Rugpjūčio 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 2, 1–12; 1 Kar 18; 1 Kar 19, 1–8; Mt 5, 1–3; Iz 53, 4–6; 2 Kar 2, 11.
Įsimintina eilutė: „Viešpats mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis? Viešpats mano gyvenimo tvirtovė, tad prieš ką turėčiau drebėti?“ (Ps 27, 1)
Daugelis žmonių, su kuriais Jėzus susidūrė tarnaudamas žemėje, sirgo, kartais net mirtinai. Jie ėjo pas Jėzų išgyti ir pailsėti nuo savo kančių. Ir jie visada to sulaukdavo.
Kartais jie visiškai pasveikdavo Jam tiesiog ištarus žodį. Kartais Jis paliesdavo ligonius ir jie stebuklingai pasveikdavo. Kartais Jis juos išsiųsdavo, ir jie išgydavo jiems keliaujant. Jėzus išgydė vyrus, moteris, vaikus, žydus, ne žydus, turtingus ir vargšus, kuklius žmones. Baisiausi raupsų ir aklumo atvejai Jam nebuvo per sudėtingi. Iš tiesų, Jis net išgydė tuos, kurie sirgo baisiausiai iš visų – mirtimi.
Šią savaitę mes apžvelgsime du labai skirtingus išgydymo pavyzdžius. Vienu, ligonis taip sunkiai sirgo, kad net negalėjo pats ateiti pas Jėzų. Jo simptomai buvo aiškiai matomi visiems. Kitu atveju akivaizdžių simptomų nebuvo. Abiem atvejais išgydymas įvyko Dievo laiku ir būdu.
Tyrinėdami atgaivos nuo skausmo ir kančios temą, apsvarstysime klausimą, su kuriuo mes visi tam tikru metu susidūrėme krikščioniškame gyvenime. O kas nutinka, kai neatsiliepiama į mūsų maldas išgyti?
Kaip tada rasti atgaivą?
I. IŠGYDANTI ATGAIVA
Jei mums kada ir reikia poilsio, tai tuomet, kai sergame. Mums reikia fizinio poilsio, kad mūsų kūnas galėtų stiprinti imuninę sistemą.
Mums taip pat dažnai reikia protinio poilsio. Kartais tiesiog reikia poilsio nuo kažko, kas nepavojinga gyvybei, pavyzdžiui, peršalimo ar migrenos. Mes gulime ir stengiamės negalvoti apie viską, ką turėtume daryti, bet negalime.
Kartais, kai ištinka kažkas pavojingo gyvybei, mes nemiegame ir nerimaujame dėl to, kokie bus medicininių tyrimų rezultatai. Ir tada dažnai pradedame galvoti – kodėl? Ar pagaliau ta nesveika gyvensena mus pasivijo? Gal viskas dėl vaistų, kuriuos vartojome prieš 20 metų? Gal papildomas svoris, kurį nešiojome pastaruosius kelerius metus? Gal Dievas baudžia už tą slaptą nuodėmę, apie kurią niekas nežino?
1. Perskaitykite Mk 2, 1–4. Kas čia vyko? ________________________________________________________________________
Paralyžiuotajam šiame pasakojime atvejis buvo akivaizdus. Knygoje „Su meile iš Dangaus“ (p. 241) pateikiamas kontekstas. Paralyžiuotasis darė tai, kuo jis nesididžiavo. Jo nuodėmingas gyvenimas lėmė šią ligą, o dvasiniai ekspertai brėžė tiesiąją nuo priežasties iki padarinių. Šią ligą jis užsikrovė sau savo nuodėmėmis, o išgydymo nebuvo.
Toks nusistatymas gali būti labai tipiškas. Dažnai atrodo, kad esame apsėsti to, kas tai padarė. Jei buvo padarytas koks nors nusikaltimas, kažkas turi už tai sumokėti. Jei kažkur įvyko avarija, reikėtų ką nors paduoti į teismą. Tačiau kaltės priskyrimas neatneša išgydymo sergančiajam.
