#6 JIS MIRĖ UŽ MUS

Šešta tema
Spalio 29–lapkričio 4 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 13, 8; Mt 17, 22–23; Mk 9, 3032; Jn 19, 1–30; Rom 6, 23; 1 Kor 1, 18–24.

Įsimintina eilutė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14–15).

Sakoma, kad negalime išvengti mirties ir mokesčių. Tai nėra visiškai tiesa. Žmonės gali išvengti mokesčių, bet ne mirties. Galbūt įmanoma atitolinti mirtį keleriems metams, bet anksčiau ar vėliau mirtis visada ištiks. Ir kadangi žinome, jog mirusieji, teisieji ir nedorėliai, iš pradžių atsiduria toje pačioje vietoje, mūsų prisikėlimo viltis mums reiškia viską. Kaip Paulius yra sakęs, be šios vilties net „užmigusieji Kristuje yra žuvę“ (1 Kor 15, 18), o tai gana keista, jei „užmigusieji Kristuje“ sukiojasi danguje Dievo akivaizdoje.

Taigi Kristaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimo pagrindas, nes jis mums yra garantija. Tačiau prieš Kristui prisikėlus iš numirusių, Jis, žinoma, turėjo mirti. Štai kodėl, Getsemanės agonijoje, laukdamas mirties, Jis meldėsi: „Dabar Mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk Mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą“ (Jn 12, 27). Tikslas buvo mirti.

Šią savaitę dėmesį sutelksime į Kristaus mirtį ir tai, ką ji reiškia amžinojo gyvenimo pažadui.

I. NUO PASAULIO SUTVĖRIMO

1. Perskaitykite Apr 13, 8; Apd 2, 23 ir 1 Pt 1, 19–20. Kaip Kristus gali būti laikomas nužudytu „nuo pasaulio sutvėrimo“?

„Jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai nuo pasaulio sutvėrimo neįrašyti nužudytojo Avinėlio gyvenimo knygoje“ (Apr 13, 8). Mums čia labai svarbi mintis, kad Kristus yra nužudytas „nuo pasaulio sutvėrimo“. Akivaizdu, kad turime tai suprasti simboline prasme (Apreiškimo knygoje gausu simbolių), nes Kristus buvo nukryžiuotas tik praėjus tūkstančiams metų po žemės sukūrimo. Šioje eilutėje sakoma, kad išganymo planas buvo paruoštas prieš pasaulio sukūrimą. Pagrindinis šio plano tikslas būtų Jėzaus, Dievo Avinėlio, mirtis ant kryžiaus.

2. Perskaitykite Tit 1, 2. Ko ši eilutė mus moko apie tai, kaip seniai buvo paruoštas išgelbėjimo planas, kurio centru yra Kristaus mirtis?

„Mūsų atpirkimo planas buvo sukurtas ne po Adomo nuopuolio. … Tai buvo išdėstymas principų, kurie per amžių amžius sudarė Dievo sosto pamatą.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 16)

Šis planas pirmiausia buvo apreikštas Adomui ir Ievai Edeno sode (Pr 3, 15. 21), o visame Senajame Testamente jis buvo simbolizuojamas kiekviena kraujo auka. Pavyzdžiui, išmėgindamas Abraomo tikėjimą, Dievas vietoj Izaoko paaukojo aviną (Pr 22, 11–13). Šis pakeitimas dar aiškiau atspindėjo Kristaus pavaduojančios aukos ant kryžiaus permaldaujančią prigimtį.

Taigi svarbiausia visame išganymo plane yra pavaduojanti Jėzaus mirtis, kurią šimtmečius simbolizavo gyvulių aukos, kiekviena iš jų yra Jėzaus mirties ant kryžiaus simbolis kaip Dievo Avinėlio, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29).

Gyvulių aukojimas yra siaubingas ir kruvinas – tai tiesa. Bet kodėl būtent šis siaubas ir kraujas yra esmė, mokanti mus apie Kristaus mirtį vietoje mūsų ir kokia baisi nuodėmės kaina?

II. KRYŽIAUS PRATARMĖ

3. Kaip mokiniai reagavo į su paties Jėzaus kentėjimais ir mirtimi susijusiomis Jo pranašystėmis bei ko jų reakcija turėtų mokyti mus apie Šventojo Rašto nesupratimo pavojų?

