Gruodžio 14–20 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Neh 13, 23–25; Įst 7, 3–4; 2 Kor 6, 14; Ezr 9, 10; 1 Kor 7, 10–17.

Įsimintina eilutė: „Mano Dieve, aš gėdijuosi pakelti veidą į Tave ir raustu! Mano Dieve, mūsų nedori darbai slegia mūsų galvas ir mūsų kaltė siekia dangų“ (Ezr 9, 6).

Ezra ir Nehemijas tapo bendruomenių vadovais, kuriose santuoka su ne izraelitais virto norma. Abu vadovai dėl to buvo labai susirūpinę, nes norėjo, kad tautos santykiai su Dievu būtų kuo glaudesni. Jie žinojo, kad netikintieji ar stabų garbintojai gali neigiamai paveikti izraelitus, nes per istoriją jie matė siaubingą to poveikį. Kanaaniečių religijos išplito visame Izraelyje, kol ant kiekvienos aukštos kalvos buvo garbinami Baalas ir Astartė. Be to, žmonų pagonių įtaka izraelitų šeimoms buvo žalinga. Bileamas patarė moabitams siųsti savo moteris izraelitams ir užtikrinti, kad jie, jomis susižavėję, nusigręžtų nuo Dievo. Deja, jis buvo teisus. Sutuoktiniai daro įtaką ne tik vienas kito, bet ir jų vaikų tikėjimui.

Ką Ezra ir Nehemijas darys dėl Izraelio su santuokomis susijusia padėtimi? Ar jie leis įvykiams rutuliotis savaime, ar jie priešinsis? Šią savaitę tyrinėsime tai, kaip abu vadovai sprendė šį klausimą.

I. NEHEMIJO REAKCIJA

1. Perskaitykite Neh 13, 23–25. Kas čia įvyko ir kaip paaiškinti Nehemijo reakciją į aplinkybes?

Kadangi vaikai nekalbėjo aramėjiškai (tremties kalba) ar hebrajiškai, jie negalėjo suprasti Šventojo Rašto mokymo. Tai buvo rimta problema, nes dėl to Dievo apreiškimo pažinimas galėjo būti iškreiptas ar net išnykti. Rašto aiškintojai ir kunigai iš Toros dėstė daugiausia aramėjiškai, kad pamokslavimas žmonėms būtų aiškesnis. Tačiau, kadangi motinos buvo iš Amono, Ašdodo, Moabo ir paprastai jos rūpinosi vaikais, nestebina tai, kad jie nekalbėjo protėvių kalbą. Mūsų vartojama kalba lemia tai, kaip mes suprantame sąvokas, naudojant konkrečios kultūros žodyną. Biblinės kalbos praradimas reikštų jų ypatingos tapatybės netekimą. Nehemijo atveju buvo neįsivaizduojama, kad šeimos prarastų ryšį su Dievo Žodžiu, o tada ir ryšį su gyvuoju Dievu, žydų Viešpačiu.

Tyrinėjantieji Raštą nurodo, kad Nehemijo elgesys greičiausiai buvo viešas žmonių gėdinimas, kaip anuomet numatytų bausmių dalis. Kai Nehemijas juos barė ir iškeikė, tai nereiškia jog jis vartojo nepadorią kalbą ir keiksmažodžius, bet kad jis vardijo Sandoros prakeikimus. Įstatymo 28 užrašyti prakeikimai, tenkantys nesilaikantiesiems Sandoros. Įmanoma, jog Nehemijas pasirinko Rašto žodžius, kad jie suvoktų savo nederamą elgesį ir netinkamų sprendimų padarinius.

Be to, užuot galvojus, kad žodžiai – „kai kuriuos apmušiau, roviau jų plaukus“ (Neh 13, 25), nusako Nehemiją reaguojant su įniršiu ir įtūžiu, turėtume atkreipti dėmesį, kad mušimas buvo nustatyta bausmės forma. Pastaroji buvo pritaikyta tik kai kuriems, o tai reiškia vadovams, lėmusiems arba skatinusiems šį nederamą elgesį. Tai turėjo būti viešojo gėdinimo metodas. Nehemijas norėjo užtikrinti, kad žmonės suprastų jų sprendimų svorį ir iš jų kylančius rezultatus.

Kaip mes turėtume reaguoti matant tai, ką laikome bažnyčioje nederamu elgesiu?

II. NEHEMIJO PRIEKAIŠTAS

2. Perskaitykite Neh 13, 26–27. Ką šios eilutės sako apie biblinės istorijos svarbą informuojant mus dėl pavojų nukrypstant nuo teisingo kelio?

