Vasario 27 – kovo 5 d .

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 50, 4–10; Iz 52, 13–53, 12; Iz 53, 3–9; Iz 53, 10–12.

Įsimintina eilutė: „Bet Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti Jo žaizdomis.“ (Iz 53, 5)

Kinijos krikščionis Lou Fukas (Lough Fook) atjautė tuos tautiečius, kurie tapo vergais Afrikos kasyklose. Jis norėjo suteikti jiems Evangelijos viltį, bet kaip juos pasiekti? Jis nusprendė parduoti save vergijon penkeriems metams. Jis buvo nugabentas į Demerarą, kur triūsė kasyklose ir pasakojo vergams apie Jėzų.

Lou Fukas mirė, tačiau 200 žmonių buvo išlaisvinti iš beviltiškumo, priėmus Jėzų kaip savo Gelbėtoją.

Nuostabus pasiaukojimas vardan kitų! Koks pavyzdys!

Atlikdamas tai, kas neįsivaizduojama, nuolankiai „priimdamas tarno pavidalą“ (Fil 2, 7), Jėzus taip pat pasiekė nepasiekiamus – jus, mane ir visą pasaulį, įklimpusius ir paklydusius nuodėmės bedugnėje.

Šią savaitę tyrinėsime, kaip šis neįtikėtinas įvykis buvo išpranašautas prieš šimtus metų, prieš jam išsipildant.

I. IŠMĖGINAMA IZAIJO TIESA (Iz 50, 4–10)

Jei Izaijas būtų norėjęs tik perduoti informaciją, jis iškart būtų pateikęs visą informaciją apie Mesiją. Bet norėdamas išmokyti, įtikinti ir suteikti auditorijai galimybę susitikti su Viešpaties Tarnu, jis sumanė turtingą pasikartojančių temų simfoninę struktūrą. Jis atskleidžia Dievo žinią žingsnis po žingsnio, kad kiekviena pusė galėtų būti suvokta bendro paveikslo atžvilgiu. Izaijas yra menininkas, kurio drobė – klausytojo siela.

1. Perskaitykite Iz 50, 4–10. Apibendrinkite, ką sako šios eilutės. Kaip jūs matote Jėzų šioje ištraukoje?

Iš Iz 49, 7 sužinojome, kad Dievo Tarnas yra paniekintas, laikomas bjauriu ir yra valdovų Tarnas, bet karaliai atsistos Jį „pamatę, didžiūnai lenksis iki žemės“. Iš Izaijo 50 žinome, kad švelniam mokytojui, kurio žodžiai palaiko nuvargusius, slėnis yra gilesnis (Iz 50, 4). Išteisinimo kelias veda per fizinį smurtą (Iz 50, 6).

Pastarasis mums, gyvenantiems šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, atrodo blogas. Tačiau senovės Artimųjų Rytų kultūroje garbė buvo žmogaus bei jo grupės gyvybės ir mirties reikalas. Kažką šitaip įžeidus ir netinkamai pasielgus, geriau jau pasisaugokite; pasitaikius net mažiausiai progai, auka ir (arba) jos giminė tikrai imtųsi atsakomųjų veiksmų.

Karalius Dovydas užpuolė ir užkariavo Amoną (2 Sam 10, 1–12), nes šis karalius tiesiog „suėmė Dovydo dvariškius, nuskuto kiekvienam po pusę barzdos, nukirpo kiekvienam po pusę drabužių jiems prie šlaunų ir išsiuntė atgal“ (2 Sam 10, 4). Tačiau Izaijo 50 žmonės plaka Tarną, skausmingai rauna barzdos plaukus ir spjauna į veidą. Šis elgesys tampa tarptautiniu, kosminiu, nes auka yra dangaus karalių Karaliaus pasiuntinys. Tiesą sakant, palyginę Iz 9, 5–6 ir Iz 11, 1–16 su kitomis eilutėmis apie „Tarną“, išsiaiškinome, kad Tarnas yra Karalius, galingas Išvaduotojas! Tačiau net turėdamas visą šią galią ir garbę, dėl kažkokių neįsivaizduojamų priežasčių Jis negelbėja savęs! Itin keista, kad žmonės netikėjo. Prie Jėzaus kryžiaus vadovai iš Jo tyčiojosi: „Kitus išgelbėdavo, tegul pats išsigelbi, jei Jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ (Lk 23, 35); „Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime“ (Mt 27, 42).

Perskaitykite Iz 50, 4–10. Užrašykite čia nusakytus dvasinius principus, kuriuos turėtume pritaikyti savo gyvenime. Pasižiūrėkite į save, atsižvelgdami į sudarytą sąrašą. Kokiose srityse galėtumėte pasitempti? Jei pristigsite drąsos, skaitykite likusią temos dalį.

