Dvylikta tema
Gruodžio 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 2, 52; Mt 4, 23; 1 Kor 6, 19–20; Ps 24, 3–4; Apd 8, 4–24; 1 Jn 3, 1–3.
Įsimintina eilutė: „Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui.“ (1 Tes 5, 23)
Apreiškimo knygoje kalbama apie dvi pagrindines „globalizacijas“ iki Kristaus antrojo atėjimo. Apreiškimo 13 aprašoma paklydimo globalizacija, kai „visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį“ iš jūros (Apr 13, 3. 7–8. 12. 16). Apreiškimo 14 pabrėžia tiesos globalizaciją, kai amžinoji Evangelija bus skelbiama „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms“ (Apr 14, 6–7). Tais sunkiais laikais (2 Tim 3, 1) pūs įvairiausių mokymų vėjeliai (Ef 4, 14), žmonės „nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4, 4). „Remdamasis dviem didžiuliais klaidingais mokymais – apie sielos nemirtingumą ir sekmadienio šventumą, – šėtonas suvedžioja ir apgauna žmones. Pirmasis mokymas yra spiritizmo pagrindas, antrasis susijęs su Roma abipuse simpatija.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 509)
Prieš rutuliojantis šiems paskutiniams įvykiams, turime tvirtai tikėti visa turima tiesa, apimančia žmogiškumo ir mirties prigimtį, pasiduoti Šventosios Dvasios vedimui, kad būtume pasiruošę šlovingam Kristaus pasirodymui.
I. JĖZAUS PAVYZDYS
1. Perskaitykite Lk 2, 52. Kas apie Jėzaus augimą paminėta šioje eilutėje?
Jėzus buvo tobulas Žmogus, o Jo augimas apėmė visas pagrindines žmogaus būties puses. Pasak Lk 2, 52: „Jėzus augo išmintimi [protiškai], metais [fiziškai] ir malone Dievo [dvasiškai] ir žmonių [socialiai] akyse“. „Jo aktyvus ir skvarbus protas išsiskyrė Jo amžiui nebūdingu mąslumu bei išmintimi. O Jo charakteris buvo gražus savo darna. Jo proto ir kūno galios vystėsi pamažu, atitikdamos vaikystės dėsningumus. Vaikystėje Jėzus buvo itin malonus. Jo rankos uoliai siekė patarnauti kitiems. Jam niekada nepritrūkdavo kantrybės, ir, būdamas teisingas, Jis nenusižengdavo savo sąžinei. Iš principo tvirtas kaip uola Jo gyvenimas liudijo nesavanaudiško mandagumo malonę.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 53)
2. Perskaitykite Mt 4, 23. Kaip šiandien galime veiksmingai vykdyti trejopą Jėzaus tarnystę – mokyti, skelbti ir gydyti?
Jei pripažįstame, kad žmogus yra vientisas ir nedalomas asmuo, tuomet negalime apriboti savo tikėjimo tik dvasiniais klausimais. Tiesa iš tikrųjų apima visą mūsų esybę, visą mūsų gyvenimą ir apima visas mūsų gyvenimo dimensijas. Mūsų fizinės ir dvasinės dalys yra taip tampriai susijusios, kad jų tikrai neįmanoma atskirti. Ir nors, kaip puolę žmonės, niekada neprilygsime pateiktam Jėzaus pavyzdžiui, Dievo malone turime gyventi kaip Jis, nes siekiame atkurti žmoguje jo Kūrėjo paveikslą, sugrąžinti jam tą tobulumą, kai jis buvo sukurtas, ugdyti kūną, protą ir sielą – tai atpirkimo darbas. Štai ką Dievas siekia padaryti dėl savo žmonių, kad paruoštų juos Jo sugrįžimui.
Lyginant save su Jėzumi, skirtumas gali lengvai nuvilti. Kaip dėmesio sutelkimas į kryžių ir jo reikšmę apsaugo mus nuo to, ką matome savyje, lyginant su tuo, ką matome Jėzuje?
II. KŪNAS – ŠVENTYKLA
Dualistinė mirtingo kūno su nemirtinga siela teorija sukūrė įvairių su žmogaus kūnu susijusių teorijų. Pavyzdžiui, senovės graikų filosofams žmogaus kūnas buvo sielos kalėjimas, iš kurio išlaisvina mirtis. Dėl šios pagoniškos sampratos daugelis krikščionių šiandien tiki, kad kūnas yra laikina nemirtingos sielos, kuri vėl bus sujungta su kūnu po prisikėlimo, buveinė. Panteistai, priešingai, žmogaus kūną sudievina; jie tiki, kad Dievas ir visata yra viena ir tas pat. Jiems viskas yra Dievas, o žmogaus kūnas yra vientiso ir visuotinio dieviškumo dalis. Dėl daugybės prieštaringų teorijų šia tema, turime tvirtai laikytis to, ko Raštas moko apie žmogaus prigimtį.
