Rugsėjo 15–21d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 24; Apd 25; Apd 26; 1 Kor 1, 23.
Įsimintina eilutė: „Paulius palinkėjo: Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!“ (Apd 26, 29)
Pauliaus išgabenimas į Cezarėją prasidėjo dvejų metų įkalinimu tame mieste (Apd 24, 27), tiksliau Erodo pretorijuje (Apd 23, 35), kuris buvo Romos gubernatoriaus oficiali rezidencija. Tais metais apaštalas dalyvavo keliuose svarstymuose, kurių metu jis pasirodė prieš du Romos valdytojus (Feliksą ir Festą) ir karalių (Agripą II), taip toliau vykdydamas Dievo paskirtą tarnystę (Apd 9, 15).
Visuose apklausimuose Paulius visada teigė esąs nekaltas, tvirtindamas, kad jo atžvilgiu negalima pateikti jokių įrodymų, nes nebuvo liudytojų. Tiesą sakant, visą pasakojimą siekiama parodyti, kad Paulius nieko nepadarė, už ką jį derėtų suimti, ir kad jis turėtų būti paleistas, jei jis nebūtų kreipęsis į ciesorių (Apd 26, 32). Tačiau šie svarstymai apaštalui suteikė galimybę liudyti apie Jėzų ir didžią viltį, randamą prisikėlimo pažade.
Vis dėlto tai buvo didelio nerimo ir ilgalaikio įkalinimo metai, kai, atrodo, apaštalas nesulaukė jokio palaikymo iš Jeruzalės bažnyčios, kurios vadovai „vis dar puoselėja nuomonę, jog Paulius turėtų būti laikomas kaltu už egzistuojančius prietarus“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 299 p.).
FELIKSO AKIVAIZDOJE
Praėjus penkioms dienoms po to, kai Paulius buvo išgabentas į Cezarėją, iš Jeruzalės atvyko svarbių žydų vadovų grupė – vyriausiasis kunigas, kai kurie teismo tarybos (Sinedriono) nariai ir profesionalus advokatas Tertulas, ir formaliai Felikso akivaizdoje pateikė savo bylą prieš Paulių (Apd 24, 1–9).
Tai vienintelis teismo procesas, kuriame kaltinantieji naudojosi advokatu. Savo kalboje Tertulas išmėgino įdomią strategiją, kad laimėtų gubernatoriaus palankumą. Tiesiog netiesa, kad valdant Feliksui žydai mėgavosi ilgu taikos laikotarpiu. Iš tikrųjų joks kitas valdytojas nebuvo toks engėjiškas ir žiaurus, o tai lėmė didžiulį žydų priešiškumą Romos valdžiai. Tertulas sumaniai naudojosi paties valdytojo administracine politika, kad įtikintų jį, jog šiuo atveju jis taip pat pasiektų politinį stabilumą tik taikydamas griežtas engimo priemones.
Tada jis toliau spaudė ir pateikė tris konkrečius kaltinimus Pauliui: (1) Paulius buvo maištininkas, nuolat sukeldavęs neramumus tarp žydų visoje imperijoje (Apd 24, 5); (2) kad jis buvo nazariečių vadas (Apd 24, 5), dėl ko visa krikščionybė atrodė kaip žalingas judėjimas; ir (3) bandė išniekinti Jeruzalės šventyklą (Apd 24, 6).
Perskaitykite Apd 24, 10–19. Kaip Paulius atsakė į visus kaltinimus?
Du kiti Pauliaus iškelti klausimai buvo pragaištingi kaltintojams: (1) Azijos liudytojų nedalyvavimas (Apd 24, 18–19), galėjęs padaryti teismo procesą negaliojančiu ir (2) tai, kad žydai galėjo kalbėti tik apie Pauliaus bylos nagrinėjimą teismo taryboje (Sinedrione) savaitę anksčiau (Apd 24, 20), todėl jie tegalėjo jį apkaltinti tikint mirusiųjų prisikėlimu (žr. Apd 23, 6).
Feliksas iš karto suvokė Pauliaus argumentų poveikį, turbūt ir dėl to, kad jis buvo šiek tiek susipažinęs su krikščionybe, tikriausiai per savo žydę žmoną Druzilą. Akivaizdu, jis nusprendė atidėti bylos nagrinėjimą (Apd 24, 22).
Felikso atsakymas (Apd 24, 24–27) daug atskleidė apie jo charakterį: jis delsė, jį buvo galima papirkti ir jis buvo oportunistas (pasinaudojantis palankia proga). Labai maža tikimybė Pauliui tikėtis sąžiningo bylos nagrinėjimo Felikso akivaizdoje.
