Kovo 23–29 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 19, 6–19; Jn 14, 1–3; 2 Tes 1, 8–10; Apr 21, 1–21; Jer 4, 23–26; 1 Kor 6, 2–3.

Įsimintina eilutė: „O Sėdintysis soste tarė: ‘Štai Aš visa darau nauja!‘ Ir sako: ‘Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri‘“ (Apr 21, 5).

Paskutiniųjų laikų Babilono sunaikinimas yra bloga žinia bendradarbiavusiems su šia atsimetusia religine sistema. Tačiau Dievo tautai tai yra gera žinia (Apr 19, 1–7). Babilonas buvo atsakingas už jos persekiojimą ir žalą jai per pasaulietines politines jėgas (Apr 18, 24). Šio didžio priešo sunaikinimas reiškia išlaisvinimą ir išgelbėjimą.

Sunaikinus Babiloną, Dievo tautos malda penktojo antspaudo kontekste yra atsakyta. Jų šauksmas: „Kiek ilgai, Viešpatie“, – reiškia engiamos ir kenčiančios Dievo tautos šauksmą nuo Abelio iki tuomet, kai Dievas galutinai apgins savo tautą (Ps 79, 5; Hab 1, 2; Dan 12, 6–7). Apreiškimo knyga užtikrina Dievo tautai, kad pikta, priespauda ir kentėjimas baigsis.

Atėjo laikas Kristui įkurti savo amžinąją karalystę. Likusiuose Apreiškimo knygos skyriuose aprašoma ne tik paskutiniųjų laikų Babilono, bet ir šėtono bei viso pikto sunaikinimas. Mes taip pat matome amžinosios Dievo karalystės įkūrimą.

AVINĖLIO VESTUVIŲ POKYLIS

Perskaitykite Apr 19, 6–9 kartu su Jn 14, 1–3. Kaip vestuvės tinkamai vaizduoja ilgai lauktą Kristaus ir Jo tautos sąjungą?

Tekstuose Viešpats naudoja senovės žydų vestuvių simbolius, ​​kad išmokytų mus tiesos. Būsimas jaunikis eidavo į jaunosios namus. Gavusi kraitį, pora buvo laikoma susituokusia, tačiau jie negalėjo kartu gyventi. Jaunikis grįždavo į savo tėvo namus, kad paruoštų jiems vietą. Jaunoji pasilikdavo savo tėvo namuose, kad pasiruoštų. Pabaigęs darbus, jaunikis grįždavo pasiimti jaunosios į savo tėvo namus, kur vykdavo vestuvės.

Prieš du tūkstančius metų Kristus paliko savo dangiškus namus dėl savo nuotakos žemėje. Atidavęs savo gyvybę kaip kraitį Golgotoje, Jis grįžo į savo Tėvo namus paruošti vietos savo nuotakai (žr. Jn 14, 2–3), o ji liko žemėje, ruoštis. Paskutiniaisiais laikais Jis sugrįš ir pasiims ją į savo Tėvo namus.

Apr 19, 8 teigia, kad Kristus nuotakai davė apsivilkti spindinčia, tyra drobe. Tai rodo, kad Dievo tauta nepasiekė jokių nuopelnų savo darbais. Dievo tautos drabužiai reiškia teisius šventųjų darbus, kuriuos lėmė jų sąjunga su Kristumi, kuris joje gyvena. Šie drabužiai buvo išplauti Avinėlio krauju (Apr 7, 14). Būdamas žemėje Jėzus pasakojo palyginimą apie vestuves. Tačiau vienas svečias pageidavo apsivilkti savo drabužiu, užuot vilkėjęs karaliaus duotą vestuvių drabužį, ir jis buvo išmestas iš vestuvių (Mt 22, 8–14).

Apr 3, 18 parodo, kad Kristaus teikiami balti drabužiai yra didžiausias Dievo tautos, gyvenančios paskutiniaisiais laikais, poreikis. Jėzaus patarimas laodikiečiams „pirkti“ iš Jo šiuos drabužius rodo, kad Jis už savo pasiūlymą kažko prašo. Mes atsisakome savarankiškumo ir pasikliovimo savimi ir juos iškeičiame į ištikimybę ir paklusnumą Kristui bei pasitikėjimą Jo nuopelnais, kaip vienintele išganymo viltimi.

Mes nesame išgelbėjami darbais, bet kokie jūsų teisūs darbai padeda apibrėžti jūsų gyvenimo būdą?