Saliamonas vis giliau grimzdo į nuodėmę dėl savo sprendimų. Būtų teisinga sakyti, kad Saliamonas pats sau pakenkė nesilaikydamas Dievo įsakų Izraelio karaliams: „Jis neims nei ves vis daugiau ir daugiau žmonų, kad jo širdis nenutoltų; nei kaups sidabro ir aukso daugiau, negu reikia“ (Įst 17, 17). Saliamono gyvenimas pateikiamas kaip neigiamas pavyzdys – jis ne tik vedė daugiau nei vieną žmoną, bet, kaip pažymėjo Nehemijas, jis rinkosi moteris, kurios negarbino Dievo.

3. Kodėl Nehemijas buvo teisus peikdamas tautą už santuoką su pagonimis? Pr 6, 1–4; Pr 24, 3–4; Pr 28, 1–2; Įst 7, 3–4; 2 Kor 6, 14.

Įsakymų nesituokti su pagonimis esmė buvo ne nacionalizmas, o stabmeldystė. Vyrai Rašte vedė ne izraelites. Mozė vedė midjanitę Ciporą; Boazas vedė moabitę Rūtą. Vietoj to, šiuose įsakuose kalbama apie santuoką su kito tikėjimo arba netikinčiais asmenimis. Problema buvo ta, kad Ezros ir Nehemijo laikais žmonės nesirinkdavo tuoktis su tikinčiaisiais Dievą: „Edeno santuokos planas… reikalavo dviejų partnerių papildančios visumos dvasiniam tikėjimui ir kitoms reikšmingoms vertybėms“ (Richard M. Davidson, Flame of Yahweh (Peabody, Mass.: Hendrickson Publishers, 2007) 316 p.). Šiame pasakojime pagonės žmonos nenorėjo atsisakyti stabmeldystės. Todėl Nehemijas turbūt buvo labiau nuliūdęs nei pasipiktinęs žmonių apsisprendimu, nes jam tai parodė tikro pasišventimo Dievui stoką.

Raštas suteikia mums formulių papročiams, kurie leis mums išlikti Dieve, kurie skirti padidinti mūsų laimę. Lygiai kaip ir įsakymas nevilkti svetimo jungo su netikinčiais turėjo padėti mums gyventi geriau ir skatinti abipusį pasišventimą Dievui.

Kokius šiandien galime įžvelgti principus šiuose pasakojimuose, kad galėtume apsaugoti mūsų ir mūsų šeimos tikėjimą?

III. EZRA REAGUOJA

4. Perskaitykite Ezros 9. Ką atsakė Ezra, išgirdęs apie izraelitų santuokas su pagonimis? Ezr 9, 1–2 parašyta, kad žmonės „nesilaikė atokiai“. Žodis „atskirti“ vartojamas ir šiose eilutėse: Kun 10, 10; 11, 47; Iš 26, 33; Pr 1, 4. 6–7. 14. 18. Ką reiškia šio žodžio vartojimas tikinčiojo asmens, susituokiančio su netikinčiu, kontekste?

Žmonės kreipėsi į Ezrą dėl jų pačių santuokos su pagonimis klausimo. Jų vartota terminologija išvardijant tautas, įsitraukusias į bjaurius papročius, parodė jų su Tora susijusias žinias, nes sąrašas yra paimtas iš Rašto pasakojimų. Įdomu tai, kad vadovai pateikė šią žinią Ezrai, nes netgi tautos dvasiniai vadovai, kunigai ir levitai, buvo kalti dėl šio nusikaltimo.

„Tyrinėdamas priežastis, privedusias prie tremties į Babiloną, Ezra sužinojo, kad Izraelio atsimetimas iš esmės buvo susijęs su jų bičiuliavimusi su pagonimis. Jis suprato, kad jei jie būtų paklusę Dievo įsakymui laikytis atokiai nuo juos supančių tautų, jie būtų apsisaugoję nuo daugybės liūdnų ir žeminančių patyrimų. Dabar, kai jis sužinojo, kad, nepaisant praeities pamokų, aukštos padėties vyrai išdrįso sulaužyti įsakus, kurie buvo suteikti kaip apsauga nuo atsimetimo, jo širdis buvo nerami. Jis galvojo apie Dievo gerumą vėl suteikiant savo tautai progą įkelti koją į gimtąjį kraštą, ir jis buvo priblokštas teisiu pasipiktinimu ir sielvartu dėl jų nedėkingumo“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 620 p.).

Žodis „atskirti“ vartojamas nusakant priešingas šalis. Tiesą sakant, juo nusakomos visiškos priešingybės. Šiuo teiginiu žmonės pripažino ankstesnį supratimą ir žinias, susijusius su Dievo įsakymu laikytis atokiai nuo klaidinančių religijų. Jie suprato, jog jam ar jai susituokus su asmeniu, kurio įsitikinimai priešingi, tai turės įtakos santuokos santykiams ar vaikų auklėjimui. Jie suprato, kokios rimtos tapo aplinkybės.

