Lapkričio26 – gruodžio 2 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 13, 28; Job 28, 28; Job 32, 1–5; Job 34, 10–15; Ez 28, 12–17; Job 1–2, 10.

Įsimintina eilutė: „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip Mano keliai viršija jūsų kelius ir Mano mintys – jūsų mintis.“ (Iz 55, 9)

Ir štai žodžių kova tarp Jobo ir šių trijų vyrų, žodžių, kurie kartais yra išmintingi, gražūs, gilūs ir teisingi. Žmonės dažnai cituoja iš Jobo knygos, net Elifazą, Bildadą ar Cofarą. Nes, kaip tyrinėjimo metu ne kartą paaiškėjo, jie turėjo pasakyti daug gerų dalykų. Tiesiog tam nebuvo tinkami nei vieta, nei metas, nei aplinkybės. Tai turėtų mus pamokyti šios galingos tiesos, užrašytos Pat 25, 11–13: „Mintis, šmaikščiai laiku išreikšta, kaip sidabru inkrustuoti aukso obuoliai. Kaip aukso žiedas ar aukso puošmena yra išminčiaus papeikimas paklusniai ausiai. Kaip sniego vėsa pjūties meto kaitroje yra patikimas pasiuntinys jį siuntusiam; jis pakelia šeimininko dvasią.“

Deja, iš savo draugų Jobas išgirdo ne tai. Tiesą sakant, problema tik paūmės, nes, negana, kad Jobui priekaištautų trys žmonės, pasirodo dar vienas.

APGAILĖTINI GUODĖJAI

Net po galingos Jobo tikėjimo išraiškos, (Job 13, 15–16) žodinės „imtynės“ tęsėsi. Per daug skyrių šie vyrai vis ginčijosi dėl daug gilių ir svarbių klausimų, susijusių su Dievu, nuodėme, mirtimi, teisingumu, nedorumu, išmintimi ir trumpalaike žmonijos prigimtimi.

Kokios tiesos yra išreikštos šiose eilutėse? Job 13, 28 Job 15, 14–16 Job 19, 25–27 Job 28, 28

Ginčas tęsėsi per visus šiuos skyrius, nė vienai pusei nenusileidžiant dėl savo pozicijos. Elifazas, Bildadas ir Cofaras, kiekvienas savaip, kiekvienas su savo tikslu, nepasidavė argumentuodami tai, kaip žmonės sulaukia to, ko jie gyvenime nusipelnė; tad tai, kas ištiko Jobą, turėjo būti tik bausmė už jo nuodėmes. Tuo metu Jobas ir toliau apverkė žiaurų likimą ir viską, kas jam atsitiko, tvirtindamas, kad jis nenusipelnė kančių. Jie ginčijosi pirmyn atgal, kiekvienam „guodėjui“ kaltinant Jobą tuščiais plepalais, savo ruožtu, Jobui darant tą patį.

Galų gale, nė vienas iš jų, įskaitant Jobą, nesuprato, kas vyko. O kaip jie galėjo suprasti? Jie kalbėjo iš labai ribotos pozicijos ar padėties, kurioje yra visi žmonės. Jei mes ir galime kažko pasimokyti iš Jobo knygos (dabar jau turėtų būti akivaizdu, ypač po visų šių vyrų kalbų), kad mes, žmonės, turime nuolankiai kalbėti apie Dievą ir Jo darbus. Mes galime žinoti šiek tiek tiesos, gal net daug tiesos, bet kartais, kaip akivaizdu šių trijų vyrų atveju, mums nebūtinai suvokiamas geriausias būdas žinomoms tiesoms pritaikyti.

Pažvelkite į gamtą. Kodėl jau vien gamta parodo mums, kiek nedaug mes žinome net apie paprasčiausius dalykus?

ELIHUVO PASIRODYMAS

Nuo 26 iki 31 Jobo knygos skyriaus, šio pasakojimo didvyris Jobas paskutinį kartą kalbėjo trims vyrams. Nors iškalbingai ir aistringai, iš esmės patriarchas pakartojo tuos pačius argumentus: Aš nenusipelniau to, kas man nutiko. Taškas.

Vėlgi, Jobas yra daugybės žmonių atstovas ta prasme, kad daug žmonių kenčia tai, ko jie nenusipelno. Ir klausimas, daugeliu atžvilgių sunkiausias iš visų – kodėl? Kai kuriais atvejais kančią suprasti yra ganėtinai lengva. Žmonės akivaizdžiai patys prisidaro bėdų. Bet dažnai, ypač Jobo atveju, nutinka ne tai, ir kančios klausimas išlieka.

