Vasario 20–26 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 1, 6–8; Apd 2, 5–12; Pr 11, 1–9; Apd 4, 1–30; Apd 7, 54; Apd 10, 12–29.

Įsimintina eilutė: „Matydami Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, nemokyti žmonės, jie labai stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi“ (Apd 4, 13).

Jėzui didžiausią barjerą su Jo sekėjais sudarė jų išankstinė nuomonė. Mokiniai mažai paisė Jėzaus žodžių, jei pastarieji nederėjo su jų idėjomis apie tai, kas Jis turėtų būti. Iki pat Jo užžengimo mokiniai klausinėjo, ar Jėzus išlaisvinsiąs Izraelį iš romėnų.
Tik po dešimties dienų maldos ir glaudžios bendrystės Dievo Artume dominuojančias išankstines idėjas pagaliau pradėjo pakeisti tiesa, ir Jo mokiniai buvo pasiruošę išgirsti, ką Dievas jiems pasakė. Tai nutiesė kelią neįtikėtiniems įvykiams per tas pirmąsias Sekmines po Jėzaus mirties.
Žinoma, Bažnyčia vis dar susidūrė su daug iššūkių, ypač iš vietinių religinių vadovų, mat kai kurie iš jų buvo pasiryžę sustabdyti Bažnyčią, kaip jie buvo pasiruošę sustabdyti Jėzų.
Taigi šią savaitę tyrinėsime, kaip didžioji kova pasireiškia skirtingais būdais. Pamatysime, kaip kova pasireiškia akivaizdžiai, nes esantieji valdžioje yra šėtono įkvėpti sugniuždyti tiesą. Taip pat pamatysime didžiąją kovą rutuliojantis subtiliau, bet daug svarbesnėje vietoje – žmogaus širdyje.

I. NAUJOS PRADŽIOS PRADŽIA

Po prisikėlimo, Jėzus praleido 40 dienų susitikinėdamas su mokiniais ir patvirtindamas prisikėlimą, kad padėtų jiems geriau suprasti Dievo karalystę (Apd 1, 3; 1 Kor 15, 4–7). Tačiau net ir po šių susitikimų, prieš pat Jėzaus užžengimą į dangų, labiausiai mokiniams rūpėjęs dalykas buvo tai, ar dabar Jėzus pagaliau nugalės romėnus (Apd 1, 6).
Jų idėjos apie tai, kas turėtų įvykti, buvo tokios stiprios, kad mokiniai tiesiog nesiklausė, ką Jėzus jiems sakydavo. Net ir po trijų su puse metų artimo mokymo (prilygstančio universitetiniam išsilavinimui) su geriausiu pasaulyje mokytoju, mokiniai vis dar turėjo pamiršti daug klaidingų sąvokų.

Perskaitykite Apd 1, 6–8. Susidūręs net su tokiu neišmanymu, kaip Jėzus atsakė?
Jėzus dėmesį sutelkė į esminį klausimą, užuot eikvojęs laiką bandant ištaisyti visus jų klaidingus įsitikinimus. Šventosios Dvasios suteikimas buvo daug svarbiau už politines diskusijas.
Pamatę, kaip Jėzus pakilo į debesis ir pranyko, mokiniai pastebėjo greta jų stovinčius du vyrus. Šie pasakė jiems, kad Jėzus sugrįš. Taip pat, kaip Jis buvo paimtas į dangų, kaip nugalėjęs Karalius, Jis ir vėl ateis, kaip jų išsvajotas Karalius ir Nugalėtojas, kai jie paklausė apie Izraelio karalystės atkūrimą. Bet ta diena pranoks net didžiausią jų svajonę, nes Jis ateis kaip visos kūrinijos, o ne tik vieno krašto Artimuosiuose Rytuose, Karalius.
Vienuolika mokinių sugrįžo į Jeruzalę iš Alyvų kalno, jų galvos kupinos prisiminimų, o jų širdys pilnos Jėzaus apreikštų tiesų (bent tų, kurias jie suprato). Bet jiems reikėjo kažko daugiau. Jėzus liepė jiems kelias dienas palaukti, kol jie bus pakrikštyti Šventąja Dvasia (Apd 1, 4–5), ir nors priešas buvo nugalėtas, piktasis dar nepasidavė, ir mokiniams reikės galios iš aukštybių, kad darytų tai, ką Jėzus pašaukė juos daryti.

Perskaitykite Apd 1, 14. Kaip dabar iš esmės pasikeitė mokinių požiūris į vienas kitą, lyginant su anksčiau, kaip, pavyzdžiui, matyti Mt 20, 20–24, ir kokia žinia mums yra šiame nusistatymo pasikeitime? Kaip galima išsižadėti savojo „aš“, kad pasirengtume Šventosios Dvasios išliejimui?

