Liepos 31 – rugpjūčio 6 d.
Šios svaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 34; Hbr 11, 17–22; Įst 4, 29; 1 Jn 3, 1–2; Pr 39; Ef 6, 1–13.
Įsimintina eilutė: „Tad jūs, mielieji, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės. Todėl aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir iki amžinybės dienos! Amen.“ (2 Pt 3, 17–18)
Jaunuolis atidžiai stebėjo horizontą. Galiausiai jis juos pamatė. Jis ieškojo savo brolių jau kelias dienas. Artindamasis, mojuodamas ir šaukdamas niūriai grupei, jis nesulaukė šilto priėmimo. Jo paties broliai iš tikrųjų norėjo jį nužudyti. Jei ne Rubenas, galbūt net nebūtų ką papasakoti. Rubenas įtikino likusius, kad šiek tiek aplamdytų Juozapui šonus ir įmestų į išdžiuvusį šulinį. Vėliau Judas sugalvojo, kaip atsikratyti Juozapo ir užsidirbti šiek tiek pinigų, parduodant jį vergų prekeiviams.
Koks sutrikusios šeimos pavyzdys!
Gyvenime mes galime pasirinkti daug dalykų, bet ne savo šeimą. Niekas nėra tobulas ir nė vienas iš mūsų neturi tobulų šeimų bei nepriekaištingų santykių šeimoje. Kai kurie iš mūsų yra palaiminti tėvų, brolių ir seserų bei kitų šeimos narių, atspindinčių Dievo meilę, tačiau daugeliui tenka tenkintis ne idealiais santykiais. Šeimos santykiai dažnai yra sudėtingi ir skausmingi, todėl būname neramūs, įskaudinti ir nešiojamės emocinio bagažo naštą, kurią mes savo ruožtu krauname kitiems.
Kaip galime rasti Dievo atgaivą šioje gyvenimo srityje? Šią savaitę mes prieiname prie pasakojimo apie Juozapą ir jo šeimos saitus, kad pamatytume, kaip Dievas darbuojasi, išgydo ir suteikia emocinę atgaivą, nepaisant žlugusių šeimos santykių.
I. SUTRIKIMAS NAMUOSE
Juozapas žinojo, kas yra nedarni šeima. Tai jam buvo žinoma nuo jo prosenelių Abraomo ir Saros. Kai Sara suprato esanti nevaisinga, ji įtikino Abraomą sueiti su jos tarnaite Hagara. Vos Hagara pastojo, prasidėjo varžybos. Tokioje aplinkoje užaugę Izmaelis ir Izaokas pernešė įtampą į savo šeimas. Izaokas rodė palankumą Ezavui, o Jokūbas visą gyvenimą stengėsi pelnyti tėvo meilę ir pagarbą. Vėliau Jokūbas buvo apgautas ir vedė dvi seseris, kurios nesutarė ir varžėsi tarpusavyje gimdydamos vaikus, net pasitelkdamos savo tarnaites, kad Jokūbui gimdytų vaikų.
1. Peržiūrėkite įvykį Pradžios 34. Kokį poveikį visos šeimos ir jauno Juozapo jausmams bei santykiams butų padarę visi šie įvykiai?
Motinų varžymasis akivaizdžiai persidavė vaikams, kurie užaugo pasirengę peštis. Būdami jauni, vyresnieji Juozapo broliai jau išžudė visus vyrus Sicheme. Vyriausias brolis Rubenas rodė dominavimą ir pasipriešinimą senstančiam tėvui, sugulęs su Bilha, Rachelės tarnaite ir kelių Jokūbo vaikų motina (Pr 35, 22). Tuo tarpu Juozapo brolis Judas palaikė savo našlę marčią kekše ir galiausiai su ja susilaukė dvynių (Pr 38).
Jokūbas įpylė žibalo į ugnį akivaizdžiu palankumu Juozapui, padovanodamas brangų puošnų apdarą (Pr 37, 3). Tokia patriarcho šeima galėjo varžytis su bet kuria kita nedarnia šeima.