Mt 16, 21–23 ______________________________________________                                                                   

Mt 17, 22–23; Mk 9, 30–32; Lk 9, 44–45 ____________________________                                   

Lk 18, 31–34  __________________________________________                                                  

Jėzus gimė tam, kad mirtų, ir gyveno, kad mirtų. Kiekvienas Jo žingsnis priartino Jį prie didžiosios permaldavimo aukos ant Golgotos kryžiaus. Visiškai suvokdamas savo misiją, Jis neleido niekam Jo nuo jos atitraukti. Tiesą sakant, „visas Jo gyvenimas buvo įžanga Jo mirčiai ant kryžiaus.“ (E. Vait, „Fundamentals of Christian Education“, p 382.)

Paskutiniais savo žemiškosios tarnystės metais Jėzus vis aiškiau kalbėjo savo mokiniams apie būsimą mirtį. Tačiau atrodė, kad jie negalėjo ir nenorėjo priimti Jo teiginių tikrovės. Laikydamiesi klaidingų sampratų, susijusių su Mesijo vaidmeniu, jie mažiausiai tikėjosi Jėzaus, ypač kaip Mesijo, mirties. Trumpai tariant, jų klaidinga teologija nuvedė juos į nereikalingą skausmą ir kentėjimus.

Jau Nikodemui Jėzus buvo pareiškęs: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14–15). Būdamas Pilypo Cezarėjoje, Jėzus pasakė savo mokiniams „turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Keliaudamas per Galilėją taip, kad niekas apie tai nežinotų (Mk 9, 30–32) ir paskutinės kelionės į Jeruzalę metu (Lk 18, 31–34), Jėzus vėl kalbėjo savo mokiniams apie savo mirtį ir prisikėlimą. Kadangi jie to išgirsti nenorėjo, jie neklausė. Mums itin lengva elgtis taip pat.

Žmonės, ypač Dievo išrinktieji, laikėsi klaidingo su pirmuoju Mesijo atėjimu susijusio supratimo. Kokių šiandien yra su Jėzaus antruoju atėjimu susijusių klaidingų minčių?

III. „ATLIKTA!“

4. Perskaitykite Jn 19, 1–30. Kokią esminę žinią mums skelbia Jėzaus pareiškimas: „Atlikta!“?

Pagaliau atėjo svarbiausios akimirkos Kristui, žmonijai ir visai visatai. Itin kentėdamas Jis kovojo su tamsos galiomis. Lėtai Jis ėjo per Getsemanės sodą, buvo nesąžiningai teisiamas ir kopė į Golgotos kalną. Piktieji angelai bandė Jį įveikti. Kai Jėzus kabojo ant kryžiaus, aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai ir vyresnieji tyčiojosi iš Jo sakydami: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime…“ (Mt 27, 42).

Ar Kristus galėjo nužengti nuo kryžiaus ir išgelbėti save? Taip, Jis galėjo, bet nenorėjo to daryti. Jo besąlygiška meilė visai žmonijai, įskaitant tuos šaipūnus, neleido Jam pasiduoti. Tiesą sakant, „šaipūnai buvo tarp tų, kuriuos Jis norėjo išgelbėti; ir Jis negalėjo nulipti nuo kryžiaus ir išsigelbėti, nes buvo laikomas ne vinių, o Jo valios juos išgelbėti.“ (Alfred Plummer, An Exegetical Commentary on the Gospel According to S. Matthew (London: Elliot Stock, 1910), p.397)

Čia, Kristaus kentėjime, Jėzus nugalėjo šėtono karalystę, nors būtent šėtonas paskatino įvykius, atvedusius prie kryžiaus, įskaitant Judo išdavystę (Jn 6, 70; Jn 13, 2. 27). „Kažkaip, kaip evangelistas nesistengia apibūdinti, Jėzaus mirtis yra ir šėtono darbas, ir Jėzaus laimėta pergalė prieš šėtoną.“ (George E. Ladd, A Theology of the New Testament, rev. ed. (Cambridge, UK; Lutterworth Press, 1994), p.192)

Nuo kryžiaus sušukęs: „Atlikta!“ (Jn 19, 30), Kristus išreiškė ne tik tai, kad Jo kančia baigėsi, bet ypač tai, kad Jis laimėjo didžiąją kosminę-istorinę kovą prieš šėtoną ir jo piktąsias jėgas. „Visas dangus triumfavo Gelbėtojui nugalėjus. Šėtonas buvo sutriuškintas ir žinojo, kad jo karalystė žlugo.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.705)

Sunku suvokti šį stebinantį kontrastą – per visišką Dievo Sūnaus pažeminimą Jis iškovojo mums ir visatai didžiausią ir šlovingiausią pergalę.

