Birželio 30 – liepos 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 1, 6–8; Lk 24, 25; Lk 24, 44–48; Įst 19, 15; Apd 1, 9–26; Pat 16, 33.
Įsimintina eilutė: „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
Jėzaus misija žemėje buvo atlikta. Dievas greitai siųs Šventąją Dvasią, kuri, patvirtindama jų pastangas daugybe ženklų ir stebuklų, įgalins ir padrąsins mokinius misijai, kuri pasieks žemės pakraščius. Jėzus negalėjo likti su jais per amžius žmogiškame kūne. Jo įsikūnijimas visuotinės misijos kontekste ne tik apribojo Jį fiziškai, bet Jo užžengimas ir išaukštinimas danguje buvo būtini tam, kad ateitų Dvasia.
Tačiau iki Jėzaus prisikėlimo mokiniai šių dalykų nesuprato aiškiai. Kai viską palikę nusekė paskui Jį, jie tikėjo, kad Jis yra politinis išlaisvintojas, kuris vieną dieną išvarys romėnus iš krašto, atkurs Dovydo dinastiją ir sugrąžins Izraeliui jo praeities šlovę. Galvoti kitaip jiems nebuvo lengva.
Tai pagrindinis Jėzaus nurodymų mokiniams klausimas Apaštalų darbų 1 skyriuje. Dvasios pažadas suteikiamas šiame kontekste. Skyriuje taip pat apibūdinamas Jėzaus grįžimas dangun ir tai, kaip ankstyvoji Bažnyčia pasiruošė Sekminėms.
IZRAELIO ATKŪRIMAS
Senajame Testamente yra dvi su Mesiju susijusių pranašysčių rūšys. Viena nusako karališką Mesiją, kuris valdys amžinai (Ps 89, 4–5. 36–38; Iz 9, 5–6; Ez 37, 25; Dan 2, 44; 7, 13–14). Kita, kad Mesijas mirs už žmonių nuodėmes (Iz 52, 13–53, 12; Dan 9, 26). Tokios pranašystės neprieštarauja viena kitai. Jos tiesiog nurodo į du nuoseklius Mesijo tarnystės etapus: pirmiausia Jis kentės, o tada taps karaliumi (Lk 17, 24–25; 24, 25–26).
Tačiau problema su pirmojo amžiaus žydų Mesijo lūkesčiais buvo ta, kad lūkesčiai buvo vienpusiai. Karališko Mesijo laukimas, kuris užtikrins politinį išlaisvinimą, aptemdė Mesijo, kuris kentės ir mirs, sąvoką.
Iš pradžių mokiniai dalijosi šio karališko Mesijo viltimi. Jie tikėjo, kad Jėzus buvo Mesijas (Mt 16, 16. 20), ir kartais tarpusavyje ginčydavosi dėl to, kas sėdės Jo kairėje ir dešinėje, kai Jis atsisės į sostą (Mk 10, 35–37; Lk 9, 46). Nepaisant Jėzaus įspėjimų dėl Jo likimo, jie tiesiog negalėjo suprasti, ką Jis turėjo omeny. Tad Jam mirus jie susipainiojo ir išsigando. Jų žodžiais tariant: „O mes tikėjomės, kad Jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 21).
Perskaitykite Apd 1, 6. Ką šis klausimas pasako apie tai, ko jie vis dar nesuprato? Ką Jėzus jiems atsakė (Apd 1, 7)?
Jei Jėzaus mirtis buvo lemiamas smūgis mokinių vilčiai, prisikėlimas ją atgaivino, galbūt išaugindamas jų politinius lūkesčius iki nenusakomo lygio. Atrodė, natūralu suvokti prisikėlimą kaip stiprų rodiklį, kad galiausiai bus įtvirtinta Mesijo karalystė.
Vis dėlto atsakydamas į jų klausimą Jėzus nepateikė tiesioginio atsakymo. Jis neatmetė prielaidos, susijusios su mokinių klausimu dėl neišvengiamos karalystės, tačiau Jis jai ir nepritarė. Šį klausimą Jis paliko neišspręstą, primindamas jiems, kad metas Dievo sprendimams priklauso pačiam Dievui, todėl žmonėms jis yra nepasiekiamas.
Pasak Lk 24, 25, kokia buvo tikroji mokinių bėda? Kodėl lengva tikėti tuo, kuo norime tikėti, priešingai tam, ko moko Raštas? Kaip mes galime išvengti šių spąstų?
MOKINIŲ MISIJA
Perskaitykite Apd 1, 8. Užuot pasidavus pranašiškoms spėlionėms, ko buvo tikimasi iš mokinių?
