Vasario 6–12 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 36, 1; Iz 36, 2–20; Iz 36, 21–37, 20; Iz 37, 21–38; Iz 38; Iz 39.

Įsimintina eilutė: „Galybių Viešpatie, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis! Tu vienas esi Dievas virš visų žemės karalysčių. Tu sukūrei dangus ir žemę.“ (Iz 37, 16)

Išvargęs žmogus eina basas su dviem sūnumis. Kita šeima susikrovė visus savo daiktus į nualintų jaučių traukiamą vežimą. Vyras veda jaučius, kol dvi moterys sėdi vežime. Vargingesni žmonės neturi krepšio, todėl savo daiktus nešasi ant pečių.

Visur kareiviai. Taranu puolami miesto vartai. Ant tarano esantys lankininkai šaudo į gynėjus ant sienų. Beprotiškos skerdynės nevaldomos.

Prasukame pirmyn… Karalius puikuojasi savo soste, priimdamas grobį ir belaisvius. Kai kurie belaisviai artinasi prie jo iškeltomis rankomis, maldaudami pasigailėjimo. Kiti klaupiasi arba gūžiasi. Šių vaizdų su karaliumi aprašymai prasideda šiais žodžiais: „Sanheribas, pasaulio karalius, Asirijos karalius“, ir tęsiami taip: „sėdėjo nēmedu – soste, ir jam buvo pristatomas Lachišo miesto grobis.“ (John Malcolm Russell, The Writing on the Wall (Winona Lake, Indiana: Eisenbrauns, 1999), 137 p.)

Tokie vaizdai, kadaise puošę „Sanheribo“ „Rūmų be varžovo“ sienas, dabar yra Britanijos muziejuje ir pasakoja stulbinančią istoriją apie Dievą išpažįstančių žmonių sielvartą!

I. IŠLYGOS (Iz 36, 1)

1. Kas nutiko Judui? 2 Kar 18, 13; 2 Met 32, 1; Iz 36, 1.

Mirus netikinčiam Ahazui ir į sostą atėjus jo ištikimam sūnui Ezekijui, pastarasis paveldėjo visiškai nepriklausomybę praradusią karalystę. Įsigijęs asirų pagalbą nuo Sirijos ir Šiaurinio Izraelio aljanso, Judas buvo priverstas toliau mokėti Asirijai duoklę už „apsaugą“ (žr. 2 Met 28, 16–21). Asirijos karaliui Sargonui II žuvus tolimame kovos lauke 705 m. prieš Kristų, su jį pakeitusiu Sanheribu Asirija atrodė pažeidžiama. Asirų ir bibliniai tekstai atskleidžia, kad Ezekijas pasinaudojo šia galimybe maištui (žr. 2 Kar 18, 7) ir ėmėsi agresyvių bei priešiškų Asirijos atžvilgiu veiksmų kaip sukilimo lyderis tarp mažų savo regiono tautų.

Deja, Ezekijas nepakankamai įvertino Asirijos atsparumą. 701 m. prieš Kristų, kai Sanheribas pavergė kitas savo imperijos dalis, jis niokojančia jėga puolė Siriją ir Palestiną bei nusiaubė Judą.

2. Kaip Ezekijas pasiruošė pasipriešinimui Asirijai? 2 Met 32, 1–8.

Kai Ezekijas pamatė, kad Sanheribas ketina užimti Jeruzalę, jis daug ruošėsi pasipriešinimui Asirijai. Jis sustiprino savo įtvirtinimus, papildomai aprūpino ir organizavo savo kariuomenę, padidino tiekiamo Jeruzalei vandens saugumą (taip pat žr. 2 Kar 20, 20; 2 Met 32, 30). Puikus Siloamo vandens tunelis, įamžintas užrašu, kuriuo pasakojama, kaip jis buvo pastatytas, beveik neabejotinai datuojamas Ezekijo pasirengimo galimos apgulties laikotarpiu.