HARMAGEDONAS BAIGIASI

Perskaitykite Apr 19, 11–16. Ką Kristaus vardas – „Dievo Žodis“ (Apr 19, 13), ir tai, kad kalavijas eina iš Jo burnos, sako apie paskutinio mūšio prigimtį?

Čia mes matome Kristaus antrojo atėjimo vaizdavimą, pažado, kurio tikintieji visais amžiais laukė, įvykdymą. Atkreipkite dėmesį į kalbą – visiška pergalė. Jėzus nugalėjo šėtoną danguje; Jis nugalėjo šėtoną dykumoje; Jis nugalėjo jį ant kryžiaus; ir Jis nugalės jį sugrįždamas.

„Greitai rytuose pasirodo mažas, maždaug pusės žmogaus plaštakos dydžio, tamsus debesėlis. Tai debesis, supantis Išgelbėtoją ir iš tolo atrodantis apgaubtas tamsos. Dievo tauta žino, kad tai Žmogaus Sūnaus ženklas. Iškilmingoje tyloje jie žvelgia į jį, artėjantį prie žemės, vis šviesėjantį ir didėjantį, kol pagaliau virsta dideliu baltu debesiu, kurio branduolyje – šlovė, panaši į viską praryjančią ugnį, o virš Jo – Sandoros vaivorykštė. Jėzus plaukia pirmyn kaip galingas Nugalėtojas. Dabar Jis ateina ne kaip Skausmų vyras išgerti karčią gėdos ir vargo taurę. Jis ateina kaip žemės ir dangaus Nugalėtojas teisti gyvųjų ir mirusiųjų. ‘Ištikimasis ir Teisusis. Jis teisingai teisia ir kovoja‘. Jį lydi dangaus galybių pulkai (Apr 19, 11. 14). Didžiulė, nesuskaičiuojama minia šventųjų angelų, giedančių dangiškus himnus, lydi Jį kelyje. Atrodo, kad dangaus skliautą užpildė spindintys šviesuliai – mirijadų mirijadai ir tūkstančių tūkstančiai. Nė vieno žmogaus plunksna negali aprašyti šio reginio; nė vienas mirtingasis savo protu negali suvokti Jo grožio ir didingumo“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 555 p.).

2 Tes 1, 8–10 Paulius paprasčiausiai pateikia kitą galutinės Kristaus pergalės Jėzaus antrojo atėjimo metu vaizdą, kai sunaikinamos visos pasaulietinių ir religinių sąjungų galios, o Jo tauta yra išvaduojama amžiams.

Apreiškimo 19 minimi du pokyliai, vienas 9 eilutėje, o kitas 17–18 eilutėse. Viename pokylyje valgote, kitame esate valgomas. Sunku įsivaizduoti ryškesnį kontrastą tarp to, ką nulemia didžioji kova kiekvienam žmogui. Ko šie vaizdai turėtų mokyti mus apie būtinybę rimtai priimti mūsų tikėjimą ir misiją, kurioje mūsų tikėjimas ragina mus dalyvauti?

TŪKSTANTMETIS

Perskaitykite Apr 20, 1–3 kartu su Jer 4, 23–26. Kokia yra žemės būklė per tūkstantmetį,? Kaip šėtonas yra surištas grandine?

1000 metų (arba tūkstantmetis) prasideda nuo Kristaus sugrįžimo. Šiuo metu šėtonas ir jo puolę angelai yra surišami. Grandinė yra simbolis, nes dvasinės būtybės negali būti fiziškai surištos. Šėtoną suriša aplinkybės. Negandos nualino ir nuniokojo žemę, atvedė ją į chaotišką būklę, primenančią žemę prieš pasaulio sukūrimą (Pr 1, 2). Tokios būklės žemė per tūkstantmetį yra tarsi šėtono kalėjimas. Kadangi nėra žmonių, kuriuos galima gundyti ir kuriems galima kenkti, šėtonas ir jo demonai tegali apmąstyti jų maišto prieš Dievą padarinius.

Perskaitykite Apr 20, 4–15. Kur yra šventieji tūkstantmečio laikotarpiu?

Apreiškimo knyga rodo, kad Dievo tauta tūkstantmetį praleis danguje, kur jiems Kristus paruošė vietą. Jonas mato, kad jie sėdi sostuose kaip karaliai ir kunigai, teisdami pasaulį. Jėzus pažadėjo mokiniams: „sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Mt 19, 28). Paulius rašė, kad šventieji teis pasaulį (1 Kor 6, 2–3).