2. Jūsų manymu, kodėl Abraomas, Izaokas ir Jokūbas yra tikėjimo didvyriai, išvardyti Hbr 11, 17–22, žinant jų painius šeimyninius santykius?
Tikėjimo didvyriai dažnai neatitinka nei savų, nei Dievo lūkesčių. Šie vyrai paminėti Hebrajams 11 ne dėl painių santykių šeimoje, bet nepaisant šių santykių. Patirdami sunkumus šiais šeimos klausimais, jie mokydavosi – dažnai sunkiuoju būdu – apie tikėjimą, meilę ir pasikliovimą Dievu.
Kokią šeimos painiavą paveldėjote? Kaip pasišventimas Viešpačiui ir Jo keliui gali padėti tai pakeisti bent jau ateityje?
II. NAUJOS KRYPTIES PASIRINKIMAS
Keliaudamas į Egiptą, kur jis bus parduotas kaip vergas, Juozapas patiria skausmą, sudėtingus santykius ir nerimą. Tai nebuvo poilsinė kelionė, jam tramdant ašaras.
„Juozapą įsigiję pirkliai gabeno jį į Egiptą. Kai karavanas, keliaudamas į pietus, priartėjo prie Kanaano sienos, jaunuolis galėjo tolumoje įžiūrėti kalvas, tarp kurių stovėjo jo tėvo palapinės. Jis graudžiai verkė, vienatvėje ir varge galvodamas apie mylintį tėvą. Ir vėl jam prieš akis iškilo scena Dotane. Jis regėjo įpykusius savo brolius ir jų žiaurius jį varstančius žvilgsnius. Aštrūs, įžeidžiantys žodžiai, kuriais jie sutiko jo maldavimus, tebeskambėjo ausyse. Virpančia širdimi jis mąstė apie tai, kas jo laukia. Kokia stulbinanti permaina – meiliai puoselėjamas sūnus tapo niekinamu ir bejėgiu vergu! Kokia gi bus jo – vienišo ir be draugų – dalia toje svetimoje šalyje, į kurią jis vyksta? Neapsakomas liūdesys ir baimė sukaustė Juozapą. … Tada jo mintys nukrypo į tėvo Dievą. Iš vaikystės Juozapas buvo mokomas Jį mylėti ir pagarbiai Jo bijoti. Ne kartą savo tėvo palapinėje jis klausėsi pasakojimo apie regėjimą, kurį Jokūbas matė iškeliavęs iš namų kaip tremtinys ir bėglys. … Dabar visas šias brangias pamokas jis aiškiai prisiminė. Juozapas patikėjo, kad jo tėvų Dievas bus ir jo Dievas. Taigi jis visiškai pasikliovė Viešpačiu ir meldėsi, kad Izraelio Globėjas jo neapleistų tremties šalyje.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 167)
Kai kurios kultūros svarbesniu laiko bendruomenės vaidmenį vietoje asmens, kitos linkusios pabrėžti asmens vaidmenį labiau už bendruomenės. Nors Šventajame Rašte yra pusiausvyra tarp šių dviejų požiūrių, akivaizdu, kad reikia asmeninio ir bendruomeninio pasišventimo Dievui. Juozapas pradeda atrasti atgaivą santykiuose apsispręsdamas asmeniškai sekti Dievu.
3. Ko šios eilutės mus moko apie asmeninį pasišventimą? Įst 4, 29; Joz 24, 15; 1 Met 16, 11; Ps 14, 2; Pat 8, 10; Iz 55, 6.
Norėdami rasti poilsį, kiekvienas turime priimti asmeninį sprendimą sekti Dievu. Net jei mūsų protėviai buvo dvasiniai milžinai, šis tikėjimas ir dvasingumas nėra perduodami genetiškai. Atminkite, kad Dievas turi tik vaikų, bet neturi anūkų.
