Lapkričio 9-15 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 8, 54–58; Pr 12, 3; Rom 4,
1–5; Jn 12, 1–8; Jn 19, 4–22; Jn 20, 19–31; Danieliaus 2; Danieliaus
7.
Įsimintina eilutė: „Jėzus jam ir sako: Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti,
kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29)
Visoje evangelijoje pagal Joną yra įvairių žmonių – skirtingos kilmės,
įsitikinimų ir patyrimo – visi liudijo, kas buvo Jėzus.
„Štai Dievo Avinėlis!“ (Jn 1, 36) „Radome Mesiją!“ (Jn 1, 41) „Radome
Tą, apie kurį rašė Mozė“ (Jn 1, 45). „Rabi, Tu Dievo Sūnus, Tu
Izraelio karalius!“ (Jn 1, 49) „Ar tik Jis nebus Mesijas?!“ (Jn 4, 29) „Mes
patys išgirdome ir žinome, kad Jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“
(Jn 4, 42). „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo
žodžius“ (Jn 6, 68). „Aš tikiu, jog Tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti
į šį pasaulį“ (Jn 11, 27). „Buvau aklas, o dabar regiu“ (Jn 9, 25). „Štai
jūsų karalius!“ (Jn 19, 14) „Aš nerandu Jame kaltės“ (Jn 19, 6). „Mano
Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28)
Kas buvo kai kurie šie žmonės ir kodėl jie taip pat liudijo apie Jėzaus
tapatybę?
I. GRĮŽIMAS PRIE ABRAOMO
Jėzus nesidrovėdavo nei skelbti, kas Jis yra, nei pasinaudoti liudytojais,
patvirtinusiais, kas Jis yra, net tais liudytojais, kurių jau seniai
nebėra, įskaitant Abraomą. „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs
Manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“ (Jn 8, 56).
- Kodėl Abraomo liudijimas toks svarbus, kad buvo įtrauktas į evangeliją
pagal Joną? Pr 12, 3; Pr 18, 16–18; Pr 26, 4; Mt 1, 1; Apd 3, 25.
„Per pamokantį išmėginimą ir pažadą Dievas iš anksto paskelbė
Abraomui gerąją naujieną (Gal 3, 8). Ir patriarcho dėmesys buvo nukreiptas
į ateisiantį Atpirkėją. Kristus kalbėjo žydams: Jūsų tėvas Abraomas
džiūgavo, kad matysiąs Manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi
(Jn 8, 56). Vietoj Izaoko paaukotas avinas simbolizavo Dievo Sūnų,
kuris turėjo būti paaukotas vietoj mūsų. Kai žmogus, nusižengęs Dievo
Įstatymui, pasmerkė save mirčiai, Tėvas, žvelgdamas į Sūnų, tarė
nusidėjėliui: Neleisk jam žengti į kapą, radau jam išpirką (Job 33, 24)“
(E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 116).
Abraomas buvo žydų tautos tėvas. Jis gavo pažadą, kad per jį bus
palaimintos visos tautos. Šis palaiminimas atėjo per Mesiją, gimusį
per Abraomo giminę.
Abraomas taip pat buvo tėvas tų, kurie paklūsta Dievui tikėdami
(Hbr 11, 8. 17–19). Jo pasirengimas paaukoti sūnų Izaoką, pažado
sūnų (Pradžios 22), buvo ne tik tikėjimo įrodymas, bet ir langas į išganymo
planą.
Kai Jėzus pasakė: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs
Manąją Dieną“ (Jn 8, 56), vadovai atsakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt
metų ir esi regėjęs Abraomą?“ (Jn 8, 57)
Jėzaus atsakymas buvo pritrenkiantis. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 58)
Jėzus vartojo kalbą, primenančią tą, kai Dievas kalbėjo Mozei prie
degančio krūmo. Tai buvo tapatinimasis Dievui, amžinai Esančiam.
Be jokios abejonės, vadovai suprato Jo žodžių reikšmę, nes tada jie
„griebėsi akmenų, norėdami Jį užmušti“ (Jn 8, 59).
Perskaitykite Rom 4, 1–5. Kaip Paulius naudojosi šiuo pasakojimu
apie Abraomą, kad atskleistų didžiąją išganymo tik tikėjimu tiesą, be
Įstatymo darbų? Kaip šios eilutės padeda suprasti Abraomą kaip tų,
kurie gyvena tikėjimu, tėvą?
II. MARIJOS LIUDIJIMAS
Likus šešioms dienoms iki Paschos, Jėzus atėjo aplankyti Marijos,
Mortos ir jų brolio Lozoriaus, kurį Jėzus prikėlė. Simonas, išgydytas
nuo raupsų, surengė puotą, dėkodamas už tai, ką Jėzus jam padarė.
