Rugpjūčio 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 4, 27–30. 39–42; Mt 15, 21–28; 2 Tes 1, 1–4; Rom 15, 7; Ef 4, 32; 1 Pt 3, 15.
Įsimintina eilutė: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį.“ (1 Pt 3, 15)
Kuo daugiau tyrinėjame Jėzaus gyvenimą, tuo labiau stebimės Jo sugebėjimu priimti ir stiprinti žmones. Nors Jis savo dienų religiniams vadovams išsakė skaudžius priekaištus, Jis mielai priėmė tuos, kurie kovojo su nuodėme, kuriuos kamavo kaltė ir kurie buvo beviltiškai pasmerkti. Jo malonė buvo jiems. Jo gailestingumas teko net ir didžiausiems nusidėjėliams. Jo atleidimas buvo ženkliai gilesnis nei jų nuodėmė. Jo meilė buvo beribė.
Jėzus niekada neparodė net menkiausios puikybės ar pranašumo. Kiekviename Jis matė žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą, tačiau puolusį dėl nuodėmės, kurį Jis atėjo išgelbėti. Nebuvo tokio, kurio nepasiektų Jo meilė. Nė vienas nebuvo puolęs taip žemai, kad Jo malonė negalėtų pasiekti. Jis rodė pagarbą visiems, su kuriais susidūrė, ir elgėsi su jais oriai. Jis darė įtaką žmonėms dėl karalystės, nes tikėjo žmonėmis. Jų gyvenimas buvo pakeistas Jo akivaizdoje, nes jie Jam itin rūpėjo. Jie pakilo, kad taptų tokiais, kokie, Jis tikėjo, jie galėjo būti.
Šią savaitę giliau tyrinėsime Jėzaus nusistatymą žmonių atžvilgiu ir sužinosime, kaip šiuos principus pritaikyti savo gyvenime.
I. IMLUMAS EVANGELIJAI
1. Perskaitykite Jn 4, 27–30. 39–42. Kaip Jėzaus susitikimas su samariete parodo tiesą, kad Evangelijai atviri visi žmonės, net netikėtose vietose?
Samarija buvo paskutinė vieta, kur mokiniai tikėjosi rasti Evangelijai imlias širdis. Samariečiai nuolat konfliktavo su žydais dėl doktrinos ir garbinimo. Šis priešiškumas jau tęsėsi dešimtmečius. Samariečiai norėjo dalyvauti statant šventyklą Jeruzalėje, tačiau ši galimybė jiems nebuvo suteikta dėl jų santuokų su pagonių kultūra ir jų netradicinių pažiūrų. Dėl šios priežasties samariečiai ant Garizimo kalno pasistatė savo šventyklą. Mokiniai būtų lengvai apėję Samariją kaip nevaisingą dirvą Evangelijai skelbti.
Jėzus pamatė tai, ko nematė mokiniai – imlias širdis. Jono pasakojimas apie moterį prie šulinio prasideda šiais žodžiais: „Jėzus paliko Judėją ir vėl išėjo į Galilėją. Jam reikėjo eiti per Samariją.“ (Jn 4, 3–4) Jėzui „reikėjo“ eiti per Samariją, nes Šventoji Dvasia įtikino Jį, kad šioje mažai tikėtinoje vietoje bus imlių širdžių. Kai mūsų akys yra pateptos Šventosios Dvasios, mes matome galimybes, kur kiti mato tik sunkumus. Mes matome didelę sielų pjūtį Dievo karalystei, kur kiti mato tik nederlingus laukus.
2. Perskaitykite Apd 8, 4–5. 14. Koks buvo didžiausias Jėzaus tarnystės Samarijoje rezultatas?
Mokiniai būtų praėję pro Samariją, nesuteikę galimybės samariečiams išgirsti Dievo Žodžio tiesą. Jėzus pamatė tai, ko jie nematė. Jis suprato, kad Šventoji Dvasia vienos moters širdį padarė imlią. Jos dramatiškas atsivertimas paveikė daugybę to miesto žmonių. Ne visada matysime tiesioginius liudijimo veiklos rezultatus, tačiau sėjant sėklas imlioms širdims, jos vieną dieną subręs pjūčiai Dievo šlovei.
Mums nežinomas mūsų žodžių ir elgesio poveikis kitiems – tiek geram, tiek blogam. Taigi kodėl mes visada turime būti atsargūs dėl to, ką sakome ir darome kitų akivaizdoje?