Kodėl svarbu kiekvieną dieną, net kiekvieną dienos akimirką, pasišvęsti Dievui? Kas atsitiks to nepadarius?
III. TIKROS SAVIVERTĖS ATRADIMAS
Jei Juozapas puoselėjo kokias nors viltis pabėgti ir atrasti kelią namo, jos žlugo jam atkeliavus į Egiptą, kur Juozapas perparduodamas gerai žinomai šeimai. Pr 39, 1 pasakoja, kad iš „izmaelitų jį nupirko Potifaras – egiptietis, faraono pareigūnas, sargybos viršininkas“. Staiga jaunuolis pateko į keistos naujos kalbos kultūrą.
Mūsų šeima ir artimi santykiai yra labai svarbūs ugdant savivertę. Juozapas užaugo tikėdamas, kad jis yra ypatingas – mylimiausios žmonos vyriausias sūnus (Pr 29, 18). Jis neabejotinai buvo tėvo numylėtinis ir vienintelis su puošniu apdaru (Pr 37, 3–4).
Bet kas jis buvo dabar? Vergas, kurį panorėjus buvo galima nusipirkti ar parduoti. Pažvelkite, kaip greitai pasikeitė jo padėtis. Atrodė, kad gyvenimas greitai prieš jį atsisuko.
Iš tiesų, Juozapas suprato tai, ko turime išmokti visi. Jei būsime priklausomi nuo kitų nuomonės, ko esame verti, tada mums teks žengti nelygiu keliu ir būsime siaubingai pasimetę, nes ne visiems rūpės, kas ar kokie mes esame. Vietoj to mūsų savivertė turi priklausyti nuo Dievo nuomonės apie mus – kokius mus mato Dievas, o ne nuo tų vaidmenų, kurie mums tenka šiuo metu.
4. Kaip Dievas mato kiekvieną iš mūsų? Iz 43, 1; Mal 3, 17; Jn 1, 2; Jn 15, 15; Rom 8, 14; 1 Jn 3, 1–2.
Dievas į kiekvieną iš mūsų žiūri per malonės akinius. Jis įžvelgia mums nematomas galimybes, grožį ir talentą. Galų gale Jis buvo pasirengęs mirti už mus, kad suteiktų mums galimybę tapti viskuo, kuo esame sukurti tapti. Nors Kryžius parodo mums mūsų nuodėmingumą ir didelę kainą, kurią teko sumokėti už mūsų atpirkimą, Kryžius taip pat parodo, kad esame itin brangūs Dievui. Nepriklausomai nuo to, ką kiti galvoja apie mus ar net ką galvojame apie save, Dievas mus myli ir siekia atpirkti iš nuodėmės galios ne tik dabar, bet ir amžinos mirties, kurią lemia nuodėmė.
Taigi esminis klausimas visada yra tas pats: Kaip reaguoti į Dievo meilės tikrovę, apreikštą Jėzuje Kristuje?
Daugybė grupių ir asmenų liepia mylėti save tokius, kokie esame, ir priimti save nekritiškai. Kodėl tai iš tikrųjų saviapgaulė? Kodėl svarbu, kad mūsų vertė kiltų ne iš mūsų pačių, bet iš To, kuris mus sukūrė ir žino tikrąsias mūsų galimybes?
IV. SANTYKIAI PAGAL DIEVO VALIĄ
Iš pradžių pasakojimas apie Juozapą Egipte rutuliojasi teigiamai. Juozapas paveda save Dievui, o Dievas jį laimina, ir jis pakyla į tokias aukštumas, kurių neįsivaizdavo Potifaro namuose.
5. Kaip praktiškai Juozapo gyvenime būtų galima įžvelgti Dievo palaiminimus? Kokie yra Juozapo santykiai su aplinkiniais? Perskaitykite Pr 39, 1–6.
Nors atrodo, kad Juozapas puikiai sutaria su Potifaru, o jo santykiai su tarnais namuose ir laukuose atrodė sklandūs, artinosi bėda. Kažkas tuose namuose neturėjo ramybės.
