Spalio 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 1, 1–5; Pr 1, 1; Jn 1, 9–13;
Jn 3, 16–21; Jn 9, 35–41; Mt 7, 21–23; Jn 17, 1–5.
Įsimintina eilutė: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir
Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1).
Pirmą savaitę tyrinėjome evangelijos pagal Joną pabaigą, išsiaiškindami,
kodėl jis parašė šią evangeliją. Šią savaitę grįšime į Evangelijos
pradžią, kur Jonas nurodo kryptį, kuria jis, Šventosios Dvasios
įkvėptas, ketina nukreipti skaitytoją. Pirmaisiais savo žodžiais ir pastraipomis
rašiusieji Naująjį Testamentą dažnai pateikia temas, kurias
ketina aprėpti. Taip darė ir Jonas, kurio temos pristatomos kaip didžiojo
kosminio užmojo dalis, įvardijanti svarbiausias tiesas apie Jėzų
Kristų – tiesas, kurios siekia laikus iki pasaulio sukūrimo.
Tokia knygos pradžia skaitytojams, jau žinantiems, kad Jėzus yra
Mesijas (Kristus), suteikia pranašumo, kurio neturėjo šioje knygoje
minimos asmenybės. Skaitytojas gali aiškiai matyti didžias temas,
prie kurių evangelistas grįžta pasakodamas apie Jėzų. Šios didžios
temos yra įtrauktos į istorinį Jėzaus žemiškojo gyvenimo laikotarpį.
Šios savaitės pamoka prasidės įžangine dalimi (Jn 1, 1–18) ir apibendrins
pagrindines temas. Tada šios temos bus tyrinėjamos ir kitose
evangelijos pagal Joną vietose.
I. PRADŽIOJE – DIEVO ŽODIS
- Perskaitykite Jn 1, 1–5. Ką šios eilutės atskleidžia apie Žodį, Jėzų
Kristų?
Evangelija pagal Joną prasideda šia nuostabia mintimi: „Pradžioje
buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1,
1). Šiame viename gražiame sakinyje slypi sunkiai suvokiama ir gili
mintis.
Pirma, evangelistas įvardija pasakojimą apie pasaulio sukūrimą,
Pr 1, 1, „Pradžioje“. Žodis jau buvo prieš visatos pradžią. Taigi Jonas
patvirtino Jėzaus amžinąjį buvimą.
Toliau: „Tas Žodis buvo pas Dievą“. Jn 1, 18 nurodoma, kad Jis yra
Tėvo prieglobstyje. Kad ir kaip bandytume įsivaizduoti, ką tai tiksliai
reiškia, viena yra tikra – Jėzus ir Tėvas yra artimi.
Tada parašyta: „Ir Žodis buvo Dievas“. Bet kaip Žodis gali būti su
Dievu ir tuo pat metu būti Dievu? Atsakymas randamas graikų kalboje.
Graikų kalboje čia pavartotas žymimasis artikelis, o ne bendrinis
artikelis. Taigi mums svarbu tai, kad graikų kalboje žymimasis artikelis
nurodo ypatybes, konkretų daiktą ar asmenį.
Pasakyme „Žodis buvo pas Dievą“ prieš žodį „Dievą“ pavartotas
žymimasis artikelis, taigi čia minimas konkretus Asmuo, Tėvas. Žodis
buvo pas Tėvą. Pasakyme „ir Žodis buvo Dievas“ prieš žodį „Dievas“
nėra artikelio, nors šiame kontekste minimos dieviškumo ypatybės.
Jėzus yra Dievas – ne Tėvas, bet vis tiek yra Dievo Sūnus, antrasis Dievybės
Asmuo.
Apaštalas patvirtina šią mintį, nes Jn 1, 3–4 parašyta, kad Jėzus yra
visko, kas yra atsiradę, Kūrėjas. Viskas, ko kažkada nebuvo, atsirado
tik per Jėzų, Dievą Kūrėją.
„Per visą amžinybę Viešpats Jėzus Kristus buvo viena su Tėvu; Jis
buvo ‘Dievo atvaizdas’, Jo didybės ir galybės atvaizdas, ‘Dievo šlovės
atšvaitas’“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 13).
Kodėl visapusiška Kristaus dievystė yra itin svarbi mūsų teologijai?
Ką prarastume, jei Jėzus kažkuria prasme būtų tik sukurta būtybė?
Paruoškite atsakymą pristatyti klasėje ir būkite pasirengę aptarti, kodėl
amžinoji Kristaus dievystė itin svarbi mūsų tikėjimui.
II. ŽODIS TAPO KŪNU
- Perskaitykite Jn 1, 1–3. 14. Ką šios eilutės mums sako, ką Jėzus,
pats Dievas, padarė – ir kodėl ši tiesa apskritai yra pati svarbiausia?
