XIX a. keičiant XX a., Vakarus persmelkė optimizmas. Per mokslą ir technologijas žmonija žengė aukso amžiaus, nuostabių ateities galimybių link, kai karas, maras, skurdas ir badas galiausiai baigsis. Bent jau to buvo viliamasi.

Žinoma, dvidešimtas amžius šią viltį įrodė esant ne tik nepagrįsta, bet kvaila ir naivia. Tai padeda paaiškinti, kodėl, įžengus į dvidešimt pirmąjį šimtmetį, jis neteikė didelio optimizmo dėl geresnės ateities.

Pasauliniu požiūriu pasaulis vis dar atrodo ganėtinai niūrus ir, blogiau, turi mažai galimybių tobulėti. Dabartiniai žmonės vis dar linkę į godumą, engimą, smurtą, užkariavimą, išnaudojimą ir susinaikinimą, kaip mūsų protėviai praėjusiais šimtmečiais. Tuo tarpu, nors daug mūsų didelių technologinių pasiekimų kartais ir tarnauja žmonijai, jie prisidėjo prie mūsų godumo, engimo, smurto, užkariavimo, išnaudojimo ir susinaikinimo.

Aišku, nė vienas iš minėtų dalykų neturėtų stebinti dėl šių eilučių: „Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti?“ (Jer 17, 9), arba: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų“ (Mt 24, 7).

Vis dėlto visoje šioje neviltyje ir sielvarte mes turime Danieliaus knygą, mūsų tyrinėjimą šiam ketvirčiui, knygą, kuri ypač aktuali mums, gyvenantiems „ayt qatz“, pabaigos metu (Dan 12, 9). Todėl, kad šventuose Danieliaus knygos puslapiuose mes turime galingus, racionalius, tikėjimą patvirtinančius įrodymus ne tik dėl mūsų tikėjimo Dievu, bet Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Jo mirtimi ant kryžiaus, taip pat Jo sugrįžimo pažadu ir viskuo, ką Jo sugrįžimas reiškia.

Pagalvokite apie tai. Visoje Danieliaus knygoje (2, 7, 8, 11 skyriuose) mums iš įvairių kampų buvo pateikta tokia imperijų tvarka: Babilonas, Medų-Persija, Graikija, Roma ir amžina Dievo karalystė po Antrojo atėjimo. Mūsų šiandieniu požiūriu, mums gyvenant dabar, matome, kad visos pasaulietiškos karalystės atėjo ir išėjo, kaip išpranašauta. Arba, kalbant apie Romą, bent jau dabar, kaip rašė Danielius, ji atėjo ir išlieka. Ją simbolizuoja Dan 2, 33. 41 pėdos ir kojų pirštai ir vis dar susiskaldžiusios Europos tautos ir pati Romos bažnyčia. Taigi mes turime Rašto pranašystes, tokias pat plačias ir tvirtas kaip pasaulio istorija, patvirtinimą, kurio niekas negalėjo turėti Babilono, Graikijos ar net ankstyvos Romos dienomis.

Gyvendami dabartiniu pranašiškuoju laikotarpiu taip pat matome, kad Danielius buvo teisus dėl visų šių karalysčių; todėl turime dar daugiau priežasčių pasitikėti juo dėl vienintelės dar ateisiančios – amžinos Dievo karalystės, po Antrojo atėjimo.

Taip, Danieliaus knyga išlieka galingu, tikėjimą patvirtinančiu dokumentu, ypač Septintosios dienos adventistams, kurie jos puslapiuose randa tekstus mūsų bažnyčios užuomazgai, ypač Dan 8, 14: „Jis man atsakė: Du tūkstančius tris šimtus vakarų ir rytmečių, o po to šventykla bus apvalyta“. Ši eilutė yra lygiagreti Dan 7, 22. 26–27, rodančioms, kad po didžiojo dangaus teismo nuosprendžio, „Aukščiausiojo šventųjų naudai“, bus įkurta amžina Dievo karalystė. Priešingai trumpalaikėms, žemiškoms imperijoms, ji tvers amžinai.

Ir vis dėlto, greta „bendro paveikslo“, matome, koks artimas mums asmeniškai gali būti Kristus. Nuo karaliaus Nebukadnecaro sapno iki Danieliaus išlaisvinimo iš liūtų duobės ši knyga parodo mums Dievo imanentiškumą arba Jo artumą mums; kaip Danielius pasakė nedoram karaliui Belšacarui, Jis yra Dievas, „kurio rankoje tavo alsavimas ir kuriam paklūsta visi tavo keliai“ (Dan 5, 23).

Trumpai tariant, Danieliaus knyga, mūsų tyrinėjimas šiam ketvirčiui, išlieka tuo, kuo ji buvo prieš tūkstančius metų – galingu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės ir charakterio apreiškimu.

Elias Brasil de Souza yra Septintosios dienos Adventistų Generalinės konferencijos Pasaulinės būstinės Biblinių tyrimų instituto direktorius. Jis apgynė Senojo Testamento egzegezės ir teologijos daktaro laipsnį Andrews universitete.