3. Perskaitykite 1 Kor 6, 19–20 ir 1 Kor 10, 31. Kaip supratimas, kad mūsų kūnas yra Dievo ir „Šventosios Dvasios“ šventykla, gali teigiamai paveikti mūsų gyvenseną?
Tiek Adomas, tiek Ieva buvo sukurti pagal paties Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26–27), o tai atspindėjo ne tik jų charakteris, bet ir fizinė pusė. Kadangi šį paveikslą sugadino ir netgi paslėpė nuodėmė, atpirkimo darbas yra susijęs su žmonių pirminės būklės atkūrimu, įskaitant jų fizinę sveikatą, tiek, kiek tai įmanoma nevalgant nuo gyvybės medžio.
Šis atkūrimas yra visą gyvenimą trunkantis procesas, kuris bus baigtas tik Kristaus antrojo atėjimo metu, kai gendantis apsivilks negendamybe, o marus nemarybe (1 Kor 15, 53–54).
Apaštalas Jonas rašė savo draugui Gajui: „Mielasis, linkiu, kad viskas tau taip gerai sektųsi ir būtum sveikas, kaip sekasi tavo sielai“ (3 Jn 1, 2).
Jei pripažįstame, kad žmogus yra nedaloma esybė, o religija apima visas žmogaus gyvenimo puses, savo fizinės sveikatos priežiūrą turėtume laikyti ir religine pareiga. Turėtume vadovautis įkvėptu principu: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31). Tačiau atminkite, kad mes vis dar gyvename pasaulyje, kuriame geri žmonės gali padaryti viską, tačiau vis tiek kentėti nuodėmingos žmogaus prigimties ir nuodėmingos aplinkos padarinius. Taigi turėtume pasitikėti Dievu ir daryti viską, ką galime, o rezultatus palikime Dievui.
III. KRISTAUS IŠMONĖ
Kai kurie žmonės tiki, kad pakeitus aplinką žmogus pasikeis. Tikrai turėtume vengti vietų ir aplinkybių, kurios gali paskatinti mus pasiduoti pagundoms (Ps 1, 1; Pat 5, 1–8). Tačiau mūsų problemą, susijusią su pagunda ir nuodėme, galima išspręsti tik pakeitus mūsų pačių širdį (ar mąstymą). Kristus palietė šios problemos esmę, sakydamas: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas“ (Mk 7, 21–22). Tai reiškia, kad mūsų mąstymas turi būti pakeistas, kad pasikeistų mūsų elgesys.
4. Perskaitykite šias eilutes: 1 Kor 2, 16; Ps 24, 3–4; Rom 12, 2; Fil 4, 8; Kol 3, 2. Ką reiškia turėti „Kristaus išmonę“?
Viešpats pažadėjo sudaryti „naują Sandorą“ , įdiegti savo Įstatymą savo tautai ir įrašyti jį į širdį (Jer 31, 31–33; plg. Hbr 8, 8–10; Hbr 10, 16). Todėl nestebina tai, kad Kalno pamoksle Kristus praplėtė ir pagilino Dievo įsakymų prasmę iki minčių ir ketinimų lygio (žr. Mt 5, 17–48). Taigi pergalę prieš pagundą galime pasiekti tik keičiančia Dievo malone, o minčių ir ketinimų lygmenyje turėtume laikytis šio pažado, kad galėtume sustabdyti nuodėmingas mintis.
Tačiau šiame gyvenime, kad ir kokie ištikimi būtume, niekada nepasieksime visiško nenuodėmingumo. Bet jei esame Kristuje, esame visiškai apgaubti Jo teisumu. Nors mes dar nesame tobuli, jau esame laikomi tobulais Jame (Fil 3, 12–15). „Kai esame susivieniję su Kristumi, turime Kristaus išmonę. Tyrumas ir meilė šviečia charakteryje, romumas ir tiesa valdo gyvenimą. Pasikeičia pati veido išraiška. Sieloje gyvenantis Kristus teikia keičiančią galią, o išorė liudija apie viduje viešpataujančią ramybę ir džiaugsmą.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 t., p.337)
Tik kasdieniu pasišventimu, kasdiene savojo „aš“ mirtimi, kasdienėmis ryžtingomis pastangomis, tikėjimu ir paklusnumu Jėzui galime pasiekti tokį gyvenimo pasikeitimą.
