Vasario 17–23 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 16, 15; 1 Pt 3, 8–9; 1 Kor 9, 14; Rom 3, 19–24.

Įsimintina eilutė: „Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų? Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“ (1 Kor 9, 13–14).

Praėjusią savaitę tyrinėjome, kad dešimtinė yra svarbi tikėjimo išraiška. Tai yra vienas iš būdų parodyti arba išmėginti mūsų tikėjimo tikrovę. „Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save! O gal nenutuokiate, kad jumyse yra Jėzus Kristus? Jeigu taip, tai esate atmestini“ (2 Kor 13, 5).

Dešimtinė Rašte pirmą kartą paminėta, kai Abraomas davė dešimtinę Melchizedekui (Pr 14, 18–20; Hbr 7, 4). Taip pat ir levitai ėmė dešimtinę už savo tarnystę šventykloje (2 Met 31, 4–10). Šiandien dešimtinės yra parama Evangelijai. Teisingai suprantant, dešimtinė tarnauja kaip dvasinis mūsų santykių su Dievu matas.

Dešimtinės poveikis, panaudojimas, svarba ir paskirstymas yra reikalingi mūsų dvasiniam augimui remiant Dievo darbą ir užtikrinant finansinį pagrindą Evangelijos skelbimui. Tai Dievo planas ir dešimtinė buvo pavadinta pirmuoju ištikimo prievaizdo žingsniu.

Šią savaitę mes ir toliau tyrinėsime dešimtinę: jos paskirstymą, ką ji reiškia kitiems ir jos poveikį mūsų dvasiniam gyvenimui.

KARTU MES REMIAME MISIJĄ

Jėzus liepė mums: „skelbkite Evangeliją“ (Mk 16, 15) „ir padarykite Mano mokiniais“, „mokydami juos laikytis visko“ (Mt 28, 19–20). Tad Dievas nori, kad mes įsitrauktume į svarbiausią darbą žemėje – atvesti žmones pas Jėzų. Šios misijos rėmimas Dievo mums patikėtais ištekliais yra prievaizdo atsakomybė. Dalyvavimas pristatant Kristų kitiems gilina asmeninį pasišventimą. Kiekvienas mokinys, prievaizdas ir darbininkas turi atnešti visą dešimtinę šiam šventam darbui. Turime melsti vienybės ir ištikimybės remiant misiją, nes sėkminga misija stiprina mūsų vienybę tikėjime.

Koks yra Dievo patvirtintas finansinis planas šiai misijai įvykdyti? Ką reiškia „visą dešimtinę? (Mal 3, 10) Ką reiškia frazė: „kad būtų maisto Mano Namuose“? (Mal 3, 10)

Tyrinėjome, jog žmonės atnešdavo dešimtinę nuo Abraomo ir Jokūbo dienų (Pr 14, 20; 28, 22) ir tikriausiai dar anksčiau. Dešimtinės yra sistemos dalis, remiančios Dievo bažnyčią. Tai yra didžiausias finansavimo šaltinis ir teisingiausias būdas atlikti Jo misiją.

Šiandienos kultūrose, krikščionys Dievo misijai aukoja palyginti nedaug. Jei kiekvienas krikščionis sąžiningai atneštų dešimtinę, rezultatas būtų „beveik neįsivaizduojamas, tiesiog pribloškiantis, beveik nesuvokiamas.“ (Christian Smith and Michael O. Emerson, Passing the Plate (New York: Oxford University Press, 2008), 27 p.)

Visais laikais Dievas turėjo žmonių, kurie norėjo remti Jo misiją. Visiems mums tenka atsakomybė suprasti, kartu darbuotis ir remti šią pasaulinę užduotį. Kalbant apie misijos finansavimą, mes negalime sau leisti būti neorganizuotiems, neatsargiems ar veikti atsitiktinai. Mūsų uždavinys yra gerokai didesnis nei tada, kai žmonės ir levitai sakė Nehemijui: „levitai atneš dešimtinę… į mūsų Dievo Namų iždo sandėlius“ (Neh 10, 39), ir daug sunkesnis nei 1800 m. Šiandien nariai ir tarnautojai turi būti dvasiškai vieningi ir bendradarbiauti finansiškai tokiu būdu, kuris atitinka pasaulinius tikslus ir remia misiją.

Pagalvokite apie milžinišką adventistų pasaulinės misijos mastą (žr., Apr 14, 6–7). Kaip kiekvienas iš mūsų turime suprasti mums tenkančią atsakomybę dėl pagalbos remiant šį darbą?

