TARP ŽIBINTUVŲ

Sausio 5–11 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 1, 9–18; Apd 7, 54–60; Mt 12, 8; Iš 20, 11; Dan 10, 5–6; Apr 1, 20; Apr 2, 1–7.

Įsimintina eilutė: „Nugalėtojui Aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo Jo soste“ (Apr 3, 21).

Psalmėje 73 nusakytas psalmisto sumišimas, jam stebint bedievių gyrimąsi ir išdidumą. Priešingai nei teisieji, jie gyvena gerai ir nevargsta. Ši neteisybė psalmistui kėlė didelį nerimą (Ps 73, 2–16), ir sumišęs jis nuėjo į šventyklą (Ps 73, 16–17). Ten, Dievo akivaizdoje, jis giliau suvokė šį reikalą.

Po kelių šimtmečių senyvas apaštalas atsidūrė uolėtos salos kalėjime dėl savo ištikimo liudijimo. Sielvarte jis sulaukė žinios, kad jo globojamos bažnyčios kenčia. Vis dėlto, tą kritinę akimirką jis patyrė regėjimą ir pamatė prisikėlusį Kristų dangaus šventykloje. Čia, kaip ir psalmistui, Viešpats Jonui apreiškė keletą šio gyvenimo paslapčių ir kovą, kurią atneša gyvenimas. Ši šventykla suteikė jam Kristaus buvimo ir rūpinimosi garantiją, kurią jis turėtų perduoti šioms bažnyčioms ir kitoms krikščionių kartoms per visus šimtmečius iki šio pasaulio istorijos pabaigos.

PATMAS

Perskaitykite Apr 1, 9. Ką Jonas pasako mums apie aplinkybes, kuriomis jis gavo Apreiškimo knygos regėjimus?

Patmas buvo nederlinga, uolėta sala Egėjo jūroje; ji buvo 16 kilometrų ilgio ir beveik 10 kilometrų pločio plačiausioje jos vietoje. Romėnai ją naudojo kartu su kitomis aplinkinėmis salomis ištremtiems politiniams nusikaltėliams bausti. Ankstyvieji krikščionių autoriai, gyvenę palyginti artimu Apreiškimo knygos parašymo laikotarpiu, teigė, kad romėnų valdžia ištrėmė Joną į Patmą dėl jo ištikimybės Evangelijai. Senyvas apaštalas Patme tikrai patyrė visus įkalinimo sunkumus. Tikriausiai su juo buvo elgiamasi kaip su nusikaltėliu, surakinant grandinėmis, neduodant pakankamai maisto ir priverčiant atlikti alinantį darbą, kol negailestingi romėnų sargybiniai mojavo botagu.

„Į Patmą, pliką, uolėtą salą Egėjo jūroje, Romos valdžia tremdavo nusikaltėlius; tačiau Dievo tarnui ši niūri vieta tapo dangaus vartais. Čia, atskirtas nuo gyvenimo verpeto ir aktyvaus savo ankstesnių metų darbo, jis bendravo su Dievu, Kristumi bei dangaus angelais ir gavo nurodymus ateities bažnyčiai“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 424 p.).

Kokios kitos Rašto asmenybės patyrė sunkumus, nepaisant jų ištikimybės (o gal būtent dėl ištikimybės) Dievui? Žr. Dan 3, 16–23; Apd 7, 54–60.

Kristaus sekėjai niekada neturėtų pamiršti, kad jiems atsidūrus panašiose į Jono aplinkybėse jie nėra palikti vieni. Tas pats Jėzus, atėjęs pas Joną, patiriantį sunkumus Patme, su vilties ir padrąsinančiais žodžiais, vis dar yra su savo tauta, kad palaikytų ją sudėtingomis aplinkybėmis.

Kaip mes galime atskirti kentėjimus dėl Kristaus ir kentėjimus dėl kitų priežasčių, įskaitant mūsų netinkamus sprendimus? Arba, kaip dėl to, kai, atrodo, kenčiama apskritai dėl nevertos kančių priežasties? Kaip mes galime išmokti pasitikėti Viešpačiu bet kokiomis aplinkybėmis?

VIEŠPATIES DIENĄ

Perskaitykite Apr 1, 10 kartu su Iš 31, 13; Iz 58, 13 ir Mt 12, 8. Pasak šių eilučių, kokia diena Rašte aiškiai nurodyta kaip Viešpaties? Kiek reikšminga ši diena buvo Jonui jo sunkumuose?

