Balandžio 17–23 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 3, 14; Pr 17, 1–6; Pr 41, 45; Dan 1, 7; Pr 15, 7–18; Pr 17, 1–14; Apr 14, 6–7.

Įsimintina eilutė: „Palaikysiu Sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių po tavęs per jų kartas kaip amžiną Sandorą – būti tavo ir tavo palikuonių po tavęs Dievu.“ (Pr 17, 7)

Kiek iš mūsų aiškiai iš vaikystės atsimename plaučių uždegimą ar pastarojo prisilietimą, dėl kurio mes labai susirgome ir galimai tikėjomės kažko dar blogesnio? Karščiuodami naktį mes pabusdavome iš miego ir pamatydavome motiną ar tėvą, sėdinčius šalia mūsų lovos, šviečiant švelniai šviesai.

Panašiai, vaizdine ir žmogiška prasme, Dievas atsisėdo prie nuodėme sergančio pasaulio, kai šimtmečiais po tvano moralinė tamsa pradėjo gilėti. Dėl šios priežasties Jis pašaukė Abraomą ir planavo per savo ištikimą tarną pradėti tautą, kuriai Jis galėtų patikėti Jo pažinimą ir suteikti išgelbėjimą.

Todėl Dievas sudarė Sandorą su Abraomu ir jo palikuonimis, kurie išsamiau pabrėžė dieviškąjį planą išgelbėti žmoniją iš nuodėmės rezultato. Viešpats neketino palikti savo pasaulio neprižiūrimo, ypač tuomet, kai jam Jo labai reikėjo. Šią savaitę tyrinėsime daugiau Sandoros pažadų.

Savaitė trumpai: Koks yra Dievo vardas? Ką jis reiškia? Kuo reikšmingi buvo vardai, kuriuos Dievas naudojo apsireikšdamas Abraomui? Kokiais vardais Jis naudojosi, kad apreikštų save? Kodėl Dievas pakeitė Abromo vardą į Abraomą? Kodėl vardai yra svarbūs? Kokios sąlygos ar įsipareigojimai buvo Sandoros dalimi?

I. JEHOVA (JAHVĖ) IR SANDORA SU ABRAOMU

„Tuomet Jis tarė jam: Aš esu Viešpats, kuris išvedžiau tave iš chaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą.“ (Pr 15, 7)

Pavadinimai kartais gali priminti prekės ženklus. Jie itin glaudžiai susisieja mūsų prote su tam tikromis savybėmis, kad išgirdę konkretų vardą mes iškart atsimename konkrečias savybes. Kokios savybės, pavyzdžiui, ateina į galvą pagalvojus apie šiuos vardus: Albertas Einšteinas, Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis, Gandis ar Tabita? Kiekvienas iš jų yra susijęs su tam tikromis savybėmis ir idealais.

Bibliniais laikais žmonės Artimuosiuose Rytuose vardams teikdavo itin didelę reikšmę. „Hebrajai visada galvojo apie vardą, kuris arba atskleistų konkretaus asmens savybes, arba vardą suteikiančiojo mintis ir jausmus, arba vardo suteikimo metu vyravusias aplinkybes.“ (The SDA Bible Commentary, 1 t., p.523)

Kai Dievas pirmą kartą užmezgė Sandoros santykius su Abromu, Jis apsireiškė patriarchui vardu JHVH (KJV užrašytu – VIEŠPATS [Pr 15, 7], tariamu – Jehova (Jahvė). Taigi Pr 15, 7 parašyta: „Aš esu VIEŠPATS, kuris išvedžiau tave…

Vardas JHVH, nors Senajame Testamente užrašytas 6828 kartus, yra šiek tiek apgaubtas paslapties. Atrodo, kad tai yra veiksmažodžio „haja“ – būti forma, o tokiu atveju jis nusakytų „amžinąjį“, „esantįjį“, „savaime egzistuojantįjį“ arba „tą, kuris gyvena amžinai“. Dieviškosios savybės, kurias, atrodo, pabrėžia šis titulas, reiškia savaiminį buvimą ir ištikimybę. Jos nurodo į Viešpatį kaip į gyvą Dievą, gyvybės šaltinį, priešingai nei pagonių dievai, kurie neturėjo jokio egzistavimo, išskyrus jų garbintojų vaizduotėje.

