Sausio 30 – vasario 5 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 13; Iz 13, 2–22; Iz 14; Iz 24–27.

Įsimintina eilutė: „Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir Jis mus išgelbėjo! Štai Viešpats! Juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime ir linksminkimės, kad Jis mus išganė!“ (Iz 25, 9)

Po pastoriaus pamokslo puikybės tema, žinią išgirdusi moteris jo palaukė ir pasakė, kad ji labai sielvartauja ir norėtų prisipažinti dėl didelės nuodėmės. Pastorius paklausė jos, kokia tai nuodėmė.

Ji atsakė: „Puikybės nuodėmė, nes prieš kelias dienas sėdėjau valandą prieš veidrodį ir žavėjausi savo grožiu.“

Pastorius jai atsakė, kad tai ne puikybės, bet vaizduotės nuodėmė!“ (C. E. Macartney, compiled by Paul Lee Tan, p. 1100)

Nuo tada, kai nuodėmė gimė didingo angelo širdyje, puikybė nepaiso tikrovės ribų (angeluose ar žmonėse). Ši problema labiausiai pasireiškia tuose, kurie puoselėja dvasinę puikybę, ganėtinai apgailėtinas bruožas itin sugedusių būtybių, kurių išgelbėjimas yra kito Asmens darbuose vardan jų.

Šią savaitę, be kita ko, tyrinėsime puikybę ir savęs išaukštinimą, dviejų tikrai pirmųjų nuodėmių atsiradimą.

I. SUNKI LEMTIS TAUTOMS (Iz 13)

Iz 13, 1 antraštė įvardija Izaiją kaip autorių (palyginkite Iz 1, 1; Iz 2, 1); atrodo, kad čia taip pat pradedamas naujas jo knygos skyrius. 13–23 skyriuose skelbiamas teismas įvairioms tautoms. Pažiūrėkime.

1. Kodėl pranašystės prieš tautas prasideda Babilonu?

Iz 10, 5–34 jau buvo paskelbtas teismas Asirijai, kėlusiai didžiausią pavojų Izaijo dienomis. Nors Iz 14, 24–27 trumpai pakartojamas Viešpaties planas sugriauti Asiriją, 13–23 skyriuose daugiausia kalbama apie kitas grėsmes, kurių didžiausia – Babilonas.

Dėl turtingo senovės kultūrinio, religinio ir politinio palikimo Babilonas vėliau tapo supervalstybe, užkariavusia ir ištrėmusia Judą. Bet žmogiškuoju Izaijo dienų požiūriu nebuvo lengva suprasti, ar Babilonas kels grėsmę Dievo tautai. Didžiąją Izaijo tarnystės dalį Asirija dominavo Babilone. Nuo 728 m. prieš Kristų, kai Tiglat Pileseras III užėmė Babiloną ir buvo paskelbtas Babilono karaliumi, o jo titulas buvo pulas (žr. 2 Kar 15, 19; 1 Met 5, 26), Asirijos karaliai kelis kartus atsikariavo Babiloną (710, 702, 689 ir 648 m. prieš Kristų). Vis dėlto Babilonas ilgainiui taps didžiausia supervalstybe regione, galia, kuri sunaikins Judą.

Perskaitykite Izaijo 13. Atkreipkite dėmesį, kokia kieta čia kalba. Kodėl mylintis Dievas daro šiuos dalykus arba leidžia jiems įvykti? Be abejo, kentės ir kai kurie nekalti žmonės, ar ne (Iz 13, 16)? Kaip mes suprantame šį Dievo elgesį? Ką šios ir visos Rašto eilutės, kalbančios apie Dievo pyktį ir rūstybę nuodėmės ir pikto atžvilgiu, turėtų mums pasakyti apie žiaurią nuodėmės ir blogio prigimtį? Ar tai, kad meilės Dievas taip reaguotų, nėra pakankamas įrodymas, kokia pikta yra nuodėmė? Būtina atsiminti, kad šiuos perspėjimus per Izaiją sakė Jėzus, tas pats Jėzus, kuris atleido, išgydė, meldė ir liepė nusidėjėliams atgailauti. Kaip jūs suprantate šią mylinčio Dievo charakterio pusę? Taip pat paklauskite savęs, ar ši rūstybė iš tikrųjų negalėjo kilti iš Jo meilės? Jei taip, tuomet kaip? Arba pažvelkite į tai iš kitos pusės, iš Kryžiaus pusės, kada pats Jėzus, prisiėmęs pasaulio nuodėmes, kentėjo labiau nei bet kas kitas, net ir tie „nekaltieji“, kentėję dėl tautos nuodėmių. Kaip Kristaus kančia ant kryžiaus padeda atsakyti į šiuos sunkius klausimus?