Pirminiame Dievo sumanyme nebuvo skausmo, ligų ir kančių. Liga į šią planetą atėjo tik su nuodėme. Štai kodėl Dievas davė mums su sveikata susijusias gaires, kad dabar galėtume džiaugtis geresne gyvenimo kokybe. Bet kol būsime šiame nuodėme sergančiame pasaulyje, nebus jokių sveikatos garantijų, kad ir kaip kruopščiai laikytumės sveikatos principų.
Gera žinia yra ta, kad Dievas gali suteikti mums atgaivą, nesvarbu, ar sergame, ar esame sveiki; nesvarbu, ar mūsų ligą lėmė mūsų pačių elgesys, kažkieno aplaidumas, ar mūsų genai, ar tai tiesiog šalutinis gyvenimo šiame nuodėmingame pasaulyje poveikis. Dievas žino, kaip suteikti mums atgaivą.
Kai kas nors suserga, nenaudinga priskirti kaltę. Tuo pačiu, kodėl, tam tikrais atvejais, ligos priežasties supratimas gali būti esminis žingsnis link išgijimo ir pasveikimo?
II. ŠAKNŲ IŠGYDYMAS
Paralyžiuotasis buvo nuleistas prie Jėzaus, ir visų akys nukrypo į Jėzų. Ar Jis išgydys akivaizdų nusidėjėlį? Ar Jis tars žodį, sudrausmindamas ligą?
2. Kaip Jėzus išgydė paralyžiuotąjį? Ką Jėzus pirmiausia dėl jo padarė? Perskaitykite Mk 2, 5–12. _____________
Kadangi mes mažai žinome apie ligą, kol nepastebime simptomų, dažnai apie ligą galvojame tik kaip apie simptomus. Manome, kad simptomų atsikratymas reiškia išgydymą. Jėzus elgiasi kitaip. Jis žino visų kančių ir ligų šaknį ir pirmiausia gydymą sutelkia į tai.
Paralyžiuotojo atveju, užuot iškart išgydęs akivaizdžius ligos padarinius, Jėzus eina tiesiai prie to, dėl ko šis vyras labiausiai nerimavo. Paralyžiuotasis labiau jautė kaltės ir atsiskyrimo nuo Dievo naštą, nei savo ligą. Dieve atgaivą radęs žmogus sugeba ištverti bet kokias fizines kančias, kurios gali jį ištikti šiame nuodėme sergančiame pasaulyje. Taigi Jėzus eina tiesiai prie šaknų ir pirmiausia atleidžia.
Religiniai vadovai buvo šokiruoti, išgirdę Jėzų skelbiant atleidimą. Atsakydamas į jų neišsakytus kaltinimus, Jėzus iškelia klausimą.
3. Perskaitykite Mk 2, 8–9. Kokį iššūkį Jėzus iškelia ten buvusiems Rašto aiškintojams? Kokią problemą Jis iš tikrųjų sprendė? _________________________________
Kalbos paprastai yra menkavertės, bet ne tada, kai kalba Dievas. Galingu Dievo žodžiu viskas atsirado (Pr 1). Nors atleidimas nėra kažkas, ką galime pamatyti, jis brangiai kainuoja. Atleidimas kainavo Dievo Sūnaus gyvybę ant kryžiaus. Visa kita yra antraeilis dalykas. Norėdamas parodyti atleidimo galią ir tikrovę, Jėzus nusprendžia išgydyti paralyžiuotąjį.
Dievas pirmiausia nori išgydyti mūsų vidų. Ir tada Jis kartais nusprendžia mus nedelsiant išgydyti fiziškai, kaip ir paralyžiuotojo atveju, o kartais mums teks laukti prisikėlimo ryto, kad patirtume fizinį išgydymą. Šiaip ar taip, mūsų Gelbėtojas nori, kad net ir kančioje galėtume rasti atgaivą Jo meilėje, malonėje ir atleidime.
Kaip galime rasti atgaivą ir ramybę, net jei į mūsų maldas dėl išgydymo, bent jau dabar, neatsakoma?