Šis teismas yra susijęs su Dievo sprendimais. Per visą istoriją šėtonas kėlė abejones dėl Dievo charakterio ir Jo santykių su kūriniais. Tūkstantmečio metu Dievas leis atpirktiesiems susipažinti su istorijos įrašais, kad jie rastų atsakymus į visus klausimus, susijusius su Jo sprendimais dėl pražuvusiųjų, taip pat klausimus, susijusius su Jo vadovavimu jų gyvenime. Tūkstantmečio pabaigoje į visus klausimus, susijusius su Dievo teisingumu, yra amžiams atsakyta. Dievo tauta neabejotinai pamatys, kad šėtono kaltinimai buvo nepagrįsti. Dabar ji yra pasirengusi liudyti Dievo teisingumo įvykdymą paskutiniame teisme.

Kas iš mūsų neturi klausimų, sunkių klausimų, į kuriuos šiuo metu, atrodo, nėra atsakymų? Ką mums apie Dievo charakterį sako tai, kad vieną dieną Jis mums pateiks visus atsakymus?

NAUJAS DANGUS IR NAUJA ŽEMĖ

Sunaikinus nuodėmę, žemė bus pakeista į namus atpirktiesiems. Kokie jie bus?

Apr 21, 1 Jonas regėjo „naują dangų ir naują žemę“. Žydai tikėjo, kad yra trys dangūs: dangus [žemės atmosfera], žvaigždėta visata ir vieta, kur gyvena Dievas (žr. 2 Kor 12, 2). Apr 21, 1 regima žemės atmosfera. Užteršta žemė ir dangus negali išlikti Dievo artybėje (Apr 20, 11). Žodis naują (graikiškai – kainos) nusako naują savybę, o ne kilmę ir laiką. Ši planeta bus apvalyta ugnimi ir atkurta pradinei būklei (2 Pt 3, 10–13).

Ypač įdomu, kad pirmas Jono regėtas dalykas naujojoje žemėje yra tai, jog nebėra jūros. Tai, kad prieš žodį „jūros“ Jonas pavartojo žymimąjį artikelį, rodo, jog jis tikriausiai turėjo galvoje Patmą supančią jūrą, kuri tapo atskyrimo ir kančios simboliu. Jūros nebuvimas naujojoje žemėje apaštalui reiškia skausmo ir kančios nebuvimą.

Perskaitykite Apr 21, 2–8 ir Apr 7, 15–17. Kokių yra paralelių tarp naujosios žemės ir Edeno sodo, aprašyto Pr 2?

Gyvenimas be kentėjimų ir mirties naujojoje žemėje yra užtikrintas Dievo buvimu tarp Jo tautos. Šis buvimas apsireiškia Naujojoje Jeruzalėje – Dievo padangtėje (Apr 21, 3), kur Dievas apsigyvens tarp savo tautos. Dievo buvimas gyvenimą atkurtoje žemėje paverčia tarsi šventykloje.

Dievo buvimas garantuoja laisvę nuo kančių: nėra ašarų, mirties, liūdesio, aimanos ar sielvarto, visų nuodėmės padarinių. Nes, sunaikinus nuodėmę, „kas buvo pirmiau, praėjo“ (Apr 21, 4).

Šią idėją aiškiai išsakė Marija ir Morta, kai jų brolis Lozorius mirė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ (Jn 11, 21). Seserys žinojo, kad mirties negali būti Kristaus artybėje. Tuo pačiu būdu nuolatinis Dievo buvimas naujojoje žemėje užtikrins laisvę nuo skausmo ir kančių, kuriuos dabar patiriame šiame gyvenime. Tai didi viltis, kuri pažadėta mums Kristuje, Jo krauju užantspauduota viltis.

Kodėl šis naujo gyvenimo naujame pasaulyje pažadas yra itin svarbus visiems tikintiesiems? Kokia būtų nauda iš mūsų tikėjimo be šio pažado?

NAUJOJI JERUZALĖ

Dabar Jonas apibūdina naujosios žemės sostinę, Naująją Jeruzalę. Nors tai tikra vieta, kur gyvena tikri žmonės, Naujoji Jeruzalė ir gyvenimas joje yra nenusakomi žemiškais žodžiais (žr. 1 Kor 2, 9).

Perskaitykite Apr 21, 9–21. Kokios yra Naujosios Jeruzalės išorės detalės?

Naujoji Jeruzalė vadinama sužadėtine, Avinėlio žmona. Apr 19, 7–8 ši metafora yra taikoma Dievo tautai. Naujoji Jeruzalė yra ta vieta, kur Kristus galiausiai bus viena su savo tauta.

