Sabatos Biblijos mokykla

Apaštalų požiūriai prieš Sekmines iš esmės skyrėsi nuo jų pozicijos po Sekminių. Praleidus 10 dienų aukštutiniame kambaryje, įvyko didžiulis pasikeitimas. Luko Evangelijoje pažymima, kad prieš pat Jėzaus mirtį, „tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu“ (Lk 22, 24). Tai, žinoma, neatrodo kaip grupė žmonių, kurie buvo pasišventę atskleisti Kristaus meilę miestams ir miesteliams, kuriuos jie buvo pakviesti pasiekti su Kryžiaus žinia. Tai neatrodo kaip tikinčiųjų grupelė, kuriai patikėta su Šventosios Dvasios galia savo pamokslais apversti pasaulį. Jų mąstyme vyravo asmeninės ambicijos. Skatinami asmeninių interesų, jie daugiau domėjosi, ką gaus sekdami Kristų, o ne save atiduodami nesavanaudiškam tarnavimui. Jie buvo užtikrinti, kad buvo pasiruošę valdyti su Kristumi Jo ateisiančioje Karalystėje, ir kiekvienas norėjo būti pranašesnis.

Petro pasitikėjimas išlindo, kai tvirtai pareiškė, jog jis pasirengęs dėl Kristaus eiti “ir į kalėjimą, ir į mirtį‘‘ (Lk 22, 33). Faktiškai, pagal Mato Evangeliją visi apaštalai išreiškė tą patį arogantišką, savimi pasitikintį požiūrį. Petras tvirtino Jėzui: „Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, vis tiek Tavęs neišsiginsiu. Taip kalbėjo ir visi mokiniai“ (Mt 26, 35). Verždamiesi į pirmą vietą, mokiniai nesuprato Evangelijos esmės. Jie atrodė kurti Jėzaus žodžiams: „Ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 27–28).

Sekminės padaro skirtumą

Sekminės viską pakeitė. Per tas 10 dienų aukštutiniame kambaryje mokiniai atidžiai ištyrė savo širdis. Jie suprato savo silpnumą ir maldavo Jo pastiprinimo. Jie suvokė savo silpnybes ir siekė neišsenkančios Jo galybės. Jie pripažino savo savanaudiškumą ir maldavo nusižeminusios nesavanaudiškos Jėzaus dvasios. Aprašydama jų patyrimą Elena Vait teigia:

„Laukdami pažado išsipildymo, mokiniai nusižemino savo širdyse nuoširdžiai atgailaudami ir išpažino savo netikėjimą. Prisiminę Kristaus prieš mirtį išsakytus žodžius, jie geriau suprato jų prasmę. Tiesos, kurios buvo išblėsusios jų atminty, vėl atgijo, ir jie kartojo jas vienas kitam. Jie priekaištavo sau, kad neteisingai suprato tai, ką kalbėjo Gelbėtojas. Prieš jų akis kaip procesija praslinko Jo nuostabaus gyvenimo scena po scenos. Apmąstydami Jo tyrą, šventą gyvenimą, jie jautė, kad joks triūsas nebus per sunkus, jokia auka nebus per didelė, kad tik jie galėtų savo gyvenimu paliudyti Kristaus charakterio gerumą. O, kad būtų galima dar kartą išgyventi tuos trejus praėjusius metus, jie elgtųsi visai kitaip!“ (Apaštalų darbai, 28–29 p.).

Kai apaštalai meldėsi kartu, nužemindami savo širdis prieš Dievą, Šventoji Dvasia atvėrė jų protams nusižeminimo, pasitikėjimo, paklusnumo ir tarnavimo pamoką, kurios Kristus iš jų taip laukė, kad jie suprastų. Mokiniai pasijuto atmestini, kai juos įtikino Šventoji Dvasia. Jie troško, kad galėtų tuos paskutinius tris su puse metų pragyventi iš naujo. Ar jūs kada nors taip jautėtės? Ar jūs kada norėjote sugrįžti ir ištaisyti savo praeities klaidas? Šventoji Dvasia ne tiktai įtikina mus dėl nuodėmės, Ji gydo mūsų sudaužytas širdis. Ji duoda mums viltį. Ji įtikina mus, kad Dievas turi geresnį planą mūsų gyvenimams. Ji įkvepia mus pasitikėti pažadais dėl geresnės ateities.

Pavyzdžiui, paimkime Petrą. Po Sekminių jis buvo visiškai kitas asmuo. Pripildytas Šventosios Dvasios, Sekminių dieną jis pamokslavo galingą pamokslą ir per vieną dieną buvo įtikinti bei pakrikštyti trys tūkstančiai žmonių. Kai žydų vyresnieji mėgino nutildyti jo liudijimą, jis drąsiai pareiškė: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Pagyrūnas Petras tapo pasitikinčiu ne savimi, bet Viešpaties stiprybe. Arogantiškasis Petras išmoko nusižeminančio, nesavanaudiško tarnavimo pamoką. Paklausykite jo asmeninio liudijimo: “Ir visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus“ (1 Pt 5, 5–6). Nusižeminusios širdys yra širdys, kurias Dievas gali pripildyti Šventąja Dvasia. Tai yra širdys, kurios yra atviros gauti gausius Dievo palaiminimus.

Jėzus: mūsų pavyzdys

Įsivaizduokite Jėzų. Gelbėtojas paliko dangaus šlovę, kad ateitų į nuodėmingą pasaulį. Jis paliko bendravimą su Tėvu, angelų šlovinimą ir dangiškų būtybių garbinimą. Apaštalas Paulius aprašo Jėzaus patyrimą šiais žodžiais: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 8–9). Jėzus ne tik tapo žmogumi, Jis tapo ir tarnu. Jis ne tik tapo tarnu, bet tapo paklusniu tarnu. Jis tapo ne tik paklusniu tarnu, bet Jis buvo paklusnus iki mirties. Jis ne tik mirė paprasta mirtim, bet Jis mirė baisia mirtimi už visus, kryžiaus mirtimi. Kristaus mirtis ant kryžiaus davė teisę tapti Vyriausiuoju Kunigu dangaus šventykloje, sėdinčiu Dievo dešinėje. Nuolankus paklusnumas visada duoda teisę didingumui. Dievas išaukština tuos, kurie pasiduoda nuolankumui.

Nusižeminimo apibrėžimas

Nusižeminimas yra meilės tarnavimo požiūris, kuris neiškelia savo svarbumo. Jis visada rūpinasi kitų reikmėmis. Nusižeminančioje širdyje savasis aš nėra visatos centras. Nusižeminimas iškelia į centrą kitus. Jis nusiteikęs davimui ne gavimui. Jis trokšta tik gero kitiems ir neišnaudoja kitų savo labui. Nusižeminimas yra viena iš charakteristikų, kurias Dievas vertina labiausiai. Perskaitykite su malda žemiau pateiktas tris ištraukas ir atsakykite į klausimus:

„Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save. Ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos , bet kitų“ (Fil 2, 3–4).

„Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12).

„Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę“ (Jok 4, 6).

1. Ką tai reiškia žmogui „laikyk kitus aukštesnius už save“?

2. Ką reiškia „sielos nužeminimas“? Kaip mes galime „užsidėti“ sielos nužeminimą?

3. Paaiškink, kodėl Dievas „priešinasi išpuikėliams, bet suteikia malonę nuolankiesiems“.

4. Kodėl nuolankumas yra toks svarbus vėlyvajam lietui gauti?

Per ateinančias dienas prašykite Dievo, kad duotų nusižeminusią dvasią. Maldaukite Jo iš širdies išimti išdidumą. Siekite proto, pripildyto troškimo tarnauti kitiems. Leiskite Dievui išimti savanaudiškumą ir šykštumą iš jūsų širdies. Šventoji Dvasia gali atskleisti išdidumą, savanaudiškumą, konkuruojančią dvasią arba troškimą būti pranašesniu. Jei Ji tai padarys, atverkite savo širdį Jėzaus apvalančiai galiai ir prisiminkite, kad Dievas dažnai nužemina mus, prieš mus pripildant – Jis dažnai nužemina mus prieš išaukštinant.

2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas

Apgalvodami perskaitykite šią ištrauką iš „Apaštalų darbų“ knygos, 41–44 p.

„Nuo pat pra­džių Die­vas dir­bo Šven­to­sios Dva­sios pa­gal­ba per Sa­vo įran­kius – žmo­nes, kad pa­siek­tų Sa­vo tiks­lą nu­puo­lu­sios žmo­ni­jos at­žvil­giu. Tai at­si­sklei­dė pa­triar­chų gy­ve­ni­me. Ir dy­ku­mos Baž­ny­čiai, Mo­zės lai­kais, Die­vas su­tei­kė Sa­vo Dva­sią: „Sa­vo ge­rą­ja Dva­sia juos ap­do­va­no­jai, kad jie su­pras­tų“ (Ne­h 9, 20). Apaš­ta­lų lai­kais Jis ga­lin­gai ko­vo­jo per Šven­to­sios Dva­sios vei­ki­mą dėl Savo Baž­ny­čios. Ta pa­ti jė­ga, ku­ri pa­lai­kė pa­triar­chus, ku­ri su­tei­kė ti­kė­ji­mo bei drąsos Ka­le­bui ir Jo­zu­ei ir pa­da­rė apaš­ta­liš­ko­sios Baž­ny­čios dar­bą veiksmingą, įkvė­pė iš­ti­ki­muo­sius Die­vo vai­kus ir to­li­mes­niais am­žiais. Bū­tent per Šven­to­sios Dvasios jė­gą tam­siai­siais vi­du­ram­žiais krikš­čio­nys val­diečiai pa­dė­jo pa­ruoš­ti kelią re­for­ma­ci­jai. Ta pa­ti jė­ga do­va­no­jo sėk­mę kil­min­giems vy­rams bei moterims, kurie pir­mie­ji žen­gė šiuo­lai­ki­nių mi­si­jų įtvir­ti­ni­mo ke­liu bei ver­tė Bibli­ją į vi­sų tau­tų bei žmo­nių kal­bas ir dia­lek­tus.

Šiandien Dievas vis dar panaudoja Savo Bažnyčią tam, kad Jo tikslas taptų žinomas žemėje. Mūsų laikais kryžiaus pasiuntiniai keliauja iš miesto į miestą, iš ša­lies į ša­lį, reng­da­mi ke­lią Kris­taus ant­ra­jam at­ėji­mui. Die­vo Įsta­ty­mo ma­tas yra iš­aukš­tin­tas. Vi­sa­ga­lio Dva­sia jau­di­na žmo­nių šir­dis, ir tie, kurie su­re­a­guo­ja į jos po­vei­kį, tam­pa Die­vo ir Jo tie­sos liu­dy­to­jais. Dau­ge­ly­je vie­to­vių ga­li­ma pamatyti, kaip pa­si­šven­tę vy­rai ir mo­te­rys per­tei­kia ki­tiems tą švie­są, ku­rios dė­ka išgel­bė­ji­mo per Kris­tų ke­lias ta­po aiš­kus jiems pa­tiems. Leis­da­mi sa­va­jai švie­sai spin­du­liuo­ti, kaip ir tie, ku­rie bu­vo pa­krikš­ty­ti Dva­sia Sek­mi­nių die­ną, jie gau­na vis dau­giau ir dau­giau Dva­sios jė­gos. Tai­gi že­mė bus nu­tvieks­ta Vieš­pa­ties šlovės.

An­tra ver­tus, yra ir to­kių, ku­rie, užuot iš­min­tin­gai pato­bu­li­nę esa­mas galimybes, bergž­džiai lau­kia kaž­ko­kio ypa­tin­go dva­si­nės at­gai­vos lai­ko­tar­pio, ka­da jų ge­bė­ji­mas ap­švies­ti ki­tus la­bai su­stip­rė­tų. Jie ap­lei­džia da­bar­ti­nes pareigas ir pri­vi­le­gi­jas ir lei­džia pri­blės­ti sa­va­jai švie­sai, laukda­mi to me­to, kai be jo­kių savo pa­stan­gų jie gaus ypa­tin­gą pa­­lai­mi­ni­mą, ku­ris juos pa­keis ir pa­da­rys tin­ka­mus tarnystei.

Lai­kų pa­bai­go­je, kai Die­vo dar­bas že­mė­je eis į pa­bai­gą, nuo­šir­džias atsidavusių, Šven­to­sios Dva­sios va­do­vau­ja­mų ti­kin­čių­jų pa­stan­gas iš tie­sų ly­dės ypa­tin­gi die­viš­kos ma­lo­nės žen­klai. Pa­nau­do­da­mi anks­ty­vo­jo ir vė­ly­vo­jo lietaus, krin­tan­čio Ry­tų ša­ly­se sė­jos bei der­liaus bren­di­mo me­tu, sim­bo­li­ką, žy­dų pranašai kal­bė­jo apie ne­įti­kė­ti­no mas­to dva­si­nės ma­lo­nės at­nau­ji­ni­mą Die­vo Bažny­čio­je. Dva­sios iš­si­lie­ji­mas apaš­ta­lų lai­kais bu­vo anks­ty­vo­jo, ar­ba pir­mo­jo, lie­taus pra­džia, at­ne­šu­si šlo­vin­gų vaisių. Dva­sia iš­liks tik­ro­jo­je Baž­ny­čio­je iki lai­kų pa­bai­gos.

Ta­čiau ar­tė­jant že­mės pjū­čiai, yra pa­ža­dė­ta ypa­tin­ga ma­lo­nė, ku­ri pa­rengs Bažny­čią Žmo­gaus Sū­naus at­ėji­mui. Šis Dva­sios iš­si­lie­ji­mas pa­ly­gin­tas su vėlyvuo­ju lie­tu­mi; ir bū­tent dėl šios pa­pil­do­mos jė­gos krikš­čio­nys tu­ri mels­ti Pjūties Vieš­pa­tį „vė­ly­vojo lie­taus“. At­sa­ky­da­mas „Vieš­pats su­kurs per­kū­ni­jos de­be­sis, gau­siai duos lie­taus“. „Jis […] išlie­jo že­myn jums gau­sų lie­tų – ankstyvuo­sius ir vė­ly­vuo­sius lie­tus“ (žr. Zch 10, 1; Jl 2, 23).

Bet jei­gu Die­vo Baž­ny­čios na­riai šian­dien ne­tu­rės gy­vo ry­šio su vi­so­ke­rio­pu dva­si­nio au­gi­mo Šal­ti­niu, jie ne­bus pa­si­ren­gę der­liaus nu­ė­mi­mo me­tui. Jei­gu jie ne­lai­kys sa­vo ži­bin­tų pa­ruoš­tų ir de­gan­čių, iš­ki­lus ypa­tin­gam po­rei­kiui, ne­gaus pa­pil­do­mos ma­lo­nės.

Tik tie, ku­rie nuo­la­tos gau­na nau­jos ma­lo­nės, tu­rės jė­gą, ati­tin­kan­čią jų kasdieni­nes reik­mes, bei ge­bės ta jė­ga pa­si­nau­do­ti. Užuot lau­kę kaž­ko­kio me­to at­ei­ty, kai vei­kiant ypa­tin­gai dva­si­nei jė­gai jie per ste­buk­lą taps tin­ka­mi sie­loms lai­mė­ti, jie tu­ri kas­dien at­si­duo­ti Die­vui, kad Jis ga­lė­tų pa­da­ry­ti juos Jam tinkamais in­dais. Jie tu­ri kiek­vie­ną die­ną iš­nau­do­ti tar­na­vi­mo ga­li­my­bes, ku­rios jiems pri­ei­na­mos. Jie tu­ri kas­dien liu­dy­ti apie Mo­ky­to­ją, kad ir kur bū­tų – ko­kio nors kuk­laus dar­be­lio sfe­ro­je na­muo­se ar vi­suo­me­ni­nia­me dar­be.

Pa­si­šven­tu­siam dar­bi­nin­kui ži­no­ji­mas, kad pats Kris­tus per Sa­vo gy­ve­ni­mą žemė­je kas­dien ieš­ko­jo Tė­vo, kad gau­tų nau­jos taip rei­ka­lin­gos ma­lo­nės, yra nuosta­bus pa­guo­dos šal­ti­nis. Šis ben­dra­vi­mas su Die­vu įkvėp­da­vo Kris­tų ženg­ti į prie­kį, stip­rin­ti bei lai­min­ti ki­tus. Štai pa­žvel­ki­te, kaip Die­vo Sū­nus pri­klau­pė mels­da­ma­sis Sa­vo Tė­vui! Nors Jis – Die­vo Sū­nus, Jis stip­ri­na Sa­vo ti­kė­ji­mą malda ir, ben­drau­da­mas su Dan­gu­mi, įgy­ja jė­gų at­si­spir­ti blo­giui bei tar­nau­ti žmo­nėms. Kaip mū­sų Vy­res­ny­sis Bro­lis, Jis ži­no po­rei­kius tų, ku­rie, nors yra silpni ir gy­ve­na nuo­dė­mės bei pa­gun­dų pa­sau­ly­je, vis dėlto trokš­ta Jam tar­nau­ti. Jis ži­no, kad pa­siun­ti­niai, ku­rie Jo aky­se tin­ka­mi dar­bui, yra sil­pni, klys­tan­tys žmo­nės; ta­čiau vi­siems, ku­rie vi­siš­kai at­si­duoda Jo tar­nys­tei, Jis pa­ža­dė­jo dievišką pa­gal­bą. Jo pa­ties pa­vyz­dys liu­di­ja, kad nuo­šir­dus, at­kak­lus at­si­da­vi­mas Die­vui per ti­kė­ji­mą – ti­kė­ji­mą, ku­ris ve­da į vi­siš­ką pri­klau­so­my­bę nuo Die­vo ir be­są­ly­giš­ką atsidavimą Jo dar­bui, – už­tik­ri­na žmonėms Šven­to­sios Dva­sios pagal­bą ko­vo­je su nuo­dė­me.

Kiek­vie­nas dar­bi­nin­kas, se­kan­tis Kris­taus pa­vyz­džiu, bus pa­si­ren­gęs pri­im­ti bei pa­nau­do­ti jė­gą, ku­rią Die­vas pa­ža­dė­jo Sa­vo Baž­ny­čiai, nui­mant že­mės der­lių. Kiek­vie­ną ry­tą Evan­ge­li­jos pa­siun­ti­niams pri­klau­piant prieš Vieš­pa­tį bei atnaujinant pa­si­šven­ti­mo Jam įža­dus, Jis už­tik­rins Sa­vo­sios Dva­sios bu­vi­mą kartu su Jos at­gai­vi­nan­čia, ap­va­lan­čia jė­ga. Ženg­da­mi į prie­kį, kad at­lik­tų sa­vo kas­die­nines pa­rei­gas, jie bus tik­ri, jog ne­re­gi­ma Šven­to­ji Dva­sia įga­lins juos bū­ti „Dievo ben­dra­dar­biais““.

3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas

Patiriant vėlyvąjį lietų

Per visą istoriją Dievas naudojo žmones, kurie prieš Jį nužemino savo širdis. Kai Dievas suranda žmones, kurie yra susidomėję daugiau Jo šlove nei savo, Jis naudoja juos galingai Jo karalystės išaukštinimui. Kai apaštalai nužemino savo širdis prieš Jo sostą, išpažindami savo nuodėmes, ir atiduodami save Jo valios vykdymui, jie patyrė gausų Šventosios Dvasios išliejimą.

1. Ar yra Šventosios Dvasios gavimas apribotas tam tikru laiko periodu? (žr. Ef 5, 18; Jn16, 7 ir „Apaštalų darbų“, 41–42 p.)

A. „Nuo pat ____________________ Dievas dirbo __________________  ____________________ pagalba per Savo įrankius – žmones, kad pasiektų Savo tikslą nupuolusios žmonijos atžvilgiu.“

B. „Tai atsiskleidė __________________ gyvenime.“

C. „_________________ laikais Jis galingai kovojo per Šventosios Dvasios veikimą dėl Savo Bažnyčios.

D. „Visagalio Dvasia jaudina žmonių širdis, ir tie, kurie sureaguoja į jos poveikį, tampa __________________________________________________________________.

2. Kokį pažadą mūsų Viešpats duoda tiems, kurie „leidžia savajai šviesai spinduliuoti, kaip ir tie, kurie buvo pakrikštyti Dvasia Sekminių dieną“? (Apaštalų darbai, 42 p.).

3. Kodėl kai kuriems bažnyčios nariams nepasiseks gauti Šventosios Dvasios vėlyvojo lietaus? (žr. Mt 25,1–10 ir „Apaštalų darbai“, 42 p.).

4. Kaip Dievas apibūdina ypatingą Šventosios Dvasios išliejimą prieš pat Jėzaus antrąjį atėjimą? (žr. Zch 10,1; Jl 2, 23 ir „Apaštalų darbų“, 42 p.)

Izraelio žemės ūkio cikle ankstyvasis lietus iškrisdavo rudenį, kad sudrėkintų sėklą augimui, tai buvo pirmoji sėja. Vėlyvasis lietus iškrisdavo pavasarį, baigiantis žemės ūkio darbų ciklui, subrandinti sėklą ir paruošti derliaus nuėmimui (Įst 11, 14). Gausus lietus buvo visiems izraelitams matomas kaip Dievo malonės ir palaimų ženklas. Dievo pranašai naudoja vėlyvojo lietaus ženklą, kad pristatytų galingą Šventosios Dvasios išliejimą prieš pat Jėzaus antrąjį atėjimą, jog įgalintų Jo bažnyčią skelbti Jo paskutinių dienų tiesos žinią pasauliui.

5. Kas gaus vėlyvąjį lietų? Kokios yra būtinos sąlygos gauti šį galingą Šventosios Dvasios išliejimą? (žr. „Apaštalų darbų“, 42 – 44 p.)

A. „Tik tie, kurie nuolatos _______________________.“

B. „Jie turi kasdien atsiduoti _____________________.“

C. „Kai krinta vėlyvasis lietus, „Jie turi kiekvieną dieną _________________________.“

D. „Kiekvieną rytą Evangelijos pasiuntiniams _________________________________.“

Kokia privilegija! Kokia galimybė! Dievas trokšta išlieti Savo Šventąją Dvasią su vėlyvojo lietaus galia Savo bažnyčiai jau šiandieną. Ar jūs atversite savo širdis dabar ir paklausite Dievo, ar yra kas nors jūsų gyvenime, kas sulaikytų jus nuo pilno Šventosios Dvasios gavimo šiandieną?

Sekminės buvo tinkamas laikas, ir apaštalai buvo pasiruošę. Jėzus buvo jau pas Savo Tėvą. Jo auka buvo priimta prie Dievo sosto. Po to Jis gavo pažadėtą Šventąją Dvasią iš Savo Tėvo Jo žemiškiems apaštalams užbaigti Dievo duotą misiją. Jie kreipė dėmesį į savo Viešpaties patarimą. Jie ieškojo Jo maldoje. Jie patyrė gilią atgailą širdyje ir išpažino konkrečias nuodėmes, kurias Šventoji Dvasia priminė jų protams. Dešimties dienų laike aukštutiniame kambaryje jie suartėjo krikščioniškoj vienybėj. Lukas teigia, kad „visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32 ). Smulkmeniškas pavydas buvo pašalintas. Nesantaika ir susvetimėjimas išnyko. Asmeniniai konfliktai buvo išspręsti. Barjerai buvo sulaužyti.