III. PABĖGIMAS
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, labiausiai visame pasaulyje paplitusi ir kasmet daugiau kaip trijų šimtų milijonų žmonių patiriama liga ne visada turi akivaizdžius simptomus. Depresija yra pagrindinė neįgalumo priežastis visame pasaulyje ir labiausiai prisideda prie pasaulinės ligų naštos.
Deja, dažnai apie depresiją krikščionys nekalba, nes ji gali būti laikoma tikėjimo trūkumo ženklu. Galų gale, argi krikščionys ne visada turėtų būti kupini džiaugsmo, laimės ir panašiai? Taigi, ar depresija nėra ženklas, kad kažkas negerai mūsų santykiams su Dievu?
Daugelis žmonių žino, kad tai netiesa. Net ištikimi krikščionys kartais gali susidurti su depresija, ypač po traumuojančio įvykio, ir tai nėra tikėjimo ar pasikliovimo Dievu stokos ženklas. Vėlgi, galima perskaityti Psalmes ir pamatyti skausmą, kančią ir sielvartą, kuriuos patyrė ištikimi Dievui žmonės.
Kartais depresija lėtai ir tyliai mus užvaldo, ir mes ją atpažįstame tik tada, kai ji kaip reikiant sugriebia. Kartais ji smogia greitai, po ypatingai alinančio emocinio ar fizinio įvykio. Pavyzdžiui, ištikimas Dievo pranašas Elijas buvo visiškai išsekęs emociškai ir fiziškai po įvykių ant Karmelio kalno.
4. 1 Karalių 18 Elijas ką tik matė Dievo stebuklą – iš dangaus nužengusią ugnį. Kaip atsakymą į jo maldą, jis matė iškritusį lietų, pabaigusį trejų metų sausrą. Kodėl Elijas reagavo į Jezabelės grėsmę pabėgimu? Perskaitykite 1 Kar 19, 1–5. _____________
Elijas išgyveno labai varginančias dvidešimt keturias valandas. Šis patyrimas kartu su pažadinimu ir mirties grėsme sukėlė Elijui depresiją.
Be to, Elijas dalyvavo, kai maždaug 850 Baalo pranašų buvo nužudyti, kai kurie iš jų galimai net jo rankomis (1 Kar 18, 40). Toks įvykis, net jei jis nulemtas deramos priežasties, gali lengvai sukelti trauminį stresą tiems, kurie arba stebi, arba, blogiau, dalyvauja.
Taigi Elijas bėga, bandydamas išsisukti. Kartais bėgame prie šaldytuvo ir stengiamės patirti laimę valgydami. Kartais stengiamės miegu užslopinti emocinį išsekimą. Kartais ieškome naujų santykių, darbo ar vietos, kad pabėgtume. O kartais įninkame į daugiau darbo, daugiau nusistatome terminų ir susitikimų, nes labiau stengiamės pabėgti nuo bevardžio dalyko, kuris sunaikina mūsų džiaugsmą ir poilsį. Ir, žinoma, daug žmonių vartoja tam tikrus „vaistus“, bandydami numalšinti skausmą. Galų gale šie dalykai tik užmaskuoja simptomus; jie neišsprendžia problemos ir dažnai gali ją tik dar labiau pabloginti.
IV. PERNELYG PAVARGĘS BĖGTI
Elijas buvo pernelyg pavargęs ir toliau bėgti. Taip, jis vėl meldėsi. Ši malda labai skiriasi nuo tikėjimo kupinos maldos, į kurią Dievas atsakė ant Karmelio kalno (1 Kar 18, 36–37) priešais Baalo kunigus ir pranašus, dvariškius ir paprastus žmones. Tai paprasta, trumpa beviltiškumo malda.
5. 1 Kar 19, 4 Elijas sakė, kad jis nėra geresnis už savo protėvius. Apie ką jis kalbėjo?