Pats Dievas paaiškina Jehovos reikšmę Iš 3, 14: „Aš esu, kuris esu“. Ši reikšmė išreiškia besąlyginio Dievo buvimo tikrovę, kartu parodydama Jo valdymą praeityje, dabartyje ir ateityje.

Jehova taip pat yra Dievo asmeninis vardas. Jehovos sutapatinimas su tuo, kuris pašaukė Abromą iš Ūro, reiškia Dievo Sandoros su juo paskelbimą Pr 12, 1–3. Dievas nori, kad Abraomas žinotų Jo vardą, nes tas vardas atskleidžia Jo tapatybės, asmeninės prigimties ir charakterio puses – ir dėl šio žinojimo galime išmokti pasikliauti Jo pažadais (Ps 9, 10; Ps 91, 14).

Jums galvojant ar girdint vardą Jehova (Jahvė), kokios savybės automatiškai ateina į galvą? Meilė, gerumas ir rūpestingumas ar baimė, griežtumas ir drausmė? Kokios mintys automatiškai ateina į galvą, kai pagalvojate apie vardą Jėzus?

II. ‘El Shaddai – „DIEVAS VISAGALIS“

„Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS pasirodė jam ir tarė: Aš esu Dievas Visagalis. Eik Mano keliu ir būk be priekaišto.“ (Pr 17, 1)

Jehova (Jahvė) jau anksčiau buvo kelis kartus pasirodęs Abraomui (Pr 12, 1. 7; Pr 13, 14; Pr 15, 1. 7. 18). Ankstesnėje eilutėje parašyta, kad Jehova (Jahvė) vėl pasirodo Abraomui, prisistatydamas – „Dievas Visagalis“ – vardu, vartojamu tik Pradžios knygoje ir Jobo knygoje. Vardas „Dievas Visagalis“ pirmiausia susideda iš „El“, pagrindinio Dievo vardo, vartojamo tarp semitų. Nors tiksli „Šadai“ reikšmė nėra visiškai aiški, vertimas „Visagalis“ atrodo tiksliausias (palyginkite Iz 13, 6 ir Jl 1, 15). Panašu, kad pagrindinė mintis, susijusi su šio vardo vartojimu, priešpriešinant Dievo galią ir žmonijos trapumą bei silpnumą.

1. Perskaitykite Pr 17, 1–6, pateikiančias viską platesniam kontekstui. Kodėl Viešpats šiuo metu norėtų pabrėžti Abromui savo galią? Ką Dievas pasakė Abraomui, dėl ko reikės pasikliauti šia Jo galia? Ypatingą dėmesį atkreipkite į 6 eilutę.

Pažodinis Pr 17, 1–6 vertimas būtų toks: „Jehova pasirodė Abraomui ir tarė: Aš esu El-Šadai; eik prieš Mane ir būk tobulas; Aš sudarysiu Sandorą tarp Manęs ir tavęs ir nepaprastai pagausinsiu tave. … Tu būsi daugybės tautų tėvas, … Aš padarysiu tave nepaprastai vaisingą“. Tas pats vardas užrašytas ir Pr 28, 3, kur Izaokas sako, kad „El-Šadai palaimins Jokūbą, padarys jį „vaisingą ir gausų“.

Panašus „El-Šadai“ pažadas užrašytas Pr 35, 11; Pr 43, 14 ir Pr 49, 25, kur minimas Dievo palaiminimas: „El, galingas Dievas, ir Šadai, neišsenkamų turtų, kuriuos Jis nori suteikti tiems, kurie jų siekia tikėjimu ir klusnumu, Dievas.