Kaip karinį ir organizacinį vadovavimą, Ezekijas užtikrino ir dvasinį vadovavimą, nes šiuo bauginančiu metu siekė sustiprinti savo žmonių moralę. „Bet Judo karalius ryžosi prisidėti prie ruošimosi atsispirti priešui; ir, atlikęs viską, ką galėjo padaryti žmogiškas išradingumas ir jėgos, jis sukaupė savo pajėgas ir paragino jas būti drąsias.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 351)

Jei Ezekijas taip pasitikėjo Viešpačiu, kodėl jis įdėjo tiek pastangų pats? Ar jo darbai paneigė jo tikėjimą? žr. Fil 2,12–13 dėl bendradarbiavimo su Dievu, kuris teikia išties veiksmingą galią.

II. PROPAGANDA (Iz 36, 2–20)

Asirijos valdovai buvo ne tik žiaurūs, bet ir gudrūs. Jų tikslas buvo turtas ir galia, o ne tiesiog sunaikinimas (plg. Iz 10, 13–14). Kam naudoti išteklius užimant miestą jėga, jei galima įtikinti jo gyventojus pasiduoti? Taigi Sanheribas, užsiimdamas Lachišo apgultimi, pasiuntė savo rab šakę, savotišką vyriausiąjį pareigūną, kad paimtų Jeruzalę propaganda.

3. Kokiais argumentais rab šakė pasinaudojo, norėdamas įbauginti Judą? Iz 36, 2–20; taip pat žr. 2 Kar 18, 17–35; 2 Met 32, 9–19.

Rab šakė pateikė keletą gana galingų argumentų. Negalite pasitikėti Egiptu, kad jis jums padės, nes jis silpnas ir nepatikimas. Negalite pasikliauti Viešpačiu, kad Jis jums padės, nes Ezekijas įžeidė Jį, nugriaudamas aukštumų alkus ir aukurus visame Jude, liepdamas žmonėms garbinti prie vieno aukuro Jeruzalėje. Tiesą sakant, Viešpats yra Asirijos pusėje ir liepė Sanheribui sunaikinti Judą. Net neturite pakankamai parengtų vyrų dviem tūkstančiams arklių.

Kad išvengtumėte apgulties, kurios metu neturėsite ką valgyti ir gerti, pasiduokite dabar ir jumis bus tinkamai pasirūpinta. Ezekijas negali jūsų išgelbėti ir todėl, kad visų kitų Asirijos užkariautų tautų dievai jų neišgelbėjo, galite būti tikri, kad ir jūsų Dievas neišgelbės.

4. Ar rab šakė sakė tiesą?

Kadangi jo kalboje buvo daug tiesos, jo argumentai atrodė įtikinami. Jį palaikė du neišsakyti argumentai. Pirma, jis ką tik atvyko iš Lachišo, už beveik 50 kilometrų, kur asirai parodė, kas nutiko stipriai įtvirtintam miestui, kuris drįso jiems priešintis. Antra, jį lydėjo galingos Asirijos kariuomenės pajėgos (Iz 36, 2). Žinant kariuomenių ir miestų likimą kitose vietose (įskaitant Samariją, Šiaurės Izraelio sostinę (2 Kar 18, 9–10)), kurias Asirija įveikė, joks judėjas neturėjo pagrindo abejoti, kad žmogiškuoju požiūriu Jeruzalė buvo pasmerkta (palyginkite Iz 10, 8–11). Rab šakė taip pat buvo teisus sakydamas, kad Ezekijas išgriovė įvairias aukojimo vietas, norėdamas centralizuoti garbinimą Jeruzalės šventykloje (2 Kar 18, 4; 2 Met 31, 1). Bet ar ši reforma įžeidė Viešpatį, kuris buvo vienintelė viltis, likusi Jo tautai? Ar Jis ją išgelbės, ar Jis tai galėtų? Į šį klausimą turėjo atsakyti Dievas!