Nors Biblija neduoda mums detalaus paaiškinimo, kas iš tikrųjų atsitiko aukštutiniame kambaryje, bet suteikia mums pakankamai informacijos nubrėžti kontūrus, kas iš tikrųjų vyko. Šių dienų pranašystės padeda mums detalėmis užpildyti tuos kontūrus ir nušviečia biblinius užrašus. Vienas iš pačių svarbiausių dalykų, ką Elena Vait pabrėžia, yra tai, kad „šios pasirengimo dienos buvo gilinimosi į savo širdį metas. Mokiniai žinojo savo dvasinius poreikius ir prašė Viešpatį šventojo patepimo, kad taptų tinkami sielų gelbėjimo darbui“ (Apaštalų darbai, 29 psl.). Dešimt dienų aukštutiniame kambaryje buvo gilaus širdies ištyrimo dienos. Tai buvo apmąstymo ir savęs ištyrimo dienos. „Po Kristaus užžengimo, apaštalai susirinko kartu vienoje vietoje pareikšdami nuolankų prašymą Dievui. Ir po dešimties širdies ir savęs ištyrimo dienų buvo paruoštas kelias Šventajai Dvasiai įeiti į apvalytą, pašventintą sielos šventyklą“ (Evangelism 698 psl.). Apaštalai norėjo būti įsitikinę, kad nebuvo nusistatymų ar įpročių jų gyvenimuose, kurie užkirstų kelią Šventosios Dvasios išliejimui. Jie praleido laiką tyrinėdami savo širdis. Jie norėjo įsitikinti, kad jų motyvai buvo tyri.

Mūsų širdžių tyrimas

Per visą Bibliją Dievas įspėja mus skirti laiko savo širdžių ištyrimui. Apaštalas Paulius ragina mus: „Žiūrėkite, kad kas nors nenustotų Dievo malonės, kad kokia karti žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų“ (Hbr 12, 15.). Šaknys išaugina stiebus, o stiebai atneša vaisius. Jeigu tavo širdyje šaknis yra karti, ji atneš pykčio, kritikos ar liežuvavimo daigus ir subrandins tragišką išardytų santykių vaisių. Visos nuodėmingos šaknys galiausiai atneš bjaurius vaisius.

Prieš daug metų mano žmona ir aš aplankėme Fort Ticonderoga naujajame Hampshire. Šis Revoliucinio karo fortas buvo strateginis karinis stebėjimo postas nuo 1775 iki 1779 metų. Žinodami, kad kai kurie turistai dažnai rasdavo strėlės smaigalius prie forto sienų, aš paklausiau mūsų gido, kur ieškoti. Jis nusišypsojo ir tyliai pasakė: „Tiesiog prie pagrindinių vartų“. Aš šiek tiek nustebau. Kaip ten galėjo būti strėlių smaigaliai, kai kiekvienais metais pro pagrindinius vartus praeidavo tūkstančiai žmonių? Kodėl jų nesurado anksčiau? Gidas paaiškino, kad geriausias laikas surasti strėlių smaigalius buvo, kai po ilgos Anglijos žiemos pavasario atlydys iškėlė juos į paviršių. Aš keletą kartų apmąsčiau mūsų gido paaiškinimą. Strėlių smaigaliai buvo tik keletą centimetrų nuo paviršiaus, bet reikėjo pavasario šilumos, kad jie iškiltų. Ar nuodėmės smaigaliai slypi tik širdies paviršiuje, kad švelnus Šventosios Dvasios lietus iškeltų juos į paviršių? Karalius Dovydas meldėsi: „Tirk mane, Viešpatie, ir bandyk, išbandyk mano norus ir mintis. Juk Tavo ištikimoji meilė man akyse, Tavo ištikimybė veda mane“ (Ps 26, 2–3).

Kai matome Dievo mylintį gerumą ir stebime Jo charakterio teisumą, mes pripažįstame savo silpnumą, ydas ir nuodėmes. Jo besąlygiškos meilės liepsnojančioje šviesoje ir tobulume mūsų širdys tampa nusižeminusios. Mes esame vedami į gilią išpažintį ir atgailą. Mes šaukiamės Jo išgelbėjimo ir teisumo, kurio tik Jis mums gali parūpinti. Kai mes esame priblokšti Jo šventumo, su pranašu Izaiju mes šaukiame: „Vargas man, nes esu žuvęs“ (Iz 6, 5;). Savęs  ištyrimas ne visada bus pats maloniausias patyrimas, bet jis yra būtinas. Savęs ištyrime mes klausiame Dievo: „Ar yra kas nors mano gyvenime, kas nesutinka su Tavo valia?“ Mes meldžiame: „Viešpatie, iškelk tuos nusistatymus iš širdies gilumos, kurie nėra panašūs į Jėzaus“.

Praktinis savęs ištyrimo pavyzdys

Elena Vait duoda mums praktinį  savęs ištyrimo reikalingumo pavyzdį: „Taip ir šeimoje, jei nors vienas narys yra prarastas Dievui, reikia pasitelkti visas priemones, kad jis būtų sugrąžintas. Tegul visi stropiai ir rūpestingai ištiria save. Patyrinėkite gyvenimo būdą. Pažiūrėkite, ar nėra kokios nors elgesio klaidos, dėl kurios ši siela puolė į nuodėmę“ (Paslėpti lobiai, 166 psl.).

Savęs ištyrimas kartais gali būti skausmingas. Šventoji Dvasia gali atskleisti  tokius dalykus apie mus, ko mes anksčiau nežinojome. Bruožai, kurių mes nepripažinome, gali būti iškelti į paviršių. Viešpats neatskleidžia šių savybių nepanašių į Kristaus, kad nenuviltų mūsų. Dabar Jis atskleidžia jas, kad galėtume išpažinti ir atiduoti jas Jam, kad gautume Jo atleidimą ir apvalymą. Jis nori išgydyti praeityje sugriautus mūsų santykius. Jis trokšta performuoti mūsų gyvenimus ir suteikti mums vilties pilną ateitį. Jis, vietoj susirūpinimo dėl praeities klaidų, trokšta duoti užtikrinimą dėl Jo vedimo ateityje. Jeigu mes padarėme klaidas, augindami savo vaikus, išpažinkime tai Dievui ir paprašykime Jo įgalinti mus padaryti būtinus pasikeitimus. Jeigu būtina, aptarkime klaidas, kurias mes padarėme, su savo paaugliais ir paprašykime jų atleidimo.

Savęs ištyrimo tikslas yra atskleisti tas mūsų gyvenimų sritis, kurios buvo paslėptos nuo mūsų akių. Mes visi turime aklumo problemą ir nepastebime savo charakterių trūkumų. Kartais Šventoji Dvasia veda mus atlikti dvasinę inventorizaciją, kad išsiaiškintume, kur yra tos užslėptos sritys. Psalmistas meldėsi: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu“. (Ps 139, 23–24). Dievo tikslas šiame procese yra priartinti mus prie Savęs. Jis nenori, kad mes pasinertume į kaltę arba būtume pripildyti sąžinės graužaties dėl mūsų praeito gyvenimo. Jo tikslas yra vesti mus „amžinuoju keliu“. Nors yra sveika užmesti atvirą žvilgsnį į mūsų dvasinius gyvenimus, bet yra nesveika pasilikti mūsų praeities gyvenimų kaltėse. Pasilikimas savo kaltėse ir per ilgas buvimas savo klaidose mums suteikia nusivylimą.

Mūsų Viešpats yra didesnis nei mūsų klaidos ir galingesnis nei mūsų nuopuoliai. Žinoma, mums reikia žinoti savo būklę, bet žymiai svarbiau pažinti Jo malonę. Savo silpnumo supratimas paruošia mus gauti Jo stiprybę. Savo nuodėmingumo supratimas paruošia mus Jo teisumo gavimui. Savo abejingumo supratimas paruošia mus Jo išminties gavimui. Šventoji Dvasia gali vesti mus į sielojimąsi dėl puolusios prigimties, bet ten Ji mūsų nepalieka. Šventosios Dvasios įtikinimo tikslas yra vesti mus prie Jėzaus. Kai mes pripažįstame savo nuodėmes ir klaidas, per savęs ištyrimo procesą, mes galime dėkoti Dievui, kad Šventoji Dvasia veda mus arčiau prie Jėzaus. Šventosios Dvasios įtikinimo galia ruošia mus galingam Dvasios gavimui vėlyvuoju lietumi. Prieš tai, kai mus Dievas paruoš, Jis turi mus sudaužyti. Prieš mus pripildant, Jis turi mus ištuštinti. Prieš tai, kai Jis bus karūnuotas mūsų širdyse, savasis aš turi būti nuverstas nuo sosto. Koks nuostabus yra Jėzus, mūsų Gelbėtojas ir Viešpats. Jo didžiausias troškimas, kad mes atspindėtume Jo mylintį charakterį prieš laukiantį pasaulį ir stebinčią visatą. Jis nori paruošti mus dabar pačiam didžiausiam Šventosios Dvasios išliejimui per visą istoriją.

Su malda atsakykite į žemiau pateiktus klausimus.

1. Ar yra kas nors giliai besislepiantis manyje, kas užkirstų man kelią gauti  Šventąją Dvasią?

2. Ar aš sugebėsiu leisti Dievui išimti kažką iš mano gyvenimo, kas nėra harmonijoje su Jo valia?

3. Ar yra kas nors mano gyvenime, ko aš negalėčiau atiduoti?

2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas

Su malda paskaitykite žemiau pateiktą ištrauką iš knygos „Apaštalų darbai“, 39–41 p.

„Bėgantis laikas nepakeitė atsisveikinant Kristaus duotojo pažado atsiųsti Šventąją Dvasią, kaip Savo Atstovę. Jo malonės turtai neplūsta į žemę žmonėms ne dėl kažkokių apribojimų iš Dievo pusės. Jei mes nematome šio pažado išsipildant taip galingai, kaip turėtų būti, tai tik dėl to, kad neįvertiname jo taip, kaip turėtume. Jei tik norėtų, Dvasia būtų pripildyti visi. Ten, kur Šventosios Dvasios poreikis menkai tejaučiamas, pastebime dvasinę sausrą, dvasinę tamsą, dvasinį nuopuolį bei dvasinę mirtį. Vos tik dėmesys nukrypsta į smulkmenas, pradeda trūkti dieviškos jėgos, kuri būtina Bažnyčios augimui bei klestėjimui ir kuri atneš į ją visus kitus palaiminimus, nors šios jėgos mums siūloma semtis be saiko.

Kodėl mes nealkstam ir netrokštam Dvasios dovanos – juk aiškiai nusakytas būdas, kaip gauti jėgą? Kodėl mes nekalbame apie tai, nemeldžiam to ir nepamokslaujam apie tai? Viešpats labiau trokšta suteikti Šventąją Dvasią tiems, kurie Jam tarnauja, negu tėvai nori dovanoti gerus daiktus savo vaikams. Kiekvienas Dievo darbininkas turi kreiptis į Jį, kad kasdien būtų Dvasios pakrikštytas. Krikščionys turi susiburti ir prašyti ypatingos pagalbos bei dangiškos išminties, kad žinotų, kaip kurti planus bei juos protingai įgyvendinti. Ypač jie turi melsti, kad Dievas gausiai Šventąja Dvasia pakrikštytų Savo išrinktuosius atstovus misijų srityje. Dvasios buvimas tarp Dievo darbininkų suteiks tiesos skelbimui jėgos, kokios negali suteikti visa pasaulio garbė ar šlovė.

Kad ir kur būtų pasišventęs Dievo darbininkas, Šventoji Dvasia jį lydės visur. Mokiniams pasakyti žodžiai yra pasakyti ir mums. Guodėja yra ne tik jų, bet ir mūsų. Dvasia suteikia stiprybės, kuri palaiko kovojančias, besigrumiančias sielas bet kokioje sunkioje situacijoje, neapykantos kupiname pasaulyje, ir padeda suprasti savo nesėkmes ir klaidas. Liūdesy ir negalioj, kai horizontas atrodo tamsus, o ateitis neaiški, kai pasijuntame bejėgiai ir vieniši, – tokiu metu atsiliepdama į tikėjimo maldą Šventoji Dvasia paguodžia širdis.

Tai, kad žmogus keistomis aplinkybėmis patiria dvasinę ekstazę, dar nerodo, jog jis yra krikščionis. Šventumas nėra ekstazė; tai – visiškas atsidavimas Dievo valiai; tai – gyvenimas pagal kiekvieną iš Dievo lūpų išėjusį žodį; tai – mūsų dangiškojo Tėvo valios vykdymas; tai – pasitikėjimas Dievu, iškilus sunkumams, – tamsoje lygiai taip pat, kaip ir šviesoje; tai – gyvenimas ne regėjimu, o tikėjimu; tai – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir pasilikimas Jo meilėje.

Mums nebūtina tiksliai apibrėžti, kas yra Šventoji Dvasia. Kristus pasakė, kad Dvasia yra Guodėja, Globėja, „Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo“. Apie Šventąją Dvasią yra aiškiai pasakyta, kad vesdama žmones į visą tiesos pažinimą „Ji nekalbės iš Savęs“. (Jn 15, 26; 16, 13).

Šventosios Dvasios prigimtis yra paslaptis. Žmonės to negali paaiškinti, nes Viešpats jiems to neapreiškė. Lakią vaizduotę turintis žmogus gali sugretinti įvairias Šventojo Rašto vietas ir pagal savo žmogišką nuovoką jas sudėlioti, tačiau šių pažiūrų priėmimas nesustiprins Bažnyčios. Tokių paslapčių, kurios pernelyg gilios žmogaus supratimui, atžvilgiu geriausia patylėti.

Šventosios Dvasios tarnystė aiškiai nusakyta Kristaus žodžiais: „Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo“ (Jn 16, 8). Būtent Šventoji Dvasia apkaltina dėl nuodėmės. Jei nusidėjėlis reaguoja į Dvasios raginimą, jis bus atvestas į atgailą ir supras, kaip svarbu paklusti dieviškiems reikalavimams.

Atgailaujančiam nusidėjėliui, alkstančiam ir trokštančiam teisumo, Šventoji Dvasia apreiškia Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Kristus pasakė: „Ji pašlovins Mane, nes ims iš to, kas Mano, ir jums tai paskelbs [...]. Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 16, 14; 14, 26).

Dvasia suteikiama kaip atgaivinanti jėga, kad įsigaliotų per mūsų Atpirkėjo mirtį iškovotas išgelbėjimas. Dvasia nuolat siekia atkreipti žmonių dėmesį į didžiąją Auką ant Golgotos kryžiaus, atskleisti pasauliui Dievo meilę bei atverti apkaltintai sielai Šventojo Rašto lobius.“

 3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas

Dvasios gavimas

Ar jūs kada nors pagalvojote, kodėl Naujojo Testamento bažnyčia turėjo tokį dvasinį gyvenimą, o mūsų bažnyčios turi tiek mažai? Kodėl taip gausiai buvo išlieta Šventoji Dvasia tada, o Jos galia taip silpnai jaučiama dabar? Kodėl ankstyvieji krikščionys buvo pilni Šventosios Dvasios, o kodėl dabar mes esame Jos stokojantys? Koks yra skirtumas? Gal būt mums yra laikas padaryti rimtus apmąstymus. Galbūt Šventoji Dvasia savęs ištyrimui skatina mus pažvelgti į savo širdį.

1. Ar pastaruoju metu pasikeitė Kristaus pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią Jo Bažnyčiai? (Apd 2, 37–39; „Apaštalų darbai“ 39 p. 2 pastraipa).

2. Kokios trys priežastys „Apaštalų darbuose“ 39 p. 2 pastraipoje pateikiamos dėl Šventosios Dvasios galios trūkumo tarp mūsų? Užbaikite sakinius, išdėstytus žemiau, ir paklauskite savęs, ar visos šios savybės pasireiškia tavo asmeniniame gyvenime.

„Nematome šio pažado išsipildant taip galingai… dėl to, kad ______________________.“

„Ten, kur Šventosios Dvasios poreikis menkai tejaučiamas, pastebime______________.“

„Vos tik dėmesys nukrypsta į smulkmenas, pradeda_____________________________.“

Pagalvokite apie tai:

Ar aš asmeniškai tinkamai įvertinu Šventosios Dvasios dovaną, kurią pasiūlė Kristus?

Ar Šventosios Dvasios gavimas yra prioritetas mano gyvenime?

Ar „smulkmenoms“ skiriame visą laiką, vietoj to, kad prioritetu iškeltume amžinus dalykus?

3. Kokius praktinius žingsnius išdėstė mūsų Viešpats, kad paruoštų mus Šventosios Dvasios išliejimui? (Žr. „Apaštalų darbai“, 39 p. 3 pastraipa).

A. Apibrauk penkis veiksmažodžius žemiau pateiktuose sakiniuose.

„Kodėl mes nealkstam ir netrokštam Dvasios dovanos? Kodėl mes nekalbam apie tai, nesimeldžiam to ir nepamokslaujam apie tai?“

Apibendrinkite, ką šie penki veiksmažodžiai reiškia jūsų asmeniniame dvasiniame gyvenime.

B. Užbaikite žemiau pateiktus du sakinius.

„Kiekvienas Dievo darbininkas _______________________________________, kad kasdien būtų Dvasios pakrikštytas.“

„Krikščionys turi ____________________________________________________.“

Mūsų Viešpats kviečia mus asmeniškai atverti savo širdis ir maldauti Dangaus Šventosios Dvasios dovanos taip pat, kaip ir susitikti mažomis pasišventusių tikinčiųjų grupelėmis, siekiant Šventosios Dvasios gavimo.

4. Ką Šventoji Dvasia darys tikinčiųjų gyvenimuose, kurie susiduria su išbandymais, iššūkiais, ir sunkumais? (Žr. Rom 8, 14–17; Ef 3, 14 –21; „Apaštalų darbai“, 39 p. 4 pastraipa).

5. Koks yra didžiausias įrodymas, kad Šventoji Dvasia pripildė mūsų gyvenimus? (Žr. „Apaštalų darbai“ 62 p. 6 pastraipa).

Didžiausias Šventosios Dvasios pripildyto gyvenimo įrodymas yra pakeistas gyvenimas. Tai yra, kai protas nukreiptas Dievo valios vykdymui. Tai yra troškimas įtikti Dievui kiekvienoje savo gyvenimo situacijoje (Jn 8, 29; Hbr 8, 10; 10, 7). Didžiausias Šventąja Dvasia pripildyto gyvenimo įrodymas nėra antgamtinių ženklų pasireiškimas. Šėtonas gali klastoti ženklus ir stebuklus. (Apr 14, 18–20; Mt 24, 24). Ar tu atversi savo širdį Šventosios Dvasios veikimui ir paprašysi Jos atskleisti tuos širdies gilumoje esančius dalykus, kurie dabar trukdo tau gauti pilnai Šventosios Dvasios galią?

Prieš keletą metų, mano tarnystės pradžioje, buvau pakviestas surengti Dvasinio pakylėjimo savaitę krikščioniškoje pradinėje mokykloje. Savaitės bėgyje man tapo akivaizdu, jog du mokytojai rimtai konfliktavo. Jų neigiamas požiūris į vienas kitą reguliariai užvirdavo darbuotojų susitikimuose. Jei vienas pasiūlydavo idėją – kitas jai prieštaraudavo. Jei jie abu dalyvaudavo susirinkime, ore tvyrodavo įtampa. Buvo akivaizdu, kad jie visiškai nemėgo vienas kito.

Savaitės pabaigoje pamokslavau apie Kristaus užtariamąją maldą Evangelijoje pagal Joną 17. Atėjo laikas Jėzui palikti Savo mokinius. Netrukus Jis bus išduotas ir nukryžiuotas. Jis prisikels iš kapo ir pakils pas Tėvą. Jo rimta malda atspindi tai, kas yra Jo širdyje. Tai atskleidžia Jo mintis likus truputėliui laiko prieš Jo mirtį ant kryžiaus. Gelbėtojas buvo susirūpinęs Bažnyčios vienybe. Jis meldėsi: „Tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Kristus troško, kad nustotų tarp Jo mokinių esantys nesutarimai, pavydas, pirmenybės siekimas ir konfliktai. Jis meldėsi, kad jų vienybė, nepaisant visų jų skirtumų, pasauliui parodytų Jo meilės galią.

Besidalijant žinia su studentais ir mokytojais apie Jėzaus širdies troškimą, įvyko kažkas ypatingo. Paskutinį Dvasinio pakylėjimo savaitės vakarą suplanavome kojų plovimą ir duonos laužimą. Šventoji Dvasia prasiveržė. Dievas veikė galingai. Tie du mokytojai, kurie išgyveno tokį priešiškumą vienas kitam, dabar suklupo prie vienas kito kojų. Dievo Dvasia sulaužė barjerus. Jie apsikabino, išpažino savo neigiamus nusistatymus ir meldėsi kartu.

Išvarytas pirmavimo troškimas

Mokiniai prieš Sekmines turėjo taip pat ir savanaudiškų ambicijų. Pastūmėta sūnų troškimo pirmauti, Jokūbo ir Jono mama prašė Jėzaus kiekvienam iš jų pirmųjų vietų jų įsivaizduojamoje greitai ateisiančioje žemės karalystėje.

„Toji atsakė: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs Tavo karalystėje sėdėtų vienas Tavo dešinėje, o kitas kairėje“ (Mt 20, 21). Savaime suprantama, kad šis prašymas kitų mokinių tarpe sukėlė pavydą ir susiskaldymą. Jie paprasčiausiai nebuvo pasiruošę Šventosios Dvasios išsiliejimui Sekminių jėga. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Jėzus ragino juos praleisti aukštutiniame kambaryje dešimt dienų bendroje maldoje. Nes eilės tvarka vienybė turi būti prieš Šventosios Dvasios išliejimą.

Kai jie ieškojo Dievo maldoje, Šventoji Dvasia sujungė jų širdis kartu krikščioniška meile. Apaštalų darbuose yra įrašai: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei Jo broliais“ (Apd 1, 14). Tie užrašai tęsiasi Apaštalų darbuose 2, 1 :“Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje.“ Komentuodama mokinių patyrimą aukštutiniame kambaryje, Elena Vait rašo: Atkreipkite dėmesį, jog tai įvyko po to, kai mokiniai susijungė tobuloje vienybėje, kai jie jau nebesiekė pirmųjų vietų, tada Šventoji Dvasia buvo išlieta. Jie visi buvo vieningi. Visi skirtumai buvo palikti. Ir liudijo mokiniai po Dvasios išliejimo apie vieną ir tą patį.  Pažvelkite į žodžius: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos.“ Apd 4, 32. Dvasia To, kuris mirė, kad nusidėjėliai galėtų gyventi, atsispindėjo visoje įtikėjusiųjų bendruomenėje.