II. SUNYKĘS DIDYSIS BABILONAS (Iz 13, 2–22)

626 m. prieš Kristų Chaldėjas Nabopolaseras atkūrė Babilono šlovę, tapdamas jo karaliumi, pradėdamas Naujojo Babilono dinastiją ir nugalėdamas (kartu su Medija) Asiriją. Jo sūnus Nebukadnecaras II buvo karalius, užkariavęs ir ištrėmęs Judą.

2. Kokia galiausiai buvo Babilono pabaiga? žr. Dan 5.

539 m. prieš Kristų, kai persas Kyras užkariavo Babiloną su Medų-Persijos imperija (žr. Danieliaus 5 skyrių), miestas amžiams prarado nepriklausomybę. 482 m. prieš Kristų Kserksas I žiauriai numalšino Babilono sukilimą prieš persų valdymą. Jis pašalino vyriausiojo dievo Marduko statulą ir, matyt, apgadino kai kuriuos įtvirtinimus ir šventyklas.

Aleksandras Didysis be kovos atėmė Babiloną iš persų 331 m. prieš Kristų. Nepaisant trumpalaikės svajonės padaryti Babiloną savo rytų sostine, miestas per kelis šimtmečius nyko. 198 m. po Kristaus romėnas Septimas Severas rado Babiloną visiškai apleistą. Taigi didysis miestas sunyko apleistas. Šiandien kai kurie irakiečiai gyvena tam tikrose šios senos vietovės dalyse, tačiau jie miesto neatstatė.

Babilono pasmerkimas, aprašytas Izaijo 13 skyriuje, išlaisvino Jokūbo palikuonis, kuriuos Babilonas engė (Iz 14, 1–3). Tai lėmė Kyro įvykdytas Babilono užkariavimas 539 m. prieš Kristų. Nors jis nesugriovė miesto, tai buvo Babilono pabaigos pradžia ir jis daugiau niekuomet negrasino Dievo tautai.

Izaijo 13 aprašo Babilono griūtį kaip dangaus teismą. Miestą užėmę kariai yra Dievo įrankiai (Iz 13, 2–5). Teismo laikas vadinamas „Viešpaties diena“ (Iz 13, 6. 9), o Dievo rūstybė tokia galinga, kad paveikia žvaigždes, saulę, mėnulį, dangų ir žemę (Iz 13, 10. 13).

Palyginkite Teisėjų 5, kur Deboros ir Barako giesmė apibūdina Viešpatį kaip žemės drebėjimą ir lietų iš dangaus (Ts 5, 4). Ts 5, 20–21 nusako gamtos stichijas, įskaitant žvaigždes, kovojančias su svetimu engėju.

Įsivaizduokite, kad kas nors, gyvenęs Babilone, kai pastarasis buvo šlovės viršūnėje, perskaitė šiuos Izaijo 13, ypač Iz 13, 19–22 žodžius. Kokie jie atrodytų kvaili ir neįmanomi! Kokios dar neišsipildžiusios pranašystės mums atrodo kvailos ir neįmanomos? Kodėl mes apsikvailintume, jei laikytume jas neįmanomomis?

