Kovo 19–25 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 20, 1–3; Jer 4, 23–26; 1 Kor 4, 5; Apr 20, 7–15; Fil 2, 9–11; 2 Pt 3, 10.

Įsimintina eilutė: „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).

Žmonės dažnai klausia, kodėl blogis apskritai atsirado? Esminė atsakymui aplinkybė yra laisvė. Tikra laisvė, tikra moralinė laisvė, yra susijusi su rizika, nes jei asmenys (arba būtybės) yra išties laisvi, tada jie privalo turėti galimybę pasielgti negerai.
Suprantama, bet tuomet iškyla kitas klausimas: kodėl tada Dievas tiesiog nesunaikino tų, kurie pasielgė blogai, ir paliko visiems mums maišto padarinius?
Atsakymas pataiko tiesiai į didžiosios kovos širdį. Šią savaitę tyrinėsime, kad Viešpats tarsi vadovauja „atvirai“ vyriausybei, ir nors daug ko apie Jį nežinome ir daugybė Jo kelių yra paslaptingi, Jis išspręs didžiosios kovos klausimą tokiu būdu, kad nebekils abejonių dėl Jo pasiaukojimo, gerumo, teisingumo, meilės ir Įstatymo.
Iš tiesų, atsakymams gauti mums bus suteikta tūkstantis metų, bent jau tiems atsakymams, kurie yra susiję su pražuvusiųjų likimu (viskam kitam mes turėsime amžinybę). Po Antrojo atėjimo atpirktieji gyvens ir viešpataus su Kristumi tūkstantį metų. Neįtikėtina dar ir tai, kad jie atliks aktyvų vaidmenį teisme. Patyrinėkime galutinį ilgai besirutuliojančios didžiosios kovos etapą.

I. ŠĖTONO SURIŠIMAS

Perskaitykite Apr 20, 1–3. Kas čia aprašyta, ir kokią viltį tai mums teikia?

Šventajame Rašte surišimo metafora yra panaudota ne kartą ir įvairiai. Elementariame aiškinime, surišami kaliniai. Jėzus išlaisvino daug žmonių, kuriuos šėtonas laikė sukaustęs. Be to, surišimo aktas naudojamas galiai apibūdinti, kurią Dievas duoda Bažnyčiai įveikti pikta, todėl tai yra ir teismo simbolis.
Sugavus pavojingą nusikaltėlį, būtina jį surišti. Tačiau Šventajame Rašte daug kartų, kai žmonės yra sukaustomi, jie vargu ar yra nusikaltėliai. Jonas Krikštytojas buvo sukaustytas, nes jis pasmerkė moralines karaliaus blogybes (Mt 14, 3–4). Jėzus buvo surištas sode (Jn 18, 12), teisme (Jn 18, 24) ir miręs (Jn 19, 40). Paulius (Apd 21, 33) ir Petras (Apd 12, 6) buvo surišti.
Jėzus taip pat daug laiko praleido akis į akį su žmonėmis, kuriuos šėtonas laikė sukaustęs. Buvo demonų apsėstas vyras, sutraukytomis grandinėmis (Mk 5, 3–4). Prieš Jėzui išvarius iš apsėstojo demonus, niekas negalėjo pažaboti pikto. Jėzus susitiko moterį, kuri visiškai negalėjo išsitiesi, ir Jis ją išvadavo (Lk 13, 11–12. 16). Jis taip pat išvadavo iš kapo ir aprišalų Lozorių (Jn 11, 43–44). Taip pat buvo Barabas, kuris nors ir buvo surakintas, minia jį išvadavo, kad nukryžiuotas būtų Jėzus, o ne minėtas kalinys (Mk 15, 7–15). Visuose šiuose atvejuose matome šėtoną arba bandantį išlaikyti žmones sukaustytus kančioje, arba sukaustytus nekaltuosius, kad pikta galėtų klestėti. Bet mes taip pat matome Jėzų nutraukiant mirties pančius, kad išlaisvintų beviltiškai šėtono sukaustytą pasaulį. Galų gale, šėtonas surišamas ir įmetamas į bedugnę (Apr 20, 1–3).
Be to, dalis Jėzaus misijos buvo išlaisvinti tuos, kuriuos šėtonas laikė sukaustytus, kad įgalintų Savo sekėjus. Jis patikino juos, kad šėtonas („galiūnas“), gali būti surištas ir jo namai apiplėšti (Mt 12, 26–29). Kitaip tariant, šėtonas neturi galios prieš Kristų ir Kristaus sekėjus, nes Jis išlaisvino Savo tautą iš šėtono galios.
Paulius užrašė: „Dievo žodis nesurakinamas!“ (2 Tim 2, 9) Tai yra priemonė, kuria Jėzus nutildė šėtoną (Mt 4, 4. 7. 10), ir mes taip pat galime naudoti tą pačią galią pasipriešinant piktajam.