Kai Elijas pagaliau nusiramino, jį apėmė kaltės jausmas. Jis suprato, kad greitas jo pasitraukimas pakenkė tam, kas galėjo sukurti puikią progą reformai Izraelyje. Jis suprato, kad nuvylė tuos, kuriems jo reikėjo. Ir jis bejėgis ką nors padaryti. Taigi skaudžią apmąstymų akimirką, gerai žinodamas savo tautos istoriją, jis mato save tokį, koks yra iš tikrųjų.
Toks apreiškimas gali būti skausmingas kiekvienam iš mūsų, pamatyti save tokius, kokie esame iš tikrųjų, ar ne? Turėtume būti itin dėkingi už pažadą, juk kad ir koks nuodėmingas buvo mūsų gyvenimas, Kristuje Dievas matys mus tokius, kokį mato Jėzų. Kokios didesnės vilties galime tikėtis, kad tikėjimu galime pasikliauti Kristaus teisumu? (žr. Fil 3, 9)
Nepaisant to, depresija gali mus įsiurbti į tamsų savigraužos sūkurį. Kartais imame galvoti, kad mirtis yra vienintelė išeitis.
Atrodo, kad taip nutiko Elijui. Jam visko buvo per daug. Jis sakė: „Gana! – šaukė jis, – imk Viešpatie, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius“ (1 Kar 19, 4).
Gera žinia ta, kad didysis Gydytojas nesmerkė Elijo. Dievas geriau už mus supranta, su kuo susiduriame kovodami su depresija.
„Kartais galime nepastebėti Atpirkėjo, pasilenkusio virš mūsų su meile ir užuojauta. Bet yra būtent taip. Mes galime nejausti Jo prisilietimo, bet Jo gailestinga raka yra virš mūsų.“ (E. Vait, „Kelias pas Kristų“, 95 p.)
Dievas žino ir supranta, kad kelionė mums „per sunki“ (1 Kar 19, 7), tačiau kartais Jam tenka palaukti, kol nustosime bėgti. Tada Jis gali įsikišti.
Kartais skęstantieji taip susipainioja, kad grumiasi su gelbėtoju. Tuomet gelbėtojas turi atsitraukti ir laukti, kol auka iš tikrųjų neteks sąmonės, kad galėtų ją išgelbėti.
Kokią viltį ir paguodą galite įžvelgti šiose eilutėse: Ps 34, 19; Mt 5, 1–3; Ps 73, 26; Iz 53, 4–6?
V. ATGAIVA IR DAUGIAU
Dievas žinojo, kad bėgimas Eliją nuvargino. Dievas žinojo, kad Elijas buvo labiau pavargęs emociškai ir dėl didžiulės kaltės naštos, nei dėl fizinio nuovargio. Kaip Jėzus padarė paralyžiuotajam po tiek metų, Dievas nuvalo praeitį ir suteikia Elijui atgaivą. Pagaliau jis tikrai gali miegoti ir atsigaivinti.
Tikėtina, kad tokia ir būtų pasakojimo pabaiga, bet taip nėra. Dievo atgaiva nėra vienkartinis įvykis. Dievo atgaiva susijusi su išgydymu – lėtai pamirštant neigiamas mintis ir žalingus įpročius. Dievas neskuba išgydyti.
6. Perskaitykite 1 Kar 19, 5–8. Kur Elijas ėjo dabar ir kodėl? _________________
Pailsėjęs Elijas vėl bėga. Bet šį kartą Dievas perorientuoja jo bėgimą. Dievas supranta, kad gyvenimas šiame nuodėmingame pasaulyje gali sukelti ir sukels depresiją. Jis supranta mūsų impulsą bėgti, bet nori perorientuoti bėgimą. Vietoj visų žalingų prisitaikymo mechanizmų, kuriuos išbandome, Jis nori, kad bėgtume pas Jį. Kai tik mes pradėsime bėgti pas Jį, Jis nori mus išmokyti išgirsti švelnų tylų dvelksmą (1 Kar 19, 12), kuris suteiks mums atgaivą.
Elijas neturėjo jėgų atsikelti ir keliauti susitikti su Dievu. Dievas suteikia jėgų susitikimui, ir Dievas žada geresnį rytojų.
