Liepos 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Gal 2, 1–14; 1 Kor 1, 10–13; Pr 17, 1–21; Jn 8, 31–36; Kol 3, 11.
Įsimintina eilutė: „Tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, santaiką ir sutarimą.“ (Fil 2, 2)
Protestantų reformatorius Jonas Kalvinas tikėjo, kad susiskaldymas ir pasidalijimas – tai svarbiausias velnio įrankis prieš Bažnyčią, ir jis perspėjo, kad krikščionys turi vengti susiskaldymo kaip maro.
Tačiau, ar vienybė turėtų būti išsaugota tiesos kaina? Įsivaizduokite, jei Martynas Liuteris, protestantiškosios reformacijos tėvas, vienybės vardan būtų nusprendęs atšaukti savo įsitikinimus dėl išganymo tik tikėjimu, kai jis buvo atvežtas į teismą Vormse.
„Jei reformatorius būtų nusileidęs bent dėl vieno dalyko, šėtonas ir jo angelai būtų laimėję. Tačiau jo nepajudinamas tvirtumas leido išlaisvinti bažnyčią ir pradėti naują ir geresnę erą.“ (E. Vait, Didžioji kova, 152 p.)
Gal 2, 1–14 matome apaštalą darant viską, ką jis galėjo, kad išlaikytų apaštališkojo rato vienybę, kada kai kurie tikintieji mėgino šį ratą sunaikinti. Tačiau, kad ir kokia svarbi Pauliui buvo vienybė, jis neleido, jog Evangelijos tiesa būtų sukompromituota vardan vienybės. Nors įvairovė vienybėje įmanoma, procese niekada neturi būti pakenkta Evangelijai.
VIENYBĖS SVARBA
Perskaitykite 1 Kor 1, 10–13. Ką šios eilutės pasako apie tai, kokia, Pauliaus įsitikinimu, buvo svarbi vienybė Bažnyčioje?
Paneigęs kaltinimus, kad jo Evangelija buvo ne Dievo duota, Gal 2, 1–2 Paulius dėmesį nukreipia į kitą jam skirtą kaltinimą. Netikri mokytojai Galatijoje teigė, kad Pauliaus Evangelija nederėjo su tuo, ko mokė Petras ir kiti apaštalai. Paulius, sakė jie, buvo persimetėlis.
Atsakydamas į šį kaltinimą, Paulius pasakoja apie savo kelionę į Jeruzalę praėjus bent keturiolikai metų po jo atsivertimo. Nors nėra tiksliai aišku, kada jis keliavo, keliauti senovėje buvo nelengvas reikalas. Jei apaštalas iš Antiochijos į Jeruzalę keliavo sausuma, beveik penkių šimtų kilometrų kelionė būtų trukusi bent tris savaites ir apaštalui būtų kilę įvairiausių sunkumų ir pavojų. Vis dėlto, nepaisant to, Paulius keliavo, ir ne todėl, kad apaštalai jį pakvietė, bet dėl to, kad tai padarė Dvasia. Ir būdamas Jeruzalėje jis pateikė jiems savo Evangeliją.
Kodėl jis tai padarė? Žinoma, kad ne todėl, jog turėjo kokių nors abejonių dėl to, ko jis mokė. Jam tikrai nereikėjo jokio jų patikinimo. Galų gale, jis tą pačią Evangeliją jau skelbė keturiolika metų. Ir nors jam nereikėjo jų leidimo arba patikinimo, jis itin brangino kitų apaštalų palaikymą ir padrąsinimą.
Tad kaltinimas, kad jo žinia buvo kitokia, prilygo ne tik užsipuolimui prieš Paulių, bet užsipuolimui prieš apaštalų vienybę ir pačią Bažnyčią. Išlaikyti apaštališkąją vienybę buvo itin svarbu, nes susiskaldymas dėl Pauliaus misijos pagonims ir apaštalų bažnyčios Jeruzalėje turėtų pražūtingų padarinių. Be bendrystės tarp pagonių ir žydų krikščionių, „Kristus būtų padalytas ir visos Pauliaus jėgos, kurias jis jau atidavė ir tikėjosi atiduoti pagonių pasaulio evangelizavimui, būtų perniek.“ (F. F. Bruce „The Epistle to the Galatians“ (Grand Rapids, Mich.: William B. Eerdmans Publishing Company, 1982), 111 p.)
Kokie klausimai kelia grėsmę bažnyčios vienybei šiandien? Svarbiau, mums juos apibrėžus, ką mums su jais daryti? Kokie klausimai yra svarbesni už pačią vienybę?