Pagalvokite, kokia pikta turi būti nuodėmė, kad jai permaldauti prireikė Kristaus mirties. Ko ši tiesa turėtų mus mokyti apie tai, kokie nenaudingi mūsų darbai siekiant nuopelnų Dievo akivaizdoje? Galų gale, ką mes galime padaryti, kad pridėtume prie to, ką Kristus jau padarė dėl mūsų? Paruoškite savo atsakymą pristatyti Sabatos mokykloje.

IV. JIS MIRĖ VARDAN MŪSŲ

5. Perskaitykite Jn 3, 14–18 ir Rom 6, 23. Ko šios eilutės moko, kas buvo pasiekta Kristaus mirtimi dėl mūsų?

Kai Jėzus atėjo prie Jordano upės krikštytis, Jonas Krikštytojas sušuko: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29) Šiuo teiginiu Kristus buvo pripažintas tikruoju Dievo Avinėliu, kurį simbolizavo visos Senojo Testamento aukos.

Tačiau gyvulių aukojimas negalėjo panaikinti nuodėmių (Hbr 10, 4). Pastarasis suteikė tik sąlyginį atleidimą, priklausantį nuo būsimos Kristaus aukos ant kryžiaus veiksmingumo. „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 9).

6. Perskaitykite Jn 3, 16–17. Kokią didžią viltį galite įžvelgti šiose eilutėse, ypač kai deramai jaučiatės nusipelnę pasmerkimo už tai, ką padarėte?

Pagalvokite, ką visa tai reiškia. Jėzus, sukūręs visatą (Jn 1, 1–3), paaukojo save už kiekvieną iš mūsų, atnašavo auką už nuodėmes, kad nereikėtų būti pasmerktiems už tai, už ką galime būti teisingai pasmerkti. Tai yra didysis Evangelijos pažadas.

Jėzus Kristus paskelbė, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ mirti už mus (Jn 3, 16). Tačiau niekada neturėtume pamiršti, kad Kristus savanoriškai paaukojo save už mus (Hbr 9, 14). Liuteris kryžių vadino „aukuru, ant kurio Jis [Kristus], sudegintas beribės meilės ugnies, degančios Jo širdyje, pasišventusiai užtardamas, garsiomis raudomis, ir karštomis, nerimastingomis ašaromis atnašavo Tėvui gyvą ir šventą savo kūno ir kraujo auką. (Hbr 5, 7)“ (Luther’s Works, vol. 13 (St. Louis, MO: Concordia Publishing House, 1956), p.319) Kristus mirė kartą visiems laikams (Hbr 10, 10) ir vieną kartą amžiams (Hbr 10, 12), nes Jo auka yra visapusiška ir niekada nepraranda savo galios.

Dar daugiau: „Net jeigu tik vienas žmogus būtų priėmęs Jo malonės Evangeliją, Kristus būtų gelbėjęs tą vieną, pasirinkęs sunkų ir pažeminimų pilną gyvenimą bei gėdingą mirtį.“ (E. Vait, Gydymo tarnystė, p.87)

Dar kartą perskaitykite Jn 3, 16, pakeisdami žodžius „pasaulį“ ir „kiekvienas“ savo vardu. Kaip akimirka po akimirkos, ypač tuomet, kai esate gundomi nusidėti, galite išmokti įgyti šį nuostabų pažadą?

V. KRYŽIAUS PRASMĖ

Perskaitykite 1 Kor 1, 18–24. Ką Paulius sako apie kryžių ir kaip jis supriešina jį su „pasaulio“ išmintimi? Kodėl net ir šiandien, kai „pasaulio“ išmintis dominuojama „materializmo“ (idėjos, kad visa tikrovė yra tik materiali, o tai reiškia, kad nėra Dievo ar antgamtinės būties sferos), kryžiaus žinia yra itin svarbi?

Kristaus kryžius yra pats išganymo istorijos centras. „Amžinybės nepakanka suprasti meilės gelmės, atskleistos ant Golgotos kryžiaus. Čia akis į akį susirėmė begalinė Kristaus meilė ir neribotas šėtono savanaudiškumas.“ (Stephen N. Haskell, The Cross and Its Shadow (South Lancaster, MA: Bible Training School, 1914), p. v)

Kol Kristus nuolankiai aukojosi atpirkdamas žmoniją, šėtonas savanaudiškai apgaubė Jį kančia ir agonija. Kristus mirė ne tik natūralia mirtimi, kuri ištiks kiekvieną žmogų. Jis mirė antrąja mirtimi, kad visiems, kurie Jį priima, niekada nereikėtų jos patirti patiems.

