Rugpjūčio 13–19 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Kar 13, 23; Iš 2, 23–25; Lk 7, 11–16; 1 Jn 3, 17; Jn 11, 35; Rom 12, 15; 2 Kor 1, 3–4.
Įsimintina eilutė: „Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius“ (Mt 14, 14).
Ar gali būti tragiškiau? Septyniolikmetė, sunkiai išgyvendama tai, ką patiria dauguma septyniolikmečių, ir dar daugiau, nusižudė. Kas galėtų įsivaizduoti tėvų skausmą?
Juos aplankė pastorius. Jis atsisėdo šalia jų svetainėje ir ilgą laiką nieko nesakė. Jis tiesiog pasinėrė į jų sielvartą. Tada pastorius pradėjo verkti. Jis verkė, kol jo akys „išdžiūvo“. Tada, neištaręs nė žodžio, jis atsikėlė ir išėjo.
Kažkada vėliau tėvas jam pasakė, kad tai, ką pastorius padarė, jam buvo labai svarbu. Jam ir jo žmonai tuo metu nereikėjo žodžių, nereikėjo pažadų, nereikėjo patarimų. Viskas, ko jiems tada reikėjo, buvo paprasčiausia atjauta.
„Aš negaliu jums paaiškinti, – sakė jis tarnautojui, – ką jūsų atjauta mums reiškė.“
Atjauta reiškia „su patosu“, o „patosas“ yra sietinas su užuojauta, jautrumu ar apgailestavimu. Atjausti reiškia būti „su“ žmogumi ypatingai artimai. Kito asmens atjautimas skausme buvimą su kitais pakylėja į visiškai naują lygį.
Atjauta taip pat buvo labai svarbus būdas, kaip Jėzus laimėdavo žmones.
IŠGIRSTOS DEJONĖS
Visata gali atrodyti kaip labai baisi vieta: tokia milžiniška ir šalta, kurioje mes pajaučiame savo nereikšmingumą ir beprasmybę. Ši baimė dar labiau išplito su šiuolaikinio mokslo atsiradimu, kai teleskopais atskleistas kosmosas pasirodė daug didesnis nei mes galėjome įsivaizduoti. Prie viso to pridėkite ekstravagantiškus darvinizmo teiginius, kurie daugeliu atvejų atmeta Kūrėjo idėją, ir žmonės, suprantama, gali susidurti su beviltiškumo jausmu milžiniškoje kūrinijoje, kuriai, atrodo, mes visiškai nerūpime.
Žinoma, Šventasis Raštas mums suteikia kitokį požiūrį į mūsų vietą kūrinijoje.
Ko šios eilutės moko apie Dievo gailestingumą savo puolusiai ir palaužtai kūrinijai čia, žemėje? Ts 2, 16–18 2 Kar 13, 23 Iz 54, 7– 8. 10
Priešingai paplitusiai nuomonei apie Senojo Testamento Dievą kaip griežtą, piktą, negailestingą ir neatjaučiantį, ypač priešingą Jėzui ir kaip Jis yra aprašytas Naujajame Testamente, šios eilutės yra tik kelios iš daugybės Senajame Testamente, kurios apreiškia Dievo atjautą žmonijai.
Ko Iš 2, 23–25 moko mus apie tai, koks yra Dievo sprendimas dėl kančių?
Žmonės Dievui itin rūpi. (žr. Jok 5, 11) Ši tema matoma visame Šventajame Rašte.
„Jo mylinti širdis išgyvena jūsų sielvartus. Užtenka tik juos išsakyti. […] Jam nėra nė vieno nereikšmingo dalyko, susijusio su mumis. […] Nėra džiaugsmo, nėra maldos, nėra nelaimės, galinčios ištikti mažiausią iš Jo vaikų,.. kurių mūsų Dangiškasis Tėvas nepastebėtų ir kurie Jam nebūtų įdomūs“. (E. Vait, Kelias pas Kristų, 2010, 98 p.)
Kokios bendros dejonės kyla į dangų jus supančioje apylinkėje ir kaip Dievas gali panaudoti Jus atjaučiant ir padedant kenčiantiesiems?
MŪSŲ ATJAUČIANTIS GELBĖTOJAS
Jėzui būnant tarp žmonių savo žemiškos tarnystės laikotarpiu, Jis susidurdavo su aplinkybėmis, atskleidusiomis Jo atjautą jiems. „Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius“. (Mt 14, 14)
Perskaitykite Mt 9, 35–36 ir Lk 7, 11–16. Ko šios eilutės mus moko apie tai, kaip tikra atjauta pasireiškia?
