Kovas 12–18 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 2, 1–7; Oz 2, 13; Apr 2, 8–17; Apr 2, 18–3, 6; Iz 60, 14; Apr 3, 14–22.

Įsimintina eilutė: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs Mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi“ (Apr 3, 20).

Jonas iš 12 apaštalų mirė paskutinis. Be to, kad jo vardu pavadinta evangelija ir laiškai, šis apaštalas taip pat parašė Apreiškimo knygą, kuri daug prisideda prie mūsų supratimo apie didžiąją kovą. Dabar mes dėmesį sutelksime tik į Jono aprašytas septynias bažnyčias. Mes jas tyrinėsime iš pirmųjų šios knygos gavėjų pozicijos, kad iš Jono žodžių sužinotume kiek įmanoma daugiau.
Vienas išsiskiriantis dalykas – tai suasmenintas Jėzaus požiūris į kiekvieną bažnyčią. Kiekvienos iš jų poreikiai skirtingi, ir Jis juos visus patenkina.
Vienas iš iššūkių yra tai, kad šios bažnyčios parodytos patiriančios sunkumų dėl savo tapatybės, kaip mes šiandien. Ar šių bažnyčių nariai rikiuojasi su Jėzumi ir paiso Jo raginimo jiems liudyti žūstančiam pasauliui, ar jie mėgina būti abejose pusėse, bandydami atrodyti kaip krikščionys, bet asmeniškai patogiau jausdamiesi su tamsos jėgomis? Nors mes save laikome paskutiniąja iš šių bažnyčių, paaiškės, kad, kokios skirtingos bebūtų aplinkybės, daugeliu atžvilgių mes susiduriame su tais pačiais iššūkiais, su kuriais bažnyčios susidurdavo per šimtmečius.

I. BAŽNYČIA EFEZE

Apr 2, 1, kreipdamasis į Efezo bažnyčią, Jėzus aprašytas laikantis septynias žvaigždes ir vaikščiojantis tarp žibintų. Šie simboliai nurodo į svarbią tikrovę. Žibintai – tai bažnyčios, o septynios žvaigždės – angelai, kuriems pavesta rūpintis bažnyčiomis (Apr 1, 20). Kitaip tariant, tarp bažnyčios ir Dievo sosto danguje yra glaudus ryšys. Bažnyčios atlieka lemiamą vaidmenį didžiojoje kovoje.

Perskaitykite Apr 2, 1–7. Kaip mes galime pamatyti didžiąją kovą rutuliojantis šiose eilutėse?
Žinia Efezo bažnyčiai prasideda jos savybių paminėjimu. Jėzui yra visiškai žinomos šios Bažnyčios stipriosios ir silpnosios pusės. Šią bažnyčią Jis giria už jos veiklą, kantrybę ir atkaklumą, ir nepakantumą tarp jų esantiems netikriems mokytojams (Apr 2, 2–3. 6). Tai akivaizdus įspėjimas, jog klaidingos doktrinos bažnyčioje neturėtų būti toleruojamos. Atrodo, kad Efezo bažnyčia, iš pradžių Dievo įtraukta į kovą prieš tamsą, patyrė šėtono kontrataką. Pastaroji pasireiškė netikrų apaštalų, Mikalojaus sekėjų pavidalu, galbūt vieno iš pirmųjų septynių diakonų (Apd 6, 5), tačiau kurie, matyt, sudarė atsiskyrimo judėjimą. Kad ir kokia buvo jų erezija, pastarosios Jėzus nekentė (Apr 2, 6).
Efezo bažnyčios bėda buvo ta, kad ji paliko „savo pirmąją meilę“ (Apr 2, 4). Tai primena Senojo Testamento pranašus, kurie prilygino Izraelio atsimetimą meilužių paieškoms (pvz., Oz 2, 15).
Aplinkybės gali atrodyti beviltiškos, bet Jėzus sugeba atpirkti iš beviltiškų aplinkybių. Visų pirma, Jis ragino Savo tautą prisiminti, iš kur jie nupuolė, ir imtis pirmykščių darbų (Apr 2, 5). Tai nėra kvietimas atsukti laikrodį atgal, kad sugrįžtų seni geri laikai; Jėzus priminė ankstesnį patyrimą, kad padėtų vesti juos į ateitį.

„Kad palikai savo pirmąją meilę“ (Apr 2, 4). Kodėl tai padaryti itin lengva? Kas mums individualiai arba kaip bažnyčiai nutinka, kad mūsų meilė Dievui atšąla? Kaip mums metai po metų išsaugoti meilę Dievui ir Jo tiesai?