Morta tarnavo, o Lozorius su svečiais sėdėjo prie stalo (Jn 12, 1–8).
- Kokia čia buvo Marijos elgesio reikšmė? Kaip jos elgesys paliudijo,
kas iš tikrųjų yra Jėzus? Jn 12, 1–3.
Tepalai buvo labai brangūs, verti maždaug metų atlyginimo paprastam
darbininkui. Šią dovaną Marija tikriausiai atnešė kaip padėką
Gelbėtojui už nuodėmių atleidimą ir brolio prikėlimą. Ji ketino kada
nors juos panaudoti Jėzaus laidotuvėms. Bet tada ji išgirdo, kad Jis
netrukus bus pateptas Karaliumi. Tokiu atveju ji pirmoji Jį pagerbtų.
Tikriausiai Marija nesitikėjo, kad jos gestas bus pastebėtas, bet Jonas
pažymėjo: „Namai pakvipo tepalais“ (Jn 12, 3). Judas atsakė priekaištu
ir pareiškė, kad kvepalus reikėjo parduoti, o gautas pajamas
išdalyti vargšams. Jėzus iš karto nuramino Mariją, sakydamas: „Palik
ją ramybėje […] Vargšų jūs visada turite šalia savęs, o Mane ne visuomet
turėsite“ (Jn 12, 7–8).
Evangelijoje dažnai kartojasi ši tema. Jėzus pažįsta žmones (Jn 2,
24–25; Jn 6, 70–71; Jn 13, 11; Jn 16, 19). Šiuo atveju Simono surengtoje
puotoje Jėzus pažinojo Judą. Jonas atsargiai nurodė, kas buvo
Judas – savanaudis vagis (Jn 12, 6).
„Kvapiąją dovaną, kuria Marija ketino ištepti mirusį Išgelbėtojo
kūną, ji išpylė ant Jo gyvo. Laidotuvių metu švelnus aromatas galėjo
pasklisti tik kapo oloje; dabar jis džiugino Jo širdį, užtikrindamas apie
jos tikėjimą ir meilę. […] Ir žengdamas į savo didžiojo išbandymo tamsą,
Jis prisiminė tą poelgį, liudijantį meilę, kurią Jam amžinai puoselės
Jo atpirktieji“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 514).
Jėzus žinojo, kas buvo Marijos ir Judo širdyje. Jis taip pat žino, kas
yra mūsų širdyje. Ką ši tiesa mums turėtų pasakyti apie Kristaus, mus
perkeičiančio ir dengiančio teisumo, poreikį?
III. NESĄMONINGAS PILOTO LIUDIJIMAS
Jonas ne kartą rašė apie religinių vadovų mėginimus sučiupti Jėzų,
patraukti Jį į teismą ir nuteisti mirti. Evangelijos pagal Joną tema, dažnai
minėta Jėzaus, yra ta, kad dar neatėjo Jo laikas ar valanda, Jam
turint omenyje nukryžiavimo metą (Jn 2, 4; Jn 7, 6. 8. 30; Jn 12, 7. 23.
27; Jn 13, 1; Jn 17, 1).
Dabar atėjo minėtoji valanda. Jėzus buvo suimtas Getsemanės
sode, atvestas pas Aną, paskui vyriausiąjį kunigą Kajafą, po to du kartus
pas Pilotą.
Jonas įvardijo daugybę liudytojų iš visų gyvenimo sričių, kad patvirtintų,
jog Jėzus yra Kristus (Mesijas). Dabar Jonas įvardija Pilotą,
valdytoją, kuris tardė Jėzų. Tai buvo svarbus liudijimas, nes Pilotas
buvo romėnas, valdytojas ir teisėjas; dauguma kitų liudininkų buvo
žydai ir paprasti žmonės.
- Kaip Piloto nuosprendis susijęs su evangelijos pagal Joną tema?
Jn 18, 38; Jn 19, 4–22.
Jėzus buvo atvestas pas Pilotą ankstų penktadienio rytą (Jn 18,
28). Jis planavo greitai nulemti kalinio dalią. Tačiau Jėzaus elgesys atkreipė
Piloto dėmesį. Valdytojas įdėmiai klausinėjo Jėzų ir iš Jo lūpų
išgirdo: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas
tik brangina tiesą, klauso Mano balso“ (Jn 18, 37).