Žodis atjauta taip pat skatina susimąstyti apie kitus susijusius žodžius, pavyzdžiui, empatija ir gailestis. Pasak įvairių žodynų, atjauta – tai gailestis, užuojauta, empatija. Gailėjimas yra kito asmens atjautimas jo liūdesy. Empatija – tai sugebėjimas suprasti ar dalintis kitų jausmais.
Atjauta ir užuojauta parodo, kad mes ne tik suprantame, jog kiti kenčia, bet kad mes norime padėti sumažinti kančias.
Išgirdus apie žmonėms jūsų apylinkėje nutikusius liūdinančius dalykus, pavyzdžiui, gaisre sudegus jų namui ar mirties šeimoje atveju, kokia yra jūsų reakcija? Ar jūs tiesiog sumurmate: „Labai liūdna“, – ir keliaujate sau, kaip tai itin lengva padaryti? Ar jūsų gailestis nesiliauja ir skatina atjausti žmones? Tikra atjauta paskatins jus paguosti ir aktyviai padėti draugams bei kitiems žmonėms praktiškai. Nesvarbu, ar siųstumėte paguodžiančią atvirutę, ar parodytumėte dar gilesnę atjautą aplankydami sielvartaujantįjį ir patenkindami neatidėliotinus poreikius, darbai iš meilės yra akivaizdus tikrosios atjautos rezultatas.
Laimei, žmonės ir pagalbos organizacijos yra linkę atjaučiančiai reaguoti į didžiules nelaimes. Tačiau kartais mes galime nekreipti itin didelio dėmesio į „mažesnes“ bėdas ir nelaimes, galinčias ištikti žmogų.
Jėzus ne tik parodė atjautą, bet pakylėjo atjautą į kitą lygį ir ėmėsi gerumo darbų. Mes, žinoma, esame pašaukti daryti tą patį. Kiekvienas gali jausti liūdesį ar atjautą dėl kažkieno nelaimės. Kyla klausimas, ko atjauta paskatina mus imtis?
Pusryčiaudamas vyras klausėsi savo žmonos skaitant apie kitoje šalyje įvykusią nelaimę, nusinešusią tūkstančius gyvybių. Pasikalbėjęs apie tai keletą akimirkų, kad tai buvo labai baisu, jis pakeitė temą ir teiravosi, ar vietinė futbolo komanda tą vakarą laimės varžybas. Kaip mes visi esame šiek tiek kalti dėl to paties dalyko, ir ką mes galime dėl to padaryti, jei galime?
KITO KAILYJE
Perskaitykite Kol 3, 12; 1 Pt 3, 8 ir 1 Jn 3, 17. Ko šios eilutės mus moko, ir kaip mes galime parodyti šią atjautą mūsų gyvenime?
Lotynų kalboje žodis atjauta yra compati, reiškiantis – „kentėti su“. Jei mes patys kentėjome, tuomet mes taip pat galėsime suprasti kitų kančias; ir, be jokios abejonės, kaip mes patys dažnai trokštame atjautos ir supratimo mūsų kančioje, turime taip pat būti pasirengę padėti kitiems jų poreikiuose.
Ankstesnėje temoje tyrinėjome apie gailestingąjį samarietį. Išryškinęs samariečio pavyzdį, Jėzus sakė: „O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo.“ (Lk 10, 33) Gailestis ar atjauta paskatino samarietį veikti vardan nukentėjusiojo. Kunigas ir levitas tikėtinai savęs klausė: „Jei aš padėsiu šiam žmogui, kas man nutiks?“ O samarietis galimai savęs klausė: „Jei aš nepadėsiu šiam žmogui, kas jam nutiks?“ Šiame pasakojime samarietis nesavanaudiškai pasijuto aukos kailyje ir ėmėsi veiksmų. Jis rizikavo savo saugumu ir turtu dėl svetimo žmogaus. Kitaip tariant, būti krikščionimi kartais reiškia riziką, ir gali labai brangiai kainuoti.
Taip pat pagalvokite apie sūnaus palaidūno pasakojimą šiuo požiūriu. (Lk 15, 20–32) Ką palaidūno tėvas padarė, dėl ko sūnus pasidarė pažeidžiamas kritikai ir pastūmėtas į šeimos nesantaiką? Rūpestingas apkabinimas, priklausymo drabužis, pasitikėjimo žiedas, laisvės sandalai ir kvietimas švęsti atspindi nesavanaudišką tėvo džiaugsmą, kuris savo sūnaus palaidūno atnaujinimo labui yra pasirengęs paaukoti viską. Žodis palaidūnas reiškia išlaidavimą, nemąstymą, išvaistymą ir nesivaldymą. Toks elgesys tikrai tinka nusakyti sūnaus keliui šiame pasakojime. Tačiau akimirkai stabtelkite ir pamąstykite, kad, viena vertus, reaguodamas į palaidūno sugrįžimą, šiame pasakojime tėvas išsižada viso orumo ir nemąstydamas padovanoja viską, ką turėjo, savo netvarkingam sūnui. Vyresniojo brolio supratimu, tėvas išlaidavo, švaistėsi ir nesivaldė. Tėvas virto palaidūnu savo atgailaujančio sūnaus akivaizdoje, ir jo atjaučianti širdis jautė būtinybę panaudoti visus išteklius sūnaus atnaujinimui.
