Rugsėjo 22–28d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 27; Apd 28; Rom 1, 18–20.
Įsimintina eilutė: „Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių“ (Apd 27, 24).
Paulius seniai norėjo aplankyti Romą, tačiau jo suėmimas Jeruzalėje viską pakeitė. Pasiduodamas Jeruzalės bažnyčios vadovų raidės prisilaikymo spaudimui, jis beveik penkerius metus praleido romėnų kalėjime, įskaitant laiką, kurį jis praleido keliaudamas jūra į Italiją. Šie pokyčiai stipriai smogė jo misionieriškiems planams.
Nepaisant sutrukdymo, pats Jėzus pažadėjo, kad apaštalas vis tiek liudys apie Jį Romoje (Apd 23, 11). Net kai Jį nuviliame, Dievas vis tiek suteikia mums dar vieną galimybę, nors Jis ne visuomet mus išlaisvina iš mūsų elgesio padarinių. Paulius buvo ne tik nugabentas į Romą kaip kalinys, bet nėra jokių Rašto įrodymų, kad jis kada nors atvyko į Ispaniją, kaip tikėjosi (Rom 15, 24). Po pirmo jo paleidimo iš Romos kalėjimo Paulius vėl buvo suimtas ir šį kartą patyrė kankinystę (2 Tim 4, 6–8) valdant Neronui 67 m. po Kristaus.
Taip, Paulius pasiekė Romą ir, kalėjime laukdamas teismo imperatoriaus akivaizdoje, jis kalbėjo, nepaisydamas grandinių (Ef 6, 20; Fil 1, 13), netrukdydamas nė vienam pas jį ateinančiam (Apd 28, 30–31), įskaitant svarbius asmenis iš ciesoriaus namų (Fil 4, 22).
KELIONĖ Į ROMĄ
Praėjus maždaug dvejiems metams po įkalinimo Cezarėjoje (Apd 24, 27) Paulius buvo išsiųstas į Romą. Sprendžiant iš daugiskaitos pirmos asmenuotės ir gausos detalių nusakant ilgą ir pavojingą kelionę jūra į Italiją (Apd 27, 1–28, 16) Lukas, kaip ir kitas krikščionis Aristarchas (Apd 27, 2), vyko kartu su Pauliumi. Kitas svarbus pasakojimo veikėjas buvo romėnų šimtininkas Julijus, kuris buvo atsakingas dar ir už kitą kalinį (Apd 27, 1).
Jie išvyko vasaros pabaigoje. „Pasninkas“ (Apd 27, 9) nurodo į Permaldavimo dieną spalio antroje pusėje. Dėl žiemos sąlygų paprastai lapkričio ir kovo mėnesiais buvo vengiama plaukti Viduržemio jūra. Tačiau šį kartą jie susidūrė su sunkumais nuo pat pradžių, ir tik po ilgo vėlavimo jie pasiekė nedidelę įlanką Kretos saloje, Gražiąją Prieplauką (Apd 27, 8).
Perskaitykite Apd 27, 9–12. Kaip Paulius pasižymėjo Gražiojoj Prieplaukoj ir kaip į tai buvo reaguota?
Pauliaus įspėjimų buvo nepaisoma, todėl keliaujantieji nusprendė plaukti į vakarus dar per 60 km. į Fenikso uostą, kur jie galėjo saugiai peržiemoti. Deja, staigiai pasikeitus orui juos užklupo tokia smarki audra, kad įgula neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik leisti laivui plaukti pavėjui į pietvakarius, tolyn nuo sausumos. Netrukus jie už borto pradėjo mesti krovinį ir netgi kai kurią laivo įrangą, nes į vidų plūdo vanduo. Aplinkybės gąsdino. Po kelių dienų tamsos, prasto matomumo, didelio lietaus ir siautėjusių vėjų, nežinodami, kur jie buvo ir visiškai išsekę, jie galiausiai „prarado bet kokią viltį išsigelbėti“ (Apd 27, 20).
Perskaitykite Apd 27, 21–26. Kaip šiame pasakojime Paulius pasižymėjo antrą kartą?
Pranašiškais žodžiais Paulius pasakė įgulai tai, ką tik buvo gavęs iš Dievo. Nebuvo jokios priežasties išsigąsti ar prarasti viltį. Nors pavojus nesitrauks ir bus nuostolių, visgi jie išgyvens.
Kodėl toks ištikimas ir pasišventęs Viešpaties tarnas kaip Paulius tiek daug kentėjo? Ko galime pasimokyti iš jo patyrimo?