Nors valdytojas galiausiai pasmerkė Jėzų mirčiai, jis vis dėlto tris
kartus paskelbė Jėzų nekaltu (Jn 18, 38; Jn 19, 4. 6). O ant kryžiaus jis
užrašė žodžius „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“ (Jn 19, 19), užbaigdamas
savo liudijimą, kas yra Jėzus. Vis dėlto, nepaisant jo liudijimo, kad
Kristus nekaltas, jis vis tiek pasmerkė Jėzų mirti.
Piloto akivaizdoje stovėjo pati Tiesa ir vis dėlto, leisdamas miniai
jį paveikti, Pilotas vis tiek nuteisė Jėzų mirti! Koks tragiškas pavyzdys,
kai nesilaikoma to, ką sąžinė ir širdis sako esant tiesa!
Ko galime pasimokyti iš Piloto pavyzdžio apie pavojų, kai leidžiame
paplitusioms nuotaikoms, netgi spaudimui, trukdyti mums daryti
tai, kas, mūsų manymu, yra teisinga?
IV. TOMO LIUDIJIMAS
- Perskaitykite Jn 20, 19–31. Ko galime pasimokyti apie tikėjimą ir
abejones iš pasakojimo apie Tomą? Kokią didelę klaidą padarė
Tomas?
Kristus pasirodė mokiniams po prisikėlimo, kai jie dėl baimės buvo
užsidarę kartu kambaryje. Tomo su jais nebuvo. Vėliau jis išgirdo apie
prisikėlimą iš kitų mokinių, bet buvo nusivylęs. Aplinkinių liudijimas
neatitiko jo susidaryto karalystės paveikslo. Be to, jis tikrai susimąstė,
kodėl Jėzus apsireiškė kitiems, kai jo nebuvo šalia.
Tomas pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių žaizdų ir
neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į Jo šoną, netikėsiu“
(Jn 20, 25).
Tomas diktavo savo tikėjimo sąlygas. Toks nusistatymas tikėjimo
Jėzumi atžvilgiu ne kartą pakartotas evangelijoje pagal Joną. Nikodemas
sakė Jėzui: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas?“
(Jn 3, 4) Moteris prie šulinio klausė: „Viešpatie, bet juk Tu neturi kuo
pasemti, o šulinys gilus. Iš kur Tu imsi gyvojo vandens?“ (Jn 4, 11) Minia,
pamaitinta duona ir žuvimi, klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad
pamatytume ir Tave įtikėtume?“ (Jn 6, 30)
Būtent tokiam „pamatysiu ir įtikėsiu“ nusistatymui prieštarauja
evangelija pagal Joną. Kai Jėzus sutiko Tomą po prisikėlimo, Jis pakvietė
jį ateiti, pamatyti ir paliesti Jo prisikėlusį kūną. Bet tada Jis sakė:
„Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29)
„Dievas kviečia mus tikėti Juo, tik duodamas pakankamai įrodymų,
kuriais galėtume pagrįsti savo tikėjimą. Jo egzistavimas, Jo charakteris,
Jo Žodžio teisingumas pagrįsti liudijimais, verčiančiais mus
mąstyti. Tokių liudijimų yra apsčiai. Tačiau Dievas neatims galimybės
abejoti. Mūsų tikėjimas turi remtis akivaizdžiomis tiesomis, o ne pareiškimais“
(E. Vait, Kelias pas Kristų, 98 p.).
Per Dievo Žodį, per kūriniją ir per asmeninį patyrimą mums buvo
pateikta itin daug mūsų tikėjimo Jėzumi įrodymų.
Jei jūsų paklaustų: „Kodėl tikite Jėzumi?“, – ką atsakytumėte?
V. MŪSŲ SU JĖZUMI SUSIJĘS LIUDIJIMAS
Ne vieną kartą, Jonui pristatant Jėzaus liudytojus, jo tikslas yra privesti
mus prie šios išvados: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė
dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti,
kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami
turėtumėte gyvenimą per Jo vardą“ (Jn 20, 30–31).
Įsivaizduokite, kad buvote ten asmeniškai, kūne ir matėte Jėzų darant
daugelį šių stebuklų. Tikrai įtikėtume, ar ne? Mes norėtume taip
manyti; bet tam tikra prasme mes turime dar daugiau priežasčių tikėti
Jėzumi nei tie, kurie iš tikrųjų matė minėtus stebuklus.
Kodėl?
- Ką šiandien turime, ko neturėjo gyvenusieji Jėzaus laikais, ir kas
turėtų padėti mums tikėti? Pavyzdžiui, Mt 24, 2; Mt 24, 14; Mt 24,
6–8.