Perskaitykite Apd 24, 16. Paulius pasakė, kad jis visada stengiasi turėti „gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones“. Ką tai reiškia? Ką jūs, jei to reikia, turėtumėte pakeisti, kad galėtumėte pasakyti tą patį?
FESTO AKIVAIZDOJE
Po dvejų metų, kai Paulius buvo įkalintas tik žydų palankumui laimėti, Feliksą pakeitė Porcijus Festas kaip Judėjos valdytojas (Apd 24, 27). Festas valdė nuo 60 iki 62 po Kristaus.
Perskaitykite Apd 25, 1–5. Kaip tai padeda atskleisti nenorinčiųjų tikėti tiesa neapykantą, kurią gali sukelti tiesos skelbimas?
Tikriausiai dėl to, kad jiems vieną kartą nepavyko įtikinti Feliksą dėl kaltinimų Pauliui, vadovai nenorėjo vėl rizikuoti. Tai, kas atrodo kaip pirmasis Festo vizitas į Jeruzalę, jie paprašė paslaugos, kad būtų pakeista jurisdikcija, o Paulius grąžintas jiems, jog jis galėtų būti teisiamas teismo taryboje (Sinedrione) pagal žydų įstatymą.
Tačiau prašymas buvo tik maskuotė, slepianti tikrąjį jų ketinimą – nužudyti Paulių. Nors Festas buvo pasiruošęs iš naujo pradėti bylą, jis sakė, kad svarstymas vyks Cezarėjoje, o ne Jeruzalėje, o tai reiškia, kad Paulius bus teisiamas pagal romėnų įstatymus.
Grįžęs į Cezarėją, Festas sušaukė teismą, o Pauliaus priešininkai pateikė kaltinimus prieš Paulių (Apd 25, 7). Šįkart Lukas nekartoja kaltinimų, bet iš Pauliaus atsakymo (Apd 25, 8) matome, kad kaltinimai buvo panašūs į tuos prieš dvejus metus, galbūt dar labiau pabrėžiant, jog būdamas sąmyšio sukėlėju Paulius taip pat buvo ir grėsmė imperijai.
Perskaitykite Apd 25, 9–12. Supratęs, kad Festas gali juo pasinaudoti dėl politinių priežasčių, kaip Paulius reagavo?
Galų gale Festas pasirodė esąs kitoks nei Feliksas, atsižvelgiant į jo politines strategijas (Apd 24, 27). Nenorėdamas prarasti žydų paramos ankstyvame savo valdyme, paskelbdamas Paulių nekaltu, jis nusprendė patenkinti pirminį jų prašymą teisti apaštalą teismo taryboje (Sinedrione) Jeruzalėje.
Tačiau tai nebuvo priimtina Pauliui, supratusiam, kad jis negali tikėtis sąžiningo teismo, jei bus paliktas savo priešų užmačioms. Taigi pasinaudodamas jam priklausančia romėno teise jis primygtinai reikalavo, kad jis būtų teisiamas Romos teisme, ir nematydamas kitos išeities iš šių pavojingų aplinkybių, jis nusprendė kreiptis į aukščiausią Romos teisėją, t.y. patį imperatorių.
AGRIPO AKIVAIZDOJE
Festas sutiko patenkinti Pauliaus prašymą siuntimui į Romą (Apd 25, 12). Tuo tarpu valdytojas pasinaudojo Erodo Agripos II valstybiniu vizitu patarti dėl Pauliaus bylos, ypač dėl to, kokią informaciją jis turėtų išsiųsti imperatoriui jo oficialioje ataskaitoje. Festas dar nebuvo pakankamai susipažinęs su žydų reikalais, ir Agripa tikrai galėjo jam padėti (Apd 26, 2–3).
Perskaitykite Apd 25, 13–22. Ką Festas pasakė Agripai apie Paulių ir kaip karalius reagavo?
Agripa II, paskutinis iš erodininkų, atvyko į Cezarėją su savo seserimi Berenike ir pasveikino naująjį valdytoją.
Apibūdindamas Pauliaus bylą Festas demonstravo nuostabą, kad kaltinimai nesusiję su politiniu ar mirties bausme baudžiamu nusikaltimu. Vietoj to reikėjo spręsti klausimus, susijusius su žydų religija, ypač su kažkokiu Jėzumi, „kurį Paulius tvirtino esant gyvą“ (Apd 25, 19). Paulius jau pareiškė teismo tarybai (Sinedrionui), kad jis buvo teisiamas dėl savo įsitikinimų, susijusių su Jėzaus prisikėlimu, o dabar Festas aiškiai įvardijo, kad tai iš tikrųjų ir yra svarstomas klausimas.
Perskaitykite Apd 25, 23–27. Kaip Lukas apibūdina ceremoniją, kai Paulius pasirodė Agripo akivaizdoje?