Sakoma, kad rožė, kad ir kaip ji vadintųsi, kvepėtų taip pat nuostabiai, norint pabrėžti, kad pavadinimas neturi reikšmės. Vis dėlto, kiek paguodos ir vilties turėtumėte, jei Viešpaties vardas būtų „trapus Dievas“ arba „silpnas Dievas“? Perskaitykite šios temos eilutes. Pakeiskite „Dievas Visagalis“ šiais dviem kitais vardais. Ką tai padarytų jūsų tikėjimui ir pasikliovimui Juo, jei Viešpats taip save pristatytų? Tuo pat metu, kaip vardas „El-Šadai“ suteikia mums paguodos?

III. NUO ABROMO IKI ABRAOMO (Pr 17, 4–5)

Nors Dievo vardai turi dvasinę ir teologinę reikšmę, ji taikytina ne tik Dievui. Senovės Artimuosiuose Rytuose žmonių vardai nebuvo tik beprasmis tapatybės nustatymo būdas, kaip dažnai būna mūsų atveju. Šiandien Marijos ar Zuzanos vardo davimas mergaitei nėra itin reikšmingas įvykis. Tačiau senovės semitams žmonių vardai turėjo didelę dvasinę reikšmę. Visi semitų žmonių vardai turi reikšmę ir paprastai susideda iš frazės arba trumpo sakinio, išreiškiančio tėvų troškimą ar dėkingumą. Pavyzdžiui, Danielius reiškia „Dievas yra teisėjas“; Joelis reiškia „Jehova yra Dievas“; Natanas reiškia „Dievo dovana“.

Dėl vardams suteiktos reikšmės jie dažnai būdavo pakeičiami atspindint esminį pokytį asmens gyvenime ir aplinkybėse.

2. Perskaitykite pateiktas eilutes. Kokias aplinkybes jos nusako, ir kodėl tokiomis aplinkybėmis buvo keičiami vardai?

1. Pr 32, 28              2. Pr 41, 45               3. Dan 1, 7                                                                 

Tačiau, viena vertus, net ir šiuolaikiniam protui nėra itin sunku suprasti asmens vardo reikšmę. Yra subtilių, o kartais ne itin subtilių poveikių. Ką nors nuolat vadinant „kvailu“ ar „negražiu“, ir jei taip asmenį nuolat vadins daugybė žmonių, anksčiau ar vėliau tai gali turėti įtakos tam, kaip žmogus matys save. Panašiai, suteikiant žmonėms tam tikrus vardus arba juos keičiant, atrodo įmanoma paveikti, kaip jie žiūrės į save, ir tokiu būdu daryti įtaką jų elgesiui.

Turint tai omenyje, ne itin sunku suprasti, kodėl Dievas norėjo pakeisti Abromo vardą į Abraomas. Abromas reiškia „tėvas išaukštintas“; Dievas pakeitė šį vardą į Abraomas, kuris reiškia „tėvas tautų daugybės“. Žvelgiant į Sandoros pažadą, kuriuo Dievas sako: „Padarysiu tave be galo vaisingą; iš tavęs padarysiu tautas, iš tavęs kils karaliai“ (Pr 17, 6), vardo pakeitimas atrodo logiškas. Galbūt tai buvo Dievo būdas padėti Abraomui pasikliauti Sandoros pažadu, duotu 99 metų vyrui, kurio žmona jau buvo sena ir nevaisinga. Trumpai tariant, Dievas tai padarė, kad padėtų augti Abraomo tikėjimui ir pasikliovimui Dievo pažadais patriarchui.

IV. SANDOROS ETAPAI (Pr 12, 1–2)

Šiose dvejose eilutėse atskleidžiamas pirmasis Dievo Sandoros pažado etapas Abromui (jų yra trys). Dievas apsireiškė Abromui, davė jam įsakymą, o tada davė jam pažadą. Taip išreiškiamas Dievo maloningas Abromo išsirinkimas būti pirma svarbiausia Jo ypatingos malonės Sandoros asmenybe. Įsakymas apima visiško pasitikėjimo Dievu patikrinimą (Hbr 11, 8). Pažadas (Pr 12, 1–3. 7), nors ir duotas konkrečiai Abromo palikuonims, galiausiai apima pažadą visai žmonijai (Pr 12, 3; Gal 3, 6–9).

