Vasario 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 6; 1 Sam 18, 6–9; Mt 6, 6; Apd 5, 27–32; Mk 6, 14–29; Hbr 11, 35–38.
Įsimintina eilutė: „O ministrai ir satrapai pradėjo ieškoti progos ką nors prikišti Danieliui dėl karalystės reikalų. Tačiau jie negalėjo rasti jokios priežasties skundui ar priekaištui, nes jis buvo ištikimas, ir nebuvo įmanoma jam prikišti jokio apsileidimo, jokio nusikaltimo“ (Dan 6, 5).
Medų-persams užėmus Babiloną, Darijus Medas pripažįsta Danieliaus išmintį ir pakviečia jį tapti naujosios vyriausybės dalimi. Senstantis pranašas taip sparčiai tobulėjo eidamas savo viešąsias pareigas, kad naujasis karalius jį paskyrė vyriausiu visos Medų-Persijos vyriausybės administratoriumi.
Tačiau, skyriui rutuliojantis, Danielius susiduria su padariniais to, ką derėtų vadinti „tikra pirmąja nuodėme“ – pavydu. Tačiau, prieš pasakojimui pasibaigiant, matome, kad Danielius yra ištikimas ne tik pasaulietinėms pareigoms valdant Medų-Persams, bet, svarbiausia, savo Dievui. Ir mes galime būti užtikrinti, kad jo ištikimybė Dievui tiesiogiai paveikia jo ištikimybę ir kitose srityse.
Danieliaus persekiojimas yra pavyzdys Dievo tautos persekiojimui paskutiniaisiais laikais. Pasakojimas nereiškia, kad Dievo tauta bus išgelbėta nuo išmėginimų ir kančių. Pasakojimas garantuoja tai, kad kovoje su blogiu gėris galiausiai laimės, ir Dievas išvaduos savo tautą.
I. PAVYDŽIOS SIELOS
Net tobuloje aplinkoje danguje Liuciferis jautė Kristui pavydą. „Liuciferis pavydėjo Jėzui Kristui. Tačiau visiems angelams nusilenkus Jėzui ir pripažinus Jo viršenybę, valdžią bei teisėtą valdymą, jis nusilenkė kartu su jais; bet jo širdis buvo kupina pavydo ir neapykantos“ (E. Vait, The „Story of Redemption“, 14 p.). Pavydas yra toks pavojingas jausmas, kad net dešimtyje Dievo įsakymų, kartu su draudimu žudyti ir vogti, yra įsakymas – negeisi (žr. Iš 20, 17).
1. Perskaitykite Dan 6, 1–5, kartu su Pr 37, 11 ir 1 Sam 18, 6–9. Kokį vaidmenį pavydas atlieka visuose šiuose pasakojimuose?
Administraciniai Danieliaus sugebėjimai nustebino karalių, bet išprovokavo kitų ministrų pavydą. Taigi jie susimokė juo atsikratyti, apkaltinus korupcija. Visgi, kad ir kiek ieškojo, Danieliaus tarnystėje jie nerado kaltės. „Tačiau jie negalėjo rasti jokios priežasties skundui ar priekaištui, nes jis buvo ištikimas, ir nebuvo įmanoma jam prikišti jokio apsileidimo, jokio nusikaltimo“ (Dan 6, 5). Aramėjų žodis, išverstas – „ištikimas“, taip pat gali būti išverstas – „patikimas“.
Danielius buvo be kaltės; ministrai niekaip negalėjo jo apkaltinti. Tačiau jie taip pat suvokė, koks jis yra ištikimas savo Dievui ir paklusnus Dievo Įstatymui. Taigi jie netrukus suprato, kad norint melagingai apkaltinti Danielių, jiems teks sukurti tokias aplinkybes, kuriomis pranašui reikės apsispręsti dėl paklusnumo Dievo Įstatymui arba imperijos įstatymui. Iš to, ką ministrai sužinojo apie Danielių, jie buvo visiškai įsitikinę, kad tam tikromis aplinkybėmis jis labiau laikysis Dievo Įstatymo, užuot laikęsis imperijos įstatymo. Koks Danieliaus ištikimybės paliudijimas!
Su kokiomis bėdomis dėl pavydo jums teko susidurti ir kaip jūs jas įveikėte? Kodėl pavydas yra tokia mirtina ir luošinanti dvasinė yda?