II. SEKMINĖS

Dešimt dienų Jėzaus sekėjai meldėsi, įvertino savo patyrimą su Jėzumi Rašto šviesoje, parodė vienas kitam nuolankumą ir priėmimą, ir galiausiai leido Šventajai Dvasia įdiegti jiems tiesą. Kaip Dvasia sklandė viršum vandenų pasaulio sukūrimo procese pradžioje, taip Dievo Dvasia sklandė virš kiekvieno iš mokinių, apsireikšdama kaip ugnies liežuviai, pasidaliję ir nusileidę ant kiekvieno iš jų (Apd 2, 2–3). Tai buvo nauja pradžia, naujas kūrinys.

Perskaitykite Apd 2, 5–12. Kokia yra šių įvykių reikšmė, kaip atskleista šiose eilutėse? Palyginkite jas su Pr 11, 1–9.
Po tvano žemės gyventojai nusprendė pastatyti bokštą su dangų siekiančia viršūne (Pr 11, 1–9). Kad užkirstų kelią šioms arogantiškoms ir kvailoms pastangoms (taip pat naujoms blogybėms, kurias jie rengė, Pr 11, 5–6), Dievas sumaišė bendrą kalbą ir išsklaidė juos „po visą žemės paviršių“ (Pr 11, 7–9).
Per Sekmines Dievas padarė priešingai. Čia Jis pamatė grupę žmonių, o ne iš naujo statomą Babelio bokštą, kurie buvo pasiruošę skelbti gerąją naujieną, kad blogis vieną dieną bus amžinai išnaikintas.
Tądien pamaldūs žmonės „iš visų tautų po dangumi“ buvo Jeruzalėje (Apd 2, 5; palyginkite su išsklaidymu prie Babelio bokšto), ir subėgę jie stebėjosi, kaip kiekvienas iš jų girdėjo mokinius kalbant jų kalba (Apd 2, 6–11).
Petras tuo pasinaudojo kaip galimybe į juos kreiptis. Jis kalbėjo apie Šventosios Dvasios išliejimą, kuris paruoš žmones susitikti su Dievu (Apd 2, 17–21). Jis atkreipė dėmesį į tikrąją Mesijo misiją ir peikė juos už tai, kad Jį nukryžiavo (Apd 2, 23). Jiems „verte vėrė širdį“ (Apd 2, 37) ir tądien pasikrikštijo ir prie mokinių prisidėjo apie tris tūkstančius (Apd 2, 41).

Kai kurie, anksčiau šėtono įkvėpti susimokę nužudyti Jėzų, dabar buvo paveikti Šventosios Dvasios, atsivertė ir įtikėjo Jėzų. Ką tai mums sako apie Dievo galią atleisti ne tik blogiausias nuodėmes, bet ir pakeisti net ir kiečiausias širdis?

III. AKISTATA SU SADUKIEJAIS

Perskaitykite Apd 4, 1–30. Kaip didžiosios kovos tema yra akivaizdi čia? Kaip tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip didžioji kova rutuliojosi per visą istoriją? Kaip čia matome šėtoną, ir taip pat kaip čia matome Viešpatį dirbant?
„Kunigai ir seniūnai matė, kad Kristus aukštinamas labiau negu jie. Sadukiejai, kurie netikėjo prisikėlimu, išgirdę mokinius skelbiant, kad Kristus prisikėlė iš numirusių, įtūžo, nes suprato, kad, jeigu apaštalams bus leista skelbti prisikėlusį Išgelbėtoją bei Jo vardu daryti stebuklus, mokymas, kad jokio prisikėlimo nebus, liks atmestas ir sadukiejų sekta veikiai išnyks“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 61 p.).
Šiuos vadovus ypač suerzino tai, kad Viešpats per Petrą išgydė luošą vyrą (žr. Apd 3, 1–10). Tačiau, susidūrę su šių vadovų priešprieša, mokiniai nesudvejojo. Kunigai to nesitikėjo iš paprastų ir nemokytų žmonių (Apd 4, 13). Liepę mokiniams pasišalinti iš teismo tarybos, jie tarėsi tarpusavyje, galvodami, kad jei lieps šiems žmonėms nemokyti Jėzaus vardu, jie nuolankiai sutiks (Apd 4, 18). Vadovai stipriai klydo.
Vietoj to, mokiniai sugrįžo ir prisijungė prie kitų, ir kartu jie šlovino Dievą (Apd 4, 24). Jie meldė daugiau drąsos ir kad Dievas ištiestų Savo ranką ir būtų išgydyta dar daugiau ligonių (Apd 4, 29–30). Ilgai laukti nereikėjo. Dėl augančio mokinių populiarumo, žmonės į gatves nešdavo jiems ligonius, kad ant jų kristų bent Petro šešėlis (Apd 5, 15). Minios atvykdavo iš aplinkinių miestelių, ir visi ligoniai buvo išgydyti (Apd 5, 16).
Čia matome apsireiškiant didžiąją kovą: nesąžiningi vadovai siekė užgniaužti tiesą; ištikimieji skaitė Šventąjį Raštą ir meldė dieviškosios galios ligoniams išgydyti ir sieloms laimėti. Nors aplinkybės, bent jau paviršiuje, ne visada susiklostydavo taip gerai, kaip čia, mums nedera pamiršti, kaip, galų gale, didžioji kova išsirutulios, ir galutinė pergalė yra užtikrinta dėka to, ką Jėzus atliko dėl visos žmonijos.