III. KALNO „KARALIAUS“ NUOPUOLIS (Iz 14)

Reaguojant į Babilono griūtį (Iz 13), išlaisvinusią Dievo tautą (Iz 14, 1–3), Iz 14, 4–23 užrašyta pašaipa (taip pat žr. Mch 2, 4; Hab 2, 6) prieš Babilono karalių. Aišku, ji poetiška ir nelaikoma pažodine, nes joje nusakomi mirę karaliai, sveikinantys savo naują bendrininką mirusiųjų pasaulyje (Iz 14, 9–10), kur jo patalas yra lervos ir kirmėlės (Iz 14, 11). Tai tiesiog dramatiškas Viešpaties būdas pasakyti išdidžiam karaliui, kad jis žemai puls, kaip ir kiti prieš jį buvę išdidūs monarchai. Čia nekomentuojama mirusiųjų būklė!

3. Kaip Iz 14, 12–14 gali būti taikomos Babilono karaliui?

Babilono karaliai nestokojo savivertės (Dan 4; 5). Siekis prilygti Aukščiausiajam (Iz 14, 14) viršytų net labiausiai išpūstą ego. Karaliai teigė turintys tvirtus santykius su dievais, bet jie jiems pataikavo. Tai buvo dramatiškai demonstruojama kiekvienų Babilono Naujųjų metų penktąją iškilmės dieną, kurią karalius, prieš prisiartindamas prie Marduko statulos, reikalavo pašalinti savo karališkąją emblemą, kad jo karalystė galėtų būti sutvirtinta dar kartą. Mintis pašalinti net menką dievą būtų buvusi laikoma nesuvokiama ir savižudiška.

Kaip Izaijo 14, Ezechielio 28 dangui iššūkį metanti arogancija tapatinama su miesto valdovu. Čia aprašymas taip pat viršija žemiškojo monarcho apibūdinimą ir Dievas labiau nusitaiko į išpuikusią asmenybę Edene, pateptąjį, dengiantįjį arba saugantįjį, kerubą ant Dievo šventojo kalno, tobulą nuo pat jo sukūrimo dienos, kol buvo nustatyta jo kaltė, kurį Dievas išvarė ir kuris galų gale bus sunaikintas ugnimi (Ez 28, 12–18). Taikant juos žmogui, šie konkretūs simboliai netektų prasmės. Tačiau Apr 12, 7–9 pasakoja apie galingą būtybę, kuri buvo išmesta iš dangaus kartu su savo angelais: Šėtonas, „kuris suvedžiodavo visą pasaulį“ (Apr 12, 9), kuris Edene apgavo Ievą (Pr 3).

Šėtono vaizduotė išpuikusi: „tu tarei: ‘Aš dievas! Sėdžiu dievų soste toli jūros širdyje!’ Nors esi tik žmogus, o ne Dievas“ (Ez 28, 2). Jo mirtis įrodys, kad jis nėra dievas. Priešingai Kristui, šėtonas žus ugnies ežere (Apr 20, 10), ir niekada nebesuvedžios visatos.

Palyginkite Iz 14, 13–14 ir Mt 11, 29; Jn 13, 5 ir Fil 2, 5–8. Ką šis kontrastas pasako apie Dievo charakterį, priešingai šėtono charakteriui? Ką šis kontrastas mums sako apie Viešpaties požiūrį į puikybę, aroganciją ir viršenybės troškimą?

IV. DANGAUS VARTAI (Iz 13; 14)

Izaijo 14 šėtono, puolusio „Aušrinio“ („Liuciferio“), „Aušros sūnaus“ pajuoka (Iz 14, 12) sumaišoma su Babilono karalių pajuoka. Kodėl? Palyginkite Apr 12, 1–9, kur slibinas, įvardytas šėtonu (Apr 12, 9), bando praryti kūdikį, vos Jam gimus. Apr 12, 5 kūdikis akivaizdžiai yra Kristus. Bet būtent karalius Erodas bandė nužudyti Jėzų, kai Jis tebuvo kūdikis (Mato 2). Slibinas yra ir šėtonas, ir Romos galia, kuriai atstovauja Erodas, nes šėtonas veikia per žmones. Panašiai šėtonas buvo už Babilono karaliaus ir Tyro karaliaus slypinti galia.

4. Kodėl vėliau „Babilonas“ simbolizuoja Romą (1 Pt 5, 13) ir piktąją galią Apreiškimo knygoje (Apr 14, 8; Apr 16, 19; Apr 17, 5; Apr 18, 2. 10. 21)?