Jonas evangeliją pradeda ne vardu – Jėzus ar Jo kaip Mesijo/Kristaus
vaidmeniu, o terminu „logos“ (Žodis). Maždaug tuo metu, kai
Jonas rašė, įvairios filosofijos vartojo terminą „logos“, apibrėždamos
paaiškinamą visatos struktūrą arba pačios logikos ir proto idėją.
Įtakingo senovės filosofo Platono mokymas tikrovę dalijo į dvi
sritis. Viena yra dangiškoji ir nekintanti karalystė, kurioje vyrauja absoliutus
tobulumas. Kita sritis yra čia – gendanti, kintanti, netobulas
aukščiau esančios tobulos srities atvaizdas, kad ir kur ji tariamai būtų.
(Platonas niekada neatsakė į šį klausimą.) Kai kurios filosofijos terminą
„logos“ įvardijo kaip abstrakčią terpę tarp amžinųjų formų ir gendančių,
žemiškų formų čia.
Jonas vartoja šį terminą iš esmės kitaip. Jis teigė, kad tiesa, „logos“,
nėra kokia nors nežemiška ir abstrakti sąvoka, sklandanti tarp dangaus
ir žemės. „Logos“ yra asmuo – Jėzus Kristus, tapęs kūnu ir gyvenęs
tarp mūsų (Jn 1, 14).
Jonui „logos“ yra Dievo Žodis. Svarbiau, kad Dievas bendravo; tai
yra, Jis apsireiškė žmonijai kraštutiniu būdu – Dievas tapo vienu iš
mūsų.
Evangelijoje pagal Joną „logos“ reiškia amžinąjį Dievą, kuris įžengė
į laiką ir erdvę, kalbėjo, darbavosi ir bendravo su žmonėmis asmeniniu
lygiu. Amžinasis Dievas tapo žmogumi, vienu iš mūsų.
Jn 1, 14 apaštalas nurodė: „Tas Žodis (graikiškai – logos) tapo kūnu
ir gyveno tarp mūsų“. Graikų kalbos žodis, išverstas „gyveno“, reiškia
pasistatė palapinę. Jonas priminė Iš 25, 8, kada Dievas liepė izT
raelitams padaryti Šventyklą, palapinės konstrukciją, kad Jis galėtų
gyventi „tarp jų“. Lygiai taip pat, kada Jėzus tapo kūnu, Dievo Sūnus
įžengė į žmogaus kūną, pridengdamas savo šlovę, kad žmonės galėtų
su Juo susitikti.
Apsvarstykite, ką čia parašė Jonas. Pats Dievas, Kūrėjas, tapo žmogumi,
vienu iš mūsų ir gyveno čia tarp mūsų. (Dar net nepriėjome
prie Jo mirties už mus!) Ką tai mums sako apie Dievo meilės žmonijai
tikrovę? Kodėl ši nuostabi tiesa turėtų itin guosti mus?
III. ŽODŽIO GIRDĖJIMAS ARBA NEGIRDĖJIMAS
- Perskaitykite Jn 1, 9–13. Kokią nemalonią tikrovę čia Jonas nusako,
kaip žmonės reaguoja į Jėzų?
Įžangoje, Jn 1, 1–18, parašyta ne tik tai, kas yra Jėzus Kristus, Žodis
(logos), bet ir Jo santykiai su žmonėmis. Jn 1, 9 Jis pavadintas tikrąja
šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų. Jis apšviečia pasaulį, daro jį
suprantamą. Kaip sako K. Luisas (C. S. Lewis): „Tikiu krikščionybe taip,
kaip tikiu, kad patekėjo saulė, ne tik todėl, kad ją matau, bet ir todėl,
kad dėka jos matau visa kita“ („Ar teologija yra poezija? (Samizdat
University Press, 2014, 15 p.), pirmą kartą išleista 1944).
Taip pat perskaitykite Jn 1, 9. Šviesa ateina pas visus, bet ne visi ją
priima. Toliau tyrinėsime, o tai yra pagrindinė evangelijos pagal Joną
tema – kaip žmonės priima arba atmeta Jėzų. Ši tema prasideda čia.
Liūdna dėl to, kad Mesijas atėjo pas savuosius, Izraelio tautą, bet daugelis
nepriėmė Jo kaip Mesijo.
Romiečiams 9–11 Paulius dėstė tą pačią tragišką temą, kad daugelis
žydų atmetė Jėzų. Tačiau Paulius nebaigė neigiama gaida, mokydamas,
kad daugelis žydų, kartu su pagonimis, priims Jėzų kaip jų
Mesiją. Iš tiesų, jis perspėjo pagonis, kad jie nesipuikuotų prieš žydus.