II. SĄMOKSLAS PRIEŠ DANIELIŲ
2. Perskaitykite Dan 6, 7–10. Koks šio įsako tikslas? Kaip jis atskleidžia karaliaus tuštybę?
Darijus gali atrodyti kvailas dėl įsako, kurį jis greitai norėjo atšaukti, paskelbimo. Jis pateko į ministrų, kurie yra pakankamai protingi ir galintys pasinaudoti neseniai įsteigtos karalystės politinėmis aplinkybėmis, pinkles. Darijus decentralizavo valdymą ir paskyrė šimtą dvidešimt satrapų, kad administravimas būtų veiksmingesnis. Tačiau tai ilgainiui sukelia tam tikrą riziką. Įtakingas valdytojas gali lengvai paskatinti maištą ir suskaldyti karalystę. Taigi įsakas, priverčiantis visus melstis tik karaliui trisdešimt dienų, atrodo yra gera strategija parodyti jam ištikimybę ir taip užkirsti kelią bet kokiam maištui. Tačiau ministrai suklaidina karalių teigdami, kad akivaizdžiai netikslu, jog tokį pasiūlymą palaiko visi ministrai, valdytojai, seniūnai, satrapai ir patarėjai, nes Danielius jo nepalaiko. Be to, prilyginimas dievui galėjo karaliui patikti.
Nėra jokių įrodymų, kad persų karaliai kada nors kėsinosi į dievo statusą. Vis dėlto įsakas galėjo būti skirtas karaliaus prilyginimui dievui trisdešimčiai dienų; t.y. į dievus turi būti kreipiamasi per jį. Deja, karalius neištyrė motyvų, kuriais grįstas šis pasiūlymas. Taigi jis nesuvokia, kad įsakas, tariamai užkirsiantis kelią sąmokslui, ir buvo sąmokslas pakenkti Danieliui.
Dvi šio įsako pusės nusipelno dėmesio. Pirma, bausmė už nusikaltimą – įmetimas į liūtų duobę. Kadangi tokia bausmė niekur kitur neminima, galbūt tai buvo Danieliaus priešų pasiūlymas šiam tikslui. Senovės Artimųjų Rytų monarchai laikydavo narvuose liūtus ir juos išleisdavo medžioklės metu. Tad karaliaus įsako nesilaikančiųjų sunaikinimui liūtų nestigo. Antra, įsakas negali būti atšauktas. Kad medų ir persų įstatymas yra neatšaukiamas, parašyta ir Est 1, 19; 8, 8. Senovės graikų istorikas Diodoras Sicilietis mini atvejį, kai Darijus III (nereikėtų jo supainioti su Danieliaus knygoje paminėtu Darijumi) apsigalvojo, tačiau nebegalėjo atšaukti mirties bausmės, kurią jis paskelbė nekaltam žmogui.
III. DANIELIAUS MALDA
„Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 6).
3. Perskaitykite Dan 6, 11. Kodėl Danielius nesimeldė tyliai, kad niekas jo nematytų?
Danielius yra patyręs valstybininkas, bet visų pirma jis yra Dievo tarnas. Taigi jis yra vienintelis vyriausybės narys, kuris gali suprasti, kas slypi po karaliaus įsaku. Darijui įsakas suteikė galimybę sustiprinti karalystės vienybę, bet sąmokslininkams tai yra strategija atsikratyti Danieliaus.
Žinoma, tikrosios sąmokslo priežastys ir motyvai yra susiję su kosmine kova tarp Dievo ir blogio jėgų. Šiuo metu (539 m. prieš Kristų) Danielius jau turėjo regėjimus, minimus Danieliaus 7 (553 m. prieš Kristų) ir Danieliaus 8 (551 m. prieš Kristų). Taigi jis gali suvokti karališkąjį įsaką ne tik kaip žmogiškąją politiką, bet kaip atskirą šios kosminės kovos atvejį. Žmogaus Sūnaus, atiduodančio karalystę Aukščiausiojo šventiesiems, regėjimas ir angelo aiškintojo paguodžianti pagalba (Danieliaus 7) galėjo padrąsinti jį įveikti krizę. Jis taip pat galėjo apmąstyti savo bendražygių patyrimą, kurie buvo ganėtinai drąsūs mesdami iššūkį Nebukadnecaro įsakui (Danieliaus 3).
