Sausio 25–31 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 4, 1–33; Pat 14, 31; 2 Kar 20, 2–5; Jon 3, 10; Dan 4, 34; Fil 2, 1–11.
Įsimintina eilutė: „Kokie didingi Jo ženklai, kokie galingi Jo nuostabūs darbai! Jo karalystė yra amžina karalystė, ir Jo viešpatavimas tveria per kartų kartas!“ (Dan 3, 33)
Puikybė vadinama tikrąja pirmąja nuodėme. Ji pirmoji pasireiškė Luciferyje, dangaus angele. Dievas pasakė per Ezechielį: „Nuo tavo grožio išpuiko tavo širdis, dėl savo spindesio piktnaudžiavai savo išmintimi. Nubloškiau tave žemėn, padariau iš tavęs reginį, kad karaliai įsidėmėtų“ (Ez 28, 17).
Puikybė privedė prie Liuciferio nuopuolio, todėl dabar jis naudojasi savo puikybe ir veda nesuskaičiuojamą daugybę kitų į susinaikinimą. Mes visi esame puolę žmonės, priklausomi nuo Dievo net dėl mūsų buvimo. Kad ir kokias turėtume dovanas, kad ir kokių dalykų pasiekiame dėka šių dovanų, jos ateina tik iš Dievo. Tad kaip mes drįstame puikuotis, girtis ar didžiuotis, kai iš tikrųjų visuose mūsų darbuose turėtų vyrauti nuolankumas?
Nebukadnecarui prireikė daug laiko, kad suprastų nuolankumo svarbą. Net ketvirto asmens pasirodymas ugnimi plieskiančioje krosnyje (žr. ankstesnę temą) nepakeitė jo gyvenimo. Tik kai Dievas atėmė iš jo karalystę ir išvarė jį gyventi su laukiniais žvėrimis, karalius suvokė savo tikrąją padėtį.
I. ARGI NE ŠAUNUS TAS BABILONAS?
1. Perskaitykite Dan 4, 1–33. Kas nutinka karaliui ir kodėl?
Dievas duoda Nebukadnecarui antrą sapną. Šį kartą karalius sapno nepamiršta. Bet, kadangi Babilono išminčiai vėl nuvilia, karalius kviečia Danielių paaiškinti sapną. Sapne karalius matė didelį medį, siekiantį dangų, ir dangiškąją būtybę, liepiančią medį nukirsti. Palikti tik kelmą ir šaknis žemėje, kad būtų drėkinamos dangaus rasa. Bet Nebukadnecarui kėlė nerimą ta sapno dalis, kurioje dangiškoji būtybė pasakė: „Tebūna pakeista jo žmogaus širdis, tebūna jam duota žvėries širdis ir tepraslenka pro jį septyni laikotarpiai“ (Dan 4, 13). Pripažindamas sapno rimtumą Danielius mandagiai išreiškė norą, kad sapnas būtų skirtas karaliaus priešams. Vis dėlto ištikimas sapno žiniai Danielius pačiam karaliui pasako, ką iš tiesų sapnas reiškia.
Medžiai Rašte dažniausiai simbolizuoja karalius, tautas ir imperijas (Ez 17; 31; Oz 14; Zch 11, 1–2; Lk 23, 31). Taigi didelis medis yra deramas arogantiško karaliaus simbolis. Dievas davė Nebukadnecarui valdžią ir galią; vis dėlto jis nuolat nepripažino, kad viskas, ką jis turi, ateina iš Dievo.
2. Atkreipkite dėmesį į Dan 4, 27. Kaip karaliaus žodžiai parodo, kad jis vis dar nesupranta Viešpaties jam duoto įspėjimo?
Galbūt puikybė itin pavojinga tuo, kad dėl jos galime pamiršti, kokie esame priklausomi nuo Dievo dėl visko. Ir tai pamiršę atsiduriame dvasiniame pavojuje.
Ko jūs pasiekėte savo gyvenime? Ar galite tuo didžiuotis neišpuikdami? Jei taip, kaip?
II. PRANAŠO ĮSPĖTAS
3. Perskaitykite Dan 4, 24. Be įspėjimo apie tai, kas nutiks, ką Danielius sako karaliui ir kodėl? (Taip pat žr. Pat 14, 31.)
