Spalio 31 – lapkričio 6 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 3, 1–11; Rom 5, 11–19; Pr 28, 10–17; Jn 1, 1–14; Mt 15, 21–28; Mk 10, 46–52.

Įsimintina eilutė: „Tuomet Jėzus jam tarė: ‘Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.ʼ Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.“ (Mk 10, 52)

Kam iš mūsų neteko jaustis sugėdintam ar sugėdintai? Kas iš mūsų nėra padaręs to, apie ką sunku galvoti, ar to, kas verčia mus gūžtis nuo minties, kad kažkas apie tai žino? Greičiausiai mums visiems teko tai patirti, ar ne?

Įsivaizduokite, ką reiškė būti Adomu ir Ieva po to, kai pora valgė uždrausto medžio vaisiaus. Arba kai Jokūbas apgavo savo tėvą, kad gautų savo brolio palaiminimą, o tada turėjo bėgti nuo savo brolio pykčio. Kaip jis miegojo naktį? Įsivaizduokite, kad esate nutverta svetimautoja (Jn 8, 4). Tai patyrė ir Dovydas, o Psalmė 32 yra jo skaudi su šiuo įvykiu susijusi išraiška ir išpažintis.

Aišku, tai yra viena iš priežasčių, kodėl Evangelija yra visuotinė, ir Kristaus mirtis skirta visai žmonijai. Nepriklausomai nuo mūsų skirtumų, mus tikrai vienija viena – mūsų bendras nuodėmingumas.

Taigi tikrasis krikščioniškas ugdymas turi kreipti mus į vienintelį sprendimą mūsų gana niūriai būklei. Šią savaitę tyrinėsime vienintelį sprendimą – mūsų Vyriausiąjį Mokytoją.

I. UŽUOT SLĖPĘSI

1. Perskaitykite Pr 3, 1–11. Kodėl Dievas klausė Adomo: „Kur tu?“

Paprastai pasakojime apie nuopuolį vaizduojamas vaisius yra obuolys. Bet tekstas sako kitaip. Tai tiesiog buvo „medžio vaisius“ (Pr 3, 3). Vaisiaus rūšis nesvarbi. Valgyti šio medžio vaisių buvo draudžiama, nes medis kažką simbolizavo. Jis simbolizavo pagundą atstumti Dievą ir pareikšti: „Aš pats sau esu gyvenimo matas. Aš galiu būti sau Dievas. Mano autoritetas yra aukščiau Dievo Žodžio.“

Ir tikrai, žalčiui paskatinus Adomą ir Ievą valgyti šio medžio vaisių, jų gyvenimas nukrypo nuo kurso. Tada, pajutę netoliese esantį Dievą, jie bandė pasislėpti „tarp sodo medžių“ (Pr 3, 8).

Keista, kad Dievas klausė Adomo: „Kur tu?“ Dievas tikrai žinojo, kur jis. Galbūt Viešpats to klausė, kad padėtų Adomui ir Ievai suvokti tai, ką jie darė – slėpėsi dėl savo poelgio. Tai yra, Jis padėjo jiems pamatyti liūdną jų elgesio rezultatą.

2. Perskaitykite Rom 5, 11–19, kur Paulius daug kartų tiesiogiai sieja tai, ką Adomas padarė Edene, su tuo, ką Jėzus atliko ant kryžiaus. Ką tai turėtų mums pasakyti apie Jėzaus atėjimą pakeisti Adomo elgesio padarinius?

Galima teigti, kad išganymo planas yra Dievo atsakas į Adomo ir Ievos reakciją. Jie slėpėsi nuo Dievo iš gėdos ir kaltės dėl nuodėmės, ir Dievas atėjo juos išgelbėti. Savaip ir mes pasielgėme taip pat, ir Jėzus atėjo mūsų išgelbėti. Tad ir mūsų būtų galima klausti: „Kur tu?“ Tai yra, kur jūs esate dėl savo nuodėmės ir kaltės santykyje su Jėzumi ir ką Jis atliko, kad jus iš to išgelbėtų?

Nepriklausomai nuo to, su kuo dar yra susijęs krikščioniškas ugdymas, kodėl jis turi apimti, net pabrėžti, tai, kad mes iš prigimties slepiamės nuo Dievo, o tada nukreipti mus į Jėzų kaip sprendimą?

