Vinčesteryje, Masačiusetso valstijoje, gimdymo metu aplink Riko Hoito (Rick Hoyt) kaklą apsivyniojo virkštelė, ir dėl to buvo pažeistos kūdikio smegenys. Jis negalėjo valdyti savo galūnių. Praėjus mėnesiams, gydytojai pasakė šeimai, kad savo likusį gyvenimą Rikas gyvens vegetacinėje būklėje ir dėl to jis turėtų būti tam tikroje įstaigoje.

„Tačiau Hoitai su tuo nesitaikė“, – rašė žurnale „Sports Illustrated“ (2005 birželio 20) Rikas Railis (Rick Reilly). Jie pastebėjo, kaip Riko akys sekiojo juos po palatą. Kai Rikui sukako 11, tėvai nuvežė jį į Tufts universiteto inžinerijos katedrą ir pasiteiravo, ar berniukui kas nors palengvintų bendravimą.

„Niekas, – buvo atsakyta Dikui Hoitui (Dick Hoyt). – Jo smegenys nefunkcionuoja“.

„Pasakykite jam pokštą“, – atkirto Dikas.

Jie pajuokavo. Rikas nusišypsojo. Pasirodo, jo smegenys veiklios.

Tada, prijungtas prie kompiuterio, leidusio jam valdyti žymeklį paliečiant jungiklį viena galvos puse, Rikas pagaliau galėjo bendrauti su aplinkiniais. Ši technologija leido jam pradėti gyvenimą iš naujo. Be kita ko, įskaitant ir tai, kad tėvas jį nuvežė į labdaros maratoną. Lenktynėms pasibaigus, Rikas užrašė: „Tėti, kai mes bėgome, nebesijaučiau neįgalus!“

Dikas pasiryžo, kad Rikas taip jaustųsi kaip įmanoma dažniau. Po ketverių metų jie kartu bėgo Bostono maratone. Tada kažkas pasiūlė sudalyvauti triatlone, ir nuo tada jie abu sudalyvavo šimtuose sporto renginių, tėvui stumiant ar traukiant vežimėlį.

„Neabejotina, mano tėtis yra šimtmečio Tėvas“, – parašė Rikas.

Su Riku Hoitu mes turime daug bendra, nes ir mes turime Tėvą, kuris, net labiau nei Dikas Hoitas, myli Riką, myli mus, rūpinasi mumis, ir buvo pasiruošęs paaukoti Save už mus.

Kaip Riką, tragedija ir nuodėmė paralyžiavo mus visus. Mūsų pačių jėgomis, mūsų gyvenimas nė iš tolo neprilygsta tam gyvenimui, kuris mums buvo skirtas. Kad ir kaip stengtumės, mes niekada nepatobulėsime pakankamai, kad išsigelbėtume. „Mūsų būklė per nuodėmę yra nenatūrali, ir mus atkurianti galia turi būti antgamtinė, kitokia galia yra bevertė“ (E. Vait, „The Ministry of Healing“, 428 p.). Mes turime būti išgelbėti ne savo jėgomis, nes jau turėtų būti akivaizdu, kad mes patys negalime išsigelbėti.

Būtent dėl ​​šios priežasties žmonės kartais žvelgė į naktinį dangų pagalbos – Išgelbėtojo. Mūsų dvasiniai protėviai, izraelitai, turėjo vardą šiam Išgelbėtojui – Dovydo sūnus, kurį mes žinome kaip Jėzų iš Nazareto.

Šio įkvėpto pasakojimo apie Jėzaus gyvenimą variantas yra pateiktas Evangelijoje pagal Matą, tai mūsų šio ketvirčio tema. Matas, tikėjęs Jėzų žydas ir vienas iš pirmųjų Jėzaus mokinių, pasakojo apie Jėzų savo Dvasios įkvėptu požiūriu. Nors bendra Morkui, Lukui ir Jonui, Mato tema yra Jėzaus įsikūnijimas, gyvenimas, mirtis, prisikėlimas ir užžengimas dangun, mat Matas ypatingą dėmesį skyrė tam, kad Jėzus yra pažadėtasis Mesijas. Apaštalas norėjo, kad skaitytojai žinotų, jog Izraelio atpirkimas yra randamas Jėzuje, apie kurį kalbėjo pranašai ir į kurį nurodė visi Senojo Testamento simboliai.

Nors Mato auditorija buvo daugiausia žydai, jo vilties ir atpirkimo žinia kalba ir mums; žmonėms, kuriems, kaip Rikui Hoitui, reikia kažko, kas dėl mūsų padarytų tai, ko mes niekada negalėtume padaryti patys.

Ir Matas užrašė pasakojimą apie Jį, Jėzų, kuris daro būtent tai.

Šio ketvirčio temą paruošė Endis Nešas.

Mokslų daktaras Endis Nešas (Andy Nash) yra Southern adventistų universiteto profesorius ir pastorius Koledždeile (Collegedale), Tenesio valstijoje. Jis yra kelių knygų autorius, įskaitant „The Haystacks Church“ ir „The Book of Mthew: ‘Save Us Now, Son of David’“.