LAIVO SUDUŽIMAS
Antrą kartą pasakojime Paulius pasižymėjo patikindamas visus, buvusius laive, iš viso 276 žmones (Apd 27, 37), kad nors ne viskas rutuliosis gerai, aukų nebus; tik laivas nuskęs (Apd 27, 22). Praėjus keturiolikai dienų apaštalo žodžiai išsipildė. Visgi siaučiant baisiai audrai ir laivui dreifuojant, jūreiviai suvokė, kad sausuma buvo arti, galbūt dėl to, kad jie galėjo girdėti bangų mūšos keliamą triukšmą (Apd 27, 27). Išgirdus triukšmą ir bijant, kad laivas pakryps link išilgai kranto esančių uolų, jie iš paskuigalio išmetė keturis inkarus, kad sumažintų greitį; tuo tarpu jie maldavo savo dievų, kad prašvistų (Apd 27, 28–29).
Perskaitykite Apd 27, 30–44. Ko šis pasakojimas gali mus pamokyti?
Kelionės pradžioje šimtininkas gerai elgėsi su Pauliumi, bet anksčiau neturėjo priežasčių pasikliauti jūriniais apaštalo sprendimais. Tačiau po dviejų savaičių viskas pasikeitė. Paulius jau pelnė šimtininko pagarbą savo pranašišku įsikišimu dėl laivo sudužimo (Apd 27, 21–26), kuris netrukus pildysis.
Paulius ragino žmones laive valgyti, kitaip jiems pristigs jėgų plaukti į krantą. Dievo apvaizda nebūtinai atleidžia mus nuo to, kas paprastai būtų laikoma mūsų pareiga. „Visame šiame pasakojime matoma graži pusiausvyra tarp Dievo patikinimo dėl jų saugumo ir dalyvaujančių žmonių pastangų tą užtikrinti“ (David J. Williams, Acts (Grand Rapids, Baker, 1990), 438 p.).
Auštant rytui jūreiviai pamatė sausumą; įlanką su paplūdimiu, kur jie nusprendė laivą užšokdinti ant sausumos. Tačiau laivas nepasiekė paplūdimio. Vietoj to, jis įsmigo smėlyje ir galų gale pradėjo irti dėl bangų mūšos. Kareivių sumanymą išžudyti kalinius, kad jie nepabėgtų, šimtininkas sustabdė daugiausia dėl Pauliaus. Galų gale, kaip Dievas pažadėjo, nė viena gyvybė nepražuvo.
Ką tai turėtų mums pasakyti apie Pauliaus liudijimo galią ir jo charakterį, kad, norint išlaikyti Paulių gyvą, kariams buvo uždrausta žudyti kalinius?
MALTOJE
Tik pasiekę krantą išgyvenusieji suprato, kad jie buvo Maltoje, mažoje saloje Viduržemio jūroje į pietus nuo Sicilijos. Per tas dvi savaites pavėjui dreifuojant jūroje jie sukorė apie septynis šimtus šešiasdešimt keturis kilometrus nuo Gražiosios Prieplaukos, Kretoje. Dabar jiems teks peržiemoti tris mėnesius, prieš tęsiant kelionę (Apd 28, 11).
Perskaitykite Apd 28, 1–10. Kas Pauliui nutiko Maltoje ir kaip Dievas galėjo tai panaudoti?
Maltiečiai buvo labai draugiški ir svetingi, jie pirmiausia Pauliui ir jo grupei, permirkusiai ir sušalusiai, užkūrė ugnį, kad jie sušiltų; temperatūra Maltoje tuo metų laiku siektų vos 10 laipsnių.
Įvykis su angimi atkreipė žmonių dėmesį į Paulių. Iš pradžių vietiniai pagonys angies įkandimą laikė dieviškojo atlygio aktu. Jie galvojo, kad Paulius buvo žmogžudys, sugebėjęs išvengti mirties nepaskęsdamas, bet vis tiek nubaustas dievų arba galbūt graikų deivės Dikės, teisingumo ir keršto įsikūnijimo. Kadangi apaštalas nemirė, jis buvo palaikytas dievu, panašiai kaip Listroje prieš kelerius metus (Apd 14, 8–18). Nors Lukas neišsiplečia šioje vietoje, tikriausiai galima manyti, jog Paulius pasinaudojo tokiomis aplinkybėmis, kad paliudytų apie Dievą, kuriam jis tarnavo.
Publijus buvo arba Romos prokuratorius Maltoje, arba garbingas vietos žmogus. Jis priglaudė Paulių ir jo bendrakeleivius trims dienoms, kol jie rado nuolatinę vietą apsistojimui. Bet kokiu atveju, šio vyro tėvo išgijimas suteikė Pauliui galimybę užsiimti tarnavimu gydant maltiečius.