Danielius ne tik paaiškina sapną, bet ir nurodo Nebukadnecarui išeitį iš jo padėties: „Todėl, o karaliau, tebūna tau priimtinas mano patarimas: išpirk savo nuodėmes teisumo darbais, o savo nusikaltimus – gailestingumu vargšams. Tuomet tavo gerovė bus patvari“ (Dan 4, 27).
Nebukadnecaras vykdo didžiulius statybos darbus Babilone. Sodai, kanalų sistema, šimtai šventyklų ir kitų statybų projektų paverčia miestą vienu iš senovės pasaulio stebuklų. Tačiau tokia didybė ir grožis, bent jau iš dalies, pasiekiami išnaudojant vergų darbo jėgą ir nesirūpinant vargšais. Be to, imperijos turtai naudojami siekiant patenkinti karaliaus ir jo palydos malonumus. Taigi Nebukadnecaro puikybė ne tik neleidžia jam pripažinti Dievo, dėl jos jis nepaiso vargšų patiriamų sunkumų. Atsižvelgiant į ypatingą rūpestingumą, kurį Dievas parodo vargšams, nestebina tai, kad iš kitų galimų nuodėmių, kurias Danielius galėjo pabrėžti karaliui, jis išskyrė vargšų nepaisymo nuodėmę.
Žinia Nebukadnecarui jokiu būdu nėra nauja. Senojo Testamento pranašai dažnai įspėjo Dievo tautą dėl vargšų engimo. Iš tiesų ryškiausia tarp nuodėmių, lėmusių karaliaus tremtį, yra nesirūpinimas vargšais. Galų gale užuojauta vargšams yra aukščiausia krikščioniškos meilės išraiška; ir priešingai, vargšų engimas ir nesirūpinimas jais yra paties Dievo užsipuolimas. Rūpindamiesi vargšais mes pripažįstame, kad Dievui priklauso viskas, o tai reiškia, kad mes ne savininkai, o tik Dievo nuosavybės prievaizdai.
Tarnaudami kitiems savo nuosavybe mes gerbiame Dievą ir pripažįstame Jo valdžią. Dievo nuosavybė turėtų apibrėžti medžiaginio turto vertę ir paskirtį. Čia Nebukadnecaras nuvilia, ir mes taip pat rizikuojame, jei nepripažįstame Dievo aukščiausios teisės mūsų pasiekimų atžvilgiu ir neparodome šios tikrovės pripažinimo padėdami vargšams.
III. AUKŠČIAUSIASIS VALDO…
Nepaisant to, kad jam buvo liepta atgailauti ir ieškoti Dievo atleidimo, Nebukadnecaro nesiliaujanti puikybė lėmė dangaus įsaką (Dan 4, 28–33). Karaliui vaikštant ant savo rūmų stogo ir giriant save už tai, ką jis pasiekė, jis ištinkamas psichine būkle, dėl kurios jį teko išvaryti iš karališkų rūmų. Jis galėjo patirti patologinę psichinę būklę, vadinamą klinikine likantropija ar zoantropija. Dėl šios aplinkybės pacientas elgiasi kaip žvėris. Šiais laikais ši liga vadinama „rūšių disforija“, jausmas, kad kūnas yra netinkamos rūšies, noras būti žvėrimi.
4. Perskaitykite 2 Kar 20, 2–5; Jonos 3, 10; Jer 18, 7–8. Ką šie tekstai pasako apie galimybę karaliui išvengti bausmės?
Deja, Nebukadnecaras turėjo pasimokyti sunkiuoju būdu. Gavęs karališkąją galią, Nebukadnecaras neturi galimybių apmąstyti savo santykių su Dievu. Tad atimdamas iš karaliaus valdžią ir išsiųsdamas jį gyventi tarp laukų žvėrių, Dievas suteikė karaliui galimybę pripažinti savo visišką priklausomybę nuo Jo. Iš tiesų svarbiausia pamoka, kurią Dievas norėjo suteikti išpuikusiam karaliui – kad „Aukščiausiasis valdo“ (Dan 4, 29). Iš tikrųjų teismas karaliui turėjo dar didesnį Dievo tikslą, aiškiai išreikštą Budėtojų įsaku: „kad visi gyvieji žinotų, jog Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę, duoda ją, kam nori, ir jai valdyti skiria net žemos kilmės žmones“ (Dan 4, 14).
