2 diena

Žodžiai, kuriais Biblijos rašytojai pateikė žinią, tai jų pačių pasirinkti, tačiau Šventosios Dvasios įkvėpti žodžiai.

Kas skatina pranašą perduoti žinią?

Akimirkai įsivaizduokite, kad niekada nesate girdėję apie krikščionybę. Einate gatve ir staiga pamatote knygą. Pakeliate ją, o ant jos viršelio tiesiog parašyta „Biblija“ ir nieko apie autorių. Kas ją parašė?

Pirmiausia, ką darau paėmęs į rankas knygą ir perskaitęs pavadinimą, tai ieškau jos autoriaus. Dirbu leidybos srityje, todėl gerai žinau, kur rasti šią informaciją: autorinių teisų puslapyje. Bet staigmena! Kai atverti Bibliją, ten informacijos apie autorių nėra.

Ko galėtų tikėtis žmogus, pirmą kartą skaitantis Bibliją? Kas ją parašė? Kas ją sudėjo į vieną? Žinoma, kad net ir neturintis religinio išprusimo, girdėjo krikščionis teigiant, kad Biblijos autorius yra pats Dievas. Ar tai reiškia, kad Biblija, kurią šiandien žinome, nukrito iš dangaus? Ar Dievas turi „sekretores“ ar redaktorius? Ją parašė Dievas ar žmonės?

Svarbiausias sprendimas, kurį turime padaryti artindamiesi prie Biblijos fenomeno, tai nuspręsti, ar mes ją tyrinėsime su įgyta patirtimi ir požiūriu, ar suteiksime pirmenybę Biblijai paaiškinti pačiai save. Būtų neteisinga knygos ir jos autoriaus (ar autorių) atžvilgiu ignoruoti, ką Biblija sako apie save ir savo kilmę ir tuo pačiu metu daryti savo išvadas. Vienas produktyviausių rašytojų Biblijoje, apaštalas Paulius, atvirai pažymėjo: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui.“ (2 Timotiejui 3, 16–17)1.

Apaštalas Petras, laikydamasis tokios pat nuostatos, pareiškia: „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė. Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu.“ (2 Petro, 1, 19–21).

Šie Biblijos liudijimai patvirtina, kad Raštas yra Dievo „įkvėptas“. Pranašai kalbėjo „įkvėpti“ Šventosios Dvasios. Šiose dviejose Biblijos ištraukose pateikiama brangi informacija apie Biblijos kilmę ir pobūdį. Jos teigia: (1) kad Rašto kilmė kyla iš Dievo ir Jis yra tas, kuris imasi iniciatyvos atskleisti save per bendravimą su žmonėmis; (2) kad apreiškimas ateina per „įkvėpimo“ (graikiškai: theopneustos) fenomeną; (3) kad šis fenomenas taikomas visai Biblijai.

Kai skaitome tekstus, nusakančius Biblijos kilmę, svarbu įsisąmoninti du dalykus: ką jie tvirtina, o ko ne. Nors šiuose tekstuose pabrėžiama, kad Biblijos autorius yra Dievas, juose neteigiama, kad Jis yra ir rašytojas. Rašytojai buvo „Dievo šventi žmonės“, Jo „įkvėpti“ užrašyti pateiktus apreiškimus. Taigi, apaštalas Petras aiškiai sako, kad nors fiziniai Raštų kūrėjai yra žmonės, apreiškimo kilmė – turinio šaltinis, kuris randamas Raštuose – pats Dievas. Žmogaus veikla yra tik dalinė šiame procese, bet ji nėra paaiškinimų, išdėstymų ar interpretacijų, kylančių iš Rašto, šaltinis.

