Spalio 28–lapkričio 3 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 15, 6; 2 Sam 11; 12; Rom 3, 20. 31; Rom 4, 1–17; Gal 3, 21–23; 1 Jn 3, 4.

Įsimintina eilutė: „O gal tikėjimu mes panaikiname Įstatymą? Nieku būdu! Priešingai, mes Įstatymą patvirtiname.“ (Rom 3, 31)

Daugeliu atžvilgių, Romiečiams 4 įsigilinama į Rašto išganymo tik tikėjimu doktrinos pamatą ir esmę to, kas įžiebė Reformaciją. Iš tiesų prieš 500 metų šią savaitę viskas prasidėjo Liuteriu, ir ištikimi protestantai niekada nesižvalgė atgal.

Naudojant Abraomą kaip šventumo ir dorumo pavyzdį, kuriam reikėjo išgelbėjimo malone be Įstatymo darbų, laiško skaitytojams Paulius nepaliko vietos neaiškumui. Jei geriausiojo darbų ir Įstatymo laikymosi nepakako, kad jis būtų nuteisintas Dievo akivaizdoje, kokią viltį gali turėti kiti? Jei malonės prireikė Abraomo atveju, tuomet malonės reikia kiekvieno atveju, žydo ir pagonies.

Romiečiams 4 Paulius atskleidžia tris pagrindinius etapus išganymo plane: (1) dangaus palaiminimo pažadas (malonės pažadas); (2) žmogaus reakcija į šį pažadą (tikėjimo atsakas); (3) dangaus paskelbimas teisiais tikinčiuosius (nuteisinimas). Būtent taip buvo Abraomo atveju, taip yra ir mūsų atveju.

Svarbu prisiminti, kad, pasak Pauliaus, išgelbėjimas yra suteikiamas malone; tai kažkas, kas mums yra duodama, nesvarbu, kiek mes to nenusipelnome. Jei mes to nusipelnytume, tada išgelbėjimas mums būtų skola, o tokiu atveju tai jau būtų ne dovana. O tokiems sugedusiems ir puolusiems kūriniams kaip mes išgelbėjimas turi būti dovana.

Norėdamas įrodyti savo poziciją dėl išgelbėjimo tik tikėjimu, Paulius grįžta net iki Pradžios knygos, Pr 15, 6: „Jis patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu“. Štai – nuteisinimas tikėjimu viename iš pirmųjų Rašto puslapių.

ĮSTATYMAS

Perskaitykite Rom 3, 31. Kokia čia Pauliaus mintis? Kodėl pastaroji yra svarbi mums, adventistams?

Šioje eilutėje Paulius kategoriškai teigia, kad tikėjimas Dievo Įstatymo nepanaikina. Tačiau net ir tie, kurie laikėsi Įstatymo, net viso Senojo Testamento Įstatymo sąvado, niekada nebuvo išgelbėti dėl Įstatymo laikymosi. Senojo Testamento religija, kaip ir Naujojo, visada buvo pagrįsta Dievo malonės nusidėjėliams suteikimu.

Perskaitykite Rom 4, 1–8. Kaip tai rodo, kad net Senajame Testamente išgelbėjimas buvo pagrįstas tikėjimu, o ne Įstatymo darbais?

Pasak šio Senojo Testamento pasakojimo, Abraomui teisumu buvo įskaityta tai, kad jis „patikėjo Dievu“. Todėl pats Senasis Testamentas moko teisumo tikėjimu. Tad bet kokia užuomina, kad tikėjimas „panaikina“ (graikiškai katargeo: „padaro negaliojančiu“, „anuliuoja“) Įstatymą yra klaidinga; išgelbėjimas tikėjimu yra tokia pat svarbi Senojo Testamento dalis. Visame Senajame Testamente mokoma malonės. Pavyzdžiui, kas buvo visos šventyklos apeigos, jei ne simbolis, kaip nusidėjėliai yra išgelbėjami ne jų pačių darbais, bet vietoje prasižengusiųjų mirštant pavaduotojui?