Kalbant apie kryžiaus reikšmę, turime atsiminti keletą svarbių dalykų. Pirma, kryžius yra aukščiausias Dievo teisingumo nuodėmės atžvilgiu apreiškimas (Rom 3, 21–26). Antra, kryžius yra aukščiausias Dievo meilės nusidėjėliams apreiškimas (Rom 5, 8). Trečia, kryžius yra puikus jėgos šaltinis, nutraukiantis nuodėmės grandines (Rom 6, 22–23; 1 Kor 1, 17–24). Ketvirta, kryžius yra vienintelė mūsų amžinojo gyvenimo viltis (Fil 3, 9–11; Jn 3, 14–16; 1 Jn 5, 11–12). Ir, penkta, kryžius yra vienintelis priešnuodis būsimam maištui visatoje (Apr 7, 13–17; Apr 22, 3).

Nė vienos iš šių esminių su kryžiumi susijusių tiesų negalima suprasti „pasaulio“ išmintimi. Priešingai, tada, kaip ir dabar, kryžiaus skelbimas yra „kvailystė“ pasaulietinei išminčiai, kuri dažnai net nepripažįsta akivaizdžiausios tiesos, kad Kūrėjas yra (žr. Rom 1, 18–20).

Graikų kalbos žodis „kvailystė“ yra susijęs su anglų kalbos žodžiu „moron“; tai yra, kryžiaus skelbimas „pasaulio“ išminčiai yra „kvailystė“. Pasaulietiška išmintis negali pažinti Jėzaus ar išgelbėjimo, kurį Jis mums siūlo savo pavaduojančia mirtimi ant kryžiaus.

Kad ir kokią vertybę galėtų pasiūlyti tam tikra „pasaulio“ išmintis, kodėl niekada neturime leisti, kad ji trukdytų tam, ką tikime apie Jėzų ir vilčiai, kurią mums siūlo šios žinios „skelbimo“ kvailumas (1 Kor 1, 21)?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, p. 635–645.; p. 689–704; Kelias pas Kristų, p. 27.

„Mačiau, kad visas dangus domisi mūsų išgelbėjimu; nejau liksime abejingi? Ar būsime neatsargūs, lyg tai būtų smulkmena, ar esame išgelbėti, ar pražūsime? Ar niekinsime auką už mus? Kai kurie tai padarė. Jie menkino pasiūlytą gailestingumą, ir jiems tenka Dievo rūstybė. Dievo Dvasia ne visada liūdės. Ji pasitrauks, jei bus liūdinama per ilgai. Juk Dievas padarė viską, kas įmanoma, kad išgelbėtų žmones, ir jei jie savo gyvenimu parodys, jog niekina Jėzaus pasiūlytą gailestingumą, mirtis bus jų dalis ir ji brangiai kainuos. Tai bus baisi mirtis; nes jiems teks pajausti agoniją, kurią Kristus jautė ant kryžiaus, įgydamas jiems atpirkimą, kurio jie atsisakė. Ir tada jie supras, ką prarado – amžinąjį gyvenimą ir nemirtingą palikimą. Didi auka, skirta išgelbėti žmones, parodo mums jų vertę. Kartą pražuvusi brangi siela pražūsta amžiams“. (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 1 t., p.124)

Klausimai aptarimui:

1. Hbr 10, 4 parašyta: „Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes“. Tad kaip žmonės buvo išgelbėti Senojo Testamento laikais? Kaip kredito kortelės, kurią naudojate mokėjimams, bet vėliau turite apmokėti kredito kortelės sąskaitą, pavyzdys gali padėti mums geriau suprasti šią temą?

2. Perskaitykite 2 Kor 5, 18–21. Jei Kristus mirė už viso pasaulio nuodėmes, kodėl ne visi bus išgelbėti? Kodėl asmeninis apsisprendimas atlieka lemiamą vaidmenį, kas bus išgelbėtas kryžiaus, o kas pražus, nepaisant didžiulės aukos dėl jų?

3. Kokie dalykai, kurių moko „pasaulio“ išmintis, Dievui yra kvailystė? O kaip dėl minties, kad visas nuostabus pasaulio sumanymas ir grožis yra tik atsitiktinumas? Arba, kad visata atsirado iš visiškai nieko? Kokių dar pavyzdžių galite sugalvoti?

4. Apmąstykite paskutinį III dalies klausimą. Kodėl kryžius ir tai, kas ant jo įvyko, mintį dėl išganymo darbais paverčia bergždžia, klaidinga ir prieštaraujančia išganymo planui?