Taigi jis nekeičia su pasišventimu susijusių savo įpročių, bet įprastai meldžiasi tris kartus per dieną Jeruzalės kryptimi. Nepaisant to, kad draudžiama melstis bet kokiam žmogui ar dievui, išskyrus karalių, Danielius visiškai nesisaugo slėpdamas ar maskuodamas savo įprotį melstis tas kritines trisdešimt dienų. Jis yra absoliuti mažuma, nes jis yra vienintelis tarp dešimčių ministrų ir kitų pareigūnų, prieštaraujantis karališkajam įsakui. Tačiau atvirai melsdamasis jis įrodo, kad ištikimybė, kurią jis skolingas Dievui, yra svarbesnė už jo ištikimybę karaliui ir jo neatšaukiamam įsakui.
Perskaitykite Apd 5, 27–32. Nors įspėjimas čia yra akivaizdus, kodėl mes, nesilaikydami žmogiškųjų įstatymų, visada turime būti užtikrinti, kad tai, ką darome, išties yra Dievo valia? (Galų gale pagalvokite apie žmones, kurie, užuot išdavę tikėjimą ar religinę sistemą, kuri, mūsų įsitikinimu, yra klaidamokslis, dėl jos mirė!)
IV. LIŪTŲ DUOBĖJE
4. Perskaitykite Dan 6, 12–22. Ką karalius sako Danieliui, kas parodo, koks ištikimas Dievo liudytojas yra Danielius?
Sąmokslininkai netrukus pastebėjo, kad Danielius meldžiasi, t.y. daro būtent tai, ką įsakas draudė. Jiems pateikus kaltinimą karaliui, jie apie Danielių atsiliepia žeminančiu būdu: „Danielius, vienas iš Judo tremtinių“ (Dan 6, 14). Jų akyse vienas iš vyresnių karaliaus mėgstamiausių imperijos ministrų yra tik tremtinys. Be to, jie priešina Danielių su karaliumi, sakydami, kad Danielius „nepaiso nei tavęs, nei draudimo, kurį tu pasirašei“. Dabar karalius supranta, kad pasirašydamas įsaką jis buvo įvarytas į kampą. Tekstas sako, kad „iki pat saulės nusileidimo darė visa, kad jį išgelbėtų“ (Dan 6, 15). Tačiau jis nieko negalėjo padaryti, kad išgelbėtų pranašą nuo nustatytos bausmės. Būtina laikytis kiekvienos neatšaukiamo medų ir persų įstatymo raidės. Taigi karalius, nors ir nenoriai, liepia įmesti Danielių į liūtų duobę. Bet tai darydamas Darijus išreiškia tam tikrą viltį, primenančią maldą: „Dievas, kuriam tu taip ištikimai tarnauji, teišgelbsti tave!“ (Dan 6, 17)
Raštas nesako, ką Danielius darė liūtų duobėje, bet galima manyti, kad jis meldėsi. Ir Dievas atsiliepia į Danieliaus tikėjimą, nusiųsdamas savo angelą, kad jį apsaugotų. Ryte Danielius buvo nesužalotas ir pasirengęs atnaujinti savo darbą vyriausybėje. Komentuodama tai, E. Vait rašė: „Dievas neužkirto kelio Danieliaus priešams įmesti jį į liūtų duobę; Jis leido piktiems angelams ir nedorėliams įgyvendinti jų tikslą; bet tik todėl, kad Jo tarno išgelbėjimas taptų dar ryškesnis, o tiesos ir teisumo priešų pralaimėjimas būtų išsamesnis“ (Prophets and Kings, 543 p.).
Nors šis pasakojimas baigiasi laimingai (bent jau Danieliui), kaip dėl tų pasakojimų, net ir tų, kurie yra Rašte (žr., pvz., Mk 6, 14–29), kurie čia nesibaigia išgelbėjimu? Kaip mes juos suprantame?
V. IŠAUKŠTINIMAS
5. Perskaitykite Dan 6, 25–29. Ką karalius liudija apie Dievą?
Svarbi pasakojimo mintis yra ta, kad Darijus šlovina Dievą ir pripažįsta aukščiausiąją Jo valdžią. Tai kulminacija Dievo šlovinimo ar aukštinimo, išreikšto ankstesniuose skyriuose (Dan 2, 20–23; Dan 3, 28–29; Dan 4, 31–34). Kaip ir Nebukadnecaras, Darijus reaguoja į Danieliaus išgelbėjimą, šlovindamas Dievą. Bet jis darė daugiau: jis atšaukė ankstesnį savo įsaką ir parašė visoms tautoms, kad „žmonės drebėtų iš baimės Danieliaus Dievo akivaizdoje“ (Dan 6, 27).