3. Antrasis Dievo Sandoros su Abromu etapas pasirodo Pr 15, 7–18. Kuriose eilutėse randame tuos pačius žingsnius, kurie buvo pirmame etape?

Dievo nusistatymas žmogaus atžvilgiu? Eilutės                  

Raginimas žmonėms paklusti? Eilutės                                 

Dangaus pažadas? Eilutės                                         

Per iškilmingą antrojo etapo apeigą Viešpats pasirodė Abromui ir perėjo tarp kruopščiai išdėstytų skerdienos pusių. Kiekvienas iš trijų gyvulių buvo paskerstas ir padalytas, o abi jų dalys buvo išdėstytos viena prieš kitą su tarpu tarp jų. Paukščiai buvo paskersti, bet nebuvo padalyti. Tapusieji Sandoros dalimi turėjo pereiti tarp padalytų dalių, simboliškai pasižadėdami amžinai paklusti nuostatoms, dėl kurių iškilmingai susitarta.

4. Apibūdinkite, kas įvyko per trečiąjį ir paskutinįjį dangaus Sandoros sudarymo su Abraomu etapą. (žr. Pr 17, 1–14.)

Vardo Abraomas reikšmė pabrėžia Dievo troškimą ir sumanymą išgelbėti visas tautas. „Daugybės tautų“ apims ir žydus, ir pagonis. Naujasis Testamentas leidžia aiškiai suprasti, kad tikrieji Abraomo palikuonys yra tie, kurie turi Abraomo tikėjimą ir pasikliauna pažadėto Mesijo nuopelnais (žr. Gal 3, 7. 29). Taigi, Abraomo atžvilgiu, Viešpaties ketinimas buvo išgelbėti kuo daugiau žmonių, nepaisant tautų, kuriose jie gyveno. Be abejo, šiandien niekas nesikeičia.

5. Perskaitykite Apr 14, 6–7, pirmo angelo žinią. Kas bendro tarp to, ką sako angelas, ir to, kas įvyko Sandoroje su Abraomu? Kuo svarstomi klausimai vienodi?

V. SANDOROS ĮSIPAREIGOJIMAI

„Juk išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis Viešpaties kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant Viešpats galėtų įvykdyti, ką yra pažadėjęs Abraomui.“ (Pr 18, 19)

Iki šiol tyrinėjome, kad Sandora visada yra malonės Sandora, kai Dievas atlieka už mus tai, ko mes niekada negalėtume padaryti patys. Sandora su Abraomu – ne išimtis.

Savo malone Dievas išsirinko Abraomą kaip įrankį, kuris padėjo skelbti pasauliui išganymo planą. Vis dėlto, Dievo Sandoros pažadų įvykdymas buvo susijęs su Abraomo noru elgtis teisingai ir paklusti Jam tikėjimu. Be šio Abraomo paklusnumo Dievas negalėjo jo naudoti.

Pr 18, 19 parodo, kaip malonė ir Įstatymas yra susiję. Eilutė prasideda malone („juk išsirinkau jį“), o po to dėstoma, kad Abraomas ir jo šeima turės paklusti Viešpačiui. Taigi tikėjimas ir darbai, pasirodo, glaudžiai susiję, nes taip ir turi būti (žr. Jok 2, 17.)

5. Tačiau atkreipkite dėmesį į Pr 18, 19 frazę, ypač paskutinį skirsnį. Kas čia pasakyta apie Abraomo paklusnumą? Nors paklusnumas nėra išganymo priemonė, kokia čia jam suteikiama reikšmė? Pasak šios eilutės, ar galima būtų įvykdyti Sandorą be paklusnumo? Paaiškinkite savo atsakymą.

Sandoros palaiminimais bus galima džiaugtis ar juos išlaikyti tik tuo atveju, jei naudos gavėjas įvykdys tam tikras sąlygas. Nors Sandoros sudarymui nebuvo reikalingos sąlygos, jos turėjo būti meilės, tikėjimo ir paklusnumo išraiška. Jos turėjo būti žmonijos ir Dievo santykių apraiška. Paklusnumas buvo priemonė, kuria Dievas galėjo vykdyti savo Sandoros pažadus žmonėms.