Įsivaizduokite, koks būtų jūsų gyvenimas, jei galėtumėte sustabdyti net nuodėmingas mintis. Kuo kitoks būtų jūsų gyvenimas? Koks yra vienintelis įmanomas kelias, kad tai taptų jūsų patyrimu?
IV. DVASIOS VEDIMAS
Šventoji Dvasia yra Dievo įgaliotinis, kuris išlieja Dievo meilę į mūsų širdį (Rom 5, 5), veda mus į tikrą išganingą patyrimą (Jn 16, 7–11), veda į tiesos pilnatvę (Jn 16, 13), ir įgalina mus įvykdyti Evangelijos misiją (Apd 1, 8). Kadangi Šventoji Dvasia priešinasi šėtono darbui, nestebina tai, kad šėtonas visomis priemonėmis bando iškreipti mūsų su Šventosios Dvasios prigimtimi ir darbu susijusį supratimą. Kai kurie neigia Jos asmenybę, kiti pabrėžia Dvasios dovanas, o ne Jos keičiančią galią.
5. Perskaitykite Apd 8, 4–24. Simonas, Samarijos žynys, norėjo gauti Šventosios Dvasios dovanas, neatgimęs iš Dvasios. Kaip šis požiūris vis dar pasireiškia mūsų dienomis?
Dievo vaikai yra tie, kuriuos Šventoji Dvasia (Rom 8, 14) veda į Dievo Žodžio tiesos pilnatvę (Jn 16, 13; Jn 17, 17). Jėzus aiškiai perspėjo: „Ne kiekvienas, kuris Man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo Mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis Man sakys, tai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo Manęs, nedorėliai!’“ (Mt 7, 21–23) Tai reiškia, kad Šventoji Dvasia niekuomet nieko neatitolina nuo Dievo Žodžio, kurį Ji pati įkvėpė, bet visada veda mus prie šio Žodžio.
Ta pati Šventoji Dvasia, kuri mus veda į tiesos pilnatvę, taip pat įgalina vesti kitus, kad jie pažintų nuostabią tiesą (Mt 28, 18–20; Apd 1, 8). Vykdant mūsų šventą misiją, mums tenka ypatinga Jos pagalba. Taigi kiekvieną rytą turime klauptis prieš Viešpatį ir atnaujinti savo pasiaukojimo Jam įžadus. Jei tai darysime, Jis suteiks mums savo Dvasios Artumą su Jos gaivinančia, pašventinančia galia.
Tačiau turime būti atviri Jos vadovavimui, kiekvieną dieną sąmoningai apsispręsdami daryti tai, ką žinome esant teisinga, ir vengti to, ką žinome esant neteisinga. Tai yra, tik stengdamiesi Dievo duotų jėgų dėka gyventi taip, kaip privalome, sugebėsime priimti tą Šventosios Dvasios galią, kurią Dievas mums žada.
Kodėl itin svarbu kasryt melstis, kad būtume vedami Šventosios Dvasios?
V. PASIRUOŠĘ JO PASIRODYMUI
Mes gyvename karštligiškame pasaulyje, kuriame per daug dirbtinių poreikių ir akį traukiančių pramogų. Jei nebūtume atsargūs, pastarosios gali pasiglemžti visą mūsų laiką ir iškreipti mūsų prioritetus. Tai ne tik dar vienas mūsų globalizuoto kibernetinio pasaulio šalutinis produktas; krikščionys visais laikais vienokiu ar kitokiu laipsniu turi saugotis šėtono bandymų atitraukti juos nuo to, kas iš tikrųjų svarbu šiame gyvenime.
Kam, jei nesisaugotume, negresia pavojus nusigręžti nuo Viešpaties ir mąstyti apie pasaulietinius, kūniškus reikalus, kurie galiausiai negali mūsų patenkinti ir gali nulemti mūsų dvasinę pražūtį?
6. Perskaitykite 2 Pt 3, 14 ir 1 Jn 3, 1–3. Kokį skirtumą įžvelgiame tarp pasiruošimo Antrajam atėjimui ir šio šlovingo įvykio laukimo?
