Malonumas _______________________________________

G. Ištikimybė ____________________________________________

H. Romumas ____________________________________________

I. Susivaldymas ___________________________________________

2. Kurie trys iš šių dvasinių vaisių yra reguliariai pasireiškiantys jūsų gyvenime?

A.

B.

C.

3. Kurie trys iš šių dvasinių vaisių norėtumėte, kad pasireikštų labiau?

A.

B.

C.

4. Kokius tris tam tikrus bruožus Šventoji Dvasia ugdys mumyse, kai mes melsimės lietaus? (Testimonies to Ministers, 509 p.)

Kai mes sieksime Dievo, Šventoji Dvasia veiks mumyse šiais būdais:

A.

B.

C.

5. Kristus nurodė „be paliovos melstis“, tai yra išlaikyti mintis pakylėtas link Dievo, kuris yra galios ir efektyvumo šaltinis” (Testimonies to Ministers, 511 p.). Ką mes gausime, jei melsimės nerūpestingai ir neapgalvotai? (Testimonies to Ministers, 511 p.)

„Tie, kurie negyvena Šventąja Dvasia ir malda______________________________________.“

Šventoji Dvasia, dievybės trečiasis asmuo yra gyvenimą keičiantis dangaus Atstovas. Tik Ji gali suteikti mums dvasinės galios, kad padarytų skirtumą mūsų gyvenime. Labai giliai įsišakniję įpročiai gali būti pakeisti tik Šventosios Dvasios. Stipriai įsišaknijusias mūsų nuodėmes galima įveikti tik Šventosios Dvasios galia. Egocentriški (perdėtai jausmingas dėmesys sau) bruožai ir nuostatos gali būti keičiamos tik Šventosios Dvasios.

Leidimas ŠventajaisDvasiai galingai atskleisti Jėzaus meilę ir malonę per savo gyvenimą yra visų krikščionių prioritetas. Jėzus apibendrina tai tokiu būdu: “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“(Mt 6, 33). Kai mes siekiame Dievo malda, Šventoji Dvasia įeina į mūsų širdis ir pakeičia mūsų gyvenimus.

„šiuo metu reikia daug maldų“ (Testimonies to Ministers, 511 p.).

„atgimimo reikia tikėtis kaip atsakymo į maldą“ (Selected Messages, bk. 1, 121 p.).

Ar jūs atversite savo širdį Dievui ir prašysite Šventosios Dvasios išliejimo šiandien? Ar prašysite atskleisti Dvasios vaisius jūsų gyvenime?
Ar esate pasiruošęs atiduoti viską harmoningai Jo valiai? Kodėl gi nesimelsti šiandien šia malda:

Brangus Viešpatie,
Aš nuolankiai pripažįstu, kad ne visada atskleidžiu Dvasios vaisius savo gyvenime. Kartais aš nesu kantrus, malonus ir švelnus. Kartais aš neparodau susivaldymo malonės. Šiandien aš nuoširdžiai atgailauju dėl savo trūkumų. Aš išpažįstu savo nuodėmes ir atveriu savo širdį Tau. Aš manau, Tu gali padaryti daugiau už mane per Savo Šventąją Dvasią, nei aš galėsiu kada nors padaryti pats. Aš prašau Tavęs dabar pakeisti mano gyvenimą, atskleisti Dvasios vaisius ir akivaizdžiai parodyti Tavo mylintį charakterį.
Jėzaus vardu, amen.

Trys žemiau išdėstytos Rašto ištraukos apibūdina Jėzaus ištikimą atsidavimą.

Pranašiškai kalbėdamas, psalmistas įdėjo šiuos žodžius į Gelbėtojo burną: „Mano džiaugsmas – vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje“ (Ps 40, 9).

„Mano Siuntėjas yra su Manimi; Jis nepaliko Manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka“ (Jn 8, 29).

„Tuomet Aš tariau: štai ateinu, kaip knygos ritinyje apie Mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios“ ( Hbr 10, 7 ).

Jėzaus  atsidavimo tikslas

Jėzaus vienintelis siekis buvo vykdyti Tėvo valią. Visas Jo gyvenimas teikė Dievui šlovę. Jėzaus paklusnus atsidavimas Tėvui buvo kanalas, per kurį dangiškos palaimos liejosi į žemę. Šiandien taip pat Šventosios Dvasios galia yra liejama per atsidavusias širdis.