II. NUSISTATYMO KEITIMAS
Mūsų nusistatymas dažnai lemia mūsų sugebėjimą daryti įtaką kitiems. Grubus, kritiškas ir nedraugiškas nusistatymas atstumia žmones ir net esant progai liudyti žodžiai, kad ir kokie teisingi jie būtų, bus priimti daug rečiau.
Priešingai, teigiamas nusistatymas ir tikėjimas kitais pritraukia aplinkinius. Jis sukuria draugystės ryšį. Jėzus gražiai išreiškė šį principą: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs.“ (Jn 15, 15) Draugai, nepaisant jų silpnybių ir klaidų, priima vienas kitą ir laisvai dalijasi džiaugsmais bei vargais.
3. Perskaitykite Mt 15, 21–28 ir Mk 14, 6–9. Šios eilutės apibūdina dvi labai skirtingų aplinkybių moteris. Atrodo, Jėzus nedraugiškas vienai, bet švelnus kitai. Kokios jūsų įžvalgos šioje vietoje, kad Jėzus abi moteris siekė laimėti gelbstinčia malone ir palaikančiu pasitikėjimu?
Mato 15 moteris yra kanaanietė. Iš pradžių Jėzus sąmoningai atsisako patenkinti jos prašymą, kad jai stengiantis jos tikėjimas augtų. Galiausiai Jis patenkina jos troškimą ir tada pasako tai, ko tuo metu nė vienas religinis vadovas Judėjoje niekada nebūtų pasakęs vargšei kanaanietei. Jis viešai pasako: „O moterie, didis tavo tikėjimas!“ (Mt 15, 28) Jis jai pasako vieną didžiausių komplimentų, kokį tikėjimo mokytojas galėjo kada nors pasakyti. Ar galite įsivaizduoti, kaip džiaugėsi jos širdis ir pasikeitė jos gyvenimas?
Moteris, patepusi Jėzaus kojas brangiu tepalu, yra žydė – blogos reputacijos, nepateisinusi lūkesčių ir dažnai nusidėjusi moteris, bet jai buvo atleista, ji buvo pakeista ir vėl padaryta nauja. Kitiems ją kritikuojant, Jėzus jai pasakė komplimentą ir pritarė jos elgesiui. Jis skelbia: „Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra Man padariusi.“ (Mk 14, 9)
Atsižvelgiant į šiuos du pasakojimus, kokie yra pozityvaus laimėjimo nusistatymo principai? Kokio nusistatymo pakeitimo jums reikia ne tik liudijimui, bet gyvenimui apskritai?
III. TIESOS PRISTATYMAS SU MEILE
Tik draugystė nelaimi žmonių Kristui. Galime turėti daug draugų, žmonių, kurių draugija mėgaujamės ir kurie mėgaujasi mūsų draugija, tačiau jei niekada jiems nepasakysime, ką mums reiškia Jėzus ir kaip Jis pakeitė mūsų gyvenimą, mūsų draugystė nulems menką skirtumą amžinybei. Žinoma, mums gali būti smagu būti kartu, tačiau Dievas ragina mus būti ne tik tokiais, su kuriais smagu. Vien tik draugystė neatves žmonių pas Kristų, tačiau nedraugiškas nusistatymas gali atstumti žmones nuo Kristaus.
Apaštalas Paulius primena mums kalbėti „tiesą su meile“. (Ef 4, 15) Draugystė užmezgama, kai kaip įmanoma daugiau sutariame su žmonėmis, parodome pritarimą ir sakome deramus komplimentus. Itin svarbu įprasti žmonėse ieškoti gero, o ne blogo.
4. Perskaitykite 2 Tes 1, 1–4. Išvardykite keletą konkrečių dalykų, kuriuos Paulius sakė tesalonikiečiams.
Atrodo, kad yra tokių, kurie su malonumu ieško nederamų dalykų kituose. Atrodo, kad jie džiaugiasi atradę tai, ko kažkas nepadarė tinkamai, ir jei ne dėl kažkokios kitos priežasties išskyrus tą, kad tai jiems leidžia geriau jaustis.
Apaštalas Paulius buvo visiškai kitoks. Jis ieškojo teigiamų dalykų bažnyčiose, kurioms tarnavo. Be abejo, jis barė už klaidas ir nepateisino nuodėmės, tačiau daugiausia dėmesio jis skyrė įkurtų bažnyčių ugdymui. Vienas iš būdų tai padaryti buvo pabrėžti, ką jos padarė gerai.