„Ir štai prieš surinkusiuosius stojo vis dar grandinėmis sukaustytas Paulius. Koks tai buvo kontrastas! Agripa ir Berenikė turėjo valdžią bei užėmė aukštus postus ir dėl to pasaulis juos gerbė. Tačiau jie neturėjo tų charakterio savybių, kurias vertina Dievas. Jie pažeidinėjo Jo Įstatymą, buvo ištvirkę savo širdyje bei gyvenime. Jų elgesys dangui kėlė pasibaisėjimą“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 322 p.).
Ko šis pasakojimas turi mus pamokyti, kad išorė, galinti žmogui pasirodyti maloni, dažnai gali būti apgaulinga? O kaip dėl mūsų? Kiek skiriasi išorė nuo tikrovės?
PAULIAUS GYNYBA
Karališkiesiems svečiams sėdint šalia valdytojo kaltinamasis buvo pristatytas gynybai, kuri visų pirma buvo skirta Agripui, nes Festas jau girdėjo Pauliaus kalbą (Apd 25, 8–11).
Perskaitykite Apd 26, 1–23. Ką Paulius padarė kalbėdamas Agripos akivaizdoje?
Pauliaus kalba iš tikrųjų buvo jo autobiografija tiek prieš, tiek po jo atsivertimo. Kalbant apie turinį, pastarasis primena Apd 22, 1–21, kai apaštalas kalbėjo miniai Jeruzalėje.
Apaštalas pradėjo bandydamas užsitikrinti Agripos palankumą. Jis pripažino dėkingumą už galimybę paaiškinti savo bylą tokiam žymiam asmeniui, tuo labiau, kad Agripa buvo gerai susipažinęs su visais papročiais ir klausimais, susijusiais su žydų religija. Dėl šios priežasties Agripa galėjo labai pasitarnauti padėdamas valdytojui suprasti, kad Pauliui pareikšti kaltinimai nebuvo pagrįsti ir buvo melaginti.
Kalba gali būti suskirstyta į tris dalis. Pirmoje dalyje (Apd 26, 4–11) Paulius apibūdino savo fariziejišką pamaldumą, kuris buvo gerai žinomas jo amžininkams Jeruzalėje. Kaip fariziejus, jis tikėjo mirusiųjų prisikėlimu, kuris buvo būtinas Izraelio protėvių vilties išsipildymui. Todėl žydai buvo nenuoseklūs priešindamiesi šiam mokymui, nes pastarajame nebuvo nieko, kas nebūtų iš esmės žydiška. Tačiau jis buvo ganėtinai gerai susipažinęs su jų nusistatymu, nes jis pats kažkada laikė itin neįtikėtinu tai, kad Dievas galėjo prikelti Jėzų, jis netgi persekiojo tuos, kurie tą tikėjo.
Antroje dalyje (Apd 26, 12–18) Paulius pranešė, kaip jo mąstymas pasikeitė po to, kai jis sutiko Jėzų kelyje į Damaską, ir apie pašaukimą nunešti Evangelijos žinią pagonims.
Galiausiai Paulius pasakė, kad tai, ką jis regėjo (Apd 26, 19–23), taip paveikė, jog jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik paklusti ir vykdyti savo misionierišką veiklą, ir tai vienintelė priežastis, dėl ko jis dabar teisiamas. Todėl jo suėmimo klausimas iš tiesų buvo ne tai, kad jis sulaužė žydų Įstatymą ar išniekino šventyklą. Klausimas buvo susijęs tik su Jėzaus mirties ir prisikėlimo žinia, kuri neprieštaravo Raštams ir leido įtikėjusiems pagonims turėti vienodą dalį išganyme.
Perskaitykite Apd 26, 18. Pasak šios eilutės, kas nutinka turintiems išgelbėjimą Kristuje? Kaip jūs patyrėte šią tikrovę?
PAULIUS VADOVŲ AKIVAIZDOJE
Nors Paulius kalbėjo Agripui, pirmasis sureagavo Festas, kaip matyti Apd 26, 24. Festui nebūtų kilę jokių problemų, jei Paulius būtų kalbėjęs apie sielos nemirtingumą, bet net ir senovės graikų romėnai žinojo, kad abi sąvokos – nemirtingumas ir prisikėlimas – nesuderinamos. Tad jie tikėjo sielos nemirtingumu, o prisikėlimą atmetė. Štai kodėl Paulius kitur sako, kad pagonims Evangelija buvo kvailystė (1 Kor 1, 23).
Paulius pagarbiai apgynė savo įsitikinimų pagrįstumą ir kreipėsi į žydą Agripą, kuris galėjo ne tik jį suprasti, bet ir galėjo patvirtinti, kad tai, ką jis sakė, buvo suderinama su žydų pranašais (Apd 26, 25–26).