Mokiniai neprašė sau palaiminimo. Jie buvo prislėgti rūpesčio dėl žūstančių sielų. Jiems reikėjo nešti gerąją žinią į visus pasaulio kraštus ir jie maldavo Kristaus žadėtosios jėgos. Štai tada ir išsiliejo Šventoji Dvasia, ir tūkstančiai atsivertė per vieną dieną“. (Liudijimai bažnyčiai , 8 tomas,  20–21 psl.).

Per tas dešimt dienų aukštutiniame kambaryje mokiniai išpažino smulkius skirtumus vienas kitam. Jie atgailavo dėl savo pavydo ir išdidumo. Jų širdys prisipildė meile Kristui, kuris atidavė Savo gyvybę už juos ir kuris dabar užtarinėjo juos būdamas Tėvo dešinėje. Jų savanaudiškos ambicijos buvo nuskendę meilėje Kristui.

Mokiniai patyrė, jog „vienybė su Kristumi sukuria vienybę tarp vienas kito. Ši vienybė yra pats įtikinamiausias Kristaus didingumo ir dorybės bei galios pašalinti nuodėmę įrodymas pasauliui“ (E. Vait, Komentarai, Septintosios dienos adventistų Biblijos komentarai, 5 tomas, 1148 p.).

Biblinės vienybės pagrindas

Keletas praktiškų klausimų dėl vienybės. Ar vienybė reiškia, kad nėra nuomonių skirtumų? Kaip mokiniai, būdami skirtingos asmenybės ir turėdami įvairius nusistatymus, galėjo tapti visiškai vieningais? Ar vienybė sąlygojama visiškai nevienodų asmenybių susiliejimą į kažkokį dangišką minčių vienodumą? Čia yra pateikiami penki pagrindiniai principai, kurie suformuoja vienybę, apie kurią kalbėjo Kristus:

1.  Mes turime vieną Kūrėją. Dievas iš vieno kraujo sukūrė tautas. Mes turime vieną supratimą, kad turime vieną Tėvą. Jis mus sukūrė (Apd 17, 26).
2. Mes turime vieną Gelbėtoją. Mes esame viena tiesoje, jog Jis išgelbėjo mus (Ef 2, 14–22).
3. Mes turime vieną paveldą. Mes esame Kristaus kūno dalys, apdovanotos Dievo tarnystei. Kai kurie turi didesnes dovanas nei kiti, bet kiekvienas tikintysis turi dovanas, kurios yra vertingos statant Kristaus kūną (1 Kor 12, 4–11. 18–21).
4. Mes turime vieną žinią. Mokiniai buvo sujungti vienos turimos tiesos žinios, kuri išskyrė juos iš pasaulio (Ef 4, 12–13; Apr 14, 6–12).
5. Mes turime vieną misiją. Mokiniai buvo suvienyti Kristaus paliepimo su žinia pasiekti pasaulį. Jų nuosavos ambicijos, išdidumas ir pirmumo troškimas buvo sudeginti ant pasižadėjimo nešti žinią pasauliui aukuro (Mt 28, 18–20).

Kai mokiniai leido laiką ieškodami Dievo maldoje, Šventoji Dvasia apšvietė jų protus, kad jie turi vieną Kūrėją, Gelbėtoją, paveldą ir misiją. Dalykai, sujungę juos, buvo daug didesni, nei bet kas juos skyrusio. Ir jie suprato, kad juos skyrusieji dalykai buvo visiškai nereikšmingi. Elena Vait aprašo jų vienybę šiais žodžiais:

„Šie pirmieji mokiniai išsiskyrė savo akivaizdžia įvairove. Jie turėjo tapti pasaulio mokytojais, taigi atstovavo patiems įvairiausiems charakterio tipams. Kad būtų sėkmingai atliekamas darbas, kuriam jei buvo pašaukti, šiuos žmones, besiskiriančius savo prigimtinėmis charakteristikomis bei gyvenimo įpročiais, turėjo apjungti jausmai, mintys bei veiksmai.

Ši vienybė buvo Kristaus tikslas. Jis siekė suvienyti juos su Savimi. To darbo, kurį Jis atliko dėl jų, našta atsispindi Jo maldoje Tėvui: „Tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs… Aš juose ir Tu Manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu esi Mane siuntęs ir juos myli taip, kaip Mane mylėjai“ (Jn 17, 21.23). Jis nuolatos meldėsi, kad jie būtų apvalyti tiesa; ir meldėsi Jis įsitikinęs, žinodamas, kad šis Visagalio įsakymas duotas dar prieš pasaulio sukūrimą. Jis žinojo, kad Karalystės Evangelija bus skelbiama visoms tautoms; Jis žinojo, kad tiesa, ginkluota Šventosios Dvasios visagalybe, laimės kovą su blogiu, ir krauju sutepta vėliava vieną dieną triumfuojančiai suplevėsuos virš Jo sekėjų galvų“ (Apaštalų darbai, 17. 18 p.).

„Jausmų, minčių ir veiksmų vienybė“ yra nuostabus posakis. Kas konkrečiai yra jausmų vienybė, minčių vienybė ir veiksmų vienybė? Jausmų vienybė nurodo į nuoširdžią meilę bei pagarbą vienas kitam. Nepaisant charakterių skirtumų, per Kristų šie ankstyvieji krikščionys mylėjo vienas kitą, kas buvo akivaizdu juos stebintiems.  Apaštalas Jonas patarinėjo tikintiesiems šiais žodžiais: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 7). Minčių vienybė nurodo į vienodos esmės tikėjimo sistemą. Mokiniai buvo suvienyti Kristuje ir Jo mokymuose. Juos suvienijo jų pasitikėjimas Jo mokymu. Jo išmokytos tiesos supratimas suvedė juos kartu. Jo palaikomų doktrinų pripažinimas suteikė jiems vienodą požiūrį. Veiksmų vienybė nurodo į jų misijos supratimą ir priėmimą. Mokiniai buvo susikoncentravę atlikti Mokytojo jiems duotą užduotį. Jie buvo užsidegę pranešti Jo meilės žinią pasauliui. Jie buvo pasinėrę į dalijimąsi žinia kur tik yra įmanoma. Jie nebūtų leidę savo skirtingiems charakterio bruožams, nevienodiems požiūriams į įvairius dalykus ar asmeniniams patikimams stoti kelyje atliekant Kristaus misiją. Tai veda mus prie kritiškai svarbių klausimų mūsų gyvenimams šiandien. Kodėl maldoje suklupus nepermąstyti penkių klausimų, parašytų žemiau? Naudokis jais kaip maldos temomis. Jeigu tu studijuoji šį vadovėlį mažos grupelės aplinkoje, tikriausia norėtum aptarti šiuos klausimus prieš meldžiantis dėl jų.

1. Ar būna toks metas, kai mano asmeninė nuomonė sukelia konfliktą namuose ar bažnyčioje? Ką aš galiu padaryti, kad sumažinčiau šį konfliktą?
2. Jeigu aš jaučiu priešiškumą kokiam nors bažnyčios nariui, kokius praktiškus žingsnius galėčiau žengti, kad sumažinčiau konfliktą?
3. Jei aš buvau nors kartą be reikalo įžeistas ir dabar jaučiu sunkumą bendrauti su tuo, kuris mane įskaudino, kaip aš galėčiau imtis iniciatyvos nutiesti tiltą per prarają santykiuose?
4. Jei aš esu vietinės bendruomenės vadovas, ką aš galiu padaryti, kad skatinčiau vienybę?
5. Kaip asmeninis įsijungimas į misiją skatina bendruomenės vienybę? Ar aš esu kaip nors įtrauktas į sielų laimėjimo darbą? Jei ne, kodėl nepaprašius Jėzaus nuvesti mane į tai, ką Jis norėtų, kad aš daryčiau?

2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas

Apmąstydami perskaitykite ištrauką iš knygos „Apaštalų darbai“ 35 – 39 p.

„Nuo pat Adomo nuopuolio Kristus patikėjo rinktiniams tarnams Savojo Žodžio sėklą, kad ji būtų išbarstyta į žmonių širdis. Per visą Savo gyvenimą šioje žemėje Jis sėjo tiesos sėklą ir laistė ją Savo krauju. Atsivertimai, įvykę Sekminių dieną, buvo šios sėjos rezultatas, Kristaus darbo derlius, atskleidžiantis Jo mokymo jėgą.

Vien apaštalų argumentai, kad ir kokie aiškūs bei įtikinami jie būtų, neišsklaidė prietarų, kurie atsilaikė prieš tiek daug faktų. Tačiau Šventoji Dvasia su dieviška jėga nusiuntė argumentus tiesiai į širdis. Apaštalų žodžiai skriejo kaip aštrios Visagalio strėlės, apkaltinančios žmones jų siaubinga nuodėme – šlovės Viešpaties atstūmimu bei nukryžiavimu.

Kristaus lavinami mokiniai buvo įpratę jausti Dvasios poreikį. Dvasios mokomi jie įgijo aukščiausią kvalifikaciją ir išėjo atlikti savo viso gyvenimo darbo. Jie jau nebebuvo neišmanėliai ir nekultūringi. Jie jau nebebuvo nepriklausomų, pavieniui dirbančių asmenų grupė arba nesutariantys, konfliktuojantys žmonės. Jų viltys nebebuvo sudėtos į pasaulio didybę. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje [...]. Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 2, 46; 4, 32). Kristus užpildė jų mintis; Jo karalystės atėjimas buvo jų tikslas. Savo mąstymu bei charakteriu jie tapo panašūs į Mokytoją, ir žmonės „atpažino juos buvus kartu su Jėzumi“ (Apd 4, 13).

Sekminės atnešė jiems dangišką apšvietimą. Tiesos, kurių jie negalėjo suprasti, kol Kristus dar buvo su jais, dabar atsiskleidė. Su lig tol nepatirtu tikėjimu bei užtikrintumu jie priėmė Šventojo Žodžio mokymą. Jiems nebereikėjo tikėti, kad Kristus – Dievo Sūnus. Jie žinojo, kad, nors apsirengęs žmogiškumu, Jis iš tiesų buvo Mesijas. Taigi jie išdėstė savąją patirtį pasauliui su pasitikėjimu, žadinančiu įsitikinimą, kad Dievas su jais.

Jie galėjo drąsiai tarti Jėzaus vardą – argi Jis nebuvo jų Draugas ir Vyresnysis Brolis? Artimai bendraudami su Kristumi, jie sėdėjo kartu su Juo danguje. Kokia ugninga kalba jie perteikė savo idėjas, liudydami apie Jį! Jų širdys buvo kupinos tokio stipraus, tokio gilaus, tokio toli siekiančio geranoriškumo, kad jie nenustygo keliauti iki žemės pakraščių bei liudyti apie Kristaus jėgą. Jie degė troškimu tęsti Jo pradėtą darbą. Jie suprato, kaip skolingi yra dangui, bei savo atsakomybę už jiems patikėtą darbą. Sustiprinti suteiktos Šventosios Dvasios, jie žengė į priekį, trokšdami tęsti kryžiaus triumfą. Dvasia juos gaivino bei kalbėjo per Juos. Jų veidai spinduliavo Kristaus ramybę. Jie pašventė savo gyvenimą Jo tarnystei, ir jų veiduose atsispindėjo jų visiškas nuolankumas.

Kai Kristus pažadėjo Savo mokiniams atsiųsti Dvasią, Jo žemiškoji tarnystė jau artėjo į pabaigą. Jis jau stovėjo kryžiaus šešėlyje, puikiai suprasdamas, kokia kaltės našta guls ant Jo, kaip nuodėmių Nešėjo. Prieš atiduodamas Save kaip atnašaujamą auką, Jis pranešė mokiniams apie didžiausią ir vertingiausią dovaną, kokią tik Jis buvo suteikęs Savo sekėjams – dovaną, kuri priartins prie jų beribius Jo malonės šaltinius. Kristus pasakė: „Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14, 16–17). Gelbėtojas kalbėjo apie metą, kai ateis Šventoji Dvasia, kaip Jo atstovė atlikti galingo darbo. Blogiui, kuris kaupėsi per šimtmečius, turėjo būti pasipriešinta Šventosios Dvasios jėga.

Koks buvo Dvasios išsiliejimo Sekminių dieną rezultatas? Geroji prisikėlusio Išgelbėtojo naujiena buvo nunešta į tolimiausius gyvenamus pasaulio kampelius. Mokiniams skelbiant atperkančios malonės naujieną, širdys atsiduodavo jos jėgai. Iš visų pusių į Bažnyčią plūdo atsivertusieji. Atsigręžė į Kristų ir nuklydėliai. Siekdami neįkainojamo perlo, nusidėjėliai susivienijo su tikinčiaisiais. Kai kurie iš tų, kurie buvo nuožmiausi Evangelijos priešai, tapo jos skelbėjais. Išsipildė pranašystė: „[...] silpniausias iš jų bus kaip Dovydas, o Dovydo namai – [...] lyg Viešpaties angelas“ (Zch 12, 8). Kiekvienas krikščionis savo artimame matė Dievo meilės ir geranoriškumo apraišką. Vyravo vienas interesas; vienintelis sektinas pavyzdys nustelbė visus kitus. Tikintieji siekė tapti charakteriu panašiais į Kristų ir darbuotis dėl Jo karalystės plėtimo.

„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4, 33). Mokiniams darbuojantis, į Bažnyčią atėjo rinktiniai žmonės, kurie išgirdę tiesos žodį, pašventė savo gyvenimą darbui dėl kitų, įžiebiant viltį, kuri pripildė jų širdis ramybės bei džiaugsmo. Jų neišgąsdino jokie grasinimai. Viešpats kalbėjo per juos, ir jiems keliaujant iš vienos vietos į kitą, vargšai išgirdo skelbiamą Evangeliją bei vyko dieviškos malonės stebuklai. Štai taip galingai gali veikti Dievas, kai žmonės atsiduoda Jo Dvasios vedimui.

Pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią neapsiriboja jokiu amžiumi ar rase. Kristus skelbė, jog dieviškasis Jo Dvasios veikimas lydės Jo sekėjus ligi pabaigos. Nuo Sekminių dienos iki šių laikų Guodėja atsiunčiama visiems, kurie visiškai atsiduoda Viešpačiui bei Jo tarnystei. Pas visus, kurie priėmė Kristų kaip asmeninį Išgelbėtoją, Šventoji Dvasia ateina kaip Patarėja, Apvalytoja nuo nuodėmių, Vedlė ir Liudytoja. Kuo artimiau tikintieji gyvena su Dievu, tuo aiškiau ir galingiau jie liudija apie Atpirkėjo meilę bei Jo išgelbėjančią malonę. Vyrai ir moterys, kurie per ilgus persekiojimų bei išbandymų šimtmečius džiaugėsi galingu Dvasios veikimu jų gyvenime, pasauliui buvo kaip ženklai ir stebuklai. Angelų ir žmonių akivaizdoje jie atskleidė keičiančią atperkančios meilės jėgą.

Tie, kurie per Sekmines gavo jėgą iš aukštybių, vien dėl šios priežasties dar nebuvo išlaisvinti iš tolimesnių pagundų bei sunkumų. Liudijant tiesą ir teisumą, juos ne kartą puolė visos tiesos priešas, kėsinęsis į jų krikščionišką gyvenimą. Jie buvo priversti visomis Dievo suteiktomis galiomis „tapti tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“. Jie kasdien meldė naujos malonės, kad galėtų vis labiau artintis prie tobulybės. Veikiant Šventajai Dvasiai, net silpniausieji per tikėjimą Dievu išmoko tobulinti jiems patikėtus gebėjimus bei tapti tyrais, apvalytais ir kilniais. Kai nusižeminę jie kasdien atsiduodavo keičiančiai Šventosios Dvasios įtakai, gaudavo dieviškumo pilnatvę ir buvo formuojami pagal dievišką pavyzdį.“

3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas

Susivienijimas misijoje

Per dešimt dienų aukštutiniame kambaryje mokiniai susivienijo taip, kaip Jėzus ir meldėsi Savo užtariamojoje maldoje Evangelijoje pagal Joną 17. Kai tik jie tapo vieningi, tada jie buvo pasiruošę priimti pažadėtąją Šventą Dvasią. Jėzaus tarnystės žemėje pasėtos sėklos sudygo atnešti gausų derlių po per Sekmines išlietos Dvasios palaimos lietumi.

1. Kaip Jėzaus žemiškoji tarnystė veikė įvykius Sekminių dieną? (žr. „Apaštalų darbų“ 35 p.)

Gelbėtojas būdamas žemėje negalėjo matyti Savo darbo pilnos apimties. Tiesa pasakius, kai Jėzus mirė, Jo darbas atrodė buvęs nesėkmingas.  „Kaip pasaulio Atpirkėjas, Kristus nuolat susidurdavo su tariama nesėkme. Jis, gailestingumo pasiuntinys į mūsų pasaulį, atrodo, menkai teatliko darbą, kurį troško atlikti pakeliant ir gelbėjant žmones“ („Su meile iš Dangaus“, 632 p.).

Jėzaus darbo pilnas vaizdas pasirodė tik po Jo įžengimo į dangų, per Sekmines.

Aprašant Naujojo Testamento bažnyčios augimą, apaštalas Paulius priminė Korinto tikintiesiems: „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas. Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą. Mes juk esame Dievo bendradarbiai“ (1 Kor 3, 6 – 9).

Sėkmė Dievo darbe ateina, kai suvokiame, kad mūsų darbas yra būti ištikimiems Dievui. Galbūt mes niekada nematysime savo darbo pilno rezultato, bet jeigu mes darome savo darbą, Dievas panaudos kitus, kurie darydami savo dalį, pasieks nuoširdžias sielas gerąja žinia.

1.   Apaštalų darbų 1, 14; 2, 1; ir 2, 46 Lukas rašo, kad mokiniai buvo „vieno nusistatymo“. Ką tai reiškia? Kokia reikšmė būti „vieno nusistatymo“ bažnyčiai šiandiena? (žr. „Apaštalų darbų“ 35 p.).
2. „Vieno nusistatymo“ reikšmė yra….
3. Buvimo viename nusistatyme reikšmė bažnyčiai šiandiena yra..
4. Kaip Šventosios Dvasios išliejimas Sekminių dieną veikė mokinių liudijimą? (žr. Apd 4, 20. 31. 33; 5, 42; ir Apaštalų darbai,  35–36 p.)
5. Koks Šventosios Dvasios išliejimo Sekminių dieną rezultatas? (žr. Apd 2, 41; 4, 4; 5, 15; 6, 7; 9, 31; ir „Apaštalų darbai“ 37 p.)
6. Ar Jėzaus pažadas dėl Šventosios Dvasios buvo nors kiek ribotas Sekminių dieną? (žr. Lk 11, 13 ir „Apaštalų darbai“, 38 ir 39 p.)

Šventosios Dvasios pažadas yra skirtas kiekvienai kartai. Dievas nori padaryti mumyse ir per mus daug daugiau nei mes galime įsivaizduoti. Pabaigos laike Sekminės bus pakartotos dar didesniu mastu. Dievo jėga bus išlieta pilnutinai, kad pabaigtų Jo darbą žemėje. Kai Dievo žmonės susivienys dėl vienos žinios, judėjimo ir misijos, Dievas išlies Savo Dvasią gausiai tam, kad pabaigtų Savo darbą žemėje.

Sausio 7–13 d.

Šią savaitę skaitykite: Mt 19, 4; Job 38, 4–7; Įst 32, 10–11; Ps 19; Jn 1, 1–13; Rom 5, 12; Iz 66, 22.

Įsimintina eilutė: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam“ (Kol 1, 15–16).

Pagrindinė mintis: Mokymas, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, yra viso mūsų tikėjimo pamatas.

Sunku įsivaizduoti du skirtingesnius gyvybės kilmės aiškinimus, t.y. biblinį ir ateistinį arba evoliucinį. Pirmasis moko, kad kūrinija buvo planuota, apgalvota, apskaičiuota, atsitiktinumui vietos palikta nebuvo. Evoliucijoje priešingai, viskas yra atsitiktinumas. Antra, bibliniame pasakojime viskas buvo sukurta tikslingai; Dievas kūrinijai buvo sugalvojęs galutinį tikslą (gr. – telos). Evoliucionistai teigia priešingai ir vadovaujasi prielaida, kad besivystanti gyvybė neturi jokio galutinio tikslo, kad apskirtai nėra jokios kūriniją skatinančios jėgos. Atsitiktinė kaita ir natūralioji atranka dirba išvien aklai, išlaikydamos tai, kas funkcionuoja, ir atmesdamos, kas neveiksnu. Galiausiai biblinis pasakojimas moko, kad žmonės buvo sukurti pagal Dievo paveikslą. Evoliucionistai moko, kad jie primato atvaizdas, atsitiktinai išsivystęs į homo sapiens.

Šią savaitę pažiūrėsime į biblinę doktriną apie pasaulio sukūrimą ir pamatysime, kaip ji formuoja pamatą visai biblinei tiesai. Nesupratę šio mokymo, beveik visa kita suprasime klaidingai. Štai koks svarbus yra šis mokymas, kurio laikomės kaip septintosios dienos adventistai.

I. Pasaulio sukūrimo savaitė

1. „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Kaip ši eilutė daro Bibliją ir evoliuciją nesuderinamomis?

Pradžios knyga prasideda Dievo kaip Kūrėjo apibūdinimu. Nėra jokio paaiškinimo ar įžangos apie Dievą. Nei vienas iš rašiusiųjų Bibliją nemanė, kad Dievui reikėjo įžangos. Labiausiai primenantis įrodymą, kad Dievas yra, tai psalmisto požiūris: „Kvailys sau sako širdyje: ‚Dievo nėra!‘“ (Ps 14, 1).

Mokslininkai pastebi meistriškumą ne tik pačioje kūrinijoje, bet ir jos bibliniame pristatyme. Pr 1, 2 yra apibūdintos kai kurios detalės, kaip Dievas kūrė materiją: žemė buvo padrika ir dyka. Pirmas tris dienas Jis suteikė „formą“ tam, kas buvo padrika. Kitas tris – pripildė tai, kas buvo dyka.

Kitaip tariant šviesa, sukurta pirmą dieną, buvo užbaigta ketvirtą dieną, kai buvo padaryti šviesuliai (saulė, mėnulis, žvaigždės ir pan. (Pr 1, 16). Oras ir vanduo, ketvirtos dienos dėmesio centras, buvo pripildyti paukščių ir vandens gyvūnų penktą dieną (Pr 1, 6–8. 20–23). Sausuma, atskyrusi vandenis, buvo apželdinta augmenija trečią dieną (Pr 1, 9–13), o atbaigta sukūrus gyvūnus ir žmones šeštą dieną. Galiausiai viskas buvo apibūdinta žodžiais: labai gera. Po visų darbų Dievas karališkai šventė septintą dieną (Pr 2, 1–3).

Mintis ta, kad, anot teksto, vietos atsitiktinumui palikta nebuvo. Priešingai, viskas buvo iki smulkmenų apskaičiuota.

