Kovo 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 6, 12; Dan 10; Ezr 4, 1–5; Jz 5, 13–15; Apr 1, 12–18; Kol 2, 15; Rom 8, 37–39.
Įsimintina eilutė: „Nebijok, brangusis žmogau, ramybė tau! Būk tvirtas ir drąsus!“ Jam bekalbant, sustiprėjau ir tariau: „Kalbėk, mano viešpatie, nes davei man jėgų“ (Dan 10, 19).
Danieliaus 10 supažindina su paskutiniu Danieliaus regėjimu, tęsiamu 11 ir 12 skyriuose. Iš pradžių mums pasakoma, kad šis regėjimas yra susijęs su „dideliu mūšiu“ (Dan 10, 1). Danieliaus 11 sukonkretina kai kurias šio mūšio puses, o Danieliaus 10 parodo jo dvasinę svarbą ir atskleidžia, kad už žemiškų mūšių vyksta kosminių proporcijų dvasinė kova. Ištyrinėję šį skyrių pamatysime, kad melsdamiesi mes įsitraukiame į šią kosminę kovą tokiu būdu, kuris turi didelių padarinių. Bet kovoje mes ne vieni; Jėzus vardan mūsų kovoja su šėtonu. Mes sužinosime, kad galutinė kova, į kurią esame įtraukti, nėra prieš žemiškąsias žmogaus galias, bet prieš tamsos galias.
Kaip apaštalas Paulius rašė praėjus šimtmečiams po Danieliaus: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12). Galų gale mūsų sėkmė konflikte priklauso nuo Jėzaus Kristaus, kuris vienintelis nugalėjo šėtoną ant kryžiaus.
I. VĖL PASNINKAS IR MALDA
1. Perskaitykite Dan 10, 1–3. Ką dar kartą matome Danielių darant?
Danielius nepateikia priežasčių dėl besitęsiančio pasninko. Tačiau tokį uolų užtarimą greičiausiai paskatino žydų, kurie ką tik grįžo iš Babilono į Palestiną, padėtis.
2. Perskaitykite Ezr 4, 1–5. Su kokiais iššūkiais susidūrė grįžę žydai?
Mes žinome iš Ezr 4, 1–5, kad šiuo metu žydai susiduria su stipria priešprieša, bandydami atstatyti šventyklą. Samariečiai Persijos rūmams siunčia klaidinančius pranešimus, ragindami karalių sustabdyti atstatymo darbus. Tokios krizės akivaizdoje Danielius tris savaites meldžia Dievą padaryti įtaką Kyrui, kad darbas būtų tęsiamas.
Šiuo metu Danieliui tikriausiai buvo beveik 90 metų. Jis galvoja ne apie save, o apie tautą ir jai tenkančius iššūkius. Tris savaites jis meldžiasi, kol sulaukia atsakymo iš Dievo. Per šį laikotarpį pranašas labai kukliai maitinasi, susilaikydamas nuo rinktinio maisto ir net tepimosi aliejais. Jam visiškai nerūpi asmeninis patogumas ir išvaizda, tačiau jis yra labai susirūpinęs bendražygių žydų gerove Jeruzalėje už tūkstančių kilometrų.
Žvelgimas į Danieliaus įprotį melstis mus išmoko kelių vertingų dalykų. Pirma, turėtume uoliai melstis, net jei į mūsų prašymus neatsakoma nedelsiant. Antra, turėtume skirti laiko ir melstis už kitus. Užtarianti malda yra ypatinga. Atminkite, „Viešpats pakreipė Jobo dalią, kai jis pasimeldė už savo bičiulius“ (Job 42, 10). Trečia, malda skatina Dievą daryti kažką konkretaus ir realaus. Taigi melskimės visada, įvairiausiomis maldomis. Susidurdami su nepakeliamais išmėginimais, didelėmis bėdomis ir didžiuliais iššūkiais, atiduokime savo naštą Dievui maldoje (Ef 6, 18).
Perskaitykite Dan 10, 12. Ką ši eilutė mums pasako apie maldą kaip objektyvų patyrimą, kuris paskatina Dievą kažką daryti, o ne tik subjektyvų patyrimą, kuris dėl Dievo leidžia mums jaustis gerai?