6. Su kokia santykių problema susiduria Juozapas? Kaip jis nusprendžia su ja susitvarkyti? Perskaitykite Pr 39, 7–10.
Juozapas turi bėdų su Potifaro žmona. Galbūt derėtų performuluoti mintį – Potifaro žmona turi problemų. Ji kitus laiko „daiktais“, kuriais galima manipuliuoti ir naudotis. Ji nori „pasinaudoti“ Juozapu. Juozapas apibūdinamas – „dailiai nuaugęs ir gražus“ (Pr 39, 6). Rašte retai minimos žmonių fizinės savybės, nes „Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ (1 Sam 16, 7). Šiuo atveju graži Juozapo išvaizda labiau trukdė, o ne padėjo jam siekti tyrumo ir ištikimybės Dievo principams.
Nepaisant šios nedoros moters primygtinio reikalavimo, Juozapas daro tai, kas atrodo nenaudinga. Jis taiko Rašto principus visiems santykiams – šiuo atveju Potifaro žmonai. Bibliniai santykių principai nėra senamadiški, nes tai gali patvirtinti kiekvienas, patyręs nuodėmės padarinius.
Rašto pasakojimas dėsto, kad tai ne vienkartinė pagunda. Potifaro žmona meilinosi Juozapui diena iš dienos (Pr 39, 10). Jis bandė paaiškinti savo apsisprendimą (Pr 39, 8–9), tačiau neatrodė, kad tai pasiteisino.
Juozapas supranta, kad jam nepavaldūs kitų žmonių apsisprendimai. Tačiau jis nusprendžia gyventi, mylėti ir elgtis su aplinkiniais taip, kad jo elgesys teiktų Dievui garbę. Juozapas išmoko gyventi Dievo akivaizdoje. Tai padėjo jam atsispirti pagundai.
Ar bandėte taikyti biblinius principus visiems jūsų santykiams, net ir tuomet, kai kitas žmogus „nesielgia sąžiningai“? Kas iš to išėjo? Perskaitykite Mt 5, 43–48. Kodėl svarbu taip gyventi?
V. DIDŽIOJI KOVA IŠ ARTI IR ASMENIŠKA
Iš pasakojimo žinome (Pr 39, 11–20), kad Juozapas kenčia dėl savo principingo sprendimo. Juozapas įmetamas į kalėjimą. Kaip Potifaro nuosavybė, Juozapas galėjo būti nužudytas vietoje, nieko neklausiant. Potifaras akivaizdžiai netikėjo savo žmona, bet turėjo saugoti savo reputaciją imdamasis veiksmų. Nepaisant siaubingų aplinkybių, Šventajame Rašte sakoma: „Viešpats buvo su Juozapu“ (Pr 39, 21).
Gyvenimas planetoje žemė ne visada teisingas. Už gerumą ne visada apdovanojama, o už pikta ne visada iškart baudžiama. Vis dėlto yra gera žinia – Juozapas gali rasti atgaivą net kalėjime, nes Dievas yra su juo. Kalėjime jis galėjo mąstyti apie jo aplinkybių nesąžiningumą, atsitraukti ir net išsiginti Dievo.
7. Ką Juozapas veikė būdamas kalėjime? Kokie jo santykiai su aplinkiniais? Perskaitykite Pr 39, 21–40, 22.
Kalėjime Juozapas darbuojasi su tuo, kas tikra, o ne idealu. Jis bendradarbiauja; jis padeda kitiems, nors santykiai kalėjime toli gražu nebuvo tas idealas, kurio jis troško. Ir Juozapas nepasididžiuoja neprašydamas pagalbos, parodydamas, kad yra pažeidžiamas. Jis prašo vynininko pagalbos, paaiškinęs jo sapną.