Be to, kas dar gali paaiškinti, kaip Dovydui buvo atleista po jo savanaudiško romano su Batšeba? Akivaizdu, kad jį išgelbėjo ne Įstatymo laikymasis, nes Dovydas sulaužė itin daug Įstatymo principų, ir Įstatymas jį smerkė daugeliu atžvilgių. Jei Dovydas turėtų būti išgelbėtas dėl Įstatymo laikymosi, tada jis apskritai nebūtų išgelbėtas.

Dovydo išgelbėjimą ir dangiškąjį palankumą jam Paulius pateikia kaip nuteisinimo tikėjimu pavyzdį. Atleidimas buvo Dievo malonės aktas. Tad čia yra dar vienas Senojo Testamento teisumo tikėjimu pavyzdys. Kad ir kokie iš tikrųjų Įstatymo raidės prisilaikantys tapo daugelis senovės Izraelyje, žydų religija visada buvo malonės religija. Įstatymo raidės prisilaikymas buvo iškrypimas, o ne šios relgijos pamatas.

Apmąstykite Dovydo nuodėmę ir jo atnaujinimą. (2 Sam 11; 12; Ps 51) Kokią viltį galite įžvelgti sau šiame liūdname pasakojime? Ar čia yra pamoka apie tai, kaip mes bažnyčioje turėtume elgtis su tais, kurie puolė?

SKOLA AR MALONĖ?

Klausimas, kurį Paulius čia nagrinėja, yra kur kas daugiau nei tik teologija. Pastarasis prasiskverbia iki išganymo bei mūsų santykių su Dievu širdies ir sielos. Jei žmogus mano, kad jis turi pelnyti priėmimą, kad jis turi pasiekti tam tikrą šventumo matą prieš sulaukiant nuteisinimo ir atleidimo, tuomet natūralu žvelgti vidun, žvelgti į save ir asmeniškus darbus. Tada religija gali tapti nepaprastai egocentriška, o to mažiausiai visiems reikia.

Priešingai, jei žmogus suvokia gerąją žinią, kad nuteisinimas – tai Dievo dovana, visiškai nepelnyta, tuomet žmogui gerokai lengviau ir natūraliau kreipti dėmesį į Dievo meilę ir gailestingumą, o ne į save?

Ir galų gale, kas labiau tikėtina, ar kad meilę ir Dievo charakterį atspindės tas, kuris dėmesį sutelkęs į save, ar tas, kuris persmelktas Dievo?

Perskaitykite Rom 4, 6–8. Kaip Paulius čia plėtoja nuteisinimo tikėjimu temą?

„Nusidėjėlis turi tikėjimu ateiti pas Kristų, laikytis Jo nuopelnų, atiduoti Jam savo nuodėmes ir priimti Jo malonę. Būtent dėl ​​šios priežasties Kristus atėjo į pasaulį. Tad Kristaus teisumas yra priskiriamas atgailaujančiam ir tikinčiam nusidėjėliui. Jis tampa karališkosios šeimos nariu.“ (E. Vait, „Selected Messages, book 1“, 215 p.)

Tada Paulius tęsia, kad išgelbėjimas tikėjimu yra ne tik žydams, bet ir pagonims. (Rom 4, 9–12) Iš tiesų, jei yra noro į tai gilintis, Abraomas nebuvo žydas; jis buvo kilęs iš pagonių. (Joz 24, 2) Jo dienomis pagonių ir žydų skirtumo nebuvo. Kai Abraomas buvo nuteisintas, (Pr 15, 6) jis net nebuvo apipjaustytas. Tad Abraomas tapo ir neapipjaustytųjų, ir apipjaustytųjų tėvu, taip pat puikiu pavyzdžiu Pauliaus minčiai apie išganymo visuotinumą. Kristaus mirtis buvo skirta visiems, nepriklausomai nuo rasės ar tautybės. (Hbr 2, 9)

Atsižvelgiant į Kryžiaus visuotinumą, į tai, ką Kryžius pasako apie kiekvieno žmogaus vertę, kodėl išankstinė nuomonė rasiniu, etniniu ar tautiniu atžvilgiu yra itin baisus dalykas? Kaip mes galime išmokti pripažinti išankstinės nuomonės poveikį mumyse ir, Dievui padedant, nuo jo išvalyti savo protą?

