Vasario 13–19 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 5, 6–8. 11; Mk 3, 14; Mt 8, 23–27; Mk 4, 35–41; Mk 9, 33–37; Mt 20, 20–28.

Įsimintina eilutė: „O jie kalbėjo: ‘Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?’“ (Lk 24, 32)

Nuo pirmųjų Savo tarnystės dienų Jėzus darbavosi ne vienas. Jis pasirinko žmones, kurie galėtų dalyvauti skelbiant, mokant ir patarnaujant. Ir nors keturiose evangelijose didžiausias dėmesys atkreiptas į Jo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, tai padaryta Jo mokinių, kurie buvo Jam artimiausi, kontekste.
Didžiajai kovai šėlstant aplink Jį, matome, kad kova neaplenkė ir mokinių, iki pat galo, kai Jėzus sušuko: „Atlikta!“ Šėtonas nesugebėjo priversti Jėzų suklumpti ir pulti. Tačiau Kristaus sekėjai buvo daug lengvesnis grobis. Jų charakterio trūkumai leido priešui juos valdyti ir lengvai išnaudoti.
Išdidumas, abejonės, užsispyrimas, savęs sureikšminimas, smulkmeniškumas, kad ir kokie buvo trūkumai, pastarieji atvėrė duris šėtonui. Pusė jų bėdos buvo tai, kad, turėdami savo nuomonę dėl to, kas, jų manymu, turėtų įvykti, jie neklausė, ką Jėzus sakė nutiksiant.
Jie turėjo išmokti daug sunkių pamokų. Tad, be jokios abejonės, ir mes

I. PETRO PAŠAUKIMAS

Apmąsčius tai, koks klausimas sprendžiasi didžiojoje kovoje, stebina, kad pagalbai Savo tarnystėje Jėzus panaudojo žmones, ypač tokius ydingus, kuriuos Jis išsirinko. Žinoma, pagalvojus apie puolusios žmonijos būklę, kad ir ką Jis būtų išsirinkęs, joks asmuo vis tiek nebūtų be moralinių trūkumų.
Vaikščiodamas palei šiaurinę Galilėjos ežero pakrantę, žmonių miniai sekant paskui, Jėzus pastebėjo dvi žvejų valtis, kurių savininkai tvarkėsi po nesėkmingos nakties. Šie žvejai jau žinojo apie Jėzų. Jis mokė jų sinagogose, stebindamas visus Savo žodžiais (Lk 4, 31–32). Jėzus jų sinagogoje net išvarė iš žmogaus demoną, ir visi buvo nustėrę (Lk 4, 33–36). Jie matė, kaip Petro namuose Jėzus išgydė jo uošvę (Lk 4, 38–39), o vėliau tą vakarą išgydė daug kitų ligonių (Lk 4, 40–41).
Tad nestebina tai, kad minia sekė Jėzų palei paplūdimį. Jėzus įlipo į Petro valtį, kiek atsistūmė nuo kranto, kad visi galėtų Jį matyti, ir kalbėjo žmonėms (Lk 5, 3). Baigęs, Jis pasakė Petrui užmesti tik ką išvalytus tinklus į vandenį netoli kranto. Petras tikrai manė, kad nieko nesužvejos, bet iš pagarbos Jėzui jis padarė, kaip Jis sakė.

Perskaitykite Lk 5, 6–8. Ko Petro reakcija moko apie jį ir padeda mums suprasti, kodėl, nepaisant akivaizdžių Petro ydų, Jėzus jį pasirinko?
Petro reakcija yra nuostabi. Gal ji yra lygiagreti Jokūbo reakcijai, kai jis grūmėsi su angelu – tas pats dieviškojo Artumo ir nevertumo suvokimas (Pr 32, 24–30). Viena yra aišku, Petras suvokė savo nuodėmingumą, nes jis žinojo, kad šalia buvo Viešpats. Savo nuodėmingumo išpažinimas yra visiška priešingybė, pavyzdžiui, kai kuriems religiniams vadovams, kurie Jėzų laikė nusidėjėliu (žr. Jn 9, 24), užuot pripažinę, net Jo akivaizdoje, savo nuodėmingumą.

Lk 5, 11 parašyta, kad jie „viską paliko ir nuėjo paskui Jį“, o tai reiškia, kad jie paliko plyštančius, pilnus žuvų tinklus ir nusekė paskui Jėzų. Kokia žinia čia yra mums?