Ar jūs manote, kad Petras, Jokūbas ir Jonas girdėjo Jėzaus maldą Getsemanėje?

Ar manote, kad Jo nuoširdus maldavimas palietė jų širdis?

Jie galbūt buvo nustebinti Jo visišku atsidavimu vykdyti Tėvo valią. Šis visiškas atsidavimas galbūt padarė poveikį ir jų gyvenimams. Nors jie pilnai nesuprato Jo nenukrypstamos ištikimybės prieš Sekmines, Jo gyvenimo pavyzdys paliko jiems gilų įspūdį. Tai buvo aukštutiniame kambaryje per Sekmines, kur jie iš tikrųjų pradėjo suprasti, ko Jis bandė juos išmokyti. „Prieš jų akis kaip procesija praslinko Jo nuostabaus gyvenimo scena po scenos. Apmąstydami Jo tyrą, šventą gyvenimą, jie jautė, kad joks triūsas nebus per sunkus, jokia auka nebus per didelė, kad tik jie galėtų savo gyvenimu paliudyti Kristaus charakterio gerumą“ (Apaštalų darbai, 29 p.). Tai vyko aukštutiniame kambaryje, kai apaštalai buvo kartu su Dievu, kur jie tapo visiškai atsidavę Tėvo valios vykdymui. „Kristus užpildė jų mintis; Jo karalystės atėjimas buvo jų tikslas. Savo mąstymu bei charakteriu jie tapo panašūs į Mokytoją, ir žmonės „atpažino juos buvus kartu su Jėzumi“ (Apd 4, 13) (Apaštalų darbai, 35 p.).

Paklusnumas atlieka pasikeitimą

Petras po Sekminių tapo visai kitu žmogum. Jis daugiau prieš šventyklos vyresniųjų kaltinimus nedrebėjo iš baimės. Kai jis susidurdavo su šiais religiniais vadovais ir jie įsakydavo jam nustoti skelbti Jėzaus vardu, apaštalas atsakydavo:  „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Šventosios Dvasios įtakoje Jėzaus pavyzdys atliko pakeitimą. Kaip ir jo Mokytojo, Petro vienintelis tikslas buvo vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Ir tai pajuto visi Šventąja Dvasia pripildyti mokiniai. Jie nebijojo būti persekiojami, įkalinami ir netgi dėl Jėzaus nubausti mirtimi. Kodėl ?

Apaštalai troško vykdyti Jėzaus valią. Jie padėjo į šalį savo asmenines ambicijas. Pažinti ir paklusti Kristui tapo svarbiausiu dalyku jų gyvenimuose. Panašiai ir tikėjimas, kuris veda į atsidavimą Kristaus valiai, yra svarbiausias dalykas kiekvieno krikščionio gyvenime. Elena Vait aprašo tokį atsidavimą:

„Paklusnumas, kurio reikalauja Kristus, tai atidavimas valios, kuri pripažįsta tiesą su jos pašventinančia galia ir drebančia prieš Viešpaties Žodį, ir tai yra Šventosios Dvasios darbas. Tai turi būti visos esybės pasikeitimas: širdies, sielos, ir charakterio… Tiktai prie aukuro ir tik iš Dievo rankos savanaudis gobšus žmogus gali gauti dangaus žibintą, kuris atskleidžia jo netinkamumą ir veda jį link Kristaus jungo priėmimo, Jo romumo ir nuolankumo išmokimo.

Kaip ir mokiniai, mes turime susitikti su Dievu paskirtoje vietoje. Tada Kristus atiduos mus Šventosios Dvasios vedimui, kuri veda mus į tiesos pilnatvę, pakeisdama mūsų savisvarbą į paklusnumą Kristui. Ji paima iš Kristaus lūpų išeinančias tiesas ir perteikia jas su gyvybinga galia paklusniai sielai. Taip mes galime priimti tobulą tiesos Autoriaus antspaudą“ (In Heavenly Places 236 p.).