Šis E. Vait teiginys, susijęs su teigiamų santykių svarba, yra nuostabus: „Jei mes nusižemintume Dievo akivaizdoje ir būtume malonūs, mandagūs, švelnūs ir gailestingi, kur dabar atsiverčia tik vienas, tiesai atsiverstų šimtai.“ („Testimonies for the Church“, 9 t., 189 p.)
Trumpai apsvarstykite ankstesnį teiginį. Ką tai reikštų jūsų bažnyčiai, jei iš kiekvieno nario širdies lietųsi gerumas, mandagumas, švelnumas ir gailestingumas? Kaip atrodytų tokia bažnyčia? Pažvelkite į savo širdį ir paklauskite savęs, kaip galėtumėte tobulėti šioje srityje.
IV. PRIĖMIMO PAGRINDAS
5. Perskaitykite Rom 15, 7 ir Ef 4, 32. Kaip apibūdintumėte priėmimo pagrindą? Kokia yra priimančio nusistatymo esmė?
Šiuose tekstuose apaštalas Paulius pateikia principus, kuriais grindžiamas mūsų vienas kito priėmimas. Kadangi Kristus atleido ir priėmė kiekvieną iš mūsų, ar mes galime atsisakyti atleisti ir priimti vienas kitą? Tiesą sakant, būtent todėl, kad Jėzus mus priėmė, galime priimti vienas kitą, net nepaisydami kito asmens trūkumų.
Gerai pagalvokite, ką tai reiškia. Pagalvokite apie save ir apie kai kuriuos dalykus, kuriuos padarėte ir su kuriais galbūt vis dar kovojate – apie kuriuos, ko gero, žinote tik jūs, dalykus, kurie, jei apie juos žinotų ir kiti, jus gąsdintų.
Ir vis dėlto, ką? Tikėjimu jus priima Kristus, kuris žino viską apie tuos dalykus, apie kuriuos kiti galbūt nieko nežino. Taip, Jis žino visa tai ir vis dėlto priima jus bet kokiu atveju ne dėl jūsų gerumo, bet dėl savo.
Koks tuomet turėtų būti mūsų nusistatymas kitų atžvilgiu?
Kai kuriems tai sunku suprasti. Tikras priėmimas reiškia, kad mes priimame žmones tokius, kokie jie yra, su visais jų nuodėmingais įpročiais, nes jie yra žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą. Kadangi Kristus mirė už mus, „kai tebebuvome nusidėjėliai“ ir „mus sutaikė su Dievu“, kai dar buvome Jo priešai, galime atleisti ir priimti kitus. Jo meilė mums tampa mūsų pačių priėmimo ir atleidimo pagrindu aplinkiniams (Rom 5, 6–10).
Užmezgus priimančius, rūpestingus santykius dažnai tenka mylimam asmeniui pristatyti Rašto tiesas. To nedarymas reiškia nemylėjimą. Mums pakankamai rūpi mūsų draugai, kad su jais pasidalytume gyvenimą keičiančiomis amžinosiomis tiesomis.
Jėzaus nusistatymas nebuvo toks: „Daryk viską, kas tau patinka. Viskas gerai. Aš vis tiek tave priimu“. Jo požiūris buvo toks: „Nesvarbu, ką padarei, Aš noriu tau atleisti ir suteikti tau galią keistis“. Biblijos tiesa, nuolankiai pateikta Kristaus dvasioje su meile, laimi širdį ir keičia gyvenimą.
Kaip įmanoma priimti žmogų nepriėmus jo nuodėmingo elgesio? Tuo pat metu, kaip mes galime būti ir priimantys, ir nesmerkiantys, ir netoleruojantys nuodėmės?
V. SU MEILE PRISTATOMA TIESA
Jėzus neatsisakė pristatyti tiesą „dėl meilės“, nes tai nebūtų meilė. Meilė visada linki kitam geriausio. Tarp meilės ir tiesos nėra konflikto. Tiesa, pateikta nuolankiai ir maloniai, yra meilės pristatymas. Jėzus pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ (Jn 14, 6) Jėzus yra vienintelis kelias į išganymą. (Apd 4, 12) Jo malonė gelbsti mus, kad galėtume žinoti Jo tiesą ir gyventi Jo gyvenimą. Tiesa be meilės veda prie slogaus Įstatymo raidės prisilaikymo, kuris užgniaužia dvasinį gyvenimą. Vadinamoji „meilė“ be tiesos lemia tolerantišką sentimentalumą, neturintį jokios esmės, paliekant asmenį prie neapibrėžtumo jūros. Su meile pristatyta tiesa veda į autentišką krikščionišką patyrimą, suteikiantį aiškią kryptį, tikslą ir užtikrintumą.