Taip, Danielius buvo stebuklingai išgelbėtas, jo ištikimybė apdovanota, pikta sulaukė bausmės ir Dievo garbė bei galia patvirtinta. Bet tai, ką mes matome čia, yra pavyzdys, kas atsitiks visuotiniu mastu – Dievo tauta išgelbėta, pikta sulauks bausmės ir Viešpats bus išaukštintas visatoje.
6. Perskaitykite Dan 6, 25. Kuo ši eilutė gali atrodyti ganėtinai kebli ir kodėl?
Tačiau yra vienas nerimą keliantis klausimas, t.y. žmonos ir vaikai, kurie, kaip žinome, yra nekalti, ir vis dėlto jie kentėjo tą pačią bausmę, kaip ir kaltieji. Kaip galėtume paaiškinti tai, kas atrodo kaip neteisingumas?
Pirma, turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad karaliaus įsakas pasirašytas ir įvykdytas laikantis persų įstatymo, įskaitant ir bausmę nusižengusiojo šeimai. Pagal senovinį principą visa šeima buvo atsakinga už šeimos nario nusikaltimą. Nereiškia, kad tai teisinga; tiesiog šis pasakojimas atitinka tai, kas žinoma apie Persijos įstatymus.
Antra, turime atkreipti dėmesį, kad Raštas pasakoja apie įvykį, bet nepateisina karaliaus elgesio. Tiesą sakant, Raštas aiškiai draudžia, kad vaikai būtų nužudyti dėl tėvų nuodėmių (Įst 24, 16).
Tokios ir kitokios neteisybės akivaizdoje, kokią paguodą galime įžvelgti šioje eilutėje, pvz., 1 Kor 4, 5? Ką ji sako ir kodėl ši mintis yra itin svarbi?
Tolesniam tyrinėjimui: Danieliaus išgelbėjimas paminėtas Hebrajams 11, kurį galima pavadinti „Tikėjimo šlovės muziejumi“ ir kuriame pasakyta, kad pranašai, be kitų pasiekimų, „užčiaupė liūtams nasrus“ (Hbr 11, 33). Tai nuostabu, bet turėtume nepamiršti, kad tikėjimo didvyriai yra ne tik išvengusieji mirties, kaip Danielius, bet ir tie, kurie drąsiai kentėjo ir mirė, kaip taip pat pažymėta Hebrajams 11. Dievas vienus pašaukia liudyti gyvenant, o kitus mirštant. Taigi pasakojimas apie Danieliaus išgelbėjimą nereiškia, kad jis suteikiamas visiems, kaip moko daugybė vyrų ir moterų atvejų , kurie buvo kankiniai dėl tikėjimo Jėzumi. Tačiau stebuklingas Danieliaus išgelbėjimas rodo, kad Dievas viešpatauja, ir galiausiai Jis išgelbės visus savo vaikus iš nuodėmės ir mirties galios. Tai paaiškės kituose Danieliaus knygos skyriuose.
Klausimai aptarimui:
1. Prancūzas Žanas Polis Sartras kartą rašė, kad „geriausias būdas suvokti pagrindinį žmogiškos realybės projektą – tai pasakyti, kad žmogus yra būtybė, kurios projektas būti Dievu“ (Jean Paul Sartre, Being and Nothingness: A Phenomenological Essay on Ontology, Washington Square Press, 1956, 724 p.). Kaip tai padeda mums suprasti, bent jau vienu lygmeniu, kodėl karalius įpuolė į spąstus? Kodėl mes visi turime, nepaisant mūsų vietos gyvenime, būti atsargūs dėl to paties pavojingo polinkio, kad ir kaip subtiliai jis galėtų pasireikšti? Kokiais kitais būdais galėtume būti „kaip Dievas“?
2. Kokį liudijimą mes parodome kitiems dėl mūsų ištikimybės Dievui ir Jo Įstatymui? Ar jūsų pažįstami žmonės mano, jog jūs pastovėtumėte už savo tikėjimą, net jei tai jums kainuotų darbą ar net gyvybę?
3. Ką jūs matote Danieliuje, kas daro jį tokiu asmeniu, kurį Dievas gali veiksmingai naudoti savo tikslams? Dievui padedant, kaip jūs galite išsiugdyti daugiau tokių pačių savybių?
4. Atsižvelgiant į įsaką, kaip Danielius galėjo būti pateisintas, jei jis būtų pakeitęs tai, kaip jis meldėsi? Galbūt tai būtų buvęs pavojingas kompromisas? Jei taip, kodėl?