APIPJAUSTYMAS IR NETIKRI BROLIAI
Kodėl apipjaustymas buvo toks esminis ginčui tarp Pauliaus ir tam tikrų žydų krikščionių? žr. Pr 17, 1–22; Gal 2, 3–5; 5, 2. 6; Apd 15, 1. 5. Kodėl ne itin sunku suprasti, kaip kai kurie tikėjo, kad net pagonims reikėjo apipjaustymo?
Apipjaustymas buvo Dievo nustatytas Sandoros santykių ženklas su Abraomu, žydų tautos tėvu. Nors apipjaustyti reikėjo tik Abraomo palikuonis vyrus, Sandoros santykiams su Dievu buvo kviečiami visi. Apipjaustymo ženklas buvo duotas Abraomui Pradžios 17, po Abraomo pražūtingo bandymo susilaukti vaiko su jo žmonos verge egiptiete, kad padėtų Dievui įvykdyti jam duotą pažadą dėl sūnaus.
Apipjaustymas buvo deramas Sandoros ženklas. Tai buvo priminimas, kad net geriausiai parengti žmogiškieji planai negali įvykdyti to, ką pažadėjo Dievas. Išorinis apipjaustymas turėjo simbolizuoti širdies apipjaustymą (Įst 10, 16; 30, 6; Jer 4, 4; Rom 2, 29). Šis ženklas reiškia pasitikėjimo savimi išsižadėjimą ir ištikimą priklausomybę nuo Dievo.
Tačiau Pauliaus laikais apipjaustymas tapo branginamu nacionalinio ir religinio tapatumo ženklu, ne tuo, ką jis turėjo simbolizuoti nuo pradžių. Apytiksliai šimtas penkiasdešimt metų iki Jėzaus gimimo, pernelyg uolūs patriotai ne tik vertė visus neapipjaustytus žydus Palestinoje būti apipjaustytais, tačiau jie to taip pat reikalavo iš visų aplinkinių tautų, priklausiusių jų jurisdikcijai. Kai kurie netgi tikėjo, kad apipjaustymas buvo pasas išganymui. Tai akivaizdu senovės epigramose, kuriose užtikrintai pareikšta: „Apipjaustyti vyrai nepatenka į geheną [pragarą].“ (C. E. B. Cranfield, A Critical and Exegetical Commentary on the Epistle to the Romans (Edinburgh: T. & T. Clark Ltd., 1975), 172 p.)
Būtų klaidinga manyti, kad Paulius buvo prieš patį apipjaustymą. Paulius prieštaravo primygtiniam reikalavimui, kad pagonys turėjo būti apipjaustyti. Netikri mokytojai sakė: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti.“ (Apd 15, 1) Tad šis klausimas buvo susijęs ne su apipjaustymu, bet su išganymu. Išgelbėjimas yra pagrįstas arba tik tikėjimu Kristų, arba yra pelnomas žmogiškuoju paklusnumu.
Galbūt šiandien apipjaustymas nėra aktualus klausimas. Tačiau dėl ko (jei taip yra) mes kaip bažnyčia grumiamės, kas prilygsta šiam klausimui?
VIENYBĖ ĮVAIROVĖJE
Perskaitykite Gal 2, 1–10. Paulius sako, kad netikri broliai tykojo „pagrobti mūsų laisvę, kurią mes turime Kristuje Jėzuje“, ir norėjo mus pavergti (Gal 2, 4). Nuo ko krikščionys yra laisvi? Perskaitykite Jn 8, 31–36; Rom 6, 6–7; 8, 2–3; Gal 3, 23–25; 4, 7–8; Hbr 2, 14–15. Kaip mes patys patiriame šios laisvės tikrovę?
Laisvė, kaip krikščioniškas patyrimas, Pauliui buvo svarbi samprata. Šį žodį jis vartojo dažniau nei kiti, rašiusieji Naująjį Testamentą, ir Laiške galatams žodžiai laisvi ir laisvė kartojasi kelis kartus. Tačiau krikščionims laisvė reiškia laisvę Kristuje. Tai galimybė netrukdomai gyventi pasišventus Dievui. Ši laisvė apima išvadavimą iš mūsų nuodėmingos prigimties geidulių (Rom 6), laisvę nuo Įstatymo pasmerkimo (Rom 8, 1–2) ir laisvę nuo mirties galios (1 Kor 15, 55).
Apaštalai pripažino, kad Pauliui buvo „patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiesiems kaip Petrui – žydams.“ (Gal 2, 7) Ką tai sako apie vienybės ir įvairovės Bažnyčioje prigimtį?