II. BĖGIMAS

3. Perskaitykite Pr 28, 10–17. Koks yra šio pasakojimo kontekstas ir ko jis mus moko apie Dievo malonę tiems, kurie tam tikra prasme bėga nuo savo nuodėmių?

Nederamai elgdamasis kitų šeimos narių atžvilgiu Jokūbas, padedamas motinos, pateko į žiaurią apgaulę ir dabar už tai moka. Jo brolis alsuoja prieš jį smurtu ir jis tampa bėgliu, keliaudamas pas dėdę Harane. Viskas neaišku ir baisu.

Vieną dieną varginanti Jokūbo kelionė baigiasi prašvitus, kitą – sutemus. Jis yra nežinia kur, o vietoje stogo tik dangus. Radęs akmenį pagalvei, jis užmiega. Tačiau mieganti sąmonė netrukus nubunda. Prasideda nuostabus sapnas. Jis mato ant žemės stovinčius laiptus, kurių viršus siekia dangų. Angelai laipioja jais aukštyn ir žemyn.

Tada jis išgirsta balsą sakant: „Aš esu Viešpats, tavo senelio Abraomo ir Izaoko Dievas.“ Balsas pakartoja Jokūbui pažįstamus ir vienos kartos kitai perduodamus pažadus. Tavo palikuonys bus itin gausūs. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras palaiminimą. „Būk tikras, Aš esu su tavimi! Globosiu tave, kad ir kur eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekada tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau.“ (Pr 28, 15)

E. Vait rašė apie tai, kaip daug vėliau Paulius „matė Jokūbo regėjime pasirodžiusius laiptus, simbolizuojančius Kristų, kuris sujungė žemę su dangum ir ribotą žmogų su begaliniu Dievu. Jo tikėjimas sustiprėjo prisiminus, kaip patriarchai ir pranašai pasikliaudavo Tuo, kuris buvo jo paguoda bei atrama ir už kurį jis dabar aukojo savo gyvybę.“ (Apaštalų darbai, 380 p.)

Jokūbas pabunda ir taria: „Iš tikrųjų Viešpats yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“ (Pr 28, 16) Tai, kas čia įvyko, yra nuostabu. Jis niekada nepamirš šios vietos ir jam suteikto vardo. Tada jis prisiekia visą gyvenimą truksiančia ištikimybe Dievui.

Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo apie tai, kaip Dievas Kristuje siekia mus laimėti, nepaisant mūsų nuodėmių? Vėlgi, kodėl krikščioniškas ugdymas turi išlaikyti šį principą priešakyje?

III. RABI JĖZUS

Iš visų Naujojo Testamento skyrių pradžios nėra geriau žinomos už šią: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ (Jn 1, 1) Ir Jono 1 skyriuje netrukus prasidės nepamirštama eilutė: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“ (Jn 1, 14)

4. Perskaitykite Jn 1, 1–14. Ką šios eilutės pasako apie tai, kas buvo Jėzus ir ką Jis čia veikė? Ką tai turėtų pasakyti apie Jėzų kaip puikų Mokytojo pavyzdį?

Tas pats Dievas, kuris kalbėjo su Adomu ir Ieva sode, o su Jokūbu tyruose, dabar pasirodo kaip Asmuo. Naujasis Testamentas sako, kad Dievas įsikūnijo Jėzuje. Per Jėzų galime sužinoti Dievo valią ir Dievo kelią, nes Jėzus buvo Dievas.

Toliau skyriuje pasakojama, kad Jonas Krikštytojas buvo toks įtikinantis skelbėjas, kad net religiniai vadovai iš Jeruzalės įtarė, jog jis gali būti ypatingas. Bet jis ruošė kelią didesniam už save. Netrukus pasirodys stebėtinai ypatingas, o Jonas Krikštytojas nebus vertas Jam „atrišti apavo dirželio“ (Jn 1, 27). Kitą dieną jis pamatė Jėzų ir paskelbė, kad Jis – Dievo Sūnus. Tądien, o vėliau ir kitą dieną, jis pavadino Jėzų Dievo Avinėliu.

Du Jono Krikštytojo sekėjai nusprendė patys sekti Jėzumi. Kai Jėzus paklausė, ko jie ieško, jie pavadino Jį „Rabi“ (tai reiškia Mokytojau) (Jn 1, 38).