Miestą supa aukšta siena su dvylika vartų – po trejus vartus kiekvienoje iš keturių pusių, leidžiančių patekti iš bet kurios pusės. Tai rodo miesto universalumą. Naujojoje Jeruzalėje Dievo artybė pasiekiama visiems, neribotai.

Toliau miestas nusakytas kaip tobulas kubas; tai yra 12 000 stadijų ilgio, pločio ir aukščio. Kubą sudaro 12 kraštų. Taigi miestas yra 144 000 uolekčių, o tai simbolizuoja per visus amžius išgelbėtos Dievo tautos visumą (Apr 7, 4). Senojo Testamento šventykloje šventų švenčiausioji vieta buvo tobulas kubas (1 Kar 6, 20). Taigi Naujoji Jeruzalė yra ne tik tarsi šventykla, bet ir šventų švenčiausioji vieta. Žemiškoje šventykloje tik vyriausiasis kunigas galėjo įeiti į šventų švenčiausiąją vietą. Naujojoje Jeruzalėje ši garbė suteikta visiems atpirktiesiems.

Perskaitykite Apr 21, 21–22, 5. Kokios vidinės miesto detalės primena Edeno sodą? Kuo reikšmingas teiginys, kad mieste nebebus nieko prakeikto (Apr 22, 3)?

Didžiausia Naujosios Jeruzalės detalė – tai gyvybės vandens upė, tekanti iš Dievo sosto (žr. Pr 2, 10). Skirtingai nei Babilono upė, prie kurios Dievo tauta sėdėjo kaip belaisviai, ilgėdamiesi Jeruzalės (Psalmė 137), prie gyvybės vandens upės Naujojoje Jeruzalėje visais šimtmečiais klajojusi Dievo tauta atras namus.

Abejose upės pusėse – gyvybės medis, kurio lapai tinka „tautoms gydyti“ (Apr 22, 2). Šis gydymas nereiškia ligų, nes naujojoje žemėje ligų nebus. Tai reiškia, kad gydomos visos žaizdos, kurias sukėlė kliūtys, per visą istoriją skyrusios žmones. Visų amžių ir visų tautų atpirktieji dabar priklauso vienai Dievo šeimai.

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 2017, 573–587 p.; 563–572 p.

Apreiškimo knyga baigiama tuo, kas buvo pristatyta pradžioje – Kristaus antrasis atėjimas galioje ir šlovėje bei amžinos Dievo karalystės įkūrimas. Kristaus sugrįžimas, kai Jis galiausiai bus viena su savo sužadėtine, yra šios knygos kulminacija.

Tačiau knyga nenori, kad šie įvykiai būtų netikroviški. Veikus Jėzaus atėjimas yra pirmoji tikrovė. Antroji tikrovė yra tai, kad mes vis dar laukiame Jo sugrįžimo. Laukdami mes turime aiškiai suvokti Apreiškimo knygos žinią, o tai įmanoma tik pakartotinai ją skaitant iki visų dalykų pabaigos. Apreiškimo knygos žinia nuolat primena mums, laukiantiems, nežiūrėti į pasaulio dalykus, bet kreipti dėmesį į Tą, kuris yra vienintelė mūsų viltis. Apreiškimo knygos Kristus yra atsakymas visoms žmonių viltims ir troškimams tarp gyvenimo slėpinių ir neapibrėžtumo. Jo rankose yra šio pasaulio ir mūsų ateitis.

Knyga taip pat primena, kad iki pabaigos mums pavesta skelbti visam pasauliui Jo greitą sugrįžimą. Laukdami Jo sugrįžimo mes nesame pasyvūs, bet aktyvūs. Ir Dvasia, ir Bažnyčia kviečia: „Ateik!“ (Apr 22, 17) Mes turime prisijungti prie šio kvietimo. Tai yra gera žinia, ir ji turi būti paskelbta pasaulio žmonėms.

Klausimai aptarimui:

Pagalvokite apie tūkstantmetį ir teismą, kuris įvyksta tik po tūkstantmečio. Ko jis moko mus apie Dievą, kad tik po tūkstančio metų, kai išgelbėtiesiems bus atsakyta į visus jų klausimus, Dievas skirs galutinę bausmę pražuvusiems?

Apr 1, 3 žada palaiminimus tiems, kurie klauso, skaito, paiso ir laikosi Apreiškimo knygos pranašystės žodžių. Mums baigiant tyrinėti šią knygą, ką jūs sužinojote, ko turėtumėte paisyti ir laikytis?