Kokių pažadų, kurie jus išlaisvintų, įvykdymo galite melsti, kad ir kokiomis grandinėmis piktasis siekia jus sukaustyti?

II. „KODĖL“ KLAUSIMAI

Pirmose Pradžios knygos eilutėse žemė yra apibūdinta kaip „padrika ir dyka“ (Pr 1, 2). Tas pats posakis yra pakartotas Jeremijo knygoje apibūdinant žemę po jos sunaikinimo septyniomis paskutinėmis negandomis ir Antruoju atėjimu, visiems miestams žemėje tapus griuvėsiais prieš Viešpatį (Jer 4, 26). Jeremijo knygoje „nebuvo žmonių“ (Jer 4, 25); Jono pasakojime, šėtonas nebegalėjo „suvedžioti tautų“ (Apr 20, 3).
Dramatiški ir visuotiniai Antrojo atėjimo padariniai gali paaiškinti, kas čia vyksta Apreiškimo knygoje. Pirma, Jėzus pažadėjo pasiimti Savo sekėjus į vietą, kurią Jis iškeliavo paruošti (Jn 14, 1–3). Paulius pridūrė paminėdamas ir gyvus, ir prisikėlusius iš kapo sekėjus (1 Tes 4, 16–17). Jonas pridūrė dar vieną detalę: kad po pirmojo prisikėlimo Antrojo atėjimo metu, mirusieji miegos, kol pasibaigs tūkstantis metų (Apr 20, 5).

Perskaitykite Apr 20, 4. Kas aprašyta šiose eilutėse?
„Jiems buvo pavesta teisti“. Kaip jie gali teisti, jei neturi daugiau informacijos? Prieš galutinį nedorėlių sunaikinimą, išgelbėtiesiems bus suteikta galimybė gauti atsakymus į jų „kodėl“ klausimus. Dar labiau stebina tai, kad atpirktieji atliks savo vaidmenį teisiant pražuvusiuosius.
„Kartu su Kristumi jie teis nedorėlius, lygindami jų poelgius su Įstatymo knyga, su Biblija, kiekvieną bylą spręsdami pagal darbus, atliktus gyvenant kūne. Tada pagal darbus bus skiriama bausmė, kurią nedorėlis turi iškęsti. Nuosprendis bus įrašytas prieš kiekvieną vardą mirties knygoje“ (E. Vait, Didžioji kova, 616 p.).
Šiuo knygų atskleidimo laikotarpiu mes pamatysime, kaip tylus Dievo balsas daugybę kartų ragino pražuvusiuosius gerumo ir meilės žodžiais. Kaip kantriai Jis ragino, tačiau buvo pakartotinai užgožtas tų dalykų, kuriuos šis pasaulis parodo pageidautinais. Tyliai Jis laukė, ilgėdamasis būti pripažintas kaip Tas, kuris sumokėjo begalinę kainą, kad jie galėtų turėti gyvenimą, bet jie pasirinko mirtį. Ar jūsų gyvenime yra kas nors, kas trukdo jums girdėti Jo balsą? Jis vis dar kantriai jūsų laukia. Pasirinkite gyvenimą.

Perskaitykite 1 Kor 4, 5. Kas mums čia yra pažadėta dėl Antrojo atėjimo? Kaip jūs galite remtis šiuo pažadu dabar, kai, be abejo, turite daug neatsakytų klausimų?

III. GALUTINIS TEISMAS

Šventojo Rašto laikais buvo dvi teismo vietos: miesto vartai ir prieš karaliaus sostą. Seniūnai prie vartų sprendė visas smulkias bylas, tačiau karalius spręsdavo visus didelius klausimus. Užtikrinant teisingumą jo žodis buvo galutinis. Šventasis Raštas panašiai nusako Dievą kaip viešpataujantį visatos Karalių, užtikrinantį galutinį teisingumą (Apr 20, 11–15).

