Rugpjūčio 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 13; 2 Kor 4, 7–10; Rom 10, 1–4; Rom 3, 19; Apd 14, 1–26; Rom 9–11 sk.
Įsimintina eilutė: „Taigi žinokite, broliai, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų. Ir kiekvienas Jį tikintis nuteisinamas Jo dėka nuo viso to, nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas“ (Apd 13, 38–39).
Žinoma, Evangelija turėjo nukeliauti ir pas pagonis, ir pas žydus. Tai buvo žinia, kurią lėtai, bet užtikrintai ankstyvieji žydai krikščionys pradėjo suvokti.
Pirmasis akivaizdus pasakojimas apie prie šio tikėjimo dideliu mastu prisijungiančius pagonis didžia dalimi yra susijęs su Antiochija. Kitaip tariant, Antiochijoje buvo įkurta pirmoji įtikėjusių pagonių bažnyčia, nors joje taip pat buvo reikšmingas įtikėjusių žydų kontingentas (Gal 2, 11–13). Dėl Bažnyčios įkūrėjų misionieriško uolumo ir naujo impulso, kurį lėmė Barnabo ir Pauliaus atvykimas, Bažnyčia sparčiai augo ir tapo pirmuoju svarbiu krikščionišku centru ne Judėjoje. Tiesą sakant, kai kuriais atžvilgiais ji net pranoko bažnyčią Jeruzalėje.
Kadangi apaštalai vis dar buvo Jeruzalėje, Antiochija tapo krikščioniškų misijų gimtine. Būtent iš čia, ir su pirmine vietinių tikinčiųjų parama, Paulius išvyko į visas tris savo misionieriškas keliones. Būtent dėl jų įsipareigojimo krikščionybė tapo tuo, kuo Jėzus norėjo ją padaryti: pasauline religija, skelbiančia Evangeliją „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms“ (Apr 14, 6).
SALAMINAS IR PAFAS
Apaštalų darbų 13 Lukas grįžta į Antiochiją ir pristato Pauliaus pirmąją misionierišką kelionę, kuriai skirti du skyriai (Apd 13, 14). Nuo čia iki knygos pabaigos dėmesys skiriamas Pauliui ir jo misijoms pagonims.
Tai pirmoji sąmoningai ir atidžiai atskiros Bažnyčios suplanuota misija; vis dėlto, Lukas yra atsargus pabrėždamas, kad tai iš Dievo, o ne iš tikinčiųjų iniciatyvos kilusios pastangos. Tačiau mintis ta, kad Dievas gali veikti tik tuomet, kai mes norime ir pasiruošiame tam, kad Jis mus panaudotų.
Perskaitykite Apd 13, 1–12. Ką labiausiai Lukas nori pabrėžti, kas susiję su Barnabo ir Pauliaus veikla Kipre?
Prieš misionierių išvykimą buvo laikomos pamaldos ir pasninkaujama; šiomis aplinkybėmis rankų uždėjimas iš esmės buvo pašventimo veiksmas arba padėka už Dievo malonę (Apd 14, 26) esančiai užduočiai.
Kipro sala yra Viduržemio jūros šiaurės rytuose, netoli Antiochijos. Buvo natūralu pradėti būtent čia, nes Barnabas buvo iš Kipro, o ir Evangelija jau pasiekė šią salą. Tačiau nuveikti reikėjo dar daug.
Kipre Barnabas, Paulius ir su jais buvęs Jonas Morkus, Barnabo pusbrolis (Apd 15, 39; plg. Kol 4, 10), skelbė Salamino sinagogose. Tai buvo įprasta Pauliaus praktika: pirmiausia skelbti sinagogose, o paskui – pagonims. Kadangi Jėzus buvo Izraelio Mesijas, natūralu pirmiausia dalytis Evangelija su žydais.
Po Salamino jie pajudėjo į vakarus, keliaudami skelbė (galime numanyti), kol pasiekė sostinę Pafą. Tada pasakojama apie du asmenis – žydų burtininką Barjėzų, taip pat žinomą kaip Elimą, ir vietinį Romos gubernatorių Sergijų Paulių. Šis pasakojimas yra geras pavyzdys, kad Evangelija priimama įvairiai: viena vertus, atvira priešprieša; kita vertus, netgi kilmingų pagonių ištikimu pritarimu. Apd 13, 12 kalba aiškiai reiškia atsivertimą.
Pagalvokite, šiuo atveju, žydas priešinosi tiesai, o pagonis ją priėmė. Kaip tai gali mums padėti suprasti, kodėl kartais kitų krikščioniškų konfesijų išpažinėjus sunkiau laimėti „turima tiesa“ nei visai netikinčiuosius?