„Šlovės Viešpats pasirodė ištremtajam apaštalui būtent sabatą. Patme sabatą Jonas šventė lygiai taip pat, kaip tada, kai skelbė žmonėms Judėjos miestuose ir miesteliuose. Jis pareiškė savo teises į tuos brangius pažadus, kuriuos buvo gavęs tos dienos atžvilgiu“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 431 p.).

Pats tekstas aiškiai rodo, kad apaštalas Jonas regėjimą patyrė septintą dieną – sabatą. Nors laukiame būsimų įvykių, net Kristaus antrojo atėjimo (palyginkite su Apr 1, 7), taip pat žinomo kaip „Viešpaties diena“ (Iz 13, 6–13; 2 Pt 3, 10), Jonas kalbėjo apie metą, kai jis pats patyrė šiuos ateities įvykių regėjimus, ir tai įvyko sabatos metu, Viešpaties dieną.

Neabejotina, jam kenčiant šis regėjimas sabatos dieną Jonui turėjo parodyti, koks bus gyvenimas be kančių, kurį jis ir visų amžiaus grupių tikintieji patirs po Antrojo atėjimo. Tiesą sakant, žydų mąstyme sabata laikoma olam haba, „ateities pasauliu“.

„Sabata, kurią Dievas padarė Edene, buvo… brangi Jonui vienatvės saloje… Kokia tai buvo sabata vienišam tremtiniui, visada brangiam Kristaus akyse, bet dabar dar daugiau išaukštintam nei anksčiau! Jis niekada nebuvo tiek daug išmokęs iš Jėzaus. Niekada jis nebuvo girdėjęs tokios išaukštintos tiesos“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 7, 955 p.).

Palyginkite du ketvirtojo dekalogo įsakymo variantus – Iš 20, 11 ir Įst 5, 15. Šie tekstai kreipia dėmesį į septintą dieną sabatą kaip paminklą pasaulio sukūrimui ir išvadavimui, primenant mums, kad Dievas mus sukūrė ir atpirko. Kaip mes, kiekvieną sabatą, galime geriau išlaikyti savo akiratyje realybę, kad Dievas yra mūsų Kūrėjas ir mūsų Atpirkėjas? Pagalvokite ir apie tai: kokia nauda, jei Jis būtų mūsų Kūrėjas, bet nebūtų mūsų Atpirkėjas?

SUSIDŪRIMAS SU KRISTUME PATME

Perskaitykite Apr 1, 12–18. Palyginkite Jono nusakytą Kristų su dangiška būtybe Dan 10, 5–6. Kaip Jėzus pasirodo regėjime? Ką Jis daro?

Jonas mato Jėzų vilkintį kunigo drabužiais, vaikščiojantį tarp žibintuvų. Regėjimas atspindi senovės izraelitų šventyklą, kurioje žibintai teikė šviesą (žr. 1 Kar 7, 49).

Jėzus, vaikščiojantis tarp žibintuvų, rodo Dievo pažadą senovės Izraeliui, kad Jis vaikščioja tarp jų kaip jų Dievas (Kun 26, 12). Apreiškimo knygoje žibintuvai simbolizuoja septynias Azijos bažnyčias, kurioms Apreiškimo knyga buvo nusiųsta pirmiausia (Apr 1, 20). Simboliškai vaikščiodamas tarp žibintuvų Jėzus įvykdo Izraeliui duotą pažadą. Jis nuolat bus su savo tauta, kol atves juos į amžinus namus.

Be to, Jėzaus kaip kunigo tarp žibintuvų vaizdavimas kyla iš apeigų Jeruzalės šventykloje. Paskirtas kunigas kasdien turėjo prižiūrėti, kad šventojoje dalyje žibintai nuolat degtų. Jis prižiūrėdavo ir pripildydavo gęstančius žibintus, pakeisdavo žibintų dagtis, užpildydavo nauju aliejumi ir iš naujo uždegdavo. Tokiu būdu kunigas susipažindavo su kiekvieno žibinto aplinkybėmis. Taip pat ir Jėzus asmeniškai susipažįsta ne tik su šių bažnyčių, bet visų poreikiais ir aplinkybėmis.

Perskaitykite Apr 2, 2. 9. 13. 19; 3, 1. 8. 15. Ką žodis „žinau“ sako apie Jėzaus susipažinimą su Dievo tautos aplinkybėmis ir poreikiais tose bažnyčiose?