II. SMIRNA IR PERGAMAS

Smirnos Bažnyčiai Jėzus pristatytas kaip „Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo numiręs ir vėl grįžo į gyvenimą“ (Apr 2, 8; žr. Apr 1, 18). Pergamo bažnyčiai Jėzus yra tas, iš kurio „burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas“ (Apr 1, 16; 2, 12).

Kuo reikšminga tai, kaip Jėzus čia pristatytas kiekvienai iš šių bažnyčių?
Perskaitykite Apr 2, 8–17. Smirnos bažnyčios nariai, be kita ko, žinomi dėl jų triūso; tačiau jie negali pasigirti turtu, galbūt dėl tarp jų esančios šėtono sinagogos (Apr 2, 9). Panašiai Pergamas, atrodo, laikosi savo tikėjimo, nors tarp jų yra „šėtono sostas“ (Apr 2, 13). Tad didžiosios kovos tikrovė čia taip pat matoma.
Smirnos bažnyčia yra įspėta dėl sunkių laikų ateityje, įskaitant kalėjimą ir gal net mirtį (Apr 2, 10). Pergame kažkas jau buvo nužudytas dėl savo tikėjimo (Apr 2, 13). Svarbu pažymėti, kad sunkmetis nėra amžinas; tai yra, pikta negali tęstis po tam tikro meto (Apr 2, 10).
Susirūpinimą kelia tai, kad Dievas turi šį tą prieš Pergamo bažnyčią (Apr 2, 14–16). Matyt jie toleravo žmones, kurie laikėsi Balaamo ir mikalojininkų mokslo (Apr 2, 14–15).
„Mikalojus ir Balaamas atrodo yra lygiagretūs terminai; Mikalojus yra graikiškų žodžių junginys (Nikaō ir Laoso), reiškiantis „tas, kuris nugali žmones“. Balaamas gali būti kilęs iš dviejų hebrajiškų žodžių am („žmonės“) ir Baalas (iš – Belos, „sunaikinti“ arba „praryti“), reiškiantis „žmonių sunaikinimas“ (Ranko Stefanovic, Revelation of Jesus Christ: Commentary on the Book of Revelation (Berrien Springs, Mich.: Andrews University Press, 200), 111 p.). Jėzus įspėjo visą bažnyčią, kad jei jų klydimas nesiliaus, Jis ateis ir kovos su jais Savo burnos kalaviju (Apr 2, 16).
Tačiau net ir esant šiems įspėjimams, Jėzus stipriai drąsina abi bažnyčias (Apr 2, 11. 17).

Perskaitykite Apr 2, 14–15. Ką šios eilutės pasako apie mintį, neva doktrina nėra svarbu? Kodėl pastaroji yra svarbu?

III. TIATYRAI IR SARDAI

Perskaitykite Apr 2, 18 – 3, 6. Kokie svarbūs klausimai sprendėsi šiose bažnyčiose, ir kaip mes, kaip bažnyčia ir asmeniškai, kovojame su tais pačiais dalykais? Kaip didžioji kova apreikšta šiose grumtynėse?
Jėzaus įžangoje Tiatyrų bažnyčiai (Apr 2, 18) apsireiškia ypač varginantis ir gluminantis Dievo tautai laikotarpis. Akių tarsi ugnies liepsna ir skaistvario ar žalvario kojų metaforos užrašytos ne tik Apr 1, 14–15 bet, pirmiausia, Danieliaus 10, kur pranašas Danielius susitiko vyrą, kurio akys buvo tarsi „liepsnojantys deglai“, o kojos „tarsi nublizgintas žalvaris“ (Dan 10, 6). Vyras pasakė Danieliui, kad jis kovojo su Persijos didžiūnu (Dan 20, 10. 13). Kitaip tariant, kai Dievo tautai aplinkybės yra sunkios, pats Dievas tiesiogiai įsikiš ir paveiks žmonių reikalus vaikščiodamas tarp bažnyčių (Apr 1) ir mesdamas iššūkį tautų vadovams (Dan 10).
Sardų bažnyčiai Jėzus pristatytas panašiai: „Tas, kuris laiko septynias Dievo dvasias ir septynias žvaigždes“ (Apr 3, 1; 5, 6). Ir čia Gelbėtojas aktyviai dalyvauja užkulisiuose ir rūpinasi, kad dangaus galybės užtikrintų Jo bažnyčiai saugumą.
Šių dviejų bažnyčių aprašymas kelia didelį rūpestį. Nors Tiatyruose viskas gerėja (Apr 2, 19), ši bažnyčia yra tarsi Izraelis karalienės Jezabelės laikais. Tuo tarpu Sarduose žmonės yra dvasiškai mirę (Apr 3, 1).
Nepaisant visų šių klausimų, Jėzus drąsina bažnyčias. Jis pripažįsta daugelį Tiatyruose, kurie „nepažinę vadinamųjų šėtono gelmių“ ir padrąsino juos laikytis, „iki ateisiu“ (Apr 2, 24–25). Taip pat tokių yra ir Sarduose, „kurie nėra susitepę drabužių“ (Apr 3, 4).
Šiems ištikimiesiems Jėzus žada ypatingą palaiminimą. Tiatyrams Jis žada duoti „aušros žvaigždę“ (Apr 2, 28), kurią Jis vėliau įvardijo kaip patį Save (Apr 22, 16), o Sardams Jis žada garantuotą vietą danguje ir kad Jis išpažins jo vardą „Savo Tėvo ir Jo angelų akivaizdoje“ (Apr 3, 5).