II. POEMA APIE KENČIANTĮ TARNĄ (Iz 52, 13–53, 12)

Iz 52, 13–53, 12, žinomos kaip „Poema apie kenčiantį Tarną“, patvirtina Izaijo kaip „Evangelijos pranašo“ reputaciją. Derėdama su Evangelijos tobulumu, poema pakyla aukščiau kitos literatūros. Nors kvapą gniaužiančiai trumpa, kiekviena frazė turi gilią prasmę, atskleidžiančią neįsivaizduojamo Dievo siekio išgelbėti nuodėmėje įklimpusią ir pražuvusią žmoniją.

Tai nėra Izaijo žodžių „pienas“. Jis paruošė savo auditoriją plėtodamas su Mesiju susijusią temą nuo pat ankstyvosios savo knygos dalies. Sekdamas bendrą Mesijo gyvenimo žemėje eigą, pranašas dėsto nuo Jo prasidėjimo ir gimimo (Iz 7, 14), pristato Jo kaip dieviškojo Dovydo giminės karaliaus tapatybę (Iz 9, 5–6), išsamiai aprašo Jo darbą atkuriant Izraelį (Iz 11, 1–16) ir tylią išvadavimo iš neteisybės ir kančios tarnystę (Iz 42, 1–7). Tada Izaijas atskleidė, kad didžioji Mesijo drama apima tragedijos prieš išaukštinimą kontrastą (Iz 49, 1–12; Iz 50, 6–10). Dabar poema apie kenčiantį Tarną nugrimzta į tragedijos gelmes.

2. Dar kartą perskaitykite ankstesnėje pastraipoje išvardytas dalis. Įsigilinkite, ką jos mums sako apie Mesiją, Jėzų. Kaip jos padeda paruošti mus tam, kas įvyks Izaijo 52 ir 53? Gal jos tiesiog išryškina tai, kas vyksta Izaijo 52 ir 53?

Iz 52, 13–53, 1 iš anksto pateikiamas nuostabus kontrastas – Tarnui seksis ir Jis bus išaukštintas, tačiau Jo išvaizda bus nepažįstamai sudarkyta. Kas gali tuo patikėti?

Iz 53, 2–3 prasideda skausmingu nuosmukiu nuo Tarno kilmės ir įprastos išvaizdos iki Jo skausmo ir atstūmimo. Iz 53, 4–6 stabtelima ir paaiškinama, kad Jo kančia iš tikrųjų yra mūsų bausmė, kurią Jis turi išgydyti. Iz 53, 7–9 tęsiasi nekalto Tarno pasmerkimas keliauti į kapą.

Iz 53, 10–12 Tarnas išaukštinamas atlygiui, numatytam poemos pradžioje, pradedant Iz 52, 13, pridedant įžvalgą, kad Jo auka gelbėjant kitus yra Dievo valia.

Palyginkite šią poemą su „slėnio“ formos Fil 2, 5–11, kur Jėzus, turėdamas Dievo pavidalą, nusižemina apiplėšdamas save, kad priimtų tarno pavidalą, nusižemindamas iki mirties, žemiausios iš visų mirčių, mirties ant kryžiaus. Todėl Dievas Jį išaukština, kad visi pripažintų Jį Viešpačiu (palyginkite Iz 49, 7).

Perskaitykite Iz 52, 13–53, 12. Užrašykite viską, ką, pasak poemos, Jėzus vardan mūsų padarė. Pagalvokite apie tai, ką šis elgesys vardan mūsų mums reiškia.

III. KAS PATIKĖTŲ? (Iz 52, 13–53, 12)

Iz 52, 13 Dievo Tarnas yra išaukštintas, tačiau be perspėjimo kitoje eilutėje aprašoma Jo išvaizda tokia sudarkyta, jog Jis „nebepanašus į žmogų“. Naujajame Testamente įvardijami veiksniai, sudarkę Jėzaus išvaizdą, įskaitant plakimą, erškėčių vainiką, nukryžiavimą, bet, svarbiausia, žmonijos nuodėmių prisiėmimą. Nuodėmė niekada neturėjo tapti žmonėms natūrali; prisiėmęs nuodėmes „Žmogaus Sūnus“ atrodė nežmogiškas.

