#4 KRISTAUS KAIP MESIJO LIUDYTOJAI

Spalio 19-25 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 1, 19–23; Iz 40, 1–5; Jn 1,
29–37; Rom 5, 6; Jn 1, 35–39; Jn 1, 43–51; Jn 3, 1–21.


Įsimintina eilutė: „Jėzus atsakė: Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims
iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jn 3, 3).


Neabejotina, Jėzus pateikė žmonėms galingų Šventojo Rašto įrodymų,
patvirtinančių su Juo susijusius teiginius, įskaitant: „Iš tiesų, iš
tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 47).
Tačiau tai ne viskas. Vandens pavertimas vynu; tūkstančių pamaitinimas
keliais kepalais duonos; išgydymas didiko sūnaus; neregio
išgydymas prie Betzatos tvenkinio; nuo gimimo aklojo išgydymas;
Lozoriaus prikėlimas iš mirusių. Evangelistas įamžino įvairius įvykius
ir žmones – žydus, pagonis, turtingus, vargšus, vyrus, moteris, valdovus,
paprastus žmones, išsilavinusius ir neišsilavinusius – liudijant,
kas yra Jėzus.
Jonas nurodė net paties Tėvo liudijimą ir Šventąjį Raštą, visu tuo
paliudijant Jo tapatybę.
Šią savaitę pradėsime galingu Jono Krikštytojo liudijimu. Pasirodys
ir kiti liudininkai: Andriejus ir Simonas Petras, Pilypas ir Natanaelis
bei netikėčiausias liudytojas – fariziejus Nikodemas. Tačiau šešėlyje
lieka kitas liudytojas (tas kitas mokinys iš dviejų, kurių vienas Andriejus,
Jn 1, 35. 40) – pats Jonas.

I. JONO KRIKŠTYTOJO LIUDIJIMAS


Praėjusią savaitę tyrinėjome, jog evangelija pagal Joną prasideda
Jėzumi Kristumi, Žodžiu, Jo amžinuoju buvimu prieš pasaulio sukūrimą.
Tačiau toje pačioje įžangoje Jonas Krikštytojas pasirodo kaip
Jėzaus liudytojas. Kai kurie žydai Jėzaus laikais tikėjosi dviejų mesijų,
vieno kunigiško, o kito karališkojo. Apaštalas Jonas aiškiai išdėstė, kad
Jonas Krikštytojas nesiskelbė vienu iš šių mesijų, bet buvo vienintelio
tikrojo Mesijo liudytojas.

  1. Perskaitykite Jn 1, 19–23. Kaip Jonas Krikštytojas aiškino savo tarnystę
    ir misiją?

Religiniai vadovai siuntė kunigus ir levitus paklausti Jono, kas jis
toks. Kadangi Judėjoje su mesiju susiję lūkesčiai buvo dideli, Krikštytojui
buvo svarbu išaiškinti jo santykį šių lūkesčių atžvilgiu. Jis nebuvo
Šviesa, bet buvo siųstas Dievo liudyti Šviesą ir ruošti Mesijo atėjimui
(Jn 1, 6–8). Štai kodėl jis aiškiai atsakė: „Aš nesu Mesijas“ (Jn 1, 20).
Be to, Jonas krikštijo vandeniu, o Kristus krikštijo Dvasia (Jn 1, 26.
33). Jonas nebuvo vertas atrišti Jėzaus „apavo dirželio“ (Jn 1, 27). Kristus
buvo pirmesnis už Joną, nes Jis buvo prieš Joną (Jn 1, 30). Jėzus
yra Dievo Sūnus, o Jonas tik nurodė į Jį (Jn 1, 34).

  1. Perskaitykite Iz 40, 1–5 ir Jn 1, 23. Kaip Jonas naudojo šias eilutes?

Provėžuotų ir akmenimis remontuojamų kelių laikais tarnai kartais
būdavo siunčiami pirmiau karaliaus, kad sutaisytų kelių paviršių ir ištiesintų
staigius posūkius. Įvykdydamas pranašystę, Jonas atėjo, kad
paruoštų širdis Jėzui.
Kokiu būdu mes, septintosios dienos adventistai, turėtume atlikti tokią
pat tarnystę kaip Jonas Krikštytojas? Kokie čia panašumai?