Gilesnis atsidavimas

Kažkas nepaprasto atsitiko aukštutiniame kambaryje. Šventoji Dvasia suteikė gilų įtikinimą kiekvienam besimeldžiančiam mokiniui. Kristaus amžinos aukos ant kryžiaus šviesoje dabar jie pastebėjo, kad jų asmeninis atsidavimas buvo paviršutinis. Jie suprato, kad Dievas kvietė juos į žymiai gilesnį pasišventimą. Jie pastebėjo savo paviršutinišką atsidavimą Kristui. Jie atvėrė savo širdis pilnam Šventosios Dvasios darbui ir visiškai pašventė savo gyvenimus Jo valios vykdymui. Dievas tada turėjo skaidrius kanalus, per kuriuos galėjo išlieti Savo Šventąją Dvasią. Toks absoliutus atsidavimas Dievo valiai paruošia mūsų širdis gausiam Šventosios Dvasios išliejimui. Vėlyvasis lietus bus išlietas ant pasišventusių širdžių.

Kai jūs su malda apmąstysite šiuos žemiau pateiktus klausimus, paprašykite Dievo pagilinti jūsų pasišventimą.

1. Ar Šventoji Dvasia įtikina mane pašvęsti ką nors mano gyvenime dabar, šiuo momentu?

2. Ar yra kas nors, ką aš puoselėju, o Dievas galbūt kviečia mane atiduoti?

3. Paskaitykite visą 51 psalmę ir paklauskite Dievo, ko Jis nori jus išmokyti, kai ją skaitysite. Ypatingai apmąstykite skaitydami šias 51 psalmės eilutes:

„Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią, ir kaulai, kuriuos išvarginai, tepradžiunga. Nugręžk Savo veidą nuo mano nuodėmių ir panaikink visas mano kaltes. Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią. Nevaryk manęs nuo Savo Artumo, nenuimk nuo manęs Savo Dvasios Šventos… Mokysiu nedorėlius Tavo kelių, ir nusidėjėliai sugrįš pas Tave“. (Ps 51, 10–13.15).

2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas

Apmąstydami perskaitykite šią ištrauką iš „Testimonies to Ministers“ 506 ir 507 p.

„Prašykite Viešpatį lietaus, ankstyvųjų lietų, Viešpatį, kuris sukuria perkūnijos debesis, gausiai duoda lietaus“ (Zch 10, 1). „Išliejo žemyn jums gausų lietų –ankstyvuosius ir vėlyvuosius lietus“ (Jl 2, 23). Rytuose ankstyvasis lietus iškrinta sėjos metu. Jis yra būtinas sėklos sudygimui. Gaivinančio lietaus įtakoje sudygsta gležnas daigelis. Vėlyvasis lietus iškrinta sezono pabaigoje, subrandina javus ir paruošia juos nuėmimui. Viešpats naudoja šiuos gamtos reiškinius, kad pavaizduotų Šventosios Dvasios darbą. Kaip drėgmė ir lietus yra duodami tam, kad paruoštų sėklą dygimui, o po to pribrandintų derlių, taip ir Šventoji Dvasia yra suteikiama, kad pakeltų dvasinį augimą nuo vieno laiptelio į kitą. Javų brandinimas vaizduoja Dievo malonės darbo užbaigimą sieloje. Dėka Šventosios Dvasios galios moralinis Dievo veidas yra ištobulinamas charakteryje. Mes turime būti visiškai pakeisti pagal Kristaus panašumą.

Vėlyvasis lietus, brandinantis žemės derlių, vaizduoja Dvasios malonę, kuri ruošia bažnyčią Žmogaus Sūnaus atėjimui. Bet jeigu ankstyvasis lietus neiškris, nebus gyvybės, daigelis neišdygs. Jeigu ankstyvasis lietus nepadarys savo darbo, vėlyvasis lietus nesubrandins sėklos. Turi būti „pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje“. Turi būti pastovus, veiksmingas krikščioniškas augimas, pastovi krikščioniško patyrimo pažanga. To mes turime intensyviai siekti su dideliu troškimu, su kuriuo mes gerbsime Kristaus, mūsų Gelbėtojo mokymą.

Daugelis praleis progą gauti ankstyvąjį lietų. Jie neturės visų privalumų, kuriuos Dievas paruošė jiems. Jie tikisi, kad tai, ko trūksta, jie gaus su vėlyvuoju lietumi. Kai malonė gausiai išsilies, jie ketina tada atverti savo širdis, kad ją gautų. Jie daro didžiulę klaidą. Darbas, kurį Dievas pradėjo žmonių širdyse, duodamas jiems šviesą ir žinias, turi būti pastoviai tobulinamas. Kiekvienas individualiai turi pastebėti savo būtinybes. Širdis turi būti ištuštinta nuo visų teršalų ir apvalyta, kad būtų galima pripildyti Šventąja Dvasia. Tai įvyksta išpažįstant ir apleidžiant nuodėmes su uolia malda ir pasišventimu Dievui, taip apaštalai pasiruošė Šventosios Dvasios išliejimui Sekminių dieną. Tas pats darbas, tik didesniu mastu, turi būti atliktas dabar.