Ką mes galime daryti siekdami išlaikyti tikėjimą mūsų namuose ir šeimoje, net jei praeityje priėmėme netinkamus sprendimus?

IV. EZRA VEIKIA

5. Perskaitykite Ezros 10. Kaip Ezra ir vadovai sprendė santuokos su pagonimis klausimą?

Kartu visa sueiga nusprendė išsiųsti kitatautes žmonas. Nuostabu tai, kad net ir jų sutuoktiniai sutiko su šiuo sprendimu, išskyrus keturis vyrus, įvardytus Ezr 10, 15. Žydai pažadėjo išsiųsti savo žmonas ir prireikė trijų mėnesių, kol planas buvo įgyvendintas. Galiausiai 113 žydų vyrų išsiuntė savo žmonas (Ezr 10, 18–43). Įdomu tai, kad paskutinė eilutė (Ezr 10, 44) sako, jog kai kurios iš šių mišrių santuokų jau susilaukė vaikų. Motinų su vaikais išsiuntimas iš šeimų mums neatrodo racionalus ar netgi teisingas. Tačiau turime prisiminti, kad tai buvo unikalus laikas, kai Dievas pradėjo atkurti žydų tautą, ir tam tikra prasme ji pradėjo naujus santykius su Juo. Visiškas Dievo sekimas reikalavo kraštutinių priemonių.

Konkretūs žodžiai, pavartoti Ezr 10, 11.19 – „atskirti“ („badal“) ir „pavaryti“ (jatza), nėra vartojami niekur kitur Rašte skyrybų atveju. Ezra būtų žinojęs terminologiją, reguliariai vartojamą santuokos nutraukimui, tačiau jis nusprendė jos nevartoti. Taigi akivaizdu, kad Ezra nelaikė santuokų galiojančiomis po to, kai buvo nustatytas Toros įsako sulaužymas. Kitaip tariant, santuokos buvo panaikintos, nes jos prieštaravo Įstatymui. Procesas buvo negaliojančių santuokų nutraukimas. Tačiau mums nepateikiama informacijos apie tai, kas nutiko toms žmonoms ir vaikams ir kaip tai paveikė bendruomenę. Atsižvelgiant į to laikmečio papročius, buvę vyrai būtų pasirūpinę savo buvusiomis žmonomis ir jų vaikais. Paprastai žmonos grįždavo į savo tėvų namus.

Tačiau laikui bėgant kai kurie žydai vėl pradėjo tuoktis su svetimtautėmis, o kai kurie gal netgi sugrįžo pas išsiųstas žmonas. Trumpas sprendimo laikotarpis gali būti aiškinamas žmogiška prigimtimi ir mūsų pasišventimo Dievui ciklu. Net ir tie, kurie laikome save tvirtais tikinčiais, turime pripažinti, kad mes patyrėme mažesnio pasišventimo Dievui laikotarpių, kai mūsų vaikščiojimas su Juo galėjo būti apibūdintas kaip nepakankamas. Deja, žmonijai sunku Dievą laikyti svarbiausiu.

Koks buvo jūsų patyrimas „mažesnio pasišventimo Dievui“ laikotarpiais? Ko pasimokėte iš šio patyrimo?

V. SANTUOKA ŠIANDIEN

Iš to, ką tyrinėjome Ezros knygoje ir Nehemijo knygoje apie šį santuokų su pagonimis klausimą, aišku, kad Dievui santuoka yra svarbi, todėl ji turėtų būti svarbi ir mums. Renkantis santuokos partnerį turėtume nepamiršti maldos ir įtraukti Dievą į sprendimų priėmimą. Ir turėtume apsispręsti būti ištikimi Dievo principams, kurie gali apsaugoti mus nuo liūdesio ir kančios.

6. Perskaitykite, kaip Paulius sprendė šį klausimą, kai krikščionis turėjo netikintį sutuoktinį. Atidžiai ištirkite 1 Kor 7, 10–17. Koks turėtų būti mūsų požiūris į santuokas, kuriose velkamas svetimas jungas su netikinčiais?

Kadangi Rašte nėra išsamaus įsako dėl to, ką daryti su mišrių tikėjimų santuokomis, būtų labai neišmintinga ir prieštarautų tekstui bei jo principams primygtinai reikalauti, kad atskyrimas nuo netikinčio sutuoktinio yra teisingas ir rekomenduotinas požiūris, remiantis šiuo pasakojimu Ezros knygoje. Ezros ir Nehemijo aplinkybės buvo vienkartinis įvykis pagal Dievo valią (Ezr 10, 11), nes kilo grėsmė visos Izraelio bendruomenės ateičiai ir garbinimui. Jie prarado savo kaip gyvojo Dievo garbintojų tapatybę.