Laikytis ir atsiversti. Ko jūs turite laikytis ir dėl ko turite atsiversti? Kaip šios dvi mintys yra tvirtai susijusios tarpusavyje?

IV. BAŽNYČIA FILADELFUOSE

Perskaitykite Apr 3, 7. Kaip Jėzus yra pristatytas šiai bažnyčiai? Ką šie aprašymai apie Jį pasako?
Ši bažnyčia pagirta už tai, kad išlaikė Kristaus žodį ir neatsižadėjo Jo vardo, nors jos jėgos atrodo ganėtinai silpnos (Apr 3, 8). Jėzus davė intriguojantį pažadą, kad šėtono sinagogos nariai netrukus puls Filadelfų bažnyčiai po kojų (Apr 3, 9). Tai yra paimta iš Iz 60, 14, kur Dievo tautos engėjai aprašyti kaip puolantys po kojų, priešingai visam atšiauriam ankstesniam engėjų elgesiui Dievo tautos atžvilgiu. Iš to galima suprasti, kad šėtono sinagoga apsunkino ankstyviesiems krikščionims gyvenimą. Tyrinėjome, kad kai kurios iš ankstesnių bažnyčių patirdavo sunkumų dėl skelbusiųjų klaidinantį mokslą ir sukeldavusių problemų, o tai vienas iš būdų, kaip šėtonas veikia prieš bažnyčias. Filadelfų bažnyčia, atrodo, pagaliau atsikratė šio pikto šaltinio.

Perskaitykite Apr 3, 10. Kaip jūs suprantate Filadelfų bažnyčios ištvermę? Kaip Jėzus pažadėjo apsaugoti nuo išbandymo valandos? Ką tai reiškia mums šiandien?
Atrodo, kad Filadelfų bažnyčia, kaip ankstesnės bažnyčios, ištvėrė vienodai sunkų laikmetį, bet atrodo, kad Filadelfų bažnyčios nusistatymas buvęs kitoks. Tai pirmoji bažnyčia, kuriai Jėzus konkrečiai nenurodė, ką jie turi padaryti. Jų tikėjimas ir bendradarbiavimas su Dievu buvo pastebėtas ir įvertintas Gelbėtojo, nepaisant to, kad ši bažnyčia turėjo nedaug jėgų (8 eilutė).
Nugalėtojui iš šios bažnyčios pažadėta, kad jis bus padarytas stulpu Dievo šventykloje, ir jis nebeišeis laukan (Apr 3, 12). Su nauju vardu jie visiškai priklauso Dievui, galbūt todėl, kad jie jau anksčiau susitapatino su Dievu visose jų ankstesnio gyvenimo srityse.

Jei staiga, dabar, atsidurtumėte danguje, ar ten pritaptumėte?

V. BAŽNYČIA LAODIKĖJOJE

Laodikėjai taip pat užrašyti keli Jėzaus apibūdinimai: „Amen, Ištikimasis bei Tiesakalbis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia“ (Apr 3, 14). Šie apibūdinimai yra pagrindinės Kristaus dieviškumo pusės. „Amen“ nurodo į Iz 65, 16, kur žodis „Amen“ reiškia Dievo vardą ir yra susijęs su Sandora. Jėzus yra didis Sandoros besilaikantis Dievas, išlaikantis išganymo ir atkūrimo pažadus. Jėzus taip pat yra Ištikimasis Liudytojas, apreiškiantis Savo tautai, koks išties yra Dievas (Apr 1, 5; 22, 16; Jn 1, 18; 14, 8–10). Jis taip pat yra Kūrėjas (Kol 1, 16–17).