2. Anot kitų tekstų, kas taip pat tikėjo bibliniu pasakojimu apie pasaulio sukūrimą?

Mt 19, 4    Iš 20, 8–11    1 Tim 2, 13    Iz 40, 26

Viskas Biblijoje nurodo į tai, kad Viešpats sukūrė pasaulį žodžiu, kaip aprašyta Pr 1 ir 2 sk. Šventasis Raštas nepalieka vietos svarstymams šiuo klausimu. Rinktis galima arba sukūrimą, arba evoliuciją, bet sąžiningumas neleidžia jų susieti. Pats tekstas nepalieka pasirinkimo.

II. Kūrėjo širdis

Pasaulio sukūrimo savaitė yra nepaprasta. Diena po dienos Kūrėjas žodžiu padarė gyvybę užtikrinančias sistemas ir gyvybės formas, iki šiol stebinančias mokslininkus. Apie tą džiugų metą kalbėjo net Dievas.

3. Kaip Dievas išreiškė Jobui jaudulį, susijusį su žemės sukūrimu? Job 38, 4–7.

Nežymią užuominą apie džiaugsmą Kūrėjo širdyje taip pat galima įžvelgti Pr 1, 2: „[...] ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų“. Biblijos tyrinėtojai vis labiau vertina Penkiaknygėje (pirmos penkios Biblijos knygos) pastebimą Mozės literatūrinį meistriškumą. Apibūdindamas viršum vandenų dvelkiančią dvasią iš Dievo, Mozė sąmoningai pasirinko žodį, kuris Penkiaknygėje pavartotas tik du kartus (Įst 32, žodis – plazdena). Šis skyrius yra dalis atsisveikinimo pamokslo Izraeliui.

4. Kaip Mozė vartojo šį žodį antrą kartą? Įst 32, 10–11 (taip pat žr. Mt 23, 37).

Pagalvokite, kaip kruopščiai ruošiamas lizdas jaunikliams. Tada įsivaizduokite virš jų plazdenančius paukščius, atnešančius maisto ir mokančius skristi. Mozė, 40 metų ganydamas avis, turbūt šį reginį matydavo kiekvieną pavasarį, ir tai priminė jam Dievo rūpestį. Įkvėptas Mozė įsivaizdavo, kad tą patį širdyje jautė ir Šventoji Dvasia, kai buvo ruošiamas „lizdas“ žmogui.

Pasakojimas apie pasaulio sukūrimą iš esmės skiriasi nuo įvairių evoliucinių modelių, vaizduojančių, kad pasaulis susikūrė įvairioms jėgoms varžantis tarpusavyje. Biblijoje yra apreikštas mylintis Kūrėjas, kuris rūpinasi tuo, ką sąmoningai ir rūpestingai sumanė. Pasaulio sukūrimas nėra beasmenis, bejausmis ir beprasmis reiškinys. Meilė gaubė pasaulį nuo pirmos jo sukūrimo dienos. Kokia priešingybė evoliucijai, mokančiai, kad meilė kažkaip išsivystė po milijardų metų savanaudiškumo ir smurto. Meilė paskatino kurti, ir meilė bus apreikšta, kai ši sugadinta kūrinija bus atnaujinta.

Pagalvokite apie nuostabą keliančią gamtą. Kaip įžvelgiate joje apreikštą nuostabią Dievo meilę?

III. Dangūs skelbia

Psalmės – tai giesmių, šlovinančių Kūrėją, rinkinys. Nuolat ir džiaugsmingai psalmistai nurodo į didžius Dievo darbus. Ps 19 mintis vystoma drąsiai. Pirmiausia Dovydas apibūdina dangus ir dangaus skliauto šlovę, paminėdamas saulę. Pastaroji prilyginta nuotakai, einančiai į jungtuves, ir galiūnei (1–6 eil.). Tada saulė siejama su tobulu Dievo Įstatymu ir Jo įsakų galia. Įstatymas taip pat yra susietas su didinga Dievo galia kurti (7–11eil.).

Ps 92 prasideda pagarbinimu dėkinga širdimi. Tas, kas pastebi Dievo rankų darbą, apibūdintą visose Psalmėse (ir kitose Biblijos knygose), bus patrauktas tokio šlovinimo. Kuo daugiau asmuo sužino apie Dievo darbus, ar tai būtų tik mikroskopu matoma detalė, ar tolimiausia žvaigždė, ar planeta, matoma teleskopu, ar gyvūnas (plaukiojantis, skraidantis ar vaikščiojantis), tuo aiškiau pastebi nuostabią Dievo galią. Mokslininkai vis daugiau sužino ne tiktai apie skirtingus augalus ir gyvūnus, bet ir apie tai, kaip visos gyvybės sistemos sąveikauja. Kuo daugiau jie sužino, tuo didesnę nuostabą visa tai kelia.

„Aišku, kad žandikaulis nėra mąstantį Kūrėją atskleidžiantis pavyzdys. Greičiau tai netobulas prisitaikymo dėl natūralios atrankos pavyzdys. Dėl čia pat esančių medžiagų žinduolio snukis sutrumpėjo iki veido.“ (Owen Gingerich, God’s Universe (Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 2006), 98, 99 p.)

5. Ką svarbaus šis krikščionis, bergždžiai mėginantis susieti evoliuciją ir krikščionišką pasaulėžiūrą, praleido?

Neabejotina, sukurtas pasaulis apreiškia Kūrėjo meilę ir galią. Bet mūsų pasaulį taip pat nuniokojo nuodėmė, sukėlusi didžiąją kovą. Aplink save matome siaubingas jos pasekmes: ligos, mirtis, stichinės nelaimės ir pan. Nei kūrinijai, nei žmogui nepavyko to išvengti. Vis dėlto vis dar galime pamatyti Kūrėjo meilę ir galią. Svarbu nesutelkti dėmesį į blogį, bet – gėrį. Galima pamatyti, pavyzdžiui, amaro nuniokotą vyšnią, tačiau tai negali sunaikinti meilės ir gerumo, apreikšto pačiame medyje, meilės ir gerumo, apibūdinančių Kūrėjo charakterį.

IV. Kryžius ir pasaulio sukūrimas

6. Perskaitykite Jn 1, 1–13. Kaip Jonas sieja pasaulio sukūrimą ir Kristaus kryžių? Kokie du mokymai yra neatskiriami?

Daugelyje Biblijos vietų Viešpats Kūrėjas yra siejamas su Viešpačiu Atpirkėju. Tokios sąsajos įrodo, kad evoliucija ir Biblija yra nesuderinamos, ypač su mokymu apie Kristaus kryžių. Kitu atveju, argi Viešpats nebūtų įsikūnijęs šimpanzėje, išsivysčiusioje natūraliosios atrankos būdu, kad sunaikintų mirtį, paskutinį priešą (1 Kor 15, 26)? Tačiau, argi mirtis galėtų būti priešu, jei tai būtų viena iš Dievo pasirinktų priemonių žmonėms sukurti, anot evoliucinio modelio? Nejaugi Viešpats eikvojo daugybę homo erectus, homo heidelbergensis ir homo neanderthalensis, kad pagaliau sukurtų žmogų pagal Savo atvaizdą (homo sapiens). Tai reikštų, kad Jėzus atėjo išgelbėti žmoniją iš paties proceso, kurį Jis, kaip Kūrėjas, naudojo kuriant žmoniją. Jei tokios mintys atrodo juokingos, tai todėl, kad taip yra.

7. Perskaitykite Rom 5, 12. Kaip ši eilutė padeda mums suprasti, koks svarbus išganymui yra pasakojimas apie pasaulio sukūrimą Pradžios knygoje?

Kaip biblinę mintį apie puolimą aiškina norintys susieti evoliuciją ir Bibliją? Neva Dievas panaudojo žiaurų procesą, t.y. stipriųjų dominavimą silpnųjų atžvilgiu, kad sukurtų moraliai nepriekaištingą ir nesavanaudišką žmogų, kuris vėliau puolė ir tapo smurtaujantis, savanaudis ir dominavo silpnųjų atžvilgiu, žmogų, kuris galiausiai turėjo būti atpirktas arba prisiimti bausmę.

Dėl situacijos absurdiškumo ji yra atmestina. Vienintelis būdas suprasti Kristaus kryžių – tai pripažinti, kad Išgelbėtojas privalėjo atpirkti puolusią žmoniją. Jei pastaroji puolė, vadinasi ji smuko iš aukštesnio lygmens į žemesnį, tarsi išsigimė. Visiškai logiška tikėti Pradžios knyga, kad joje užrašyti tikri įvykiai, visiškai nesuderinami su evoliucija. Iš tikrųjų evoliucija išjuokia puolimą ir Kristaus kryžių.

V. Pasaulio sukūrimas ir poilsis

8. Kokie nuostabūs pažadai yra užrašyti šiuose tekstuose? Iz 65, 17; 66, 22; 2 Pt 3, 13; Apr 21, 4. Kaip jie susiję su pasaulio sukūrimu, atskleistu įžanginiuose Pradžios knygos skyriuose?

Visa krikščioniška viltis yra pagrįsta pažadais apie naują dangų ir naują žemę, be nuodėmės sukeltų pasekmių. Be to pažado apskritai nėra jokios vilties. Amžino gyvenimo pažadas yra nuostabus, bet mes norime gyventi amžinai be skausmo ir liūdesio. Kas galėtų būti blogiau už amžiną mirtį, jei ne amžinas gyvenimas pasaulyje, kuriame kančia yra dažniau taisyklė, o ne išimtis?

Visa tai nurodo į labai įdomius klausimus, susijusius su gyvybės kilme ir tuo, kaip Viešpats kūrė pasaulį. Ar naujas dangus ir nauja žemė bus sukurti Dievo paliepimu, kaip tai apibūdinta Pradžios knygoje: Dievas tarė ir žemėje atsirado gyvybė, visiškai suformuota ir išsivysčiusi? Nei kaprizams, nei smurtui, nei atsitiktinumui vietos nebus?

O gal tai reiškia, kad gyvybei vėl teks milijardus metų kęsti natūraliosios atrankos „džiaugsmą“, kol naujas pasaulis, kuriame gyvena teisumas (2 Pt 3, 13), galiausiai bus sukurtas?

Jei Dievas nusprendė panaudoti evoliuciją kurdamas pasaulį pirmą kartą, kodėl Jis to nepadarytų vėl? Jei tai buvo Jo pasirinkta priemonė, galbūt bus antras „raundas“?

Mintis, kad Dievas panaudotų evoliuciją kuriant naują dangų ir žemę yra tiesiog absurdiška. Neabejotina, kad Kristaus kryžius, atpirkimas ir naujo dangaus bei naujos žemės pažadas yra neatskiriamai susieti su Pradžios knygos pasakojimu.

Pabandykite įsivaizduoti, koks buvo mūsų pasaulio pirminis grožis ir koks jis bus atnaujintas. Kodėl niekas šiame pasaulyje negali prilygti tam, kas pažadėta?

Toliau tyrinėkite: E. Vait buvo nepalenkiama atmetant evoliucijos teoriją. Žinianešė rašė, kad „tai baisiausios neištikimybės pavyzdys. Daug žmonių tik apsimeta tikį pasaulio sukūrimo aprašymu.“ („The Signs of the Times“, 1879 m. kovo 20.)

„[...] nejaugi mes dėl privilegijos atsekti savo kilmę iš bakterijų, moliuskų ir skruzdėlių, atmesime Šventojo Rašto teiginį, tokį didingą savo paprastumu: ‘Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, pagal Savo paveikslą sukūrė jį‘ (Pr 1, 27).“ (E. Vait, Ugdymas, 149 p.)

„Skelbdamas, kad Jis sukūrė pasaulį per šešias dienas ir ilsėjosi septintą dieną, Viešpats turi galvoje dvidešimt keturias valandas. Parašyta: atėjo vakaras ir išaušo rytas.“ („Testimonies to Ministers and Gospel Workers“, 136 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Kita problema, stengiantis susieti evoliuciją ir Bibliją, tai mirusiųjų prisikėlimas. Tai truks akimirką (1 Kor 15, 52). Kai kurie žmonės yra negyvi tūkstančius metų. Jei Dievas gali prikelti juos akimirksniu, kam reikia evoliucijos?

2. Priešingai populiariai nuomonei, Čarlzas Darvinas evoliucijos teoriją rašė remdamasis teologine prielaida. Jis išreiškė tai tokiais žodžiais: „Man atrodo, kad pasaulyje per daug kančių. Aš negaliu įtikinti savęs, kad geradariškas ir visagalis Dievas sukurtų [parazitinius plėviasparnius], tyčia dedančius kiaušinėlius ant ar šalia kito vikšro kūno, kuriuo išsiritę parazitai vėliau minta, arba tai, kad katė turi žaisti su pele“. Žinoma, Dievas nesukūrė parazitinių plėviasparnių. Kodėl Darvino prielaida neteisinga, ir, jūsų nuomone, kaip tai paveikė jį, kad jis sugalvojo tokį žmogaus kilmės paaiškinimą?

3. Kartu su klase pabūkite gamtoje ir pasigrožėkite įvairiais sukurto pasaulio stebuklais. Tai darydami nevenkite pastebėti, kaip nuodėmė pakenkė, ir pasistenkite atskirti tai, kas buvo sukurta ir ką nuodėmė padarė kūrinijai. Kodėl visada svarbu atminti šį skirtumą?

Santrauka: Nepaisant didelių pastangų sumaišyti biblinę pasaulėžiūrą su evoliucijos mokymu, pastarieji yra visiškos priešingybės. Krikščionys turi tvirtai tikėti bibliniu pasaulio sukūrimo pasakojimu. Priešingu atveju atmesime ir išganymo planą.

Nuodėmių išpažinimas visada būdavo tikro atgimimo požymis. Išpažintis atveria širdį ir paruošia kelią galingam Dievo Dvasios išliejimui. Jei nuodėmės užvėrė sielos kanalus, Dvasia negali tekėti per mus ir veikti pasaulyje. Neišpažintos nuodėmės tampa kliūtimi Dievui veikti per Jo bažnyčią. Vienas išmintingas žmogus yra pasakęs: „Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo.“ (Pt 28, 13) Mums dvasiniame gyvenime nesiseks, jei nebūsime sąžiningi sau ir Dievui. Neišpažinta nuodėmė yra sielos vėžys. Prieš Šventajai Dvasiai pripildant ir įgalinant mus, Dievas atskleidžia mums mūsų nuodėmes ir moko mus. Šventoji Dvasia leidžia suprasti: jei mes neišpažinsime nuodėmių, mūsų širdys taps neveiksnios. Jei nenorime išgirsti sąžinės priekaištų balso, mes niekada negausime Šventosios Dvasios lietaus išliejamos galios.

Mokiniai, susirinkę aukštutiniame kambaryje, nuolankiai kreipdamiesi į Dievą maldoje suprato, kad reikia nuoširdžiai išpažinti savo nuodėmes Dievui, o jei prireiktų, ir vienas kitam. „Po Kristaus žengimo į dangų, Šventoji Dvasia ne iškart nusileido. Šventoji Dvasia buvo suteikta tik praėjus dešimčiai dienų po Jo žengimo į dangų. Mokiniai šį laiką skyrė nuoširdžiai pasirengti tokios brangios dovanos gavimui. Po to, kai uoliai ištyrė savo širdis ir atsisakė savo stabų, jiems buvo išlieti didžiuliai dangaus lobiai. Dievo akivaizdoje nusižemino širdimis, stiprino savo tikėjimą, išpažino savo nuodėmes“. (This Day With God, 10 p.) Prieš Šventosios Dvasios išliejimą reikėjo pasiruošimo. „Laukdami pažado išsipildymo, mokiniai nusižemino savo širdyse nuoširdžiai atgailaudami ir išpažino savo netikėjimą“. (Apaštalų darbai, 28 p.) Jeigu paties Kristaus mokiniams reikėjo savo širdis paruošti ankstyvajam lietui norint pradėti Evangelijos skelbimą Sekminių galia, tai kiek labiau mes šiandien turime paruošti savo širdis galutinei žemės kulminacinei valandai? Jei jie atsidėjo maldai, apmąstymui, atgailai ir išpažintims, tai mes tam turime daug daugiau skirti laiko. Jei tada nuodėmė kliudė galingam Šventosios Dvasios išliejimui, tai tokiu pat būdu Ji veikia ir šiomis dienomis. Jei anuomet išpažintis parengė jų širdis priimti Šventąją Dvasią, išpažintis tą patį atlieka ir mūsų širdyse.

Konkrečių nuodėmių išpažinimas

Kaip pateikta Senajame Testamente – tarnavimas šventykloje yra esminis išpažinties esmės paaiškinimas. Izraelitai, suprasdami padarę nuodėmę, nešė savo aukas į šventyklą paaukoti. Kunigų 5–ame skyriuje aprašoma kas vyksta toliau, „kai jis suvokia savo kaltę bet kuriuo šių atvejų, išpažins nuodėmę, kuria nusidėjo“. (Kun 5, 5) Išpažintis visada buvo atliekama tam tikru būdu. Nusidėjusysis atvedęs ėriuką uždėdavo savo rankas ant aukos galvos ir išpažindavo konkrečią savo nuodėmę. Kalbėdama apie išpažinties svarbą, Elena Vait tvirtina, kad „Tikroji išpažintis yra ypatinga, išpažįstamos yra konkrečios nuodėmės. Vienos jų gali būti atskleidžiamos tik Dievui, kiti prasižengimai prisipažįstami nukentėjusiems žmonėms, trečias reikia išsipažinti viešai. Tačiau kiekviena išpažintis turi būti tiksli ir atliekama visiškai suvokiant savo kaltę.“ (Kelias pas Kristų, 41–42 p.)

Esate kupinas neigiamų minčių? Tariate aplinkiniams skaudinančius žodžius? Būnate nekantrus ar negeranoriškas? Atmestinai laikotės sabatos, būnate nesąžiningas grąžindamas dešimtinę? Nuodėmė užkemša mūsų dvasinės širdies arterijas. Tai ardo sielos kanalus. Ji blokuoja Dievo trokštamą palaiminimų išliejimą per mus. Sprendimas tam yra išpažintis. Kai atsiklaupę prieš mūsų atlaidų ir gailestingą Dievą išpažįstame Šventosios Dvasios mums atskleistas nuodėmes (žr. Kelias pas Kristų, 45 p.), gauname malonę, atleidimą ir laisvę nuo kaltės jausmo. Tai iškelia mums du esminius klausimus. Kada reikia prašyti atleidimo tų, kuriuos esame nuskriaudę? Kada reikia viešai išpažinti savo nuodėmes?

Nuodėmių išpažinimas Dievui ir žmonėms

Kokiais atvejais turėtume išpažinti savo nuodėmes tiktai Dievui? Apaštalas Paulius

stengėsi „visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones“. (Apd 24, 16) Mūsų sąžinė gali būti rami, kai išpažįstame savo nuodėmes Dievui. Jei po to, kai išpažinome nuodėmes Dievui, mūsų kaltės jausmas vis dar išlieka, galime užduoti sau šį klausimą: gal nuskriaudėme ką nors ar kam pakenkėme ir dėl to Šventoji Dvasia mums nurodo prašyti atleidimo tų žmonių? Jei susiginčijome ar buvome nekantrūs, pikti su kuriuo nors žmogumi, Šventoji Dvasia mums nurodo prašyti jo atleidimo. Toks ir yra esminis principas, nustatant, ar turėtume prašyti kito asmens atleidimo. Tokiu būdu „taisome sulūžusią tvorą“. Jei jūsų veiksmai sukėlė nesantaiką su kitu asmeniu, prašydami jų atleidimo galite sutaisyti šią „santykių tvorą“ ir paliudyti Dievo malonės jūsų gyvenime galią. Jei kalbėjote apie ką nors negeranoriškai, taisykite tvorą ten, kur ji sulūžusi. Eikite pas tą žmogų, su kuriuo kalbėjotės, ir bandykite atitaisyti jo reputacijai padarytą žalą.

Kada reikia viešos išpažinties? Tada, kada viešai nusidėjote. Jei išsižadėjote savo įsipareigojimų Kristui ir viešai pasisakėte prieš Jo vardą ir Jo Bažnyčią, vieša išpažintis dažnai tokiais atvejais būtų tinkama. Nors kartais atrodo, kad tai nėra būtina ir yra neišmintinga aiškinti nemalonias nuodėmės peripetijas, liudijimas apie Jo malonę ir mūsų sielvartą dėl to, kad nuvylėme Jį, gydo mūsų ir bažnyčios žmonių širdis.

Jėzus tebėra maloningas ir atleidžiantis Gelbėtojas. Jis vis dar apvalo mus nuo nuodėmės sukeltos kaltės ir gėdos. Kai nuoširdžiai išpažįstame Jam savo nuodėmes, mūsų širdys yra pasirengusios priimti Šventąją Dvasią, kuri veiktų mūsų širdyse. Siekdami Šventosios Dvasios veikimo mūsų širdyse, klaupkitės ir melskitės mąstydami:

1. Ar nėra nieko mano gyvenime, kas trukdo man gauti Šventosios Dvasios išliejimą?

2. Ar yra kokia nors nuodėmė, tūnanti giliai manyje, kurios aš dar neišpažinau ir nenugalėjau?

3. Ar yra kas nors, ką įskaudinau ar įžeidžiau, kurių turėčiau paprašyti atleidimo?

4. Ar aš visiškai priėmiau Dievo atleidimą, ar vis dar be reikalo tebejaučiu kaltės jausmą?

5. Ar visiškai pasitikiu, kad Jėzus turi galią atleisti mano nuodėmes?

(žr. Kelias pas Kristų, 41-42 p.)

2 Dalis: Dievo pamokymų apmąstymas

Atidžiai perskaitykite šią ištrauką iš E. Vait „Apaštalų darbų“ knygos (28–36 p.).

 „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo”.

Dvasia nužengė ant laukiančių, besimeldžiančių mokinių su visa pilnatve, kuri pasiekė kiekvieną širdį. Begalinis Dievas galingai apsireiškė Savo Bažnyčiai. Atrodė, jog ši jėga buvo šimtmečiais suvaržyta, o dabar Dangus su džiaugsmu išliejo ant Bažnyčios Gelbėtojo malonės turtus. Veikiant Dvasiai, atgailos bei išpažinimo žodžiai persipynė su šlovinimo už atleistas nuodėmes giesmėmis. Visur buvo girdėti dėkojimas ir pranašystės. Visas dangus žemai nusilenkė, stebėdamas ir garbindamas beribę, sau lygių neturinčią meilę. Netekę žado mokiniai šaukė: „Tai bent meilė!“ Jie godžiai gėrė suteiktąją dovaną. Ir kas nutiko paskui? Dvasios kalavijas, ką tik pagaląstas jėgos ir nuplautas dangaus žaibų, perskrodė netikėjimą ir atvėrė kelią. Tą dieną atsivertė tūkstančiai.

Kristus kalbėjo Savo mokiniams: „Jums geriau, kad Aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs Aš Jį jums atsiųsiu [...]. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš Savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti” (Jn 16, 7.13).