Toks atjautos lygis apima savęs išsižadėjimą, o tai gali padaryti mus pažeidžiamus tam, kas mus gali ištikti, kai mes su kažkuo kenčiame ir stengiamės asmenį atnaujinti. Trumpai tariant, tikra atjauta gali kainuoti.
JĖZUS VERKĖ
„Jėzus pravirko“ (Jn 11, 35). Ką ši eilutė pasako mums ne tik apie Jėzaus žmogiškumą, bet Jo santykius su kenčiančiaisiais Jam būnant žmogumi? Taip pat žr. Rom 12, 15.
Jn 11, 35 Jėzus parodė giliausią atjautą ir gailestį. Nors Jis ruošėsi prikelti Lozorių iš numirusių, šeimos narių, su kuriais Jėzus buvo labai artimas, liūdesys paveikė Jį fiziškai ir emociškai.
Tačiau Jėzus verkė ne tik dėl brangaus draugo mirties. Jis matė daug platesnį vaizdą, t.y. visos žmonijos kančias dėl nuodėmės.
„Jėzų slėgė šimtmečių sielvartas. Jis matė siaubingas Dievo Įstatymo pažeidinėjimo pasekmes. Jis suprato, jog pasaulio istorijoje, pradedant nuo Abelio mirties, vyksta nuolatinė gėrio ir blogio kova. Žvelgdamas į būsimuosius amžius, Jis regėjo kančias ir liūdesį, ašaras ir mirtį – žmonių dalią. Jo širdį varstė visų laikų ir visų šalių žmonių kančios. Nusidėjėlių vargai sunkiai slėgė Jo sielą, ir Jis plūdo ašaromis, trokšdamas palengvinti visas jų kančias“. (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 492 p.)
Pagalvokite apie jos žodžius: Jėzus pajautė „visų laikų ir visų šalių žmonių“ kančias taip, kaip nė vienas iš mūsų to apskritai negalėtų padaryti.
Mums patiems sunku galvoti apie mūsų artimųjų skausmą. Tada prie viso to pridėkite kitų skausmą, apie kurį mes perskaitome naujienose. Tačiau čia mes turime Viešpatį, kuris viską žino ne taip, kaip mes, verkiantį dėl žmonijos sielvarto. Vienas Dievas žino visą žmonijos vargo ir liūdesio mastą. Mes turėtume būti dėkingi, kad mums šis sielvartas žinomas tik iš dalies, nors kartais atrodo, kad net to mums yra per daug. Pabandykite įsivaizduoti, kas tuo metu turėjo slėgti Jėzaus širdį.
Labdaros organizacijos „Išganymo armija“ įkūrėjas Generolas Viljamas Butas (William Booth) sakė: „Jei negalite verkti miesto, mums jūs nenaudingi“. (Roger S. Greenway and Timothy M. Monsma, Cities: Missions’ News Frontier (Grand Rapids, Mich.: Baker Pub. Group, 2000) 246 p.) Ką šie žodžiai turėtų pasakyti kiekvienam iš mūsų?
KITAS GUODĖJAS
„Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“. (2 Kor 1, 3–4) Ką Paulius mums čia užrašė apie tai, kaip mūsų pačių sielvartas gali padėti mums veiksmingiau atjausti ir paguosti tuos, kurie yra šalia mūsų? Kaip jūs patyrėte (jei patyrėte) šių žodžių tikrovę savo gyvenime?
Lotynų kalboje žodis paguoda yra kilęs iš kom (reiškiančio – kartu, su) ir fortis (stiprus). Kaip Kristus mus stiprina mūsų sielvarte, mes galime perduoti šią jėgą kitiems. Mums pasimokius iš mūsų pačių skausmo, mes galime efektyviau tarnauti kitiems jų skausme.
Bažnyčiose paprastai yra narių, kurie kenčia ir kurie guodžia. Šis derinys gali paversti jūsų bažnyčią „saugia būstine“ arba prieglobsčio miestu (žr. Sk 35), ar gydančia upe (žr. Ez 47, 1–12.), kuri įteka į bendruomenę.