Baigiantis 31 skyriui, Jobas kalbėjo apie savo gyvenimą, kuriame niekuo, ką jis padarė, negalėjo paaiškinti to, kas jam nutiko dabar. Tada paskutinėje skyriaus eilutėje parašyta: „Taip baigiasi Jobo žodžiai.“ (Job 31, 40)

Perskaitykite Job 32, 1–5. Kas čia vyksta, ir kuo Elihuvas kaltino Jobą ir kitus vyrus?

Šis žmogus, Elihuvas, čia yra paminėtas pirmą kartą Jobo knygoje. Akivaizdu, jis girdėjo kelias ilgas diskusijas, nors neparašyta, kada jis pasirodė. Jis turėjo pasirodyti vėliau, nes jis nepaminėtas su kitais trimis vyrais, kurie pasirodė pirmi. Tačiau mums žinoma, kad Elihuvo netenkino girdėtos pokalbio dalies atsakymai. Tiesą sakant, šiose penkiose eilutėse keturis kartus parašyta, kad jis pyko ir niršto dėl to, ką girdėjo. Tada kituose šešiuose skyriuose šis vyras Elihuvas pateikė savo supratimą dėl Jobą ištikusios nelaimės ir aiškinimą klausimams, kurie visiems šiems žmonėms nedavė ramybės.

Job 32, 2 parašyta, kad Elihuvas niršo ant Jobo, nes patriarchas „laikė teisiu save, o ne Dievą,“ tikrosios Jobo pozicijos iškraipymas. Ką tai turėtų pasakyti apie atsargumą, kai mes aiškiname kitų žodžius? Kaip mes galime išmokti mėginti įžvelgti geriausią, o ne blogiausią prasmę tame, ką žmonės sako?

ELIHUVAS GINA DIEVĄ

Apie Elihuvą ir jo kalbą yra parašyta daug komentarų, jo kalbą laikant svarbiu posūkiu dialogo linkmei. Tačiau nelengva pamatyti, kaip Elihuvo žodžiai prideda kažką naujo ir keičiančio pokalbio dinamikai. Vietoj to, atrodo, jis daugiausia pateikė tuos pačius argumentus, kaip kiti trys vyrai, mėginę apginti Dievo charakterį prieš priekaištus dėl neteisybės Jobo kančių atžvilgiu.

Perskaitykite Job 34, 10–15. Kokias tiesas Elihuvas čia išreiškė? Kaip jos dera su tuo, ką kiti vyrai sakė anksčiau? Ir nors jo žodžiai buvo tiesa, kodėl jie netiko esamoms aplinkybėms?

Galbūt Elihuvo žodžiuose, kaip ir kitų vyrų, galima įžvelgti baimę, kad Dievas yra ne toks, kokį jie Jį įsivaizdavo. Jie nori tikėti Dievo gerumu, teisingumu ir jėga; ar Elihuvas kalbėjo apie kažką kita, nei Dievo teisingumą, gėrį ir jėgą?

„Juk Jo akys stebi mirtingojo kelią ir mato kiekvieną jo žingsnį. Nėra tamsos ar juodos nakties, kurioje galėtų slėptis nedorėliai.“ (Job 34, 21–22)

„Štai Dievas yra galingas, bet neniekina nė vieno; Jis galingos jėgos ir širdies. Nedorėliui gyventi Jis neleidžia, bet kenčiantiems yra teisingas.“ (Job 36, 5–7)

„Visagalis – negalime Jo pasiekti! Jis didingas jėga ir teisingumu, tad nepažeis didelio teisumo. Todėl žmonės Jo pagarbiai bijo, bet Jis negerbia žmogaus, laikančio save išmintingu.“ (Job 37, 23–24)

Jei visa tai – tiesa, tada vienintelė logiška išvada yra ta, kad Jobas sulaukė ko nusipelnęs. Kokia kita galėtų būti išvada? Tuomet Elihuvas bandė apsaugoti savo supratimą apie Dievą akivaizdoje siaubingo blogio, ištikusio tokį gerą žmogų kaip Jobas.

Ar jums kada nors teko patirtį kažką, kas paskatino jus bijoti dėl jūsų tikėjimo? Kaip reagavote? Žvelgiant atgal, ką jūs galėjote padaryti kitaip?

BLOGIO BEPRASMINGUMAS

Visi šie vyrai, tikintieji Dievu ir Jo teisingumu, susidūrė su dilema: kaip paaiškinti Jobo aplinkybes protingai ir logiškai, neprieštaraujant asmeniniam supratimui dėl Dievo charakterio. Deja, jie galų gale užėmė poziciją, kuri, iš esmės, paaiškėjo esanti klaidinga, jiems stengiantis suprasti pikta, arba bent jau Jobą ištikusį blogį.

