Gegužės 20–26 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Pt 1, 1–15; Ef 2, 8; Rom 5, 3–5; Hbr 10, 38; Rom 6, 11; 1 Kor 15, 12–57.

Įsimintina eilutė: „Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe – pažinimą, pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą, maldingumu – brolybę, o brolybe – meilę.“ (2 Pt 1, 5–7)

Vienas iš stebinančių dalykų, susijusių su Naujuoju Testamentu, yra tai, kiek tiesos galima „sutalpinti“ labai ribotoje erdvėje. Paimkite šios savaitės temą, apimančią 2 Pt 1, 1–14. Šiose 14 eilučių Petras mus moko apie teisumą tikėjimu. Tada apaštalas įsigilina į tai, ką Dievo galia gali padaryti tų gyvenime, kurie pavedė save Jėzui. Petras rašo apie nuostabią tiesą, kad mes galime tapti „dieviškosios prigimties dalininkais“ ir kad mes galime būti „pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai.“ (2 Pt 1, 4)

Tiesą sakant, mes gauname ne tik krikščioniškų dorybių sąrašą, bet Petras jas pristato tam tikra tvarka. Viena keičia kitą, kuri keičia trečią ir taip toliau, kol jos pasiekia vienos iš svarbiausiųjų viršūnę.

Jis taip pat rašo apie tai, ką reiškia būti Kristaus ir būti apvalytiems nuo mūsų senųjų nuodėmių, (2 Pt 1, 9) o tada net pamini patikinimą dėl išganymo, amžinojo gyvenimo pažadą amžinojoje „mūsų Viešpaties karalystėje.“ (2 Pt 1, 11)

Galiausiai net paminima esminė tema dėl mirusiųjų būklės. Daug turtingos ir gilios tiesos vos 14 eilučių!

BRANGUS TIKĖJIMAS

Perskaitykite 2 Pt 1, 1–4. Pasak Petro, kas mums padovanota Jėzuje Kristuje? Tai yra, kaip čia pastebima malonės tikrovė?

Petras pradeda šį laišką tuo, kad jis yra skirtas „gavusiems su mumis lygiai brangų tikėjimą.“ (2 Pt 1 1) Žodis, išverstas – „brangų“, reiškia „vienodos vertės“ arba „vienodos privilegijos“. Apaštalas sako, kad jie „gavo“ šį brangų tikėjimą; jie jo nepelnė ar tapo jo verti, bet jie jį gavo, tai – Dievo dovana. Arba, kaip rašė Paulius: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana.“ (Ef 2, 8) Tikėjimas yra brangus, nes „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui.“ (Hbr 11, 6) Tikėjimas yra brangus, nes šiuo tikėjimu mes įgyjame daug nuostabių pažadų.

Petras pabrėžia, kad „dieviška galybe“ Jėzus „padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui.“ (2 Pt 1, 3) Mes net esame tik dėka Dievo galybės, ir tik Jo galia mes galime siekti šventumo. Ir ši dieviška galybė mums duota „pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga.“ (2 Pt 1, 3; taip pat žr. Jn 17, 3)

Mes esame pašaukti mylėti Dievą, bet kaip mes galime mylėti Dievą, kurio mes nepažįstame? Mes pažįstame Dievą per Jėzų, per rašytinį Žodį, per sukurtą pasaulį, gyvendami tikėjimu ir paklusnumu. Mes pažįstame Dievą ir Dievo tikrovę patirdami tai, ką Jis daro mūsų gyvenime, tai mus pakeisiantis pažinimas. Ir mes pažįstame Jį per mums išlietos malonės tikrovę.

Tada Petras pasako kažką, kas sukelia dar didesnę nuostabą, kad mums taip pat padovanojo „brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais.“ (2 Pt 1, 4) Pradžioje žmonija buvo sukurta pagal Dievo paveikslą; šis paveikslas buvo labai sugadintas ir degradavo. Mums atgimus iš aukštybės, mes turime naują gyvenimą Jėzuje, kuris darbuojasi atkurdamas mumyse Jo dievišką paveikslą. Bet mes turime bėgti nuo pasaulio sugedimo ir geidulių, jei norime šio pasikeitimo.

Koks būtų jūsų gyvenimas, jei jūs neturėtumėte tikėjimo? Kaip atsakymas padeda mums suprasti, kodėl tikėjimo dovana iš tiesų yra brangi?

