Daugelis istorikų trimis svarbiausiais pasaulio istorijos dešimtmečiais laiko tuos, kai nedidelė žmonių grupė, daugiausia Šventosios Dvasios galios kupinų žydų, skelbė pasauliui Evangeliją. Apaštalų darbų knyga – tai pasakojimas apie tuos tris svarbius dešimtmečius po Jėzaus prisikėlimo, 31-aisiais metais po Kristaus, iki pirmojo Pauliaus įkalinimo pabaigos Romoje, 62-aisiais metais po Kristaus (Apd 28, 30). Ši knyga turėjo būti parašyta netrukus po to, nes tuo metu pasakojimas baigiasi, nors yra įrodymų, kad Paulius buvo išleistas iš kalėjimo ir kad jis vėl tęsė savo misijas, skelbdamas ir keliaudamas, kol jis buvo suimtas praėjus keleriems metams, o tada jam Romoje buvo įvykdyta mirties bausmė 67-aisiais po Kristaus.
Knyga neįvardija jos autoriaus, bet bažnyčia bendru sutarimu autoriumi visada laikė Luką, mylimąjį gydytoją (Kol 4, 14) ir Pauliaus bendrakeleivį (2 Tim 4, 11; Fm 1, 24). Lukas laikomas Trečiosios evangelijos autoriumi, be abejonės, pirmosios knygos, paminėtos Apd 1, 1 (žr. Lk 1, 3). Luko evangelija ir Apaštalų darbų knyga yra krikščionybės pradžia, atitinkamai jos kilmė (Jėzaus gyvenimas ir tarnystė) ir plėtra (misionieriška apaštalų veikla).
Kartu jos sudaro apie 27 procentus Naujojo Testamento, didžiausias vieno autoriaus indėlis. Rašydamas kolosiečiams Paulius pamini Luką kaip bendradarbį pagonį, žmogų, kuris nebuvo apipjaustytasis (Kol 4, 7–14). Tuomet Lukas yra vienintelis Naujojo Testamento knygos autorius ne žydas.
Tai, atrodo, paaiškina vieną iš jo pagrindinių temų – išganymo visuotinumą. Dievas neturi numylėtinių. Bažnyčia yra pašaukta liudyti visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų rasės, socialinės klasės ar lyties (Apd 1, 8; 2, 21. 39. 40; 3, 25; 10, 28. 34–35). Nesugebėjimas to padaryti, nesvarbu, ar dėl neigiamo nusistatymo, ar dėl patogumo, yra Evangelijos iškraipymas ir prieštarauja pačioms elementariausioms Dievo Žodžio tiesoms. Dievo akivaizdoje mes visi vienodi – nusidėjėliai, kuriems reikia atpirkimo Kristuje Jėzuje.
Ne atsitiktinumas, kad Lukui pagrindinis veikėjas yra Paulius, „pagonių apaštalas“ (Rom 11, 13), kuriam skirta beveik du trečdaliai Apaštalų darbų knygos.
Kitos svarbios Apaštalų darbų knygos temos yra šios: aukščiausia Dievo valdžia ir Jo tikslas (Apd 17, 24–25; 20, 27; 23, 11); Jėzaus išaukštinimas kaip Viešpaties ir Gelbėtojo (Apd 2, 32. 36; 3, 13. 15; 4, 10–12; 5, 30–31); ir ypač Dvasios vaidmuo įgalinant ir vadovaujant Bažnyčiai jos misijoje (Apd 2, 1–4; 4, 24–31; 8, 14–17. 29. 39; 10, 19–20). Tiesą sakant, ankstyvosios Bažnyčios pasiekimai nebuvo žmogiškos išminties ar sugebėjimų rezultatas, nors Dievui patiko panaudoti Paulių, kad paveiktų pasaulį taip, kaip to nepadarė ar negalėjo padaryti joks kitas apaštalas (1 Kor 15, 10).
Apaštalų darbų knyga susijusi su ankstyvosios Bažnyčios formavimosi laikotarpiu, kai vyko didelis administracinis ir net teologinis augimas. Tai mes matome, pavyzdžiui, Bažnyčiai tyrinėjant klausimus, susijusius su Jėzaus antrojo atėjimo laiku, pagonių statusu ir tikėjimo vaidmeniu išganymui. Tačiau tai, ką ankstyvoji Bažnyčia pajėgė įvykdyti per tokį trumpą laikotarpį, yra nuolatinis liudijimas to, ką Dievas gali padaryti per tuos, kurie nuolankiai ir nuoširdžiai meldžiasi, gyvena neatsižvelgiant į asmeninius skirtumus ir leidžiasi Dvasios panaudojami Dievo garbei ir šlovei.
Apaštalų darbų knyga yra pasakojimas apie Dievo pašauktuosius pradėti darbą; ko mes, Dievo pašauktieji šį darbą pabaigti, galime pasimokyti iš jų pasakojimo?