II. DIEVO AVINĖLIS


Žydų tauta laukė Mesijo, kuris išvaduotų juos iš Romos. Evangelijos
pagal Joną tikslas buvo pakeisti jų su Mesiju susijusį supratimą,
kad jie galėtų atpažinti Jėzuje išsipildžiusias pranašystes, skelbusias
apie ateisiantį Karalių. Mesijas nebus žemiškasis valdovas. Jis atėjo
įvykdyti visus su Juo susijusius Senojo Testamento pažadus, įskaitant
Jo pasiaukojimą vardan pasaulio, ir atnaujinti Dievo ir Jo tautos santykius.

  1. Perskaitykite Jn 1, 29–37. Ką apie Jėzų skelbė Jonas Krikštytojas?
    Kokį simbolį jis naudojo ir kodėl jis itin svarbus norint suprasti, kas
    buvo Jėzus ir kokia bus Jo misija?

Krikštytojo teiginys, kad Jėzus yra Dievo Avinėlis, patvirtina evangelijos
pagal Joną tikslą – atnaujinti Mesijo darbo ir prigimties supratimą.
Jėzus iš tikrųjų bus aukojimo tvarkos pažado išsipildymas, grįžtant
prie Atpirkėjo pažado, pirmą kartą pateikto Pr 3, 15.
„Kai krikštydamas Jėzų Jonas pristatė Jį kaip Dievo Avinėlį, Mesijo
darbas buvo apšviestas nauja šviesa. Pranašo mintys nukrypo į pranašo
Izaijo žodžius: ‘Kaip… ėriukas, vedamas pjauti’ (Iz 53, 7)“ (E. Vait,
Su meile iš Dangaus, 2011, p. 115).

  1. Perskaitykite Mk 10, 45; Rom 5, 6 ir 1 Pt 2, 24. Kaip šios eilutės padeda
    mums suprasti Jėzaus kaip „Dievo Avinėlio“ vaidmenį?

Nors Jonui Krikštytojui reikėjo dar labai daug sužinoti apie Jėzaus
tarnystę, jis buvo tikras, kad Jėzus buvo pažadėtasis Mesijas, kuris atėjo
pildantis pranašystėms.
Įsigilinkite į Jėzaus titulą „Dievo Avinėlis“. Ką tai primena ir kaip šio
titulo ryšys su Senojo Testamento aukojimo tvarka padeda įvertinti
didelę mūsų išganymo kainą?


III. DU MOKINIAI JONO EVANGELIJOJE


Jėzui einant, šalia Jono stovėjo du Krikštytojo mokiniai. Jonas
pareiškė: „Štai Dievo Avinėlis!“ (Jn 1, 36) Abu mokiniai klausėsi Jono
žinios, susijusios su Kristumi, kuris įvykdys Senojo Testamento pranašystes,
skelbusias apie Mesiją. Mokiniai nuėjo paskui Jėzų, pripažindami,
kad Jėzus yra viršesnis už Joną Krikštytoją ir kad Jis yra Jono
žinios išsipildymas.

  1. Perskaitykite Jn 1, 35–39. Ką darė šie du mokiniai, išgirdę Jono liudijimą
    apie Jėzų?

Trokšdami būti su Jėzumi, jie praleido tą dieną su Juo. Kas žino,
kokių nuostabių dalykų jie tada išmoko ir patyrė?
Tai turėjo būti nuostabu, nes netrukus jie norėjo pasidalyti savo
patyrimu su kitais. Andriejus, vienas iš šių dviejų mokinių, „pirmiausia
susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: Radome Mesiją! (išvertus
tai reiškia ‘Kristų’)“ (Jn 1, 41). Kai Andriejus atvedė savo brolį
pas Jėzų, Jis iškart parodė, kad jį pažįsta, sakydamas: „Tu esi Simonas,
Jono sūnus, o vadinsiesi Kefas“ (tai reiškia ‘Petras – Uola’)“ (Jn 1, 42).
Jėzus pažino ir suprato Petrą. Tai, kad Jėzus pažįsta žmogų, yra evangelijos
pagal Joną tema (pvz., Jn 2, 24–25).
„Jeigu Jono ir Andriejaus dvasia būtų buvusi netikinti, kaip kunigų
ir vyresniųjų, jie nebūtų mokęsi sėdėdami prie Jėzaus kojų. Jie būtų
atėję pas Jį kritiškai nusiteikę ir teisę Jo žodžius. […] Tačiau šie pirmieji
mokiniai buvo ne tokie. Jie atsiliepė į Šventosios Dvasios raginimą
pamokslaujant Jonui Krikštytojui. Dabar jie atpažino dangiškojo Mokytojo
balsą. […] Senojo Testamento mokymą nušvietė dieviška šviesa.
Įvairiapusės tiesos temos iškilo naujoje šviesoje“ (E. Vait, 2011, Su
meile iš Dangaus, p. 118).
Visoje evangelijoje pagal Joną siekiama iškelti tai, kas yra Jėzus,
kad ši geroji naujiena būtų skelbiama pasauliui.
Kaip Kristus ir jūsų tikėjimas Kristumi pakeitė jūsų gyvenimą? Kokių
pokyčių dar norėtumėte?