DIEVO PALAIMINIMAI

Tyrinėjome, jog Mal 3, 10 Dievas pažadėjo didelį palaiminimą tiems, kurie ištikimi savo dešimtinėmis. Tačiau Dievo palaiminimas nėra vienmatis. Pabrėžti, pavyzdžiui, medžiaginio turto kaupimą kaip palaiminimą viso kito sąskaita yra labai siauras požiūris į tai, kas iš tikrųjų yra Dievo palaiminimas.

Malachijo knygoje palaiminimas yra ir dvasinis, ir žemiškas. Dievo palaiminimo prasmę liudija išganymas, laimė, ramybė ir tai, kad Dievas visada daro, kas mums geriausia. Be to, kai Dievas mus laimina, mes privalome pasidalyti tais palaiminimais su tais, kuriems pasisekė mažiau. Mes buvome palaiminti, kad palaimintume kitus. Iš tiesų, per mus Dievas gali pratęsti savo palaiminimus.

Perskaitykite 1 Pt 3, 8–9. Ką Petras sako mums apie santykį tarp buvimo palaimintais ir buvimo palaiminimu kitiems?

Dešimtinė atneša dvigubą palaiminimą. Patys esame palaiminti, ir mes esame palaiminimas kitiems. Mes galime duoti iš to, kas buvo suteikta mums. Dievo palaima mus pasiekia viduje, o kitus išoriškai. „Duokite, ir jums bus duota. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6, 38).

Perskaitykite Apd 20, 35. Kaip ir ši eilutė yra taikytina dešimtinei?

Didžiausias palaiminimas, kurio mus moko dešimtinė, tai – pasitikėjimas Dievu (Jer 17, 7). „Dešimtinių sistema buvo pagrįsta principu, kuris yra toks pat ilgalaikis, kaip Dievo Įstatymas. Ši dešimtinių sistema buvo palaiminimas žydams, kitu atveju Dievas nebūtų jiems jos davęs. Ši sistema taip pat bus palaiminimas ir tiems, kurie jos laikysis laikų pabaigoje. Mūsų dangiškasis Tėvas nesumanė sistemingo geranoriškumo plano, kad praturtintų save, bet kad šis planas būtų didelis palaiminimas žmogui. Jis matė, kad ši geradarystės sistema buvo būtent tai, ko žmonėms reikėjo.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 3 t., 404, 405 p.)

Pagalvokite apie metą, kai jūs buvote palaimintas Viešpaties per kažkieno tarnystę jums. Kaip tada ir jūs galite eiti ir daryti tą patį kitiems?

DEŠIMTINĖS TIKSLAS

Paulius rašė Timotiejui: „Neužrišk kuliančiam jaučiui snukio“ ir „Darbininkas vertas savo užmokesčio“ (1 Tim 5, 18). Apaštalas cituoja su jaučiu susijusį Mozės tekstą Įst 25, 4 ir su darbininku susijusį Jėzaus tekstą Lk 10, 7. Tekstas apie jautį tapo patarle, o tai reiškia, kad teisinga, jog jautis ėstų grūdus kai jis kulia. Lygiai taip pat, antra patarlė reiškia, kad pasišventusiems darbininkams, skelbiantiems Evangeliją, turėtų būti atlyginta užmokesčiu.

Dievas sumano ir valdo sistemomis. Jis sukūrė Saulės sistemą, ekosistemą, virškinimo sistemą, nervų sistemą ir kitas. Dešimtinių sistema naudojosi levitai (Sk 18, 26), kurie rūpinosi Padangte. Šiandien tai būtų tie, kurie pašvenčia savo gyvenimą Evangelijos skelbimui. Dievo dešimtinių sistema yra Jo pasirinkta priemonė, skirta remti tarnystę, ir ji buvo naudojama per visą išganymo istoriją. Tad tokių darbininkų parama dešimtinėmis yra pamatinė ir esminė Dievo darbui.

Ką Paulius turėjo omenyje ir kokia yra moralinė šios frazės potekstė: „Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“ (1 Kor 9, 14)? Ko 2 Kor 11, 7–10 moko apie būtinybę remti tuos, kurie skelbia Evangeliją?

Kai Paulius atsakė: „Aš apiplėšiau kitas Bažnyčias, gaudamas iš jų išlaikymą, kad galėčiau tarnauti jums“ (2 Kor 11, 8), – jis kalbėjo ironiškai, kad priėmė aukas iš neturtingos Makedonijos bažnyčios, o tarnavo turtingai Korinto bažnyčiai. Apaštalo mintis Korinto bažnyčiai buvo ta, kad skelbiantieji Evangeliją nusipelno savo užmokesčio.