IV. STEPONO UŽMĖTYMAS AKMENIMIS

Mokiniai buvo ne vieninteliai patyrę religinės įstaigos priešpriešą ankstyvosios Bažnyčios dienomis. Steponas, pilnas „malonės ir galios“ ir daręs „žmonėse didžių ženklų ir stebuklų“ (Apd 6, 8), buvo atvestas prieš aukščiausiojo teismo tarybą. Jo liudijimas buvo toks įtikinantis, kad jo priešininkams teko prasimanyti prieš jį kaltinimų, dėl kurių jis buvo nuvestas teisti (Apd 6, 9–14).

Apd 7, 2–53 Steponas galingai atsakė tiems, kurie jį apkaltino. Perskaitykite Apd 7, 54, kur parašyta, kad jie „baisiai įniršo“; tai yra, jie buvo įtikinti jo žodžių. Apd 2, 37, išgirdus išsakytą panašų kaltinimą, kitiems taip pat verte vėrė širdį. Kuo skyrėsi reakcija į kaltinimus, ir ką tai pasako apie paklusnios širdies Dievo akivaizdoje svarbą?
Iki šiol apaštalai nesusidūrė su pavojumi mesdami vadovams iššūkį, bet kai Steponas bandė padaryti tą patį, pikta minia jį nužudė. Stepono mirtis žymėjo suderintas šėtono pastangas sunaikinti naujojo judėjimo pradžią. Iki šiol Jėzaus sekėjai buvo persekiojami ir susilaukdavo grasinimų, bet Steponas buvo pirmasis, kurį nužudė.
Bet ko jie tikėjosi? Jei šėtonas pajėgė įkvėpti keletą vadovų nužudyti Jėzų, Jo sekėjai tikrai neturėjo sau tikėtis kažko kito.
Žinoma, per visą didžiąją kovą Viešpats ne kartą atnešė pergalę iš to, kas dažnai atrodė kaip pralaimėjimas. Ir čia buvo tas pat.
„Po Stepono mirties Saulius, atsižvelgiant į jo atliktą vaidmenį toje situacijoje, buvo išrinktas teismo tarybos nariu. Kurį laiką jis buvo galingas įrankis šėtono rankose ir maištavo prieš Dievo Sūnų. Tačiau netrukus šis nepailstantis persekiotojas prisijungė prie Bažnyčios, kurią jis ką tik niokojo, statymo. Tas, kuris yra galingesnis už šėtoną, išsirinko Saulių į nukankinto Stepono vietą, kad skelbtų bei kentėtų dėl Jo vardo ir toli bei plačiai skleistų žinią apie išgelbėjimą per Jo kraują“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 77 p.).

Kartais mes matome, kaip iš to, kas akivaizdžiai yra bloga, kyla gera. Tai puiku. Tačiau ką mes darome, kai nematome, jog iš blogo kyla kažkas gera, bet, tiesą sakant, kyla tik daugiau blogo?

V. NUSISTATYMO PASIKEITIMAS

Mokiniai grūmėsi ne tik su išankstinėmis idėjomis, kurios neleido jiems suprasti, ko Jėzus juos mokė, jiems taip pat buvo būdingi tautiniai prietarai. Vienas iš pavyzdžių yra samarietė, kurios Jėzus paprašė vandens. Ji nustebo, „mat žydai nebendrauja su samariečiais“ (Jn 4, 9).
Tautiniai prietarai taip pat yra akivaizdūs pasakojime apie Kornelijų, Romos šimtininką, įsikūrusi Cezarėjoje. Kornelijus „pasižymėjo pamaldumu ir Dievo baime“ (Apd 10, 2), buvo itin gerbiamas vietinių žmonių (22 eilutė). Angelas jam nurodė pasiųsti į Jopę Petro (22 eilutė; taip pat žr. 3–8 eilutes).
Tuo tarpu Jopėje Petras užlipo ant plokščiastogio pasimelsti (9 eilutė). Pasislėpęs nuo saulės ir mėgaudamasis jūros vėjeliu, jis atsipalaidavo, „pasijuto išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam buvo tiekiamas valgis, jį ištiko dvasios pagava. Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio kažkoks rykas, it didelė marška laikomas už keturių kampų, leidosi žemėn. Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų ir roplių bei dangaus paukščių. Ir jam pasigirdo balsas: ‘Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!’“ (11–14 eilutės)