IV. PILYPAS IR NATANAELIS

  1. Perskaitykite Jn 1, 43–46. Ką Pilypo žinia atskleidė apie jo tikėjimą
    Jėzumi?

Pilypas buvo iš Betsaidos, kaip Andriejus ir Petras. Jis susirado savo
draugą Natanaelį ir papasakojo jam apie Jėzų. Jonas Krikštytojas pavadino
Jėzų Dievo Avinėliu. Andriejus Petrui pasakė, kad rado „Mesiją“.
Tačiau Pilypas Jėzų vadina tuo, apie kurį rašė Mozė ir pranašai,
pridurdamas vardą – „Jėzus iš Nazareto“. Nazareto paminėjimas pažadino
audringą jo draugo reakciją.
Atrodo, kad Natanaelis buvo nusiteikęs prieš mažą Nazareto miestelį.
Karalius iš tokios pakelės vietos tikrai nekils. Išankstinis nusistatymas
lengvai apakina, neleisdamas pamatyti, ko žmonės iš tikrųjų
verti. Atrodo, jog Pilypas suprato, galbūt iš ankstesnių pokalbių su
Natanaeliu, kad tinkamas būdas išankstiniam nusistatymui keisti yra
ne koks nors įmantrus filosofinis ar teologinis argumentas, o greičiau
žmogaus kvietimas asmeniškai patirti tiesą. Jis tiesiog pasakė: „Eik ir
pasižiūrėk!“ Būtent tai jis ir padarė. Jis nuėjo ir pamatė.

  1. Perskaitykite Jn 1, 47–51. Kaip Jėzus įtikino Natanaelį, kas Jis yra,
    ir koks buvo Natanaelio atsakymas?

46 ir 47 eilutėse trūksta esminės detalės, kaip Natanaelis atsiliepė
į Pilypo kvietimą. Visgi jis atsistojo ir nuėjo pažiūrėti. Jo draugystė su
Pilypu buvo stipresnė už išankstinį nusistatymą, ir nuo tos akimirkos
jo gyvenimas pasikeis.
Jėzus gražiai atsiliepė apie Natanaelį, vadindamas jį izraelitu, „kuriame
nėra klastos“ (Jn 1, 47), o tai yra didelis kontrastas tam, ką Natanaelis
pasakė apie Jėzų (Jn 1, 46). Natanaelis nustebo, nes dar nebuvo
sutikęs Jėzaus.
Tada Jėzus pasakė, kad matė jį po figmedžiu, ir šis teiginys įtikino
Natanaelį. Jėzus, dieviškosios įžvalgos dėka, matė Natanaelį besimelK

džiantį, po tuo medžiu ieškantį tiesos (žr. E. Vait, Su meile iš Dangaus,
2011, p. 119). Tada Natanaelis išpažino, pavadindamas Jėzų Rabi,
Dievo Sūnumi ir Izraelio karaliumi. Atkreipkite dėmesį, kaip, atrodytų,
mažas apreiškimas veda prie didžiausio tikėjimo išpažinimo.


V. NIKODEMO LIUDIJIMAS

  1. Perskaitykite Jn 3, 1–21. Kaip Nikodemo liudijimas dera su evangelijos
    pagal Joną tema?

Nikodemas buvo gerbiamas mokytojas Izraelyje ir turtingas Aukščiausios
tarybos (Sinedriono) narys. Jo liudijimas atliko svarbų vaidmenį
evangelijai pagal Joną dėl kelių priežasčių. Jis pavadino Jėzų
„Rabi“ ir paminėjo ženklus, kuriuos Jėzus padarė patvirtindamas savo
dievišką misiją. Vadinasi, dar prieš Nikodemui suprantant, ką jis daro,
jis paliudijo, kad Jėzus yra Mesijas.
Nikodemas pačius ženklus laikė Jėzaus dieviškojo pašaukimo įrodymu,
bet nesuprato, kad šie ženklai reiškia, jog Jėzus įvykdė Senojo
Testamento pranašystes, susijusias su Mesiju. Taigi Nikodemas atėjo
su tam tikra abejone; tuo metu jis neatpažino Jėzaus kaip Kristaus.