Šioje ištraukoje apie mokinių misiją yra keturi svarbūs elementai:
- Dvasios dovana. Dvasia visada buvo aktyvi Dievo tautos gretose. Tačiau, pasak pranašų, ateityje bus ypatingas Dvasios išliejimas (Iz 44, 3; Jl 3, 1–2). Kai pats Jėzus buvo pateptas Šventąja Dvasia, Ji jau darbavosi Jo tarnystės metu (Lk 4, 18–21), tačiau oficialiai Dvasia nebuvo išlieta iki Kristaus išaukštinimo danguje (Jn 7, 39; Apd 2, 33).
- Liudijimo vaidmuo. Liudijimas – tai pasakojimas iš pirmųjų lūpų. Mokiniai galėjo taip liudyti (Apd 1, 21–22; 4, 20; palyginkite su 1 Jn 1, 1–3) ir dabar jiems buvo pavesta pasidalyti su pasauliu savo išskirtiniu Jėzaus patyrimu.
- Misijos planas. Mokiniai pirmiausiai turėjo liudyti Jeruzalėje, tada Judėjoje ir Samarijoje, o galiausiai iki žemės pakraščių. Tai buvo laipsniškas planas. Jeruzalė buvo žydų religinio gyvenimo centras, vieta, kur Jėzus buvo pasmerktas ir nukryžiuotas. Judėja ir Samarija buvo kaimyninės sritys, kuriose Jėzus taip pat tarnavo. Tačiau mokiniai neapsiribojo vien tik šia vietove. Jų misija buvo pasaulinė.
- Misijos orientacija. Senojo Testamento laikais tautos turėdavo būti patrauktos pas Dievą (žr. Iz 2, 1–5), ne Izraelis turėjo „nunešti“ Dievą tautoms. Keletas išimčių (pvz., Jona) nepakeičia bendros taisyklės. Dabar strategija buvo kitokia. Jeruzalė vis dar buvo centras, tačiau, užuot likus ir įleidus šaknis ten, buvo tikimasi, kad mokiniai keliaus iki žemės pakraščių.
Perskaitykite Lk 24, 44–48. Kokia buvo pagrindinė žinia, kurią mokiniai turėjo skelbti?
Per keturiasdešimt dienų, praleistų su savo mokiniais po prisikėlimo (Apd 1, 3), Jėzus turėjo paaiškinti daugybę tiesų, susijusių su Dievo karalyste, net jei dar buvo daug, ko jie nesuprato, kaip parodė jų klausimas Apd 1, 6. Jie buvo susipažinę su pranašystėmis, bet dabar jie galėjo jas pamatyti naujoje šviesoje, sklindančioje nuo Kryžiaus ir tuščio kapo (žr. Apd 3, 17–19).
JIS VĖL SUGRĮŠ
Perskaitykite Apd 1, 9–11. Kaip Lukas aprašė Jėzaus užžengimą? Kokia yra reikšmė, kad jiems kalbėjo du angelai (žr. Įst 19, 15)?
Luko pasakojimas apie užžengimą yra ganėtinai trumpas. Jėzus su mokiniais buvo ant Alyvų kalno, ir juos laimindamas (Lk 24, 51) Jis buvo paimtas į dangų. Kalba, žinoma, yra fenomenologiška; t.y., vaizdas pateikiamas toks, koks jis atrodė žmogiškomis akimis, o ne taip, kaip iš tiesų buvo. Jėzus paliko žemę, ir kito būdo, kaip tai padaryti matoma forma, nei pakilti, nebuvo.
Jėzaus užžengimas buvo antgamtinis Dievo aktas, vienas iš daugelio visame Rašte. Tai aišku iš Luko čia pavartoto pasyvaus eperthe („buvo paimtas“, Apd 1, 9). Nors pavartota tik šioje vietoje Naujajame Testamente, šio žodžio forma randama keletą kartų graikiško Senojo Testamento vertime (Septuagintoje), ir visos jos nusako Dievo veiksmus, parodančius, kad pats Dievas paėmė Jėzų dangun, nes Jis prikėlė Jį iš numirusiųjų (Apd 2, 24. 32; Rom 6, 4; 10, 9).
Po to, kai Jėzų paslėpė debesis, Lukas paminėjo, tik Apaštalų darbų knygoje, du vyrus baltais drabužiais, stovėjusius šalia mokinių. Apibūdinimas sutampa su angelų ir jų spindinčių drabužių (Apd 10, 30; Jn 20, 12). Jie atėjo patikinti mokinius, kad Jėzus sugrįš taip, kaip Jis užžengė, ir tik Apaštalų darbų knygoje mums užrašyta, jog Jėzus užžengė „jiems bežiūrint“ (Apd 1, 9).