II. „SU JUO“

Jėzui prie Galilėjos krantų pašaukus pirmuosius mokinius, jie jau matė Jo galią prieš blogį. Jie matė Jį išvarant demonus (Lk 4, 34–36), išgydant ligonius (Lk 4, 38–41), valdant kūriniją (Lk 5, 4–6), atskleidžiant nuodėmes ir patikinant Petrą nebijoti (Lk 5, 10).
Kiek vėliau, praleidęs visą naktį melsdamasis (Lk 6, 12), Jėzus iš didelės grupės Savo sekėjų išsirinko Dvylika, pavadindamas juos apaštalais (Lk 6, 13; graikiškas žodis apostolos reiškia „išsiųsti“). Prieš Jėzui juos išsiunčiant, Jis praleido su jais šiek tiek laiko duodamas jiems nurodymų (Lk 9, 1–5), kurie buvo panašūs į septyniasdešimčiai duotus nurodymus šiek tiek vėliau (Lk 10, 1–16).

Perskaitykite Mk 3, 14. Ko Jėzus iš jų norėjo prieš juos išsiunčiant? Kokia svarbi žinia čia yra mums visiems?
Kiek labiau šiuolaikiniai mokiniai nori skubėti dirbti dėl Jėzaus, užuot leidę su Juo laiką? Paprasčiausiai, iš tikrųjų, kai mes išeiname įvykdyti priesako skelbti Evangeliją, skubėdami įgyvendinti mūsų pačių darbų sąrašą, mes apeiname pasaulio Gelbėtoją ir mėginame Jį pakeisti savimi. Labai lengva laikyti save mesiju, galvojant, kad mes turime išgelbėti pasaulį, pamiršdami, kad vien tik Jėzus yra Gelbėtojas.
Nebūtų pernelyg sunku pasakyti, kad didelė dalis krikščioniškos istorijos yra sutepta tų, kurie išpažino Jėzaus vardą, bet neleido su Juo itin daug laiko, nepažino Jo ir nebuvo Jo pakeisti. Blogiausias dalykas, kuris pasireiškia mūsų pasaulyje ar Bažnyčioje, yra tie veikiantieji Kristaus vardu, kurie nebuvo „su Juo“. Viena iš šėtono didžiausių gudrybių didžiojoje kovoje buvo piktojo sugebėjimas bendradarbiauti su tais, kurie savinasi Kristaus vardą, ir panaudoti juos suteršiant šį vardą. Taigi prieš išsiųsdamas mokinius Jėzus norėjo, kad jie būtų su Juo, kad, be abejo, mokytųsi iš Jo.

Ką mums šiandien, kai Jėzaus nėra su mumis fiziškai, kūniškai, reiškia būti „su Juo“? Kaip praktiškai mes galime šiandien leisti laiką „su Juo“?

III. JĖZAUS VIEŠPATAVIMAS KŪRINIJAI

Perskaitykite Mt 8, 23–27; Mk 4, 35–41 ir Lk 8, 22–25. Kaip matome didžiosios kovos tikrovę atsiskleidžiančią šiose eilutėse?
Nors mes ne iki galo suprantame, kiek šėtonas paveikia gamtą, Šventasis Raštas apreiškia, kad piktasis tai daro, pavyzdžiui, pasakojime apie Jobą (žr. Job 1, 18–19). E. Vait taip pat rašė, kad „šėtonas net dabar nelaimėmis jūroje ir sausumoje siekia paveikti kiek įmanoma daugiau žmonių likimą“ („In Heavenly Places“, 348 p.). Tai dar vienas piktojo galios šioje srityje patvirtinimas. Žinoma, kartojantis, atrodo, nepaliaujamomis stichinėmis nelaimėmis, kurios ištinka pasaulį, mes matome besirutuliojant didžiosios kovos tikrovę čia, žemėje.
Šiame pasakojime, po ilgos mokymo dienos, artinantis vakarui, Jėzus liepė mokiniams irtis į mažiau apgyvendintą priešingą krantą. Keliaujant staiga „pakilo didžiulis viesulas, o bangos ėmė lietis į valtį“ (Mk 4, 37). Jėzus buvo toks išsekęs, kad kietai miegojo laivagalyje, regis, nekreipdamas dėmesio į tai, kas vyko aplink. Mokiniams kovojant su audra, galbūt jie tik šiek tiek vėliau suprato, kad Jėzus miega.
Kai šaukdami mokiniai Jį pažadino, iš pradžių Jėzus jiems nieko nesakė. Jis nepamokslavo jiems paaiškindamas esamą nemalonią padėtį ar pasiūlydamas, ką daryti, kad būtų pasiekta pergalė. Jis tiesiog atsistojo ir liepė vėjui ir bangoms nutilti ir nurimti, tarsi tai būtų šėlstantys vaikai.
Mokinius „pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: ‘Kas gi Jis toks? Net vėjas ir marios Jo klauso!’“ (Mk 4, 41)
Nors pamokų čia yra daug, šiame pasakojime mes galime pamatyti Jėzaus galios mastą, ir mūsų poreikį pasitikėti Juo, kas benutiktų.