Mes žinome, kad Elefantino žydų gyvenvietėje Egipte (Ezros ir Nehemijo laikotarpiu) vadovai nedraudė mišrių santuokų ir netrukus susiformavo mišri religiją, Jehovos ir deivės Anat. Be to, kilo pavojus genealoginei Mesijo linijai. Todėl šis vienkartinis įvykis neturėtų būti laikomas receptu išardyti santuoką ir šeimą, kai tikintysis susituokia su netikinčiu. Vietoj to, pasakojimas parodo, kad Dievui santuoka yra labai svarbi. Šėtonas džiaugiasi, kai mes susituokiame su asmeniu, kuris neskatina pasišventimo Dievui, nes jis žino, kad jei sutuoktinių įsitikinimai vienodi, tuomet jie bus stipresni misijoje darbuojantis dėl Dievo, priešingai, jei tik vienas yra ištikimas.

Nors Raštas aiškiai pasisako prieš tokias santuokas, kai velkamas svetimas jungas su netikinčiais (2 Kor 6, 14), taip pat yra malonės eilučių tiems, kurie pasirinko priešingą kelią. Dievas įgalina susituokusius su netikinčiaisiais būti ištikimais Dievui ir sutuoktiniui. Dievas nepalieka mūsų net tada, kai priimame sprendimus, prieštaraujančius Jo valiai, ir jei prašysime Jo pagalbos, Jis ją suteiks. Tai nereiškia, kad galime daryti viską, ko užsigeidžiame, vis tiek tikintis, jog Dievas mus laimins, bet tai, kad atėjus pas Jį su poreikiu ir nuolankia širdimi, Jis visada girdi. Be Dievo malonės niekam iš mūsų nebūtų vilties, nes visi esame nusidėjėliai.

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Prophets and Kings“, 669–678 p.

„Stropumas Dievo pavestai pareigai yra svarbi tikros religijos dalis. Žmonės turėtų naudotis aplinkybėmis kaip Dievo įrankiais, kuriais galima vykdyti Jo valią. Greiti ir ryžtingi veiksmai reikiamu laiku užtikrins šlovingas pergales, o atidėliojimas ir aplaidumas atneša nesėkmę ir negarbę Dievui. Jei vadovai vardan tiesos nerodo uolumo, jei jie yra abejingi ir netikslingi, bažnyčia bus nerūpestinga, vangi ir mėgstanti malonumus; bet jei vadovai bus kupini švento tikslo tarnauti Dievui ir tik Jam, žmonės bus vieningi, viltingi, uolūs. Dievo Žodyje apstu akivaizdžių ir ryškių kontrastų. Nuodėmė ir šventumas yra vienas šalia kito, kad mes vieno šalintumės, o kitą priimtume. Tekstai, apibūdinantys Sanbalato ir Tobijos neapykantą, melą ir išdavystę, taip pat apibūdina Ezros ir Nehemijo kilniaširdiškumą, pasišventimą ir pasiaukojimą. Mes esame laisvi rinktis ir kopijuoti vieną arba kitą. Baisūs Dievo įsakų laužymo rezultatai yra priešpastatyti palaiminimams, kuriuos atneša paklusnumas. Mes patys turime nuspręsti, ar mes kentėsime nuo vieno, ar mėgausimės kitu“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 676 p.).

Klausimai aptarimui:

1. Skaitant šiuos pasakojimus aišku, kad daugelis žmonių pirmiausia nebuvo pasišventę Dievui, todėl jie rinkosi pagones žmonas. Todėl Ezra nepalieka jų jų pačių valiai, bet bando juos pabarti ir paauklėti, tikėdamasis pasiekti pokyčių. Ar pasikeitimas iš tikrųjų įvyko? Ar jie pakeitė savo elgesį? Ar jų pasišventimas Dievui tikrai augo? Kokių yra įrodymų, kad daugelis iš jų iš tikrųjų nepasikeitė? Ko mes galime pasimokyti iš jų klaidų, koks svarbus yra širdies pasikeitimas?

2. Kaip mes galime padėti tiems mūsų bažnyčioje, kurie gali patirti sunkumų dėl neišmintingų santuokų?

3. Nors Dievo principai yra amžini ir neabejotini, kultūros labai skiriasi. Kodėl turime atsižvelgti į šiuos skirtumus, kai siekiame pritaikyti Dievo principus savo gyvenimui ir aplinkybėms?