Taigi Jėzus yra rabi, mokytojas, bet tokio mokytojo kaip Jis niekada nebuvo, nes Jis yra ir Dievas. Kitaip tariant, Dievas atėjo pas žmones kaip žmogus, ir tokiu pavidalu Jis veikė kaip rabi, mokytojas. Nestebina, kad E. Vait Jėzų pavadino „Didžiausiu Mokytoju, kokį tik pasaulis matė“ („Signs of the Times“, 1886 m. birželio 10 d). Juk šis Mokytojas buvo Dievas.

Atsižvelgiant į tai, kas Jėzus buvo, kodėl verta iš Jo mokytis geriausių dvasinės tiesos mokymo būdų? Ko mes galime išmokti iš Jėzaus, kodėl mokymui svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir tai, ką darome?

IV. MOTERIS ATSIKALBINĖJA

Jėzus yra Vyriausiasis Mokytojas. Tikras Dievo charakteris šviečia Jo mokyme, taip pat ir Jo gyvenime. Taigi vienas Evangelijos pasakojimas juo labiau stebina, nes parodo, kad kai kas nors Jėzui atsikerta, Jis vis tiek klauso.

5. Perskaitykite pasakojimą apie Jėzaus susidūrimą su pagone (arba kanaaniete) moterimi iš Tyro ir Sidono srities (Mt 15, 21–28; Mk 7, 24–30). Atkreipkite dėmesį, kad Jėzaus draugų rato vyrai yra jai nekantrūs ir, atrodo, kad net Jėzus ją atstumia. Ką jūs manote apie šios moters drąsą? Ko šis pasakojimas mus moko apie tai, kaip pats Jėzus mokė kitus?

Jėzus buvo netoli Tyro ir Sidono. Jis atėjo į vietą, kur buvo gausu nepažįstamųjų ir vyravo etninė įtampa. Graikiškai kalbantys miestiečiai iš aukšto žiūrėjo į žydų ūkininkus kaime, o žydų žemdirbių požiūris buvo toks pat miestiečių atžvilgiu.

Neilgai trukus Erodas, gimtosios Jėzaus Galilėjos valdytojas, įvykdė mirties bausmę Jonui Krikštytojui. Bet Jonas buvo tas žmogus, kurio vizijai Jėzus iš esmės pritarė, ir mirties bausmė atrodė pranašaujanti nerimą. Jėzus pradėjo akis į akį susidurti su misijos pavojumi.

Pajutęs įtampą, Jėzus įžengė į namus, tikėdamasis, taip rašo Morkus, kad niekas apie tai nežinos (Mk 7, 24). Bet ši moteris jį rado.

To meto ir vietos kultūroje moteris neturėjo teisės ginti savo teises. Be to, ši moteris priklausė kultūrai ir etninei grupei, kuriai žydai skyrė mažai laiko, ir dėl to jos padėtis buvo dar nepalankesnė.

Tačiau šios moters dukra sirgo. Ji norėjo pagalbos ir atkakliai jos prašė.

Jėzus jai atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ (Mt 15, 26) Tokia pastaba galėjo užgauti jos jausmus.

Ir tada atsitiko kažkas nepaprasto. Ji sureagavo. Šunys jai buvo pažįstami gyvūnai, skirtingai nei žydams, kurie jų nelaikė naminiais gyvūnėliais, ir ji pasakė: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“ (Mt 15, 27)

Jos pastaba padaro įtaką. Tai atrodo įtikinama. Ir Jėzus išgydė jos vaiką.

„Tebūnie tau, kaip prašai.“ (Mt 15, 28) Kaip mes suprantame šiuos žodžius? Kaip mes reaguojame, kai ne viskas vyksta taip, kaip mes norime?

V. SUGLUMĘS MOKINYS

Jėzus ir Jo sekėjai pasuko Jeruzalės link. Kaip Erodui kėlė rūpestį Jonas Krikštytojas, valdžiai, įskaitant Erodą, dabar rūpestį kėlė Jėzus. Jo sekėjai buvo skurdžiai gyvenantys ir kiti pažeidžiami žmonės, kurie beviltiškai tikėjosi permainų.

Jėzus visų pirma norėjo suteikti pasauliui vilties. Bet Jis buvo užtikrintas, kad tie, kurie turi didžiausią galią ir privilegijas, ketina padaryti viską, ką tik įstengs, kad sunaikintų šią misiją. Jie nenorėjo, kad Jam pasisektų.