Kitaip tariant, Nebukadnecarui taikyta drausmė turėtų būti pamoka mums visiems. Kadangi mes priklausome gyviesiems, turėtume skirti daugiau dėmesio pagrindinei pamokai – „jog Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę“.
Kodėl mums itin svarbu suprasti, kad Aukščiausiasis valdo? Kaip, pavyzdžiui, šis supratimas turėtų paveikti tai, kaip elgiamės su mums pavaldžiais asmenimis?
IV. AKIŲ PAKĖLIMAS Į DANGŲ
5. Perskaitykite Dan 4, 31–34. Kaip ir kodėl aplinkybės pasikeitė karaliui?
Dievas leidžia Nebukadnecarui susirgti keista liga, bet galų gale Jis lengvai atkuria jam gerą psichinę būklę. Įdomu tai, kad viskas pasikeitė, kai, pasibaigus septyneriems metams, kuriuos pranašas išpranašavo, ligotas karalius pakėlė akis į dangų (Dan 4, 31).
„Septynerius metus Nebukadnecaras kėlė nuostabą visiems savo pavaldiniams; septynerius metus jis buvo pažemintas prieš visą pasaulį. Tada jam grįžo protas ir, nuolankiai pažvelgęs į dangaus Dievą, jis pripažino dangiškąją ranką jo bausmėje. Jis viešai pripažino savo kaltę ir Dievo gailestingumą jo atkūrimo metu“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 520 p.).
Neabejotina, dideli pokyčiai gali įvykti, kai pakeliame akis į dangų. Kai tik jam grįžo protas, karalius pateikė įrodymų, kad suprato šią pamoką.
Tačiau šis pasakojimas yra ne tiek apie Nebukadnecarą, kiek apie Dievo gailestingumą. Karalius nepasinaudojo trimis ankstesnėmis galimybėmis priimti Izraelio Dievą kaip savo gyvenimo Viešpatį. Tokios galimybės jam pasitaikė, kai jis pripažino išskirtinę keturių jaunų hebrajų belaisvių išmintį (Danieliaus 1), kai Danielius paaiškino jam sapną (Danieliaus 2) ir kai trys hebrajai buvo išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies (Danieliaus 3). Galų gale, jei šis išgelbėjimas nepadarė jo nuolankiu, tuomet kas padarytų? Nepaisant valdovo užsispyrimo, Dievas jam suteikė ketvirtą galimybę, pagaliau laimėdamas karaliaus širdį ir grąžindamas jam karališkąjį sostą (Danieliaus 4). Nebukadnecaro atvejis rodo, kad Dievas suteikia vieną galimybę po kitos, kad atkurtų mums deramus santykius su Juo. Po daug šimtmečių Paulius rašė: Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Šiame pasakojime matome galingą šios tiesos pavyzdį.
Kaip jus Dievas pažemino? Ko išmokote iš šio patyrimo? Kokių pokyčių jums gali prireikti, kad išvengtumėte dar vienos tokios pamokos?
V. NUOLANKUS IR DĖKINGAS
6. Atgailaujantis karalius pareiškia: „Visi žemės gyventojai yra tarsi niekas“ (Dan 4, 32). Atsižvelgiant į kontekstą, kokią svarbią mintį jis išreiškia?
Kaip žinome, kad Nebukadnecaras iš tikrųjų priėmė gyvąjį Dievą? Didelis įrodymas yra tai, kad pats Nebukadnecaras yra Danieliaus 4 autorius. Iš tikrųjų didžioji šio skyriaus dalis primena laiško, kurį karalius išplatino savo didžiulei karalystei, nuorašą. Šiame laiške karalius pasakoja apie savo puikybę ir beprotybę, ir nuolankiai pripažįsta Dievo įsikišimą į jo gyvenimą. Senovės monarchai retai rašė apie save ką nors menkinančio. Beveik visi senoviniai dokumentai, kuriuos mes žinome, šlovina karalių. Todėl toks dokumentas, kuriame karalius pripažįsta savo puikybę ir žvėrišką elgesį, rodo tikrą atsivertimą. Be to, rašydamas laišką, kuriame atsispindi jo patyrimas ir nuolankiai išpažįstama aukščiausia Dievo valdžia, karalius elgiasi kaip misionierius. Jis nebegali laikyti sau to, ką patyrė ir išmoko iš gyvojo Dievo. Tad tai, ką mes čia matėme karaliaus maldoje ir gyriuje (Dan 4, 34–37), atskleidžia tikrą Jo patyrimą.