Tad matomas užžengimas tapo matomo sugrįžimo garantija, kuris taip pat įvyks debesyje, nors „su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 27), jau nebeprivatus įvykis, nes „Jį išvys kiekviena akis“ (Apr 1, 7), ir Jis nebus vienas (Lk 9, 26; 2 Tes 1, 7). Antrojo atėjimo šlovė gerokai viršys užžengimo šlovę.
Kaip mes galime išmokti visada išlaikyti Antrojo atėjimo tikrovę ir pažadą mūsų akivaizdoje? Kaip ši didi tiesa paveikia visas mūsų gyvenimo sritis, pavyzdžiui, finansus, prioritetus ir moralinius sprendimus?
PASIRUOŠIMAS SEKMINĖMS
Savo atsakyme Apd 1, 7–8, Jėzus neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl laiko. Vis dėlto natūrali Jo žodžių reikšmė buvo ta, kad iškart po Dvasios nužengimo ir mokinių misijos įvykdymo, Jis sugrįš (taip pat žr. Mt 24, 14). Angelų pastabos (Apd 1, 11) taip pat neatsakė į klausimą, kada ateis karalystė, tačiau galima suprasti, kad neilgai trukus. Tai, atrodo, paaiškina, kodėl mokiniai „didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę“ (Lk 24, 52). Jėzaus pažadas ateiti antrą kartą nekonkrečiu laiku, turėjęs jiems suteikti papildomą paskatą misijai, buvo suprantamas taip, kad galas jau čia pat. Tolimesni įvykiai Apaštalų darbų knygoje patvirtins šią mintį.
Perskaitykite Apd 1, 12–14. Kas dar buvo aukštutiniame kambaryje, ir kaip jie pasiruošė Dvasios nužengimui?
Sugrįžę iš Alyvų kalno, mokiniai susirinko aukštutiniame (lotyniškai – cenaculum) dviaukščio privataus namo Jeruzalėje kambaryje. Kai kurios sekėjos moterys (Lk 8, 1–3; 23, 49; 24, 1–12), taip pat Jėzaus motina ir broliai, buvo ten su mokiniais.
Jėzaus broliai (Mk 6, 3) galėjo būti jaunesni Juozapo ir Marijos sūnūs (Mt 1, 25; Lk 2, 5–6) tačiau labiau tikėtina, kad tai Juozapo sūnūs iš pirmosios santuokos; tokiu atveju Juozapas paėmė Mariją į žmonas būdamas našlys. Jų buvimas tarp mokinių yra staigmena, nes jie visada buvo ganėtinai skeptiškai nusiteikę Jėzaus atžvilgiu (Mk 3, 21; Jn 7, 5). Tačiau prisikėlimas ir Jėzaus pasirodymas Jokūbui (1 Kor 15, 7), atrodo, nulėmė didelį skirtumą. Matyt Jokūbas ateityje netgi pakeis Petrą, krikščionių bendruomenės lyderį (Apd 12,17; 15, 13; 21, 18; Gal 2, 9. 12).
Nuolat melsdamiesi (Apd 1, 14) ir šventykloje šlovindami Dievą (Lk 24, 53), visi jie be abejo skyrė laiko išpažinčiai, atgailai ir nuodėmės išsižadėjimui. Net jei jų mintyse Dvasios nužengimas iš karto privestų prie Jėzaus sugrįžimo, jų dvasinis nusistatymas buvo visiškai suderintas su tuo, kas turėjo įvykti, Šventajai Dvasiai ateinant kaip atsakymui į maldą.
Priimdami kasdienius sprendimus, kaip mes padedame paruošti kelią Dvasios darbui mūsų gyvenime?
DVYLIKTASIS APAŠTALAS
Pirmasis ankstyvosios krikščionių bendruomenės, kurią sudarė apie 120 tikinčiųjų (Apd 1, 15), administracinis sprendimas buvo išsirinkti Judo įpėdinį.
Perskaitykite Apd 1, 21–22. Kokių sugebėjimų buvo tikimasi iš Judo įpėdinio? Kodėl jie buvo itin svarbūs?
Reikėjo liudyti Jėzaus prisikėlimą (palyginkite su Apd 4, 33); tai yra labai svarbu, prisikėlimas ne kartą laikomas galingu Jėzaus kaip Mesijo ženklu ir viso krikščioniškojo tikėjimo tiesa.