Dešimtinės turi būti naudojamos konkrečiam tikslui ir tai turi nesikeisti. „Dešimtinės yra atidedamos ypatingam naudojimui. Jos negali būti laikomos fondu vargšams. Jos turi būti skirtos remti tuos, kurie skelbia Dievo žinią pasauliui; ir jos neturėtų būti nukreiptos nuo šio tikslo.“ (E. Vait, „Counsels on Stewardship“, 103 p.)

Perskaitykite Kun 27, 30. Kaip čia paminėtas principas yra taikytinas mums šiandien?

SANDĖLIS

Dievas turi sandėlį viesului (Jer 10, 13), vandenims (Ps 33, 7), sniegui ir krušai (Job 38, 22), ir Jam visa tai pavaldu. Bet brangiausias Dievui sandėlis tas, kuriame yra dešimtinės. „Levitams daviau visas dešimtines Izraelyje kaip dalį už tarnybą, kurią jie atlieka, tarnybą Susitikimo Palapinėje“ (Sk 18, 21). Šioje eilutėje pirmą kartą paminėta, kur yra laikomos dešimtinės ir šiandien ji laikoma „sandėlio principu“. Dievas nurodė izraelitams atnešti dešimtinę į Jo pasirinktą vietą (Įst 12, 5–6). Saliamono laikais, dešimtinės buvo grąžinamos į Jeruzalės šventyklą. Izraelitai aiškiai suprato, kas ir kur yra „sandėlis“, kai pranašas Malachijas jiems sakė: „Atneškite visą dešimtinę į sandėlį“ (Mal 3, 10). Sandėlį simbolizavo vieta, kur vyko religinės apeigos ir kur buvo remiami levitai.

Kokie kiti pavadinimai yra naudojami Rašte nusakant sandėlį? 1 Met 26, 20; 2 Met 31, 11–13; Neh 10, 38.

Šventos dešimtinės atnešimas į sandėlį yra vienintelis Rašte pateiktas modelis. Kiekvienam paskirstymui Dievas turėjo centrinį sandėlį dešimtinėms. Septintosios dienos adventistai sudaro pasaulinę religiją / Bažnyčią, kuri priima ir pritaiko sandėlio principą. Nariai yra raginami grąžinti dešimtinę Konferencijoms / Misijai per vietinę bendruomenę, kurios nariai jie yra. Iš šio Konferencijos / Misijos iždo pastoriai gauna išlaikymą.

„Dievo darbui plintant, vis dažniau pasigirs pagalbos šauksmų. Kad į šiuos prašymus būtų galima atsakyti, krikščionys turi vykdyti įsakymą: Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto Mano Namuose (Mal 3, 10). Jei krikščionys sąžiningai atiduotų Dievui dešimtines bei aukotų, Jo lobynas būtų pilnas. Nereikėtų rengti mugių, kreiptis į loterijas ar pramogų verslo įstaigas, prašant paremti Evangelijos skelbimą.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 251 p.)

Pagalvokite, kas nutiktų, jei žmonės dešimtines siųstų kur panorėję. Jei visi taip darytų, kas nutiktų Dievo darbui? Tad kodėl svarbu, kad mes dešimtines siųstume ten, kur priklauso?

DEŠIMTINĖS IR IŠGELBĖJIMAS TIKĖJIMU

Perskaitykite Rom 3, 19–24. Kokios svarbios tiesos, esminės mūsų tikėjimui, čia mokoma? Kodėl šį mokymą reikia visada laikyti pamatiniu mūsų tikėjimui?

Svarbiausia biblinė žinia yra tai, kad mes visi nenusipelnome atpirkimo (Rom 3, 23). Jei mes to nusipelnytume, tai darbais, o tokia mintis prieštarauja Šventajam Raštui.

Perskaitykite Rom 4, 1–5. Ko šios eilutės moko apie malonę, priešingai nuopelnams?

Taigi išgelbėjimas yra dovana (Ef 2, 8–9), suteikta to nenusipelnantiems. Išgelbėjimas suteikiamas todėl, kad paties Kristaus nepriekaištingos aukos nuopelnai priskiriami mums. Kalbant apie dešimtinės grąžinimą, tuo mes Dievo akyse nieko nepelnome. Galų gale, jei dešimtinės yra Dievo, kokį nuopelną apskritai įmanoma užsitarnauti ją grąžinant?