Perskaitykite Apr 20, 7–15. Kaip mes suprantame šiuos įspūdingus įvykius?
Apreiškimo 20 svarbiausia yra tūkstantis metų; tad būtent šis teismas visų pirma vyksta per šį laikotarpį. Tai nėra ta pati scena, kuri yra aprašyta 4 eilutėje, kur paminėti sostai, nes 11eilutėje yra tik vienas sostas. Užuot vykęs tūkstančio metų pradžioje, teismas vyksta tūkstantmečio pabaigoje, po antrojo prisikėlimo (Apr 20, 5), po to, kai šėtonas įtikina pražuvusiųjų gausybę apsupti šventąjį miestą (Apr 20, 7–9). Tuo metu virš miesto matomas didelis baltas Dievo sostas. Pristatomas kiekvienas kada nors gimęs žmogus; kai kurie miesto viduje, kiti – išorėje. Tai laikas, apie kurį Jėzus kalbėjo sakydamas, kad bus tokių žmonių, kurie klaus Dievo, kodėl jie nepateko į Dievo karalystę (Mt 7, 22–23). Tai taip pat laikas, apie kurį Paulius rašė: „kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme“ (Fil 2, 9–11).
Teismo tikslas nėra paaiškinti Dievui kažką, ko Jis nežinotų, nes Jis jau žino viską. Teismo tikslas – užtikrinti, kad visi žinotų, kodėl Dievas teisė būtent taip. Kiekvienas žmogus, kiekvienas angelas galės pasakyti: „Teisus Tu, kuris esi ir buvai, Šventasis, kad taip nusprendei“ (Apr 16, 5). Išgelbėtieji ir pražuvusieji, ir žmonės, ir angelai pamatys Dievo teisingumą ir teisumą.
Galutinis aktas šioje dramoje yra mirties ir mirusiųjų pasaulio sunaikinimas, ir tų, kurie nebuvo rasti „įrašyti gyvenimo knygoje“ (Apr 20, 14–15). Jėzus turi „mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18). Nė vienam iš šių nebėra jokios prasmės būti. Užuot susidūrę su amžina kančia, kaip dažniausiai mokoma, pražuvusieji yra sunaikinami. Jie amžiams liaujasi egzistavę, priešingai amžinajam gyvenimui.

IV. NAUJAS DANGUS IR NAUJA ŽEMĖ

Nuodėmė ir maištas yra nepageidautini įsibrovėliai. Pastariesiems čia niekada nebuvo skirta būti. Jie padarė neįtikėtiną žalą, bet dabar, kai šios žalos priežasčių nebėra, laikas viską atstatyti į tobulumą. Kol tai neįvyks, didžioji kova nebus baigta.

Perskaitykite Apr 21, 1–2. 9–10; 22, 1–3. Kokias pagrindines ypatybes Jonas aprašė? Ką pastarosios reiškia?
Aprašydamas naują dangų ir naują žemę, Jonas pakartojo tai, ką užrašė Petras: „Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs“ (2 Pt 3, 10). Mums žinoma, kad žemei verkiant reikia daugiau nei pagražinimo. Viskas čia bus visiškai sunaikinta, siekiant pradėti visiškai naują būtį.
Jonas taip pat užrašė, kad daugiau nebeliko jūros (Apr 21, 1). Jis parašė tai iš salos (Patmos), į kurią buvo ištremtas ir iš kurios jūra neleido apaštalui pabėgti. Net šiuolaikine valtimi prireiktų valandų pasiekti salą, kur Jonas užrašė šiuos žodžius. Bet naujoje žemėje nebebus kliūčių, neleidžiančių atpirktiesiems laisvai keliauti arba pasimatyti su savo artimaisiais.
Naujoji Jeruzalė atrodo neįtikėtinai įspūdinga. Miestas aprašytas Šventojo Rašto laikų kalba, nes Jonas tiek težinojo apie miestus. Tačiau menininkų paveikslai, vaizduojantys Naujoje Jeruzalėje pirmojo amžiaus romėnišką architektūrą, padaro meškos paslaugą, nes šio miesto „statytojas ir kūrėjas“ yra Dievas (Hbr 11, 10).
Mūsų protai sunkiai gali suvokti šiuos aprašymus. Tačiau labai smagu įsivaizduoti, kas mums yra paruošta. Mes sunkiai įsivaizduojame šį miestą. Be to, miesto išmatavimai mums rodo, kad vietos netrūks. Vietos yra visiems.

Apsidairykite ir atkreipkite dėmesį į gamtos grožį ir ką pastarasis pasako apie Dievo charakterį, nepaisant nuodėmės padarytos žalos. Kaip tai, ką matome čia dabar, padeda įkvėpti mums pasitikėjimą tuo, ko mes dar nematome?