PAŽADAS

Prieš 500 metų šią dieną Martynas Liuteris pakabino savo 95 tezes ant Vitenbergo bažnyčios sienos. Įdomu tai, kad šiandienė tema taip pat pataiko tiesiai į išganymo tikėjimu širdį.

Rom 4, 13, „pažadas“ ir „Įstatymas“ yra priešpriešinami. Paulius siekia sukurti Senojo Testamento kontekstą teisumo tikėjimu mokymui. Apaštalas pateikia Abraomo pavyzdį, kurį visi žydai laikė savo protėviu. Priėmimas ar nuteisinimas Abraomui buvo suteiktas nepriklausomai nuo Įstatymo. Dievas Abraomui pažadėjo, kad jis turi būti „pasaulio palaiminimas“. Abraomas patikėjo šiuo pažadu; tai yra, patriarchas priėmė vaidmenį, kurį šis pažadas numatė. Todėl Dievas priėmė jį ir veikė per jį išgelbėdamas pasaulį. Tai išlieka galingu pavyzdžiu, kaip malonė veikė Senajame Testamente, neabejotina, kad Paulius būtent todėl ir panaudojo šį pavyzdį.

Perskaitykite Rom 4, 14–17. Kaip Paulius čia toliau rodo, kaip išganymas tikėjimu buvo svarbiausia Senajame Testamente? Taip pat žr. Gal 3, 7–9.

Jau pradžioje teigėme, kad svarbu prisiminti, kam Paulius rašė. Šie įtikėję žydai buvo persmelkti Senojo Testamento Įstatymo, ir daugelis pradėjo tikėti, kad jų išgelbėjimas buvo pagrįstas tuo, kaip gerai jie laikėsi Įstatymo, nors Senasis Testamentas moko ne to.

Siekdamas ištaisyti šį klaidamokslį, Paulius teigia, kad Abraomas, net iki Įstatymo Sinajuje paskelbimo, pažadus gavo ne Įstatymo darbais (kas būtų buvę sunku, nes Įstatymo, visos Toros ir apeigų sistemos, dar nebuvo), bet tikėjimu.

Jei Paulius čia omenyje išimtinai turi tik moralinį Įstatymą, kuris iš esmės egzistavo iki Sinajaus, mintis išlieka ta pati. Galbūt net daugiau! Siekimas gauti Dievo pažadus per Įstatymą, sako Paulius, tikėjimą padaro tuščią, nenaudingą. Tai – stiprūs žodžiai, bet apaštalo mintis yra ta, kad tikėjimas gelbsti, o Įstatymas smerkia. Paulius bando paaiškinti išgelbėjimo siekimo per tai, kas veda į pasmerkimą, beprasmiškumą. Mes visi, žydai ir pagonys, sulaužėme Įstatymą, vadinasi mums visiems reikia to paties, ko reikėjo Abraomui: gelbstinčio Jėzaus teisumo, įskaityto mums tikėjimu, tiesa, kuri galiausiai įžiebė Protestantiškąją reformaciją.

ĮSTATYMAS IR TIKĖJIMAS

Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kad Paulius parodė, jog Dievo santykiai su Abraomu įrodė, kad išganymas ateina per malonės pažadą, o ne per Įstatymą. Todėl, jei žydai nori būti išgelbėti, jie turi atsisakyti pasitikėjimo savo išganymo darbais ir priimti Abraomo pažadą, išsipildžiusį dabar, atėjus Mesijui. Iš tiesų, tai tas pat galioja kiekvienam, žydui ar pagoniui, manančiam, kad jų „geri“ drabai yra viskas, ko reikia, kad jie gyventų taikoje su Dievu.