Perskaitykite Apd 26, 27–28. Ką Agripa atsakė į Pauliaus klausimą?
Pauliaus klausimas Agripą įvarė į nepatogią padėtį. Būdamas žydas jis niekada neneigtų savo įsitikinimų, susijusių su Raštais; kita vertus, pateikus teigiamą atsakymą nebeliktų kitos galimybės, kaip tik priimti Jėzų kaip Mesiją. Jo atsakymas buvo sumanus išėjimas iš loginės aklavietės: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti…“ (Apd 26, 28).
Pauliaus atsakymas atskleidžia įspūdingą pasišventimą Evangelijai: „Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!“ (Apd 26, 29) Sakydamas paskutinius žodžius šiame svarstyme apaštalas neprašė būti paleistas, laisvas, kaip jo klausantieji. Vietoj to jis norėjo, kad jie būtų panašūs į jį, išskyrus pančius. Misionieriškas Pauliaus uolumas viršijo jo rūpinimąsi asmeniniu saugumu.
Perskaitykite Apd 26, 30–32. Kaip Agripa išreiškė savo įsitikinimą Pauliaus nekaltumu?
Festui reikėjo Agripos pagalbos rašant pranešimą (Apd 25, 25–27). Pauliaus šaukimasis ciesoriaus jau buvo oficialiai patenkintas (Apd 25, 12). Kalinys jau nebebuvo valdytojo jurisdikcijoje.
Perskaitykite Apd 26, 24–28. Ką Paulius galų gale akcentavo, ir ką tai turėtų mums pasakyti apie galutinį autoritetą tikėjimo klausimuose?
Tolesniam tyrinėjimui: „Ar po šių žodžių Agripa apmąstė savo šeimos istoriją ir bevaises jų pastangas prieš Tą, kurį Paulius skelbė? Ar jis pagalvojo apie savo prosenelį Erodą ir nekaltų Betliejaus vaikų žudynes? Apie savo prodėdę Antipą ir Jono Krikštytojo nužudymą? Apie savo tėvą Agripą I ir apaštalo Jokūbo kankinystę? Ar jis pamatė nelaimes, kurios greitai apniko šiuos karalius, nes Dievas nebuvo patenkintas jų nusikaltimais prieš Jo tarnus? Ar šios dienos pompastika ir pasirodymas priminė Agripai, kai jo tėvas, galingesnis monarchas už jį, stovėjo tame pačiame mieste, apsivilkęs ištaigingais drabužiais, o žmonės šaukė, kad jis yra dievas? Ar jis pamiršo, kaip, dar nenutilus besižavinčiųjų liaupsėms, greitas ir baisus kerštas ištiko pasipūtusį ir išdidų karalių? Kažkas iš viso to šmėstelėjo Agripos atminty; bet jo tuštybę pakurstė vaizdas prieš jį, o pasididžiavimas ir savimonė užgožė visas kilnesnes mintis“ (E. G. White Comments, The SDA Bible Commentary, 6 t., 1066 p.).
Klausimai aptarimui:
Klasėje aptarkite Pauliaus sprendimą kreiptis į ciesorių. Ar šis sprendimas buvo teisingas (palyginkite su Apd 25, 25; 26, 31–32)? Kokiu mastu mes galime pagrįstai priimti strateginius sprendimus, kad apsisaugotume, užuot pasikliovę tik Dievo globa?
Apmąstykite Pauliaus žodžius Agripai: „Todėl, karaliau Agripa, negalėjau būti neklusnus dangaus apreiškimui“ (Apd 26, 19). Ką tai mums pasako apie Paulių? Kaip mes esame ištikimi mūsų kaip krikščionių misionieriškam pašaukimui (1 Pt 2, 9–10)?
Paulius buvo uolus dėl žmonių, o ne dėl skaičių. Paskutiniame svarstyme Cezarėjoje jis sakė auditorijai, kad jo širdies troškimas buvo toks, kad visi būtų panašūs į jį; t.y., išgelbėti Dievo malone (Apd 26, 29). Jis netroško sau laisvės ar teisingumo daugiau nei kad jie patirtų Dievo išgelbėjimą. Ko mes galime pasimokyti iš apaštalo pavyzdžio čia? Kiek mes esame pasiruošę paaukoti, kad pamatytume Evangeliją?
Agripa turėjo galimybę išgirsti Evangeliją iš Pauliaus lūpų. Tačiau jis ją atmetė. Kaip mums reiktų būti atsargiems, kad nepraleistume didžių mums pasitaikančių galimybių? T.y., kaip mes galime būti dvasiškai susiderinę su mūsų aplinkybėmis?