  1. Perskaitykite Jn 3, 3–21. Ką Jėzus pasakė Nikodemui, parodydamas,
    kad Jis mato „kiaurai“ jį?

Jėzus žino kiekvieno žmogaus širdį. Jo atsakymas Nikodemui gali
atrodyti netikėtas, bet Jis ėjo tiesiai prie reikalo esmės. Nors žydai tikėjo,
kad pagonims reikia atsiversti, daugelis nesuprato, kad jiems, išrinktajai
tautai, taip pat reikia atsivertimo patyrimo. Niekas negimsta
išgelbėtas, nepaisant tautybės ar bažnyčios, kurioje užaugo.
Nuostabus žydų paveldas, siekiantis Abraomo laikus, neabejotinai
suteikė jiems daug akivaizdžių pranašumų (Rom 3, 1–2). Tačiau to

nepakako. Jėzus pasakė Nikodemui tai, kas neįsivaizduojama, jog jis,
Izraelio mokytojas ir vadovas, turi atgimti „iš aukštybės“!
Tada Jėzus priešpastatė Nikodemui jo paties dvasinį neišmanymą:
„Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?“ (Jn 3, 10) Kaip tu, gerbiamas
mokytojas, galėjai to nežinoti? Šis priekaištas turėjo abstulbinti.
Nepaisant, kokių su Jėzumi susijusių klausimų Nikodemas tuo
metu turėjo, vėliau Nikodemas stojo į Jėzaus sekėjų pusę (Jn 19, 39).
Ką reiškia „atgimti iš aukštybės“ ir kodėl Jėzus tai pabrėžė?


TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:


E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 145–153.
Nikodemas „ėmė naujai gilintis į Šventąjį Raštą – ne tam, kad aptarinėtų
teoriją, o kad atgaivintų sielą. Atsidavęs Šventosios Dvasios vedimui
[…] Per tikėjimą mes gauname Dievo malonę, tačiau tikėjimas
nėra mūsų Išgelbėtojas. Jis nieko neduoda. Tai tik ranka, kuria mes laikomės
Kristaus ir naudojamės Jo nuopelnais – vaistu nuo nuodėmių.
[…] Atgaila ateina iš Kristaus taip pat tikrai, kaip ir atleidimas.
Tai kaipgi mes turime būti išgelbėti? ‘Kaip Mozė dykumoje iškėlė
žaltį’, taip turi būti iškeltas žmogaus Sūnus, ir kiekvienas apgautas ar
įgeltas gyvatės gali pažvelgti į Jį ir likti gyvas. ‘Štai Dievo Avinėlis, kuris
naikina pasaulio nuodėmę!’ (Jn 1, 29) Šviesa, sklindanti nuo kryžiaus,
atskleidžia Dievo meilę. Jo meilė traukia mus prie Jo. Jei nesipriešinsime
šiai traukai, būsime nuvesti į kryžiaus papėdę, kad atgailautume
dėl nuodėmių, kurios nukryžiavo Gelbėtoją. Tada Dievo Dvasia per
tikėjimą sukurs sieloje naują gyvybę. Mintys ir troškimai bus pavesti
Kristaus valiai. Širdis ir protas bus sukurti iš naujo pagal atvaizdą
To, kuris dirba mumyse, kad visa pajungtų sau. Kai Dievo Įstatymas
bus įrašytas į protą ir širdį, kartu su Kristumi galėsime sakyti: ‘Mano
džiaugsmas – vykdyti Tavo valią, Mano Dieve“’ (Ps 40, 9)“ (E. Vait, Su
meile iš Dangaus, 2011, p. 152–153).


KLAUSIMAI APTARIMUI:

  1. Jonas Krikštytojas atėjo paruošti kelio Jėzui. Jūsų nuomone, kiek
    buvo sėkminga jo tarnystė, bent jau žmogišku požiūriu? Be to,
    galvodami apie atsakymą, taip pat apmąstykite šį svarbų klausimą:
    kaip apibrėžiate „sėkmę“ dvasiniuose reikaluose?
  2. Vėliau Jonas Krikštytojas išreiškė nuoširdžių abejonių (Mt 11, 2–3;
    Lk 7, 19). Kas lėmė jo klausimus ir ko iš jų galime pasimokyti, kaip
    išlikti tvirtiems tikėjimu?
  3. Klasėje aptarkite mintį, kaip kažkas, pavyzdžiui, Nikodemas, tikrosios
    bažnyčios vadovas, tikrai turėjęs daug žinių, vis dar galėjo
    nesuprasti dvasinių klausimų, kas iš tikrųjų svarbu. Ko galime pasimokyti
    iš jo aplinkybių?