PISIDIJOS ANTIOCHIJA. I dalis
Iš Kipro Paulius su bendražygiais plaukė į Pergę, Pamfilijoje, šiuolaikinės Turkijos pietinėje pakrantėje. Prieš jiems vykstant į Pisidijos Antiochiją, Lukas praneša apie du reikšmingus atsitiktinius pokyčius: Paulius tampa lyderiu (iki šiol čia visada pirmą kartą minimas Barnabas), ir Lukas nebevartoja Pauliaus žydiško vardo („Saulius“), o pradeda jį vadinti tik Pauliumi (Apd 13, 9). Tikėtina, kad nuo šiol Paulius daugiausia laiko leidžia graikų ir romėnų aplinkoje.
Apd 13, 13 parašyta, kad Jonas Morkus sugrįžo į Jeruzalę. Mums neužrašyta, kodėl Jonas Morkus pasitraukė. E. Vait rašė, kad jis išsigando sunkumų: „Morkus visai neteko drąsos ir, atsisakęs eiti toliau, grįžo į Jeruzalę“ (Apaštalų darbai, 126 p.). Dievas niekada nežadėjo, kad bus lengva. Priešingai, Paulius iš pat pradžių žinojo, kad jo tarnavimas Jėzui lems daug kančių (Apd 9, 16), bet jis išmoko visiškai pasikliauti Dievo galia, ir čia slypėjo jo jėgų paslaptis (2 Kor 4, 7–10).
Perskaitykite Apd 13, 38. Kokia buvo Pauliaus žinios esmė Antiochijos sinagogoje?
Apd 13, 16–41 užrašytas pirmasis Pauliaus pamokslas Naujajame Testamente. Žinoma, tai nebuvo pats pirmiausias Paulius pamokslas, ir neabejotina, kad čia yra tik trumpas aprašymas to, ką apaštalas pasakė.
Pamokslą sudaro trys pagrindinės dalys. Jis prasideda bendru tikėjimu, kad Dievas išsirinko Izraelio ir Dovydo karalystę (Apd 13, 17–23); šia dalimi siekiama užmegzti ryšį su žydų auditorija. Toliau Jėzus pateikiamas kaip Dievo pažadų, susijusių su Dovydo palikuonimis, įvykdymas, galintis atnešti Izraeliui išgelbėjimą (Apd 13, 24–37). Baigiamoji dalis – tai įspėjimas dėl Jėzuje siūlomo išganymo atsisakymo (Apd 13, 38–41).
Pamokslo kulminacija yra 38 ir 39 eilutės, apibūdinančios apaštalo žinios pagrįstumą. Atleidimas ir nuteisinimas yra tik Jėzuje, o ne Mozės įstatuose. Šiame sakinyje nesakoma, kad Įstatymas buvo panaikintas. Tik pabrėžiama, kad Įstatymas negali atlikti to, ko žydai tikisi, t.y. Įstatymas negali nuteisinti (Rom 10, 1–4). Tai gali padaryti tik Jėzus Kristus (Gal 2, 16).
Ką reiškia, kad išgelbėjimas yra tik Jėzuje? Kaip suderinti būtinybę laikytis moralinio Dievo Įstatymo su supratimu, kad Įstatymas negali nuteisinti?
PISIDIJOS ANTIOCHIJA. II dalis
Apd 13, 38–39 pateikiamas teiginys, kad Įstatymas negali nuteisinti – svarbi doktrininė samprata. Nepaisant jo saistančių moralinių įsakų, Įstatymas negali suteikti nuteisinimo, nes jis negali nulemti tobulo klusnumo tiems, kurie jo laikosi (Apd 15, 10; Rom 8, 3). Net jei Įstatymas galėtų nulemti mums nepriekaištingą paklusnumą, tobulas paklusnumas negalėtų atleisti ankstesnių nuodėmių (Rom 3, 19; Gal 3, 10–11). Štai kodėl nuteisinimo negalima pelnyti net ir iš dalies. Mes jį galime gauti tiktai tikėdami permaldaujančia Jėzaus auka (Rom 3, 28; Gal 2, 16), dovana, kurios mes nenusipelnėme. Kad ir koks esminis jis gali būti krikščioniškam gyvenimui, paklusnumas negali pelnyti mums išgelbėjimo.
Perskaitykite Apd 13, 42–49. Kaip sinagoga priėmė Pauliaus žinią?
Nepaisant griežto tono, kuriuo Paulius užbaigė savo žinią, daugelio reakcija sinagogoje buvo labai palanki. Tačiau kitą sabatą aplinkybės labai pasikeitė. Labai tikėtina, kad „žydai“, atmetę Evangelijos žinią, buvo sinagogos vadovai, atstovaujantys oficialiam judaizmui. Jų kietaširdišką nusistatymą Pauliaus atžvilgiu Lukas priskiria pavydui.