Dažnai mintis apie nuolatinį pasiruošimą Antrajam atėjimui tampa dingstimi delsti. Ši mintis gali lengvai paskatinti žmogų atsipalaiduoti, nes blogo tarno prielaida: „Mano šeimininkas neskuba grįžti“ (Mt 24, 48).
7. Perskaitykite Ps 95, 7–8; Hbr 3, 7–8. 15; Hbr 4, 7. Ką šios eilutės mums sako apie pasiruošimą dabar?
Bibliniu požiūriu, išganymo laikas visada yra „šiandien“ ir niekada – rytoj (žr. Ps 95, 7–8; Hbr 3, 7–8. 15; Hbr 4, 7). Dar daugiau, mes ir toliau išliksime tokie, kokie esame dabar, jei nepatirsime atsivertimo. Pats laikas nepakeičia neatsivertusio asmens. Jei nepaliaujamai neaugame malone ir nežengiame pirmyn tikėjimu, tuomet yra polinkis nuklysti, užkietėti, tapti skeptiškais, ciniškais ir net netikinčiais.
Atsižvelgiant į tai galime teigti, kad kiekviena mūsų gyvenimo diena yra maža viso mūsų gyvenimo dalis. Taigi Dievo malone turėtume planuoti ateitį, bet kiekvieną dieną gyventi pasiruošę Jėzaus sugrįžimui – ypač todėl, kad, atsižvelgiant į nenumatytus šio gyvenimo atvejus, šiandien gali būti paskutinė mūsų gyvenimo diena.
Kaip šiandien galite būti pasiruošę Jėzaus sugrįžimui, jei Jis sugrįžtų šiandien? Aptarkite savo atsakymą klasėje sabatą.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Gydymo tarnystė, p. 241–259; „The Sanctified Life“, p. 7–16.
„Didžioji kova artėja prie pabaigos. Kiekvienas pranešimas jūra ar sausuma apie nelaimę liudija, kad visko pabaiga arti. Tai skelbia karai ir karų gandai. Ar yra krikščionis, kurio pulsas nepadažnėja, kai jis apmąsto besirutuliojančius didžiuosius įvykius? Viešpats ateina. Girdime besiartinančio Dievo žingsnius.“ (E. Vait, „Maranatha“, p. 220)
„Gyvenkite tikėjimu diena iš dienos. Nesijaudinkite anksčiau laiko dėl vargų meto. Negalvokite: ‘Bijau, kad neištversiu didžiąją išmėginimų dieną’. Jūs privalote gyventi dabartimi, tik šia diena. Rytojus jums nepriklauso. Pergalę sau turite išlaikyti šiandien. Šiandien turite gyventi malda. Šiandien turite kovoti tikėjimo kovą. Šiandien turite tikėti, kad Dievas jus laimina. Pasiekę pergalę prieš tamsą bei netikėjimą, atitiksite Mokytojo reikalavimus ir tapsite palaiminimu aplinkiniams.“ (E. Vait, „Signs of the Times“, 1887 m. spalio 20 d.)
„Viešpats netrukus ateis, ir mes turime būti pasirengę sutikti Jį ramybėje. Būkime pasiryžę padaryti viską, ką galime, kad aplinkiniai pamatytų šviesą. Turime būti ne liūdni, bet linksmi, ir turime visada žvelgti į Viešpatį Jėzų. … Turime būti pasiruošę ir laukti Jo pasirodymo. O, kaip bus šlovinga Jį pamatyti ir būti Jo atpirktiems! Mes ilgai laukėme, bet mūsų tikėjimas neturi nusilpti. Jei pamatysime Karaliaus grožį, būsime amžinai palaiminti. Jaučiuosi taip, lyg turėčiau garsiai šaukti: ‘Keliauju namo’. Artėja laikas, kai Kristus sugrįš su galia ir didžia šlove, kad nusivestų atpirktuosius į amžinus namus.“ (E. Vait, „Heaven“, p.165)
Klausimai aptarimui:
1. Kaip asmens – kūno, sielos ir dvasios kaip nedalomos visumos – samprata gali padėti mums geriau suvokti visa apimančią religiją ir mūsų asmeninės gyvensenos svarbą?
2. Visų tikrų atgimimų ir reformų centru yra Dievas, o ne žmogaus elgesys. Kaip palyginimas apie fariziejų ir muitininką (žr. Lk 18, 9–14) iliustruoja šį principą?
3. Klasėje aptarkite atsakymą į paskutinį V dalies klausimą. Kaip žinoti, ar esame pasiruošę, ir ar galime būti užtikrini nepasikliaudami nepagrįsta viltimi?