MEILĖ – KRIKŠČIONIŠKASIS TIKSLAS

Perskaitykite 2 Pt 1, 5–7; Rom 5, 3–5; Jok 1, 3–4; Gal 5, 22–23. Kokia panaši tema kartojasi šiose eilutėse?

Senovės filosofams buvo įprasta vardyti dorybes. Tokie sąrašai dažnai vadinami „dorybių katalogu“, ir jų pavyzdžių Naujajame Testamente yra keletas. (Rom 5, 3–5; Jok 1, 3–4; Gal 5, 22–23) Labai tikėtina, kad Petro laiško skaitytojai buvo susipažinę su tokiais sąrašais, nors yra įdomių skirtumų tarp to, ką galėjo išvardyti filosofas ir Petras. Atkreipkite dėmesį, kad Petras jas išvardijo konkrečia seka, kad kiekviena dorybė grindžiama ankstesne, kol pasiekia aukščiausiąjį tašką – meilę!

Kiekviena iš Petro išvardytų dorybių yra itin reikšminga:

Tikėjimas. Atsižvelgiant į šį kontekstą, tikėjimas – tai ne kas kita, kaip išgelbėjantis tikėjimas Jėzų. (žr. Gal 3, 11, Hbr 10, 38)

Dorybė. Dorybė (graikiškai – arete), bet kokio pobūdžio gera savybė, būdavo skelbiama net pagonių filosofų. Taip, tikėjimas yra labai svarbus, bet pastarasis turi vesti į pasikeitusį gyvenimą, kuriame išreiškiama dorybė.

Pažinimas. Petras tikrai nerašė apskritai apie žinias, bet apie tokį pažinimą, kuris ateina iš gelbėjančių santykių su Jėzumi Kristumi.

Susivaldymas. Subrendę krikščionys sugeba suvaldyti savo impulsus, ypač tuos, kurie veda į kraštutinumus.

Ištvermė. Ištvermė – tai patvarumas, ypač išmėginimuose ir persekiojimuose.

Maldingumas. Pagoniškame pasaulyje, čia išverstas žodis „maldingumas“ reiškia etišką elgesį, kurį lemia tikėjimas Dievą. Naujajame Testamente šis žodis taip pat reiškia etiško elgesio, kurį lemia tikėjimas gyvąjį Dievą, sampratą. (1 Tim 2, 2)

Brolybė. Krikščionys yra tarsi šeima, ir maldingumas lems bendruomenę, kurioje žmonės vieni kitiems yra malonūs.

Meilė. Petras sąrašą užbaigia meile. Tai primena Paulių: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.“ (1 Kor 13, 13)

Prieš Petrui pradedant dorybių sąrašą, jis sako, kad mes turime „parodyti visą stropumą,“ (2 Pt 1, 5) kad jas pasiektume. Ką jis turi omenyje? Kokį vaidmenį žmogaus pastangos atlieka mūsų troškimui gyventi maldingai ir ištikimai?

BŪKITE, KAS ESATE

Pateikęs mums sąrašą, ko krikščionys turėtų uoliai siekti, Petras pareiškia, koks bus rezultatas.

Perskaitykite 2 Pt 1, 8–11. Koks yra skirtumas tarp to, kas dėl krikščionių jau buvo padaryta ir kaip krikščionys turėtų gyventi?

Petras ragina skaitytojus gyventi paisant naujos realybės, kuri jiems yra tikra Jėzuje. Tikėjimo, pažinimo, susivaldymo, ištvermės, maldingumo, brolybės ir meilės savybės „jumyse gyvuoja ir tarpsta.“ (2 Pt 1, 8)

Problema ta, kad ne visi krikščionys gyvena paisydami šios naujos tikrovės. Kai kurie yra neveiksmingi arba bevaisiai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. (2 Pt 1, 8) Tokie žmonės pamiršo, kad jie yra apvalyti „nuo savo senųjų nuodėmių.“ (2 Pt 1, 9) Taigi, sako Petras, krikščionys turėtų gyventi nauja realybe, kuri jiems yra tikra Jėzuje. Kristuje jie gavo atleidimą, apvalymą ir teisę būti dieviškosios prigimties dalininkais. Todėl jie turi dar uoliau stengtis „sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą.“ (2 Pt 1, 10) Nepateisinama gyventi taip, kaip jie gyveno anksčiau, nepateisinama būti „bevaisiais“ krikščionimis.

„Mes daug girdime apie tikėjimą, bet mes turime daug daugiau girdėti apie darbus. Daugelis save apgaudinėja gyvendami lengva, patogia religija be kryžiaus.“ (E. Vait, „Faith and Works“, 50 p.)