Kaip ir tikrasis Babilonas, Roma ir „Babilonas“ Apreiškimo knygoje yra išdidžios, negailestingos jėgos, engiančios Dievo tautą. Ypač Apr 17, 6, kur jos yra girtos „nuo šventųjų kraujo“. Jos maištauja prieš Dievą, ši mintis numatoma pačiame „Babilono“ pavadinime. Babiloniečių kalba pavadinimas – „bab ili“ reiškia „dievo (-ų) vartai“, nurodantis patekimą į dangaus pasaulį. Palyginkite Pradžios 11, kur žmonės statė Babelio (Babilono) bokštą, kad savo jėgomis įgytų imunitetą nuo bet kokios atskaitomybės Dievui.

Jokūbui pabudus iš sapno, kuriame jis matė laiptus, jungiančius dangų ir žemę, jis sušuko: „Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai“ (Pr 28, 17). Atminkite, kad „Dievo namai“ yra „dangaus vartai“; tai yra prieiga prie dangaus karalystės. Jokūbas tą vietą pavadino „Beteliu“ – „Dievo namai“.

„Dangaus vartai“ Betelyje ir „dievo (-ų) vartai“ Babilone buvo priešingi būdai pasiekti dangaus karalystę. Jokūbo laiptai buvo iš dangaus, iš viršaus apreikšti Dievo. Bet Babilonas su savo bokštais ir zikuratų šventyklomis buvo pastatytas žmonių nuo žemės dangun. Šie priešingi būdai žymi prieštaringus išganymo kelius – dangaus suteikta malonė prieš žmogaus darbus. Visa tikroji religija remiasi nuolankiu Betelio modeliu: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą“ (Ef 2, 8–9). Visa klaidinanti „religija“, įskaitant Įstatymo raidės prisilaikymą ir „pasaulietinį“ humanizmą, remiasi išpuikusio Babilono modeliu. Norėdami suprasti šių dviejų kelių kontrastą, skaitykite Jėzaus palyginimą apie fariziejų ir muitininką (Lk 18, 9–14).

Net praleidęs keletą metų Zeno vienuolyne, kanadiečių dainų autorius Leonardas Kohenas pašnekovui sakė: „Aš nesu išgelbėtas“. Kaip manote, kokia buvo jo bėda šiandieninio tyrinėjimo kontekste? Ką jam reikėjo žinoti apie išganymą?

V. GALUTINĖ SIONO PERGALĖ (Iz 24–27)

Po pranašo žodžių Izaijo 13–23 atskiroms tautoms, Izaijo 24–27 nusako kulminacinį Dievo priešų pralaimėjimą ir Jo tautos išvadavimą pasauliniu mastu.

5. Kodėl Izaijo aprašytas žemės nuniokojimas (Iz 24) primena Jono nusakytus įvykius, susijusius su 1000 metų po Kristaus antrojo atėjimo (Apr 20)?

Kaip ir Izaijo 13–14, pažodinės Babilono savybės galioja ir vėlesnėms galioms, o „Babilono karalius“ simbolizuoja žmonių valdovų susiliejimą su tikruoju sumanytoju, esančiu už jų, pačiu šėtonu. Taigi žinia apie Babilono griūtį (Iz 21, 9) gali būti pakartota vėliau (Apr 14, 8; 18, 2), o šėtonas visiškai sunaikinamas po Kristaus antrojo atėjimo (Apr 20, 10). Nors tikrojo Babilono sunaikinimas buvo teismas Viešpaties dieną (Iz 13, 6. 9), ateina dar viena didinga ir baisi Viešpaties diena (Jl 3, 4; Mal 3, 23; palyginkite Sof 1, 7).

Panašiai, Izaijo 24 pranašo regėjimas susijęs su jam suprantamomis aplinkybėmis iki laikmečio, kai „mėnulis paraus, saulė susigės, nes Galybių Viešpats ant Siono kalno ir Jeruzalėje viešpataus šlovingas tarp savo seniūnų“ (Iz 24, 23). Izaijas neabejotinai manė, kad regėjimas taikytinas jo žinomai Jeruzalei, tačiau Apreiškimo knygoje paaiškinta, kad jis iš tikrųjų išsipildys Naujojoje Jeruzalėje (Apr 21, 2). „Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis“ (Apr 21, 23).