II. DIDŽIŪNO REGĖJIMAS
3. Perskaitykite Dan 10, 4–9. Kas čia nutiko Danieliui?
Mes vargiai galime įsivaizduoti Danieliaus apibūdinto patyrimo spindesį. Vyro išvaizda (Dan 10, 5–6) primena „Žmogaus Sūnų“, nusakytą dangiškojo teismo regėjime (Dan 7, 13). Jo drobiniai primena kunigo drabužius (Kun 16, 4), ir panašu, kad taip šis asmuo siejamas su „Galybių vadu“, susietu su dangiška šventykla (Danieliaus 8). Auksas taip pat siejamas su kunigiška regalija kaip karališkuoju titulu. Galiausiai šios asmenybės panašumas į žaibą, liepsnas, žalvarį ir jos galingas balsas vaizduoja ją kaip antgamtinę būtybę. Jai suteiktos kunigiškos, karališkos ir karinės savybės. Šiai asmenybei taip pat būdingi įdomūs panašumai į dangiškąją būtybę, pasirodžiusią Jozuei prieš pat Jericho mūšį (Joz 5, 13–14). Jozuė regėjo Viešpaties kariuomenės galvą. Įdomu tai, kad hebrajų kalbos žodis, išverstas – „galva“ (sar), Dan 10, 21 yra išverstas – „didžiūnas“, kalbant apie Mykolą. Tačiau artimesnė paralelė yra tarp Danieliaus ir Jono.
4. Kokie panašumai pastebimi tarp Danieliaus Dievo regėjimo Danieliaus 10 ir Joz 5, 13–15 bei Apr 1, 12–18?
Pasak Danieliaus, buvusieji su juo yra apimti didžio siaubo, o pats Danielius neteko jėgų ir buvo bejėgis. Dievo artumo apsireiškimas paprasčiausiai pribloškė jį. Tačiau, nepaisant pranašo baimės, Danieliaus regėjimas rodo, kad Dievas valdo istoriją. Iš tiesų regėjimui rutuliojantis pamatysime, kad Dievas Danieliui pateikia žmonijos istoriją nuo pranašo laikų iki Dievo karalystės įkūrimo (Dan 11 ir 12).
Jei, kaip ne kartą tyrinėjome Danieliaus knygoje, Viešpats gali valdyti žmonijos istoriją, ką Jis gali padaryti jūsų asmeniniame gyvenime?
III. PALIESTAS ANGELO
5. Perskaitykite Dan 10, 10–19. Kas atsitinka kiekvieną kartą, kai angelas paliečia Danielių?
Priblokštas dangaus šviesos spindesio, pranašas nukrito. Tada angelas palietė jį ir paguodė. Skaitydami pasakojimą pastebime, kad angelas tris kartus paliečia Danielių.
Pirmasis prisilietimas leidžia pranašui atsistoti ir išgirsti dangaus paguodos žodžius: „Nebijok, Danieliau, nes nuo pat pirmos dienos, kai apsisprendei suprasti ir nusižeminti prieš savo Dievą, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių“ (Dan 10, 12). Danieliaus malda išjudino dangų. Mums tai yra užtikrinimas, kad Dievas girdi mūsų maldas, o tai yra didelė paguoda sunkmečiu.
Antrasis prisilietimas leidžia Danieliui prabilti. Pranašas išreiškia savo žodžius Viešpaties akivaizdoje, įvardydamas savo baimę ir jausmus: „Mano viešpatie, jau vien nuo regėjimo man užėjo tokie skausmai, jog esu visiškai bejėgis. Kaipgi gali mano viešpaties tarnas kalbėtis su tavimi, mano viešpatie? Juk aš visas drebu, neturiu jėgų, negaliu net alsuoti“ (Dan 10, 16–17). Taigi Dievas ne tik kalba su mumis; Jis nori, kad atvertume savo lūpas, kad galėtume Jam išsakyti mūsų jausmus, poreikius ir siekius.
Trečiasis prisilietimas suteikia jam jėgų. Danieliui pripažįstant savo trūkumus, angelas jį paliečia ir nuramina Dievo ramybe: „Nebijok, brangusis žmogau, ramybė tau! Būk tvirtas ir drąsus!“ Jam bekalbant, sustiprėjau ir tariau: „Kalbėk, mano viešpatie, nes davei man jėgų“ (Dan 10, 19). Atminkite, kad angelas buvo siųstas Danieliui atsiliepiant į jo maldą, kad jam būtų suteikta įžvalga ir supratimas. Kitaip tariant, 11 skyriuje pateiktas regėjimas turėjo padrąsinti Danielių reaguojant į jo gedėjimą ir apmąstymus dėl esamų aplinkybių Jeruzalėje. Tad su Dievu mūsų pusėje mes galime turėti ramybę net ir tada, kai susiduriame su kančia. Jo mylintis prisilietimas leidžia mums pažvelgti į ateitį su viltimi.