Perskaitykite Rom 6, 11. Ką Paulius čia sako, kas atspindi tai, ką Petras rašė šiandienėse eilutėse?

Tam tikra prasme ir Petras, ir Paulius rašo: „Būkite, kas esate.“ O mes esame nauji kūriniai Kristuje, apvalyti nuo nuodėmės ir dieviškosios prigimties dalininkai. Todėl mes privalome gyventi tokį gyvenimą, kokiam esame pašaukti. Mes turime būti „kaip Kristus“, o tai ir reiškia būti „krikščionimis“.

Ar jūs esate „kaip Kristus“? Kokiose srityse galite patobulėti?

PADANGTĖS NUGRIOVIMAS

„Aš laikau savo priederme, kol gyvenu šitoje padangtėje, žadinti jus paraginimais. Žinau, kad veikiai ateis mano padangtės nugriovimo metas, kaip ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra man apreiškęs.“ (2 Pt 1, 13–14)

1956 Oskaras Kulman (Oscar Cullman) parašė trumpą tyrimą pavadinimu „Sielos nemirtingumas ar mirusiųjų prisikėlimas? Naujojo Testamento liudijimas“. Jis teigė, kad prisikėlimo sąvoka yra ganėtinai nesuderinama su nemirtingos sielos samprata. Be to, jis rašė, kad Naujasis Testamentas šimtu procentų yra mirusiųjų prisikėlimo pusėje.

Vėliau jis rašė: „Joks kitas mano darbas nesukėlė tokio entuziazmo arba smurtinio priešiškumo“.

Perskaitykite 1 Kor 15, 12–57. Ką Paulius rašė apie tai, kas atsitinka po mirties?

Naujojo Testamento tyrinėjimas mirties ir prisikėlimo tema įtikino daugumą Naujojo Testamento mokslininkų, kad Kulmanas yra teisus. Naujasis Testamentas iš tiesų patvirtina prisikėlimo sąvoką, o ne nemirtingos sielos, kuri išgyvena kūno mirtį, sampratą. Pavyzdžiui, 1 Tes 4, 16–18 Paulius ragino guosti netekusiuosius artimųjų tuo, kad Jėzui sugrįžus, Jis prikels mirusiuosius. 1 Kor 15, 12–57 Paulius smulkiai aprašė prisikėlimą. Apaštalas pradeda tuo, kad krikščioniškasis tikėjimas yra pagrįstas Jėzaus prisikėlimu. Jei Jėzus nebuvo prikeltas, tai bet koks tikėjimas Jį yra beprasmiškas. Bet, Paulius sako, Kristus iš tiesų prisikėlė iš numirusių, kaip užmigusiųjų pirmagimis. Ir Kristaus prisikėlimas iš numirusių taip pat užtikrina visų, esančių Kristuje, prisikėlimą iš numirusių.

Paulius kalba apie kūno prisikėlimą 1 Kor 15, 35–50. Jis priešpriešina naują kūną, kurį gausime prisikėlę, su mūsų dabartiniu kūnu. Pastarasis mirs; o tas, kurį turėsime prisikėlime, niekada nemirs.

Apibendrinant, apie mirtį Naujasis Testamentas kalba prisikėlimo, o ne nemirtingos sielos kontekste. Tai svarbu žinoti skaitant 2 Pt 1, 12–14.

TIKĖJIMAS MIRTIES AKIVAIZDOJE

Perskaitykite 2 Pt 1, 12–15. Ką Petras turėjo galvoje rašydamas, kad greitai ateis jo padangtės nugriovimo metas?

2 Pt 1, 12–14 atskleidžia laiške tikrovę. Petras galvojo, kad jis greitai mirs, ir laiške yra jo paskutinė žinia arba testamentas.

Tai, kad Petras tikėjosi greitai mirti, atskleidžia posakiai: „kol gyvenu šitoje padangtėje… Žinau, kad veikiai ateis mano padangtės nugriovimo metas.“ (2 Pt 1, 13–14) Apaštalas palygino kūną su padangte (palapine), kuri bus nugriauta Petrui mirus. Tiesą sakant, itin aišku, kad, rašydamas apie jo palapinės nugriovimą, Petras galvoje turėjo savo kūną, mat šiuolaikiniuose vertimuose šis posakis išverstas: „kol esu šitame kūne… Žinau, kad greitai ateis mano mirties metas.“ (2 Pt 1, 13–14) Niekas Petro kalboje nerodo, kad kai bus nugriauta apaštalo palapinė ar mirs jo kūnas, jo siela išliks kaip atskira esybė.