Kristaus įžengimas į dangų buvo ženklas, kad Jo sekėjai turi gauti pažadėtąjį palaiminimą. Tam jie turėjo palaukti, kol pradės savo darbą. Įžengęs per dangaus vartus, Kristus atsisėdo į sostą, apsuptą Jį garbinančių angelų. Vos tik ši ceremonija buvo baigta, Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių galinga srove, ir Kristus buvo iš tiesų pašlovintas – buvo atiduota ta garbė, kuri Jam kartu su Tėvu priklausė visą amžinybę. Sekminių dieną įvykęs Dvasios išsiliejimas buvo Dangaus duotas ženklas, kad Atpirkėjo inauguracija baigta. Kaip žadėjo, Jis atsiuntė iš dangaus Savo sekėjams Šventąją Dvasią, kaip simbolį, kad Jis, Kunigas ir Karalius, gavo visą valdžią danguje ir žemėje bei yra Savo tautos Pateptasis.

„Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti”. Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nužengė ant susirinkusiųjų. Tai liudijo, kad mokiniams suteikta dovana, įgalinanti juos laisvai kalbėti lig tol nemokėtomis kalbomis. Ugnies pasirodymas simbolizavo karštą užsidegimą, su kuriuo darbuosis apaštalai, bei jėgą, kuri lydės jų darbą.

„Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi”. Žydai buvo išblaškyti po visą pasaulį ir tremtyje išmoko kalbėti įvairiomis kalbomis. Daugelis iš jų tuo metu buvo Jeruzalėje, dalyvavo religinėse šventėse. Susirinkusieji kalbėjo pačiomis įvairiausiomis kalbomis. Ši kalbų įvairovė buvo didelė kliūtis skelbiant Evangeliją; taigi Dievas padarė stebuklą – suteikė apaštalams ypatingą gebėjimą. Šventoji Dvasia padarė jiems tai, ko jie patys nebūtų galėję pasiekti per visą savo gyvenimą. Dabar jie galėjo skelbti Evangelijos tiesas kitose šalyse, kalbėdami taisyklinga tų, dėl kurių jie darbuojasi, kalba. Ši stebuklinga dovana galingai liudijo pasauliui, kad jų užduotis turi dangaus ženklą. Nuo tada mokinių pasisakymai buvo tyri, paprasti bei tikslūs – nesvarbu, ar jie kalbėjo savo gimtąja, ar užsienio kalba.

„Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: ‘Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!’”

Šis nuostabus reiškinys kunigus bei valdytojus be galo supykdė, tačiau bijodami žmonių smurto, savo niršto jie neparodė. Jie pasmerkė mirčiai Nazarietį; bet Jo tarnai, beraščiai galilėjiečiai visomis kalbomis, kuriomis jie kalbėjo, pasakojo Kristaus gyvenimo bei tarnystės istoriją. Kunigai norėdami kokia nors natūralia priežastimi paaiškinti stebuklingą mokinių galią, skelbė, kad jie pasigėrė šventei paruoštu jaunu vynu. Kai kurie neišmanėliai tuo patikėjo, bet protingesni iškart suprato, kad tai melas; o tie, kurie suprato skirtingas kalbas, stebėjosi, jog mokiniai kalba jomis itin taisyklingai.

Atsakydamas į kunigų kaltinimą, Petras atskleidė, kad šis reiškinys yra tiesioginis Joelio pranašystės išsipildymas – mat pranašas kalbėjo, kad tokia jėga nužengs ant žmonių ir padės jiems atlikti ypatingąjį darbą. Petras pasakė: „Jūs, Judėjos žmonės bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma; įsiklausykite į mano žodžius! Šie vyrai nėra, kaip jūs manote, prisigėrę – juk dabar vos trečia dienos valanda, – bet čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai: Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš kiekvienam kūnui išliesiu Savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus. Taip pat ir Savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu Savosios Dvasios, ir jie pranašaus”.

Petras aiškiai ir galingai liudijo Kristaus mirtį ir prisikėlimą: „Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote, taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas Jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų mirties grobis”.

Kad pagrįstų savo poziciją, Petras nesirėmė Kristaus mokymu, nes žinojo, jog klausytojai turi tvirtą išankstinę nuomonę ir jo žodžiai šia tema nebus veiksmingi. Taigi jis kreipėsi į minią Dovydo žodžiais – to, kurį žydai laikė vienu iš savo tautos patriarchų. „Juk Dovydas apie Jį sako: ‘Aš visuomet prieš akis turiu Viešpatį, nes Jis stovi mano dešinėje, kad nesusvyruočiau. Todėl pralinksmėjo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi, nes Tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų pasaulyje ir neduosi Savo šventajam supūti’”.

„Broliai! Norėčiau jums atvirai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis ir mirė, ir buvo palaidotas, o jo kapas yra pas mus iki šios dienos [...]. Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad Jis neliksiąs mirusiųjų pasaulyje ir Jo kūnas nesupūsiąs. Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai”.

Tai be galo įdomi scena. Štai iš visų pusių sueina žmonės pasiklausyti mokinių, liudijančių tiesą tokią, kokia ji yra Jėzuje. Jie braunasi artyn, susigrūda šventykloje. Čia pat stovi ir kunigai bei seniūnai, jų veidai pikti bei niūrūs, jų širdys vis dar kupinos neapykantos Kristui, jų rankos dar nenuplautos nuo kraujo, kuris buvo pralietas, nukryžiuojant pasaulio Atpirkėją. Jie tikėjosi pamatyti apaštalus sukaustytus baimės, išvydus tvirtą priespaudai bei žmogžudystei pasirengusią ranką. Tačiau šie buvo pakilę virš visų būgštavimų ir kupini Dvasios galingai skelbė Jėzaus iš Nazareto dieviškumą. Jie girdėjo, kaip mokiniai drąsiai skelbė, kad Tas, kuris taip neseniai dar buvo pažemintas, išjuoktas, nukankintas žiaurių rankų bei nukryžiuotas, yra gyvybės Kunigaikštis, dabar išaukštintas Dievo dešinėje.

Kai kas iš tų, kurie klausėsi apaštalų, aktyviai dalyvavo pasmerkiant bei nužudant Kristų. Jų balsai buvo įsilieję į bendrą Jo nukryžiavimo reikalaujantį šurmulį. Kai teismo salėje priešais juos stovėjo Jėzus ir Barabas, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau? Jie šaukė: ‘Barabą!’” (žr. Mato 27, 21; Jono 18, 40) Tada Pilotas atidavė Kristų į jų rankas sakydamas: „ ‘Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu Jame kaltės’ Į…J. ‘Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!’ O visi žmonės šaukė: ‘Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!’” (Jn 19, 6; Mt 27, 24–25)

Dabar jie išgirdo mokinius skelbiant, jog buvo nukryžiuotas pats Dievo Sūnus. Kunigai ir seniūnai ėmė drebėti. Žmones apėmė nerimas ir kaltės jausmas. „Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: ‘Ką mums daryti, broliai?’” Tarp tų, kurie klausėsi mokinių, buvo ir pasišventusių, nuoširdžiai tikėjusių žydų. Apaštalų žodžius lydėjusi jėga įtikino juos, kad Jėzus iš tiesų buvo Mesijas.

„Petras jiems atsakė: ‘Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas”.

Prieš apkaltintų žmonių akis Petras iškėlė tą faktą, kad jie atstūmė Kristų, nes buvo apgauti kunigų ir seniūnų; ir, jeigu jie ir toliau kreipsis į tuos žmones patarimo bei lauks, kol šie pripažins Kristų, jie patys niekada nepriims Viešpaties. Šie įtakingi žmonės, nors dedasi pamaldžiais, siekia tik žemiškų turtų bei šlovės. Jie nenori eiti pas Kristų ir pasisemti šviesos.

Šioje dangiškoje šviesoje Šventojo Rašto vietos, kurias Kristus aiškino Savo mokiniams, dabar iškilo jiems prieš akis su tobulos tiesos spindesiu. Šydas, neleidęs jiems iki galo pamatyti to, kas buvo atlikta ant kryžiaus, dabar nukrito, ir jie aiškiai suvokė Kristaus misijos tikslą bei Jo karalystės prigimtį. Jie galėjo kalbėti su Išgelbėtojo jėga; ir jiems dėstant išgelbėjimo planą, daugelis klausytojų pajuto kaltę ir įtikėjo. Jų protuose nebeliko kunigų diegtų tradicijų bei prietarų, ir jie priėmė Gelbėtojo mokymą.

„Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius”.

Žydų vyresnieji tikėjosi, kad Kristaus darbas sulig Jo mirtimi baigsis; tačiau, vietoj to jie tapo nuostabių Sekminių dienos scenų liudininkais. Jie išgirdo, kaip mokiniai su lig tol neregėta jėga bei energija skelbė Kristų, o jų žodžius patvirtino ženklai bei stebuklai. Jeruzalėje, judaizmo tvirtovėje, tūkstančiai atvirai paskelbė tikintys Jėzų iš Nazareto esant Mesiją.

Mokiniai buvo apstulbę ir džiūgavo tokiu gausiu sielų derliumi. Šio nuostabaus laimikio jie nelaikė savo pastangų rezultatu; jie suprato, jog žengia į kito žmogaus darbus.

Nuo pat Adomo nuopuolio Kristus patikėjo rinktiniams tarnams Savojo Žodžio sėklą, kad ji būtų išbarstyta į žmonių širdis. Per visą Savo gyvenimą šioje žemėje Jis sėjo tiesos sėklą ir laistė ją Savo krauju. Atsivertimai, įvykę Sekminių dieną, buvo šios sėjos rezultatas, Kristaus darbo derlius, atskleidžiantis Jo mokymo jėgą.

Vien apaštalų argumentai, kad ir kokie aiškūs bei įtikinami jie būtų, neišsklaidė prietarų, kurie atsilaikė prieš tiek daug faktų. Tačiau Šventoji Dvasia su dieviška jėga nusiuntė argumentus tiesiai į širdis. Apaštalų žodžiai skriejo kaip aštrios Visagalio strėlės, apkaltinančios žmones jų siaubinga nuodėme – šlovės Viešpaties atstūmimu bei nukryžiavimu.“ (Apaštalų darbai, 30–35 p.)

3 dalis: Dievo pamokymų pritaikymas

Tikintis stebuklo

Tokius stebuklingus rezultatus mokiniai patyrė Sekminių dieną dėl trijų žemiau išvardytų

aplinkybių. Šios aplinkybės susiklostė tinkamu laiku: (1) Tėvas palankiai pasitiko namo žengiantį mūsų Viešpatį, (2) Mokiniai parengė savo širdis, ir (3) Jėzaus Evangelijos pasėta sėkla subrendo gausiam derliui. Atėjus tinkamam metui, kai širdys yra paruoštos nuoširdžia malda, didesne tikėjimo patirtimi, sąžiningo nuodėmių išpažinimo, Dangaus vedimu, Šventoji Dvasia yra išliejama.

1. Koks „ženklas“ buvo parodytas Kristaus pasekėjams, kad visas Dangus buvo pasiruošęs išlieti Šventąją Dvasią? (Žr. Apaštalų darbuose, 30 puslapio paskutinėje pastraipoje, ir 31 puslapio 1-oje pastraipoje.)

2. Kokia yra tikra „kalbų“ dovana? Kokiu tikslu suteikiama kalbų dovana? (Apd 2, 5–6 ir „Apaštalų darbuose“ 31 puslapio 2 pastraipoje.)

3. Ką kalbos „dovanos“ suteikimas per Sekmines atskleidžia jums apie Dievą? Ko tas faktas pamoko 21-ojo amžiaus bažnyčią? (Žr. Apd 2,7– 8; 1 Kor 12, 1–13; Apaštalų darbuose, 31 puslapio 2 ir 3 pastraipos).

4. Kokią Senojo Testamento pranašystę Petras cituoja norėdamas įrodyti, kad Šventosios Dvasios išliejimas Sekminių dieną buvo tikras? (Žr. Joelio 3, –5 ir Apaštalų darbuose 32 p.)

Pranašas Joelis Senajame Testamente pranašauja, kad Šventoji Dvasia bus išlieta ant:

A.  „jūsų sūnų ir dukterų“ – Šventoji Dvasia yra teikiama nepriklausomai nuo lyties.

B. „jūsų senių, … jūsų jaunuolių“ –  Šventoji Dvasia yra teikiama nepriklausomai nuo amžiaus.

C. „tarnų… ir tarnaičių“ – Šventoji Dvasia yra suteikiama nepaisant socialinio ar ekonominio statuso.

Šventoji Dvasia bus išlieta „visiems žmonėms“. Šventosios Dvasios dovana skirta ne tik „elitui“– ypatingai dvasingiems. Dievas Ją suteikia visiems, kurie atitinka minėtąsias sąlygas. Ji skirta visiems, kurie ieško Jo nuolankia širdimi, išpažinę savo nuodėmes ir tiki Jo pažadais. (Žr. Apaštalų darbų 39 p.)

Kokį poveikį padarė mokinių skelbimas žydų vyresniesiems, minioms Jeruzalėje ir patiems mokiniams? (Žr. Apaštalų darbų 34–35 p.)

5. Poveikis žydų vyresniesiems (Žr. Apaštalų darbuose 34 p.  6 pastraipa.)

6. Poveikis mokiniams (žr. Apaštalų darbų 34 p.  7 pastraipa ir 35 p. 1 pastraipa.)

7. Poveikis miniai (žr. Apd 2, 41– 42.)

Kai Šventoji Dvasia išliejama visa jėga, poveikis yra milžiniškas. Atvėrę savo širdis Šventosios Dvasios išliejimui, mes taip pat darysime didžiulį poveikį aplink mus esantiems. Dievas panaudos mus galingais būdais, kad pasiektų visus Savo karalystei. Galime tikėtis, jog Dievas atidarys nepaprastų galimybių duris, kad galėtume pasidalyti Jo žodžiu su šeimos nariais, draugais, kaimynais ir bendradarbiais. Tarpininkaujant žmonėms savo įtakos sferoje, Dievas padarys „nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“ (Ef 3, 20). Viljamas Keri (William Carey), šiuolaikinių misijų pradininkas, ragina savo pasekėjus „tikėkitės daugybės dalykų iš Dievo ir stenkitės padaryti didžių dalykų Jam“. Tikėjimu siekite gauti visa, ką Dievas gali jums duoti. Galite viltis, jog Jis veiks tokiais būdais, kurie jus nustebins.

Prieš pat užžengimą, Jėzus apaštalams davė ypatingus nurodymus „laukti Tėvo pažado“ (Apd 1, 4). Ką Jis turėjo omenyje? Ar jie paprasčiausiai turėjo nieko neveikdami sėdėti aukštutiniame kambaryje – ar jie turėjo suvaidinti ypatingą vaidmenį, paruošiant savo širdis dangiškos dovanos gavimui? Ar buvo kažkas, ką jie turėjo padaryti? Jei taip, tai ką? Ir svarbiausia, ką iš jų patyrimo aukštutiniame kambaryje mes galime sužinoti apie Šventosios Dvasios išliejimą?

Komentuodama šias dešimt laukimo dienų, su dieviška įžvalga Elena Vait pateikia mums šį vertingą vaizdą: „Po Kristaus užžengimo apaštalai buvo susirinkę kartu vienoje vietoje su nuolankia malda Dievui. Ir po dešimties širdies ir savęs ištyrimo dienų, buvo paruoštas kelias Šventajai Dvasiai įeiti į apvalytas bei pašvęstas sielų šventyklas“ (Evangelizacija, 698 p.). Galingame skyriuje „Sekminės“ ji priduria: „Laukdami pažado išsipildymo, mokiniai nusižemino savo širdyse nuoširdžiai atgailaudami ir išpažino savo netikėjimą“ (Apaštalų darbai, 28 p.).

Dėl ko jie turėjo atgailauti? Galiu įsivaizduoti, kad dėl kažko buvo. Jokūbas ir Jonas tikriausia atgailavo dėl nekantrumo ir išdidumo. Petras tikriausia dėl tikėjimo trūkumo, o Tomas – dėl jo abejonių. Visi apaštalai klaupėsi prieš Dievą ir atvėrė savo sielas. Jie pripažino, kad tai už jų nuodėmes Jėzus buvo prikaltas prie to žiauraus medžio. Gelbėtojas mirė už jų savimeilę, jų troškimą pirmauti, jų išdidumą ir širdies kietumą. Šventoji Dvasia atvedė šiuos besimeldžiančius mokinius į gilų jų nuodėmingumo suvokimą. Nuoširdžioje atgailoje tik „Dievo gerumas“ veda mus visus į tikrą atgailą (Rom 2, 4).

Būtų neįmanoma nuoširdžiai atgailauti dėl nuodėmių, jeigu Jėzus neduotų atgailos dovanos. Apaštalų darbų 5 skyriuje apaštalai liudijo Jėzų, kurį „Dievas išaukštino Jį Savo dešine kaip vadą ir Išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą“ (31 eil.). Elena Vait primena mums, kad „mes taip pat negalime atgailauti be sąmonę pažadinančios Kristaus Dvasios. Be Kristaus mums negali būti ir atleista“.

„Kristus skatina kiekvieną gerą poelgį. Tik Jis vienas gali įkvėpti mums pasibjaurėjimą nuodėme. Kiekvienas tiesos ir tyrumo troškimas, kiekvienas nuodėmingumo suvokimas įrodo, kad Jo Dvasia veikia mūsų širdyse“ (Kelias pas Kristų, 29 p.).

Atgailos  apibrėžimas

Atgaila yra gilaus liūdesio dėl nuodėmės išraiška. Mes nenorime užgauti To, kuris, nepaisant mūsų nuodėmingų veiksmų, požiūrių ir pasirinkimų, mus taip labai myli. Pripažindami Jo didžiulę meilę mums, mes bjaurimės visu tuo, kas Jį liūdina visose srityse. Bet atgaila apima žymiai daugiau, nei nusisukimą nuo nuodėmės. Ji apima ir širdies pasikeitimą. Dalykų, kuriais mes kažkada džiaugėmės, dabar neapkenčiame. Kartu su Dovydu mes šaukiame: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią. Nevaryk manęs nuo Savo Artumo, nenuimk nuo manęs Savo Dvasios šventos“. (Ps 51, 12–13). Tikrai atsivertusi širdis trokšta įtikti Jėzui kiekvienoje savo gyvenimo situacijoje.

Per visą Apaštalų darbų knygą atgaila ir Šventosios Dvasios priėmimas yra labai susiję. Baigdamas savo pamokslą per Sekmines, Petras įspėjo klausytojus: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“. (Apd 2, 38). Apd 3, 19 eilutėje jis kreipiasi į mus kaip į artimiausią auditoriją: „Tad atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės“. Elena Vait apibrėžia šį atnaujinimą iš Viešpaties kaip vėlyvąjį lietų. (Ankstyvieji raštai, 86 p.). Kai mes ateiname į atgailą – į gilų liūdesį dėl nuodėmės – Dievas paruošia mūsų širdis Šventosios Dvasios priėmimui.

Apibendrinkime, ko mes išmokome apie atgailą:

1. Atgaila yra gilus širdies liūdesys dėl nuodėmės, kuris veda prie troškimo įtikti Jėzui kiekvienoje mūsų gyvenimo sferoje.

2. Atgaila yra Dievo dovana. Be Šventosios Dvasios, dirbančios mūsų gyvenimuose, vedant mus į atgailą, nėra įmanoma patirti nuoširdžią atgailą.

3. Atgaila ne tik įtraukia mūsų veiksmų pasikeitimą, bet taip pat gilų mūsų požiūrio pasikeitimą.

4. Atgaila paruošia mūsų širdyse vietą apsigyventi Šventajai Dvasiai.

5. Atgaila yra būtina gauti vėlyvąjį lietų ir būti galingu Jėzaus liudytoju paskutinėje žmonių kartoje.

Ar yra jūsų gyvenime dalykų, kuriuos jums parodo Šventoji Dvasia, jog jie nėra harmonijoje su Dievo valia? Ar turite tam tikrų nuostatų, kurios neatitinka Jėzaus nuostatoms? Ar jūs sąmoningai laikotės įpročių, kurių turėtumėte atsisakyti? Kur mūsų Viešpats veda tavo gyvenimą? Kokius žingsnius Jis pataria žengti? Ar tu pasiruošęs nusižeminti prieš Dievą nuoširdžioje atgailoje ir paprašyti Jo atleisti tau už tavo nuodėmingus nusistatymus?

Laodikėja – tai teismo laiko bažnyčia, pavaizduota Apreiškimo knygoje, kaip pilna dvasinio išdidumo. Ji teigia esanti turtinga įvairiais dalykais ir nieko nestokojanti. Dievas apnuogina jos pretenzingumą ir veidmainystę, teigdamas, kad ji yra drungna ir pernelyg patenkinta, ir Jis pataria jai „tad būk uolus ir atsiversk“ (Apr 3, 19).

Ar jūs girdite Šventąją Dvasią, kalbančią jūsų širdims? Kodėl nekrentate ant kelių ir neatgailaujate? Pasakykite Dievui, kad jūs ne tokie norite būti. Paprašykite Jo atskleisti giliai viduje užslėptas vietas, kurios neatitinka Jo valios. Atsisakykite visų dalykų, kuriuos Jis jums parodo. Kai jūs atsiliepsite į Dvasios kvietimą, tada jūs krisite ant kelių, gailėdamiesi dėl nuodėmių. Dievas pripildys jūsų širdį pilnai Šventąja Dvasia.

2 Dalis: Dievo pamokymų apmąstymas

Apmąstydamas paskaitykite šią ištrauką iš „Apaštalų darbų“ 28–30 p.

„Kai mokiniai grįžo nuo Alyvų kalno į Jeruzalę, žmonės žvelgė į juos, tikėdamiesi pastebėti jų veiduose liūdesį, sumaištį ir pralaimėjimo kartėlį; tačiau išvydo tik pasitenkinimą bei triumfą. Mokiniai nebeliūdėjo dėl žlugusių vilčių. Jie buvo matę prisikėlusį Išgelbėtoją, o išsiskiriant duotas Jo pažadas nuolatos skambėjo jiems ausyse.

Paklusdami Kristaus įsakymui, jie laukė Jeruzalėje Tėvo pažado išsipildymo – Dvasios išsiliejimo. Ir laukė ne dykinėdami. Šventajame Rašte pasakyta, kad jie „nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą“ (Lk 24, 53). Be to, jie susirinkdavo kartu ir Jėzaus vardu pateikdavo savo prašymus Tėvui. Jie žinojo, jog danguje turi Atstovą, Užtarėją prie Dievo sosto. Pagarbioje baimėje jie lenkdavosi melsdamiesi ir kartodavo užtikrinimo žodžius: „Jei tik prašysite Tėvą Mano vardu, Jis duos tai jums. Iki šiol jūs nieko neprašėte Mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 23–24). Jie vis aukščiau ir aukščiau tiesė tikėjimo rankas su galingu argumentu: „Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!“ (Rom 8, 34)

Laukdami pažado išsipildymo, mokiniai nusižemino savo širdyse nuoširdžiai atgailaudami ir išpažino savo netikėjimą. Prisiminę Kristaus prieš mirtį išsakytus žodžius, jie geriau suprato jų prasmę. Tiesos, kurios buvo išblėsusios jų atminty, vėl atgijo, ir jie kartojo jas vienas kitam. Jie priekaištavo sau, kad neteisingai suprato tai, ką kalbėjo Gelbėtojas. Prieš jų akis kaip procesija praslinko Jo nuostabaus gyvenimo scena po scenos. Apmąstydami Jo tyrą, šventą gyvenimą, jie jautė, kad joks triūsas nebus per sunkus, jokia auka nebus per didelė, kad tik jie galėtų savo gyvenimu paliudyti Kristaus charakterio gerumą. O, kad būtų galima dar kartą išgyventi tuos trejus praėjusius metus, jie elgtųsi visai kitaip! Jeigu jie galėtų dar kartą išvysti Mokytoją, kaip uoliai stengtųsi jie parodyti, kaip karštai Jį myli ir kaip nuoširdžiai gailisi, jei kada nors nuliūdino Jį netikėjimo žodžiais ar darbais! Bet dabar jie tik guodėsi mintimi, kad jiems atleista. Mokiniai pasiryžo kiek įmanoma išpirkti savo netikėjimą, drąsiai išpažįstant Kristų pasaulio akivaizdoje.