Luko pasakojime nepaminimas nė vienas atsivertėlis, kurį Paulius paliko, išvykęs iš Maltos. Tai gali būti visiškas atsitiktinumas, bet tai rodo, kad mūsų misija pasaulyje yra ne tik krikštijimas ar bažnyčių įkūrimas; tai taip pat reiškia rūpinimąsi žmonėmis ir jų poreikiais. Tai yra praktinė Evangelijos pusė (Apd 20, 35; palyginkite su Tit 3, 14).
Įdomu, kad šie nieko nežinantys salos gyventojai suvokė, jog yra Dievo teisingumas. Iš kur, galiausiai, tai atėjo? Žr. Rom 1, 18–20.
PAGALIAU PAULIUS ROMOJE
Po trijų mėnesių Maltoje Paulius ir jo draugai galiausiai galėjo tęsti kelionę (Apd 28, 11). Jie atvyko į Puteolus (Apd 28, 13), šiandien – Pucuolis, Neapolio įlanka, iš kur jie keliaus į Romą sausuma (žr. Apd 28, 11–16).
Ši žinia apie Pauliaus atvykimą greitai pasiekė Romą, o iš ten tikinčiųjų grupė keliavo kelis kilometrus į pietus, kad jį sutiktų. Nors jis niekada nebuvo Romoje, apaštalas mieste turėjo daug draugų: bendradarbių, atsivertėlių, giminaičių ir daug kitų, kurie jam buvo labai brangūs (Rom 16, 3–16). Susitikimas Apijaus aikštėje turėjo būti ypač jaudinantis, atsižvelgiant į laivo sudužimą ir tai, kad Paulius dabar buvo kalinys. Dėl tokios išskirtinės mylimų draugų meilės ir globos apaštalas padėkojo Dievui ir jautė gilų džiaugsmą, nes jis turės stoti prieš imperatorių.
Savo oficialioje ataskaitoje Festas privalėjo parašyti, kad pagal Romos įstatymus Paulius buvo nekaltas dėl jokio reikšmingo nusikaltimo (Apd 25, 26–27; 26, 31–32). Tai tikriausiai paaiškina, kodėl jam buvo leista išsinuomoti privatų būstą (Apd 28, 30), užuot jį įkalinus kalėjime ar karinėje stovykloje, nors pagal Romos paprotį jis visą laiką buvo prirakintas prie kareivio. Tai, kad Paulius rūpinosi pats savimi, reiškia, jog jis sugebėjo tęsti savo amatą (Apd 18, 3).
Perskaitykite Apd 28, 17–22. Ką Paulius padarė vos įsikūręs?
Nors Paulius negalėjo lankytis sinagogoje, sinagoga galėjo lankytis pas jį. Tad netrukus po jo atvykimo, laikydamasis savo papročio pirmiausia kreiptis į žydus (Rom 1, 16), jis pakvietė vietinius žydų vadovus pranešti apie savo nekaltumą ir paaiškinti, kaip buvo daręs anksčiau, kad jis buvo suimtas ne dėl kažko kito, o tik Izraelio vilties (Apd 23, 6; 24, 15; 26, 6–8). Jo ketinimas buvo ne tiek apsiginti, bet sukurti pasitikėjimo atmosferą, leidžiančią jam skelbti Evangeliją, parodant, kaip Jėzaus prisikėlimas buvo Izraelio protėvių vilties išsipildymas. Nustebę, kad negavo jokios informacijos iš Jeruzalės apie Paulių, žydai nusprendė jo pasiklausyti.
Perskaitykite Apd 28, 22. Ką tai mums pasako apie priešiškumą tikintiesiems net šiuo metu? Kaip mes galime likti ištikimi, net kai kiti kalba prieš mūsų tikėjimą?
EVANGELIJOS PERGALĖ
Paskirtą dieną daug žydų atėjo išgirsti Pauliaus Evangelijos pristatymo (Apd 28, 23).
Perskaitykite Apd 28, 24–31. Kokiu tikslu Paulius citavo Izaiją šiame kontekste?
Ištraukoje iš Iz 6, 9–10 parašyta, kas atsitinka žmonėms atsisakius priimti dangaus žinią. Nors kai kurie žydai tikėjo, kiti – ne, ir dėl šio didelio ginčo apaštalas neturėjo kito pasirinkimo, kaip dar kartą kreiptis į pagonis (Apd 13, 46–47; 18, 6).
Pauliui prireikė laukti dvejus metus, kol jis buvo teisiamas imperatoriaus akivaizdoje. Nors įkalintas savo bute, jis vis tiek galėjo be kliūčių dalytis Evangelija su tais, kurie pas jį atėjo. Apaštalų darbų knygos pabaigoje pabrėžiama Evangelijos pergalė, nes jokia jėga, nei žydai, nei romėnai negalėjo sustabdyti jos pažangos.