Dar kartą perskaitykite 2 Pt 1, 12–15. Kaip Petras, atrodo, reaguoja į savo artėjančios mirties tikrovę, ir ko šis nusistatymas moko mus apie tikėjimą?

2 Pt 1, 12–15 suteikia rimtumo Petro žodžiams. Jis tai rašė žinodamas, kad jo gyvenimas netrukus baigsis. Jis tai žino, nes pats sakė: „kaip ir mūsų Viešpats Jėzus yra man apreiškęs.“ Tačiau atrodo, kad nėra jokios baimės, nerimo, blogos nuojautos. Vietoj to, jis dėmesį sutelkia gerovei tų, kuriuos jis palieka. Jis nori, kad jie būtų tvirti „turimoje tiesoje“, ir, kol jis yra gyvas, jis ragins juos būti ištikimus.

Mes čia galime pamatyti Petro patyrimo su Viešpačiu tikrovę ir gylį. Taip, jis greitai mirs, ir tai nebus maloni mirtis. (žr. Jn 21, 18; E. Vait, iš Apaštalų darbai, 398–399 p.), bet jo nesavanaudiškas rūpestis yra susijęs su kitais. Išties Petras buvo žmogus, gyvenęs tikėjimu, kurio jis mokė.

Kaip mūsų tikėjimas padeda mums priimti baisią mirties tikrovę? Kaip dėl to, ką Jėzus dėl mūsų padarė, mes galime išmokti laikytis mūsų turimos nuostabios vilties net mirties akivaizdoje?

Tolesniam tyrinėjimui: Tyrinėjome, Petras žinojo, kad jis netrukus mirs. Ir jis žinojo (ir ilgą laiką), kaip jis mirs. Todėl, kad pats Jėzus jam tai pasakė. „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas; kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.“ (Jn 21, 18) Koks buvo jo galas?

„Petras, kaip žydas ir dar svetimšalis, buvo pasmerktas patyčioms ir nukryžiavimui. Šios siaubingos mirties akivaizdoje apaštalas prisiminė savo didžiąją nuodėmę – kaip jis išsižadėjo Jėzaus Jam sunkią valandą. Tada jis buvo dar nepasirengęs išpažinti kryžiaus, o dabar džiaugėsi atiduoti savo gyvybę už Evangeliją ir manė, kad jam, išsižadėjusiam savo Viešpaties, numirti taip pat, kaip mirė Mokytojas, yra net per didelė garbė. Petras nuoširdžiai atgailavo dėl tos nuodėmės, ir Kristus jam atleido – tai liudija jam patikėta svarbi užduotis ganyti kaimenės avis ir ėriukus. Tačiau jis pats niekada negalėjo sau atleisti. Net mintis apie paskutinę siaubingąją agoniją nesušvelnino jo širdgėlos ir atgailos kartėlio. Kaip paskutinės malonės jis paprašė savo budelių būti prikaltas prie kryžiaus žemyn galva. Šis prašymas buvo išpildytas, ir būtent tokiu būdu mirė didysis apaštalas Petras.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 399 p.) Ir net tai žinant, Petrui rūpėjo dvasinė kaimenės gerovė.

Klausimai aptarimui:

Atsižvelgiant į visa, ką Petras (ir visi, rašiusieji Bibliją) rašė apie tai, kad krikščionys turi gyventi šventai, kodėl tiek daug iš mūsų neįstengiame būti tuo, „kas mes esame“ Jėzuje?

Klasėje ištirkite sąrašą 2 Pt 1, 5–7. Aptarkite kiekvieną savybę ir paklauskite savęs: Kaip mes galime geriau jas parodyti, ir kaip mes galime padėti kitiems, kurie siekia to paties?

Atsižvelgiant į tai, ką mes žinome apie Petrą, kaip apreikšta evangelijose, apaštalo žodžiai parodo galingą ir didelį Kristaus jame atliktą darbą, nepaisant ankstesnių Petro nesėkmių. Kokią viltį ir paguodą mes galime įžvelgti sau jo pavyzdyje?

2 Pt 1, 12, Petras rašė apie „turimą tiesą“. Kas buvo „turima tiesa“ Petro metu, ir kas „turima tiesa“ yra mūsų laiku?

Kažkas rašė: „Kokie išties mirę yra mirusieji.“ „Mirtis yra tai, ką gyvieji nešiojasi su savimi.“ Kaip mes, krikščionys, turėtume „nešiotis“ mirtį?