Sandoros sulaužymas dėl nepaklusnumo yra neištikimybė užmegztuose santykiuose. Kai Sandoros nesilaikoma, sulaužomos ne palaiminimų suteikimo, bet palaiminimų išpildymo sąlygos.

Jūsų patyrime, susijusiame su Viešpačiu, kodėl paklusnumas yra itin svarbus? Ar žinote pavyzdžių, gal iš Rašto, gal iš savo patyrimo, kada dėl nepaklusnumo neįmanoma įvykdyti Sandoros pažadų? Jei taip, kokie tie pavyzdžiai, ir, svarbiau, kokia yra priemonė tam pakeisti?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 92–97; Apaštalų darbai, p.140–149.

Vaivorykštė yra Dievo Sandoros su Nojumi ženklas. Perskaitykite Pr 17, 10, kad sužinotumėte, koks buvo Dievo Sandoros ženklas su Abraomu. Apipjaustymo „tikslas: (1) atskirti Abraomo palikuonis nuo pagonių (Ef 2, 11), (2) įamžinti Jehovos Sandoros atminimą (Pr 17, 11), (3) skatinti moralinio tyrumo augimą (Įst 10, 16), (4) simbolizuoti teisumą tikėjimu (Rom 4, 11), (5) simbolizuoti širdies apipjaustymą (Rom 2, 29) ir (6) numatyti krikščionišką krikšto apeigą (Kol 2, 11–12)“ (The SDA Bible Commentary, 1 t., 322 p.).

Vaivorykštė išliks Dievo pažado ženklu iki pasaulio pabaigos, tačiau apipjaustymo ženklas – ne. Pasak apaštalo Pauliaus, Abraomas apipjaustymą priėmė teisumo, kurį jis gavo tikėjimu Dievu, ženklan (Rom 4, 11). Tačiau bėgant šimtmečiams apipjaustymas pradėjo reikšti išgelbėjimą paklusnumu Įstatymui. Prasidėjus Naujojo Testamento laikams, apipjaustymas prarado savo reikšmę. Svarbiausia yra tikėjimas Jėzų Kristų, kuris veda į paklusnų, pakeistą gyvenimą. Perskaitykite Gal 5, 6; Gal 6, 15; ir 1 Kor 7, 18–19.

Klausimai aptarimui:

1. Aptarkite tikėjimo ir darbų santykį. Ar viena gali būti be kito? Jei ne, kodėl ne?

2. „Daugelis tebėra bandomi, panašiai kaip Abraomas. Jie negirdi tiesiai iš Dangaus kalbančio Dievo balso, tačiau Jis šaukia juos savo žodžio pamokymais ir savo Apvaizda. Iš jų gali būti pareikalauta atsisakyti karjeros, žadančios turtą ir garbę, nutraukti artimus ir naudingus ryšius ir atsiskirti nuo giminės, – kad galėtų žengti tuo keliu, kuris, atrodo, esąs vien savęs išsižadėjimo, vargo ir aukos kelias. Dievas skiria jiems deramą darbą, tačiau lengvas gyvenimas ir draugų bei giminaičių įtaka trukdytų ugdyti tas savybes, kurios yra būtinos numatytam darbui atlikti. Jis ragina juos pasitraukti nuo žmogiškų įtakų ir paramos ir skatina pajusti Jo pagalbos reikmę ir vien Juo pasikliauti, kad galėtų jiems atsiskleisti. Kas Apvaizdos šaukiamas yra pasirengęs atsisakyti puoselėtų planų ir artimų ryšių?“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 93) Aptarkite šiuolaikinius jums pažįstamų žmonių pavyzdžius, kai buvo paklusta tam pačiam pašaukimui.

Santrauka: Dievas pašaukė Abraomą ypatingiems santykiams su Juo, kuris atskleis pasauliui išganymo planą.