„Tad jeigu tu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš
prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, tai dar lengviau anie bus
priskiepyti pagal prigimtį savajame alyvmedyje“ (Rom 11, 24).
Panašiai Jonas sakė, kad visi, kurie priims Jėzų kaip Gelbėtoją, taps
Dievo vaikais. Tai vyksta tikint Jo vardą. (žr. Jn 1, 12–13)
Čia yra ryšys tarp įžangos ir šios evangelijos pabaigos. Jn 20, 31
apaštalas išdėstė, kodėl rašė: „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas,
Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą“. Taigi
įžanga ir pabaiga sudaro tam tikrą vienybę, susijusias sąvokas, apimančias
viską, kas vyksta tarp jų. Ši sąsaja rodo pagrindinį evangelijos
pagal Joną tikslą – kad žmonės būtų išgelbėti tikint Jėzumi Kristumi
kaip savo Gelbėtoju.
Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas tapus Dievo sūnumi ar dukra?
IV. PASIKARTOJANČIOS TEMOS – TIKĖJIMAS / NETIKĖJIMAS
- Perskaitykite Jn 3, 16–21; Jn 9, 35–41 ir Jn 12, 36–46. Kaip šios eilutės
atkartoja įžangoje randamą tikėjimo/netikėjimo temą?
Evangelijoje pagal Joną žmonija tarsi suskirstyta į dvi grupes –
tuos, kurie tiki Jėzų ir priima Jį kaip Mesiją, ir tuos, kurie, turėdami
galimybę tikėti, nusprendžia netikėti.
Mokiniai priskirti pirmajai grupei, kaip ir kiti, pavyzdžiui, Nikodemas
(kuris lėtai įtikėjo), moteris prie šulinio ir neregiu gimęs vyras.
Antrai grupei priskiriami fariziejai ir aukštieji kunigai, žmonės, mačiusieji
5000 pamaitinimo stebuklą, ir net vienas iš mokinių, Judas.
Įdomu tai, kad evangelijoje pagal Joną graikų kalba žodis tikėjimas
nepavartotas. Tačiau veiksmažodis tikėti pavartotas 98 kartus, palyginti
su 241 kartu visame Naujajame Testamente! Šis veiksmažodis iš
tiesų yra labai svarbi tema evangelijai pagal Joną. Šis veiksmažodžio
vartojimas vietoj daiktavardžio gali nurodyti tapimo krikščioniu aktyvumą.
Tikėti Jėzumi reiškia kažką daryti, tikėjimas išreiškiamas gyvenimo
būdu, o ne tik įsitikinimų rinkiniu. Kaip žinome, velnias taip pat
tiki Jėzų (žr. Jok 2, 19).
Evangelijoje pagal Joną didžiausią skirtumą tarp šių dviejų minėtų
grupių parodo jų santykiai su Jėzumi. Tikintieji arba įtikėjusieji yra atvi
ri Jam, net kai Jis juos papeikė ar jiems papriekaištavo. Atėję pas Jėzų
jie nepabėga. Jis jiems yra Šviesa. Tikėjimu jie tampa Dievo vaikais.
Kita vertus, netikintieji paprastai ateina pas Jėzų su Juo ginčytis.
Jie nusakyti kaip mėgstantys tamsą, o ne šviesą. Jiems sunku priimti
Jo mokymą arba jie mato, kaip Jis laužo senus papročius ir nepateisina
jų lūkesčių. Jie teisia Jį, užuot leidę Jo šviesai juos pasverti ir
teisti. Toks nusistatymas, žinoma, ne kartą buvo būdingas religiniams
vadovams, kurie, kaip dvasiniai tautos vadovai, idealiu atveju, turėjo
pirmieji priimti Jėzų.
Kaip jūs gyvenate tikėjimu Jėzumi, užuot tiesiog intelektu pritarę,
kad Jis yra Mesijas? Kodėl svarbu suprasti skirtumą? (žr. Mt 7, 21–23)
V. PASIRODANTI TEMA – ŠLOVĖ
- Perskaitykite Jn 17, 1–5. Ką Jėzus turėjo omenyje, sakydamas:
„Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų
Tave“?
Anksčiau apžvelgėme žemišką, žmogiškąją evangelijos pagal Joną
pusę, santykius ir sąveiką tarp žmonių, susijusią su tuo, kas yra Jėzus
ir ką Jis darė. Šioje dalyje pagrindinis dėmesys teks dieviškajai, kosminei
pusei, kuri taip pat yra evangelijos pagal Joną dalis.