„Dangus gali būti labai arti ir mums, vaikščiojantiems įprastais gyvenimo keliais“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 36 p.). Ar dažnai pagalvojate, kaip glaudžiai yra susieti dangus ir žemė? Kaip pasikeistų jūsų gyvenimas, jei visada atmintumėte šią tiesą širdimi ir protu?
IV. DIDI KOVA
6. Perskaitykite Dan 10, 20–21. Kas čia Danieliui apreikšta?
Dangaus pasiuntinys atitraukia užsklandą ir apreiškia Danieliui kosminę kovą, kuri vyksta už žmogiškosios istorijos. Danieliui pradėjus melstis, tarp dangaus ir žemės prasideda dvasinė kova. Dangiškosios būtybės pradėjo kovoti su Persijos didžiūnu, kad žydai galėtų tęsti šventyklos atstatymą. Danieliaus 10 pradžia parodo, kad Persijos didžiūnas yra Kyras. Tačiau vienas pats žmogus negali parodyti didelio pasipriešinimo dangiškajai būtybei. Tai rodo, kad už žmogiškojo karaliaus stovi dvasinis pasiuntinys, kuris ragina Kyrą neleisti žydams atstatyti šventyklą.
Panašios aplinkybės yra Ezechielio 28, kur Tyro karalius simbolizuoja šėtoną, dvasinę jėgą už šio miesto žmogiškojo karaliaus. Taigi neturėtų stebinti tai, kad persų didžiūnai, prieš kuriuos Mykolas ateina kovoti, yra šėtonas ir jo angelai. Tai rodo, kad žmogiškoji priešprieša Jeruzalės šventyklos atstatymui turi dvasinį atitikmenį.
7. Perskaitykite Dan 10, 13. Kokia kova čia aprašyta?
„Kai šėtonas siekė daryti įtaką didžiausioms galioms Medų-Persijos karalystėje, kad parodytų nepalankumą Dievo tautai, angelai darbavosi vardan tremtinių. Kova domino visus danguje. Per pranašą Danielių mes žvelgiame į šią galingą kovą tarp gėrio ir blogio jėgų. Tris savaites Gabrielius ryžtingai kovojo su tamsos jėgomis, siekdamas nugalėti įtakų poveikį Kyro protui; ir, prieš kovai baigiantis, pats Kristus atėjo Gabrieliui į pagalbą. ‘Persijos karalystės didžiūnas dvidešimt vieną dieną buvo man priešingas. Tikėk manimi, man padėti atėjo Mykolas, vienas iš vyriausių didžiūnų. Aš palikau Jį ten su Persijos karalystės didžiūnu‘ (Dan 10, 13). Viskas, ką dangus galėjo padaryti Dievo tautos labui, buvo atlikta. Galiausiai buvo pasiekta pergalė; priešo jėgos buvo atremtos visam Kyro ir visam jo sūnaus valdymo laikotarpiui, karaliavusiam septynerius su puse metų“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 571 p.).
V. DIDŽIŪNAS NUGALĖTOJAS
Svarbiausias Danieliaus knygos veikėjas yra jau pradžioje minimas Žmogaus Sūnus (Dan 7, 13) arba Galybių Vadas (Dan 8, 11). Galiausiai sužinome, kad Jo vardas yra Mykolas (Dan 10, 12), reiškiantis – „Kas yra toks, kaip Dievas?“ Jis ateina pagalbon Gabrieliui kovoje su Persijos karaliumi (Dan 10, 13). Angelas šią dangišką būtybę vadina jūsų didžiūnu Mykolu (Dan 10, 21), būtent Dievo tautos didžiūnu. Mykolas pasirodo vėliau Danieliaus knygoje kaip tas, kuris saugo Dievo tautą (Dan 12, 1). Jud 9 mus moko, kad Mykolas, taip pat vadinamas arkangelu, kovoja prieš šėtoną ir prikėlė Mozę. Apr 12, 7 atskleidžia, kad Mykolas yra dangiškosios kariuomenės Vadas, nugalėjęs šėtoną ir jo puolusius angelus. Taigi Mykolas yra ne kas kitas, o Jėzus Kristus. Kadangi Persijos imperija turi aukščiausią vadą, dvasinę jėgą, kuri stovi už žmogiškojo vado, Mykolas yra Dievo tautos vyriausiasis Vadas, kuris vardan jos kovoja ir laimi kosminę kovą.