Taip yra todėl, kad turime ne tik galingus pasakojimus evangelijoje
pagal Joną, bet ir didelį pranašumą matydami, kad išsipildo itin daug
to, ką Jėzus ir kiti rašiusieji Bibliją pranašavo, pavyzdžiui, šventyklos
sunaikinimą (Mt 24, 2), Evangelijos skelbimą visame pasaulyje (Mt 24,
14), didį atkritimą (2 Tes 2, 3), kad pasaulis ir toliau bus puolusi ir pikta
vieta (Mt 24, 6–8). Visą Jėzaus gyvenimo ir tarnystės laiką Jo sekėjai
liko maža, menkinama vyrų bei moterų grupelė, kuri pagal visus
žmogiškuosius standartus jau seniai turėjo išnykti iš istorijos. Kaip jie
galėjo žinoti, kaip ir mes, kad visa tai įvyks? Ir jie žinojo. Tiesą sakant,
mūsų tikėjimas gyvuoja kaip paties Jėzaus pranašystės išsipildymas,
kad Evangelija pasklis visame pasaulyje.
Ir šiandien, maždaug po dviejų tūkstančių metų, mums, kaip Jėzaus
sekėjams, taip pat tenka privilegija liudyti apie Jėzų ir tai, ką Jis
dėl mūsų padarė. Mes patys galime pažinti Jėzų kaip Mesiją ne dėl
Natanaelio, Nikodemo, samarietės samprotavimų ar fariziejų mokymo.
Būtent skaitydami Šventąjį Raštą, veikiami įtikinančios Šventosios
Dvasios, Jėzų priimame kaip pasaulio Gelbėtoją.
Tada kiekvienas iš mūsų, savu būdu, dėka asmeninių santykių su
Dievu, galime dėstyti savo pasakojimą. Mūsų pasakojimas gali būti
ne toks dramatiškas, kaip prisikėlęs mirusysis arba išgydytas nuo
gimimo neregys, bet tai nesvarbu. Svarbu, kad mes patys pažintume
Jėzų ir savaip liudytume Jį, kaip tai padaryta evangelijoje pagal
Joną.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 110–118.; Su meile iš Dangaus,
2011, p. 670–688.
Tomas „puolė Jėzui po kojomis ir sušuko: ‘Mano Viešpats ir mano
Dievas!’
Jėzus priėmė jo išpažinimą, bet švelniai papriekaištavo: ‘Tu įtikėjai,
nes pamatei. Palaminti, kurie tiki nematę!’ Tomo tikėjimas Kristui
būtų buvęs malonesnis, jeigu jis būtų patikėjęs savo brolių liudijimu.
Jeigu pasaulis dabar sektų Tomo pavyzdžiu, niekas netikėtų išgelbėjimu;
mat visi, priimantys Kristų, turi tai daryti per kitų liudijimą.
„Daugelis abejojančių teisinasi sakydami, kad jeigu jie turėtų tokių
faktų, kokių Tomui pateikė jo bendražygiai, įtikėtų. Tačiau jie nesupranta,
kad turi ne tik įrodymus, bet dar daugiau. Daugelis tokių, kaip
Tomas, kurie laukia, kol išsisklaidys abejonės, niekada nesuvoks savo
troškimo. Jie pamažu įsitvirtins netikėjime. Tie, kurie įpranta žiūrėti į
tamsiąją pusę, murmėti ir skųstis, nežino, ką daro. Jie sėja abejonių
sėklas ir pjaus abejonių derlių. Tuo metu, kai tikėjimas ir pasitikėjimas
yra svarbiausi, daugelis taip elgdamiesi pasijus bejėgiai viltis ir tikėtis“
(E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 747).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kuo iš esmės skyrėsi Abraomo ir Tomo tikėjimo išraiška? Ko galime
pasimokyti iš pasakojimo apie juos? - Klasėje leiskite norintiesiems liudyti Jėzų, kaip matėme evangelijoje
pagal Joną. Nors pasakojimai skiriasi, ką žmonės sakė ir kaip
jie visi liudijo tą patį Viešpatį? - Pilotas labai filosofiškai klausė: „Kas yra tiesa?“ Pateikite savo atsakymą
į šį klausimą, atsižvelgdami į viską, ką tyrinėjome evangelijoje
pagal Joną. - Perskaitykite Danieliaus 2 ir 7 pranašystes. Nors Jėzaus laikais tauta
turėjo šiuos du skyrius, kokį didelį pranašumą mes turime šiandien,
ko jie neturėjo anuomet, matydami, kaip šios pranašystės
išsipildė, taip turint dar daugiau priežasčių tikėti?