Kai Elijas gulėjo po kadagiu ir norėjo mirti, jis tikėjo, kad jo geriausios dienos jau praėjo.
7. Perskaitykite 1 Kar 19, 15–16 ir 2 Kar 2, 11. Kas vis dar laukė Elijo?
Dievas žinojo, kad Elijo laukė geresnės dienos. Pranašas išgis, išmokęs suderinti savo gyvenimą su Dievo ritmu ir priėmęs Jo atgaivą. Dar bus karalių, kuriuos reikės patepti, reikės pasirinkti tesėją. Dievas jau žinojo apie Eliziejų, kuris Elijui taps artimas kaip sūnus. Dievas žinojo, kad tikėdamas Elijas vėl prišauks ugnį iš dangaus (2 Kar 1, 10). Elijui nebus beviltiškos mirties po kadagiu, bet ugnies vežimas, gabenantis į dangų atgaivai.
Ko pasakojimas apie Eliją gali išmokyti apie tai, kodėl, kad ir kaip blogai jaučiamės, Dievo stiprybe vis tiek turime stengtis nepasiduoti?
Tolesniam tyrinėjimui: „Nuolat keičiantis aplinkybėms, pokyčiai tampa ir mūsų patyrimo dalimi; šie pokyčiai mus arba pakylėja, arba prislegia. Tačiau aplinkybių pasikeitimas negali pakeisti Dievo santykio su mumis. Jis yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius; ir Jis prašo mūsų neabejotinai pasikliauti Jo meile.“ (E. Vait, „In Heavenly Places“, p. 120)
„Nuolat žiūrėkite į Jėzų, tikėjimu atnašaudami tylias maldas, laikykitės Jo galios, nesvarbu, ar patiriate akivaizdų jausmą, ar ne. Ženkite pirmyn, tarsi kiekviena malda būtų pateikta Dievo sostui ir į ją atsakytų Tas, kurio pažadai niekada nenuvilia. Eikite išvien, giedodami Dievui savo širdyje, net kai slegia našta ir liūdesys. Aš jums sakau kaip ta, kuri žino, šviesa ateis, džiaugsmas bus mūsų, o rūkas ir debesys atsitrauks. Iš šešėlio ir tamsos slegiančios galios pereiname į aiškią Jo buvimo šviesą.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 2 t., p. 242)
Klausimai aptarimui:
1. Dažnai labai sunku padėti kenčiantiems nuo psichikos sutrikimų ar depresijos. Kokia būtų gera strategija jūsų bažnyčiai, kaip išmokti efektyviau tarnauti depresijos paliestiems žmonėms?
2. Mums dažnai sunku būti atviriems ir sąžiningiems Dievo akivaizdoje. Perskaitykite keletą psalmių ir atkreipkite dėmesį, kokie atviri ir sąžiningi prieš Dievą buvo kai kurie rašiusieji Bibliją. Kaip galime puoselėti atvirumo ir sąžiningumo atmosferą vietinėje bendruomenėje?
3. Melstis dažnai būna sunku, kai susiduriame su depresija. Aptarkite užtarimo maldos galią vardan tų, kurie negali melstis už save.
4. Kodėl itin svarbu prisiminti, kad tikėjimas nėra jausmas? Tai, kad esame prislėgti, netekę drąsos, bijome ir jaudinamės, dar nereiškia, kad mums trūksta tikėjimo ar pasikliovimo Dievu. Tai tik reiškia, kad šiuo metu mes esame prislėgti, netekę drąsos, bijome ir jaudinamės, juk mums visiems teko taip jaustis kažkuriuo laikotarpiu. Kaip mes galime suprasti, kad tokiais atvejais laikytis tikėjimo yra itin svarbu, kad ir kaip sunku tai atrodytų?
5. Kokią didelę viltį galite įžvelgti pasakojime apie paralyžiuotąjį, ypač, jei dėl nuodėmingos gyvensenos jus ištiko ligos ir negalavimai?
1 comments
💓💓💓🙏🙏🙏😊