„Visos pagoniškos religijos buvo pagrįstos nuostata, kad žmogus gali išsigelbėti pats savo darbais; ilgainiui tai tapo ir žydų religijos principu. […] Kur tik jo laikomasi, žmonės neatsiriboja nuo nuodėmių.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 30 p.) Ką tai reiškia? Kodėl mintis, kad mes galime išsigelbėti savo darbais, palieka mus itin atvirus nuodėmei?

Kaip Paulius paaiškina santykį tarp Įstatymo ir tikėjimo? Gal 3, 21–23.

Jei būtų duotas įstatymas, galintis teikti gyvybę, tai tikrai būtų Dievo Įstatymas. Vis dėlto, Paulius sako, kad joks įstatymas negali teikti gyvybės, net ir Dievo Įstatymas, nes visi sulaužė šį Įstatymą, ir taip visi yra Įstatymo pasmerkti.

Tačiau tikėjimo pažadas, daugiau apreikštas per Kristų, išlaisvina visus tikinčiuosius iš „Įstatymo valdžios“; tai yra, išlaisvina nuo pasmerkimo ir naštos bandant pelnyti išgelbėjimą Įstatymo laikymusi. Įstatymas tampa našta, kai jis pristatomas be tikėjimo, be malonės, nes be tikėjimo, be malonės, be teisumo, kuris ateina tikėjimu, reiškia būti Įstatymo valdžioje, o tai reiškia – nešti nuodėmės pasmerkimo naštą.

Kiek svarbus teisumas tikėjimu yra jūsų ėjimui su Dievu? Tai yra tai, ką jūs galite padaryti, kad užtikrintumėte, jog teisumas tikėjimu nepasidarytų miglotas kitų tiesos pusių šviesoje iki tokio lygio, kai šis svarbus mokymas pamirštamas? Galų gale, ko verti visi kiti mokymai be šio?

ĮSTATYMAS IR NUODĖMĖ

Mes dažnai girdime žmones sakant, kad Naujojoje Sandoroje Įstatymas buvo panaikintas, ir tada jie cituoja eilutes, jų manymu, patvirtinančias šią mintį. Tačiau nei už šio pareiškimo slypinti logika, nei teologija nėra tvirta.

Perskaitykite 1 Jn 2, 3–6; 3, 4; Rom 3, 20. Ką šios eilutės pasako apie ryšį tarp Įstatymo ir nuodėmės?

Prieš kelis šimtus metų airių rašytojas Džonatonas Sviftas (Jonathan Swift) rašė: „Bet, ar kas pasakytų, kad parlamentui panaikinus anglų kalbos žodžius girtuokliavimas, sukčiavimas, melavimas, vogimas ir juos išbraukus iš žodynų, mes visi kitą rytą pabustume santūrūs, sąžiningi teisingi ir mylintys tiesą? Ar tai teisinga išvada“ (Jonathan Swift, A Modest Proposal and Other Satires. (New York: Prometheus Books, 1995), 205 p.)

Tokiu pačiu būdu, jei Dievo Įstatymas buvo panaikintas, tai kodėl melavimas, žmogžudystė, vagystė vis dar yra nuodėmė ar blogas elgesys? Jei Dievo Įstatymas buvo pakeistas, tada nuodėmės apibrėžimas turi būti pakeistas. Arba, jei Dievo Įstatymas buvo panaikintas, tada nuodėmė taip pat turi būti panaikinta, bet kas tuo tiki? (Taip pat žr. 1 Jn 1, 7–10; Jok 1, 14–15)

Naujajame Testamente yra ir Įstatymas, ir Evangelija. Įstatymas parodo, kas yra nuodėmė; evangelijos atkreipia dėmesį į priemonę nuodėmei įveikti, tai yra Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Jei nėra Įstatymo, nėra ir nuodėmės, tada nuo ko mes išgelbėti? Tik Įstatymo ir jo tolimesnio galiojimo kontekste Evangelija turi prasmę.