Palyginkite tai su pasakojimu apie Jobą, kuris staiga iš itin turtingo, garbingo ir įtakingo virto apgailėtinu, sėdinčiu ant žemės pelenuose ir savo skaudžias žaizdas gramdančiu šuke (Job 2, 7–8). Kontrastas buvo toks didelis, kad net Jobo draugai iš pradžių jo neatpažino (Job 2, 12). Kyla klausimas: Kodėl Jobas kenčia? Kodėl turi kentėti Dievo Mesijas? Nė vienas to nenusipelnė. Abu nekalti. Tada, kodėl kenčia?

3. Perskaitykite šiandienos eilutes ir pasižymėkite vietas, kur pasirodo nekaltų žmonių kančios tema. Kokia čia yra esminė žinia mums?

Pažvelkite į Iz 53, 1 klausimus. Pastarieji pabrėžia iššūkį tikėti tuo, kas neįtikėtina (palyginkite su Jn 12, 37–41), ir įspėja mus, kad atsisėstume likusiai pasakojimo daliai. Tačiau klausimai taip pat reiškia raginimą. Šiame kontekste paralelė tarp dviejų klausimų reiškia, kad Viešpaties ranka / jėga išganymui (palyginkite su Iz 52, 10) yra atskleista tiems, kurie tiki pasakojimu. Ar norite patirti gelbstinčią Dievo jėgą? Tada patikėkite pasakojimu.

Atidžiai perskaitykite Iz 53, 6. Kokia čia konkreti žinia? Ką ši eilutė sako jums asmeniškai, kuri turėtų suteikti vilties, nepaisant jūsų praeities nuodėmių ir nesėkmių?

IV. NEPASIEKIAMI ESAME MES! (Iz 53, 3–9)

Kaip pažeidžiamas augalas, neturintis jokios ypatingos vertės, yra niekinamas (Iz 53, 2–3), taip čia nusakytas kenčiantis Tarnas. Izaijas mus greitai pravedė nuo nekaltos jaunystės prie bedugnės. Net turėdami anksčiau pateiktą informaciją, mes nesame pasirengę ta prasme, kad susitaikome su Tarno likimu. Priešingai! Izaijas mokė branginti mums gimusį Kūdikį, aukščiausią Ramybės Kunigaikštį. Kiti Jį niekina, bet mes žinome, kas Jis iš tikrųjų yra.

Sakoma: „Mes sutikome priešą, ir priešas esame mes“. Tarnas nėra pirmasis, kuris niekinamas, atstumiamas ar kenčia. Karalius Dovydas visa tai patyrė bėgdamas nuo savo sūnaus Abšalomo (2 Sam 15, 30). Tačiau šiam Tarnui kančią sukelia ne Jis pats ir ji neatsiranda dėl Jo nuodėmės. Jam tenka ne tik vieno asmens kaltė; „Viešpats užkrovė Jam mūsų visų kaltę“ (Iz 53, 6).

Atsakymas į klausimą „kodėl?“ – tai išmėginanti Izaijo tiesa: dėl Dievo meilės Jo Mesijas apsisprendžia kentėti. Bet kodėl? Izaijas taip užbaigia nesuvokiamą tiesą: Jis pasirinks kančią, kad laimėtų nepasiekiamus, t.y. mus!

Tie, kurie nesupranta, Tarną laiko „Dievo nubaustu“ (Iz 53, 4). Kaip Jobo draugai manė, kad jo nuodėmė galėjo nulemti jo kančią, ir kaip Jėzaus mokiniai klausė Jo: „Kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ (Jn 9, 2) Mačiusieji Jėzų ant kryžiaus galvojo blogiausia. Argi Mozė nesakė, kad „tas, kuris kabo ant medžio, yra Dievo prakeiktas“ (Įst 21, 23; plg. Sk 25, 4)?

Vis dėlto visa tai buvo Dievo valia (Iz 53, 10). Kodėl? Nes „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“ (Gal 3, 13). Nes Dievas „Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

„Už kokią kainą mes nupirkti! Štai kryžius, ir Auka ant jo. Pažvelkite į tas rankas, pradurtas žiauriomis vinimis. Pažvelkite į Jo kojas, prikaltas smaigais prie medžio. Kristus prisiėmė mūsų nuodėmes savo kūnu. Tos kančios, ta agonija yra jūsų atpirkimo kaina“ (E. Vait, „God’s Amazing Grace“, p. 172).

Našta, kaltė ir bausmė už viso pasaulio nuodėmes – kiekvieną nuodėmę, padarytą kiekvieno nusidėjėlio – vienu kartu krito ant Kristaus prie kryžiaus, ir tai vienintelė priemonė mus išgelbėti! Ką tai sako apie nuodėmę, kokia ji pikta, kad reikėjo sumokėti tokią kainą, kad mus iš jos atpirktų? Ką tai mums pasako apie Dievo meilę, kad Jis tą atliko dėl mūsų, net ir už tokią didelę kainą?