Jėzus susitapatino su šiais Dievo titulais – „pirmasis ir paskutinysis“ (žr. Iz 44, 6; 48, 12). Graikų kalboje žodis „paskutinysis“ tai – eschatos, iš kurio kilęs žodis eschatologija („paskutinieji laikai“). Tai rodo, kad eschatologijos dėmesys yra Jėzus Kristus, kuris taria paskutinį žodį dėl paskutiniųjų įvykių. Jis yra „Gyvasis“ ir turi „mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18). Raktai – tai galios ir valdžios simbolis. Jo ištikimiems sekėjams nereikia bijoti, nes Jis prižiūri net mirusiuosius. O jei taip yra su mirusiaisiais, argi ne labiau su gyvaisiais? žr. Mt 22, 32.

KRISTAUS ŽINIA ANIEMS IR ŠIEMS LAIKAMS

Perskaitykite Apr 1, 11. 19–20. Jėzus taip pat davė Jonui atskirus pranešimus septynioms Azijos bažnyčioms. Ką tai, kad provincijoje buvo daugiau nei septynios bažnyčios, sako apie simbolinę šių pranešimų reikšmę krikščionims apskritai?

Pranešimai, kuriuos Jėzus pavedė Jonui nusiųsti septynioms bažnyčioms, yra užrašyti Apreiškimo knygos 2 ir 3 skyriuose. Jų reikšmės taikomos trimis lygmenimis:

Istorinis pritaikymas. Šie pranešimai iš pradžių buvo išsiųsti septynioms bažnyčioms, esančioms klestinčiuose pirmojo amžiaus Azijos miestuose. Čia krikščionys susidūrė su rimtais iššūkiais. Kai kurių miestų šventyklose buvo garbinamas imperatorius, ištikimybės Romai ženklan. Imperatoriaus garbinimas tapo privalomas. Taip pat buvo tikimasi, kad piliečiai dalyvaus viešuose renginiuose ir pagoniškose religinėse apeigose. Kadangi daugelis krikščionių atsisakė tame dalyvauti, jie susidūrė su sunkumais, kartais net kankinimais. Kristaus pavedimu, Jonas parašė septynis laiškus, kad padėtų šių problemų ištiktoms bažnyčioms.

Pranašiškasis pritaikymas. Tai, kad Apreiškimo knyga yra pranašysčių knyga, tačiau kadangi priimti šiuos pranešimus buvo pasirinktos tik septynios bažnyčios, taip pat nurodo į pranašišką pranešimų pobūdį. Dvasinės sąlygos septyniose bažnyčiose sutampa su Dievo bažnyčios dvasinėmis sąlygomis skirtingais istoriniais laikotarpiais. Septyni pranešimai skirti, dangaus požiūriu, pateikti panoraminę krikščionybės dvasinės būklės apžvalgą nuo pirmojo amžiaus iki pabaigos.

Visuotinis pritaikymas. Nors iš pradžių siųsti bažnyčioms Azijoje, septyni pranešimai taip pat apima pamokas, taikytinas įvairiems krikščionims visais šimtmečiais. Pranešimai buvo išsiųsti kartu kaip vienas laiškas, kuris turėjo būti skaitomas kiekvienoje bažnyčioje (Apr 1, 11). Tokiu būdu pranešimai simbolizuoja skirtingus krikščionis skirtingose ​​vietose ir įvairiais laikais. Pavyzdžiui, nors bendrai dabartinė krikščionybė primena Laodikėją, kai kurie krikščionys gali susitapatinti su kitos bažnyčios savybėmis. Gera žinia yra ta, jog, nepaisant mūsų dvasinės būklės, Dievas „priima puolusius žmones tokius, kokie jie yra“ (E. White, Selected Messages, book 1, 22 p.).

Įsivaizduokite, jei Viešpats parašytų laišką jūsų vietinei bendruomenei, kaip toms septynioms bažnyčioms, apie iššūkius, su kuriais ji susiduria, taip pat apie jos dvasinę būklę. Kas tokiame laiške galėtų būti parašyta?

LAIŠKAS EFEZO BAŽNYČIAI

Efezas buvo sostinė ir didžiausias Romos provincijos miestas Azijoje, stovėjęs greta pagrindinių prekybos kelių. Kaip pagrindinis Azijos uostas, tai buvo labai svarbus komercinis ir religinis centras. Mieste buvo gausu viešų pastatų, šventyklų, teatrų, gimnastikos salių, pirčių ir viešnamių. Miestas buvo žinomas ir dėl burtininkavimo bei meno. Miestas taip pat buvo žinomas dėl amoralumo ir prietarų. Vis dėlto įtakingiausia krikščioniška bažnyčia provincijoje buvo būtent Efeze.