8. Perskaitykite Kol 2, 15. Kaip Jėzus pasiekė pergalę kosminiame konflikte?
Mums susidūrus su blogio jėgomis, mes galime pasitikėti Jėzumi, mūsų nugalėtoju. Savo viešosios tarnystės pradžioje Jis nugali šėtoną. Per savo žemiškąjį gyvenimą Jis nugalėjo šėtoną dykumoje, užpultas pagundų, Jis kovoja su demonais ir išlaisvina žmones iš tamsos galių. Jėzus nugalėjo blogį, net kai jis užmaskuotas po Petro bandymu atkalbėti Jį nuo ėjimo į Golgotą. Paskutiniais žodžiais mokiniams Jėzus kalbėjo apie artėjančią mirtį kaip kovą, kuri baigsis lemiama pergale prieš šėtoną: „Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie savęs“ (Jn 12, 31–32).
Mums apsižvalgius kartais viskas atrodo blogai. Visur smurtas, amoralumas, sugedimas ir ligos. Priešas, ne iš kūno ir kraujo, žiauriai puola mus iš visų pusių. Tačiau, kad ir kaip būtų sunku kovoti, Jėzus kovoja už mus ir yra mūsų Didžiūnas ir Vyriausiasis Kunigas dangiškoje šventykloje.
9. Perskaitykite Rom 8, 37–39. Kaip galime pažadą būti nugalėtoju padaryti tikru patyrimu mūsų krikščioniškame gyvenime?
Tolesniam tyrinėjimui: „Tris savaites Gabrielius grūmėsi su tamsos galiomis, siekdamas neutralizuoti poveikį Kyro protui… Viskas, ką dangus galėjo padaryti Dievo tautos labui, buvo padaryta. Galiausiai buvo pasiekta pergalė; priešo jėgos buvo suvaldytos Kyro dienomis ir visomis jo sūnaus dienomis“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 572 p.).
„Kokią didelę garbę Danieliui parodo dangaus Didenybė! Jis paguodžia savo drebantį tarną ir užtikrina, kad jo malda buvo išgirsta danguje. Atsiliepdamas į šį uolų prašymą, angelas Gabrielius buvo išsiųstas paveikti persų karaliaus širdį. Monarchas tris savaites priešinosi Dievo Dvasios įtakai, kol Danielius pasninkavo ir meldėsi, bet dangaus didžiūnas, arkangelas Mykolas buvo siųstas, kad atverstų užsispyrusio karaliaus širdį, kad būtų imtasi tam tikrų veiksmų atsiliepiant į Danieliaus maldą“ (E. Vait, „The Sanctified Life“, 51 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Nors mes nesame pirmieji žmonės krikščioniškoje istorijoje, pamatę šią tiesą, septintosios dienos adventistai yra uolūs „didžiosios kovos“ šalininkai, idėjos, kad visa visata yra įtraukta į epinę (epinė – pasakojimais pavaizduotus įvykius) kovą tarp Kristaus ir šėtono. Mes taip pat tikime, kad kiekvienas žmogus iš tiesų yra įtrauktas į šią kovą. Kiti, net ir pasauliečiai, kalba apie tam tikros kovos, į kurią visi esame įtraukti, tikrovę. Koks yra jūsų pačių su didžiąja kova susijęs patyrimas? Kaip jūs matėte ją pasireiškiant jūsų pačių gyvenime? Ką supratote, kas galėtų padėti kitiems?
2. Perskaitykite Ef 6, 10–18. Atkreipkite dėmesį į Pauliaus vartojamą karinę simboliką. Kokie su mūšiu susiję mokymai čia mums pateikiami didžiojoje kovoje? 3. Dan 10, 11 pranašas antrą kartą (žr. Dan 9, 23) vadinamas brangiu. Ką tai mums sako apie artimą ryšį, net emocinį ryšį, tarp dangaus ir žemės? Pagalvokite, kaip radikaliai skiriasi ši tikrovė, palyginti su bendru ateistiniu daugumos šiuolaikiniu pasaulėvaizdžiu. Kokią viltį šis Rašto pasaulėvaizdis, kaip matyti iš šių žodžių Danieliui, mums siūlo?