Perskaitykite Apr 3, 14–22. Ką Jėzus liepia šiai bažnyčiai daryti? Ką šie žodžiai reiškia mums šiandien?
Perskaičius, kas užrašyta šiose pirmose eilutėse apie tai, kas Jėzus iš tikrųjų yra, būtina paaiškinti, kas iš tikrųjų yra ši bažnyčia. Kitaip tariant, mes išties galime pažinti save tik tuo atveju, jei pirmiausia pažinsime Dievą. Ši bažnyčia apgaudinėjo save tiek, kad tai, ką jie apie save galvojo, iš tikrųjų prieštaravo tam, kas jie išties yra (Apr 3, 17). Tada Jėzus ragino juos imtis būtinų priemonių, kad jie praregėtų ir pamatytų tikrovę, ir pasikeistų, kaip jie turi būti pakeisti (Apr 3, 18).
Alternatyva yra dieviškas teismas – dviem etapais. Pirma, gali prireikti šiek tiek senamadiškos tėviškos drausmės (Apr 3, 19); kita, įmanoma, kad Dievas išspjaus juos „iš Savo burnos“, tarsi prastą vandenį (Apr 3, 16).
Šiai bažnyčiai, kuriai gresia išvarymas nuo Dievo Artumo, yra duoti didžiausi pažadai. Jėzus nori su ja vakarieniauti (Apr 3, 20), o tai skirta tik artimiems draugams. Šiai bažnyčiai Jis taip pat pažadėjo galimybę sėdėti Jo soste (Apr 3, 21).
Įdomu tyrinėti tai, kad per septynių bažnyčių laikotarpį Dievo tauta nuo Jo tolsta. Kaip tai vyksta? Atrodo, kad nors kova buvo laimėta, kai kurie žmonės vis dar atkakliai laikosi pikto ir tamsos galių. Neabejotina, kad tyrinėjant šių bažnyčių istoriją galima pamatyti apsireiškiant didžiąją kovą. Ir tai tęsis iki Jėzaus antrojo atėjimo.

Tolesniam tyrinėjimui: Penktoje dalyje buvo paliestas Kristaus dieviškumas. Kodėl tai svarbu? E. Vait rašė: „Kadangi dieviškasis Įstatymas yra toks pat šventas, kaip pats Dievas, tik tas, kuris yra lygus Dievui, gali sutaikyti dėl Įstatymo sulaužymo. Tik Kristus galėjo atpirkti puolusį žmogų iš Įstatymo prakeikimo ir sutaikyti jį su dangumi. Kristus prisiėmė kaltę ir gėdą už nuodėmę, kuri yra tokia įžeidžianti šventą Dievą, kad atskiria Tėvą ir Jo Sūnų. Kristus pasiekė kančios gelmes, kad išgelbėtų puolusią žmoniją“ („God‘s Amazing Grace“, 42 p.). Tai paprasta logika: Įstatymas yra toks pat šventas kaip Dievas; tad tik toks pat šventas kaip Dievas Asmuo galėjo sutaikyti už Įstatymo sulaužymą. Angelai, nors be nuodėmės, nėra tokie šventi, kaip jų Kūrėjas, nes kaip kūrinys galėtų būti toks pat šventas, kaip jo Kūrėjas? Tad nestebina tai, jog Šventasis Raštas nuolat moko, kad Kristus yra pats Dievas. Kristaus auka, tam tikra prasme, yra Dievo Įstatymo šventumo centras. Juk dėl Įstatymo, tiksliau dėl to, kad Įstatymas buvo sulaužytas, Jėzus – jei mes turėtume būti išgelbėti, turėtų už mus mirti. Iš tiesų, nuodėmės žalą galima geriausiai įvertinti atsižvelgiant į begalinę auką, kurios prireikė; tokia žala liudija apie paties Įstatymo šventumą. Jei Įstatymas yra toks šventas, kad tik paties Dievo auka gali pateisinti Įstatymo reikalavimus, tada nebetrūksta įrodymų dėl to, koks išaukštintas yra Įstatymas.

Klausimai aptarimui:

1. Klasėje aptarkite atsakymus į ketvirtos dalies klausimą. Ką lemia jūsų atsakymai?

2. „Man ieškant romaus ir nuolankaus Jėzaus sekėjo, teko daug pamąstyti.
Daugybė išpažįstančiųjų greitą Kristaus atėjimą panašėja į šį pasaulį, ir dar nuoširdžiau ieško aplinkinių, o ne Dievo pritarimo. Jie yra šalti ir formalūs, kaip formali bažnyčia, nuo kurios jie yra atsiskyrę tik trumpą laiką. Žodžiai Laodikėjos bažnyčiai puikiai nusako jų esamą būklę“ (E. Vait, „Review and Herald”, birželio 10, 1852). Nors šie žodžiai buvo užrašyti prieš daugiau nei šimtą penkiasdešimt metų, kodėl jie puikiai mums tinka net ir šiandien? Ką tai mums pasako apie mitą, neva ankstyvųjų laikų Bažnyčia gyvavo „senais gerais laikais“.