6. Ar tikrai Dievas sunaikina nedorėlius?

Perskaitykite Iz 28, 21, kur Dievui sunaikinimo darbas yra Jo „neįprastas darbas“. Jam tai neįprasta, nes Jis nenori to daryti, bet vis dėlto tai yra poelgis ar įvykdymas. Tiesa, kad nuodėmė brandina susinaikinimo sėklas (Jok 1, 15). Bet, kadangi Dievas turi aukščiausią galią gyvybei ir mirčiai bei Jis nustato galutinio sunaikinimo laiką, vietą ir būdą (Apr 20), beprasmiška tvirtinti, kad galiausiai Jis pasyviu būdu nutraukia nuodėmės prakeiksmą, paprasčiausiai leisdamas priežastims ir padariniams atlikti savo.

Tai, ką matome Izaijo 24–27, atsispindi visame Rašte, t.y. nesvarbu, kokie dabar bebūtų kančia, skausmas ir sunaikinimas, Dievas ir gėris triumfuos prieš pikta. Kokį tada vienintelį dalyką mes galime padaryti, jei patys norime būti tos galutinės pergalės dalimi? Pat 3, 5–7; Rom 10, 9.

Tolesniam tyrinėjimui: „Iškils toks klausimas: Kaip yra? Ar mums išganymas suteikiamas tik dėl sąlygų? – Niekada dėl sąlygų, kuriomis mes ateiname pas Kristų. O mums atėjus pas Kristų, kokia tada sąlyga? Sąlyga yra ta, kad gyvu tikėjimu mes visiškai pasikliaujame nukryžiuoto ir prisikėlusio Gelbėtojo kraujo nuopelnais. Kai tai darome, tada darome teisumo darbus. Bet kai Dievas kviečia nusidėjėlį mūsų pasaulyje, tada nėra jokios sąlygos; jis artinasi Kristaus kvietimu, ir dabar teks reaguoti, kad jis ateitų pas Dievą. Nusidėjėlis ateina, o kai jis ateina ir mato Kristų, iškeltą ant to Golgotos kryžiaus, kurį Dievas apreiškia jo protui, yra tokia meilė, viršijanti įsivaizdavimą to, ką jis priėmė.“ (E. Vait, „Manuscript Releases“, 6 t., p. 32)

Klausimai aptarimui:

1. Pažvelkite į anksčiau pateiktą E. Vait ištrauką; perskaitykite ją IV dalies kontekste. Ką ji mums sako? Atkreipkite dėmesį į abi krikščioniško gyvenimo dalis – tikėjimą ir tada darbus. Kaip ji juos išskiria?

2. Kodėl puikybė ir arogancija yra itin pavojingos nuodėmės? Kodėl jų itin sunku išsižadėti? Galbūt todėl, kad dėl savo prigimties jos apakina žmones ir neleidžia jiems pamatyti, kad jų būtina išsižadėti? Galų gale, jei puikuojatės, manote, kad jums viskas gerai, o jei manote, kad jums viskas gerai, kam keistis? Kaip žiūrėjimas į kryžių ir tai, ką jis simbolizuoja (vienintelė priemonė išgelbėti bet kurį žmogų), gali būti stiprus vaistas nuo puikybės ir arogancijos bet kuriam žmogui?

3. Ar Izaijas mato viltį kitų tautų žmonėms? žr., pavyzdžiui, Iz 25, 3. 6; Iz 26, 9 (palyginkite Apr 19, 9).

Santrauka: Izaijas regėjo, kad po Asirijos Babilonas užkariaus Judą. Tačiau jis taip pat pamatė, kad, nepaisant antžmogiškų šio pasaulio tamsybių valdovų (Ef 6, 12), veikiančių per Dievo priešus ir besidedančių Dievu, Viešpats ryžtingai nugalės ir atneš amžiną taiką mūsų neramiai planetai.