Ar kada nors teko būti panašiose aplinkybėse, kai žmogiškuoju požiūriu viskas atrodė žlugę? Kokia buvo vienintelė jūsų išeitis? Jei pageidausite, pasiruoškite pasidalyti su klase tuo patyrimu, kaip jūs susitvarkėte ir koks buvo galutinis rezultatas.

III. SUKRĖSTAS, BET NEAPLEISTAS (Iz 36, 21–37, 20)

5. Kaip sumani rab šakės kalba paveikė Ezekiją ir jo pareigūnus? 2 Kar 18, 37–19, 4; Iz 36, 21–37, 4.

Sukrėstas ir pasninkaudamas, Ezekijas kreipėsi į Dievą, nuolankiai ieškodamas Izaijo, to paties pranašo, kurio patarimo jo tėvas nepaisė, užtarimo.

6. Kaip Dievas padrąsino Ezekiją? Iz 37, 5–7.

Žinia buvo trumpa, bet jos pakako. Dievas buvo savo tautos pusėje. Izaijas išpranašavo, kad Sanheribas išgirs gandą, atitrauksiantį jį nuo jo išpuolio prieš Judą. Tai buvo nedelsiant įvykdyta.

Laikinai nusivylęs, bet jokiu būdu ilgam nepasidavęs, Sanheribas siuntė Ezekijui grasinančią žinią: „Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė neatsidurs Asirijos karaliaus rankose. Argi vadavo dievai tautas, kurias sunaikino mano protėviai?“ (Iz 37, 10. 12; taip pat žr. 2 Met 32, 17)

Šį kartą Ezekijas nuėjo tiesiai į šventyklą ir pateikė žinią galybių Viešpačiui, sėdinčiam „virš kerubų soste“ (Iz 37, 14–16).

7. Kaip Ezekijo malda atskleidžia, kas grėsė Jeruzalės krizėje? Iz 37, 15–20.

Sanheribas akivaizdžiai užsipuolė didžiausią Ezekijo gynybą – pasitikėjimą savo Dievu. Užuot palūžęs, Ezekijas kreipėsi į Dievą, kad parodytų, kas Jis yra, „kad visos karalystės žemėje žinotų, jog Tu vienas, Viešpatie, esi Dievas!“ (Iz 37, 20)

Pamaldžiai perskaitykite Ezekijo maldą (Iz 37, 15–20). Į kokius su Dievu susijusius aspektus jis atkreipia dėmesį? Kokį principą įžvelgiame šioje maldoje, galintį padrąsinti ir suteikiantį mums stiprybės, kad išliktume ištikimi per asmeninius sunkmečius?

IV. KITI ĮVYKIAI (Iz 37, 21–38)

Anot Sanheribo, kaip rašoma jo Metraščiuose, jis užėmė keturiasdešimt šešis įtvirtintus miestus, apgulė Jeruzalę ir padarė Ezekiją Hebrają „kaliniu Jeruzalėje, jo karališkojoje rezidencijoje, kaip paukštį narve.“ (James B. Pritchard, editor, Ancient Near Eastern Texts Relating to the Old Testament (Princeton, New Jersey: Princeton University Press, 1969), 288 p.) Tačiau nepaisant jo pomėgio, papildančio jo didžiulį ego, propagandai, nei tekste, nei paveiksluose jis netvirtina užėmęs Jeruzalę. Žmogišku požiūriu tai stebina, atsižvelgiant į neišsenkančią Sanheribo galią ir tai, kad Ezekijas rengė prieš jį maištą. Maištavusieji prieš Asiriją gyveno trumpai ir mirdavo žiauriai.

Mokslininkai pripažįsta, kad net jei neturėtume biblinio įrašo, mes būtume priversti pripažinti, kad turėjo įvykti stebuklas. Tai, kad Sanheribas savo „neprilygstamų“ rūmų sienas išpuošė reljefais (iškaltais paveikslais), aiškiai vaizduojančiais jo sėkmingą Lachišo apgultį, atrodo kyla iš to, kad jam reikėjo veido apsaugos priemonės. Jei ne Dievo malonė, šiuose paveiksluose būtų pavaizduota Jeruzalė! Sanheribas nepapasakojo likusių įvykių, bet tai padarė Raštas.