8. Kokį bendrą santykių paveikslą Paulius pateikia Ef 6, 1–13?
Mūsų santykiai yra miniatiūriniai didžiosios kovos tarp Dievo ir šėtono atspindžiai. Tai reiškia, kad nėra tobulų santykių. Kiekvieni santykiai privalo turėti augimo dinamiką, o šėtonas yra suinteresuotas naudotis visais mūsų santykiais, ypač tais, kurie yra arčiausiai mūsų, kad pakenktų ir sužlugdytų Dievo valią mūsų gyvenimui. Galime būti dėkingi, kad mums netenka patiems kovoti šios kovos. Dievo Žodis nustato mūsų santykių principus. Jo pažadas suteikti mums išminties (Jok 1, 5) taip pat taikytinas mūsų santykiams. Kaip jis buvo su Juozapu, Jis žada būti su mumis, kai mūsų santykiai atrodys sudėtingi.
Pagalvokite apie Dievo pažadą Jok 1, 5 ir skirkite šiek tiek laiko maldai, kad jums būtų suteikta išminties santykiuose. Kaip galite būti atviri Šventosios Dvasios raginimams, kai bendraujate su žmonėmis?
Tolesniam tyrinėjimui: Juozapo ir Potifaro žmonos įvykių kontekste E. Vait rašė: „Tai pavyzdys visoms kartoms, kurios gyvens žemėje. … Dievas bus esama pagalba, o Jo Dvasia – skydas. Net sunkiausių pagundų apsuptyje yra jėgų šaltinis, į kurį galima kreiptis ir atsispirti. Kaip nuožmiai buvo užsipulta Juozapo moralė! Taip įvyko dėl įtakos, kuri dažniausiai suklaidina. Vis dėlto kaip greitai ir tvirtai jai buvo pasipriešinta. … Savo reputaciją ir rūpestį jis atidavė į Dievo rankas. Ir nors kurį laiką kentėjo, kad būtų paruoštas svarbių pareigų užėmimui, vis dėlto Dievas saugojo jo reputaciją, apjuodintą nedoros kaltintojos, o vėliau, savo laiku, privertė ją sužibėti. Dievas net kalėjimą padarė keliu aukštyn. Dorybė laikui bėgant atneš savą atlygį. Skydas, apsaugojęs Juozapo širdį, buvo dievobaimingumas, dėl kurio jis liko ištikimas ir teisingas savo šeimininkui bei ištikimas Dievui. Jis niekino tą nedėkingumą, kuris paskatintų jį piktnaudžiauti savo šeimininko pasitikėjimu, nors jo šeimininkas galbūt niekada to nesužinotų.“ (E. Vait, „The Spirit of Prophecy“, 1 t., p. 132)
Klausimai aptarimui:
1. Buvimas formaliu krikščioniu ar kultūriniu adventistu mums nepadės rasti atgaivos santykiuose. Kuo skiriasi „kultūrinis“ adventistas nuo tikinčiojo?
2. Viena sesuo neseniai prisijungė prie bažnyčios. Ji ištekėjusi už netikinčiojo. Ji myli savo vyrą, bet jam nepatinka pokyčiai, kuriuos jis pastebi joje. Ką jūs patartumėte, remiantis bibliniais principais, jūsų naujai bažnyčios narei?
3. Levas Tolstojus rašė: „Visos laimingos šeimos yra vienodos; o nelaimingos – kiekviena vis kitaip“. Visos šeimos vienokiu ar kitokiu laipsniu kenčia dėl suirutės, nes visos yra sudarytos iš nusidėjėlių, kurių kiekvienas į šeimos santykius įneša savo suirutę. Kaip kiekvienas iš mūsų, Dievo malone, galime siekti laikytis biblinių principų – meilės, atleidimo, naštos nešimo ir pan., kad galėtume šiek tiek išgydyti šeimos santykius? 4. Daug žmonių patyrė staigią, netikėtą tragediją, nors iki jos šeimoje viskas buvo gerai. Kodėl tokiais atvejais labai svarbu laikytis tikėjimo, pažadų Dievo Žodyje? Ypač geru laikotarpiu, kodėl svarbu būti pasiruošusiems dvasiškai sunkiems laikams?