Kaip Petras sureagavo, kai jam buvo liepta valgyti netyrą maistą, ir ką regėjimas reiškė? Apd 10, 12–29.
Šiame regėjime Dievas mokė Petrą svarbaus dalyko. Kai kurie žmonės šiandien mano, kad čia Dievas pakeitė žmonių mitybą ir leido valgyti tai, kas jiems patinka. Bet Petras šį regėjimą suprato kitaip. Pirma, jis mąstė, ką regėjimas galėtų reikšti; tai ne iškart akivaizdu (Apd 10, 17). Kai Kornelijaus vyrai atvyko ir paaiškino savo misiją, Petras jautė pareigą vykti su jais (Apd 10, 22–23). Sutikęs Kornelijų, Petras galėjo jam paaiškinti regėjimą. Kristus yra viso pasaulio Gelbėtojas. Ir pagonys yra brangios sielos, už kurias Kristus mirė (Apd 10, 34–48).
Petras mokėsi to, ką mes visi vis dar turime suprasti. Kristuje visos kliūtys buvo pašalintos ir skirtumai tarp žydo ir pagonio, tarp visų žmonių, nebeegzistuoja, nes „Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 35).

Malonu tikėti, kad mes visi esame viena Kristuje; Šventasis Raštas to moko. Deja, bet net ir bažnyčioje mes ne visada tai jaučiame mūsų širdyje, ar ne? Pirma, kaip mes galime pripažinti mums būdingus išankstinius nusistatymus, antra, kaip, Dievui padedant, mes galime būti apvalyti nuo tų prietarų?

Tolesniam tyrinėjimui: Rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis rašė apie Jėzaus sugrįžimą į žemę, tačiau ne kaip išpranašauta Šventajame Rašte. Dostojevskio išgalvotame pasakojime, Jėzus sugrįžo inkvizicijos įkarštyje, kai religiniai vadovai naudojo savo galią piktam. Didysis inkvizitorius liepė suimti ir įmesti Jėzų, kuris atėjo kaip nuolankus valstietis, į kalėjimą. Tą naktį jis aplankė Jėzų kalėjime ir kritikavo Jį už tai, kad suteikė žmonėms laisvę. „Užuot užvaldęs žmonių laisvę, Tu jiems dar ją padidinai! O gal užmiršai, kad ramybė ir netgi mirtis žmogui brangesnė negu laisvė pasirinkti gėrį ar blogį? Niekas taip negundo žmogaus kaip jo sąžinės laisvė, bet nieko nėra ir skausmingesnio.“ Nepaisant jo įžūlumo ir cinizmo, inkvizitoriaus mintis įdomi. Pažiūrėkite, ką žmonės padarė su savo laisve. Skausmas, pyktis, nuodėmė, kančia, mirtis, visa tai atsirado dėl laisvės arba dėl piktnaudžiavimo laisve. Bet Dievas mus sukūrė gebančius mylėti, ir kad mes galėtume tai daryti, mes turėjome būti sukurti laisvi. Tai, kaip didžioji kova rutuliojasi šiame pasaulyje, nemažai priklauso nuo to, ką žmonės padarė ir vis dar daro su šventa ir labai brangia laisvės dovana (Kryžius apreiškia kainą). Šią savaitę tyrinėjome, kad akistatoje su Evangelija kai kurie atgailavo ir pavedė savo širdį Jėzui; kiti nužudė pasiuntinį. Laisvė yra brangi dovana, tad mes turime būti atsargūs dėl to, ką mes su ja darome.

Klausimai aptarimui:

1. Neabejotina, Naujasis Testamentas pabrėžia, kad mes esame viena Kristuje. Tai labai galinga idėja, anuomet buvusi revoliucine. Deja, net ir 21-ajame šimtmetyje viena iš didžiausių vis dar esančių blogybių yra etniniai, rasiniai ir nacionaliniai prietarai. Tik Dievas visiškai supranta šio blogio padarinius. Ir nors mes to tikimės pasaulyje, kaip dėl bažnyčios, net mūsų bažnyčios? Kaip tai pasireiškia? Kodėl toks nusistatymas prieštarauja esminiam Evangelijos mokymui?

2. Kartais mes visi jaučiamės Šventosios Dvasios patikinti. Kaip jūs reaguojate į šį patikinimą? Išties didžioji kova vyksta širdyje. Kaip jūsų priimami sprendimai, kada Dvasia jus patikina, apreiškia, kurioje pusėje galite būti?