V. KEIČIANTI ATNAŠA UŽ NUODĖMĘ (Iz 53, 10–12)

4. Ką reiškia, kad Tarno gyvybė yra „atnaša už nuodėmę“ (Iz 53, 10)?

Hebrajų kalboje šis žodis reiškia „atlygio už kaltę atnašą“ (Kun 5, 14–6, 7; Kun 7, 1–7), galinčią sutaikyti dėl tyčinės kitų žmonių kaltės (Kun 6, 2–3). Izaijas tokias nuodėmes išskyrė (Iz 1–3; Iz 10, 1, 2; Iz 58). Be to, nusidėjėlis, prieš atnašaudamas auką, kad Dievas atleistų, turi atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (Kun 6, 4–7; plg. Mt 5, 23–24). Netyčia netinkamai pasinaudojus tuo, kas priklauso Dievui, atlygis atitenka Jam (Kun 5, 16).

Dabar galime suprasti Iz 40, 2, kur Dievas guodžia savo ištremtą tautą sakydamas, kad ji sumokėjo pakankamą atlygį už savo nuodėmes.

Tačiau atlygiui būtina auka. Štai ji Izaijo 53 skyriuje – Dievo Tarnas vietoj ėriuko yra vedamas kaip avis skerdimui (Iz 53, 7) vardan paklydusių žmonių (Iz 53, 6).

Nors „atskirtas nuo gyvybės krašto“ (Iz 53, 8; plg. Dan 9, 26), visiškai sunaikintas atnašavimo, įžiebiančio mums viltį, Tarnas prisikelia iš mirties, iš krašto, iš kurio negrįžtama, kad būtų išaukštintas, kad pamatytų savo palikuonis ir sulauktų dar daug dienų (Iz 53, 10–12).

5. Perskaitykite šiuos tekstus. Kaip kiekvienas atspindi tą pačią pagrindinę mintį kaip Izaijo 53?

Ps 32, 1–2; Rom 5, 8; Gal 2, 16;    Fil 3, 9         Hbr 2, 9     1 Pt 2, 24           

Jei kas paprašytų jūsų viena pastraipa apibendrinti Iz 52, 13–53, 12, ką parašytumėte?

Tolesniam tyrinėjimui: „Kristus užnešė mūsų nuodėmes savo kūnu ant medžio. … Kokia turi būti nuodėmė, jei joks ribotas asmuo negalėjo atlikti sutaikymo? Koks turi būti jos prakeikimas, jei tik Dievybė galėjo jį panaikinti? Kristaus kryžius liudija kiekvienam žmogui, kad atlygis už nuodėmę yra mirtis. … O, kad būtų kokia nors stipri meilės jėga, turinti moralinius pojūčius, atitraukianti juos nuo Dievo Dvasios įspūdžio?“ (E. Vait, „Our High Calling“, 44 p.).

„Dievo Įstatymas turėjo būti išaukštintas mirus viengimiui Sūnui. Kristus prisiėmė kaltę už pasaulio nuodėmes. Mūsų pakankamumas yra tik Dievo Sūnaus įsikūnijime ir mirtyje. Jis galėjo kentėti, nes [Jį] palaikė dieviškumas. Jis galėjo ištverti, nes Jame nebuvo jokios neištikimybės ar nuodėmės žymės. Kristus nugalėjo vardan žmogaus, prisiimdamas bausmę ir teisingumą. Jis užtikrino amžinąjį gyvenimą žmonėms, išaukštino Įstatymą ir padarė jį garbingą“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 t., p. 302).

Klausimai aptarimui:

1. Iz 53, 7–9 nusileidžia į bedugnės gelmes – Tarno mirtis ir palaidojimas. Kiek šių eilučių buvo išsipildę Jėzaus gyvenimo pabaigoje? Mt 26, 57–27, 60; Mk 14, 53–15, 46; Lk 22, 54–23, 53; Jn 18, 12–19, 42.

2. Perskaitykite E. Vait citatą apie Kristaus mirtį, išaukštinusią Įstatymą. Ką ji norėjo tuo pasakyti? Kaip mes suprantame Jo mirtį kaip Įstatymo amžinumo įrodymą?

Santrauka: Papasakojęs apie Išvaduotojo gimimą, tapatybę ir tarnystę, Izaijas pagaliau atskleidžia didžiausią tragediją, suteikiančią mums vilties – kad laimėtų, išgelbėtų ir išgydytų puolusius žmones, įskaitant mus, Dievo Tarnas savo noru prisiima mūsų kančią ir bausmę.