Perskaitykite Apr 2, 1–4 ir Jer 2, 2. Kaip Jėzus prisistato šiai bažnyčiai? Už kokias puikias savybes Jėzus pagiria šią bažnyčią? Dėl ko Jėzus išreiškia ir susirūpinimą?

Savo pirmosiomis dienomis efeziečiai buvo žinomi dėl jų ištikimybės ir meilės (Ef 1, 15). Nors patyrė spaudimą tiek iš bažnyčios išorės, tiek iš vidaus, krikščionys Efeze liko tvirti ir ištikimi. Jie buvo uolūs ir įsitvirtinę doktrinose; iš tikrųjų jie netoleravo netikrų mokytojų. Tačiau, nors nariai pabrėžė doktrinas ir ortodoksišką elgesį, jų meilė Kristui ir broliams bei seserims menko. Nors žmonės buvo tvirti ir ištikimi, dėl meilės stokos jų darbai buvo šalti ir pagrįsti Įstatymo raidės prisilaikymu.

Perskaitykite Apr 2, 5–7. Kokius tris dalykus Jėzus ragina bažnyčią daryti, kad ji atgaivintų pirmąją meilę ir pasišventimą Kristui bei broliams ir seserims? Kaip šie trys dalykai yra nuosekliai susiję?

Pranašystės požiūriu padėtis Efezo bažnyčioje atitinka bendras bažnyčios aplinkybes ir dvasinę būklę pirmame amžiuje. Pirmajai bažnyčiai buvo būdinga meilė ir ištikimybė Evangelijai. Tačiau pirmam amžiui baigiantis bažnyčia pradėjo netekti savo pirmos meilės ir tokiu būdu atitolo nuo Evangelijos paprastumo ir tyrumo.

Įsivaizduokite save bendruomenės, kurios meilė menksta, dalimi. Nariai gali ir nedaryti kažkokios žinomos nuodėmės. Viena vertus jie net daro tai, kas teisinga; tačiau jie kenčia nuo formalizmo ir šaltumo. Kaip Jėzaus patarimas čia gali išlaisvinti bažnyčią iš tokių aplinkybių?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 422–428 p.

„Jono persekiojimas tapo malonės priemone. Patmas sužibo prisikėlusio Gelbėtojo šlove. Jonas matė Kristų žmogaus pavidalu, vinių, kurie visada bus Jo šlovės ženklai, žymes Jo rankose ir kojose. Dabar jam dar kartą leista pamatyti prisikėlusį Viešpatį, apgaubtą tokia šlove, kurią pamatęs žmogus gali išgyventi. Kristaus apsireiškimas Jonui turėtų būti visiems, tikintiesiems ir netikintiesiems, įrodymas, kad mes turime prisikėlusį Kristų. Tai bažnyčiai turėtų suteikti gyvos galios. Kartais Dievo tautą supa tamsūs debesys. Atrodo, ją užgoš priespauda ir persekiojimai. Tačiau tokiais laikais suteikiamos didžiausios pamokos. Kristus dažnai pasirodo kalėjime ir apsireiškia išrinktiesiems. Jis yra su jais ugnyje. Kaip tamsiausią naktį žvaigždės šviečia ryškiausiai, taip nuostabiausi Dievo šlovės spinduliai pasirodo giliausiame sielvarte. Juo tamsesnis dangus, tuo ryškesni ir įspūdingesni yra Teisumo Saulės, prisikėlusio Gelbėtojo spinduliai.“ (E. White, The Youth’s Instructor, April 5, 1900)

Klausimai aptarimui:

Jonas dalijasi su skaitytojais tuo, ką matė ir girdėjo Patme. Skaitant Apr 1, 12–20, ką jūs matote ir girdite? Kokius paguodos žodžius įžvelgiate tame, kas čia atskleista?

Pirmasis angelas Apr 14, 7 primygtinai ragina žemės gyventojus paskutiniaisiais laikais pašlovinti „dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“ Ši kalba paimta iš Iš 20, 11. Ką tai sako mums apie sabatą paskutiniaisiais laikais, kaip atskleista Apreiškimo knygoje?

Daug krikščionių susiduria su keista ironija. Kuo ilgiau jie yra bažnyčioje, tuo lengviau jų tikėjimui menkti arba net mirti. Tačiau turėtų būti priešingai. Galų gale, kuo ilgiau mes vaikštome su Jėzumi, tuo daugiau turėtume sužinoti apie Jį ir Jo meilę mums. Kaip tuomet galime išlaikyti tikėjimo ugnį ne tik degančią, bet degančią vis ryškiau, kaip ir turėtų būti?