Nuo evangelijos pagal Morkų pradžios skaitytojas žino, kas yra Jėzus – Mesijas, Dievo Sūnus (Mk 1, 1). Tačiau žmonėms šiame pasakojime buvo sunku suprasti, kas Jis, išskyrus tuos, apsėstuosius demonų. Jie tiksliai žinojo, kas Jis! Demonai atpažįsta Jį ir gūžiasi prieš Jo galingus žodžius.
Tačiau Jėzus ganėtinai tvirtai liepė jiems šią informaciją nutylėti. Kam toks slaptumas? Rašto tyrinėtojai šimtmečiais svarstė šį klausimą. Jis netgi įvardijamas moksliniu terminu – Mesijo slėpinys. Kodėl evangelijoje norėta, kad mes nesakytume, kas yra Jėzus?
Tyrinėjant evangeliją pagal Morkų paaiškės, kad šioje knygoje yra ne tik slėpinys, bet ir nuostabus apreiškimas. Jį pagrįstai galima vadinti apreiškimo/slėpinio tema ir jis matomas visoje evangelijoje pagal Morkų, nors pabaigoje visas slaptumas netikėtai baigiasi, pakeičiamas galingu Jėzaus apreiškimu.
Evangeliją pagal Morkų galima suskirstyti į dvi atskiras dalis – puses. Nuo pirmo iki aštunto skyriaus pabaigos tyrinėjamas esminis klausimas – kas yra Jėzus? Atsakymas išdėstomas Jo mokymuose ir Jo stebukluose. Jis nuolat nugali blogį, suteikia vilties vargdieniams ir moko įtikinamų tiesų, kurios yra žmogaus būties esmė. Visa tai parodo skaitytojui, kad Jis yra Mesijas, Kristus, kurio žydai ilgai laukė.
Tačiau tik evangelijos pagal Morkų viduryje neapsėstas demonų asmuo teisingai pareiškia, kas Jis yra, taip atsakydamas į pirmosios šios evangelijos pusės klausimą, susijusį su Kristaus tapatybe. Tas asmuo yra Petras, kuris pareiškė: „Tu esi Mesijas” (Mk 8, 29).
Antroji evangelijos pagal Morkų dalis, nuo Mk 8, 31 iki pabaigos, atsako į kitą klausimą – kur Jėzus keliauja? Atsakymas šokiruoja. Jis eina prie kryžiaus, baisiausios ir gėdingiausios mirties Romos pasaulyje. Ir tai itin netikėtas tikslas Mesijui, kuris, Jo sekėjų nuomone, nužengęs į žemę galės Romą ir padarys Izraelį galinga tauta.
Murmantys Jėzaus mokiniai negalėjo suprasti, ką Jis sako. Evangelijai įsibėgėjant, jie vis rečiau klausinėja apie šią skaudžią temą, kol galiausiai nutyla nepageidaujamos tiesos akivaizdoje.
Viskas atrodo vis niūriau, kai Jėzus susiduria su religiniais vadovais, planuojančiais Jo mirtį. Mokiniai, tikintys šlovinga karalyste, yra sukrėsti jų lūkesčius paneigiančio suėmimo, teismo ir nukryžiavimo.
Tačiau per visa tai Jėzus išlaiko aiškią ir nuoseklią žinią, kur Jis eina ir ką reiškia, kad Jis mirs ir prisikels. Viešpaties Vakarienės duona ir taurė simbolizuos Jo kūną ir kraują (Mk 14, 22–25), ir Jis taps išpirka už daugelį (Mk 10, 45).
Tai nereiškia, kad Jis ėjo prie kryžiaus ramiai. Getsemanėje Jis grūmėsi su tokiu sprendimu (Mk 14, 32–42), o ant kryžiaus iš nevilties sušuko: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?!“ (Mk 15, 34) Evangelija pagal Morkų parodo mums tamsą, kurią patyrė Kristus, mūsų išganymo kaina. Tačiau kryžius – ne kelionės pabaiga. Po prisikėlimo Jis planavo susitikimą su savo mokiniais Galilėjoje ir, kaip žinome, susikūrė krikščionių Bažnyčia.
Tai nuostabiausias pasakojimas, užrašytas trumpu, greitai besikeičiančiu stiliumi su mažais rašiusiojo šią evangeliją komentarais. Jis tiesiog atpasakoja įvykius, o tada leidžia žodžiams, poelgiams ir darbams kalbėti apie Jėzaus iš Nazareto gyvenimą ir mirtį.
Mokslų daktaras Tomas Šeperd (Thomas R. Shepherd) yra vyresnysis Naujojo Testamento mokslo profesorius Septintosios dienos adventistų teologijos seminarijoje, Andrews universitete. Jis ir jo žmona Šeri (Sherry) turi du vaikus ir šešis anūkus.