8. O kokie tie likę įvykiai? Iz 37, 21–37.

Atsakydamas į Ezekijo visiško pasitikėjimo maldą, Dievas pasiuntė Judui visiško užtikrinimo žinią, kuri verda ištirpusios lavos įniršiu prieš išdidų Asirijos karalių, išdrįsusį suduoti dangiškam karalių Karaliui per skruostą (Iz 37, 23). Tuomet Dievas greitai įvykdė savo pažadą ginti Jeruzalę (2 Kar 19, 35–37; 2 Met 32, 21–22; Iz 37, 36–38).

Didelė krizė reikalauja didelio stebuklo, o pastarasis buvo didelis. Kūnų buvo daug – 185 000. Taigi Sanheribas neturėjo kito pasirinkimo, kaip grįžti namo, kur jis mirė (palyginkite Izaijo pranašystę Iz 37, 7–38).

„Hebrajų Dievas pranoko išdidų asirą. Aplinkinių tautų akyse buvo išaukštinta Jehovos garbė. Jeruzalėje žmonių širdys buvo kupinos švento džiaugsmo.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 361) Be to, jei Sanheribas būtų užkariavęs Jeruzalę, jis būtų ištrėmęs gyventojus tokiu būdu, kad Judas būtų praradęs savo tapatybę, kaip Šiaurinis Izraelis. Žvelgiant iš vienos pusės, nebūtų likę žydų, iš kurių kilo Mesijas. Jų istorija būtų pasibaigusi. Bet Dievas išlaikė viltį gyvą.

Ką atsakote į tokį netikinčiojo Biblija ar Biblijos Dievu klausimą: Ar teisinga, kad šie asirų kareiviai masiškai mirtų tik dėl to, kad jie gimė būtent ten? Kaip jūs asmeniškai suprantate Viešpaties veiksmus čia?

V. LIGOJE IR TURTE (Iz 38–39)

Izaijo 38 ir 39 (2 Karalių 20) įvykiai rutuliojosi labai arti to meto, kai Dievas išgelbėjo Ezekiją iš Sanheribo, nors išgelbėjimas, kaip nusakyta Izaijo 37 (taip pat žr. 2 Kar 19), dar nebuvo įvykęs. Iš tiesų Iz 38, 5–6 ir 2 Kar 20, 6 parodyta, kad Asirijos grėsmė niekur nedingo.

„Šėtonas buvo pasiryžęs ir pražudyti Ezekiją, ir sugriauti Jeruzalę, juk jei nebebūtų Ezekijo, nebevyktų reforma ir Jeruzalė kristų lengviau.“ („The SDA Bible Commentary“, 4 t., p. 240)

9. Ką pateikta ištrauka mums sako apie tai, koks svarbus Dievo tautai yra geras vadovavimas?

10. Kokiu ženklu Viešpats sustiprino Ezekijo tikėjimą? 2 Kar 20, 8–10; Iz 38, 6–8.

Atmesdamas Dievo ženklus (Izaijo 7), Ahazas pradėjo tokių įvykių eigą, dėl kurios kilo problemų su Asirija. Bet dabar Ezekijas paprašė ženklo (2 Kar 20, 8); taigi Dievas sustiprino jį, kad jis galėtų įveikti krizę, kurią jo tėvas užkrovė Judui. Iš tikrųjų šešėlio grąžinimas buvo įmanomas tik per stebuklą.

Babiloniečiai tyrinėjo dangaus kūnų judėjimą ir tiksliai jį fiksavo. Taigi jie būtų pastebėję keistą saulės elgesį ir pagalvoję, ką tai reiškia. Tai, kad karalius Merodach Baladanas siuntė pareigūnus šiuo metu, nėra atsitiktinumas. Babiloniečiai suprato ryšį tarp Ezekijo išgijimo ir stebuklingo ženklo.