Kalbant apie vidinį Jėzaus mokinių ratą – Dvylika, jie norėjo būti Jėzaus pusėje. Bet tuo pat metu jie atrodė suglumę arba akli. Pvz., Mk 8, 31–33 Vyriausiasis Mokytojas ragina savo mokinius įžvelgti sunkiai jiems matomus dalykus. T. y., daugeliu atžvilgių jie vis dar buvo dvasiškai akli tam, kas iš tikrųjų buvo svarbu (žr. Mk 8, 37).

Tokios yra Jėzaus susitikimo su suglumusiu žmogumi aplinkybės.

6. Perskaitykite pasakojimą apie Jėzų ir aklo elgetos Bartimiejaus išgydymą (žr. Mk 10, 46–52). Atminkite, kokį didelį gailestingumą Jėzus parodė. Dabar pagalvokite, kaip aklojo noras praregėti nulemia jo sprendimą sekti Jėzų pakeliui į Jeruzalę. Kaip manote, ar Morkus čia lygina Bartimiejų su kitais mokiniais? Kaip šis pasakojimas nušviečia tai, ką jums reiškia reaguoti į Vyriausiąjį Mokytoją?

Bartimiejus norėjo pamatyti banguotus kūdikio plaukus ir kviečių spalvą pjūties metu. Bet matymas apima ne tik tai, kas yra fiziška. Kitaip tariant, šis pasakojimas yra apie matymą dvasiškai. Svarbu suvokti, kuo iš tikrųjų yra svarbus Vyriausiasis Mokytojas. Fizinis regėjimas yra viena. Tai yra svarbu, ir Jėzus tai žino. Tačiau Jėzus taip pat žino, kad kiekvieno žmogaus giliausias noras yra naujas ir geresnis gyvenimas.

Perskaitykite Hbr 5, 12–14. Ko tai mus moko apie tikrąjį ugdymą?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 54–62.

E. Vait mums (be kita ko) sako, kad kai mes iš tikrųjų reaguojame į Vyriausiąjį Mokytoją, „mes trokštame būti panašūs į Jį, turėti Jo Dvasią, vykdyti Jo valią ir viskuo Jam patikti.“ (Kelias pas Kristų, p. 59) Jėzaus Kristaus draugijoje, pasak jos, „pareiga tampa miela“ (Kelias pas Kristų, p. 60). Dabar perskaitykite Mato 5–7. Tai Kalno pamokslas, vienas iš puikių apibendrinimų to, ko Vyriausiasis Mokytojas norėjo išmokyti savo mokinius, ir karalystės, kurią Jis atėjo įkurti, esmė.

Klausimai aptarimui:

1. Kaip Dievas kreipėsi į Adomą ir Ievą, taip pat į Jokūbą, taip Jėzus kreipiasi į mus. Jam rūpi mūsų gilūs troškimai ir Jis sujaudina mus (kaip Bartimiejų), kad persvarstytume, kas mes esame ir kur einame. Atsižvelgdami į tai, pagalvokite apie Rašto mokymą savo vaikams ir vieni kitiems. Kuo skiriasi Rašto tyrinėjimas šiaip nuo tokio tyrinėjimo, kuris iš tiesų daro įtaką žmonių gyvenimui?

2. Ar klausimas, kur esate gyvenimo kelionėje, yra grynai asmeninis, ar galbūt naudinga tai aptarti su žmonėmis, kuriais pasitikite? Kaip bažnyčios kaip „Kristaus kūno“ (1 Kor 12, 27) idėja rodo, kad pokalbis su kitais gali būti vienas iš būdų suprasti tai, ką Kristus nori, kad jūs žinotumėte?

3. V dalyje sužinojome, kad praregėjęs Bartimiejus, išgelbėtas iš fizinio (ir dvasinio) aklumo, sekė Jėzų pakeliui į Jeruzalę. Pakeliui jis kiekvieną dieną girdėjo Mokytojo išmintį. Galima daryti prielaidą, kad jis troško būti panašus į Jį, turėti Jo Dvasią, vykdyti Jo valią. Kodėl kažkam miela, kaip parašyta „Kelias pas Kristų“, laikytis tokio aukšto mato, kokį Jėzus nustatė Kalno pamoksle?

4. Įsigilinkite į klausimą V dalies pabaigoje. Kaip išmokti atskirti gėrį nuo blogio? Kaip apibrėžiame, kas yra gėris, o kas blogis? Ir kodėl tai, ką darome su šiomis žiniomis, yra kurs kas svarbiau už šių žinių turėjimą?