Senovės pasaulyje kelios judaizmo pusės, pavyzdžiui, monoteizmas, gyvensena ir netgi sabata, lėmė stiprų potraukį tarp ne žydų, ir daugelis iš jų prisijungė prie žydų tikėjimo kaip prozelitai. Vis dėlto apipjaustymas buvo rimta kliūtis, nes jis buvo laikomas barbariška ir bjauria praktika. Dėl to daug pagonių lankė sinagogas ir garbino Dievą, bet formaliai neatsiversdavo į judaizmą. Tokie buvo laikomi „dievobaimingaisiais“, ir būtent Antiochijos sinagogos dievobaimingieji (Apd 13, 16. 43) ir prozelitai viešino Pauliaus žinią tarp žmonių apskritai, ir daug jų atėjo. Neabejotina, galimybė būti išgelbėtiems be, pirmiausia, prisirišimo prie judaizmo, buvo ypač patrauklu daugeliui.
Tai gali padėti paaiškinti žydų vadovų pavydą. Bet kokiu atveju, atmetę Evangeliją, jie ne tik atsisakė Dievo išgelbėjimo, bet ir išlaisvino Paulių ir Barnabą, kad jie visą dėmesį skirtų pagonims, kurie džiaugėsi ir šlovino Dievą, kad juos įtraukė į savo išgelbėjimo planą.
IKONIJUS
Antiochijos žydų vadovų pakurstyta vietinė valdžia nuteikė prieš Paulių ir Barnabą minią ir išvijo juos iš miesto (Apd 13, 50). Tačiau mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios (Apd 13, 52). Tuomet misionieriai keliavo į Ikonijų.
Perskaitykite Apd 14, 1–7. Koks buvo Pauliaus ir Barnabo veiklos rezultatas Ikonijuje?
Ikonijuje Paulius ir Barnabas tęsė savo praktiką pirmiausia kreiptis į žydus prieš kreipiantis į pagonis. Pauliaus pamokslas Antiochijoje (Apd 13, 16–41) įvardija pagrindinę priežastį dėl pirmenybės žydams: Izraelio išsirinkimas su viskuo, ką jis įtraukia (Rom 3, 2; 9, 4–5), ir Dievo pažado įvykdydamas, kad Išganytojas bus iš Dovydo giminės. Nepaisant to, kad daugelis žydų atmetė Evangeliją, Paulius niekada neprarado vilties dėl reikšmingo žydų atsivertimo.
Romiečiams 9–11 Paulius aiškiai dėsto, kad „ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui“ (Rom 9, 6), ir kad kai kurie žydai tiki tiktai dėl Dievo malonės. Dievas neišsižadėjo savo tautos, nes „ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis“ (Rom 11, 5). Paulius toliau skelbė Evangeliją pagonims, nors jis tikėjo, kad vieną dieną daugiau žydų įtikės Jėzų.
„Pauliaus argumentas Romiečiams 9–11 pateikia tolimesnį paaiškinimą dėl misijos strategijos, kurią jis vykdo Apaštalų darbų pasakojime ir stoja akistaton su kiekviena krikščionių karta dėl teologinės svarbos liudyti netikintiems žydams“ (David G. Peterson, The Acts of the Apostles (Grand Rapids: Eerdmans, 2009), 401 p.).
Aplinkybės ne itin skiriasi nuo situacijos Antiochijoje. Pirmoji žydų ir pagonių reakcija į Pauliaus evangeliją buvo labai teigiama, tačiau netikintieji žydai, galbūt vietinės žydų bendruomenės vadovai, pakurstė pagonis ir nuteikė juos prieš misionierius, paskatindami žmones pasidalyti. Priešininkams planuojant pulti ir linčiuoti Paulių ir Barnabą abu misionieriai nusprendė palikti šį miestą ir keliauti į kitą.
Žydai turi ne tik išgirsti Evangeliją, bet pamatyti, kaip ja gyvena išpažįstantieji Jėzaus vardą. Jei turite žydų pažįstamų, kokį liudijimą jiems pateikiate?
LISTRA IR DERBĖ
Kita vieta, kurią aplankė Paulius ir Barnabas, buvo Listra, menkai žinomas miestas, apie 29 km į pietvakarius nuo Ikonijaus. Nors jie praleido ten šiek tiek laiko (Apd 14, 6–7. 15), Lukas užrašė tik vieną įvykį ir jo raidą – luošio, tikriausiai elgetos, išgydymą, kentėjusio dėl ligos nuo gimimo.
Perskaitykite Apd 14, 5–19. Ką žmonių reakcija atskleidė apie tai, kokie jie buvo neišmanėliai?
Minią taip sužavėjo stebuklas, kad jie palaikė Paulių ir Barnabą dievais: Barnabą – Dzeusu, Graikijos panteono pagrindiniu dievu, o Paulių – Hermiu, Dzeuso palydovu ir pasiuntiniu. Tiesą sakant, žmonės norėjo jiems atnašauti aukas.