V. NEBEBUS AŠARŲ

Perskaitykite Apr 21, 3–5. Ką ašaros čia reiškia?
Mes visi žinome, ką reiškia verkti. Mes taip pat žinome, ką reiškia šluostyti kito žmogaus ašaras: mama švelniai guodžia savo vaiką; artimas žmogus guodžia savo draugą; arba vienas iš tėvų guodžią kitą dėl sielvarto ar tragedijos. Mes taip pat žinome, kad mažai kam leidžiame paliesti mūsų veidą. Taigi, ką daugiau gali reikšti tai, kad Dievas palies mūsų veidus, jei ne artimą ryšį su mūsų Kūrėju?
Sunku įsivaizduoti pasaulį be mirties, liūdesio ar aimanos. Po nuopuolio skausmas, prakaitas, ašaros ir mirtis žmonijai yra įprasta (Pr 3, 16–19). Tačiau nuo to laiko Dievas patikino žmoniją, kad nederėtų tikėtis tik nesėkmės ir netekties. Dievas davė mažus ženklus, kad vieną dieną Jis atpirks mus ir palaimins mus Savo Artybe.
Pirmiausia, pažadėdamas Atpirkėją (Pr 3, 15); antra, apsigyvendamas šventykloje (Iš 25, 8); trečia, Žodžiui tapus kūnu ir gyvenus tarp mūsų (Jn 1,14); ir galiausiai, tarp mūsų įkuriant visatos sostą (Apr 21, 3).
Daugybėje Šventojo Rašto eilučių yra pateikta šios Sandoros užtikrinimo santrauka, naudojant tokius žodžius: „Aš būsiu jų Dievas, o jie bus Mano tauta“; „Visada būsiu arti jūsų“; „Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; Aš būsiu jų Dievas, o jie bus Manoji tauta“ (2 Kor 6, 16).
Pirmą kartą Jėzus atėjo neutralizuoti sulaužytos Sandoros padarinių. Pastaruosius Jeremijas aprašė taip: „Ko gi aimanuoji dėl savo sužalojimo, dėl savo nepagydomo skausmo? Dėl tavo didelės kaltės ir nuodėmių gausybės visa tai padariau“ (Jer 30, 15). Dėka Jėzaus, dabar visa tai tėra istorija. Apr 21, 3 iš esmės mums užrašyta Šventojo Rašto kulminacija. Galbūt mes ašaras liejame dėl galutinio pražuvusiųjų sunaikinimo, bet pats Dievas jas nušluostys, ir nebebus liūdesio, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.

Šios eilutės reiškia artumą su Dievu, kai mes esame danguje. Tačiau, norint su Juo tokių santykių, nereikia laukti dangaus. Kaip net dabar jūs galite artimai vaikščioti su Viešpačiu?

Tolesniam tyrinėjimui: Pagalvokite apie tūkstantmetį, ir kaip pastarąjį suprantame mes. Nors apie tai daug neparašyta, mums pasakyta pakankamai, kad žinotume keletą dalykų. Pirma, tūkstantmetis prasideda iki galutinio pražuvusiųjų sunaikinimo. Antra, prieš galutinį sunaikinimą, išgelbėtieji šį laiką leidžia gaudami atsakymus į daugybę klausimų. Tiek, kad net jie patys padeda teisdami. Tai yra, jie patys teisia. „Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį?“ (1 Kor 6, 2) „Ar nežinote, kad mes teisime angelus?“ (1 Kor 6, 3) Tai pat šią savaitę tyrinėjome, kad per šį tūkstantį metų „jiems buvo pavesta teisti“ (Apr 20, 4), tai yra, šventiesiems. Taigi šie du dalykai kartu apreiškia svarbią tiesą: niekas iš pražuvusiųjų nesusidurs su galutiniu teismu, kol nepasibaigs tūkstantmetis, kol išgelbėtieji supras ne tik tai, kodėl nedorėliai pražuvo, bet taip pat atliks svarbų vaidmenį teisdami. Pagalvokite, ką tai mums pasako apie Dievo charakterį ir Jo valdžios atvirumą: prieš vieno asmens galutinį likimą su pražuvusiaisiais, Dievo tauta labai aiškiai pamatys galutinio Dievo teismo pražuvusiųjų atžvilgiu teisingumą ir sąžiningumą. Išties, tai bus skausminga; tačiau teismui pasibaigus, kaip jau tyrinėjome, mes sakysime: „Teisus Tu, kuris esi ir buvai, Šventasis, kad taip nusprendei“ (Apr 16, 5).

Klausimai aptarimui:

1. Kaip didžiosios kovos tikrovė padeda mums geriau suprasti, kodėl dabar yra kančia ir mirtis, nors tebėra daug neatsakytų sudėtingų klausimų?

2. Jei kas nors jūsų paklaustų: „Kaip aš galiu artimiau vaikščioti su Viešpačiu?“, – ką atsakytumėte?

3. Giliau apmąstykite mintį dėl pasirengimo dangui. Ką tai reiškia? Kaip mes suprantame šią mintį Evangelijos šviesoje?

4. Į kokius klausimus pageidautumėte atsakymų? Kol į pastaruosius neatsakyta, kaip jūs mokotės pasitikėti Dievo gerumu, teisumu, net kai ištinka daugybė tragedijų?