Šiuo klausimu yra galingas E. Vait komentaras. „Neįmanoma paaiškinti nuodėmės kilmės taip, kad būtų galima pagrįsti jos egzistavimo priežastį. […] Nuodėmė yra neprašytas svečias, kurio pasirodymo nepateisina jokia priežastis. Tai – nesuvokiama paslaptis; bandymas ją teisinti tolygus bandymui ginti. Jei galėtume rasti jos atsiradimo priežastį ir pateisinti jos egzistavimą, ji nustotų būti nuodėmė.“ (Didžioji kova, 461 p.)

Nors ji pavartojo žodį nuodėmė, pakeiskime šį žodį kitu žodžiu, turinčiu panašią reikšmę – pikta. Tada ištrauka atrodytų taip: Neįmanoma paaiškinti pikto kilmės, kad būtų galima pagrįsti jo egzistavimo priežastį. […] Pikta yra neprašytas svečias, kurio pasirodymo nepateisina jokia priežastis. Tai – nesuvokiama paslaptis; bandymas teisinti pikta tolygus bandymui pikta ginti. Jei galėtume rasti pikto atsiradimo priežastį ir pateisinti jo egzistavimą, pikta nustotų būti blogis.

Dažnai, ištikus tragedijai, žmonės sakys ar galvos: nesuprantu to arba tai beprasmiška. Būtent dėl to Jobas visą laiką ir skundėsi.

Yra rimta priežastis, kodėl Jobas ir jo draugai negalėjo suprasti aplinkybių – pikta neturi prasmės. Jei galėtume suprasti pikta, jei pikta galėtume paaiškinti, jei tai tilptų į tam tikrą logišką ir protingą planą, tuomet pikta nebūtų blogis, tai nebūtų tragiška, nes pikta tarnautų aiškiam tikslui.

Perskaitykite šias eilutes apie šėtono nuopuolį ir pikto kilmę. Kiek jo nuopuolis yra prasmingas? (Ez 28, 12–17)

Štai tobula būtybė, sukurta tobulo Dievo tobuloje aplinkoje. Išaukštinta, kupina išminties, tobulo grožio, papuošta brangakmeniais, „kerubas“, gyvenęs ant Dievo šventojo kalno. Vis dėlto, net taip apdovanota ši būtybė sugedo ir leido įsiviešpatauti blogiui. Kas galėjo būti neprotingiau ir nelogiškiau nei velnią užkrėtęs blogis?

Kokia yra jūsų patirtis dėl to, koks neprotingas ir nepaaiškinamas yra blogis?

TIKĖJIMO IŠŠŪKIS

Žinoma, Jobo knygos asmenybės, kaip paprasti mirtingieji, viską matė „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu,“ (1 Kor 13, 12) turėjo labai ribotą suvokimą, labai ribotai suprato fizinio pasaulio prigimtį, juolab dvasinio. Taip pat įdomu, kad visose šiose diskusijose apie Jobą ištikusį blogį, nė vienas iš vyrų, įskaitant Jobą, nepaminėjo velnio, tiesioginės visų Jobo bėdų priežasties, vaidmens. Nepaisant jų pačių pasitikėjimo dėl to, kokie jie buvo teisūs, ypač Elihuvas, (žr. Job 36, 1–4) jų pastangos protingai paaiškinti Jobo kančią nepasiteisino. Ir, aišku, Jobas žinojo, kad jų pastangos žlugo.

Net mums, suvokiantiems šio pasakojimo kosminį kontekstą, kaip mes galėtume paaiškinti Jobą ištikusią nelaimę? Dar kartą perskaitykite Job 1–2, 10. Net su viskuo, kas mums apreikšta, kokie klausimai išlieka?