Apaštalai pripažino, kad Dievas pašaukė Paulių skelbti Evangeliją pagonims, kaip Dievas pašaukė Petrą skelbti žydams. Abiem atvejais, Evangelija buvo ta pati, bet kaip ji buvo pristatyta priklausė nuo žmonių, kuriuos apaštalai stengėsi laimėti. Šioje eilutėje yra numanomas „svarbus pripažinimas, kad viena ir ta pati formulė turi būti išklausyta skirtingai ir turi skirtingą jėgą skirtinguose socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose… Būtent tai yra krikščioniškosios vienybės pagrindas, būtent kaip vienybė įvairovėje.“ (James D. G. Dunn, The Epistle to the Galatians (Peabody, Mass.: Hendrickson Publishers, Inc., 1993), 106 p.)
Kiek mes turėtume būti atviri evangelizacijos metodams ir liudijimui, kuris mus ištraukia iš mūsų „komforto zonos“? Ar yra jums nerimą keliančių evangelizavimo formų? Jei taip, kokios jos, kodėl jos verčia nerimauti, ir kodėl jums gali reikėti platesnių pažiūrų šiuose dalykuose?
PASIPRIEŠINIMAS ANTIOCHIJOJE (Gal 2, 11–13)
Praėjus kuriam tai laikui po Pauliaus pasitarimo Jeruzalėje, Petras apsilankė Antiochijoje, Sirijoje, kur buvo pirmoji atsivertusių pagonių bažnyčia ir Pauliaus misionieriškos veiklos, aprašytos Apaštalų darbuose, būstinė. Nors Petras laisvai valgė su krikščionybę išpažinusiais pagonimis, bet kai įtikėjusių Kristų žydų grupė atvyko nuo Jokūbo, Petras, pabijojęs, ką jie pagalvos, iš esmės pakeitė savo elgesį.
Kodėl Petras turėjo elgtis tinkamiau? Palyginkite Gal 2, 11–13 ir Apd 10, 28. Ką jo elgesys pasako apie tai, kiek stipriai mūsų gyvenime gali būti įsišakniję kultūra ir papročiai?
Kai kurie klaidingai manė, kad Petras ir kiti žydai nebesilaikė Senojo Testamento įstatų dėl švaraus ir nešvaraus maisto. Tačiau neatrodo, kad buvo būtent taip. Jei Petras ir visi žydai krikščionys išsižadėjo žydų nuostatų dėl maisto, bažnyčioje tikrai būtų kilęs didelis sąmyšis. Jei taip būtų, tuomet apie tai būtų ir įrašų, tačiau to nėra. Tad labiau tikėtina, jog klausimas buvo susijęs su tuo, ar galima bendrauti su pagonimis prie stalo. Kadangi daugelis žydų pagonis laikė nešvariais, kai kurie kiek įmanoma vengė bet kokio socialinio kontakto su pagonimis.
Šis klausimas Petrui nedavė ramybės, ir tik regėjimas iš Dievo padėjo apaštalui aiškiai jį suprasti. Įžengęs į Kornelijaus, romėnų šimtininko, namus, Petras pasakė: „Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar svečiuotis pas svetimtautį. Bet Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru.“ (Apd 10, 28) Nors jis žinojo, kad taip elgtis nedera, jis taip bijojo įžeisti savo tautiečius, jog grįžo prie seno. Štai, matyt, kokia stipri Petro gyvenime buvo kultūros ir papročių įtaka.
Tačiau Paulius Petro elgesį pavadino tuo, kuo pastarasis ir buvo. Gal 2, 13 pavartotas graikų kalbos žodis – veidmainystė. Paulius rašė, kad „net Barnabas pasidavė jų veidmainystei“. Kieti vieno Dievo vyro žodžiai kitam.
Kodėl itin lengva veidmainiauti? (Argi ne dėl to, kad mes esame linkę nematyti mūsų pačių sugedimo, bet noriai ieškome sugedimo kituose?) Kokią veidmainystę pastebite savo gyvenime? Svarbiau, kaip jūs galite ją atpažinti ir išrauti su šaknimis?
PAULIAUS SUSIRŪPINIMAS (Gal 2, 14)
Antiochijoje aplinkybės tikrai buvo įtemptos: Paulius ir Petras, du bažnyčios vadovai, atvirai konfliktavo. Ir Paulius nesivaržė, ragindamas Petrą prisiimti atsakomybę už savo elgesį.
Kokių priežasčių Paulius pateikia dėl viešo pasipriešinimo Petrui? Gal 2, 11–14
Pauliaus nuomone, problema buvo ne tai, kad Petras nusprendė valgyti su svečiais iš Jeruzalės. Senovės papročiai, susiję su svetingumu, tikrai to reikalavo.