Dabar mes žinome, kodėl Dievas pasirinko būtent šį ženklą. Kaip vėliau Jis panaudojo Betliejaus žvaigždę išminčių kelionei iš Rytų, Jis panaudojo saulę, kad atvyktų Babilono pasiuntiniai. Tai jiems buvo išskirtinė galimybė sužinoti apie gyvąjį Dievą. Merodach Baladanas visą savo vadovavimo laikotarpį siekė ilgalaikės nepriklausomybės nuo Asirijos. Jam reikėjo galingų sąjungininkų, o tai paaiškina jo paskatą susisiekti su Ezekiju. Jei pati saulė judėdavo Ezekijo prašymu, ką jis galėtų padaryti Asirijai?

Kaip Ezekijas nepasinaudojo neįtikėtina galimybe pašlovinti Dievą ir nukreipti babiloniečius pas Jį? Koks buvo rezultatas? Izaijo 39. Ezekijas, kuris turėjo jiems liudyti apie Viešpatį, vietoj to rodė savo „šlovę“. Kokia čia mums pamoka?

Tolesniam tyrinėjimui: „Tik tiesioginiu Dievo įsikišimu šešėlis galėjo grįžti dešimčia pakopų; ir tai turėjo būti ženklas Ezekijui, kad Viešpats išgirdo jo maldą. Atitinkamai, ‘pranašas šaukėsi Viešpaties: ir Jis sugrąžino atgal šešėlį dešimčia pakopų, kuriomis saulė buvo nusileidusi ant Ahazo laiptų’“ (2 Kar 20, 8–11) (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 342).

„Šių tolimo krašto valdovo pasiuntinių apsilankymas suteikė Ezekijui galimybę išaukštinti gyvąjį Dievą. Kaip lengva jam buvo papasakoti jiems apie Dievą, visų kūrinių išlaikytoją, kurio palankumu jo paties gyvybė buvo išsaugota, kai visos kitos viltys buvo žlugusios! […] Tačiau Ezekijo širdį užvaldė išdidumas bei tuštybė ir, išaukštindamas save, jis parodė geidulingoms akims lobius, kuriais Dievas praturtino savo tautą. Karalius ‘aprodė savo iždą, sidabrą ir auksą, prieskonių ir geriausio aliejaus atsargas, ginklų sandėlius, visus turtus, kokių tik turėjo rūsiuose. Neliko nieko nei jo rūmuose, nei visoje karalystėje, ko nebūtų jiems parodęs’ (Iz 39, 2). Jis tai padarė norėdamas ne pašlovinti Dievą, bet išaukštindamas save svetimtaučių valdovų akyse“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 344).

Klausimai aptarimui:

1. Kaip šėtonas primena Asirijos rab šakę? Ar jis sako tiesą teigdamas, kad nusidėjome (Zch 3, 1)? Kaip Dievas reaguoja? Perskaitykite Zch 3, 2–5. Kokia yra mūsų vienintelė viltis prieš šiuos kaltinimus? Rom 8, 1.

2. Ar šėtonas liaujasi kaltinęs, kai mums atleidžiama? žr. Apr 12, 10. Kai mums atleidžiama, o šėtonas ir toliau sako, kad priklausome jam dėl mūsų nuodėmės, koks jo kaltinimo pobūdis? žr. Įst 19, 16–21 (įsakymas dėl meluojančio, nedoro liudytojo).Santrauka: Reaguodamas į ištikimo karaliaus šauksmą, Dievas išgelbėjo savo tautą ir parodė, kas Jis yra – visagalis Izraelio Karalius, kuriam pavaldus žemės likimas; Jis ne tik sunaikina tuos, kurie bando sunaikinti Jo tautą, bet ir suteikia galimybes kitiems tapti Jo tautos dalimi, kad ir koks asmuo bebūtų „babilonietis“.