Mokiniai karštai meldė progų kasdieniniame bendravime kalbėti žmonėms žodžius, kurie vestų nusidėjėlius pas Kristų. Atmetę visus skirtumus ir bet kokį norą būti pranašesniam, jie suartėjo krikščioniškoje bendrystėje. Jie vis labiau artinosi prie Dievo ir vis geriau suprato, kokią turėjo privilegiją artimai bendrauti su Kristumi. Liūdesys užliedavo jų širdis, pagalvojus, kiek kartų jie skaudino Jį savo nenuovokumu, nesugebėjimu suprasti pamokų, kurias jų pačių labui Jėzus stengėsi jiems išdėstyti.

Šios pasirengimo dienos buvo gilinimosi į savo širdį metas. Mokiniai žinojo savo dvasinius poreikius ir prašė Viešpatį šventojo patepimo, kad taptų tinkami sielų gelbėjimo darbui. Jie neprašė palaiminimų tik sau. Juos slėgė sielų gelbėjimo našta. Jie suprato, kad Evangelija turi būti nešama į pasaulį, ir reikalavo Kristaus pažadėtosios jėgos.

Patriarchų laikais Šventosios Dvasios veikimas dažnai pasireikšdavo gana ryškiai, bet niekada neatsiskleisdavo jo pilnatvė. Dabar, paklusdami Išgelbėtojo žodžiui, mokiniai maldavo šios dovanos, ir danguje Kristus juos užtarė. Jis paprašė Dvasios dovanos, kurią galėtų išlieti ant Savo žmonių.

„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo“.

Dvasia nužengė ant laukiančių, besimeldžiančių mokinių su visa pilnatve, kuri pasiekė kiekvieną širdį. Begalinis Dievas galingai apsireiškė Savo Bažnyčiai. Atrodė, jog ši jėga buvo šimtmečiais suvaržyta, o dabar dangus su džiaugsmu išliejo ant Bažnyčios Gelbėtojo malonės turtus. Veikiant Dvasiai, atgailos bei išpažinimo žodžiai persipynė su šlovinimo už atleistas nuodėmes giesmėmis. Visur buvo girdėti dėkojimas ir pranašystės. Visas dangus žemai nusilenkė, stebėdamas ir garbindamas beribę, sau lygių neturinčią meilę. Netekę žado mokiniai šaukė: „Tai bent meilė!“ Jie godžiai gėrė suteiktąją dovaną. Ir kas nutiko paskui? Dvasios kalavijas, ką tik pagaląstas jėgos ir nuplautas dangaus žaibų, perskrodė netikėjimą ir atvėrė kelią. Tą dieną atsivertė tūkstančiai.“

3 dalis: Dievo pamokymų pritaikymas

Atitinkant sąlygas

Pilni vilties ir laukimo jausmo, mokiniai susirinko aukštutiniame kambaryje. Jie buvo visiškai užtikrinti, kad Kristus išpildys Savo žodį. Su nusižeminusiomis širdimis jie atgailavo už savo tikėjimo trūkumą. Jie žinojo, kad, kai jie atitiks sąlygas, Šventoji Dvasia atsiųs jiems galingą jėgą.

1. Kokia buvo mokinių reakcija į Kristaus užžengimą? Kodėl ši reakcija nustebino minias Jeruzalėje? (žr. Lk 24, 50 – 53 ir „Apaštalų darbai“, 28 p.).

2. Kodėl mokiniai buvo pilni tokios vilties ir užtikrinimo tuoj pat po Kristaus užžengimo? (žr. Apd 1, 1–4 ir „Apaštalų darbai“, 28 p.).

Mokiniai tikėjo Jėzaus žodžiu. Jie pasitikėjo Jo pažadu. Jie pakluso Jo įsakymui. Jie laukė aukštutiniame kambaryje, uoliai siekdami Šventosios Dvasios išliejimo. „Pagarbioje baimėje jie lenkdavosi melsdamiesi ir kartodavo užtikrinimo žodžius: ‚Iki šiol jūs nieko neprašėte Mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.‘ (Jn 16, 24).“

3. Kai mokiniai laukė Jėzaus pažado išsipildymo, kokius penkis ypatingus dalykus jie darė? (žr. „Apaštalų darbai“, 29– 30 p.).

4. Koks buvo didžiausias Dievo tikslas įgalinant Jo mokinius Šventosios Dvasios išliejimu? (žr. Apd 1, 8 ir „Apaštalų darbai“, 29 p.).

5. Kokį pasikeitimą Šventosios Dvasios išliejimas Sekminių dieną padarė mokinių gyvenimuose? (žr. Apaštalų darbai, 38 p.).

Dievas trokšta kažką padaryti mumyse, kad galėtų kažką padaryti per mus. Jis trokšta kažką padaryti mums, kad Jis galėtų kažką daryti su mumis. Jis trokšta pakeisti mūsų charakterius, kad Jis galėtų suteikti galios mūsų liudijimui. Kas mes esame yra žymiai svarbiau, nei ką darome. Tu gali „daryti“ „nebūdamas“, bet tu niekada „nebūsi“ „nedarydamas“. Pakeisti charakteriai veda mus į aktyvų liudijimą ir tarnavimą. Kodėl neatveri savo širdies Jėzui, kad ir dabar, ir nepaprašai atskleisti Jo charakterį tavo gyvenime?

Mokiniai prieš Sekmines visiškai skyrėsi nuo mokinių po Sekminių. Prieš Sekmines jų augantis tikėjimas dažnai svyravo. Po Sekminių jis tapo tvirtu, kaip uola. Šventosios Dvasios išliejimas sustiprino mokinius, jie nebebijojo susidurti su priešiškumu, kuris ateis skelbiant Jėzaus meilę ir malonę. Drebėdamas iš baimės vyriausiojo kunigo kieme, Jėzaus arešto metu, Petras bailiai Jo išsižadėjo: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ (Mt 26, 72). Jo trapus tikėjimas buvo silpnas ir svyruojantis. Bet paklausykite pasikeitusio Petro per Sekmines, galingai skelbiančio Senojo Testamento įrodymus, kad Jėzus buvo Mesijas. Palyginkite Petro išsižadėjimą kieme su jo atsakymais po Sekminių, kai žydų autoritetai bandė nutildyti jo balsą. Jis atvirai pareiškė: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Jame gyvenanti Šventosios Dvasios pilnatvė padarė didžiulį skirtumą. Savo paties stiprybe Petras nebūtų sugebėjęs pasipriešinti priešo planams. Bet su Jėzaus galia, jis galėjo gyventi pergalingą Šventosios Dvasios įgalintą gyvenimą. Apaštalas Paulius Šventosios Dvasios įgalinimą apibūdina taip: „Kad iš Savo šlovės lobio  suteiktų jums stiprybės Jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų“ (Ef 3, 16). Pastiprintas Dvasios, pripildytas tikėjimo, Petras tapo visiškai kitokiu žmogumi.

Tikėjimo apibrėžimas

Tikėjimas priima Šventosios Dvasios pažadą kaip dievišką užtikrinimą. Jis tiki Kristaus pažadu dovanoti Šventąją Dvasią neribotu mastu. Pats tikėjimas yra Dievo dovana (Rom 12, 3). „Tikėjimas, įgalinantis mus priimti Dievo dovaną, jau pats yra dovana, kurios tam tikras kiekis suteikiamas kiekvienam žmogui. Tikėjimas auga priklausomai nuo to, kiek pritaikome Dievo Žodį. Kad stiprintume tikėjimą, turime dažnai jį susieti su Žodžiu“ (Ugdymas, 295 – 296 p.). Kai mes matome Jėzų Jo Žodyje, Dvasia, kuri įkvėpė Žodį, augina mūsų tikėjimą (Rom 10, 17). Tikėjimas, iš tikrųjų, yra pasitikėjimas. „Tikėjimas yra pasitikėjimas Dievu, tikint, kad Jis myli mus ir žino, kas mums geriausia. Taigi tikėjimas skatina mus rinktis ne savo, o Jo kelią. Vietoj mūsų neišmanymo tikėjimas priima Jo išmintį, vietoj mūsų silpnumo – Jo jėgą, vietoj mūsų nuodėmingumo – Jo teisumą. Mūsų gyvenimas, mes patys jau priklausome Jam; tikėjimas pripažįstą Jį kaip Savininką ir priima Jo palaiminimą. Tiesa, teisingumas, tyrumas yra gyvenimo sėkmės paslaptys. Būtent tikėjimas padeda mums įvaldyti šiuos principus“ (Ugdymas, 295 p.).

Tikėjimas yra pasitikėjimas, kad Jis mus myli ir visada galvoja apie mūsų gerovę. Per tikėjimą Šventoji Dvasia skatina priimti visą malonės dovanos pilnatvę, taip gausiai pasiūlytą Golgotoje. Per tikėjimą mes gauname dvasinę stiprybę pasipriešinti piktojo gundymams. Per tikėjimą mes esame įgalinti liudyti. Per tikėjimą mes esame skatinami daryti tai, ko tik Jėzus paprašys, ir paklusti tam, ką Jis įsakys. Tikėjimas įsitveria Dievo pažadų ir tiki, kad tai yra mūsų pačių.

Per Sekmines „jie vis aukščiau ir aukščiau tiesė tikėjimo rankas“ ir „veikiant Šventajai Dvasiai, net silpniausieji per tikėjimą Dievu išmoko tobulinti jiems patikėtus gebėjimus bei tapti tyrais, apvalytais ir kilniais.“ (Apaštalų darbai, 28, 39 p.). Šis patyrimas gali būti ir mūsų. Šventoji Dvasia trokšta pagilinti ir padidinti mūsų tikėjimą. Mūsų tikėjimas auga artimai bendraujant su Jėzum.

Trys praktiški būdai padidinti tikėjimą

1. Tikėti, kad Šventoji Dvasia augina tikėjimą, kai studijuojame Dievo Žodį. Artinkis prie Biblijos studijų su lūkesčiu. Tikėk, kad Dvasia, kuri įkvėpė Bibliją, yra pasiruošusi padaryti stebuklingus pasikeitimus tavo gyvenime, kai atkakliai toliau studijuosi Žodį. (2 Pt 1, 3–4).

2. Pritaikyk Dievo Žodžio pažadus savo gyvenime. Kad gautum naudos iš Biblijos studijų, ji turi būti individualiai pritaikyta tavo gyvenime. Įsijausk į istoriją, tarsi tu dalyvautum joje. Kokią pamoką Rašto tekste Šventoji Dvasia atskleidžia tau? Kokias įžvalgas kasdieniniam gyvenimui Ji atskleidžia? Kokius įtikinimus Ji pateikia tavo protui?

3. Veik pagal „tikėjimo mastą“, kurį Dievas jau įdėjo į tavo širdį. Įžvelk toliau nei esamos gyvenimo aplinkybės, matyk Dievo palaimas artimoje ateityje. Jeigu Šventoji Dvasia tau duoda suprasti, kad turi kažką padaryti, daryk tai tikėdamas, kad būsi gausiai apdovanotas, kai veiksi pagal Jo Žodį.

Kad pagilintumėte savo tikėjimą, skaitykite žemiau pateiktus pažadus ir Jėzaus vardu pretenduokite į juos kaip skirtus asmeniškai jums.

„Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“ (Mt 19, 26).

„Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Hbr 4, 16).

„Žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Hbr 12, 2).

„Mes tvirtai pasitikime Juo, nes ko tik prašome pagal Jo valią, Jis mūsų išklauso“ (1 Jn 5, 14).

„Viešpats nori, kad visi Jo sūnūs ir dukterys būtų laimingi, ramūs ir paklusnūs. Panaudodamas tikėjimą, krikščionis gauna visus šiuos palaiminimus. Per tikėjimą visi charakterio trūkumai gali būti išgyvendinti, kiekviena nešvara išvalyta, visos klaidos ištaisytos ir pasiekta tobulybė“ (Apaštalų darbai, 419 p.).

„Aš neseniai mačiau, kad per dažnai Viešpaties vaikai atmeta maldą, ypatingai slaptąją maldą; daugelis nepraktikuoja tikėjimo, kuris yra jų privilegija ir pareiga praktikuoti, dažnai laukiama to jausmo, kurį tik tikėjimas gali suteikti. Jausmas nėra tikėjimas; tai yra du skirtingi dalykai. Tikėjimas yra duotas mums lavinti, o džiaugsmingą jausmą ir palaimas duoda Dievas. Dievo malonė ateina į sielą gyvo tikėjimo keliu ir  mes privalome tą tikėjimą lavinti.

Tikras tikėjimas priima pažadėtas palaimas prieš tai, kol jos bus įgyvendintos ir pajaučiamos. Mes turime siųsti savo maldavimus į šventų švenčiausią ir leisti mūsų tikėjimui priimti pažadėtas palaimas bei priimti jas, kaip skirtas asmeniškai mums. Mes tada turime tikėti, kad gauname palaimas, nes mūsų tikėjimas ant to laikosi ir pagal duotą Žodį yra mūsų. „Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus“ (Mk 11, 24). Tai ir yra tikėjimas, grynas tikėjimas tikėti, kad mes gauname palaimą net prieš tai, kai ji yra įgyvendinama. Kai pažadėtas palaiminimas yra įgyvendintas ir juo džiaugiamasi, tikėjimas yra į tai įtraukiamas. Bet daugelis mano, kad turi didelį tikėjimą, jei jaučia Šventosios Dvasios dalyvavimą, ir negali turėti tikėjimo, jei nejaučia Dvasios galios. Jie painioja tikėjimą su palaiminimais, kurie ateina per tikėjimą.

Pats tinkamiausias laikas ugdyti tikėjimą yra, kai mes jaučiame didelį Dvasios poreikį. Kai tiršti tamsos debesys uždengia mūsų protą, tada yra laikas leisti gyvam tikėjimui perskrosti tamsą ir išsklaidyti debesis. Tikras tikėjimas ilsisi ant pateiktų Dievo Žodyje pažadų, ir tik tie, kurie paklūsta tam Žodžiui, gali pretenduoti į Jo šlovingus pažadus“ (Christian Experience and Teachings of Ellen G. White 126, 127 p).

Ribotas tikėjimas

Akivaizdu, kad paskutinėmis dienomis trūks tokio pasitikinčio bendravimo su Dievu per Jo Žodį. Jėzus klausė: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Daugelis žmonių sumaišys jausmus su tikėjimu. Jie ieškos dvasinių patyrimų, kurie žadins jų emocijas ir leis jiems jaustis gerai. Kiti kris į priešingą pusę – į šaltą formalizmą. Nepaisant kai kurių žmonių sumaišties, Šventoji Dvasia veda Savo bažnyčią į gilesnį tikėjimo patyrimą, negu mes galėtume dabar įsivaizduoti – patyrimą visiško pasitikėjimo Dievu, Jo Žodžio tikrumu ir paklusnumu Jo valiai. Ar tai yra jūsų visiškas troškimas gyventi pasitikinčio tikėjimo gyvenimą? Kodėl dabar neatsiklaupus ir nepaprašius Šventosios Dvasios pagilinti jūsų tikėjimą ir vesti jus į tokį gyvenimą ?

2 Dalis: Dievo pamokymų apmąstymas

Apmąstydami perskaitykite šią ištrauką iš „Su meile iš Dangaus“, 626 – 631 p.

Pasigirdo karštai protestuojantis Petro balsas: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“ Aukštutiniame kambarėlyje jis skelbė: „Aš ir gyvybę už Tave guldysiu!“ Jėzus perspėjo jį, kad jis dar tą pačią naktį išsižadės savo Gelbėtojo. Dabar Kristus pakartojo perspėjimą: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu Manęs tris kartus išsiginsi“. Bet „Petras dar atkakliau tvirtino savo: „Jeigu net reikėtų man su Tavimi mirti, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu“. Tą pat kalbėjo ir visi kiti.“ (Mk 14, 29–31). Iš pernelyg didelio pasitikėjimo savimi jie neigė pakartotiną perspėjimą To, kuris žinojo, kaip bus. Jie buvo nepasiruošę šiam išbandymui; tačiau ištikti pagundos, jie suprato savo silpnumą.

Sakydamas, kad seks paskui savo Viešpatį į kalėjimą ir mirtį, Petras tuo tvirtai tikėjo – kiekvienu žodžiu; bet jis nepažinojo savęs paties. Jo širdyje glūdėjo blogio krislai, kuriuos iškėlė susiklosčiusios aplinkybės. Jeigu jis būtų nesuvokęs iškilusio pavojaus, jie būtų nuvedę jį į amžiną pražūtį. Gelbėtojas įžvelgė jame savimeilę ir užtikrintumą, kurie nuslopins net jo meilę Kristui. Šis jo išgyvenimas atskleidė daug jo silpnybių, nenumarintų nuodėmių, netyrą būdą, nerūpestingą pasidavimą pagundoms. Rimtas Kristaus perspėjimas skatino ištirti širdį. Petras turėjo pradėti nepasitikėti savimi ir labiau tikėti Kristumi. Jeigu jis nuolankiai būtų priėmęs perspėjimą, būtų prašęs kaimenės Ganytojo sergėti Savo avis. Skęsdamas Galilėjos ežere jis šaukė: „Viešpatie, gelbėk mane!“ (Mt 14, 30) Ištiesęs ranką Kristus jį sugriebė. Taip ir dabar, jeigu jis būtų šaukęs Jėzui: „Gelbėk mane nuo savęs paties!“, būtų buvęs apsaugotas. Bet Petrui atrodė, kad juo nepasitikima, ir jis pamanė, jog tai žiauru. Jis jau buvo įsižeidęs, ir dabar dar labiau užsikietino pasitikėjime savimi.

Jėzus žvelgia į Savo mokinius su užuojauta. Jis negali apsaugoti jų nuo sunkumų, bet nepalieka nepaguostų. Jis užtikrina juos, kad sutraukys kapo grandines ir Jo meilė jiems nežlugs. „O kai prisikelsiu, Aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“. (Mt 26, 32). Prieš išsižadėdami Jėzaus jie buvo užtikrinti, kad jiems bus atleista. Po Jo mirties ir prisikėlimo jie žinojo, kad jiems atleista ir kad jie brangūs Kristaus širdžiai.

Jėzus ir mokiniai buvo pakeliui į Getsemanę, Alyvų kalno papėdėje – nuošalioje vietoje, į kurią Jis dažnai ateidavo mąstyti ir melstis. Gelbėtojas paaiškino mokiniams Savo misiją pasaulyje bei dvasinį ryšį su Juo, kurį jie turėjo išsaugoti. Dabar Jis iliustravo šią pamoką. Skaisčioje mėnesienoje Jis pamatė vešlų vynmedį. Atkreipęs į jį mokinių dėmesį, Jėzus panaudojo jį kaip simbolį.

„Aš esu tikrasis vynmedis“ – pasakė Jis. Užuot pasirinkęs grakščią palmę, aukštą kedrą ar tvirtą ąžuolą, Jėzus nusprendė, kad geriausiai Jį simbolizuos vynmedis su savo besivejančiomis šakelėmis. Palmė, kedras ir ąžuolas auga vieni. Jiems nereikia atramos. O vynmedis kabinasi už treliažo ir kopia į dangų. Taip ir Kristus Savo žmogiškumu buvo priklausomas nuo dieviškos jėgos. „Iš Savęs Aš nieko negaliu daryti“ (Jn 5, 30) – skelbė Jis.

„Aš esu tikrasis vynmedis“. Žydams vynmedis visada buvo kilniausias augalas, visko, kas galinga, tobula ir vaisinga, simbolis. Apie Izraelį buvo kalbama kaip apie vynmedį, kurį Dievas pasodino Pažadėtoje žemėje. Ir būtent ryšys su Izraeliu buvo žydų išgelbėjimo vilties pagrindas. Bet Jėzus sako: „Aš esu tikrasis vynmedis“. Nemanykite, kad dėl ryšio su Izraeliu galite tapti Dievo gyvybės dalininkais ir Jo pažado paveldėtojais. Dvasinę gyvybę galima gauti tik per Mane.

„Aš esu tikrasis vynmedis, o Mano Tėvas – Vynininkas“. Ant Palestinos kalvų mūsų dangiškas Tėvas pasodino Savo dieviškąjį Vynmedį, o Vynininkas buvo Jis pats. Daugelio akį traukė šio Vynmedžio grožis, daugelis kalbėjo apie Jo dangišką kilmę. Bet Izraelio vadams Jis atrodė kaip šaknis iš sausos žemės. Jie paėmė augalą, sulaužė Jį ir sutrypė savo nešvariomis kojomis. Jie norėjo Jį sunaikinti visiems laikams. Tačiau dangiškasis Vynininkas niekada nenukreipė žvilgsnio nuo Savojo augalo. Kai žmonės tarėsi Jį pražudę, Jis paėmė Jį ir persodino kitoje sienos pusėje. Vynmedžio nebesimatė. Jis buvo paslėptas nuo žmonių šiurkščių išpuolių. Bet Vynmedžio šakos sviro per sieną. Jos turėjo atstovauti Vynmedžiui. Per jas skiepūgliai vis dar galėjo susijungti su Vynmedžiu. Nuo jų buvo skinami vaisiai. Vynmedis duodavo derlių, kurių susirinkdavo praeiviai.

„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“, – pasakė Kristus mokiniams. Nors Jis netrukus turėjo palikti juos, jų dvasinė vienybė liko nepakitusi. Šakelės susijungimas su vynmedžiu, anot Jo, simbolizuoja ryšį, kurį jūs turite palaikyti su Manimi. Ūglis įskiepijamas į gyvą vynmedį ir skaidula po skaidulos, plaušelis po plaušelio išauga į šaką. Vynmedžio gyvybė tampa šakos gyvybe. Taip siela, mirusi savo nusižengimais bei nuodėmėmis, gauna gyvastį per ryšį su Kristum. Per tikėjimą Juo kaip asmeniniu Gelbėtoju užsimezga ryšys. Nusidėjėlis paveda savo silpnumą Kristaus jėgai, savo tuštybę – Kristaus pilnatvei, savo trapumą – išliekančiai Kristaus tvirtybei. Tuomet jis turi Kristaus protą. Kristaus žmogiškumas paliečia mūsų žmogiškumą, o mūsų žmogiškumas – dieviškumą. Taip per Šventosios Dvasios veikimą žmogus tampa dieviškos prigimties dalininkas. Jis priimtinas Mylimajame.