Nors mes matome Viešpaties galios tikrovę, net kūrinijai, viena vieta, kur Jis per prievartą šios galios nerodys – tai mūsų valia. Ką tai turėtų pasakyti, kaip atsargiai mes turime elgtis su šventa laisvos valios ir pasirinkimo dovana, ir kaip didžiosios kovos tikrovė turėtų priversti mus dar atsargiau naudotis šia dovana?

IV. KAS DIDŽIAUSIAS?

Perskaitykite Mk 9, 33–37. Ko čia Jėzus mokė mokinius, ir kokia žinia čia yra tiems, kurie tvirtina seką Jėzų? Taip pat žr. Mt 18, 3–5.
Šis mokinių pokalbis, be abejo, buvo susijęs su jų nuomonėmis dėl ateities. Jie manė, kad Jėzus ketino išvaduoti Izraelį iš romėnų jungo, atkurti Dovydo karalystę ir kaip naujas karalius šlovingai valdyti, kaip tauta buvo įpratusi karaliaus Saliamono laikais. Tam įvykus, jie, be abejo, darė prielaidą, kad, kaip Kristaus vidinio rato dalis, jie turės atlikti svarbius vaidmenis naujai atkurtoje karalystėje. Bet jiems net ir to nepakako. Jie norėjo žinoti, kas iš jų bus „didžiausias“ karalystėje. Jei tai neprimena Liuciferio užgaidų, tuomet kas primena? (žr. Iz 14, 14)

Perskaitykite Mt 20, 20–28. Kaip Jėzus atsakė į šį naujausią klausimą? Kokia buvo Jo pagrindinė mintis?
Galbūt šiame apgailėtiname įvykyje labiausiai nuvilia kontekstas. Jie buvo pakeliui į Jeruzalę, kur Jėzus bus nukryžiuotas. Jis ką tik aiškino jiems, kad Jis bus išduotas, pasmerktas mirčiai, išsityčiotas, nuplaktas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikels (Mt 20, 18–19). Vos pabaigus tai sakyti, vėl pasigirdo klausimas, kas bus didžiausias. Jie net neišgirdo, ką Jėzus sakė. Buvo akivaizdu, kad jie nesiklausė. Paisydami tik savo pačių menkų ambicijų, jie praleido aktualius klausimus, sutelkdami dėmesį į klaidingas žemiškosios karalystės, kuri niekada neateis, sąvokas ir praklausė tai, ką Jėzus pasakojo jiems apie amžiną karalystę, kurią Jis siūlė mokiniams per Savo paties artėjančią mirtį.

Lengva galvoti apie tai, kokie trumparegiški ir kokio siauro mąstymo buvo mokiniai. Pažvelkite į save ir paklauskite: „Kokia trumparegystė ir smulkmeniškumas turi būti pašalinti iš mano sielos?“

V. AKISTATA SU ŽODŽIU

Buvo trečioji diena po Jėzaus mirties. Jo mokiniai vis dar ištikti šoko. Jie manė, kad Jis sutriuškins romėnus, tačiau atrodė, kad patys romėnai Jį sutriuškino.
Daug mokinių susirinko su apaštalais po nukryžiavimo. Iš jų anksti sekmadienio rytą grupė moterų aplankė kapą. Lukas įvardijo tris iš jų, bet ten buvo ir kitų, atėjusių su Jėzumi iš Galilėjos (Lk 23, 55; 24, 1. 10). Jos grįžo nuo tuščio kapo pranešti „Vienuolikai ir visiems kitiems“ apie du vyrus spindinčiais drabužiais, kuriuos jos matė (Lk 24, 9).
Lukas užrašė, kad tą sekmadienio popietę du Jėzaus mokiniai keliavo dviejų – trijų valandų kelionę iš Jeruzalės į savo namus Emause (Lk 24, 13). Tikėtina, kad jie buvo taip pasinėrę į diskusijas apie tai, kas nutiko per savaitgalį, kad nepastebėjo kartu einančio nepažįstamojo. Galbūt jie apskritai nebūtų Jo pastebėję, jei Jėzus nebūtų įsiterpęs į jų pokalbį ir paklausęs, kodėl jie tokie nuliūdę (Lk 24, 17).
Šis klausimas „įaudrino“ vadinamąjį Kleopą. Jis stebėjosi, kaip nepažįstamasis galėjo nežinoti visko, kas atsitiko. „O kas gi?“, – teiravosi nepažįstamasis (Lk 24, 19).