Mes dažnai girdime, kad kryžius panaikina Įstatymą. Tai ganėtinai ironiška, nes kryžius rodo, kad Įstatymas negali būti panaikintas ar pakeistas. Jei Dievas nepanaikino ar nepakeitė Įstatymo prieš Kristaus mirti ant kryžiaus, kodėl Jis tai darytų po to? Kodėl neatsikračius Įstatymo po žmonijos nuopuolio ir išgelbėjus žmoniją nuo teisėtos bausmės, kurią lemia Įstatymo sulaužymas? Tada ir Jėzui nebūtų reikėję mirti. Jėzaus mirtis rodo, kad jei Įstatymas būtų pakeistas ar panaikintas, tai turėjo būti padaryta prieš, o ne po kryžiaus. Tad niekas kitas labiau neįrodo nuolatinio Įstatymo galiojimo nei Jėzaus mirtis, kurios prireikė būtent todėl, kad Įstatymas negali būti pakeistas. Jei Įstatymas galėjo būti pakeistas, kad mes būtume priimtini mūsų puolusioje būklėje, argi tai nebūtų geresnis sprendimas nuodėmei, nei Jėzaus mirtis?

Jei nebūtų dangaus Įstatymo prieš svetimavimą, ar svetimavimas sukeltų mažiau skausmo tiems, kurie nuo to nukentėjo? Kaip jūsų atsakymas padeda jums suprasti, kodėl Dievo Įstatymas vis dar galioja? Koks buvo jūsų pačių patyrimas dėl Dievo Įstatymo laužymo ir su tuo susiję padariniai?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Selected Mesagess“, 1 t., 388 p.; Patriarchai ir pranašai, 92–94; 286–287 p.; Su meile iš Dangaus, 275–277; 561; 709–711 p.

„Tam, kuris dirba, atlyginimas laikomas ne malone, o prievole.“ (Rom 4, 4) Apaštalas čia aiškina pacituotą ištrauka, (Pr 15, 4–6) kad padarytų išvadą ir įrodytų, jog nuteisinimas yra pagrįstas tikėjimu, o ne Įstatymo darbais. Tai apaštalas pirmiausia daro aiškindamas žodžius – ‘tai jam buvo įskaityta teisumu‘. Šie žodžiai paaiškina, kad Dievas priima (nusidėjėlius) malone, o ne dėl jų darbų.“ (Martynas Liuteris, „Commentary on Romans“, 82 p.)

„Jei šėtonas gali sugundyti žmogų suteikti savo darbams, kuriais pelnytų teisumą, vertę, piktasis žino, kad jis gali įveikti žmogų gundymuose ir padaryti jį savo auka bei grobiu. […] Patepkite durų staktas Golgotos Avinėlio krauju, ir būsite saugūs.“ (E. Vait, „Advent Review and Herald“, rugsėjo 3, 1889)

Klausimai aptarimui:

Kodėl itin svarbu suprasti išgelbėjimą tik tikėjimu be Įstatymo darbų? Nuo kokių klaidamokslių šios žinios gali mus apsaugoti? Koks pavojus laukia tų, kurie pamiršta šį svarbų biblinį mokymą?

Kokias kitas priežastis galite pateikti dėl tolimesnio Dievo Įstatymo galiojimo, net mums suprantant, kad ne Įstatymas ir ne paklusnumas Įstatymui mus gelbsti?

Pagrindinis Reformacijos klausimas – „Kaip mes esame išgelbėti?“ Kaip mes galime atvirai ir nedviprasmiškai kalbėti apie skirtumą tarp protestantų ir katalikų šia svarbia tema, asmeniškai nieko neužsipuolant?

Kaip nuteisinti nusidėjėliai, mes jau esame padaryti nepelnytos malonės iš Dievo, kuriam mes nusidėjome, gavėjais. Kaip tai paveikia mūsų elgesį su aplinkiniais? Kiek malonės ir palankumo parodote tiems, kurie jums pakenkė ir nelabai nusipelno jūsų malonės ir palankumo?