Šis ryšys su Kristumi, kartą užsimezgęs turi būti išsaugotas. Kristus pasakė: „Pasilikite Manyje, tai ir Aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami Manyje“. (Jn 15, 4). Tai neatsitiktinis sąlytis, ne epizodiškas ryšys. Šaka tampa gyvo vynmedžio dalimi. Nenutrūkstamai ir nuolatos iš šaknų šakomis teikiama gyvybė, jėga ir vaisingumas. Atsiskyrusi nuo vynmedžio, šaka negali likti gyva. Daugiau, pasakė Jėzus, jūs negalite gyventi be Manęs. Gyvybė, kurią gavote iš Manęs, gali būti išsaugota tik nuolatiniu bendravimu. Be Manęs jūs negalėsite nugalėti nė vienos nuodėmės ar atsispirti nė vienai pagundai.

„Pasilikite Manyje, tai ir Aš jumyse pasiliksiu“. Pasilikimas Kristuje reiškia nuolatinį Jo Dvasios priėmimą, visišką atsidavimą tarnaujant Jam.

Tarp žmogaus ir Dievo turi vykti nuolatinis bendravimas. Kaip šakelė be paliovos siurbia syvus iš gyvo vynmedžio, taip ir mes turime šlietis prie Jėzaus ir gauti iš Jo per tikėjimą Jo paties charakterio stiprybę bei tobulumą.

Šaknys siunčia savo maistingąsias medžiagas per šaką į tolimiausias vyteles. Taip ir Kristus siunčia dvasinės stiprybės srovę kiekvienam tikinčiajam. Kol siela susijungusi su Kristumi, jai nėra pavojaus nuvysti ar nudžiūti.

Vynmedžio gyvybė pasireikš kvapniais vaisiais ant šakų. „Kas pasilieka Manyje ir Aš jame, – pasakė Jėzus, – tas duoda daug vaisių; nuo Manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“. Kai gyvename tikėjimu Dievo Sūnumi, mūsų gyvenime bus matyti Dvasios vaisiai; nepražus nė vienas iš jų.

„Mano  Tėvas – Vynininkas. Kiekvieną Mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna“. Nors skiepūglis išoriškai susijungęs su vynmedžiu, gyvo ryšio gali nebūti. Tuomet nevyksta augimas, nėra vaisių. Taigi gali būti tik tariamas ryšys su Kristumi, be tikro susijungimo su Juo per tikėjimą. Religijos išpažinimas atveda žmones į bažnyčią, bet charakteris ir elgesys parodo, ar jie susivieniję su Kristumi. Jeigu jie neduoda vaisiaus, yra netikros šakos. Jų atsiskyrimas nuo Kristaus reiškia pražūtį – tokią visišką, kokią simbolizuoja nudžiūvusi šaka. „Kas nepasiliks Manyje, – pasakė Kristus, – bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs“.

„O kiekvieną vaisingą šakelę [Jis] apvalo [apgeni], kad ji duotų dar daugiau vaisių.“ Iš išrinktųjų Dvylikos, kurie sekė Jėzumi, vienas kaip nudžiūvusi šaka turėjo būti pašalintas; likusieji turėjo iškęsti sunkių išbandymų genėjimą. Jėzus rimtai ir švelniai paaiškino vynininko tikslą. Genėjimas kels skausmą, bet geneklį laikys Tėvas. Jo ranka nesidarbuos netaisyklingai, o širdis nebus abejinga. Yra šakų, kurios guli ant žemės; jos turi būti apgenėtos, kad į ją nesiremtų. Jos turi stiebtis į dangų ir atrasti atramą Dieve. Apskabyti turi būti ir gausūs lapai, siurbiantys gyvybės syvus iš vaisių. Turi būti išpjautos per tankiai suaugusios šakos, kad prieitų gydantys Teisumo Saulės spinduliai. Vynininkas išgeni tai, kas žalinga, kad vaisiai būtų geresni ir jų augtų daugiau.

„Tuo bus pašlovintas Mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių“, – pasakė Jėzus. Dievas trokšta apreikšti per juos Savo charakterio šventumą, geranoriškumą, gailestingumą. Gelbėtojas neįsako mokiniams triūsti, kad neštų vaisių. Jis tik liepia jiems pasilikti Jame. „Jei jūs pasiliksite Manyje ir Mano žodžiai pasiliks jumyse, – sako Jėzus, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta“. Būtent per Žodį Kristus pasilieka Savo sekėjuose. Tai tas pats gyvas ryšys, kurį simbolizuoja Jo kūno valgymas ir Jo kraujo gėrimas. Kristaus žodžiai yra dvasia ir gyvybė. Priimdami juos, jūs priimate Vynmedžio gyvybę. Jūs gyvenate „kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Kristaus gyvybė jumyse duoda tuos pačius vaisius kaip Jame. Gyvendami Kristuje, sekdami Juo, Jo remiami, gaudami iš Jo peno, jūs duosite vaisių, panašų į Kristaus.“

3 dalis: Dievo pamokymų pritaikymas

Šventoji Dvasia liudija apie Kristų. Jei pasikliausime Jos vedimu, Ji atves mus prie artimesnių santykių su mūsų Viešpačiu. Dvasia atskleidžia neprilygstamą Jėzaus žavesį. Ji skatina mus ilsėtis Jo meilėje, pasitikėti Jo vadovavimu, atsiduoti Jo valiai kas akimirką. Jėzus tai vadino „pasilikite Manyje“. Ši pasilikimo Kristuje patirtis pagilina mūsų tikėjimą. Sekminių metu mokiniai sužinojo, ką reiškia iš tikrųjų pasilikti Kristuje. Šios dienos pamokoje mes taip pat sužinosime, ką reiškia kasdien „pasilikti Kristuje“.

1. Koks pagrindinis skirtumas tarp Petro iki ir po Sekminių? Perskaitykite „Su meile iš Dangaus“ (Skaitykite „Su meile iš Dangaus“ 625 ir 626 p. ir palyginkite Apd 4, 8–12; 5, 29–32)

Skirkite laiko apmąstymams apie tai, kam jūsų gyvenime reikia apvalančios Kristaus malonės. Ką pastaruoju metu jums sako Šventoji Dvasia? Ar Ji atskleidė jums kokią nors jūsų puoselėjamą nuodėmę? Ji nori, kad jūs atgailautumėte dėl jos ir kreiptumėtės į Jėzų. Su malda perskaitykite 50 psalmę ir prašykite Dievo, kad jūsų širdyje Šventoji Dvasia atliktų nuoseklų darbą.

2. Perskaitykite Jn 15, 1–8 eilutes ir palyginkite su „Su meile iš Dangaus“, 628 p. Kas vynmedžio simbolikoje padaro šį simbolį tokiu patraukliu ir pilnu prasmės?

3. Ką reiškia „pasilikti Kristuje“? (žr. „Su meile iš Dangaus“, 629 p.)

4. Ką Vynininkas padaro, kad ant šakos būtų kuo daugiau vaisių? Kaip tai susiję su mūsų asmenine krikščioniška patirtimi? (žr. Jn 15, 5; „Su meile iš Dangaus“, 628 ir 629 p.)

5. Šventoji Dvasia įtikina mus dėl nuodėmės. Ji atskleidžia paslėptus nusistatymus. Kaip mes savo gyvenimuose galime pašlovinti Dievą? (žr. Jn 15, 8; „Su meile iš Dangaus“, 630 p.)

Šventoji  Dvasia  įtikina  mus  dėl  nuodėmės.  Ji atskleidžia paslėptus nusistatymus ir netinkamus bruožus, apie kuriuos mes galime nežinoti. Mūsų mylintis Viešpats nori, kad kiekvienas iš mūsų atspindėtume Jo charakterio malonę. Jei mes trokštame pamatyti savo trūkumus ir juos atiduoti Jėzui, Šventoji Dvasia įgalins mus gyventi dievobaimingus gyvenimus. Mūsų tikėjimas augs, kai mūsų gyvenimuose matysime Šventosios Dvasios daromus stebuklus. Apaštalų liudijimai po Sekminių buvo liudijimai, kaip Jėzus, per Šventosios Dvasios jėgą pakeitė jų gyvenimus. Jis tai padarė dėl jų ir, jei mes Jam leisime, Jis tą patį padarys ir mums.

„Apaštalų darbų“ knygoje malda parodyta kaip širdies plakimas mokinių tarnystėje. Jie susirinko kartu dešimčiai dienų ir nuoširdžiai laukė pažadėtosios Šventosios Dvasios. Po to, kai Šventoji Dvasia buvo išlieta, tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius. „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų“ (Apd 2, 42). Susidurdami su neįveikiamomis kliūtimis, mokiniai kreipėsi į savo geriausią draugą, Jėzų, kuris stovėjo Dievo sosto dešinėje, ir „sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apd 4, 31). Netrukus ankstyvoji Bažnyčia išsirinko diakonus, kad apaštalai „galėtų toliau atsidėti maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 4). Kai Erodas įmesdino Petrą į kalėjimą, visa Bažnyčia karštai meldėsi ir apaštalas buvo stebuklingai išlaisvintas iš kalėjimo (Apd 12).

Maldos patyrimai aukštutiniame kambaryje pakeitė mokinių maldos gyvenimą likusiai jų tarnystei. Maldoje jie išsiugdė tikinčias širdis. Maldoje jie išmoko priklausyti nuo Visagalio. Maldoje jie išmoko pripažinti savo silpnybes ir siekti Jo stiprybės. Maldoje jie pripažino savo nemokšiškumą ir siekė Jo išminties. Mokiniai atvirai pripažino savo ribotumą ir šaukėsi Jo palaikančios jėgos. Jie pripažino, jog jie niekada nepasieks pasaulio su Evangelija be Šventosios Dvasios Artumo ir jėgos, veikiančios per juos. Sekminės buvo jų nuoširdaus tarpininkavimo pasekmė.

Malda: Palaimų šaltinis

Maldoje mes taip pat atveriame savo širdis viskam, ką Jėzus turi paruošęs mums. Mes atveriame savo sielas tam, kad priimtume Jo galios pilnatvę. „Malda – tai širdies atvėrimas Dievui kaip draugui. Ji reikalinga ne tam, kad Dievas sužinotų, kokie mes esame, bet kad mes galėtume Jį priimti. Malda  priartina ne Dievą prie mūsų, bet mus pakelia prie Dievo” (Kelias pas Kristų, 91 p.)[1]. Visuose sveikuose santykiuose mes turime troškimą bendrauti su žmogumi, kuris mums rūpi. Malda atveria mūsų širdis kalbėtis su Dievu kaip su draugu. Aukštutinis kambarys buvo bendravimo su Dievu vieta, vieta, kur mokiniai meldėsi asmeniškai ir susijungdavo bendrai maldai. Jie „susirinkdavo kartu ir Jėzaus vardu pateikdavo savo prašymus Tėvui. Jie žinojo, jog danguje turi Atstovą, Užtarėją prie Dievo sosto. Pagarbioje baimėje jie lenkdavosi melsdamiesi ir kartodavo užtikrinimo žodžius, ‘Jei tik prašysite Tėvą Mano vardu, Jis duos tai jums. Iki šiol jūs nieko neprašėte Mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.’ (Jn 16, 23–24) Jie vis aukščiau ir aukščiau tiesė tikėjimo rankas su galingu argumentu: „Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!“ (Rom 8, 34) (Apaštalų darbai, 28 p.).

Mes taip pat turime  Atstovą danguje, kuris kviečia mus atnešti savo naštas Jam. Mes turime draugą prie Dievo sosto, kuris kviečia mus išlieti savo širdį Jam. Mes taip pat galime remtis Jo pažadais. Mes taip pat galime tiesti savo tikėjimo rankas aukščiau ir aukščiau. Mes taip pat galime prašyti brangiausios Dangaus dovanos, kuri būtų išlieta ant mūsų. Jis kviečia mus ateiti prie sosto dabar ir remtis tais brangiais pažadais.

Didžiojoje kovoje tarp gėrio ir blogio, malda yra galingas ginklas nugalėti priešą. Dievo visatoje vienas iš pagrindinių principų – pasirinkimo laisvė. Dievas niekuomet neis prieš jūsų valią. Jis niekada nemanipuliuos, kad mes Jam tarnautume. Nors Jis kasdien dirba mūsų gyvenimuose, įkvėpdamas mus priimti teisingus sprendimus, tačiau Jis turi ribotas galimybes dėl mūsų pačių pasirinkimo. Kai mes suklumpame prieš Jį maldoje, Jis gerbia mūsų pasirinkimą dėl Jo pilnesnio dalyvavimo mūsų gyvenimuose. Dar prieš mums pasimeldžiant, Jo Dvasia įkvepia mus ir įtikina, tačiau Jo Dvasia nepripildys mūsų ir neįgalins, jei mes neprašysime maldoje.

Su malda skaitykite Šv. Raštą ir Elenos Vait ištraukas, užrašytas žemiau. Remkitės jais, tarsi jie būtų skirti jums. Atneškite šiuos dieviškus pažadus Viešpačiui, tikėdami kad Jis išpildys Savo Žodį.

Dievo pažadai

• „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“ (Lk 11, 13).

• „Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 16).

• „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį  Mano vardu Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ (Jn 14, 26).

• „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta“ (Mato 7, 7–8).

• „Dangus pilnas šviesos ir stiprybės, jei norime, mes galime iš ten semtis. Dievas laukia, kad išlietų mums Savo palaimas tuomet, kai mes artinsimės prie Jo ir gyvai tikėdami remsimės Jo pažadais. Jis sako, kad Jis nori suteikti mums Savo Šventąją Dvasią labiau negu žemiški tėvai nori duoti savo vaikams gerų dovanų. Ar mes pasitikėsime Jo žodžiu?“ (Historical Sketches, p. 152).

•  „Bėgantis laikas nepakeitė atsisveikinant Kristaus duotojo pažado atsiųsti Šventąją Dvasią, kaip Savo Atstovę. Jo malonės turtai neplūsta į žemę žmonėms ne dėl kažkokių apribojimų iš Dievo pusės. Jei mes nematome šio pažado išsipildant taip galingai, kaip turėtų būti, tai tik dėl to, kad neįvertiname jo taip, kaip turėtume. Jei tik norėtų, Dvasia būtų pripildyti visi. Ten, kur Šventosios Dvasios poreikis menkai tejaučiamas, pastebime dvasinę sausrą, dvasinę tamsą, dvasinį nuopuolį bei dvasinę mirtį.

Vos tik dėmesys nukrypsta į smulkmenas, pradeda trūkti dieviškos jėgos, kuri būtina Bažnyčios augimui ir klestėjimui ir kuri atneš į ją visus kitus palaiminimus, nors šios jėgos siūloma mums semtis be saiko.“ (Apaštalų darbai, 39 p.).

• „Kiekvieną rytą Evangelijos pasiuntiniams priklaupiant prieš Viešpatį bei atnaujinant pasišventimo Jam įžadus, Jis užtikrins Savosios Dvasios buvimą karu su Jos atgaivinančia, apvalančia jėga. Žengdami į priekį, kad atliktų savo kasdienines pareigas, jie bus tikri, jog neregima Šventoji Dvasia įgalins juos būti ‚Dievo bendradarbiais‘“ (Apaštalų darbai, 44 p.).

• „Tačiau artėjant žemės pjūčiai, yra pažadėta ypatinga malonė, kuri parengs Bažnyčią Žmogaus Sūnaus atėjimui. Šis Dvasios išsiliejimas palygintas su vėlyvuoju lietumi; ir būtent dėl šios papildomos jėgos krikščionys turi melsti Pjūties Viešpatį ‚Vėlyvojo lietaus‘. Atsakydamas ‚Viešpats sukurs perkūnijos debesis, gausiai duos lietaus‘. „Jis [...] išliejo žemyn jums gausų lietų – ankstyvuosius ir vėlyvuosius lietus‘ (Zch 10, 1; Jl 2, 23)” (Apaštalų darbai, 42–43 p.).

Mes gyvename ypatingu žmonijos istorijos laiku. Visas dangus kviečia mus įsikabinti į Visagalio pažadus. Dievas trokšta padaryti kažką ypatingo Savo bažnyčiai. Jis kviečia mus ieškoti Jo visa širdimi, būti pripildytiems Šventąja Dvasia vėlyvajame lietuje tam, kad užbaigtume Jo darbą ant šios žemės. Ar mes maldoje remsimės Jo pažadais? Ar padrąsinsite kitus prisijungti prie jūsų maldoje prašant Šventosios Dvasios išliejimo? Ar skirsite daugiau laiko praleisti su Jėzumi maldoje?

2 Dalis: Dievo pamokymų apmąstymas

Apmąstydami skaitykite ištrauką iš knygos Su meile iš Dangaus, 621 –622 p.[2].

„Prieš atnašaudamas Save kaip auką, Kristus ieškojo svarbiausios ir tobuliausios dovanos

Savo sekėjams, dovanos, kuri neišsenkamus malonės išteklius padarytų jiems pasiekiamus.

„Aš paprašysiu Tėvą, – pasakė Jis, – ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“ (Jn 14, 16–18).

Šventoji Dvasia buvo pasaulyje ir prieš tai; nuo pat atpirkimo pradžios Ji veikė žmonių širdis. Tačiau kol žemėje gyveno Kristus, mokiniams nereikėjo kito padėjėjo. Tik netekę Jo Artumo jie pajuto, kaip jiems reikalinga Dvasia, kuri tada ir buvo atsiųsta.

Šventoji Dvasia yra Kristaus atstovė, bet neturinti žmogiškos asmenybės, todėl nepriklausoma. Apsivilkęs žmogiškumu Kristus negalėjo asmeniškai būti visur. Taigi tai dėl mokinių Jis ėjo pas Tėvą ir  atsiuntė Dvasią kaip Savo įpėdinę žemėje. Tada jau niekas negalėjo turėti privalumų dėl savo gyvenamos vietos ar asmeniško bendravimo su Kristumi. Per Dvasią Gelbėtojas tapo prieinamas visiems. Šia prasme Jis yra arčiau žmonių, tarsi nebūtų įžengęs į aukštybes.

„O kas Mane myli, tą  mylės Mano Tėvas ir Aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“ Jėzus matė Savo mokinių ateitį. Jis regėjo, kaip vienas bus nukirsdintas, kitas nukryžiuotas, trečias ištremtas į negyvenamą salą jūroje, likusieji pasmerkti persekiojimui ir mirčiai. Jis padrąsino juos pažadu visuose sunkumuose būti su jais. Tas pažadas tebegalioja. Viešpats viską žino apie Savo ištikimus tarnus, kurie dėl Jo kali ar yra ištremti į negyvenamas salas. Jis guodžia juos Savuoju Artumu. Kai dėl tiesos tikintysis stoja prieš neteisingą teismą, jo pusėje stovi Kristus. Visi jam metami kaltinimai tenka Kristui. Kristus ir vėl nuteisiamas Savo mokinio asmenyje. Kai toks mokinys uždaromas kalėjime, Kristus guodžia jo širdį Savo meile. Kai kas nors dėl Jo numiršta, Jis sako: „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.“ (Apr 1, 17–18) Gyvybė, paaukota dėl Manęs, išsaugoma amžinajai šlovei.

Visais laikais ir visose vietose, visuose varguose ir sunkumuose, kai horizontas atrodo tamsus, o ateitis neaiški, kai jaučiamės bejėgiai ir vieniši, kaip atsakymas į tikėjimo maldą bus atsiųstas Globėjas. Aplinkybės gali išskirti mus su visais žemiškais draugais; bet jokios aplinkybės, joks atstumas neatskirs nuo dangiškojo Globėjo. Kad ir kur esame, kad ir kur eitume, Jis visada mūsų dešinėje, kad palaikytų, paremtų ir pradžiugintų.

Mokiniai vis dar nesuvokė dvasinės Kristaus žodžių prasmės, todėl Jis darsyk paaiškino. Jis apsireikšiąs jiems per Dvasią. „Globėjas – Šventoji  Dvasia, kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko.“ Jūs daugiau nebesakysite, kad nesuprantate. Daugiau nebematysite kaip per blankų stiklą. Jūs galėsite ‚suvokti  kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį pažinimą.“ (Ef 3, 18–19.)

Mokiniai turėjo liudyti  Kristaus gyvenimą ir darbus. Per juos Jis turėjo kalbėti visiems žemėje gyvenantiems žmonėms. Tačiau dėl Kristaus pažeminimo ir mirties jiems teko iškęsti didžiulius sunkumus ir nusivylimus. Kad po šių išgyvenimų jų žodis būtų taiklus, Kristus pažadėjo, kad Globėjas ‚viską primins, ką esu jums pasakęs‘.

„Dar daugel jums turėčiau kalbėti, – tęsė Jis, – bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš Savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins Mane, nes ims iš to, kas Mano, ir jums tai paskelbs.“

Jėzus atvėrė mokiniams platų tiesos kelią. Tačiau jiems buvo labai sunku atskirti Jo pamokas nuo Rašto aiškintojų ir fariziejų papročių bei taisyklių. Jie buvo išmokyti  priimti rabinų mokymą kaip Dievo balsą, ir jis vis dar turėjo įtakos jų mąstymui, formavo jų jausmus. Žemiškos idėjos, laikini dalykai jų protuose vis dar užėmė daug vietos. Jie nesuprato Kristaus karalystės dvasinės prigimties, nors Jis taip dažnai jiems aiškindavo. Jiems galvoje viskas susipainiojo. Jie nesuprato, koks vertingas Kristaus aiškinamas Šventasis Raštas. Daugelį Jo pamokų jie beveik užmiršo. Jėzus matė, kad jie nesuvokia tikrosios Jo žodžių prasmės. Jis su užuojauta prižadėjo, kad Šventoji Dvasia visa tai jiems primins. Be to, liko nepasakyta dar daug dalykų, kurių dabar mokiniai suprasti negalėjo. Juos irgi turėjo jiems atskleisti Dvasia. Dvasia turėjo ugdyti jų nuovokumą, kad jie galėtų įvertinti dangiškus dalykus. ‚Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę‘– pasakė Jėzus.

Globėjas yra vadinamas ‚Tiesos Dvasia‘. Jo darbas – atskleisti ir palaikyti tiesą. Apsigyvenęs širdyje kaip Tiesos Dvasia, Jis tampa Globėju. Tiesoje yra paguoda ir ramybė, o mele – nei tikros ramybės, nei paguodos. Būtent per melagingas teorijas bei tradicijas protą užvaldo šėtonas. Nukreipdamas žmonių dėmesį į neteisingas taisykles, jis darko jų charakterį. Šventoji Dvasia per Raštą kalba protui ir įrašo širdyje tiesą. Taip Ji atskleidžia klaidingas pažiūras ir išvaro jas iš sielos. Būtent per Tiesos Dvasią, veikiančią per Dievo Žodį, Kristus lenkia prie savęs Savo išrinktąją tautą.

Apibūdindamas mokiniams Šventosios Dvasios darbą, Jėzus stengėsi įkvėpti jiems džiaugsmą bei viltį, kuri džiugino Jo paties širdį.