Perskaitykite Lk 24, 19–35. Ką šie žmonės sakė, kas atskleidė jų nesupratingumą, ir kaip Jėzus jiems paaiškino tiesą?
Atkreipkite dėmesį, kad visą dėmesį Jėzus sutelkė į Šventąjį Raštą. Kaip kovodamas su šėtonu dykumoje Jis nurodė į Šventąjį Raštą, taip ir čia Jis nurodė į Raštus, kad išsklaidytų tamsą, kurioje šiedu buvo. Tik įdiegęs jiems Šventojo Rašto mokymus apie Save ir Savo misiją, Jėzus suteikė jiems keletą galingų patyrimų, kad padėtų įtvirtinti tuos biblinius mokymus: pirma, Jis apsireiškė jiems parodydamas, kad Jis iš tiesų prisikėlė iš numirusių; antra, „Jis pranyko jiems iš akių“ (31 eilutė). Neabejotina, dėl tobulai aiškios Šventojo Rašto pamokos apie atperkančią Jėzaus mirtį, po šių galingų patyrimų, šiedu turėjo daug priežasčių tikėti.

Vėlgi, kaip visose Evangelijose, ir čia matome Jėzų išlaikant Šventąjį Raštą pamatu. Kaip mes galime apsisaugoti nuo bet kokio mąstymo, kuris skatintų mus abejoti Šventojo Rašto autoritetu?

Tolesniam tyrinėjimui: Gyvendamas čia žemėje Jėzus išvarė demonus (Lk 6, 18), davė viltį nusivylusiems (Lk 6, 20–23), parodė žmonėms, kaip gyventi Dievo agape meile (Lk 6, 27–49), išgydė šimtininko tarną (Lk 7, 2–10), prikėlė negyvą našlės sūnų (Lk 7, 12–16), nutildė audrą (Lk 8, 22–25), išvarė iš gadariečio demonus (Lk 8, 26–39), išgydė 12 metų kraujoplūdžiu sirgusią moterį (Lk 8, 43–48), prikėlė mirusią Jayro dukrą (Lk 8, 41–42. 49–56) ir net prikėlė prieš keturias dienas mirusį Lozorių (Jn 11, 39–44). Nors Jis šitiek padarė, ir dar daug daugiau, žmonės vis tiek sunkiai Juo tikėjo. „Net Kristaus mokiniai lėtai mokėsi ir suprato. Nepaisant jų meilės Jam ir jų pagarbos Jo charakteriui, jų tikėjimas, kad Jis yra Dievo Sūnus, svyravo. Dažni jų nurodymai į protėvių papročius ir jų nuolatinis Jo žodžių nesupratimas rodo, kaip sunkiai jie vadavosi iš prietarų“ (E. Vait, „Manuscript Releases“, 18 t., 116 p.). Tikėjimas yra Dievo dovana, bet pastarajai žmonės gali priešintis. Ir todėl, kad, kaip jau buvome įspėti, šėtonas yra tikras, didžioji kova yra tikra ir priešas sunkiai dirba, kad sukeltų mums abejones ir kad netikėtume. Išgelbėjimas randamas per tikėjimą tuo, ką Kristus dėl mūsų padarė; šėtonas tai žino, todėl darys viską, ką gali, kad nugręžtų mus nuo šio tikėjimo. Laimei, ir tai mes turime visada prisiminti, Jėzus yra daug galingesnis už velnią, ir jei mes laikysimės Jėzaus, šėtonas negalės mūsų nugalėti.

Klausimai aptarimui:

1. Kokį atsakymą galite duoti klausiančiajam: „Jeigu Jėzaus galia gamtai tokia didelė, kodėl tiek daug žmonių, net krikščionių, tampa stichinių nelaimių aukomis?“ Kaip didžiosios kovos tikrovė dera su atsakymu?

2. Kokios yra priežastys mūsų tikėjimui Jėzų ir tai, ką Šventasis Raštas apie Jį sako? Kodėl svarbu visada prisiminti šias priežastis? Nepaisant daugybės gerų priežasčių, kodėl tiek daug žmonių sunkiai įtiki? Kokie dalykai sukelia mums abejones, ir koks yra geriausias būdas kovoti su abejonėmis?

3. Šią savaitę tyrinėjome, kad bendradarbiavimui Jėzus pasirinko žmones su trūkumais. Kokią viltį tai teikia jums dėl to, kaip Jėzus gali panaudoti jus, nepaisant jūsų trūkumų?