Atjausti ir paguosti – tai menas. Štai keletas pasiūlymų:
- Būkite nuoširdūs. Klausykite daugiau nei kalbate. Įsitikinkite, kad jūsų kūno kalba sustiprina jūsų ketinimą atjausti ir paguosti.
- Parodykite atjautą savo asmenybe. Kai kurie žmonės atjaučia tyliai verkdami su bėdos ištiktu žmogumi. Kiti neverkia, bet parodo atjautą suorganizuojant kažką, kas paguodžia.
- Būti su žmogumi dažnai yra svarbiau nei kalbėti ar kažką daryti.
- Leiskite žmonėms sielvartauti savaip.
- Susipažinkite su sielvarto etapais, kuriuos žmonės dažnai patiria.
- Būkite atsargūs, sakydami: „Aš žinau, kaip jūs jaučiatės“. Gali būti, kad jūs to nežinote.
- Galimas profesionalus konsultavimas.
- Nesakykite: „Aš už jus pasimelsiu“, – jei iš tikrųjų neketinate to daryti. Kai įmanoma, melskitės kartu, aplankykite ir pasidalykite Šventajame Rašte pažadėta viltimi kenčiantiesiems.
Suburkite paramos grupę (jei tai įmanoma) savo bažnyčioje arba jūsų apylinkės bendruomenėje.
Tolesniam tyrinėjimui: Įst 24, 10–22; Jon 3; Mal 3, 17; Mt 15, 32–38; Mk 6, 34–44; Gal 6, 2; Hbr 10, 32–34; E. Vait, „My Life Today”, 189 p., 193 p.; Kelias pas Kristų, 98 p.; „Welfare Ministry“, 4 ir 5 skyrius.
Kelios šeimos atostogų metu kartu su savo mažais vaikais dalijo maisto paketus ir tualetinius reikmenis miesto benamiams. Po kelių valandų darbo, jie įsėdo į savo automobilius ir nuvyko į miesto centrą, ir maždaug per pusvalandį išdalijo reikmenis. Tada jie nuėjo į muziejų, o po to vakarieniauti. Jiems einant atgal link automobilių, vienas iš jų pasakė: „Džiaugiuosi, kad mes tai padarėme. Bet supraskite, kad dauguma tų, kuriems mes davėme maisto, dabar tikriausiai vėl yra alkani.“ Neabejotina, kad yra itin daug žmonių, kuriems reikia paguodos, atjautos ir pagalbos, jog ši užduotis gali atrodyti pernelyg didelė, iki tokio laipsnio, kad asmuo gali sau pagalvoti: „Kokia prasmė tai daryti? Mūsų pastangos – tai tik lašas jūroje!“ Tačiau tokiam mąstymui būdinga daugybė problemų. Pirma, jei visi taip galvotų, niekas apskritai niekam nepadėtų, o poreikiai, kad ir kokie gausūs, būtų dar didesni. Kita vertus, jei visi, kurie gali padėti, tai darytų, tuomet poreikiai, kad ir kokie gausūs, nebūtų tokie dideli. Antra, Šventajame Rašte nepasakyta, kad žmogiškasis skausmas, kančios ir pikta bus panaikinta šiapus dangaus. Tiesą sakant, yra parašyta priešingai. Net Jėzus, savo gyvenimo žemėje laikotarpiu, neužbaigė visų žmogiškųjų kančių. Jis darė tai, ką galėjo. Mes irgi turime daryti tą patį: guosti, atjausti ir padėti tiems, kuriems galime.
Klausimai aptarimui:
Kaip jūsų bažnyčia gal tapti saugia, gydančia vieta palūžusiems?
Aptarkite šią ištrauką: „Daugelis stebisi, kodėl Dievas nieko nesiima. Dievas stebisi, kodėl daugybei Jo tautos žmonių nerūpi“. (Dwight Nelson, Pursuing the Passion of Jesus. (Nampa, Idaho: Pacific Press Publishing Association, 2005) Ar jūs bent sutinkate su tokios prielaidos iššūkiu? Jei taip, ką mes galime padaryti, kad pasikeistume?
Patyrinėkite šią E. Vait ištrauką: „Paprastai pasakyti maloningi žodžiai, truputis dėmesio išsklaidys pagundos ir abejonių debesis. Tikra ir iš širdies paprastai išreikšta Kristaus atjauta turi galią atverti duris širdžių, kurioms reikia paprasto, švelnaus Kristaus Dvasios prisilietimo“. (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 9 t., 30 p.) Ką tai turėtų mums pasakyti apie neįtikėtiną gerumo ir atjautos galią, kuri gali padėti laimint ir padedant liūdintiems?