Dabar karalius vadovaujasi kitokiu vertybių sąvadu ir gali suvokti žmogiškos galios ribas. Didingoje padėkos maldoje karalius išaukština Danieliaus Dievo galią ir pripažįsta, kad „visi žemės gyventojai yra tarsi niekas“ (Dan 4, 32). Tai reiškia, kad žmonės neturi nieko, kuo galėtų pasigirti. Taigi šis paskutinis žvilgsnis į Nebukadnecarą Danieliaus knygoje parodo karalių nuolankų ir dėkingą, šlovinantį Dievą ir įspėjantį mus dėl puikybės.
Žinoma, Dievas ir šiandien keičia gyvenimus. Nesvarbu, kokie išdidūs ar nuodėmingi gali būti žmonės, Dievas yra gailestingas ir galingas, kad maištaujančius nusidėjėlius padarytų dangaus Dievo vaikais.
Perskaitykite Fil 2, 1–11. Ką mes čia randame, kas turėtų išnaikinti puikybę mūsų gyvenime?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kadaise išdidus monarchas tapo nuolankiu Dievo vaiku; tironiškas, arogantiškas valdovas, išmintingu ir gailestingu karaliumi. Tas, kuris niekino ir piktžodžiavo dangaus Dievui, dabar pripažino Aukščiausiojo galią ir nuoširdžiai skatino Jehovos baimę bei rūpinosi savo pavaldinių laime. Sudrausmintas karalių Karaliaus ir viešpačių Viešpaties, Nebukadnecaras pagaliau suprato pamoką, kurią turi išmokti visi valdovai – tikra didybė susideda iš tikro gerumo. Jis pripažino Viešpatį kaip gyvąjį Dievą, sakydamas: ‘Aš, Nebukadnecaras, šlovinu, aukštinu ir garbinu Dangaus Karalių, nes visi Jo darbai teisingi ir Jo keliai teisūs; Jis gali pažeminti išdidžiai besielgiančius‘. Dievo tikslas, kad didingiausia pasaulio karalystė parodytų Jo šlovę, dabar buvo įvykdytas. Šis viešas išpažinimas, kuriuo Nebukadnecaras pripažino Dievo gailestingumą, gerumą ir galią, buvo paskutinis jo gyvenimo poelgis, įrašytas į šventą istoriją“ (E. Vait, Prophets and Kings, 521 p.).
Klausimai aptarimui:
1. „Puikybė veda prie visų kitų ydų – tai visiška priešybė Dievui. Ar jums tai atrodo perdėta? Jei taip, pagalvokite… Juo labiau išpuikęs yra asmuo, tuo labiau jam nepatinka puikybė kituose. Tiesą sakant, jei norite sužinoti, kiek esate išpuikęs, paprasčiausiai paklauskite savęs, kiek man nepatinka, kai kiti žmonės mane niekina arba nekreipia į mane dėmesio, arba kišasi į mano reikalus, arba žvelgia į mane iš aukšto, arba stengiasi gerai pasirodyti? Esmė ta, kad vieno žmogaus puikybė lenktyniauja su visų kitų puikybe. Mane erzina kitas triukšmadarys vakarėlyje, nes juo norėjau būti aš. Du vienodi niekada nesutaria“ (C. S. Lewis, Mere Christianity [New York: Touchstone, 1996], 110 p.). Ką čia autorius sako, kas galbūt galėtų jums padėti pamatyti savo puikybę jūsų gyvenime? 2. Šio ir ankstesnio skyriaus temoje matoma aukščiausia Dievo valdžia. Kodėl šią temą labai svarbu suprasti? Kokį vaidmenį sabata atlieka padedant mums suprasti šią esminę tiesą?