Lotynų poetas Ovidijus (43 B.C.-A.D. 17/18) parašė legendą apie šiuos du dievus, kurie, apsimetę žmonėmis, apsilankė toje pačioje vietovėje esančiame mieste (Frygijos kalvose) ir ieškojo vietos poilsiui. Pasak legendos, nuolanki vyresnių žmonių pora juos maloniai ir svetingai priėmė; kiti žmonės buvo abejingi. Dėl jų gerumo ir svetingumo slaptiems lankytojams poros namai buvo paversti šventykla, jie patys kunigais, o likęs miestas buvo visiškai sunaikintas (Metamorphoses 611-724).
Šioje vietovėje pasklidus tokiam pasakojimui, žmonių reakcija į Pauliaus stebuklą nestebina. Pasakojimas taip pat padeda paaiškinti, kodėl minia suprato, kad tie misionieriai buvo būtent šie du dievai, o ne, pavyzdžiui, išgydymo dievas Asklepijas. Tačiau Pauliui ir Barnabui pavyko sustabdyti netinkamą jų garbinimą. Galų gale, kai kurie priešininkai iš Antiochijos ir Ikonijaus visiškai pakeitė aplinkybes, o Paulius buvo apmėtytas akmenimis ir palaikytas mirusiu.
Perskaitykite Apd 14, 20–26. Kur Paulius ir Barnabas baigė kelionę? Ir ką jie darė grįždami?
Paulius sakė: „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ (Apd 14, 22). Ką tai reiškia? Kaip jūs, galbūt, patyrėte tai, ką jis sako? Svarbiausia, kaip jūs galite išmokti augti tikėjimu, kad ir su kokiais „vargais“ susiduriate?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kristui gyvenant žemėje Jis siekė išvesti žydus iš jų išskirtinumo. Šimtininko ir kanaanietės atsivertimas buvo Jo tiesioginio darbo atvejai už pripažįstamų Izraelio tautos ribų. Dabar atėjo laikas aktyviai ir tęstinai darbuotis tarp pagonių, kurių ištisos bendruomenės su džiaugsmu priėmė Evangeliją ir šlovino Dievą sumanaus tikėjimo šviesoje. Žydų netikėjimas ir piktybė nepakeitė Dievo tikslo; mat naujasis Izraelis buvo įskiepytas į seną alyvmedį. Apaštalams sinagogos buvo uždarytos; bet privatieji namai buvo jiems atviri, net viešieji pagonių pastatai buvo naudojami skelbti Dievo Žodį“ (E. G. White, Sketches From the Life of Paul, 51 p.).
„Visuose savo misionieriškuose darbuose Paulius ir Barnabas sekė Kristaus pavyzdžiu – noriai aukojosi ir ištikimai, uoliai darbavosi dėl sielų. Nuolat budrūs, energingi, nepailstantys, jie neieškojo malonumų ar lengvo gyvenimo, o nuolat melsdamiesi aktyviai sėjo tiesos grūdus. O išbarstę tuos grūdus, apaštalai pasistengdavo praktiškai išaiškinti visiems, stojusiems į Evangelijos pusę, kas turi neapsakomą vertę. Uolumo ir dievobaimingumo dvasia naujiesiems mokiniams paliko ilgalaikį įspūdį apie Evangelijos žinios svarbą“ (Apaštalų darbai, 138 p.).
Klausimai aptarimui:
Įsigilinkite į pasakojimą apie Joną Morkų, kai jis pasitraukė dėl sunkumų. Paulius ir Barnabas vėliau susiginčijo dėl Jono Morkaus, kai Barnabas norėjo vėl jį panaudoti, o Paulius ne (žr. Apd 15, 37). Tačiau po kelerių metų Paulius rašė: „Pasiimk ir atsivesk Morkų, jis bus man naudingas padėjėjas“ (2 Tim 4, 11). Ko tai pamoko mus apie tuos, kurie, tam tikromis aplinkybėmis, yra neištikimi savo pašaukimui?
Perskaitykite Pauliaus ir Barnabo atsakymą listriečiams, kai jie klaidingai palaikė apaštalus dievais (Apd 14, 14–18). Kaip mes galime reaguoti, kai esame gundomi prisiimti nuopelnus už tai, ką padarė Dievas?
Perskaitykite Apd 14, 21–23. Atsižvelgiant į Pauliaus ir Barnabo pavyzdį, ką mes galime asmeniškai ir kaip bažnyčia daryti, kad puoselėtume ar stiprintume naujai atvertusiųjų tikėjimą?
Kaip mes galime užtikrinti, kad neleidžiame žmogiškiesiems papročiams ar net ilgamečiams įsitikinimams pastoti kelią tiesos pažangai, kaip religiniai vadovai, kurie priešinosi Pauliui?