Dešimtinės grąžinimas nėra mus išgelbėjantis aktas, kaip ir bet kokie kiti geri darbai, priskirti mums kaip krikščionims. „Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 10).

Nepaisant to, dešimtinės grąžinimas atskleidžia nusistatymą arba nuolankumo ir paklusnumo, arba užsispyrimo ir nepaisymo to, ką Dievas liepė mums daryti. Jei mylime Dievą, mes Jo klausysime. Dešimtinės – tai išorinė mūsų suvokimo išraiška, kad mes čia, tiesą sakant, esame tik prievaizdai, ir kad mes skolingi Dievui viską. Kaip sabata yra savaitinis priminimas, kad Dievas yra Kūrėjas ir Atpirkėjas, taip dešimtinės grąžinimas gali atlikti panašią funkciją – priminti mums, kad mes nepriklausome sau, ir kad mūsų gyvenimas ir išganymas yra Dievo dovanos. Per tai mes galime pripažinti šią tikrovę ir gyventi tikint, pripažįstant, kad grąžinama dešimtinė yra labai apčiuopiama tikėjimo išraiška.

Ką Lk 21, 1–4 sako mums apie tai, ką reiškia gyventi tikėjimu?

Tolesniam tyrinėjimui: Labai paprasta pamiršti, kad kiekvienas atsikvėpimas, kiekvienas širdies dūžis, kiekviena mūsų būties akimirka ateina tik iš Viešpaties. Apaštalų darbų 17 Paulius kalbėjo atėniečiams apie gyvąjį Dievą, kuris yra ne tik Kūrėjas (kuris sukūrė pasaulį ir viską, kas jame [Apd 17, 24]), bet ir Išlaikytojas („juk mes Jame gyvename, judame ir esame“ [Apd 17, 28]). Atėniečiai nepažinojo gyvojo Dievo. Mes esame krikščionys, ir šis suvokimas turi būti esminis mūsų gyvensenai. Dievas turi mums daug reikalavimų, todėl mes turime gyventi paisydami šių reikalavimų:

„Taip yra ir su Dievo reikalavimais mums. Jis patiki savo lobį žmonėms, tačiau reikalauja, kad dešimtadalis būtų ištikimai atidėtas Jo darbui. Jis reikalauja, kad ši dalis būtų padėta į Jo iždą. Ji turi būti laikoma Jo; ji šventa ir turi būti naudojama šventam tikslui, t.y. paramai tų, kurie neša išganymo žinią į visą pasaulį. Jis atskyrė šią dalį, kad ji visada tekėtų į Jo iždą ir kad tiesos šviesa būtų nunešta tiems, kurie yra šalia, ir tiems, kurie yra toli. Ištikimai paklusdami šiam reikalavimui mes pripažįstame, kad viskas priklauso Dievui.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 6 t., 386 p.)

Klausimai aptarimui:

„Laikas greitai bėga į amžinybę. Neslėpkime nuo Dievo tai, kas Jam priklauso. Neatimkime iš Jo to, ko, nors negalima atiduoti be pasiaukojimo, neįmanoma nuslėpti ir neužsitraukti negandų. Jis reikalauja visos širdies – atiduokite ją Jam, juk ji yra Jo sukurta ir atpirkta. Jis prašo jūsų intelekto – atiduokite jį Jam, nes jis yra Jo. Jis nori jūsų pinigų – atiduokite juos Jam, nes Jam jie ir priklauso.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 420 p.) Ką E. Vait turėjo omenyje rašydama: „Neslėpkime nuo Dievo tai, kas Jam priklauso… nors negalima atiduoti be pasiaukojimo, neįmanoma nuslėpti ir neužsitraukti negandų“? Kaip mes apiplėšiame patys save, neatnešdami dešimtinės?

Įsigilinkite į mintį, kad jei visi bažnyčios nariai su dešimtinėmis darytų tai, ką nori; t.y., siųstų ją jų manymu to vertai tarnystei, o ne į „sandėlį“. Kodėl tai bloga mintis? Kas nutiktų mūsų bažnyčiai? Kodėl tai paskatintų susiformuoti baisiam susiskaldymui tarp mūsų?

Lk 21 Jėzus pagyrė našlę, atidavusią pinigus šventyklai, nepaisant viso sugedimo, apie kurį Jis žinojo. Ką tai turėtų pasakyti apie tuos, kurie mano galį nukreipti savo dešimtinę, nes jie turi klausimų dėl to, kaip dešimtinės yra panaudojamos?