Klausimas buvo susijęs su „Evangelijos tiesa“. Tai reiškia, kad klausimas buvo susijęs ne tik su bendryste ar valgymu prie bendro stalo. Petro elgesys, tikra šio žodžio prasme, kompromitavo visą Evangelijos žinią.
Perskaitykite Gal 3, 28 ir Kol 3, 11. Kaip tiesa šiose eilutėse padeda mums suprasti stiprią Pauliaus reakciją?
Pauliaus susitikimo Jeruzalėje metu su Petru ir kitais apaštalais buvo prieita išvados, kad pagonys galėjo džiaugtis visais Kristaus palaiminimais ir neprivalėdami pirmiau būti apipjaustyti. O dabar Petro elgesys šiam susitarimui sukėlė pavojų. Kaip kadaise žydai ir atsivertę pagonys susivienydavo atviros bendrystės aplinkoje, dabar bendruomenė buvo padalyta, ir tai ateityje galėjo lemti Bažnyčios pasidalijimą.
Pauliaus nuomone, Petro elgesys reiškė, kad atsivertę pagonys geriausiu atveju buvo antrarūšiai tikintieji, ir apaštalas tikėjo, kad Petro elgesys užkraus didelį spaudimą pagonims pritarti reikalavimams, jeigu jie norėjo patirti visą bendrystę. Tad Paulius sako: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?“ (Gal 2, 14) Frazė „gyventi žydiškai“ buvo paplitęs posakis, reiškiantis „priimti žydišką gyvenseną“. Jis buvo taikomas pagonims, kurie lankė sinagogą ir laikėsi kitų žydų papročių. Dėl šios priežasties savo oponentus Galatijoje Paulius vadino netikrais broliais, dažnai vadinamais „žydais“.
Tarsi nepakako blogo Petro elgesio, net Barnabas pasidavė šiai problemai, nors ir jis turėjo geriau suprasti aplinkybes. Koks aiškus spaudimo pavyzdys! Kaip mes galime išmokti apsisaugoti nuo to, kad aplinkiniai nukreiptų mus netinkama linkme?
Tolesniam tyrinėjimui: Vienybės ir įvairovės problemos bažnyčioje tema daugiau skaitykite E. Vait, „Counsels to Writers and Editors“, 45, 47 p.; Rinktiniai raštai, 1 t., 75 p.; „Gospel Workers“, 117-119 p.; „Manuscript Release 898, 1092, 1093 p., 1888 Materials, 3 t“.
„Net geriausi žmonės, palikti vieni, rimtai klys. Juo daugiau žmogui priskiriama atsakomybės, tuo aukštesnė jo pozicija diktuoti ir kontroliuoti, tuo daugiau blogybių jis tikrai padarys, iškreipdamas protus ir širdis, jei jis atidžiai nesilaiko Viešpaties kelio. Antiochijoje Petras nuvylė sąžiningumo principuose. Paulius turėjo atlaikyti jo žalingą įtaką akis į akį. Tai užrašyta kitų naudai, kad ši pamoka būtų svarbus įspėjimas aukštas pareigas užimantiems žmonėms, jog jie nenuviltų sąžiningume, tačiau tvirtai laikytųsi principo.“ („E. G. White Comments, The SDA Bible Commentary“, 6 t., 1108 p.)
Klausimai aptarimui:
Labai mažai žmonių mėgaujasi konfrontacija, bet kartais ji yra būtina. Kokiomis aplinkybėmis bažnyčia turėtų pasmerkti paklydimą ir drausminti tuos, kurie atsisako pasimokyti?
Septintosios dienos adventistų bažnyčiai augant visame pasaulyje, ji tuo pačiu metu darosi vis didesnė ir įvairesnė. Kokių priemonių gali imtis bažnyčia, kad užtikrintų, jog tokioje įvairovėje vienybė nepražūtų? Kaip mes galime išmokti priimti ir net džiaugtis kultūrų ir papročių įvairove mūsuose, tuo pačiu metu išlaikant vienybę?
Dalijantis Evangelija kitoje kultūroje, kokie yra esminiai elementai, kurie neturi kisti, o ką galima keisti? Kaip mums išmokti atskirti, kas turi likti, o ko galime, jei reikia, atsisakyti?
Santrauka: Kai kurių žydų krikščionių atkaklumas, kad pagonys turi būti apipjaustyti, jog taptų tikrais Kristaus sekėjais, kėlė rimtą grėsmę ankstyvosios Bažnyčios vienybei. Užuot leidę šiam klausimui suskaldyti Bažnyčią į du skirtingus judėjimus, apaštalai darbavosi išvien, nepaisydami tarpusavio konfliktų, siekdami užtikrinti, kad Kristaus kūnas išliktų vieningas ir ištikimas Evangelijos tiesai.