Neaišku, kodėl Lukas baigia savo knygą šioje vietoje, nes yra įrodymų, kad dėl bylos prieš Paulių silpnumo jis buvo paleistas iš įkalinimo, leidosi į kitą misionierišką kelionę, vėl buvo atgabentas į Romą ir nužudytas (2 Tim 4, 6–8). Galbūt, kalbant apie Luko literatūrinį tikslą, skelbiama net tolimoje Romoje Evangelija jau pasiekė žemės pakraščius (Apd 1, 8).
„Pauliaus kantrybė ir geras ūpas per jo ilgą bei neteisingą įkalinimą, jo drąsa ir tikėjimas buvo nuolatinis pamokslas. Jo dvasia, tokia nepanaši į pasaulio dvasią, liudijo, kad jame gyvena jėga, didesnė už pasaulio jėgą. Jo pavyzdys įkvėpė krikščionis skirti daugiau energijos tam darbui, nuo kurio Paulius buvo atitrauktas. Šiuo požiūriu apaštalo grandinės labai pasitarnavo – kai atrodė, jog jis nebeteko jokių galių, nieko negalėjo padaryti ir tapo nenaudingas, kaip tik tada jis pradėjo rinkti Kristui derlių tuose laukuose, į kuriuos anksčiau negalėjo nė kojos įkelti“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 344 p.).
Tačiau, kalbant apie bažnyčios misiją, galima sakyti, kad Apaštalų darbų knyga arba Evangelijos skelbimo istorija dar nėra baigta, ir čia kiekvienas iš mūsų atliekame savo vaidmenį. Per daug šimtmečių buvo parašyta daug daugiau įdomių ir dramatiškų skyrių, kartais ištikimų Dievo liudytojų krauju. Dabar laikas mums pridėti dar vieną skyrių, paskutinį (tikėkimės!), ir pabaigti misiją, kurią Jėzus pavedė užbaigti savo mokiniams, „ir tada ateis galas“ (Mt 24, 14).
Tolesniam tyrinėjimui: „Kristus davė Bažnyčiai šventą įpareigojimą. Kiekvienas narys turi tapti šaltiniu, per kurį Dievas galėtų perteikti pasauliui savosios malonės lobius, neišsemiamus Kristaus turtus. Labiau už viską Gelbėtojas trokšta, kad pasiuntiniai pristatytų pasauliui Jo Dvasią ir Jo charakterį. Labiau už viską pasauliui reikia Gelbėtojo meilės, atskleidžiamos per Jo atstovus. Visas dangus laukia vyrų ir moterų, per kuriuos Dievas galėtų apreikšti krikščionybės jėgą“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 445 p.).
„Dievas ilgai laukė, kol tarnystės dvasia užvaldys visą Bažnyčią, kad kiekvienas dirbtų Jam pagal savo sugebėjimus. Kai Dievo Bažnyčios nariai, vykdydami Evangelijos užduotį, atliks paskirtąjį darbą įvairiuose baruose savo šaly bei užsienyje, visas pasaulis veikiai bus perspėtas ir Viešpats Jėzus su didžia galybe bei šlove sugrįš į šią žemę“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 83 p.).
Klausimai aptarimui:
Kaip Lukas parodo Pauliaus tikėjimą Dievu per visą kelionę į Romą? Kaip toks besąlygiškas tikėjimas paveikė kitus?
Nepaisant visko, ką išgyveno, Paulius niekada neišsižadėjo tikėjimo ar misijos. Romoje jis toliau skelbė, nepaisydamas ribotos laisvės. Ką mes galime daryti, kai jaučiame pagundą kažkam neskelbti Evangelijos?
Perskaitykite Rom 1, 14–15. Kodėl Paulius jaučiasi įpareigotas ar skolingas skelbti Evangeliją visiems? Ar mes esame mažiau įpareigoti nei jis? Apsvarstykite šį teiginį: „Sielų išgelbėjimas turėtų būti visų, išpažįstančiųjų Kristų, gyvenimo darbas. Mes esame skolininkai pasauliui dėl mums Dievo suteiktos malonės, dėl mums suspindėjusios šviesos ir dėl atrastos tiesos grožio bei galybės“ (E. G. White, Testimonies for the Church, 4 t., 53 p.).
Dar kartą perskaitykite Pauliaus cituotą ištrauką iš Izaijo knygos. Kaip šią idėją galima taikyti mums? Taip, mums buvo suteikta daug tiesos, bet jei mes užkietiname save tiesai ar tam tikroms tiesos pusėms, kurios gali prieštarauti mūsų pačių norams ar troškimams, koks mums gali kilti dvasinis pavojus?
Įsivaizduokite save prie Pauliaus prirakinto kareivio vietoje. Jūsų manymu, ką jis matė žmoguje, su kuriuo jis buvo taip glaudžiai susijęs?