Skaitydami pirmus Jobo knygos skyrius, mes pamatome daug dalykų, kurių nežinojo nė vienas iš šių vyrų. Vis dėlto, net ir dabar išlieka sunkiai suprantamų klausimų. Tyrinėjome, kad Jobui šias kančias lėmė ne jo blogumas, bet būtent gerumas, dėl kurio Dievas ir atkreipė į jį velnio dėmesį. Taigi žmogaus gerumas ir noras būti ištikimu Dievui privedė prie tokių įvykių? Kaip mums tai suprasti? Ir net jei Jobas būtų žinojęs, kas vyksta, argi jis nebūtų sušukęs: „Prašau, Dieve, panaudok kažką kitą. Sugrąžink man mano vaikus, sveikatą, turtą!“ Jobas ne savo noru apsisprendė būti bandomuoju triušiu. Kas to norėtų? Ar teisinga, kad visa tai nutiko Jobui ir jo šeimai? Tuo tarpu, nors Dievas laimėjo šį ginčą su velniu, mes žinome, kad, pralaimėjęs, velnias nenusileido; (Apr 12, 12) tad koks buvo to tikslas? Taip pat, kad ir į kokį gera galiausiai išėjo tai, kas nutiko Jobui, ar tam reikėjo visų šių žmonių mirties ir visų Jobo patirtų kančių? Jei mums išlieka šie klausimai (nors su laiku sužinosime daugiau atsakymų), įsivaizduokite visus Jobui kilusius klausimus!

Tačiau yra viena svarbiausia pamoka, kurią galime įžvelgti Jobo knygoje – tai gyvenimas tikėjimu, o ne regėjimu; pasitikėti Dievu ir būti Jam ištikimais net tada, kai, kaip Jobas, mes negalime paaiškinti, kodėl viskas vyksta būtent taip. Mes negyvename tikėjimu, kai viskas yra visiškai ir protingai paaiškintina. Tikėjimu mes gyvename, kai, kaip Jobas, kliaujamės ir paklūstame Dievui net tuo atveju, kai negalime įprasminti to, kas vyksta aplink mus.

Kokių yra dalykų, dėl kurių jūs turite pasikliauti Dievu, net jei tų dalykų jūs nesuprantate? Kaip jūs galite ir toliau stiprinti šį pasitikėjimą, net jums neturint atsakymų?

Tolesniam tyrinėjimui: Diskusijoje apie tikėjimą ir mąstymą autorius Džonas Hedlis Bruk (John Hedley Brooke) rašė apie vokiečių filosofą Imanuelį Kantą (1724–1804) ir jo bandymą suprasti žmogiškojo pažinimo ribas, ypač dėl Dievo darbų. Kantui „Dievo kelių žmogui pateisinimo klausimas buvo susijęs su tikėjimu, o ne žiniomis. Kaip autentiško apsisprendimo nelaimės akivaizdoje pavyzdį, Kantas pasirinko Jobą, iš kurio buvo viskas atimta, išskyrus ramią sąžinę. Paklusdamas dangiškam įsakymui, jis būtų teisus, jei pasipriešintų draugų patarimams, kurie siekė protu paaiškinti patriarcho nelaimę. Jobo pozicijos tvirtybę sudarė jo žinojimas to, ką jis suvokė dabar: ką Dievas manė užkraudamas Jobui tokią nelaimę.“ (Science and Religion (New York: Cambridge University Press, 2006), 207 p.) Šie vyrai Jobo knygoje, o dabar ir Elihuvas, manė, kad jie galėjo paaiškinti tai, kas Jobui atsitiko, paprastu priežasties ir padarinio ryšiu. Priežastis – tai Jobo nuodėmė; padarinys – tai jo kančia. Kas už tai galėtų būti aiškiau, teologiškai pagrįsčiau ir protingiau? Tačiau jie mąstė klaidingai, galingas pavyzdys to, kad tikrovė ir Dievas, kuris šią tikrovę sukūrė ir palaiko, nebūtinai paiso mūsų supratimo apie tai, kaip Dievas ir Jo sukurtas pasaulis veikia.

Klausimai aptarimui:

Tyrinėjome, visose ilgose kalbose apie vargšo Jobo aplinkybes ir kodėl tai atsitiko, velnias nebuvo paminėtas nė karto. Kodėl? Ką tai pasako apie ribotą šių vyrų supratimą, nepaisant visų jų turimų tiesų? Ko jų nežinojimas gali pamokyti mus apie mūsų pačių nežinojimą, nepaisant visų mūsų turimų tiesų?

„Kai pradedame ką nors daryti pasikliaudami savo išmintimi, tai užsikrauname naštą, kurios ant mūsų pečių Dievas neuždėjo. Stengdamiesi panešti ją be Viešpaties pagalbos… Bet jei iš tikrųjų tikime, kad Dievas myli mus ir linki mums gero, turėtume liautis baimintis dėl ateities. Turime pasitikėti Dievu, kaip vaikas pasitiki mylinčiais tėvais. Tada išnyks mūsų rūpesčiai ir vargai, nes mūsų valia įsilies į Dievo valią.“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, 108 p.) Kaip mes galime išmokti taip pasikliauti ir tikėti? Tai yra, kokius mes dabar priimame sprendimus, kurie mūsų tikėjimą padaro stipresnį arba silpnesnį?