Jis džiaugėsi ta gausia pagalba, kurią parūpino Savo Bažnyčiai. Šventoji Dvasia buvo brangiausia iš visų dovanų, kurias Jis galėjo siųsti nuo Savo Tėvo Jo tautos išaukštinimui. Ši Dvasia buvo duota kaip gaivintoja, be kurios Kristaus auka būtų buvusi nenaudinga. Blogio galia per šimtus metų tik stiprėjo, ir žmonės darėsi šiai šėtoniškai vergijai stulbinamai pavaldūs. Nuodėmei buvo galima pasipriešinti ir ją nugalėti tik galingai veikiant trečiajam Trejybės Asmeniui, kuris atėjo ne su kažkokia modifikuota energija, bet su dieviškos jėgos pilnatve. Tai Dvasia daro veiksminga tai, ką atliko pasaulio Atpirkėjas. Tai Ji apvalo širdį. Per Dvasią tikintysis tampa dieviškos prigimties dalininkas. Kristus atsiuntė Savo Dvasią kaip dievišką jėgą, kad būtų įveiktas visas paveldėtas ir įgytas polinkis į blogį ir Bažnyčia atspindėtų Jo charakterį.

Apie Dvasią Jėzus pasakė: “Ji pašlovins Mane”. Išgelbėtojas atėjo pašlovinti Tėvą parodydamas Jo meilę; taip ir Dvasia turėjo pašlovinti Kristų atskleisdama Jo malonę pasauliui. Žmonija turi atkartoti patį Dievo atvaizdą. Dievo garbė, Kristaus garbė tobulina Jo tautos charakterį.

“Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo.” Žodžio skelbimas būtų nenaudingas be nuolatinio Šventosios Dvasios Artumo ir pagalbos. Tai vienintelis tikras dieviškos tiesos mokytojas. Tik tada, kai Dvasia palydi tiesą iki širdies, ji gaivins sąžinę ir keis gyvenimą. Žmogus galėtų perskaityti Dievo Žodžio laišką, galėtų susipažinti su visais jo įsakymais ir pažadais; bet jeigu Šventoji Dvasia neapšvies tiesos, jokia siela nekris ant Uolos ir nesuduš. Joks išsilavinimas, jokie privalumai, kad ir kokie dideli jie būtų, negali atverti šviesos nebendradarbiaujant su Dievo Dvasia. Evangelijos sėklų barstymas nebus sėkmingas, jeigu jų negaivins dangaus rasa. Šventoji Dvasia nužengė ant besimeldžiančių apaštalų dar prieš tai, kai buvo parašyta pirmoji Naujojo Testamento knyga, dar prieš tai, kai Kristui įžengus į dangų buvo pasakytas bent vienas evangelinis pamokslas. Tuomet jų priešai kalbėjo: “Jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu” (Apd 5, 28).

Kristus pažadėjo Savo Bažnyčiai Šventosios Dvasios dovaną, ir mums šis pažadas priklauso lygiai taip pat, kaip priklausė pirmiesiems mokiniams. Bet kaip kiekvienas kitas pažadas jis duotas su sąlyga. Daug yra tokių, kurie tiki ir pretenduoja į Viešpaties pažadą; jie kalba apie Kristų ir Šventąją Dvasią, bet iš to jokios naudos. Jie neatiduoda savo sielos vesti ir valdyti dieviškiesiems pasiuntiniams. Mes negalime naudotis Šventąja Dvasia. Tai Dvasia naudojasi mumis. Per Dvasią Dievas darbuojasi Savo žmonėse, iš Savo palankumo skatindamas “ir trokšti, ir veikti” (Fil 2, 13). Bet daugelis tam nepasiduoda. Jie nori patys sau vadovauti. Štai dėl to jie ir negauna dangiškos dovanos. Dvasia suteikiama tik tiems, kurie nuolankiai laukia Dievo, kurie tikisi Jo vedimo ir malonės. Dievo jėga laukia, kol bus jiems reikalinga ir jų priimama. Šis pažadėtasis palaiminimas, gaunamas per tikėjimą, atneša visus kitus palaiminimus. Jis suteikiamas iš Kristaus malonės turtų, ir Jis pasirengęs aprūpinti kiekvieną sielą pagal jos gebėjimą priimti.

3 dalis: Dievo pamokymų pritaikymas

Išpildant sąlygas

Prieš pat iškeliaudamas į dangų, Jėzus pažadėjo Savo mokiniams atsiųsti Šventosios Dvasios dovaną. Tikėdami tuo pažadu, jie karštai meldėsi Šventosios Dvasios jėgos. Jie maldoje ieškojo Dievo dėl pažadėtos dovanos. Daugeliui krikščionių Šventoji Dvasia yra tam tikros rūšies miglota, neapibrėžta jėga. Ji yra labiausiai nesuprantamas Dievybės narys. Šiandienos pamokoje mes studijuosime  Jėzaus pažadą dėl Šventosios Dvasios, Jos paskirtį ir Jos tarnystę mūsų gyvenimuose.

Kuo geriau mes suprantame Šventosios Dvasios tarnystę, tuo labiau mes trokštame Jos jėgos mūsų gyvenimuose. Kuo aiškiau suprantame Šventosios Dvasios tarnystę, tuo labiau mes ją vertiname ir stropiau ieškome Jos galingo dalyvavimo.

Geriau suprantant Šventosios Dvasios darbą, gilėja mūsų dvasinė patirtis. Mes prašysime Šventosios Dvasios pripildymo vėlyvojo lietaus galia.

1. Kokios praktiškos ribos varžė Jėzų, kol Jis buvo ant žemės? Kokį svarbų pranešimą padarė Jėzus Savo mokiniams „prieš iškeliaudamas“?

Apibendrinkite Jėzaus žodžius, užrašytus Jn 16, 7.

Skaitykite „Su meile iš dangaus“ 621 p. 4 pastraipą, kad užbaigtumėte žemiau pateiktus sakinius.

„Apsivilkęs žmogiškumu Kristus________________________________________________.“

„Per Dvasią Gelbėtojas______________________________________________________.“

„Šia prasme Jis yra_________________________________________________________.“

2. Kaip Šventoji Dvasia įgalina mus sutikti gyvenimo išbandymus, iššūkius bei nusivylimus? (žiūr. Jn 14, 18.26–27 „Su meile iš dangaus“ 622 p. 2 ir 3 pastraipos)

Šventoji Dvasia yra visada šalia mūsų esanti Bendrakeleivė, Draugė ir Padėjėja. Ji sustiprina mus išbandymuose, padrąsina nusivylimuose, vadovauja darant sprendimus ir įgalina mus atsispirti gundymams.

Šventosios Dvasios neriboja nei laikas, nei vieta. Ji vienu metu gali būti visur. Mes pilnai negalime suvokti šios dieviškos paslapties, bet tai tiesa. Šlovė Dievui! Jis per Šventąją Dvasią yra visuomet su mumis.

3. Išvardykite tris priežastis, kodėl Jėzus apibūdina Šventąją Dvasią kaip “Tiesos Dvasią” (Skaitykite” Su meile iš Dangaus”, 622 – 623 p.)

4. “Koks Šventosios Dvasios vaidmuo charakterio ugdyme? (Skaitykite „Su meile iš Dangaus“ 623 p. paskutinė pastraipa)

5. Koks yra pagrindinis Šventosios Dvasios darbas? (Skaitykite Jn 16, 13–14; „Su meile iš Dangaus“ 624 p. 3 pastraipa)

Šventoji Dvasia yra ypatinga Jėzaus dovana Jo bažnyčiai. Be Jėzaus dalyvavimo per Šventąją Dvasią mūsų gyvenimuose, mes esame bejėgiai atsilaikyti prieš priešą. Šventosios Dvasios buvimas mumyse suteikia mums džiaugsmą, ramybę, galią ir pergalę vaikščiojant kartu su Dievu. Be Šventosios Dvasios mūsų gyvenimai yra be jėgos ir be džiaugsmo. Mes gyvename labiau jausdami beviltišką pralaimėjimą nei užtikrintą viltį. Ar atversime dabar savo širdis Šventosios Dvasios tarnystei ir melsimės šia paprasta malda?

Brangus Jėzau,

Šiandien aš dėkoju Tau už Tavo Šventosios Dvasios pažadą. Labai dažnai aš negalvodavau ir neprašydavau, kad Ji pripildytų mano gyvenimą. Labai dažnai aš bandžiau gyventi krikščionišką gyvenimą savo jėgomis, nepasitikėdamas Šventosios Dvasios jėga, siekiant pergalių mano gyvenime.

Dabar aš atveriu savo širdį Tau. Aš remiuosi Tavo pažadu dėl Šventosios Dvasios. Aš atgailauju, kad kartais aš nesusikoncentruodavau į dvasinius dalykus, bet pasitikėdavau savo jėgomis.

Tikėdamas, kad Tu išpildysi Savo pažadą dabar, aš priimu Šventosios Dvasios dovaną. Ačiū, Viešpatie, kad suteikei man pačią brangiausią Dangaus dovaną.

Jėzaus vardu, amen.

Sveiki įsijungę į nuostabią dvasinę kelionę į aukštutinį kambarį. Tikiu, jog esate pasiruošę padaryti keletą labiausiai jaudinančių savo gyvenime Biblijos atradimų. Šių tyrinėjimų metu mes apžvelgsime pasiruošimą, kuris būtinas gauti Šventosios Dvasios galią visoje Jos pilnatvėje. Kartu mes apžvelgsime įkvepiančius nurodymus dėl Šventosios Dvasios priėmimo ir tai, kaip kasdien gyventi su Dvasios galia.

Ar jūs kada nors susimąstėte, kodėl mokiniai turėjo tokį tvirtą (tikėjimą, kuris kėlė mirtiną riziką – vertėjo pastaba) tikėjimą? Kas suteikė jiems drąsos skelbti Evangeliją iki pasaulio pakraščių? Kodėl po Sekminių jie taip pasikeitė? Petro pagyrūniškos pretenzijos virto nuolankiu paklusnumu bei galingu skelbimu. Tomo abejonės virto tvirtu tikėjimu. Griaustinio sūnūs Jonas ir Jokūbas buvo visiškai pakeisti; jie tapo nuolankiais Viešpaties Jėzaus tarnais. Matas, gudrus mokesčių rinkėjas, tapo ištikimu Evangelijos metraštininku; o Marija, blogos reputacijos moteris, tapo patikima ir mylinčia Kristaus sekėja. Sekminės dramatiškai pakeitė jų gyvenimą – tai taip pat gali pakeisti ir mūsų gyvenimus. Pripildyti Šventosios Dvasios galia jie pakeitė pasaulį. Per keletą dešimtmečių Evangelija buvo nunešta iki Romos imperijos pakraščių.

Ar Jėzus pažadėjo Šventąją Dvasią vien tik šiems mokiniams? Ar dangaus galios išliejimas baigiasi tik jais? Arba galbūt Dievas turi jos ir mums tiek, kiek mes negalime įsivaizduoti? Kalbant apie Sekminių pažadą, Petras pareiškė: „Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas“ (Apd 2, 39).[1]

Elena Vait patvirtina, kad ši dovana yra skirta ir mums.

„Bėgantis laikas nepakeitė atsisveikinant Kristaus duotojo pažado atsiųsti Šventąją Dvasią, kaip Savo Atstovę. Jo malonės turtai neplūsta į žemę žmonėms ne dėl kažkokių apribojimų iš Dievo pusės. Jei mes nematome šio pažado išsipildant taip galingai, kaip tūrėtų būti, tai tik dėl to, kad neįvertiname jo taip, kaip turėtume. Jei tik norėtume, Dvasia būtume pripildyti visi. Ten, kur Šventosios Dvasios poreikis menkai tejaučiamas, pastebime dvasinę sausrą, dvasinę tamsą, dvasinį nuopuolį bei dvasinę mirtį. Vos tik dėmesys nukrypsta į smulkmenas, pradeda trūkti dieviškos jėgos, kuri būtina Bažnyčios augimui bei klestėjimui ir kuri atneša į ją visus kitus palaiminimus, nors šios jėgos mums siūloma semtis be saiko“ (Apaštalų darbai, 39 p.)[2].

Biblija ir šių dienų raštuose pranašystės dovana aiškiai atskleidžia, kad Šventosios Dvasios pažadas yra skirtas kiekvienam. Dievas Šventąją Dvasią trokšta išlieti ant Jo bažnyčios šiandien. Tai ne dėl Dievo nenoro nebuvo išlieta Šventoji Dvasia vėlyvojo lietaus galia Dievo darbo užbaigimui. Visas dangus laukia, jog Dievo žmonės žengtų žingsnius, būtinus gauti Šventosios Dvasios galią, kad užbaigtų Evangelijos pavedimą.

Šioje knygoje mes dar kartą apsilankysime aukštutiniame kambaryje ir ypatingai ištyrinėsime pasiruošimą, reikalingą Šventosios Dvasios išliejimui pabaigos laikais. Kiekvienas skyrius turi tris dalis: Dievo pamokymų tyrinėjimas, Dievo pamokymų apmąstymas ir Dievo pamokimų pritaikymas. Mes ištyrinėsime nuoširdų mokinių pasiruošimą prieš Šventosios Dvasios gavimą, apmąstysime Biblijos ir E. Vait ištraukas apie Šventosios Dvasios tarnavimą ir tai, ką sužinosime, susiesime su mūsų gyvenimu, prie klausimų užpildydami tam skirtas tuščias eilutes. Meldžiuosi, kad, kai studijuosite šią medžiagą, gyvenimą keičiančioje patirtyje būtumėte pripildyti Šventosios Dvasios. Meldžiu, kad Dievas suteiktų jums galios būti galingais Jo liudytojais šiuo lemiamu žemės istorijos momentu.

Kodėl Sekminės yra reikšmingos

Sekminių diena buvo labai reikšminga žydų istorijoje. Vėlesnės penkiasdešimt dienų po Paschos primindavo Palestinos žemės ūkio cikle pavasario derlių ir Įstatymo davimą ant Sinajaus kalno po penkiasdešimties dienų išėjus iš Egipto. Krikščionims tai primena Šventosios Dvasios išliejimą. Kai kurie Sekmines vadina „krikščionių bažnyčios gimimu“. Po mirties ir prisikėlimo Jėzus buvo su mokiniais keturiasdešimt dienų (Apd 1, 3). Jis liepė jiems laukti Jeruzalėje, kad gautų galingą Šventosios Dvasios išsiliejimą, kaip buvo išpranašauta Joelio 3,1. „Paskui išliesiu Savo Dvasią ant visos žmonijos“, – pasakė Gelbėtojas. – „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).

Pripažindami Kristaus paliepimo reikšmingumą, mokiniai pakluso Jo nurodymams. Ten, Jeruzalėje, aukštutiniame kambaryje, jie meldėsi, atgailavo dėl savo nuodėmių, išpažino savo tikėjimo stoką, nusižemino širdimis ir naujai pašventė savo gyvenimus Šventosios Dvasios veikimui. Su dieviška įžvalga Elena Vait apibūdina, kas vyko per tas jų kartu praleistas dešimt dienų. „Po Kristaus užžengimo mokiniai susirinko kartu vienoje vietoje nuolankiai maldai Dievui. Ir po dešimties savo širdis ištiriančių dienų kelias buvo paruoštas įeiti Šventajai Dvasiai į išvalytas ir pašvęstas sielų šventyklas“ (Evangelizm, 698 p.).

„Krikščionių Bažnyčia savo gyvavimą pradėjo malda dėl Šventosios Dvasios. Ji buvo dar labai jauna, bet jau be Kristaus asmeninio dalyvavimo. Prieš pat Jo užžengimą Kristus pavedė mokiniams skelbti Evangeliją pasauliui…

Paklusdami Viešpaties žodžiui, mokiniai sugrįžo į Jeruzalę ir dešimt dienų meldėsi Dievo pažado išsipildymo. Tos dešimt dienų buvo gilaus širdies ištyrimo dienos. Mokiniai pašalino visus tarp jų buvusius nesutarimus ir arčiau susibūrė krikščioniškame bendravime… Dešimties dienų pabaigoje Viešpats išpildė Savo pažadą nuostabiai išliedamas Savo Dvasią. Kai jie su malda ir prašymais buvo „drauge vienoje vietoje“, žadėtasis palaiminimas atėjo…

Koks buvo Dvasios išliejimo Sekminių dieną rezultatas? Džiugi žinia apie prisikėlusį Išgelbėtoją pasiekė pačius atokiausius apgyvendinto pasaulio kampelius. Mokinių širdys buvo perpildytos tokiu pilnu, giliu, toli siekiančiu geranoriškumu, kad tai paskatino juos eiti iki žemės pakraščių.

Dėka Kristaus malonės apaštalai tapo tuo, kuo tapo. Nuoširdus pasišventimas ir nuolankumas, nuoširdi malda padėjo jiems artimai bendrauti su Juo. Jie sėdėjo su Juo danguje. Jie suvokė, kiek jie Jam skolingi. Dėka nuoširdžios, atkaklios maldos jie gavo Šventosios Dvasios dovaną ir tada jie pilni uolumo ėjo į priekį, nešdami sielų gelbėjimo naštą, kad paskleistų kryžiaus triumfą…

Nejau būsime mažiau uolesni nei apaštalai? Nejau mes gyvu tikėjimu nepretenduosime į pažadus, kurie jaudino mokinius iki sielos gelmių ir skatino prašyti Viešpaties Jėzaus išpildyti Jo žodį: „Prašykite ir gausite“ (Jn 16, 24)? Ir tada Dievo Dvasia ateis šiandien kaip atsakas į nuoširdžią, atkaklią maldą bei pripildys žmones galia“ (In Heavenly Places 333 p.).

„10 dienų aukštutiniame kambaryje“ medžiaga buvo parengta atsiliepiant į šį dievišką patarimą. Didysis paliepimas eina kartu su didžiu pažadu. Evangelijos skelbimo visam pasauliui užduotis šioje kartoje gali atrodyti neįmanoma, bet Dievas yra neįmanomų dalykų Dievas. Kai Šventoji Dvasia bus išlieta visoje Savo galybėje, širdys bus paliestos, gyvenimai bus pakeisti ir Dievo paskutinių laikų tiesos žinia pasklis kaip nesutramdoma liepsna. Mūsų sūnūs ir dukterys, kurie nuklydo nuo Jėzaus, sugrįš namo. Atpuolusieji sugrįš pas jų vaikystės Dievą. Kietos širdys bus suminkštintos. Šalys, priešinusios Evangelijai, taps derlingais laukais Dievo tiesos priėmimui. Žemė „nušvito nuo …skaistumo“ (Apr 18, 1). Dievo darbas žemėje bus baigtas ir Jėzus ateis.

Kodėl Dievas išliejo dangaus galias

Dangaus galios buvo išlietos per Sekmines dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, buvo tinkamas laikas. Šventoji Dvasia buvo išlieta ant mokinių kaip patvirtinimas, kad danguje buvo priimta Kristaus auka. Jis dabar buvo išaukštintas kaip mūsų Išgelbėtojas ir Viešpats. Petras paaiškino tai savo Sekminių pamoksle, kai paskelbė: „Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir Ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite“ (Apd 2, 33). Šventosios Dvasios nusileidimas buvo dieviškas ženklas, kad mokiniai Dievo soste turi Draugą, kuris kasdien suteiks galios atlikti Jo misiją. Dangaus laiko skaičiavime išmušė valanda ir Dvasia buvo išlieta visa galia. „Kristus tvirtai nusprendė apdovanoti tuos, kurie buvo su Juo ir kurie tikėjo Juo, nes tai buvo Jo išaukštinimo ir inauguracijos šventė danguje. Kokia Kristaus dovana galėtų būti pakankamai dosni ir pažymėtų bei pagerbtų Jo atsisėdimą į tarpininkavimo sostą? Ji turėtų būti verta Jo karališko didingumo. Kristus davė atstovą, dievybės trečiąjį asmenį, Šventąją Dvasią. Niekas negalėjo prilygti šiai dovanai“ (Christ Triumphant, 301 psl.).

Antroji priežastis, kodėl buvo išlieta Šventoji Dvasia, buvo tai, kad mokiniai atitiko sąlygas. Per tas dešimt dienų aukštutiniame kambaryje nutiko kažkas stebuklinga, kas paruošė juos Dvasios visoje Jos pilnatvėje priėmimui. Šiame pirmame amžiuje mokiniai gavo Šventosios Dvasios galią paskleisti Evangelijos žinią. Paskutinių laikų Dievo bažnyčia gaus Dvasios pilnatvę, kad užbaigtų Evangelijos skelbimo pasauliui užduotį.

Laikas tinkamas. Valanda jau atėjo. Viešpats apeliuoja į Savo bažnyčią dėl sąlygų atitikimo. Atidus Biblijos ir Elenos Vait raštų tyrinėjimas atskleis mokinių patirtį per tas dešimt dienų aukštutiniame kambaryje. Jie siekė atnaujinti patirtį su Dievu šiais veiksmais:

1. Nuoširdi tarpininkavimo malda
2. Gilus tikėjimas
3. Išgyventa atgaila
4. Sąžininga išpažintis
5. Mylinti vienybė
6. Savęs ištyrimas
7. Pasiaukojantis nuolankumas
8. Paklusnus atsidavimas
9. Džiaugsmingas dėkojimas
10.  Karštas liudijimas

Kiekviename „Dieviško patarimo tyrinėjimo“ skyriuje mes išstudijuosime vieną iš šių charakterio savybių ir užduosime šiuos pagrindinius klausimus:

1. Kaip galiu paruošti savo širdį Šventosios Dvasios galios pilnatvės gavimui?
2. Ar yra kas nors mano gyvenime, kas trukdo Šventosios Dvasios išliejimui?
3. Ar gali Dievas saugiai man patikėti Savo Šventosios Dvasios galią?
4. Ar mano širdis yra pasiruošusi priimti pažadėtąjį vėlyvąjį lietų?

Kartu bestudijuodami šias temas, pajausite, kaip artėjate prie Išgelbėtojo. Kai kasdien atversite savo širdis Šventosios Dvasios įtakai, jūs patirsite net dar glaudesnį patyrimą su Jėzumi, Dvasios galia naujai pripildys jūsų gyvenimą. Šventosios Dvasios krikštas nėra kažkas, ko mes siekiame tik kartą, ir nėra kažkokia šlovinga patirtis, kurios ilgesingai laukiame įvyksiančios ateityje. Šventosios Dvasios pripildymas yra patyrimas, kurio mes siekiame kiekvieną dieną. „Kiekvienas Dievo darbininkas turi kreiptis į Jį, kad kasdien būtų Dvasios pakrikštytas. Krikščionys turi susiburti ir prašyti ypatingos pagalbos bei dangiškos išminties, kad žinotų, kaip kurti planus bei juos protingai įgyvendinti“ (Apaštalų darbai, 39 p.).

Kai studijuosite šią medžiagą, tegul Šventosios Dvasios galios patyrimas atsinaujins jūsų gyvenime ir tegul jūsų širdys būna atviros priimti viską, ką Dievas turi paruošęs Savo bažnyčiai šiandien.

Markas Finlis