Įžanga prasideda kosminiu pasakojimu. Jėzus pristatomas kaip
Dievo Sūnus, visatos Kūrėjas. Vėlgi, ko kažkada nebuvo, bet vėliau atsirado,
atsirado tik per Jėzų. „Viskas per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado
nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3). Tačiau toliau pažymima Jo tapimo
žmogumi įsikūnijimo metu šlovė (Jn 1, 14). Jonas pavartojo žodžius
šlovė (doxsa, garbė) ir pašlovinti (doxsazō, pagerbimas, išaukštinimas,
pagarbinimas), kalbėdamas apie garbę iš žmonių ir apie garbę arba
šlovę iš Dievo.
Evangelijoje pagal Joną Jėzaus šlovinimo idėja yra susijusi su Jo
valandos samprata; tai Jo mirties laikas (plg. Jn 2, 4; Jn 7, 30; Jn 8, 20;
Jn 12, 23–27; Jn 13, 1; Jn 16, 32; Jn 17, 1). Kryžius yra Jo šlovės valanda.
Ši idėja yra ganėtinai paradoksali, nes nukryžiavimas buvo pati gėdingiausia
mirties bausmė senovės Romos pasaulyje. Šis kontrastas,
Dievas ant kryžiaus, iliustruoja žmogiškosios pasakojimo pusės susipynimą
su dieviška.
Žmogiškuoju lygmeniu Jėzus mirė agonijoje, paniekintas nusikaltėlis,
šaukdamas: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?!“ Ši
žmogiškoji, tamsioji kryžiaus pasakojimo pusė ypač akivaizdi evangelijose
pagal Matą ir Morkų (Mt 27, 46; Mk 15, 34).
Tačiau šlovinga kryžiaus pasakojimo pusė ypatingai pristatyta
evangelijose pagal Luką ir Joną (Lk 23, 32–47; Jn 19, 25–30). Tai išganymo,
gailestingumo vieta, kur Dievo Sūnus paveda save Tėvui.
Ironiška, Dievo šlovė didingiausiai atsiskleidžia Jo didžiausioje gėdoje
– prisiimant sau pasaulio nuodėmes.
Pagalvokite, ką reiškia, kad prireikė tokių drastiškų aplinkybių, paties
Dievo ant kryžiaus, kad mus išgelbėtų iš nuodėmės. Ką tai turėtų
mums pasakyti apie nuodėmę, kokia ji iš tikrųjų pikta?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011,
p. 13–21.
„Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, buvo amžinai, atskiras Asmuo,
tačiau viena su Tėvu. Jis buvo nepranokstama dangaus šlovė.
Jis buvo dangiškųjų protų Vadas, o angelų garbinimą priėmė kaip
savo teisę. Tai nebuvo Dievo apiplėšimas (Pat 8, 22–27).
Tiesoje, kad Kristus buvo viena su Tėvu prieš pasaulio sukūrimą,
yra šviesa ir šlovė. Tai šviesa tamsoje, todėl ji spindi dieviška, pirmine
šlove. Ši tiesa, pati savaime itin slėpininga, paaiškina kitas tiesas, nors
ją gaubia neprieinama ir nesuvokiama šviesa“ (Ellen G. White Comments,
The Seventh-day Adventist Bible Commentary, vol. 5, p. 1126).
„Jėzus pasakė: ‘O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu
prie savęs’ (Jn 12, 32). Kristus turi būti apreiškiamas nusidėjėliui
kaip Gelbėtojas, mirštantis už pasaulio nuodėmes. Žvelgdami į Dievo
Avinėlį, nukryžiuotą ant Golgotos kryžiaus, mes pradedame suprasti
atpirkimo paslaptį. Tuomet Dievo gerumas veda mus į atgailą. Mirdamas
už nusidėjėlius, Kristus parodė beribę meilę. Jei tik nusidėjėlis
suvokia šią meilę, ji suminkština jo širdį, pavergia protą ir atveda sielą
į atgailą. […] Bet visos jų pastangos pasitaisyti, visi nuoširdūs troškimai
elgtis tinkamai yra ne kas kita, kaip Kristaus kvietimas. Jie nepastebi,
kad Šventoji Dvasia pabudina jų sąžinę ir keičia gyvenimą. Matant
Kristų, nukryžiuotą ant Golgotos kryžiaus už mūsų nuodėmes,
Dievo įsakymai sugrįžta į žmonių sąmonę“ (E. Vait, Kelias pas Kristų,
p. 26–27).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
Kodėl Jonas pradėjo kalbėti apie Jėzų kaip apie Kūrėją? Ką tai
mums sako apie pasaulio sukūrimo svarbą visai teologijai? Kodėl
tada svarbu teisingai suprasti pasaulio sukūrimą, kaip apreikšta
Šventajame Rašte?
Įsigilinkite į I dalies pabaigos klausimą. Ką tai reikštų kryžiui, jei
užuot ant jo mirus amžinam Dievui, būtų mirusi sukurta būtybė?
Ką prarastume, jei Jėzus būtų ne amžinasis Dievas?