Tačiau išsirinkti reikėjo iš tų, kurie apaštalus lydėjo per visą Jėzaus tarnystę. Vėliau Paulius primygtinai tvirtino, jog, nepaisant to, kad jis nebuvo su Jėzumi, šiam būnant žemėje, jis vis tiek turėjo teisę į apaštališką tarnystę, nes jo susitikimas su Jėzumi kelyje į Damaską daro jį kompetentingą liudyti Jo prisikėlimą (1 Kor 9, 1). Paulius atsisakė laikyti save mažiau kompetentingu nei kiti apaštalai (1 Kor 9, 2; Gal 2, 6–9), nors pripažino, kad jis yra „lyg ne laiku“ gimęs (1 Kor 15, 8). Tad tik dvylika ir Paulius buvo „apaštalai“ technine, autoriteto prasme (Apd 1, 25–26); tačiau pagrindine prasme, kaip pasiuntiniams ar žinianešiams, šis terminas taip pat gali būti taikomas kitiems Evangelijos tarnams (Apd 14, 4. 14; Gal 1, 19).
Perskaitykite Apd 1, 23–26. Kaip buvo pasirinktas Motiejus?
Metodas, kuriuo buvo naudojamasi pasirenkant Motiejų, gali pasirodyti keistas, tačiau burto metimas buvo įsitvirtinęs sprendimų priėmimo būdas (pvz., Kun 16, 5–10; Sk 26, 55). Be to, pasirenkama buvo iš dviejų anksčiau pripažintų vienodų sugebėjimų kandidatų, nebuvo žengiama į nežinią. Tikintieji taip pat meldėsi Dievui, tikėdami, kad rezultatas atspindės Jo valią (palyginkite su Pat 16, 33). Nėra įrodymų, kad sprendimas niekada nebuvo ginčijamas. Po Sekminių burto metimas tapo nereikalingu dėl tiesioginio Dvasios vadovavimo (Apd 5, 3; 11, 15–18; 13, 2; 16, 6–9).
Jei kas nors jūsų paklaustų: „Kaip man sužinoti, kokia yra Dievo valia mano gyvenimui?“, – ką atsakytumėte ir kodėl?
Tolesniam tyrinėjimui: „Visas tarpinis laikotarpis nuo Sekminių iki Antrojo atėjimo, (kad ir koks ilgias ar trumpas) turi būti kupinas pasaulinės bažnyčios misijos Dvasios jėgos. Kristaus sekėjai turėjo skelbti, ką Jis atliko pirmojo atėjimo metu, ir raginti žmones atgailauti ir tikėti pasiruošimu Jo antrajam atėjimui. Jie turėjo būti Jo liudytojai ligi pat žemės pakraščių (Apd 1, 8) ir iki pasaulio pabaigos… Neturime pasirinkimo sustoti, kol bus pasiekti abu tikslai“ (John R. W. Stott, The Message of Acts: The Spirit, the Church & the World (Downers Grove: InterVarsity, 1990), 44 p.)
„Išgelbėtojo užduotis mokiniams apima visus tikinčiuosius. Ji skirta visiems tikintiems Kristų iki laikų pabaigos. Lemtinga klaida manyti, kad sielų gelbėjimo darbą turi atlikti tik įšventintas tarnautojas. Evangelija patikėta visiems, kuriuos aplankė dangiškas įkvėpimas. Visi, gavusieji Kristaus gyvybę, yra įšventinti savo artimųjų gelbėjimo darbui. Šiam darbui buvo įkurta Bažnyčia, todėl visi, prisiimantys jos šventuosius įžadus, yra įpareigoti būti Kristaus bendradarbiai“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 761 p.).
Klausimai aptarimui:
Apd 1, 7 primena Mk 13, 32: „Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“. E. Vait rašė: „Dievo tautai niekada nebus žinios, pagrįstos laiku. Mums nežinomas nei Šventosios Dvasios išliejimo, nei Kristaus atėjimo konkretus metas“ (Selected Messages, vol. 1, 188 p.). Ji priduria: „Kiekvienas, kuris pradeda skelbti žinią apie Kristaus pasirodymo valandą, dieną ar metus, dedasi jungą ir skelbia žinią, kurios Viešpats niekada nedavė“ (Advent Review and Sabbath Herald, Sept. 12, 1893). Kokia šių teiginių svarba šiandien mums?
Kažkas pasakė: „Dievui labiau reikia liudininkų nei teisininkų“. Ką jūs manote apie šį teiginį?
Koks buvo maldos vaidmuo ankstyvojoje Bažnyčioje? Ar sutapimas, kad beveik kiekvieną lemtingą Bažnyčios gyvenimo akimirką nurodoma į maldą (Apd 1, 24; 8, 14–17; 9, 11–12; 10, 4. 9. 30; 13, 2–3)? Koks yra maldos vaidmuo mūsų gyvenime?