6. Perskaitykite 1 Pt 3, 15; 2 Tim 4, 2 ir Tit 3, 4–5. Kokie pasakymai šiuose tekstuose parodo pusiausvyrą tarp Rašto tiesos pateikimo ir nuolankios, priimančios dvasios?
Rašiusieji Naująjį Testamentą niekada nepabrėžė meilės tiesos sąskaita. Jie gražiai siejo meilę ir tiesą, malonę ir Įstatymą, užuojautą ir sąžiningumą. Petras ragina tikinčiuosius būti visuomet pasirengusiais „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“. (1 Pt 3, 15) Kitaip tariant, jūs turite žinoti, kuo tikite, kodėl tuo tikite, ir sugebėti paaiškinti, kuo ir kodėl tikite. Tai nereiškia, kad turite visus atsakymus ar turite sugebėti įtikinti kitus tuo, kuo tikite patys. Tai reiškia, kad tą reikia daryti „švelniai ir atsargiai“, nuolankiai ir suvokiant klausimo didumo mąstą, aiškinant ir apginant savo tikėjimą.
Paulius pataria jaunam Timotiejui: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas.“ (2 Tim 4, 2) Jis priminė Titui, kad būtent Dievo gailestingumas ir meilė išgelbėjo tuos, kurie Jame atgimė (Tit 3, 5).
Mes taip pat esame raginami nuolankiai pristatyti tiesą su meile. Mūsų Viešpats kviečia mus prisijungti prie Jo ir mielai dalytis su priimančiu nusistatymu Jo žinia be Kristaus mirštančiam pasauliui paskutinėmis dienomis.
Jei kas nors jūsų paklaustų: „Kodėl esate krikščionis?“, – ką ir kodėl atsakytumėte?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kristuje slypi ganytojo švelnumas, tėvo meilė ir neprilygstama gailestingo Gelbėtojo malonė. Apie savo palaiminimus Jis kalba gražiausiais žodžiais. Ir nepasitenkina vien juos skelbdamas; Jis aiškina apie juos itin patraukliai, kad pažadintų troškimą juos turėti. Taip ir Jo tarnai turi pristatyti neapsakomos Dovanos šlovinguosius turtus. Vien doktrinų kartojimas nieko neduos – širdis ištirpdys ir palenks tik nuostabioji Kristaus meilė. ‘Paguoskite Mano tautą, – sako jūsų Dievas… Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Sione! Galingai pakelk savo balsą, gerosios žinios skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: Štai jūsų Dievas! … Kaip piemuo ganys Jis savo kaimenę, savo rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles.ʼ“ (Iz 40, 1, 9–11) (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 767 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Deja, kai kurie žmonės pasijaučia geriau nurodinėdami į kitų klaidas. Kaip galime nepasiduoti tokiam mastymui?
2. Apsvarstykite šį atvejį: Iš laidotuvių tik ką grįžęs draugas sako, kad džiaugiasi, jog jo teta yra danguje ir žiūri į jį iš aukštybių. Dėl to jis jaučiasi itin gerai. Kaip jūs į tai reaguotumėte, atsižvelgiant į principus, kuriuos tyrinėjome šią savaitę? Nepaisant to, kokia svarbi yra su mirusiaisiais susijusi doktrina, kodėl vesti Rašto tyrinėjimą šia tema iškart po laidotuvių nėra pats tinkamiausias metas? 3. Aptarkite šį teiginį, susijusį su mūsų liudijimu kitiems: „Pats blogio ieškojimas kituose ugdo blogį tuose, kurie jo ieško. Gilindamiesi į kitų kaltes mes panašėjame į juos. Bet, žiūrėdami į Jėzų, kalbėdami apie Jo meilę ir charakterio tobulumą, mes panašėjame į Jį. Mąstydami apie aukštą matą, kurį Jis mums parodė, mes būsime pakelti į tyrą ir šventą atmosferą, net į Dievo artumą. Pasiliekant Jame, iš mūsų sklis šviesa, apšviečianti visus, kurie yra su mumis.“ (E. Vait, „Gospel Workers“, 479 p.)