Kaip įvyksta įkvėpimas

Kyla klausimas: kaip suprasti ryšį tarp dieviško Autoriaus ir žmonių rašytojų? Koki vaidmenį vaidina kiekvienas iš jų? Kaip šis apreiškimo procesas įkūnytas Raštuose? Net ir paviršutiniškai žvelgdamas į Bibliją kaip į knygą, skaitytojas gali suprasti, kad ji nebuvo parašyta visa iškart ir vienodu stiliumi per trumpą laiko tarpą. Priešingai, Biblija, kurią dabar turime, yra parašyta maždaug 40-ties rašytojų, liudijimai apima daugiau nei 15-liką amžių ir užrašyti trimis skirtingomis kalbomis: hebrajų, aramėjų ir graikų. Šiek tiek moksliškesnis požiūris atskleistų, kad daug literatūrinių stilių yra pateikti skirtingų autorių per pateiktų kultūrų įvairovę.

Tai kaipgi buvo sudaryta Biblija?

Tekstai, kuriuos trumpai išanalizavome (žr. 2 Timotiejui 3, 16–17; 2 Petro 1, 21),  kategoriškai teigia, kad Raštai yra Dievo „įkvėpti“. Vis dėlto ši sąvoka labai plati, todėl nėra lengva praktiškai suprasti, dieviškąjį Dievo valia per raštus perdavimo metodą.

Tyrinėdami paties Rašto tvirtinimus – Bibliją rašytinėje formoje – mokslininkai stengėsi suvokti, kaip veikia pats įkvėpimo fenomenas. Nors mes, kaip septintosios dienos adventistai, atmetame mechaninio ar žodinio įkvėpimo teoriją (mes netikime, kad Šventoji Dvasia diktavo kiekvieną Rašto žodį), bet mes tikime, kad apreiškimo procesas ir įkvėpimas paveikė pranašų žodžius. Šventoji Dvasia vadovavo pranašus užrašant, užtikrindama, kad pačių pranašų žodžiai autoritetingai ir patikimai išreikštų žinią, kuri jiems buvo duota. Taigi, „žodžiai yra neatskiriama apreiškimo ir įkvėpimo proceso dalis.“2

Tiesą sakant, Dievas panaudojo pačius rašytojus, kurie savo ruožtu išreikšdavo Jo dieviškus apreiškimus savo žodžiais. Iš to galime padaryti išvadą, kad žodžiai, kuriais Biblijos rašytojai pateikė žinią, tai jų pačių pasirinkti, tačiau Šventosios Dvasios įkvėpti žodžiai. Kitaip tariant, Biblijos rašytojai buvo Dievo raštininkai, bet ne rašikliai.

Nors Biblijos rašytojai naudojo „netobulą“ žmonių kalbą, Dievo Žodis yra aukščiausias autoritetas ir neklystantis Dievo valios apreiškimas. Tokiu būdu netobulas žmogiškasis laidininkas perduoda tiesą. Tačiau, kaip negalima atskirti dieviškosios ir žmogiškosios Kristaus prigimties, taip Biblijoje negali būti atskirta turinys ir turinį perdavusi priemonė. Tai neįmanoma. Šitame dieviškumo ir žmogiškumo fenomene Dievas sukaupia informaciją ir vadovauja rašymo procesui, neatimdamas žmogiškojo individualumo ar gebėjimo. Tačiau Jis užtikrina, kad viso proceso rezultatas yra patikimas ir atitinka Jo valią.

Pasiūlymai maldai

  • Melskime įžvalgos suprasti skirtingas Biblijos vietas ir tai, kuo Dievas trokšta mus apdovanoti, kokiu būdu stengiasi pagilinti mūsų supratimą;
  • Prašykime įžvalgumo ir pasitikėjimo įkvėpimo proceso metu, per kurį mums buvo duoti Raštai;
  • Šlovinkite Dievą už per Jo Žodį mums duotų pranešimų įvairovę, įskaitant palyginimus, patarles, poemas ir pranašystes.

Išnašos:

1Biblijos tekstas iš 2005m. LBD Trečio pataisyto ir papildyto leidinio kurio ST iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys, o NT iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas.

2Raoul Dederen, „Link Septintosios Dienos Adventostų Apreiškimo-Įkvėpimo Teologijos,“ Šiaurės Amerikos Biblijos Konferencijoje 1974m. (silver Spring, Maryland: Šiaurės Amerikos Septintosios Dienos Adventistų Divizija, 1974), psl. 10