Po to žmogui lieka tik prašyti palaimos ir laukti, kada Viešpats užbaigs dėl jo darbą. Dievas pradėjo darbą, Jis jį ir užbaigs, padarydamas žmogų tobulą per Jėzų Kristų. Bet neturi būti nepaisoma malonės, išlietos ankstyvuoju lietumi. Tik tie, kurie gyvena pagal gaunamą šviesą, gaus didesnę šviesą. Jeigu kasdien netobulinsime krikščioniškas dorybes, mes neatpažinsime Šventosios Dvasios apsireiškimo vėlyvajame lietuje. Jis gali kristi ant aplink mus esančių širdžių, bet mes jo neatpažinsime ir jo negausime.“

3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas

Jeigu Dievas daug labiau trokšta mums duoti Savo Šventąją Dvasią, nei tėvas nori duoti savo vaikams gerų dalykų, kodėl tada būtina melstis dėl Šventosios Dvasios nužengimo ant mūsų (Lk 11, 13)? Ar Dievas neskuba mus apdovanoti gausiomis palaimomis?

Šios dienos pamokoje mes atrasime atsakymus į šiuos gyvybiškai svarbius klausimus.

1. Koks yra pirmučiausias vėlyvojo lietaus tikslas? (žr. „Testimonies to Ministers“  506 p.)

A. „Šventosios Dvasios jėga __________________________________________________.“

B. „Vėlyvasis lietus, padedantis subręsti grūdui pjūčiai, vaizduoja ____________________.“

2. Kodėl daugelis bažnyčios narių negalės gauti vėlyvojo lietaus? (žr. „Testimonies to Ministers“ 506 p.)

3. Kaip mokiniai pasiruošė tam, kad Sekminių dieną priimtų Šventosios Dvasios jėgą? (žr. „Testimonies to Ministers“ 507 p.)

„Tai įvyksta _______________________ ir _____________________ nuodėmes su uolia ________________________  ir _______________________ Dievui, taip apaštalai pasiruošė Šventosios Dvasios išliejimui Sekminių dieną.“

4. Kas patirs Šventosios Dvasios išliejimą vėlyvuoju lietumi? (žr. „Testimonies to Ministers“ 507 p.)

A. „ Tik tie, kurie gyvena pagal suteiktą šviesą _______________________________________.“

B. „Jeigu mes kasdien netobulinsime ______________________________________________.“

Ankstyvasis lietus ir vėlyvasis lietus žemės ūkio darbų cikle veikia kartu nuo pradžios iki pabaigos. Galutiniam derliui gauti reikia jų abiejų. Šventosios Dvasios darbas yra panašus. „Dievo malonė yra reikalinga pradžioje, ji reikalinga kiekviename žingsnyje vėliau, ir tik Dievo malonė gali užbaigti šį darbą“ („Testimonies to Ministers“ 508 p.).

5. Ko turime visomis išgalėmis vengti krikščioniškame gyvenime ir ko mes turime kasdien siekti? (žr. Testimonies to Ministers“ 508 p.)

A. „Neturime laiko ilsėtis ______________________  ______________________.“

B. „ Mes galime gauti Šventosios Dvasios, bet ____________________________.“

C. „Jei mes neaugsime, jei ___________________________________________.“

Problema nėra Dieve. Jis labai trokšta išlieti Savo Šventąją Dvasią į mūsų alkstančias sielas. Problema yra ta, kad mes nesame pasiruošę gauti Dievo palaimų pilnatvę. Dangus atkakliai kviečia paskutinių laikų Dievo žmones pasiruošti vėlyvojo lietaus priėmimui. Jis kviečia mus į maldą, atgailą, išpažinimą, nusižeminimą ir atsidavimą. Ar jūs dabar nulenksite galvas ir išsakysite Dievui savo troškimą padaryti siekimą Jo Dvasios jėgos prioritetu jūsų gyvenime?